Drakula

Kažkaip gyvenime prasilenkiau tiek su šiuolaikiniais, tiek su klasikiniais vampyrais – nei skaičiau knygų, nei mačiau filmų, gal kažkada labai seniai “Interviu su vampyru” ir viskas. Kartais net pačiai keista, kaip taip buvo įmanoma iškristi iš vampyrinio konteksto, ypač visų saulėlydžių ir seilėtekių. Bram Stoker “Drakulai” neturėjau jokių lūkesčių, na, galvojau, jei jau visai bus neįdomu, kažkaip perskaitysiu tuos 400 puslapių bendro vampyrinio išsilavinimo vardan, ir pati buvau didžiai nustebusi, kaip puikiai parašyta knyga, kaip skaniai skaitėsi. Žinoma, knygoje yra visokių laikmečio ypatybių – moterys labai trapios ir jautrios, nuolatos išblykšta, o vyrai visi pasiryžę mirt už garbę ir teisingumą. Bet, matyt, buvo visai gera skaityti apie pradingusį pasaulį, kuriame, išskyrus paranomalius reiškinius, viskas taip paprasta ir aišku.

Ir buvo baisu! Skaitydama vakarais būčiau mielai ant kaklo pasikabinus rumunų kaimiečių dovanotą kryželį ar pasidabinus česnakų vainiku. Ir nuostabaus grožio “lūpos kaip vyšnios” vampyrės karstuose ar į langus besidaužantys šikšnosparniai vampyrai jaukumo tikrai nesukuria.

Likau, žodžiu, pati nustebus, kaip labai man patiko ta siaubo pasaka. Jei sugalvosit skaityt, dėl viso pikto ant naktinio stalelio pasidėkit česnako galvą. Kai perskaitysit, galės keliauti atgal į virtuvę.

Konservų gatvė

Dar viena pirmoji pažintis – šį kartą su John Steinbeck. Ir neturiu atsakymo, kodėl taip vėlai. Gal labiausiai paskatino “Rūstybės kekių” naujas leidimas, bet nesinorėjo nuo tokios storulės pradėti. Taigi, dar vienas super pavykęs pasirinkimas.

Kai klausiu savęs, kas šioje knygoje išskirtinio, pirmiausia į galvą ateina – šviesa ir meilė. Šių žodžių galima mažiausiai tikėtis iš Konservų gatvės, kuri pati tikriausia piktžolėm apaugusi dykvietė, šiukšlynas, pilnas ypatingo smardumo atliekų, gatvė, kurioje žmonės, jei gyvena vamzdžiuose, nebesiskaito benamiais, o ištaigingiausias gatvės pastatas – viešnamis. Maždaug taip galima įsivaizduoti Konservų gatvės realybę. Bet kaip apie visa tai rašo Steinbeckas! Kaip apie kokį prarastąjį rojų – kur visi yra tokie, kokie yra, be jokių pagražinimų ir lūkesčių, palikti būti sau, su savim, savo keistenybėmis ir ydomis. Ir su daugybe gerų norų, kurie dažniausiai nueina šuniui ant uodegos (beje, knygoje yra ir labai labai keletos gyventojų mylima kalė). Nesvarbu, kaip išsipildo ir įsigyvendina Konservų gatvės svajotojų planai (dažniausiai – kurioziškai), svarbiausia, kad viskas tik iš gerų ketinimų, noro atsidėkoti, pagerbti, pralinksminti.

Konservų gatvė yra tarsi priešprieša skubančiam, išsipuščiusiam, “teisingam” pasauliui, kurio nuodėmės kruopščiai slepiamos už gražių fasadų. Laisvų žmonių gatvė: “Makas su vaikinais žino viską, kas buvo pasaulyje, ir tikriausiai viską, kas bus. Man atrodo, kad jie geriau prisitaikę prie šio pasaulio negu kiti žmonės. Tuo metu, kai kiti plėšosi iš ambicijų, nervų ir garbės troškimo, šitie nejaučia jokios įtampos. Visi vadinamieji mūsų klestintys vyrai yra ligoniai su nesveikais skrandžiais, sielomis, tačiau Makas su tais vaikinais yra sveiki ir nuostabiai švarūs. Jie gali daryti ką tinkami. Jie gali pasisotinti savo apetitus , nevadindami jų kaip nors kitaip.”

___________________________________

#reklama #Pegasas

Seratoninas

Pirmoji mano pažintis su Michel Houellebecq. Ilgokai nuo jo laikiausi atokiau – pirmiausia buvau pradėjusi skaityti patį pirmą Houellebecq vertimą ir mečiau, vėliau prisiklausiau visokių kalbų apie autoriaus vulgarumą ir kitokius reikalus. Galiausiai kažkaip pabodo būti be nuomonės, be to, apie “Seratoniną” vis nugirsdavau šį tą teigiamo, tad nusprendžiau duoti dar vieną šansą. Likau nustebinta – knyga man tikrai labai patiko.

