Rūmų dama: nepaprastas mano gyvenimas karūnos šešėlyje

Ši knyga įsimins kaip pramušusi skaitymo bloką prasidėjus karui Ukrainoje. Kaip įdomu, niekada nežinia, kokio žanro tai bus knyga. Šioji taip truputį susiskaitė kaip vienas plepalų žurnalas, bet negi spjausi, dabar? Jei ne ji, gal ir toliau sėdėčiau užsiblokavus.

Knygos autorė jau gerokai pagyvenusi dama, o pagrdindiniai jos gyvenimo herojai – jau mirę, tad knyga gan atvira ir skaitytojas tikrai ras paatviravimų, ypač apie ypatingai ekstravagantišką savo vyrą, vis dėlto, per daug nešvarių baltinių nesitikėkite – Anne Glenconner iki kojų pirštų galiukų yra rūmų dama, auklėta kalbėti ką reikia, ir apie ką reikia, tad, nepaisant paatviravimų apie jos pačios šeimą, apie kaarliškąją šeimą – tik tiek kiek būtinai reikia, skandalų nesitikėkite. Be to, skatant man pasirodė, kad Anne buvo nuoširdžiai prisirišus prie princesės Margaret, nes apie ją atsiliepia švelniai ir su meile.

Nors knygą skaičiau su gera porcija skepsio, viskas man atsileido sužinojus, kiek Anne išgyveno kaip motina. Labai labai liūdna istorija. Ši knyga įdomus aukštuomenės vaikų auklėjimo, kuriam taip stipriai priešinosi princesė Diana pavyzdys – Anne ištisai nematydavo savo vaikų, nes buvo priimta, kad žmona lydi vyrą mėnesių mėnesius trunkančiose kelionėse, o nuo šešerių vaikai keliauja į internatinę mokyklą. Kada turėtų užsimegzti ryšys su vaikais, neįsivaizduojama. O frazės “mes taip užaugome”, “o kaip kitaip būtų reikėję daryti” ir t.t. tiesiog tvyro ore. Vargšai vaikai! Nepacituosiu tiksliai, bet vienas sūnus tėvams pasakė, kad jo tėvai buvo kažkokie žmonės, kurie tik sukinėjosi aplinkui.

Taigi, knyga sukėlė visokių emocijų ir minčių, tad summa summarum užskaitau kaip neblogą lengvą skaitinį. Net buvo visai įdomu visokie karališkieji užkulisiai, rūmų damų pareigos ir t.t. Geras skaitinys ištikimiems Downton Abbey gerbėjams (aš).

______________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Balto.

Oranžinis romanas. Ambasadoriaus užrašai

Kaip įdomiai kartais susiklosto knygų likimai. Šioji išėjo prieš pat Ukrainos karą. Skaičiau ir galvojau, kad jei būtų išėjusi vėliau, matyt, būtų buvusi visai kitokia knyga, na, o gal visiškai klystu. Tiesiog prieš karą mano lūkesčiai knygai tikriausiai būtų buvę visai kitokie. Skaitant knygą karo fone, ji pasirodė tokia daugiau pramoginė, o šiuo metu tapo įprasta kasdien skaityti žinias iš karo zonos, įvairias situacijų analizes, pasaulio atsaką į Ukrainoje vykstančią tragediją ir, prieš miegą, kosminio ramumo Arestovičiaus interviu. Taigi, jei skaitysite, nusiteikite – tokios Ukrainos, apie kurią rašoma knygoje, jau nebėra.

Nepaisant pasikeitusių aplinkybių, buvo įdomu skaityti. Sunkiausia gal suvokti, kokia vis dėlto didelė šalis Ukraina. Didelė šalis – didelė rinka, dideli pinigai, dideli interesai, didelė korupcija, dideli skandalai. Viskas padidinta keturiasdešimt kartų (na, man taip lengviau įsivaizduot, pagal Ukrainos gyventojų skaičių). Rinkiminės kovos – neįtikėtinos. Smagiausia, žinoma – skaityt apie visokius ambasadoriškus reikalus, protokolinius kuriozus, įdomiausia – apie kultūrinius dalykus, susitikimus su rašytojais (jau užsisakiau Andrejaus Kurkovo knygą).

