Tag: K.Ishiguro

Klara ir Saulė

~ kzL ~ 2 Comments

Pradėjus skaityti “Klarą ir saulę” neabejotinai patenki į Ishiguro pasaulį, man panašus jausmas ištiko su Sebaldu- nors jo “Išeivius”, atrodo, skaičiau prieš šimtą metų ir visiškai nebeatsimenu, skaitydama “Austerlicą” labai aiškiai jaučiau, kad šitam pasauly jau esu buvus, pagal tą nuotaiką net ėmė išplaukti “Išeivių” vaizdiniai, kas didžiai mane nustebino. Taip ir su Ishiguro pasauliu – skaitytojas patenka į savotišką būseną, atmosferą, kur viskas labai susikoncentravę į kelis veikėjus, o visa aplinka ir kontekstas toks visiškai išplaukęs ir visą skaitymo laiką dėliojasi iš detalių.

Klara – dirbtinė vaiko draugė, dirbtinio intelekto produktas. Ji taikinga ir protinga, suprogramuota būti gera ir nuolanki, empatiška, net altruistė. Knygoje nieko apie dirbtinio intelekto “nusimokymus” kopijuojant žmones nerasite. Didžiausias Klaros ir bet kurio dirbtinio draugo uždavinys – perprasti žmones, kurie juos nusipirko, ir neleisti jiems pasijausti vienišiems, nes vienišumas šioje pamodifikuotoje visuomenėje – didelė problema. Bet Klarai, išskirtinai sumaniai ir jautriai į pasaulį žvelgiančiai robotei, pradžiai numatytas kiek kitas likimas. Lemta ar nelemta bus jam išsipildyt – čia knygos intriga.

Vienas iš Ishiguro žavesių yra jo knygų skirtingumas. “Neleisk man išeiti” ir “Dienos likučiai” – tokios skirtingos. Šioji turi daug sąsajų ir sąskambių su “Neleisk man išeiti”, tik pakaitalams/donotystei jau naudojami nebe žmonės, o robotai, tad kitoniškumo korta šioj knygoje nesulošė. Kitas aspektas, kur man norėjos aiškumo ir daugiau detalių – neišrinktųjų pasaulis, kuriam priklauso Džouzės tėvas ir Rikas, galbūti Riko motina, šioji iš viso kažkur pakibus tarp tų taisyklių. O kaip jis toks apskritai atsirado, kodėl jo ribos tokios išplaukusios? Kodėl tėvas gali grįžinėti į senąjį pasaulį, nors kaip ir nelabai gali jame gyventi, net ginklai tolumoj sužvanga, o kodėl Rikas (nepakylėtas vaikas, ką tai reiškia nespoilinsiu) nors ir pabrokytas, ne visai dar išbrokytas, pradžioj gal kaip vaikas, bet kas bus suaugus? Kitokio pasaulio grėsmė nuolatos tvyro knygoje, bet kažkaip nelabai grėsmės kilmė aiški, kaip ir paminėta “geresnio” robotų supratimo poreikis dėl neva jų grėsmės, nors knygoje niekada neužsimenama apie jokią dirbtinių draugų grėsmę.

Šiaip knyga labai lengai ir įdomiai skaitosi, bet, deja, nebus mano mėgstamiausių tarpe. Šioji tikrai man labai tiktų į young adult kategoriją, tai, net parekomenduočiau paaugliams, kurie jau viską aplinkui sugriaužė ir reikia naujos knygos. Tegul pabando, manau, turėtų patikti.

_________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Plūduriuojančio pasaulio menininkas

~ kzL ~ Leave a comment

Skubėjau skubėjau knygą perskaityti Knygų klubui, bet ir nespėjau, ir kiti reikalai dalyvavimą sumaišė – kaip gaila! Gal su klubo diskusija būtų geresnis ryšys su šia knyga. Kažkaip nepatyriau wow jausmo, kaip kad pavyzdžiui atsitiko su “Dienos likučiais”. Na, bet neištiko tai neištiko, ką padarysi.

Nors ir nepatyriau didelio emocinio ryšio su knyga, vis dėlto buvo įdomu susipažinti su pokario Japonija – kaip gyveno menininkai (savotiška meistrų-pameistrių sistema, kai didis menininkas po savo sparneliu priglausdavo talentingus jaunus dailininkus ir visiškai juos išlaikydavo), apie japonišką supratimą, kaip išpirkti savo kaltes ir atsiprašyti nuskriaustųjų (nusižudant), apie santykius ir bendravimą šeimoje (knygoje net keletas japoniškai mandagių pasikapojimų tarp dukters ir tėvo) ir t.t.

Labiausiai man šioje knygoje įstrigo šalutinė tema – japoniškos derybos dėl vedybų. Nors gal ir nelabai šalutinė – gi visas kaltės jausmo paaštrėjimas ir iškyla būtent dėl to, kad pagrindinio veikėjo praeities klaidos (netinkama idėjinė kryptis) potencialiai gali pakenkti derybose dėl dukros sužadėtuvių, kurios, kaip įtariama dėl tos priežasties jau vieną kartą jau žlugo.