Floranas – vienišas išvėpęs pagyvenęs vyriškis, prisimenantis savo šaunias dienas ir nerandantis prasmės šiandienoje. Jis priminė senuką iš Philip Roth “Kiekvienas žmogus“, tik mūsų veikėjas tokio garbingo amžiaus pasistengs nesulaukti. “Ar įstengsiu būti laimingas vienišas? Nemaniau. Ar apskritai įstengsiu būti laimingas? Tokių klausimų, mano galva, geriau vengti.” Nes po tuo klausimu tik vienatvės bedugnė – ant jos krašto stovi mūsų herojus, kurio širdis pumpuoja dirbtinai kūne išlaisvintą seratoniną, ir iš sielvarto dėl prarasto gyvenimo plūstantį streso hormoną kortizolį.

Pagrindinio veikėjo Florano Klodo gyvenimas finansiškai kiek per geras, autorius pasistengė jį išvaduoti iš buitinių rūpesčių – jis turi gerą darbą, kuriame uždirba daugiau nei jam reikia, be to, jo tėvai jam paliko palikimą, kuris tikrai neapsunkins mūsų veikėjo gyvenimo, bet kas iš to, kai to nėr su kuo dalintis. Dabartinės merginos reikia greituoju būdu atsikratyti pabėgant iš nuomojamo būsto, buvusi draugė visai nuvytus ir dar blogesnėj psichologinėj būklėj nei Floranas, o su vienintele mylėta mergina keliai seniai išsiskyrė. Gal ir būtų galima jai apie save priminti, bet jie jau gyvena paraleliniuose pasauliuose, kuriuose nebeliko nieko bendro.

Didžiausią įspūdį daro M.Houellebecq sugebėjimas perduoti tą būseną, apimančią suvokus, kad gyvenimo viršūnės jau praeityje, o antras kvėpavimas kaip ir nenumatytas. Tik plaukimas per kažkokias vienodas drumzlinas dienas. Senų draugų lankymas ne tik kad negelbėja, bet tą beprasmybę ir bejėgiškumą tik sustiprina – tiems ne ką geriau – seni gyvenimo sėkmės receptai nebeveikia, viskas slysta iš rankų, jei ne vieniši, tai palikti žmonų, gniuždomi naujo pasaulio – kada jiems viskas pradėjo slyst iš rankų, kada pradėjo atsilikti ir nebepataikyti į ritmą? Ir kokia tada seratonino išsiskyrimą skatinančios tabletės prasmė? Gyvenimo pratęsimas be jokio palengvėjimo? Tikrų tikriausia apgaulė.

___________________________________________

#reklama #Pegasas

On a Quiet Street

Šitas toks gerulis buvo. Žinia, baisiausi dalykai vyksta paprastam gyvenime, nereikia nei vampyrų, nei ufonautų, puolančių planetą. Vietomis man būdavo tiesiog baisu klausyti toliau, pvz., kai smurtautojas vyras grįžta namo ir žinai, kad bus blogai. Nu, mane tas žinojimas, kad bus blogai, tiesiog varė iš proto. Man matyt ne taip baisu, kai išgąsdina netikėtai, kaip baisu žinoti, kad bus baisu.

Nesinori labai spoilinti trilerio, tai tiesiog trumpai – veiksmas vyksta ramioje gražių namų gatvelėje. Tik ta ramybė, aišku, labai labai apgaulinga. Viename name gyvena niekaip su sūnaus netektimi negalinti susitaikyti motina – jos sūnų visai netoli namų mirtinai partrenkė mašina ir ji teisiog pakvaišusi išsiaiškinti, kas kaltas, kitame vis save bandanti nuraminti ir įtikinti, kad vaidenasi, vyro apgaudinėjama žmona, na, o trečiojo namo gyventoja apskritai kažkoka keistuolė, kuri bijo išeiti iš keimo ribų. Bet ar tikrai bijo? Gal negali? O gal jai neleidžiama?

Man tikriausiai labiausiai šioje knygoje patinka vėliau išsirutuliosianti kaimynių draugystė, kuri taip neįkyriai parodo, kaip svarbu yra ne tik žiūrėti, bet ir matyti, kaip svarbu klausyti savo intucijos ir šešto jausmo, ir kaip svarbu moterims palaikyti viena kitą. Knygos pabaigon jau meldžiausi, kad tik nesugadintų autorė pabaigos, kad sudėliotų visus taškus ir neprifantazuotų. Ir, mano manymu, jai tikrai pavyko. Vienoj vietoj ji vis dėlto sufeilino (parašysiu apačioj įrašo, kur man sufeilino), bet ten jau iš esmės nebėra taip reikšminga, jau aš buvau išgyvenus knygos pabaigą, ten tokia kaip antra pabaiga gaunas, tai apsimečiau, kad nesunervino. Bet iš esmės jau senokai skaičiau tokį gerą psicholiginį trilerį, tai labai rekomenduoju.