O šiaip, skaitykime ukrainiečių autorius ir taip skatinkime leidyklas versti ukrainiečių knygas, tokiu būdu remkime rašytojus. Slava Ukraini!

__________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Balto”.

Anglų kalbos žodynas

Taip laikiau 2022 m. Knygų mugės, tiek daug turėjau nuveikti, tiek susitikti, prisipirkti kalną knygų, daug džiaugtis, šypsotis, kol paskaus žandai, atrasti, apkabinti seniai nematytus, gyvai susipažinti su pažįstamais internetuose. Bet tą dieną mūsų gyvenimai sustingo ir, nors pradėjome kvėpuoti ir adaptuotis prie naujos realybės, tą dieną prasidėjęs karas, kaip koks insultas, paliko iškreiptą veidą ir tabaluojančią nevaldomą ranką.

Šiandienos akim matau, kad ta pirma diena buvo kaip kažkoks košmaras, kuriuo niekaip negalėjome patikėti ir vis tikėjomės iš jo pabusti. Man iš vidaus kažkaip vis veržėsi mugės džiaugsmas, kurį kaip kokią musę nuspriegdavo plaukiančios naujienos ir vaizdai. Man atrodė, kad mano šypsena yra baisi klouno grimasa, o iš akių plūsta neužtikrintumas ir siaubas.

Vos tik atėjusi į mugę, skubėjau į “Alma Littera” stendą, kur tiesiai iš puikiosios Ingridos rankų įsigijau Akvilinos Cicėnaitės naują knygą – popietės susitikimui (pirkau ir galvojau, ar galėsiu kada nors ją perskatyti) ir nuskubėjau į pokalbį apie Pranciškų Skoriną su A.Bumblausku ir A.Nykžentaičiu. Niekada nepamiršiu šių dviejų istorikų veidų tą 2022 02 24 11 valandą prasidėjusiame susitikime. Nieko neatsimenu apie Pranciškų. Tik sustingusius istorikų veidus.

Nieko neatsimenu ir iš susitikimo su Akvilina ir Dovile Raustyte, “Tobulų žmonių istorijų” autore. Po šio susitikimo išėjau iš mugės, nes nieko nemačiau ir negirdėjau, kas ten vyksta. Buvau tokiam šoke, kad net sulaužiau pažadą antrą dieną padėti mažai leidyklai jų stende.

Po beveik dviejų mėnesių rašau pirmą įrašą. Vos prieš savaitę paprasta aukštuomenės damos knyga pramušiau skaitymo bloką (pamenat, tokį jau išgyvenome, kai prasidėjo kovidas, nebeatsimenu, kas tada pramušė). Nors ir per perkreiptą vidinį veidą, gyvenimas srūva arterijomis ir įprasmina mažus džiaugsmus – švarią šiltą savo lovą, raminančią kasdienybės rutiną, ramybę iššiunčiant vaikus į mokyklą, mėgavimąsi skaitymu, galimybę padėti kitam.

Kaip jau sakiau, knygos pristatymo neatsimenu. Reikės paieškoti, gal yra koks įrašas. Ant knygos yra alia lipdukas-įspėjimas, kad čia ne koks žodynas (ar tokių dar būna popierinių?), o romanas, o aš skaičiau ir galvojau, kad čia ne romanas, o meditacija. Apie migraciją-emigraciją, kalbėjimą ir susikalbėjimo neįmanomybę, apie tapatybę ir meilę miestui (Vilniui), apie negimtąją kalbą (“Kai kalbu negimtąja kalba, jaučiuosi įrėminta, įkalinta, standartinė. Dar – banali, vaikščiojanti emigrantės klišė. Toji, kuri buvo beribė – dingsta, atsiranda tik lėktuvui leidžiantis mylimo miesto oro uoste”, apie šeimas ir jų nebuvimą, vaikus, tėvus ir childfree, baisiausius būdus mirti ir amžinybę ir dar milijoną dalykų.