Kad būtų išknisama visa šeimos istorija ir iškilnojami švarūs ir nešvarūs skalbiniai, buvo samdomi detektyvai, apklausinėjami draugai, pažįstami ir bendradarbiai – nes jokiais būdais negalima suteršti giminės vardo į ją priimant netinkamą, nepadorų, savo garbę netinkamu elgesiu sugadinusį asmenį. Toks jausmas, kad jaunamartė ar jaunikis čia visiškai pašaliniai asmenys, kurių nelabai paisoma, dabar jiems pasiseks arba nelabai priklausomai nuo to, kokioje šeimoje jiems pasisekė gimti. Įdomu, kiek šiuolaikinėje Japonijoje išlikę šios tradicijos.

Toks man liko įspūdis iš knygos. Sakyčiau toks nelabai giluminis. Bet man tokia savotiška skaitymo krizė po knygų mugės – kažkaip nuo didelio knygų antplūdžio noris kokį filmą pažiūrėti, ar paprasčiausiai pavartyt gražią paveikslėlių knygą ar paskaityti eilėraštį vakarienei. O šią rekomenduočiau ieškantiems japoniško subtilumo, mylintiems autorių ir graužiantiems visas jo knygas iš eilės.

*Pavadinimas tai tobulas.

*Leidyklos dovana

Dienos likučiai

~ kzL ~ 2 Comments

Image result for dienos likučiai

“Dienos likučius” bandžiau skaityti labai seniai, dar patį pirmą leidimą, bet buvo viena iš retų knygų, kurias mečiau šalin. Liokajus man pasirodė visiškas lėtapėdis kvailys, kurio galva prikišta kažkokių senovinių nesuprantamų įsitikinimų ir manierų. Visiškai neturėjau knygai jokio konteksto ir niekaip ji mano galvoje nesivyniojo į mano “filmą”. Matyt, buvo lemta sulaukti “Downton Abbey” ir taip susipažinti su angliško dvaro kasdienybe bei visai kitom akim pažiūrėti į pagrindinį Kazuo Ishiguro knygos veikėją.

Žinoma, nuo to knygos eiga nepagreitėjo. Ji tikrai yra lėta ir jokiais būdais neišklystanti iš ritmo, bet po serialo tas ritmiškumas įgauna kitokią pasmę ir perspektyvą (knygos “skubą” ir dvaro riualus gerai iliustruoja filmo scena, kai Lady Violet sako nespėsanti persirengti vakarienei, o jos anūkė replikuoja -“Senele, bet tau tik reikia nusiimti skrybėlaitę”).

Nors skaitymas ir nebuvo labai didelis malonumas ir džiaugiausi, kad pagaliau užverčiu paskutinį puslapį, o liokajus Stivenas yra ganėtinai erzinantis ir nesusipratęs personažas, knyga kažkaip niekaip neišeina iš galvos, sukuria labai išbaigtą paveikslą, nuostabiai išpildo savo pavadinimą ir taip pat nuostabiai puslapis po puslapio atskleidžia neišsipildžiusio Stivenso paveikslą, į knygos ir savo kelionės pabaigą lyg ir suvokiančio, kad kažką svarbaus gyvenime praleido, pražiūrėjo, ne ten susifokusavo, o dabar jau belikę tik likučiai. Tiek dienos, tiek gyvenimo.

Puiki knyga. Nekantrauju skaityti pačią naujausią. Tikiuosi autorius vėl nustebins.

Neleisk man išeiti – K.Ishiguro

~ knyguziurkeG ~ 9 Comments

Žiurkė L yra itraukusi šitą knygą į savo šimtuką

Vakar pabandžiau manajam K. perpasakoti ką tik perskaitytą K.Ishiguro knygą “Never Let Me Go” (liet. “Neleisk man išeiti” Alma littera, 2006 m), bet nieko doro neišėjo.

Kai pradėjau pasakoti, atrodė, jog kalbu apie prastą mokslinę fantastiką su eridanišku viršeliu.

Turbūt net nevertėjo bandyti, nes įtariu, jog perduoti ishiguriškąjį pasakojimą yra neįmanoma, todėl tik pasakysiu, jog knyga apie Kathy, Ruth ir Tommy- moksleivius, kurie nuo pat mažų dienų auga Hailsham internatinėje mokykloje.

Bet kodėl niekas iš ten augančių vaikų niekada nekalba apie savo tėvus? Kodėl Kathy būdama 28erių niekada nesvajoja apie ateitį, o preciziškai prisimena visas mažutes detales ir savo praeities? Kodėl Kathy galvoja apie rabarbarų lysves Hailshame, kodėl ji prisimena pasikeitusi mokytojos balso tembra per vieną pamoką, bet negalvoja apie darbą, šeimos kūrimą, keliones, senatvę? Kodėl ten augantys vaikai lyg Kafkos romanų herojai vietoj pavardžių teturi tik vieną raidę?

Knyga , sakyčiau, labai sugestyvi, bet tas įtaigumas nėra tamsus ir juodas, o atvirkščiai, šviesiai nostalgiškas, elegiškas, išblukęs lyg senos spalvotos nuotraukos. Kalba yra  išlukštenta, tiksli ir elegantiška.