_________________________________________

Neskaityti – spoiler alert – nepatikėjau užstato galimybe. Jei skaitysit, padiskutuojam, ar sutinkat.

Kerol

Turiu prisipažinti, kad pirmoji knygos pusė mane konkrečiai užknisinėjo. Mano skoniui šiame romane tiesiog yra per daug žodžių – autorė visai neleidžia skaitytojui pačiam kažko sugalvoti – viskas yra tiesiog žodis žodin nupasakojama, jei jau kavalierius pažiūrėjo vienaip ar kitaip, tai būtinai reikia pasakyti, kodėl taip pažiūrėjo, jei Tereza nusiminė, tai va būtent dėl to ar ano. Tekste irgi reikia kartais patylėti, ne tik gyvenime. Tai galima sakyti, kad kantriai skaičiau būtent tam, kad galėčiau apie knygą turėti nuomonę, o kartu ir džiaugiuosi perskaičius, nes ši knyga iš tų, kur kantrybė atsiperka.

O visas nuodėmes atleidžiu už tai, kaip autorė papasakojo jau minėtosios Terezos, labai jaunos merginos, susižavėjusios vyresne dama (tiems laikams jau vos ne pagyvenusia dama, šiems – gyvenimas tik prasideda maždaug), asmenybės lūžį. Labai patikėjau ta knygos vieta ir man ji labai patiko. Maždaug dviejuose trečdaliuose Tereza toks vietoje nenustygstantis šunelis, lekiantis, kurlink švilpteli šeimininkas, knygos pabaigoje išauga į gulbę (nelabia gal vykęs palyginimas, bet toks maždaug jausmas). Nors apskritai, Terezos nuoseklumui vyrų atžvilgiu tikrai negali nieko prikišti. Būdama be šeimos užnugario, ji labai principingai nesikabina vyrams ant kaklo, neišmaino tariamo saugumo ir -ienės statuso, tokio ypatingai svarbaus to laiko visuomenėje, į galimybę gyventi taikoje su savimi ir savo jausmais. Jai čia panašiai, kaip būti ar nebūti.

Taigi, summa summarum, užbaigus knygą mane apėmė kažkoks knyginės pilnatvės jausmas, net pati nustebau, kaip visi užknisinėję reikalai kažkaip nublanko, nuplaukė į antrą planą ir apie knygą liks geri atsiminimai ir įspūdžiai. Dabar jau bus galima ir filmą pažiūrėti. Aišku, kiek gaila, kad skaitant man akyse stovėjo viršelyje minimo filmo veikėjos – nebegalėjau susikurti savo.

___________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Svajonių knygos”

Paklydėlis

“Paklydėlį” klausiau audio formatu ir tai buvo mano antroji Jane Harper knyga. Ėmiausi klausyti per daug nesitikėdama, nes neseniai suklausyta “Sausra” patiko taip vidutiniškai. O štai ši užkabino konkrečiai, suklausiau per keletą dienų. Tikrai man pasirodė daug stipresnė už “Sausrą”, labiau išgryninta. Ypač patiko veiksmo vieta – labai labai egzotiška Australijos vietovė vidury dykumos, kur iki artimiausio kaimyno važiuoti tris valandas. Creepy vietelė. Tokiose paprastai labai labai svarbu pritapti ir būti priimtam bendruomenės, nes izoliuotumas dykumoj panašus kaip kokiam vandenyne. Vandenyne gal bent žuvį gali pasigauti, o čia nebent pats iškepti kaip žuvis.

Taigi, šioje keistoje vietoje vieną dieną ir randamas iškepęs žmogus. Labai keista, nes Kameronas yra vietinis, kuriam iki kaulų smegenų įaugę išgyvenimo tokiomis klimato sąlygomis taisyklės. Kaip taip atsitiko, kad jis rastas toli nuo savo mašinos, be vandens atsargų, net joks tuščias butelis šalia nesimėto. Jokių smurto žymių, tik saulės nualintas negyvas kūnas. Kas atsitiko gerbiamam bendruomenės nariui, didžiulio ūkio savininkui, dviejų vaikų tėvui?

Ganėtinai neutraliai prasidėjęs detektyvas su kiekvienu puslapiu neria į tamsą ir augina įtampą. Ir kai jau supranti, kad autorė pristatė visus knygos veikėjus, susimąstai, o tai kas žudikas? Labai patiko, rekomenduoju pasiilgusiems gero detektyvo.