Man daug kas knygoje buvo iki skausmo artima ir nuolat stebino, kaip viskas jautriai iki skausmo surašyta. Artima būtent dėl to, kad taikliai įžodinta, kodėl, nepaisant šimto vienos galimybės išvažiuoti, niekur su visam nevažiavau ir visiems užjūrio jaunikiams kaip įnoringa princesė kartojau, kad tekėsiu tik už lietuvio ir gyvensiu Vilniuj, žodžiu, jokie žilvinai iš už jūrų marių nepageidautini. Gal dėl to ir prasidėjęs karas taip paralyžavo? Kad gali tekti tokia dalia? Išvažiavusios.

Dabar galiu pasigirt, kad padariau neįmanomą – perskaičiau “Anglų klabos žodyną”. Emociškai ne pati lengviausia knyga (nes meditacija), bet skaitosi lengvai, slysta, bet kartu ir paklibina daug vidinių durų rankenų.

Irklais iki Niagaros krioklių

Šią knygą skaičiau labiau kaip biografiją nei romaną – nesitikėjau didelių literatūrinių viražų. Ir nors knygos romaninė pusė kartais per daug nukrypdavo į nelabai reikšmingus ir besikartojančius epizodus, per daug akių nevarčiau, nes dokumentinė knygos pusė tikrai labai įdomi.

Bent kiek sovietmečio paragavęs žmogus garantuotai prisimins, kaip sportas buvo tapęs vienu iš rezistencijos būdų – bet kokiose TSRS varžybose lietuvių, latvių ar estų pergalė sukedavo didžiulį džiaugsmą ir pasididžiavimą savo mažyte tauta. Kad ir kiek būdavo į galvas kalama tautų draugystė, net mažiausi pypliai, stebintys Žalgirio ir CSKA varžybas, pastarajai komandai nejausdavo jokių sentimentų, o įvairiausios Sovietų sąjungos pergailės, jei komandose nebūdavo lietuvių, buvo niekinės ir nesukeldavo jokio džiaugsmo.

Šios knygos herojė Sofija Gruca, lenkaitė, kurią karas pavertė sovietine piliete, pasakoja apie tarybinio sporto užkulisius – kaip Baltijos šalių sportininkai būdavo specialiai nualinami, kad nepraeitų atrankinių varžybų į tolimesnius čempionatus, kaip buvo patraukiami dėl savo netinkamos praeities, ryšių su užsieniu, kaip buvo išardomos sėkmingos komandos, nes reikėję pademonstruoti tautų “draugystę”. Dabartiniame sporte ne ką mažiau intrigų ir politikos, bet sovietinis turi savo porciją tamsumo. Skaitydama vis prisimindavau robotukinius Šiaurės Korėjos sportininkus ir rezisuotą sirgalių grupelę, kurios normaliam pasauliui atrodė kaip visiškos beprotės (kurių šeimos nariai galbūt sėdi įkaitais kalejime, kad linksmuolės nesugalvotų pabėgti).

Na ir svarbiausia romano siužeto linija ir skaudžiausia asmeninė tragedija – kelionė pas tėvą, į Kanadą. Ar įmanoma tokia kelionė tarybiniam piliečiui? Kokia tokios kelionės kaina? Kodėl Sofija nežinojo, kad tėvas išgyveno Katynę ir sėkmingai pabėgo į Vakarus. Ar įmanoma mylėti Sofiją ir jos motiną apleidusį, naujos žmonos nustelbtą žmogų? Ačiū autorei, kad neleido šiai istorijai nugrimzt užmarštin.

_______________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Balto”.

My Life in Full: Work, Family, and Our Future

See the source image

Indra Nooyi ilgus metus buvo kompanijos PepsiCo vadovė ir valdybos pirmininkė. Ir šiandien toks vis dar yra didelis pasiekimas moteriai, o dar didesnis – nebaltaodei ir dar neamerikietei. Tad knyga turėtų būti kaip įkvėpimas kiekvienai karjeros siekiančiai moteriai. Žinoma, įdomu skaityti, kokis buvo Indros kelias nuo mokyklos ir universiteto iki darbų korporatyvinėje, kaip buvo skatinama šeimos, kaip turėjo taikytis/nesitaikyti su tuo, kas buvo laikoma tinkama/netinkama mergaitei/merginai Indijoje ir kaip reikėjo kantriai siekti savo dirbant didelėje organizacijoje.

