Šiandien Facebook’e perskaičiau naujieną – jau galima kai kurias Tyto Albos knygas pavartyti internete. Taip pat kaip pas Amazones 🙂 !!! Labai džiaugiuosi ir jau atsiverčiau paskaitinėt Reanimacijos palatą – pažiūrėsim, ar užkabins. Pabadyk ir tu!
|internetinė ž|
Ech, tie skandinavai. KŽG, danai irgi skandinavai, ar skandinavai negalvoja, kad danai yra skandinavai?
Luka. Jis ar ji? Italijoj – jis, knygoj – ji. Mane užbūrusi knyga – labai patiko. Apie tai, kaip kartais gyvenimas sustabdo skubančius, atima vieną pojūtį, kad atrastum kitą, kad įsiklausytum ir suprastum.
Gaila, kad neturiu namuose, tai negaliu pavartyti ir prisiminti detalių, bet mielai imčiau skaityti dar vieną kartą (jei tik tos kitos iš lentynų taip baisiai nerėkautų).
Po Lukos kas kartą čiupdavau kitas šito autoriaus knygas Kitokia šviesa ir Spalio tylėjimas, bet neberadau to, kas buvo Lukoj. Ech, gaila 😦
|pusiasalio žiurkė|
Pagaliau man pavyko parsigabenti dalį savo bibliotekos, likusios Lietuvoje. Džiaugsmas nenusakomas!
Vienoje iš šitos serijos knygų radau užsakymo lapelį mano tėvelio vardu. Lapelyje pažymėta, jog jis jungtiniame knygyne, Turgaus gatvė 2, (Klaipėdiečiai, ar pamenat tą knygyną prie senosios arbatinės?) 1986 metų rugpjūčio 28ą dieną užsisakė 120 serijos tomų. Įtariu, jog “Vagos” leidyklos jau nuo 1984 ųjų leidžiamos serijos knygų yra kiekvienuose namuose Lietuvoj. Berods 2009-aisiai buvo išleista 100-oji serijos knyga.
O štai šitiek knygų prisipirkau šį kartą vaikščiodama po knygynus ir tokiu būdu šiek tiek pakėliau Lietuvos ekonomikos lygį. Emigrantams dažnai “primetama”, jog jie atvažiuoja pasinaudoti sveikatos sistemos paslaugomis ir nueiti pas dantistą ar kirpėją. Manęs tuo niekaip neapkaltinsi, nes laiko tokiems dalykams neturėjau- vaikščiojau po knygynus.
K.Ž.G
Jau du kartus rašiau apie S. Gruen knygą “Vanduo drambliams”. Pirmąjį kartą išgyriau knygą, o antrajį kartą rašiau apie tai, kad lietuviškajame leidime nėra autorės surinktų nuotraukų, tad kreipiausi į leidyklą, kas išsiaiškinčiau, kodėl tos nuotraukos dingo. Visai neseniai, iškart po švenčių gavau šitą malonų atsakymą iš “Tyto Albos”:
“Laba diena,
Visų pirma – labai dėkoju, kad skaitote mūsų leidyklos knygas. Dėkoju ir už kritišką požiūrį, ir už skaitytojišką smalsumą. Atsakydama į Jūsų klausimą apie knygą “Vanduo drambliams” turiu pripažinti, kad dažnai galutinį rezultatą nulemia finansiniai svertai. Lietuvos rinka yra labai konservatyvi ir negreit pamilsta naujus autorius; todėl leisdami visiškai nežinomo rašytojo knygą, smarkiai rizikuojame. Taigi turime arba būti įsitikine komercine vienos ar kitos knygos sėkme, arba stengtis, kad nesėkmės atveju finansiniai nuostoliai būtų kiek galima mažesni. Fotografijos išties būtų suteikusios papildomo patrauklumo S. Gruen knygai, tačiau dėl su jomis susijusių finansinio bei koordinacinio pobūdžio keblumų buvo bendrai nuspręsta jų atsisakyti, kad ir kaip dėl to būtų gaila mums patiems. Žinoma, gaila dar ir dėl to, kad šios tikrai geros knygos lietuvių skaitytojai taip ir “neatrado”, ir kažin, ar fotografijų buvimas būtų padidinęs jos pasisekimą, kuris buvo tikrai labai menkas.