_______________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Nematomos moterys. Duomenų spragų nulemta nelygybė šiandienos pasaulyje

Čia tokia knyga, kurią perskaičius, pasaulis būna prieš ir po. Prieš skaitant ir perskaičius. Tiesiog nebeįmanoma į pasaulį žiūrėt taip, kaip iki šiol žiūrėjai. Šiaip mane labiausiai ir sukrėtė suvokimas dėl manęs pačios ir koks iškreiptas buvo mano žvilgsnis – kaip kokia kreivų veidrodžių karalystė. Kai suvoki, kad viskas aplinkui sukonstruota remiantis prielaida kad, nu, jei tinka vyrams, tai tinka ir moterims, o paskui suvoki, kad niekas apie tas moteris net nepagalvojo. Iš viso. Kai kuriais atvejais net moterys apie save nepagalvojo. Apie pusę pasaulio žmonijos. Ir net nekalbant apie kažkokias aukštas materijas ir raketų mokslą. Kur jau ten. Kalba eina apie pačius elementariausius dalykus – galimybę patogiai ir saugiai nusilengvinti (ir ne kur nors Indijoje, brangiosios, o bet kuriame teatre), galimybę gyventi higieniškai. Ir kaip nuo tų elementarių dalykų viskas nueina šunkeliais. Paskui jau visokie rimtesni reikalai nebestebina. Kur ten stebins, jei tūliko reikalai neišspręsti.

Taip ir atsiranda – nepasiekiamos lentynos, butai be virtuvių, telefonai, kurie netelpa į delną anei kišenę, autobusų maršrutai, kuriais niekas nevažiuoja, kruopščiai valomos gatvės ir neišbrendami pėsčiųjų šaligatviai (pagalvosite, o čia prie ko moterys), milijonai nesuskaičiuotų neapmokamo darbo valandų, nesaugūs saugos diržai, neveiksmingi vaistai ir neteisingos jų dozės. Pasaka be galo su milijonu neteisingų prielaidų. Purto net.

Skaitydama knygą, fb papostinau nuorodą su latvių matematike Taimina, kuri įvaizdino, t.y. nunėrė hiperbolines plokštumas (labai gražios, beje). Štai citata, kuri geriausiai apibrėžia netektį, kurią žmonija patyrė ir patiria neatsižvelgdama į moteris, neįtraukdama jų į sprendimų paiešką, neleisdama atsirasti bendrystės sinergijai.

“Į žinių kūrimą neįtraukdami pusės žmonijos, netenkame pasaulį pakeisti galinčių įžvalgų. Ar matematikai vyrai butų patys sugalvoję elegantiškai paprastą Taiminos sprendinį? Mažai tikėtina, turint galvoje, kiek mažai vyrų savo noru neria. Bet Taiminos atveju tradiciškai moteriškas nėrimo vąšeliu įgūdis susiliejo su tradiciškai vyriška matematikos sritimi. Ir būten ši sąlaja pagaliau leido išspręsti uždavinį, ties kuriuo pasidavė ir kurį beviltišku pavadino daugybė matematikų. Taimina sukūrė jungtį, kurios trūko matematikams vyrams. Tačiau mes pernelyg dažnai neleidžiame moterims tokių jungčių kurti. Todėl toliau daugelį pasaulio problemų laikome neišsprendžiamomis.”

O mes skrendame į Marsą. Nu tikrai? Kiema išsišluokim pirma.

Beje, jei kas jaudinatės, kad knyga emocionali bus ar kokia ten rėksminga, nieko panašaus. Faktai faktai faktai.

_______________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”

Afganistano sūnūs

“Afganistano sūnūs” – trumpa istorija apie vaikinus pabėgelius Švedijoje. Kadangi atvykimo į Švediją metu jie sakosi esą nepilnamečiai, patenka į laikinus namus, kuriuose gyvena prižiūrimi socialinių darbuotojų (gal juos reiktų ir kitaip vadinti, tuos vaikinus prižiūrinčius žmones, neatsimenu, kad kas tiksliai būtų įvardinęs pareigas) ir laukia vienokio ar kitokio nuosprendžio dėl savo tolimesnio gyvenimo. Darbuotojų darbas šiuose centruose labai reglamentuotas, visi elgesio modeliai kruopčiai uždokumentuoti, taip pat kruopščiai dokumentuojamas ir gyventojų elgesys – ką, kaip ir kada padarė.