Ir nors iš pirmo žvilgsnio “Neleisk man išeiti” ir jau diskutuoti K.Ishiguro “Dienos likučiai” nagrinėja labai skirtingas temas, šiek tik pagalvojusi radau daug sąlyčio taškų.

Tiek “Neleisk man išeiti” vaikai, tiek liokajus Stevens iš “Dienos likučių” be mažiausio pasipriešinimo susitaiko su jiems primestu gyvenimu ir jame paskirta vieta. Jie laikosi kitų žmonių nubrėžtuose socialiniuose rėmuose ir gyvena įsiurbti savo miniatiūriniame pasaulėlyje, kur net nekyla minčių atsiriboti nuo jiems prisakytos tvarkos.

Būtent tas aveliškas susitaikymas man ir kėlė didžiausią siaubą. “Nu kodėl jie nieko nedaro? Kodėl jie taip ramiai viską priima?”

Bet po to pagalvojau, jog nuo to nei aš , nei kas kitas negali atsižegnoti.  Ar mes, nors ir neužaugę Hailshame, esame laisvi? Ar gyvename tuos gyvenimus, kurių tikrai trokštame? O gal tiesiog gyvename tose vėžėse, kurias mums nubrėžė mūsų visuomenė ir socialinė padėtis?

K.Ishiguro labai gražiai, be jokių moralų, be fundamentalistiškos retorikos nušviečia mokslinę ir visuomeninę dilemą. Pasakojimą į priekį stumia gražūs veikėjų paveikslai, protingai išlaikytas palaipsnis paslapties atsleidimas  ir jausmas, jog kažką labai gražaus ir nekalto jau praradome.

Kadras iš filmo

Švedijoje (jau išgirto) filmo “Never Let Me Go” premjera bus ateinančių metų kovo mėnesį, o kada Lietuvoje, dar nenuspręsta. Bet pažiūrėjusi anonsą nenusivyliau- tas elegiškas jausmas, persmeplkęs kiekvieną K.Ishiguro raidę, jautęsi ir filmo anonse(kuris atskleidžia gana daug, tad jei greitu laiku skaitysit knygą, palaukit gal dar su tuo anonsu. Nors ne pačioje fabuloje esmė)

K.Ž.G

Mano knygų 100 (30): neleisk man išeiti

~ kzL ~ 19 Comments

Knygą prisiminiau, kai visai netikėtai aptikau filmo trailer‘į, kuris labai labai man įkrito į akį ir į širdį, dėl to labai labai norėčiau jį pažiūrėti, nes atrodo, turėtų būti neblogas. Knyga irgi patiko. Net negalėjau patikėti, kad čia tas pats rašytojas, kuris parašė “Dienos likučius”, kuriuos neapsikentusi tarno lėtumo numečiau nepabaigusi. O dabar noriu filmo.

Knyga apie vaikus, auginamus ************** ************************************. ********** Bet ar tai yra tiesa? Gera knyga, skaudi, kaip dažnai būdinga geroms knygoms.

|nuostabios spalvos viršelis|

*** apie ką sužinosit paskaitę 🙂

Estetiška ir nupoliruota melancholija

~ kzL ~ 5 Comments

Iškart po Cartarescu “Kairysis sparnas” pradėjau skaityti Kazuo Ishiguro knygą “Dienos likučiai”. Na ir šuolis! Nuo haliucinacijų ir elektros šokų prie blizinamų sidabro indų, baltų krakmolintų apykaklių ir “afternoon tea”. Abi knygos parašytos pirmuoju asmeniu, tačiau tokios skirtingos.

Cartarescu pasakoja apie viską, aprašo net savo smegenyse sukurtas fikcijas, o Ishiguro liokajus Stevens yra labai atsargus besirinkdamas savo žodžius ir keletą kartų atsiprašo skaitytojo dėl savo pasirinktų žodžių. Mircea iš “Kairiojo sparno” be skrupulų kalba apie kūno primityviąsias funkcijas, o liokajaus Stevens kalbėsenos maniera yra labai elegantiška ir gana suvaržyta. Mircea “Kairiajame sparne” save traktuoja kaip pasaulio centrą, o Stevens save laiko kone bereikšmia antraeile figūra, kuri turtingų ir reikšmingų žmonių namuose nuolankiai nešioja vyną ir maistą ant sidabrinių padėklų, inspektuoja sidabrinių šakučių blizgesį ir laukia už durų, jei ponams ko prireiktų.

Nenoriu atskleisti visos knygos fabulos, tad galiu papasakot tiek, jog Stevens gauna trumpų atostogų ir nusprendžia automobiliu aplankyti seną kolegę miss Kenton. Knygos kalba yra lėta ir prislopinta, o beveik viskas, kas vyksta  yra estetiška, tvarkinga, gerai suorganizuota, nublizginta ir be galo padoru. Ryškesni jausmai yra paslėpti po liokajaus uniformos standžia apykakle, puikiu sriubos laiku patiekimo  planavimu ir prisiimtu savo paties nereikšmingumo fasadu.

//Knygų žiurkė G.