Dar kartą ačiū už tai, kad domitės ir skaitote. Stengsimės ateityje jūsų neapvilti.
Linkėjimai,”
Na, buvo taip, kaip keletas mūsų skaitytojų spėjo- finansinės priežastys nulėmė nuotraukų nebuvimą. Tikrai nemanau, jog tos nuotraukos būtų pritraukusios daugiau skaitytojų, bet manau, jog tie, kurie knygą vis dėlto nusipirko lietuviškai, nors galėjo nusipirkti kokį nors kitą jos leidimą, šiek tiek prarado. Labiausiai man gaila, kad iš laiško aišku, jog knyga netapo labai populiari Lietuvoje. Bet kadangi labai myliu “Tyto Alba” kaip leidyklą, tai noriu juos paraginti nenusiminti dėl prasto “Vanduo drambliams” pasisekimo Lietuvoje
Kaip jau minėjau 2011 mus turėtų pasiekti filmo, pastatyto pagal šią knygą, premjera, kur pagrindinį vaidmenį vaidina dabartinis dievukas Robert Pattinson ir smagioji Reese Witherspoon, tad pasisekimas filmui kone iš anksto garantuotas. O kadangi šios knygos leidimo teisę kaip tik ir turi Tyto Alba, o ne kokia kita leidykla, mėgstanti leisti knygas, jau po to, kai pasirodo pagal jas pastatyti filmai, 😉 tai S.Gruen knygos pirkimo skaičiai dar turėtų šoktelėti aukštyn.
Kai buvau knygynuose Lietuvoje mane kone pribloškė savipagalbos ir pseudopsichologinių knygų kiekis. Tai tokias knygas, reikia manyti, perka daug lietuvių skaitytojų. Apie visokius užsiprogramavimus ir būrėjų patarimus.
Oi kaip reikėtų užsiprogramuoti ir užsiburti nuo blogų knygų skaitymo ir paskaityti ką nors geresnio. Pavyzdžiui, S.Gruen”Vanduo drambliams”
K.Ž.G
Aklas pasimatymas. Taip susitikau su šia knyga kažkuriam oro uoste, kai angliškai skaitytų knygų sąraše buvo dvi knygos, na, gal trys. Tada, kai įžengiau į tą originalo kalbos pasaulį, kuris atrodė toks siaubingai didelis, kad net buvo galima pavėluoti į lėktuvą besirenkant tą pačią pirmą knygą, kurią nusipirksiu angliškai (ojei ojei, kaip brangu atrodė tuo metu, tad reikėjo išsirinkti vieną vienintelę). Koks sėkmingas buvo mano aklas pasimatymas!
Angela’s Ashes – nuostabi knyga, kurioje basom šąlančiom kojom ir tuščiais pilvais laikstai su airių berniuku Limeriko gatvėm. Užburiantis pasakojimas, superinis humoro jausmas – tik jis gali padėti išgyventi neįtikėtino skurdo sąlygomis, ne airiškas dievas ar bažnyčia. Taip gaila, kad Frank McCourt taip vėlai pradėjo rašyti, bet ačiū D, kad pradėjo. Ypatinga knyga. Skaityk originalą, kad pajustum tą aplinką, tą alkį, tą šaltį, tas išdaigas.
|pelenuos|
Šiandien iš vienų namų parsiradau namo į kitus namus. Iš Klaipėdos atkeliavau į kitą Baltijos pusę. Pabuvau su tėveliais ir sesute, prisivalgiau “barankų” su sviestu, pažiūrėjau lietuvišką televiziją (vartau akis), prisiskaičiau žurnalų (superduper dizainerė pasakoja apie tai, kaip ji įrenginėja savo namus, o žurnalistė net ir tokiame reportaže sugeba įterpti, kad dizainerė labai jau lieknos dailios figūros, bet dietų ji, žinoma, nesilaiko. Pusryčiams suvalgo varškės, o vakare nepersivalgo.) Bet per daug nenuklysiu į lankas, o eisiu prie knygynių reikalų. Svarbiausi jų:
Kai tik išsimiegosiu, taip ir detaliai aprašysiu visus tuos knygynius gražumus Lietuvoje. O dabar einu išsikrauti atsivežtų knygų.