Rebeka yra tokio centro darbuotoja. Ji pati vos keliais metais už juos vyresnė ir jai nelabai pavyksta būti tik darbuotoja pagal instrukcijas. Nespėjusi atbukti nuo sistemos, ji mato žmones – vienišus, išsigandusius, sužalotus, pažemintus žmones, kuriems matuojamas žandikaulis, kad nustatyti, ar jie tikrai jau suaugę vyrai, ar vis dar nepilnamečiai, lyg fizinė branda būtų lemiantis faktorius, ar bus leista jiems pasilikti, ar ne. Šiaip tai tokie viercheliai tie bachūriukai, skaitytojas nelabai turi progos pradžioj pajust jiems simpatijų, bet po kiek laiko kyla klausimas, o kodėl vaikinai tapo pabėgeliais, nuo ko jie bėgo, gal jie vadinamieji ekonominiai pabėgeliai? O jei tokie, tai iš kur randai ant kūno, košmarų klyksmai naktį? Deja, vaikinų gyvenimai iki Švedijos taip ir liks tik užuominose.

Koks jausmas liko perskaičius knygą? Tikriausiai ne kartą girdėjot posakį apie tai, kaip aukos tampa statistika? Nuo kurio ten skaičiaus taip atsitinka? Tai šioje knygoje yra po statistika tūnanti keleto žmonių istorija Švedijoje. Tai tarsi laikina stotelė tarp statistinių nelegalių imigrantų, kurie vėliau greičiausiai bus deportuoti atgal. Savotiškas atokvėpis, kurio metu skaitytojas gali pamatyti žmogų, kuriam šiaip gal normaliam gyvenime turėtų rūpėti merginos, krūti ratai, ar kur važiuosi studijuoti kitais metais.

Leidykla, matyt dėl to, kad knygoje rašoma apie savižudybę ir apie seksą, apdairiai deda N-16 ženklą, bet man toks jaumas, kad dabar jau mes durninam savo jaunus protingus žmones. Lyg iki šešiolikos jie gyventų dramblio kaulo bokšte rožiniais langais ir nematytų aplink atsitinkančio gyvenimo. Mano manymu, tikrai galima skaityti ir porą metų ankščiau, priklausomai nuo brandos. Tegul tik skaito ir suvokia, kokiam privilegijuotam pasauly gyvenam. Nors, aišku, kiekvieną dieną tai ir nėra taip akivaizdu.

_________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Kaip karas pakeitė Rondą

Kažkaip man atrodo, kad geriausiai visas su karu susijusias emocijas perduoda paveikslėlių knygos. Suaugėliškų knygų žodžiams dar turi ateiti laikas. Dar daugiau žodžių gal net ir nesinori, nes jų ir taip daug informaciniame lauke, žiniose, socialinių tinklų žinutėse. Bet kažkaip ir vaikiškomis tokių paveikslėlių knygų irgi nepavadinsi. Kokia ten vaikystė jose. Man atrodo, šios knygos yra bendros suaugusių ir vaikų, jas skaitant noris saugiai apglėbti vaiką glėby ir apsaugot nuo to, kas knygoje vyksta. Apskritai drasko širdį, kad tokios knygos turi atsirasti.

Nepaisant tokios mano emocijos ir knygos temos, knyga yra labai šviesi. Karas ateina į Rondą, su karu, deja, tenka kalbėti “jo paties kalba” (čia tikriausiai didžiausias lūžis mums visiems, norint laimėti – reikia kariauti). Bet tai karo nesustabdo, kaip nesustabdo ir planas smogti karui į širdį, nes karas papraščiausiai neturi širdies. Ar pagalvojat, kaip abstrakčiai tokius žodžius skaitytume 2021 metais ir kokie jie realūs skaitant 2022?

Pirmą kartą šią knygą skaičiau, kai rašistai stabiliai žygiavo į priekį, kai dar labai labai vakarais reikėdavo Arestovičiaus lopšinės ir iki Ukrainiečių kontraatakos dar buvo toli, tad ir skaityti apie tai, kaip nugalimas karas buvo kažkaip emociškai sunku. Dieve, dieve, galvoji, ar užteks tos šviesos, ištvermės ir vienybės karą nugalėti. Gerai, kad ukraineičių tikėjimas pergale yra bekompromisis ir užkrečiantis.

Knygoje man ypač patiko pabaiga. Jokių lozungų, šūkių ir fejerverkų. Karas žudo, traumuoja, žaloja, “gaila, kad toli gražu ne viską įmanoma sutvarkyti”. Visas dėmesys į gijimą, sveikimą, auginimą. Slava Ukraini!

_____________________________________

Už nuostabią knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”.

