Kelionė svetimame pasaulyje

Kelionė svetimame pasaulyje

Tomas ir Lorna sukūrė gražią šeimą, susilaukė trijų vaikų, Tomas važiuoja parsivežti snieguose užstrigusio susirgusio sūnaus studento Kalėdoms, kad šiam nereiktų toli nuo namų per Kalėdas būti vienam. Lyg ir tokia turėtų būti šventinė nuotaika, nekantrus laukimas, kai visa šeima susirinks prie stalo. Tačiau nėra nei šventiškumo, nei lengvumo jausmo, nei šviesos. Kažkas slegia visą šeimą ir skaitytojas aiškiai jaučia, kad tvyro nejauka, kad išlaikyti pakenčiamą atmosferą labai stengiamasi, visi daro ką gali, bet jaukumodirbtinai neišspausi. Kažkas čia negerai.

Vieniša tėvo kelionė parsivežti snieguose užstrigusio sūnaus. Vienam mašinoje pats geriausias laikas pergalvoti susikaupusias mintis, pareflektuoti, papasakoti skaitytojui savo istoriją, o kartu gal ir sau pačiam pripažinti, kas nepavyko, kas prašapo ir niekaip atgal nesugrąžinsi. Tomo galvoje sukasi jaudinantis ir skausmingas lūžis tėvų ir augančių vaikų gyvenime, kai vieną dieną tėvai nebeatpažįsta savo vaiko, supranta nesugrąžinamai praleidęs tą svarbią akimirką, kai kažkur pasimeta bendrystė, šiltumas ir artumas, ir prieš tave stovi svetimas žmogus. Tampa sunku patikėti, kad jis tas pats, kurio miniatiūriniais pirščiukais žavėjais vos jam gimus, kurį prisiekei nuo visko pasaulyje apsaugoti.

Ši kelionė ne tik fizinė (pas vieną sūnų), bet ir dvasinė (su kitu sūnumi), vilties ir paleidimo kelionė, po kurios gal ateis laikas naujai pradžiai. Skaitytojų laukia staigus posūkis, geriau būti prisisegus saugos diržus.

My Life in Full: Work, Family, and Our Future

See the source image

Indra Nooyi ilgus metus buvo kompanijos PepsiCo vadovė ir valdybos pirmininkė. Ir šiandien toks vis dar yra didelis pasiekimas moteriai, o dar didesnis – nebaltaodei ir dar neamerikietei. Tad knyga turėtų būti kaip įkvėpimas kiekvienai karjeros siekiančiai moteriai. Žinoma, įdomu skaityti, kokis buvo Indros kelias nuo mokyklos ir universiteto iki darbų korporatyvinėje, kaip buvo skatinama šeimos, kaip turėjo taikytis/nesitaikyti su tuo, kas buvo laikoma tinkama/netinkama mergaitei/merginai Indijoje ir kaip reikėjo kantriai siekti savo dirbant didelėje organizacijoje.

O bet tačiau, nežinau, man toks beprotiškas darbas, nu, nes realiai suvokiu, koks tai yra krūvis varyt pirmai ir dar vos ne dvigubai, nes esi moteris, kažkaip neatrodo labai prasmingas. Gyvenime tiek įdomių dalykų, o tu ten tik dirbi ir nieko nematai, paskui biški paverki ir toliau dirbi. Ir realiai pagalvojus, nu, paimkim kad ir Sheryl Sandberg – dirbau dirbau dirbau, gimdžiau vaiką, išstūmiau, čiupau telefą ir toliau dirbau. Kažkokia beprotybė. Nu, nors, aišku, bent pinigų uždirbo, nes būna dirbi ir neuždirbi. Žodžiu, pasirodžiau kaip visai neambicinga persona čia.

Tai sakyčiau, įdomus tas kultūrinis kontekstas, bet apie darba visos rašo panašiai, bent jau prisipažįsta, kad jokio balanso čia nėra ir nesvajokit apie tai, o kas taip sako – netikėkit. Bet realybė tai – vaikus augina auklės, močiutės ir visas kaimas, vyras nuostabus ir šiaip turiu gamtos dovaną miegoti tik penkias valandas. Ačiū, viso gero.

Beje, papasakojau apie perskaitytą knygą kolegei indei, sakau, tikriausiai Indra Nooyi Indijoje žvaigždė (nu, ji pati ten rašo, kaip gauna įvertinimus ir dalyvauja su politikais), tai mano kolegės atsakas man buvo maždaug, pirmiausia susitarkime, kad ji seniai jau net ne indė, na, maždaug nuo -niolikos gyvena Amerikoj. Ir taip, ji gal ir žinoma, bet ne žvaigždė.