Iš IKEA užsisakysim dvi milžiniškas knygų spintas iki pat lubų. Prieš važiavimą į Lietuvą žadėjom pirkti vieną. Dabar tikrai pirksim dvi.
K.Ž.G
Kurt Vonnegut gimimo diena. O rytoj (04/11) bus treji, kai jis iškeliavo. Tikriausiai į Titaną, o gal Galapagus? Kas žino, kur po mirties keliauja žmogus be tėvynės. Vonnegut be jokių abejonių yra vienas iš TŲ mano autorių. Nemirtingasis optimistas, neįtikėtino humoro jausmo žmogus. Žinai, taip gaila, kad iki rytojaus nespėjau, kaip planavau, sąmoningai dar kartą (aš gi neskaitau knygų po du kartus) perskaityti Skerdyklą. Nebespėjau iki rytojaus. Šiandienos įvykių fone rytojus neegzistuoja – tik šiandien. Mylėkime savo šiandien, tegul mañana būna visi neįdomūs dalykai.
And if I should ever die, God forbid, I hope you will say “Kurt is up in heaven now.” That’s my favourite joke. (KV)
I never expected Kurt to actually die. He was supposed to break the code and live forever. I’m pretty disillusioned right now. When I was very young, like 12, I went to his study to ask him for answers to this world. He said he didn’t know any more than I did and that he was experiencing everything I was at the very same time. I think it was during the Cuban missile crisis and I was scared. He said he didn’t have a clue. From there on out I regarded him as a fellow clueless comrade who had no extra advantage or wisdom above me. He pulled no rank as ‘Father’ and for that I am eternally grateful.
Though he was the smartest man I ever met and I am rather limited.
Even so he made me feel equal at a very early age and taught me to question authority where ever I found it.
Thank you everyone out there for getting him and loving him and missing him.
Edie Vonnegut
Laughter and tears are both responses to frustration and exhaustion. I myself prefer to laugh, since there is less cleaning up to do afterward. (KV)
A purpose of human life, no matter who is controlling it, is to love whoever is around to be loved. (KV)
Being a Humanist means trying to behave decently without expectation of rewards or punishment after you are dead. (KV)
So it goes. (KV)
|žiurkė lopšyje|
PS Kantriausiems netinginiams neįtikėtinai ilgas interviu.
Šypsausi. Ant knygos nugarėlės perskaičiau, kad knyga buvo apie “negailestingą Amerikos tikrovę”. Jau tokį tarybinį aprašymą seniai beskaičiau 🙂 Atrodo, kad visam pasauly tikrovė yra gailestinga, o va velnio irštvoje Amerikoje ji tokia neapsakomai negailestinga, kad verta knygos.
Žinot, tikriausiai paštas yra (o gal buvo 🙂 ) antra šventa vieta po knygyno. Iki šios Charles Bukowski knygos tai buvo tokia rooomantiška vieta, kur gyvena visokiausi meilės laiškai ir laukia kol bus nunešti adresatui, kuris jį atplėš drebančiom rankom ir… bla bla bla. Na, bent jau Klaipėdos centrinis paštas tai tikrai gražus ir romantiškas savo raudonom plytom, bokštu su karilionu (ar jonu?). Ten dažnai užsukdavau išsiųsti laišką, kad greičiau pasiektų mano meiles, užsienio penpals arba klasėje šalia sėdinčią draugę. Aha, mes būdavom iki tiek crazy dėl to laiško gavimo jausmo, kad paštu siųsdavom klasiokėms, bet garsiai klasėje apie tai nešnekėdavom, tokia romantika būdavo 🙂 Norėdavosi surasti kokį gražesnį laiškinį popierių, pašto ženklą, gauti kalėdinį antspaudą (pavartau akis) :). Galėjau save priskirti laiškų rašymo maniakei, esu parašius, o ir gavus, kokį pusantro tūkstančio tai tikrai. Ir ne elektroninių (tokių net nesapnavom dar), o tų tikrų, ranka priskrebentų.