Sausra

Labai žinoma, kad esu audioknygų fanė, jas klausau dar nuo tos senovės, kai jos buvo įrašomos diskuose ir klausydavau tik tada, kai vairuodavau. Taip jau nutiko, kad pirma mano audio knyga buvo visų laikų geriausiai įskaityta “Shantaram” (originalo kalba). Labai labai svarbu gera pradžia. Daug kas stebisi, kaip išlaikau dėmesį ties skaitoma knygą, tai tikrai ne su kiekviena pavyksta (angliška). Audioknyga turi būti pakankamai nesudėtinga ir geriausia būtų, kad tai būtų nuoseklus linijinis pasakojimas, pvz. George Saunders “Linkcoln in the Bardo” sunku skaityti tekstą, o klausyti audio yra tiesiog neįmanoma (turėjau knygą grąžinti). Tada jau suprantu, kaip žmonės užmiega skaitydami arba klausydami. Beje, šiemet mano perklausytų knygų kiekis labai sumažėjęs, nes daug laiko, kuris seniau būdavo skiriamas knygų klausymui, dabar išeina su Ukraina susijusiems reikalams (pvz., dabar klausau ir pusiau žiūriu Timothy Snyder “The Making of Modern Ukraine. Labai rekomenduoju.

Labai džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau galimybių klausytis knygų lietuviškai. Pavilioti nuo angliškų audio mane tikrai nelengva, nes kaip ten sako: “Įprotis – didelė jėga”. “Baltos lankos” suviliojo galimybe parsisiųsti vieną knygą nemokamai, jei parsisiunti jų programėlę. Taigi, Jane Harper “Sausra” – mano pirmoji lietuviška audio.

Kaipgi man sekės? Ogi visai neblogai, net geriau nei tikėjaus. Giedriaus Arbačiausko balsas neerzino ir nebuvo per daug vaidybos. Man nesinori, kad aktoriai įvaidintų knygą, aš pati ją galvoj įsivaidinu. Pageidautina, kad knyga būtų skaitoma, o ne vaidinama. Kai kurias klasikos spragas esu bandžius užkaišyti “Audible” įgarsinimais, bet ten irgi buvo vaidinimai su visokiais arklių prunkštimais ir durų girgždėjimais – visiškai neįmanoma klausyt. Klausant “Sausros” iš pradžių, kaip detektyvui man skaitymo tempas pasirodė per lėtas, tai pasinaudojau pagreitinimo funkcija (gal šiek tiek per daug žodžių sumalimo su 1,25 greičio, bet geriau nei ilgos pauzės).

Pats detektyvas visai nieko, gan ilgai autorė mane vedžiojo už nosies, paskui, atskleidus vieną kritinį faktą, viskas kaip ir pasidarė aišku. Šiaip aš mėgstu, kai žudiko išaiškinimu knyga daugmaž ir baigiasi, tai čia ne tas variantas, tai gal kiek per ilga pabaiga. Bet šiaip viskas cool, jau mačiau, kad parduotuvėje atsirado Harper “Paklydėlis” – mielai suklausysiu. Smalsu, kaip jums sekas su audio, ar išbandėt “Baltų lankų”?

Matilda

“Matilda” yra tikrų tikriausias vaikų literatūros aukso fondas. Gerai, kad dar turiu vieną mažą vaiką, tai galiu toliau sėkmingai kamšyti savo spragas.

Matilda yra apskritai žiauriai fainas personažas – maža mergaitė – vunderkindė. Deja, gimusi nevykusioje šeimoje, kur tėvams didžiausias gyvenimo pasiekimas yra ilgalaikis sukčiavimas. Tikrai kyla klausimas, kaip taip atsitiko, kad toks vaikas papuolė į tokią šeimą. Taigi Matildai tenka ieškot saugių, jaukių vietelių už namų ribų ir tokia vieta jai tampa biblioteka (ji tikrai mylimiausias knygų žiurkės personažas).

Nėr smagu ir mokykloje – nors mergaitės mokytoja yra gerumo įsikūnijimas, mokyklos direktorė yra tikra siaubūnė ir jos smurto lygis gerokai peržiangia šių laikų tolerancijos ribas (net permuša Danuko Dunduliuko nusukiotas ausis. Jos tiesa realistiškesnės, nei vaikų sukimas pačiupus juos už plaukų). Taigi, būkite pasiruošę vietoms, kai direktorė išsuktus vaikus paleidžia skrieti. Tiesa, vaikai knygoje guminiai, tai – spoiler alert – visi išgyvens sėkmingai, skalpai vietose. Na, o bjaurioji direktorė Kuoka, Matildai įsikišus, sulauks pelnyto atpildo (kaip ir visi kiti blogiečiai).

Be šio nukrypimo nuo šiuolaikinių normų (beje, tėvai Kuokos bijo ne mažiau nei vaikai), knyga tikrai labai smagi. Septynmetei skaičiau vakarais ir jai labai labai patiko. Quentin Blake iliustracijos irgi puikios. Beje, Matilda vis dar yra fainiausias miuziklas, kurį esu mačiusi.