Summa summarum, vis bandau sugromuliuot, koks man čia įspūdis liko. Gal toks labai PR’inis. Žmogaus ir šilumos pritrūko man, jei ten jo iš viso yra su penkiom valandom miego. Šios knygos kritiką ar kokio pakvaišėlio nuoširdžią istoriją gal būtų buvę įdomiau skaityt.

Dėmesingo įsisąmoninimo vadovas žudikui

Dėmesingo įsisąmoninimo vadovas žudikui

Kelionei pasiėmus šią knygą tikrai neprašoviau. Vienintelis minusas – čia tikras pageturner, viena diena ir jau reikia traukt kitą knygą. Bet visa kita – kuo puikiausiai! Ypač skaniai susigraužė juodas knygos humoras – apskritai knygos idėja labai originali (bent jau aš nieko panašaus neskaičius) ir labai vykusi. Tad apie ką gi ji?

Kai kalbame apie savęs ir vidinės ramybės paiešką, mokymąsi susidoroti su stresu ir visokio plauko nušvitimus, meditaciją ir t.t., dažniausiai prieš akis išdygsta tokie laimingi saulėta pieva bėgantys nestresuojantys besišypsantys busibalansavę žmonės ar ant liepto lotoso poza medituojančios jogės, trumpai tariant, žmonės, kurie harmonijoje ir su savim, ir su aplinka. Ką daro šios knygos autorius – jis visus vidinio balanso principus pritaiko kriminalinės teisės advokatui, kuris su paties atstovaujamais mafijozais tokiam mėšliuke įklimpęs, kad maža nespasirodys. Šeimyninis gyvenimas irgi peilio ašmenim vaikšto, o kad nebūtų per mažai, dar ir vaiką kažkokiu būdu reikia įkišt į deficitinį darželį – čia jau mūsų šalies vaikų turintys skaitytojai lengvai susitapatins su herojumi ir supras jo skaudulius. Šitoks stresas! Gelbėdamas savo santuoką mūsų herojus Bjornas sutinka lankyti dėmesingo įsisąmoninimo paskaitas pas kažkokį guru, kurį nurodo žmona.

Na, ką? Giliai kvėpuojam ir imamės spręst visas aukščiau išvardintas problemas. Geras paradoksas, kai alia gerietis mūsų herojus (stengias gelbėt šeimą, užregistruot vaiką į daržą ir išnešt sveiką kailį) dėmesingai įsisąmoninęs savo problemas ir taikydamas rekomeduotus harmonizuoti ir balansuoti turinčius metodus, sėkmingai susiharmonizuoja ir susibalansuoja savo gyvenimą. Tik biškį kitų gyvenimų sąskaita. Bet jei tie kiti gyvenimai – blogiečių, tai gal nesiskaito kaip netinkamas balansavimas?

Labai rekomenduoju, puiki knyga savaitgaliui ir daug gerų dėmesingo įsisąmoninimo patarimų, tinkančių ne tik žudikams. Ir šiaip labai susišaukia su tuo Elono Musk/Jeff Bezos/ Tim Cook/Mark Zuckerberg mixu Peter Isherwell filme “Don’t Look Up”. Ramus monstras, žodžiu.

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Literra”.

Death Wins a Goldfish

Imagine if Human Resources told death he must take vacation days – an entire year’s worth of time off. What would Death do with all that free time? Where would he go? What his life would be?

Įsivaizduok, kad Žmogiškųjų išteklių skyrius liepia Mirčiai išnaudoti visas sukauptas atostogas – viso 365 dienas, nes niekada gyvenime neatostogavo. Ką Mirčiai daryti su tiek laisvo laiko, kur eiti, koks bus jos gyvenimas be darbo (kai nieko nereikia nužudyti)?

Autorius labai įdomiai pasirinko atskleisti žmonių, niekaip nesugebančių atsijungti nuo darbo ir pailsėti, patirtį. Jo manymu, Mirtis dirba daugiausiai iš visų, tieisiog nuolatos, naktimis ir be išeiginių – štai tokia netikėta metafora. Ką darboholikai veikia laisvalaikiu? Nuo ko pradėti, gal nuo garderobo (juodos skraistės atnaujinimo), gal nuo Netflixo, o gal nuo atrakcionų parko? Sporto? Tinderio? Kolekcionavimo? Dienos pliaže? Road trip, aplankant Mirties slėnį?

Knygoje labai mažai teksto (va tiek kaip viršuj – bene daugiausia), daug iliustracijų, bet viskas taip išgryninta, atidirbta, su humoru ir su mintim, ir su kontekstu. Makabriškai puiki knyga. Ai, o prie ko čia auksinė žuvelė tai jau teks paskaityt.