Pasakykit, ką man daryti su knyga, kuri į šipulius sudaužė mano romantišką pašto įvaizdį?
Įsivaizduojate, kokiu oru ir po kokias rajonus ir laiptines turi vaikščioti paštininkas? Įsivaizduojate, kokių keistuolių, agresyvių šunų ir seksualių žmonių pasitaiko? Apie pašto viršininkus neverta nė pradėti, nes iš karto primena visas įmanomas literatūroje aprašytas biurokratines sistemas ir procesus (nepamirškim ir gerb. Sizifo). Įsivaizduojate, kaip reikia išskirstyti milijonus korespondencijos arba išmokti pašto kodus mintinai (mokymosi instrukcija pateikta trečio skyriaus 17 dalyje)? Bet žinai, visas tas absurdas aprašytas lengvai ir smagiai, lyg tarp kitko. Pvz., po daugiadienių, kurių knygoje tiek pat daug kaip ir darbo pašte: “Vargais negalais apsirengiau, nuslinkau į vonią, prasikrapščiau akis ir susišukavau plaukus. “Gerai būtų, jei ir šitą fizionomiją galėčiau sušukuoti,- galvojau spokspdamas į veidrodį. Deja, neįmanoma.” ”
Knygos pabaigoje sužinau, kaip knyga atsirado (kaip teigia pats autorius, šią knygą parašyti jam prireikė dvidešimties naktų, dvidešimties pintų viskio, trisdešimt penkių pakuočių alaus ir aštuoniasdešimties cigarų):
“O ryte vėl išaušo rytas, ir aš vis dar buvau gyvas. “O kodėl man neparašius romano?” – pamaniau. Ir parašiau.”
Vėl šypsausi, nes įsivaizduoju, kaip pernai Lietuvoje daug daug vietinių žvaigždžių, būrėjų, pramogų pasaulio veikėjų ir kitos vietinės faunos ir floros būtent taip vieną rytą atsikėlė ir sumąstė 🙂 🙂 🙂 Štai ir turime gausybę naujai iškeptų knygų 🙂
Pasak leidėjo Johno Martino, „Bukowskis nėra dar vienas nepavojingas rašytojas, negalintis nieko pakeisti jūsų gyvenime. Jis valdingas, jis meta iššūkį. Jis nuolat šliūkšteli šalto vandens stiklinę jums į veidą ir reikalauja, kad jūs pagalvotumėte kas esate, ir ko vertas jūsų gyvenimas“.
Taigi, knygų žiurke G, kai kitą kartą susitiksim juodai prisigersim, surūkysim vieną cigaretę per pusę – gal tai priartins mus prie to Nobelio? 😀
Jei dar esat virgin, Charles Bukowski gabaliuką Savižudis galite rasti čia (aš dar neskaičiau, tai jūs man parekomenduokit arba ne) 🙂
|pašto žiurkė|
Na ir kaip čia pradėti rašyti apie knygą, kuri nuvylė? Kurią mušte “damušiau” turėdama vilties, kad pasitaisys į pabaigą, deja, deja… Na, žodžiu, iš visų skaitytų Jodie Picoult knygų šita yra prasčiausia, toli gražu neprilygstanti “Mano sesers globėjui”. Gaila, kad pirmiausia perskaičiau geriausią autorės knygą, nes paskui jau tokie didesni ar mažesni nusivylimai seka. Na, dar laukia lentynoj viena parsiųsdinta, tai kaip nors sukramtysiu.