_______________________________________

Už knygą dėkoju “Alma Literrai”

Internatas

Pieš dvylika metų skaičiau Cormac McCarthy “Kelią” ir knygos atmosfera ir įtampa ėjo šiurpais per nugarą. Kas galėjo pagalvoti, kad gali būti baisiau ir ne fantazija, o tikrovė? “Internato” herojai – keliauja tokiu pat keliu, tik jame grėsmė, priešingai nei “Kelyje” tikra ir labai aiški – Pašai reikia pereiti fronto liniją, kad pasiimtų sūnėną iš internato. Knyga paremta tikrais įvykiais ir galime nuspėti, kad veiksmas vyksta rytinėje Ukrainoje.

Žadano knyga parašyta po 2014 metų ir jau dabar aišku, kad vienaip jis buvo skaitoma iki 2022-ųjų vasario ir visai kitaip jau po. Paša toks paprastas, kiek apsileidęs vyrukas, nepašauktas į kariuomenę, nes prastai mato. Jis iš visų jėgų bando niekam nepakliūt į akis ir nesimaišyt po kojomis, toks jausmas, kad jis jaučiasi panašiai, kaip dabar moskovijoje mobilizuojami vyrukai – čia ne jo karas, ir jis viską padarys, kad tas karas kažkaip praeitų pro šalį be didesnių pasekmių ir pasirinkimų. O paskui jau žiūrėsim, kažkaip. Autorius visiškai nepalengvina skaitytojo kelio, beveik visiškai neduoda suprasti, kas tie savi, o kas svetimi, prie kurių save priskiria Paša ir kas jam yra priešai, o kas gynėjai. Iš fronto linijos svarbiausia kažkaip išnešti kailį, kartais net nesuvokiama, kaip tie žmonės apskritai ten atsiduria – pavėluoja pabėgti, tikisi būti aplenkti, nenori, negali palikti namų

Dabar gyvenam kitokiam pasaulyje “po vasario”. Jame visiškai nebėra vietos neutralumui, kaip ir nebėra vietos pacifizmui. Dėl to Paša dabartinėm akim atrodo dar labiau skystas, net pats sūnėnas juo netiki ir herojumi tikrai nelaiko net tada, kai dėdei pavyksta iki internato atkakti. Ar pavyks Pašai grįžti ir namo parvesti sūnėną? Ar reiks per save perlipti, išdrįsti, pasirinkti?

Jau pradėjus skaityti, nustebino knygos literatūriškumas. Iki tol nelabai Serhijum Žadanu domėjaus, tiesiog paskubinau knygos skaitymą, norėjau susipažinti prieš susitikimą Open Books festivalyje (zoomu kalbino Olegas Surajevas). O jis, pasirodo, ne tik prozininkas, bet ir poetas, muzikantas, aktyvistas ir šiaip labai labai charizmatiškas žmogus. Tad būsimieji skaitytojai būkite pasiruošę tirštam ir sodriam tekstu,i aprašančiam fronto linijoj išgyventi bandančių žmonių realybę. Daug baimės, šalčio, drėgmės, nesaugumo, klaikumos. Nublanksta “Kelyje”.

Lucy by the Sea

Pirmiausia disclaimer – Elizabeth Strout yra mano labai mėgstama rašytoja, taigi prašau į mano apžvalgą atitinkamai žiūrėti. Man ši autorė galėtų raštyti, kaip ji ėjo į parduotuvę pieno ir aš apsalusi apie tai skaitysiu (klausysiu, nes visų Strout knygų klausiau). Žodžiu, pagyromis galite netikėti visai.

Ketvirtojoje serijalo apie Lucy dalyje 2020 metai – prasideda pandemija. Lucy kaip tik suplanavusi savo knygos turą Europoje, kai jos buvęs vyras William paskambina ir liepia krautis lagaminą – reikia kuo skubiau išvažiuoti iš New Yorko. Visi žinome, kuo baigėsi užsidarymas namuose “tik porai savaičių”. Taip Lucy su savo ex atsiduria Meine, name ant jūros kranto, kur prasideda mus visus ištikęs naujas pasaulis.

Ši knyga yra pandeminio gyvenimo refleksija – nuo piktumo ir negalėjimo pakęsti aplink esančių žmonių, iki džiaugsmo ir ramybės, kad karantino metu nereikia gyventi vienai mažame bute, nuo visuomenės susiskaldymo skiepijimosi ir kaukių dėvėjimo temos iki gyvenimo susigrūdus mažuose butuose, nuotolinio darbo, negalėjimo skaityti. Šis laikas taip pat ir susitaikymo su antrojo vyro netektimi – nauja baisi kasdienybė tiesiog užgožia senąjį gyvenimą, buvusio pasaulio problemas. Nors ir visi uždaryti, gyvenimas toliau srūva, žmonės susitinka, išsiskiria, randa ir praranda. Nauja realybė, kurioje Lucy daug gyvenime mačius ir pasirenkanti, kurias kovas verta kovot, o kurias ne. Kaip pati sako: “You can become bigger or bitter”.