Pninas

Raros išleistas V.Nabokovo “Pninas” vos 175 puslapių, tai naivioji skaitytoja (ašai) pagalvojo, kad bus knygelė keletui vakarų, na, savaitgaliui. Išdūrė mane taip lygioj vietoj. Skaičiau ilgai ir dar į tarpą priskaičiau kokias tris gal greitas (ir su daugiau puslapių). Tai, žinoma, didele meile knygai nedegiau, nes ji mane vis stabdė ir stabdė, ir stabdė, kol pasiekiau lėto skaitymo tempą, nes braukt akimis tiesiog nepavyko – labai jau sodrus tekstas, o įklimpus iki kauliukų greit nepabėgsi – gresia tėkštis veidu, t.y. neperskaityti arba knygos, arba teksto, kurį šiaip jau tikriausiai reikėtų skaityti antrą kartą (nu jau ne!).

Ant knygos nugarėlės žadamas “juokingiausias ” Nabokovo” romanas irgi labai apgaulingas žodis, tiesiog reiškiantis, kad kiti jo romanai yra net labai nejuokingi. Iš “juokingiausio” tikėčiaus savęs besijuokiančios, bet toli gražu. Nelabai gal moku juoktis iš paikų naivuolių, papuolusių į kutūrinį mėnulį, kuriame visai nesigaudo. Vargšas “Pninas”, kaip jį suprantu! Matau save amerikietiškai giriamą už gerą anglų kalbą (neapsigaukit, jie visiems taip sako), o paskui su savo “puikia” kalba nesuprantančią bajerio, iš kurio visi juokiasi ir apsimetančią, kad net neklausiau, apie ką kalbama (tikriausiai apie mane).

Žodžiu, “Pninas” žmogus, kurio romantiškoji dvasia liko Europoje, Prancūzijoje, o kūnas buvo perkeltas į Ameriką, kur, nepaisant naujai sudėtos amerikietiškos šypsenos, nėra nei tinkamai rengiamas, nei tinkamai vaikšto, nei pats tinkamai elgiasi. Ir atrodo, kad po keliones laivu, jo pasaulio skaitymo radaras visiškai išsiderino. Toks romantiškas vienišas save pervertinantis nevykėlis, kuris, deja, net nelabai suvokia savo darbu prisidedąs prie blogo jau ir taip pašvinkusio akademinio pasaulio kvapelio.

Duoti knygai žvaigždėtą vertinimą irgi negaliu – nesivertina kažkaip, nors tu ką. O ir neprivaloma. Tad “Pniną” priskirčiau knygoms, kurių neverta skaityt pavargus (ką aš užsispyrusiai bandžiau daryti), ant kurios pyksti, kad taip lėtai skaitosi ir net galvoji, kad šūdas, kaip užkniso ir kažkokia nesąmonė, bet paskui užvertus paskutinį puslapį iš naujo skaitai galvoj. O Pninas – vienas iš personažų, kurie nepasimiršta, dėl to tikriausiai verta paklampoti per tą nesustingusį cementą. Pasiryžę likt be batų?

Mirties ir gyvenimo klausimas / A Matter of Death and Life

Psichiatras Irvin D. Yalom skaitytojams pažįstamas iš knygų “Kai Nyčė verkė”, “Melagis ant kušetės” ir kitos. Ir nors bent porą turiu savo lentynose, nė vienos nesu skaičius. O šios ėmiausi rekomendavus draugei.

Iš knygos pavadinimo galima nuspėti, apie ką ši knyga, bet tikriausiai nelabai atspėsi, kad ji labai asmeniška, mėnesis po mėnesio sutuokitinių lūpomis pasakojanti apie ruošimąsi išeiti iš šio pasaulio. Irvino ruošimasis labiau hipotetinis – kažkada, bet dar ne dabar, o štai jo žmonos, su kuria Yalomas susituokęs jau daugiau nei šešiasdešimt metų – artimiausiu metu. Marilyn diagnozuotas vėžys, niekaip nepasiduodantis gydymui, o kur dar siaubingas vaistų šalutinis poveikis, visiškai atėmęs iš moters norą gyventi.

Irvin ir Marilyn šią knygą pradeda rašyti kartu ir kiekvienas pasakoja savo išgyvenimus. Marilyn po truputį ruošiasi iškeliauti, ji pasakoja apie ką galvoja, kaip jaučiasi, kaip ruošiasi, kaip suvokia paskutines iš smėlio laikrodžio byrančias jai likusio laiko smiltis. Ar reikia kabintis į gyvenimą iš visų jėgų, net jei jis yra nepakeliamas, skausmingas, siaubingas? Ar meilė yra maldauti kenčiant būti, ar meilė yra paleisti ir pasitikti vienatvę?