Kaip ir visose J.Picoult knygose šioje pateikiama problema: būti ar nebūti, o jei būti, tai kaip? Šios knygos dilema labai aktuali ir jautri – ar galima padėti nepagydoma liga sergančiam žmogui greičiau baigti savo žemiškas kančias? Atrodo, rašyk ir rašyk, bet… Vienas knygos siužetas: labai savo vėžiu sergančią žmoną mylintis Džeimis Makdonaldas, pasak jo, jos prašymu uždusina ją pagalve, o tai padaręs prisistato į policijos nuovadą ir čia pat prisipažįsta tai padaręs. Džeimis yra vieno škotų klano narys, o štai Viloko miesto policijos viršininkas yra šio klano vadas. Visoje knygoje labai minimas šis senovinis klanas, bet man tai jis atrodo visai nevykusiai įpintas, na, tiesiog, sprendžiu iš to, kad jei žmonės nebūtų klano nariai, tai nelabai knygoje kas ir pasikeistų – nieko ypatingai svarbaus priklausymas klanui neįtakoja, tai kam vargti. Toks vaizdas, kad autorė darė tyrimą, aptiko medžiagos ir buvo gaila, kad aš čia viena žinau, reikia ir kitiems papasakot, tai sumanė tiesiog panaudoti savo turimas žinias. Klano aprašymus knygoje man iš viso norėjosi paversti, nes tiesiog nelabai įdomu, kad klano senolis vis sapnuoja, kaip škotus puola anglai.
Na, policijos viršininkas kaip klano vadas slapčiomis nusamdo Džeimiui advokatą. O štai viršininko žmona Alė atvirai ir viešai palaiko Džeimį, net padeda advokatui ruoštis teismui. Dar Alė yra gėlių parduotuvės savininkė, tad ir knygoje prismaigstyta visokių gėlių prasmių: bazilikas reiškia neapykantą, obelų žiedai gundymą, našlaitės – “galvoju apie tave”.
Tą pačią dieną į Viloką atsidangina ir kažkokia paslaptinga mergina Mija, kuri turi kažkokių paslaptingų praeities ryšių su policijos viršininku Kemu Makdonaldu, ir, (ojei!) yra gėlių mylėtoja ir nuostabi floristė, ir, žinoma, puola dirbti savo būsimo meilužio žmonos parduotuvėje. Na, kaip sakė kas ten toks “jei scenoje yra šautuvas, tai jis turi iššauti”, tai perfrazavus, jei yra mergina ir policijos viršininkas, tai jie turi tapti meilužiais. Arba aš pramiegojau, arba taip ir nesupratau, iš kur ta Mija atsirado (o paskui paslaptingai iškeliavo savo keliais, nes jos hobi- kelionės). Na, išėjo toks kažkoks dirbtinai įgrūstas personažas, niekam nereikalingas šalutinis siužetas.
Taigi, manau, kad šį kartą, nors knygos tema buvo daug žadanti, autorei nelabai pavyko išplėtoti siužetą. Kažkoks kratinys ir tiek. Nepriskirčiau prie visai blogų knygų, bet jei skaitėt “Globėją”, tai nebeverta skaityt.
|gėlininkė|
Vakar tinklaraštyje išgyriau S. Gruen “Vanduo drambliams“, o šiandien nuėjau į knygyną, kad mamytei nuprkčiau lietuviškąjį knygos leidimą. Ir tik grįžusi namo pamačiau, jog lietuviškajame leidime nėra nuotraukų! Na ir pyktelėjau.
Nežinau dėl kurių priežasčių tai įvyko, bet tikiuosi, kad tam yra rimta priežastis, nes čia jau, sakyčiau, meninio kūrinio sudarkymas. Juo labiau, kai autorė ne kartą interviu pabrėžia, jog ilgai ieškojo tų nuotraukų, derėjosi dėl jų teisių.
Net knygos pradžioje autorės rašytoje padėkoje sakoma: “Ačiū Ringlinų meno muziejaus archyvaro pavaduotojai Heidi Taylor, padėjusiai surasti įvairias nuotraukas ir apsaugoti jų autorių teises. Taip pat Barbarai Fox McKellar, leidusiai panaudoti jos tėvo fotografiją“, tačiau pačių nuotraukų knygoje nėra.
Nesmagu, kad kūrinio visuma nepasiekė lietuvių skaitytojų, nes nuotraukos, labai gražiai papildė tekstą.
Tai paėmiau ir parašiau leidyklai Tyto alba elektroninį laišką, kuriame pasiteiravau nuotraukų nebuvo priežasties. Jei gausiu atsakymą, būtinai jį publikuosiu čia.