Ketvirtoji Lucy istorijos dalis, deja, pati silpniausia. Vienu metu net kilo mintis, kad tiems, kam ši autorė nelabai, šioji dalis užknis ir bus per daug nuobodi. Galbūt net tiems, kuriems labai. Bet kaip jau sakiau, man labai patinka tiek knygos autorė, tiek įskaitytoja, mane labai raminančiai veikia jos klausyti. Šios audio knygos yra vienos iš tų, kur klausau po keletą kartų. Vis tiek lauksiu kitos dalies, bet tikiuosi autorė nenuskubės ir fanus nudžiugins stipria knyga.

Kaip tu?

Šioj knygoj 10 moterų istorijų. Knyga, kurią skaitydama ir pažliumbiau biškį, ir nusišypsojau, ir pasidžiaugiau. Kokios istorijos! Kokios skirtingos moterys, kaip skirtingai jos keliauja savo gyvenimus. Vienas bendras jų bruožas – nepasiduoti, keltis, kibtis, išdrįsti atsisukti į save, stoti akistaton su savo gal nelabai tikusia vaikyste, nelabai vykusiai nugyventa gyvenimo atkarpa, tiesa, neteisybe, praradimais. Galima skaityt, kai sunku, gal pamatysi, kad nieko tau ten nesunku, tik gal biškį liūdesėlis užėjo, o gal istorijos bus pavyzdys, kad kažkas tavo gyvenime tikrai nelabai gerai, o gal suteiks viltį ar įkvėps pokyčiams. Man patiko, kad pasakojama be patoso, paprastai, kartais iki skausmo atvirai. Pagarba visoms šioms drąsioms moterims.

___________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams Balto.

Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų

Nežinau, kodėl man taip visą laiką atrodė, kad Sigito Gedos tiek daug visur ir daug apie jį žinau. Skaičiau knygą ir supratau, kad nieko aš nežinau ir niekaip negalėjau atsistebėti iš kur tas “žinojimas”- nesiliauju apie tai galvoti. Kaip ir apie knygą nesiliauju ir esu kažkur tarp šoko ir nustebimo. Suprantu, kaip sudėtinga tokią knygą apskritai parašyti. Kaip tuo ugningu poeto charakteriu nesudengint knygos ir pačiam nesudegt rašant apie žmogų, kuris dar toks gyvas. Ir kas buvo Sigitas Geda – genijus ar beprotis? Ar žmogus iš viso gali būti genialus poetas (ar bet kaip kitaip genialus) nebūdamas beprotis? Bandau įsivaizduoti, kaip nelengva jam buvo būti, neįsivaizduoju, kaip sunku buvo būti aplink jį. Juk praktiškai bet kuriuo metu galėjai gauti į galvą už tai, kad turi nuomonę arba už tai, kad neturi. Arba, kad jo nesupranti. Ir į galvą gal nebuvo blogiausia, kas atsitiko…

Nebuvau girdėjus apie Gedos skaitymus Jonų bažnyčioj. Pirmą kartą apie tai išgirdau knygos pristatyme, o daskaičius iki tos vietos knygoje – peržiūrėjau. Ir man toks panašus jausmas, kaip kad Aistė Smilgevičiūtė su “Strazdu” Eurovizijoj buvo per anksti, taip ir Sigitas Geda su savo transiniu performansu tada buvo per anksti. Tą skaitymą, kuris šiaip jau atrodo visiška beprotybė, perklausiau nuo pradžios iki pabaigos. 18 minučių susiklausė kaip kokia meditacija. Labai keistas jausmas, nes racionalus protas gi sako, kad čia totalus nučiuožimas.

O šiaip knyga puiki – labai gerai parašyta. Ten, kur jau labai giliai neriama į Gedos kūrybą, man jau pritrūksta oro, na, vis dėlto nesu filologė, bet šiaip tikriausiai pirmą kartą skaičiau tokį tekstą lietuviškai. Nes paprastai gi būna į vienus vartus, o Rimantui Kmitai, man atrodo, pavyko švelnus objetyvumas. Manau, niekas neturėtų likt įsižeidęs ar kažkaip labai įskaudintas. Gal po dar dešimties metų, bus galima pasiekti ir nuogo objektyvumo lygį. Mes kaip tauta vis dar tik mokomės nepult į kraštutinumus ir suvokti bei pripažinti, kad gali būti tobula ir niekšiška viename.

____________________________

Už knyga dėkoju Tyto Albai.