Vienas įdomus knygos aspektas – abu knygos autoriai netiki pomirtiniu gyvenimu ir aiškiai suvokia, kad mirtis yra visiška pabaiga. Nebeegzistavimas. Jokių susitikimų pomirtiniame pasaulyje ir jokios vilties. Niekaip negaliu prisiminti knygos, kur būtų žvelgiama panašiu žvilgsniu, juk labiau įpratę, kad žmonės gyvenimo pabaigoje įtiki, ieško Dievo. Kitas aspektas – Kalifornijoje, kur gyvena Irvin ir Marilyn yra legali “medically assisted” savižudybė. Kadangi Marilyn yra netikinti ir patiria siaubingą vaistų šalutinį poveikį, nuo pat knygos pradžios ji kalba apie tai, kaip norėtų pasinaudoti šiuo būdu išeiti – bet turi būti ne per vėlu, žmogus turi būti sąmoningas ir sugebėti pats išgerti vaistus. Kada jau yra tas momentas, kai nusprendi, kad tai tavo paskutinė diena?

Na, ir visi kiti, labai paprasti ir žemiški dalykai- kur dėti ir ką daryti su visokiais mielais niekučiais, kurie brangūs tik tada, kai žinai jų istoriją, suvenyrais, primenančiais keliones ir svarbius gyvenimo įvykius? Ar kada nors pagalvojai, kas atsitiks su visomis tavo knygomis, kai mirsi? Ar jos taps lobiu kitai knygų žiurkei, ar našta tavo neskaitantiems artimiesiems? Suvokimas, kad su tavimi dingsta ir visos tavo gyvenimo istorijos, smulkmenos ir detalės. Autoriai daug kalba apie tai, kaip suvokiama, kad silpsta protiniai ir fiziniai sugebėjimai, apie slaugą ir planavimą išsikelti iš brangių namų ir kitus labai skaudžius, bet būtinus sprendimus, kuriuos žmogus tokiame garbiame amžiuje turi priimti (žinoma, autorius ne kartą mini, kad jo pasirinkimų spektras dėl finansinių dalykų labai platus, ir tokie sprendimai gali būti tiesiog apriboti finansinių galimybių).

Gera knyga, paskaitykit.

Case Histories

Kate Atkinson viena iš mano mylimų autorių, kur gali tikriausiai bet ką rašyti – viską mielai skaitysiu, nes tiesiog stilius toks, kur gali klausyt ir klausyt, skaityt ir skaityt. Tai vertimus visus jau perskaičiau, o kai labai didelių eksperimentų nesinori, nusprendžiau imtis Kate Atkinson vadinamos Jackson Brodie Mysteries series. Gal bus mano 2022 nauja meilė?

Knyga pradedama trim, iš pirmo žvilgsnio nesusijusiomis istorijomis – pirmoje vasaros naktį dingsta maža mergaitė (jos pelytė ant knygos viršelio), antroje – mergina tampa lyg ir atsitiktine bepročio auka, o trečiojoje – jaunai motinai neatlaiko nervai ir kažkas atsitinka. Po trisdešimties metų, miršta dingusios mergaitės tėvas ir jos seserys nusprendžia išsiaiškinti, kas nutiko jų sesutei ir pasisamdo jau minėtą Jackson Brodie, buvusį policininką, kuris susiklosčiusių tam tikrų gyvenimo aplinkybių imasi privataus detektyvo verslo. Na, ir jam imus dėlioti vieną faktą prie kito, visos istorijos, kaip ir buvo galima tikėtis, apsijungia.

Šioje knygoje, be tos detektyvinės linijos, man labai patiko knygos veikėjai, vienu metu galvojau, kad man net vienodai rodo, kas ten ir kodėl nužudė, autorė galėtų vien tik pasakoti, kaip veikėjai jaučiasi ir ką galvoja, ir man būtų pats tas. Na, ir žinoma tas Atkinson angliškumas, angliškas humoras – man kaip saldainis. Žodžiu, jei mėgstat autorę – patiks, jei ne, tai gal reiktų pasieškot kitos knygos. Aš žadu suklausyti visą serialą, kiek yra.

2021

Nors versdama savo raudoną užrašų knygelę vis padūsauju, kad vėl visokių vidutiniokių priskaičiau, bet va, kai reikia surašyti geriausias metų knygas, vos ne pusę tenka perrašyti – tai gal visai ir neblogai? Ir toliau klesti tinginystė skaityti angliškai – popieriuje perskaičiau tik tris, na, bet perklausiau 28 audio knygas, kur nepralenkiamos buvo mano dvi šių metų meilės – inspektoriai švedas Kurt Wallander ir airis Sean Duffy. Visos audio – angliškos, tai apsimesiu, kad taip smarkiai tų angliškų neapleidau. Grafinių novelių / komiksų net 7!