K.Ž.G
Ignoravau ir priešinausi ilgai. Stengiausi nekreipti dėmesio, bet kartą knygyne
paėmiau į rankas pirmąją serijos knygą, pradėjau skaityti pirmą puslapį, o po to jau atsitraukti nesugebėjau. Pirmą dieną nusipirkau dvi knygas, o vėliau nusipirkau dvi paskutiniąsias. Jei būčiau galėjusi atsidėti vien skaitymui, tai būčiau perskaičiusi po knygą per dieną.
Kalbu, žinoma, apie Stephanie Meyer “Twilight” seriją. Pati sakiau, jog paaugliška Bellos ir vampyro Edward meilės istorija mažų mažiausiai netinka skaityti solidžioms trisdešimtmetėms, kurios ką tik susilaukė mažutėlio. Jog egzistuoja labiau tinkamesnės knygos, kurias apsiskelbusi perskaičiusi nesulauksiu pašaipių komentarų ir akių vartymo iš draugų ir kolegų. Jog amžius ne tas, jog interesai jau kitokie.
Bet žinot ką? Dabar visiems atvirai sakau, jog perskaičiau ir man LABAI patiko. Ir nesigėdinu dėl to. Gal gerai, kad knygos nebuvo tada, kai man buvo 14 ar 15 metų, tada tai jau turbūt patologiškai būčiau įsimylėjusį rimtąjį, protingąjį Edward, o į gyvus nevampyrškus berniukus nebūčiau net pažvelgusi.
Galima pavartyti akis dėl kalbinės stilistikos, galima surasti spragų pačioje istorijoje, galima teigti, jog pasakojimas “nusivažiuoja” (paskutinė knyga tikrai nebuvo tokia gera kaip pirmoji), bet faktas lieka faktu- atsitraukti neįmanoma. O juk ir skaičiau tą seriją ne dėl kalbos grožio ar giliausių veikėjų charakterių. Skaičiau, nes negalėjau neskaityti. Pamenat tą jausmą (man jis dažniausiai būdavo vaikystėje), kai negali užversti knygos? Kai nueini į virtuvę, viena ranka tepi sumuštinį, o kitoje- laikai atverstą knygą? Kai nerūpi nei kokios TV laidos, nei į kiemą eiti norisi, nes turi būtinai tuoj pat sužinoti, kuo viskas baigsis? Tai būtent tas jausmas nepaleido manęs. Viena ranka intensyviai stumdžiau vežimą, o kitoje laikiau kurią nors vieną iš serijos knygų.
Tai kodėl aš čia vėl užsivedžiau rašyti apie “Twilight” seriją? Tuoj paaiškinsiu. Seriją sudaro keturios knygos: “Saulėlydis”, “Jaunatis”, “Užtemimas” ir “Brėkštanti aušra”.
Yra ir penktoji, kurią autorė rašė iš Edwardo, o ne Bellos pozicijos, bet jos turinys anktyvojoje rašymo stadijoje “nutekėjo”, ir autorė nusprendė jos netaisyti ir neperrašyti, o tiesiog publikuoti juodraštį internete. Bet visai neseniai S.Meyer internetiniame puslapyje buvo paskelbta, jog ji išleidžia dar vieną knygą šioje serijoje: “The Short Second Life of Bree Tanner”. Ši naujausia knyga yra novelė, kurios S.Meyer iš pradžių nemanė publikuoti, o rašė kaip “pratybas”, o vėliau planavo įtraukti į Twilight enciklopediją. Bet filmo “Eclipse” kūrėjai vampyrei Bree suteikė didesnį vaidmenį filme nei knygoje, S.Meyer leido jiems į scenarijų įtraukti ir novelėje užrašytą istoriją, o tuo pačiu nusprendė ją ir atskirai išleisti.
Na, aš esu šiek tiek skeptiška, bet žinom, kuo tas mano skepticizmas baigėsi praėjusį kartą: keturiomis perskaitytomis knygomis, išžiūrėtais filmais, mano mažosios sesės užkrėtimu šita manija, DVD pirkimais ir dienų skaičiavimais iki naujojo filmo premjeros (liko 87).
K.Ž.G
Cirke esu buvusi gal tik porą kartų, bet nesu jo gerbėja. Nepatinka man nei ta pigi netikra prabanga, nei tie gyvūnai, be to, prieš daug metų teko susidurti su tikrai nemaloniu arogantišku cirko direktoriumi, tai į cirką neičiau net jei turėčiau nemokamus bilietus.