Kuo toliau, tuo sunkiau išrinkti geriausias/labiausiai patikusias, tuo labiau, kad gerumą labiausiai apsprendžia tai, kiek knygos lieka po kelių mėnesių ir apsisukus metams, tad manau, kad kai kurios knygos dar turi pagulėti ir susigulėti. Štai ir dabar negaliu apsispręsti, kur padėti Nabokovo “Pniną”, nes jis mane tiek apgavikiškai privargino, kad nededu iš vis į jokį sąrašą, bet ir iš galvos neišeina, tai kur man jį dėt? Gal apsispręsiu kitais metais.

Metai buvo turtingi draugysčių – su leidyklomis, kurios visus metus savo siuntiniais gelbėjo mano nuotaiką – ačiū, vertėjoms ir vertėjams – ačiū už atvertas knygų duris, redaktorėms ir korektorėms – ačiū už kruopštumą, dailininkėms (-ams) ir dizainierėms (-iams) – ačiū už gražius viršelius ir nuostabias iliustracijas. Ačiū autoriams, kad kuria, poetams – kad eiliuoja, kolegoms knygų žiurkėms – kad skaito, dalinasi ir rekomenduoja, knyginių renginių organizuotojams – kad organizuoja ir ištraukia iš namų. Ačiū visai šurmuliuojančiai kunkuliuojančiai knygų mylėtojų bendruomenei – kai prisimenu tinklaraščio pradžią – palyginti buvo vieniša ir tylu, o dabar toks uraganas, kad spėk klausyti, girdėti ir perskaityti. Su ateinančiais naujaisiais! Nuostabių 2022!

Ypatingos

Alina Bronski “Totoriškos virtuvės aštrumai”

Narine Abgarian “Iš dangaus nukrito trys obuoliai”

Elisabeth Strout “Oh, William”

Undinė Radzevičiūtė “Minaretas ir 7”

Labai

Alex Schulman “Išlikusieji”

Colum McCann “Apeirogon”

Jhumpa Lahiri “Unaccustomed Earth”

Ian McEwan “Šeštadienis”

Fernanda Melchior “Uraganų sezonas”

Richard Powers “Orfėjas”

Kristina Sabaliauskaitė “Petro Imperatorė”

Philip Roth “Apmaudas”

Goran Vojnovic “Figmedis”

Hallgimar Helguson “60 kilogramų saulės”

J.M. Coetzee “Barbarų belaukiant”

Kotryna Zylė “Siela sumuštinių dėžutėje”

Astrida Lindgren “Mūsų visų Madikė”

Andrei Makine “Mano draugas armėnas”

Curzio Malaparte “Oda. Mažoji Neapolio apokalipsė”

W.G. Sebald “Austerlicas”

Negrožinės:

Liv Stromquist “Fruit of Knowledge”

Norbertas Černiauskas “1940. Paskutinė Lietuvos vasara”

Mažvydas Jastramskis “Mums reikia vado?”

Irma Laužikaitė “Tu ateik į pasimatymą”

Deborah Feldman “Neortodoksiška”

Super Komiksai / Grafinės novelės:

Lina Itagaki “Grybo auksas”

Akvilė Magicdust “Bitės”

Brian Rea “Death Wins a Goldfish”

Da best detektyvai of the year

Henning Mankel Kurt Wallander detektyvų serija

Adrian McKinty Sean Duffy detektyvų serija

Tobula:

Evelina Daciūtė ir Julija Skudutytė “Duobė”

Kalėdų paslaptis

Kol dar viena koja Kalėdose, reikia greitai prisiduoti apie gruodžio mėnesį dukrai skaitytą Jostein Gaarder “Kalėdų paslaptį”. Tikrai labai smagu ir rituališka buvo kiekvieną vakarą skaityti po vieną kiekvienai gruodžio dienai skirtą skyrių.

Knygos pagrindinis veikėjas Joakimas prieš pat adventą gauna senovinį Kalėdų kalendorių, kurio kartu su skaitytoju kasdien atveria po vieną langelį. Už langelio – paveikslėlis ir lapelyje užrašyta paslaptinga istorija, vedančia Joakimą nuo vienos XX amžiaus vidurio dienos, kai, besivydama iš parduotuvės pabėgusį ėriuką, kelionėje laiku pradingsta mergaitė Elizabet iki pat Jėzaus gimimo Betliejuje. Kelionė tęsiasi iš Norvegijos per įvairiausių laikų Europą ir artimuosius rytus, pakeliui draugėn priimdama angelus, karalius ir aveles.