Viena mano daugiausiai kartų skaitytų knygų yra Jurijaus Nikulino“Beveik rimtai”, tai ji bent šiek tiek reabilitavo visą tą cirkinį reikalą mano akyse. Ilgą laiką J.Nikulino knyga (ją širdingai rekomenduoju visiems) buvo vienintelė mano skaityta knyga apie cirką. O paskutinėmis dienomis perskaičiau dar vieną – Sara Gruen “Vanduo
drambliams” -ir tikrai nesigailiu.
Man visada smagu skaityti knygas, kurių autoriai, matosi, yra padarę esminį tiriamąjį darbą rašymo metu. S.Gruen ilgai ieškojo medžiagos įvairiuose archyvuose, lankėsi cirke, bendravo su ten dirbančiais žmonėmis, tad pati istorija yra nuostabiai sodrus geležinkeliu keliaujančio cirko gyvenimo aprašymas.
Taip jau sutapo, jog paskutinės dvi mano skaitytos knygos (ši ir Foer “Extremely Loud and Incredibly Close“)buvo su nuotraukomis, ir pradėjau galvoti, jog visai be reikalo suaugusiųjų knygose maža iliustracijų, nes jos tikrai gali pagyvinti pasakojimą ir suteikti jam gražių detalių.
Knygoje “Vanduo drambliams” yra daug nuotraukų su Amerikos didžiosios depresijos laikais veikusiųjų cirkų vaizdais, o tai tikrai padeda labiau įsijausti į knygos tekstą ir įsivaizduoti, kaip atrodė ta aplinka, kurioje neplanuotai po tėvų mirties atsidūria jaunasis Jacob Jankowski.
Knygos struktūra yra gana jau tokia tradicinė: Jacob Jankowski, kuriam jau berods 93 metai, gyvena senelių priežiūros namuose, kur kiekviena detalė, kiekvienas žmogus primena, jog jam skirtas laikas vis mažėja, ir jis mintyse grįžta į savo jaunystę. Negana to, jo gyvenimas nebepriklauso jam, jam nuolatos nurodinėja slaugės ir gydytojai, kurie tarsi pamiršo, jog jis ,nepaisant savo amžiaus, vis dar turi savo valią, savo norus ir bando išlaikyti savo privatumą ir orumą. Tie skyriai su senojo Jacob gyvenimo senelių namuose aprašymu yra nepaprastai stipriai parašyti, sukelia ir liūdesį ir pyktį ir sudaro puikų kontrastą greitam, triukšmingam, kvapą gniaužiančiam jaunojo Jacob laikui “Brolių Benzinių įspūdingiausio visoje žemėje cirke“.
Ir nors knygos meilės istorija nėra labai išskirtinė, aplinka, kurioje ji vystosi, yra tokia unikali ir mažai pažįstama, jog net gana nuspėjama meilės istorija neerzina.
S. Gruen knyga buvo nominuota įvairiems apdvanojimams, keletą jų gavo ir labai ilgai laikėsi New York Times populiariausių knygų sąraše. Keliuose knygynuose mačiau, jog šitai knygai dabar taikomos didelės nuolaidos ir ji dabar kanuoja šiek tiek mažiau nei 15 litų.
Manajame švediškajame leidime dar buvo ir interviu su autore, ir klausimai, kuriuos galima aptarti per knygų skaitymo “ratelius”. Beveik kaip “extra material”, kai perki DVD. Pagirtina iniciatyva, ar ne?
Šiandien sužinojau, jog pagal šitą knygą bus kuriamas filmas. Jacob vaidins R.Pattinson (tas pats, kur vaidina vampyrą Edward “Twilight” filmuose), gražiąją Maleną vaidins ne ką mažiau graži Reese Witherspoon, o Malenos vyrą August vaidins Christoph Waltz (nors anksčiau ėjo kalbos, jog šis vaidmuo atiteks Sean Penn). Labai laukiu šito filmo, nes knyga tiesiog prašosi ekranizacijos.
Ir nors knyga nepadėjo man pamilti cirko, labai džiaugiuosi, jog gavau gražią progą pažvelgti į visai nepažįstamą Brolių Benzinių įspūdingiausią visoje žemėje cirką.
K.Ž.G
Emigrantams kartais priekaištaujama, jog jie per daug idealizuoja kitas valstybes ir jose esančias tradicijas. Gal ir mane galima kaltinti tuo pačiu, bet kai kurios kitų šalių tradicijos, manyčiau, yra labai teigiamos ir būtų smagu, jei jos ir Lietuvoje prigytų. Štai, pavyzdžiui, Norvegijoje yra stipri tradicija velykinių laisvadienių metu skaityti detektyvus. Påskekrim (Påsk- Velykos, krim- kriminalas) sąvoka Norvegijoje atsirado jau praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje, nes būtent pavasarį velykiniu laikotarpiu buvo leidžiami kriminaliniai romanai. Ten net kasmet yra renkama viena knyga, kuri oficialiai tampa metų velykiniu detektyvu.
Šiais metais buvo išrinkta Anne Holt knyga”Moneyman” (originalo kalba-
“Pengemannen”). Keletas šios autorės knygų yra išverstos ir į lietuvių kalbą: “Pezidentės pasirinkimas”, “Tai, kas mano”, “Tai, kas nekada neįvyksta”.
Juk galima pasvajoti, kad tokia tradicija skaityti knygas per Velykų šventes atsirastų ir prigytų ir Lietuvoje. Paridename kiaušinius, suvalgome velykinio pyrago ir susėdame skaityti.
Balandžio antroji H.C.Anderseno gimtadienis.
К.Ž.G
Vakar vakare iš Airijos su dideliu čimodanu (nu, čimodan, pagodi!), kurį abi sukibusios tempėm į trečią aukštą, atvažiavo mano pati vyriausia pusseserė. Kad būtumėt žinoję kaip aš susinepatoginau, kai ji ištraukė mano taip lauktą knygų krovinį – jis apėmė tikrai keletą tūkstančių puslapių! Taigis, atkeliavo šešios knygos, kurias aš iš antrų rankų pirkau Amazonėj. Pvz., Zadie Smith White teeth ir David Baldacci Absolute power, kurią man rekomendavo Marta, man kainavo lygiai po 0,01 pensą plius siutimo išlaidos iki Airijos (nors dažnai rašo, kad International deliveries available, Lietuva į tą International dažnai nepapuola :(, taigi keliauja į Airiją). Knygos beveik kaip naujos, kaip asmeniniam naudojimui tai super! Abi apytiksliai kainavo 30 Lt, visai neblogai :). J.C.Oates Blonde kainavo 4,64 svaro, po “už dyką” nebuvo, tai ėmiau, kas buvo pigiausia ir geros būklės. Na, ir knygutė tokia gerulė, gi viena iš storiausių, kurias KŽG skaitė 2009 m.
Tai va. O šito didelio marmalo būtų nebuvę, jei aš, pvz., turėčiau tokį gražų ekranėlį, kaip turi mano pusseserė. Ekranėlis vadinasi Sony Reader. Apsvaigau iš balto noro jį įsigyti NOW! Na, bet pakvėpavau giliai ir nusprendžiau, kad reikia išsinagrinėti, kas-kur-kada, pasitarti su KŽG, ir tik tada jau pirkti (o gal panorėsiu ir praeis?). Dar pakvėpuosiu giliai. Labai jau mane sužavėjo, kad ta didelė krūva knygų gali sutilpti į tą mažą daiktą, kurį tada jau tikrai gali visur tampytis su savim ir (galbūt) greičiau tirptų ta eilė, kurioj stovi mano knygos.
Na, o brangusis man ką tik pasakė, kad nenustebs, jei ras mane vieną dieną namuose užverstą knygomis (gyvą/vos gyvą/negyvą). Taip neatsitiktų su tokia elegantiška plastmasine knygute 🙂 🙂 🙂 (gaila, gimtadienis tik kitais metais 😦 ). Iš tikrųjų tai tas iš Airijos atvažiavusias knygas jau nebežinau, kur reikės įgrūsti…
|susimaišiusi knyginiuose jausmuose|
knyguziurkes.com 