Kažkada pradėję nuo šios knygos, viena mano draugų šeima kasmet laikosi tradicijos per adventą kartu skaityti Kalėdinę knygą. Po kelių metų didžiausias jų iššūkis yra tokią knygą rasti. Koks stresas knygų žiurkei, kai negali padėti patarimais! Pati kitais metais ruošiuosi skaityti Dikenso “Kalėdų giesmę”. Tiesa, šeimos tradicija jau nebesigaus, bus bent mano ir mažosios.

Nepakartojamas A.J.Fikrio gyvenimas

Jai labai pasiilgote lengvos ir gražios knygos, kuriai neturite kažkokių ten didelių lieteratūrinių reikalavimų, o tiesiog norite knygos poilsiui, tai imkite “Nepakartojamą A.J.Fikrio gyvenimą”. Man puikiausiai suėjo už Kalėdinę pasaką, kuri gal ne visiems baigiasi gerai, bet galiausiai baigias laimingai – kas gali būti geriau Kalėdinei nuotaikai palaikyti?

Na, o kuriai knygų žiurkei nepatinka skaityti knygą apie knygyną, fainą knygų agentę, nelabai fainą (pradžioje), bet simpatišką ir gerietišką knygyno savininką ir pardavėją, gyvenantį atokioje saloje vos ne pasaulio pakraštyje. Ir jiems ten nutinka nuspėjami ir nelabai dalykai, apie kuriuos autorė kažkaip sugeba visai taip beveik neužknisančiai papasakoti. O kai jau knygos veikėjai skaito ką tik mano perklausytą Kate Atkinson “Case Histories” ir Elizabeth Strout “Olive Kitteridge”, į visus dalykus, prie kurių šiaip prikibtum kaip žiurkė, numoji ranka – ai, gi čia pasaka, toks savotiškas, knygų “Love, Actually”, kur gali šimtą kartų žiūrėti, nes nu faina, gražu, paprasta ir gera žiūrėt.

Su šventėm, tikiuosi gavot daug gerų knygų dovanų.

Išlikusieji

206 puslapiai gyvenimo. Trijų brolių ir jų tėvų. Toks emocinis roller couster – nuo neapykantos iki užuojautos, nuo muštynių iki ore nuolat tvyrančio poreikio švelnumui ir meilei – ir nuo vakar sustingdžiusi knygos pabaiga ir baimė bet ką parašyti, kad netyčiom nesuspoilinčiau.

Vidurinėlis Benjaminas skaitytojui pasakoja apie savo šeimą. Šiosios gyvenime daug įtampos – visi nuolatos laukia kito tėvų kivirčo, kurį gali iššaukti bet kas (taip įtaigiai tos nuojautos scenos aprašytos – atrodo net jauti, kaip ta audra pareina), visi atidžiai renka žodžius, nes abu tėvai užgaulūs, nelabai prognozuojami ir, nežinia, kas ir kada jiems užklius.

Ir nuolatos fone – alkoholio tvaikas. O paskui ir nevalyvumo, nepriežiūros, emocinio vaikų apleistumo, kuris suvokiamas tik praaugus. Ir kaupias skaitytojui pasibjaurėjimo tėvais jausmas ir kažkoks įvykis, aplink kurį vis užsimenama ir link kurio artėjama, atrodo ne toks gal ten jau ir svarbus, na, kažkas negero atsitiko, kaip kitaip, kai vaikai nežiūrimi, bet negi tik apie tai knyga?

O paskui, paskutiniuose puslapiuose toks netikėtas emocinis rankos užlaužimas – atrodo, net persirikiuoja tie išlikę penki veikėjai – lyg užkulisiuose šmėžavusi, bet vis tiek pagrindinė veikėja motina, jautrusis Benjaminas, degtukas Pjeras ir kuo greičiau nuo visų norintis pabėgti Nilsas.

Rekomenduoju, jei nebijot, kad bus skaudžiai užlaužta ranka.

_______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Kai tavo veidas išnyksta dūmuose

Numirėliui nereikia, kad jūs jį prisimintumėte. Iš tiesų, jam daugiau nieko nereikia – jis guli laimingas ir pūva. Numirėlio reikia jums. Žiūrėdami į jį, jūs suprantate, kad žmogus jau išėjo, jis jau nebėra aktyvus gyvenimo žaidėjas. Žvelgdami į mirusįjį, matote save ir suprantate, kad taip pat mirsite. Šis vaizdas sužadina savimonę. Jis gimdo išmintį.

Jei ši citata jums atrodo labai tiesmukiška ir žiauri, tai knyga tikrai ne jums, nes Cailtin Doughty knygoje nelabai rasit ką pūkuoto ir pagražinto. “Pagražinti“ knygoje yra nebent lavonai, kuriems balzamuotojai padaro klaikius makiažus, bandydami paversti mirusiuosius kuo labiau “natūraliai atrodančiais”, nesvarbu, kad kokia močiutėlė net lūpų niekada nepasidažydavo.

Autorė savo “karjerą” pradeda metus dirbdama krematoriumo operatore. Knygoje ji aprašo įvairias darbo smulkmenas, kurių vėlgi, jei nenorite žinoti, knygos neskaitykite. Man buvo įdomu. Noriu žinoti (nors gal ir ne viską taip smulkiai). Nežinodama prisifantazuoju nebūtų dalykų, nors, žinodama, tikriausiai irgi.

Taigi, matydama mirties industriją iš vidaus, ji mąsto, kaip norėtų laidoti savo artimuosius, ir kaip norėtų būti palaidota. Ką reiškia ritualai ir kaip juos pamiršdami žmonės nebežino, kaip gedėti, kaip išgyventi netektį. Kaip šiuolaikinis pasaulis pamišęs dėl jaunystės ir įsivaizduoja gyvensiantis amžinai. Bet vis tiek visi baigsime ten pat – dulkėse. Kokios paskutinės kelionės norėtumėte?

Atrodo, kad mirtis sunaikina mūsų gyvenimo prasmę, bet iš tikrųjų būtent ji pažadina įkvėpimą ir tampa mūsų kūrybiškumo šaltiniu. Kafka sakė: “Gyvenimo prasmė yra ta, kad jis baigiasi.” Mirtis – tai variklis, priverčiantis mus judėti, skatinantis siekti tikslų, mokytis, mylėti ir kurti.

_________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Liūtai ne avys”

Tokie smulkūs dalykai

Tokia mažulytė knygelė visiškai tinkanti Advento apmąstymams, pamąstymams ir susimąstymams apie tai, kas yra tikroji Kalėdų dvasia, kokio svorio yra sąžinė ir kaip sunkiai ar lengvai ji slegia pasirinkusįjį jos neklausyti ar klausyti.

Tikriausiai esate girdėję apie siaubingas vienuolių laikytas ne santuokoje pastojusių šeimų atstumtų merginų prieglaudas Airijoje. Kažkaip tos labiau į koncentracijos stovyklas nei į prieglaudas panašios įstaigos niekaip neįsipaišo į ką nors bendro su krikščionišku tikėjimu, atjauta, meile artimui. Kad ir kaip nesiverčia liežuvis, tai buvo labiau panašu į prekybą žmonėmis ir vergija. Didžiulis dramblys kambaryje, apie kurį buvo tiesiog nekalbama. Dar labiau plaukai piestu stojas, kad už visą šitą reikalą, kuriame pražuvo tūkstančiai moterų ir vaikų, valstybė atsiprašė tik (įkvėpkit) 2013 metais. Ar atsiprašė bažnyčia (prieglaudos buvo išlaikomos valstybės ir bažnyčios), nesu girdėjusi.

Iš pradžių visiškai paprasta vieno žmogaus istorija, pradžioj net atrodo kiek nuobodoka, kad net pagalvoji, ko čia visi taip liaupsina knygą, netikėtai priešpastato skaitytoją prieš Ferlongo – nesantuokinio sūnaus, o dabar penkių mergaičių tėčio – pasirinkimą matyti arba nematyti. Ferlongas, galvodamas apie savo motinos likimą, turi kaip pasakoj pasirinkti iš dviejų kelių, kur vienu eidamas galvos neteksi, o antru – pražūsi. Ištinka toks netikėtas knygos posūkis į gylį.

Rekomenduoju ir už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos.

Minaretas ir 7

Man atrodo, aš turiu visas Undinės Radzevičiūtės knygas, tuoj skaičiuoju, dabar neatsimenu, kurioj lentynoj Frankbugas. Skaitau aš jas po truputį, vienos labiau patinka, kitos mažiau, bet iriuosi į priekį, jos ir traukia, ir nervuoja, nes suprantu, kad ne viską suprantu. “Minaretas” taip netikėtai užšoko visoms už akių ir šiuo metu tikrai yra mėgstamiausia šios autorės knyga.

Jau rašiau fb, kad knygą pasiėmiau skaityti laukdama, kol užvirs virdulys, ir užkibau kaip žuvelė. Totaliai. Niekur nenorėjau eiti ir nieko nenorėjau daryt, kol neperskaičiau, bet teko aukoti dėl Paviljono knygų savaitgalio, nes tas tai kaip traukinys, tutū ir nuvažiavo. Šitą knygą skaitydama naktį juokiausi garsiai, iš tikro, iki ašarų. Rimtai. Vargšas vyras negalėjo ramiai miegoti, o aš niekaip negalėjau papasakoti, ko čia taip žvengiu. Juokiausi ir išsitraukus pieštuką braukiausi, nes ta knyga yra pilna vietų, į kurias aš norėsiu sugrįžti. Iš tikro tai kad ir dabar galėčiau pradėti skaityti iš naujo ir, įtariu, ne mažiau juokčiaus. Ir vėl sustingčiau 51 puslapyje, kur autorė sako:

O po mirties praėjus lygiai metams aš staiga kažką pasakiau.

Ne apie mirtį, apie gyvenimą.

Tą akimirką visi labai juokėsi.

Mano skausmas lėtai, daugiau nei trejus metus fermentavosi ir galiausiai tapo humoro jausmu.

Ir kuo labiau man skauda, tuo labiau jums juokinga.

Džezeskraist, kaip dabar juoktis, pagalvojau. Bet juokiausi, tik jau kitaip skaičiau tekstą. Kitom akim žiūrėjau. Ir stebėjaus, kaip Undinė Radzevičiūtė va taip mokėjo apie save parašyti, kad aš tiesiog prisiminiau ją viename knygos pristatyme, kur visiškai jautėsi, kokia kančia jai tas pristatymas ir visiškai aiškiai galėjau įsivaizduoti, kaip ji tuomet jautėsi ir koks kosmosas jai atrodo šis pasaulis (kur žmogui skauda, o visi juokiasi).

Ir šiaip tai net nežinau, kaip čia papasakot, apie ką knygą. Ji ir apie kelionę, ir apie rašytojo gyvenimą, ir apie tylos paiešką, ir kaip žviegia pjaunamos plytos, ir apie lūkesčius ir įsivaizdavimus, protėvių šauksmą ir prasmės ieškojimą, ir norą, kad ji būtų, ir suvokimą, kad na, kur jau ten, kokia ten prasmė, tiesiog tuštuma galvoj, kurią užpildo patys keisčiausi pasaulio dalykai. Beje, aš irgi turiu savo genetinį tyrimą, apie kurį knygoje pasakoja autorė, tai man labai smagu ir juokinga buvo skaityti apie panašias patirtis – nuo euforijos iki visiško nusivylimo savo tolimais teoriniais giminaičiais.

Manau, kad ką tik įvyko didelis pasistumdymas mano šių metų geriausių knygų lentynoje. Likau absoliučiai apžavėta.

Duobė

Truputį prisibijojau emocijų, kurias, įtariau, sukels ši knyga. Prieš skaitydama mačiau keletą iliustracijų ir bandžiau nusiteikti sunkumui. Dar pagalvojau, kaip drąsu knygą apie netektį tiesmukai pavadinti “Duobe”. Žodžiu, prisigalvojau visokių dalykų, o neišsipildė nė vienas.

Taip, knyga apie netektį, taip, joje rašoma apie laidotuves, ir taip, nekrykštaujama džiaugsmu, tačiau ji tokia šviesi, skaidri ir tikroviška. Be jokių suaugėliškų gyvenimo patirčių – neįsivaizduoju, kaip autorei taip pavyko vėl pabūt vaiku – pamatyt, kad iškeliavus seneliui, močiutė kažkokia kitokia nepažįstama, apie nežinojimą, kaip jaustis ir kaip nėra ko paklaust, nes vienintelis, kuris į tokius klausimus atsakydavo, tai – senelis. Apie raugintus obuolius, kuriuos tik senelis valgydavo, ir kas dabar su jais visais bus, ir kaip kažkaip niekaip nepavyksta verkti, o juoktis visai paprasta, nors ir “ne laikas ir ne vieta”. Ir taip subtiliai apie užgniaužtą vyrišką gedulą – kurį reikia užkasti į duobę.

Evelinos Daciūtės išmyluotos eilutės apglėbtos ne mažiau išglostytomis ir išjaustomis Julijos Skudutytės iliustracijomis. Patikėkit, kai vartai knygą supranti, kad visi tie interneto filmukai, kuriuose vartoma knyga, toli gražu neperteikia knygos grožio ir peršviečiamų lapų sukuriamos erdvės. Tik vartydami pajusite, kad Julija buvo jūsų kaime (jei turėjote), buvo įkišus nosį į tamsų kambarėlį su uogienėmis, kompotais ir raugintais agurkais ir suposi ant kiemo sūpynių.

Man net noris pažliumbt nuo grožio. Ačiū autorėms ir ačiū leidyklai “Aukso žuvys”.