O bet tačiau, nežinau, man toks beprotiškas darbas, nu, nes realiai suvokiu, koks tai yra krūvis varyt pirmai ir dar vos ne dvigubai, nes esi moteris, kažkaip neatrodo labai prasmingas. Gyvenime tiek įdomių dalykų, o tu ten tik dirbi ir nieko nematai, paskui biški paverki ir toliau dirbi. Ir realiai pagalvojus, nu, paimkim kad ir Sheryl Sandberg – dirbau dirbau dirbau, gimdžiau vaiką, išstūmiau, čiupau telefą ir toliau dirbau. Kažkokia beprotybė. Nu, nors, aišku, bent pinigų uždirbo, nes būna dirbi ir neuždirbi. Žodžiu, pasirodžiau kaip visai neambicinga persona čia.

Tai sakyčiau, įdomus tas kultūrinis kontekstas, bet apie darba visos rašo panašiai, bent jau prisipažįsta, kad jokio balanso čia nėra ir nesvajokit apie tai, o kas taip sako – netikėkit. Bet realybė tai – vaikus augina auklės, močiutės ir visas kaimas, vyras nuostabus ir šiaip turiu gamtos dovaną miegoti tik penkias valandas. Ačiū, viso gero.

Beje, papasakojau apie perskaitytą knygą kolegei indei, sakau, tikriausiai Indra Nooyi Indijoje žvaigždė (nu, ji pati ten rašo, kaip gauna įvertinimus ir dalyvauja su politikais), tai mano kolegės atsakas man buvo maždaug, pirmiausia susitarkime, kad ji seniai jau net ne indė, na, maždaug nuo -niolikos gyvena Amerikoj. Ir taip, ji gal ir žinoma, bet ne žvaigždė.

Summa summarum, vis bandau sugromuliuot, koks man čia įspūdis liko. Gal toks labai PR’inis. Žmogaus ir šilumos pritrūko man, jei ten jo iš viso yra su penkiom valandom miego. Šios knygos kritiką ar kokio pakvaišėlio nuoširdžią istoriją gal būtų buvę įdomiau skaityt.

Mirties ir gyvenimo klausimas / A Matter of Death and Life

Psichiatras Irvin D. Yalom skaitytojams pažįstamas iš knygų “Kai Nyčė verkė”, “Melagis ant kušetės” ir kitos. Ir nors bent porą turiu savo lentynose, nė vienos nesu skaičius. O šios ėmiausi rekomendavus draugei.

Iš knygos pavadinimo galima nuspėti, apie ką ši knyga, bet tikriausiai nelabai atspėsi, kad ji labai asmeniška, mėnesis po mėnesio sutuokitinių lūpomis pasakojanti apie ruošimąsi išeiti iš šio pasaulio. Irvino ruošimasis labiau hipotetinis – kažkada, bet dar ne dabar, o štai jo žmonos, su kuria Yalomas susituokęs jau daugiau nei šešiasdešimt metų – artimiausiu metu. Marilyn diagnozuotas vėžys, niekaip nepasiduodantis gydymui, o kur dar siaubingas vaistų šalutinis poveikis, visiškai atėmęs iš moters norą gyventi.

Irvin ir Marilyn šią knygą pradeda rašyti kartu ir kiekvienas pasakoja savo išgyvenimus. Marilyn po truputį ruošiasi iškeliauti, ji pasakoja apie ką galvoja, kaip jaučiasi, kaip ruošiasi, kaip suvokia paskutines iš smėlio laikrodžio byrančias jai likusio laiko smiltis. Ar reikia kabintis į gyvenimą iš visų jėgų, net jei jis yra nepakeliamas, skausmingas, siaubingas? Ar meilė yra maldauti kenčiant būti, ar meilė yra paleisti ir pasitikti vienatvę?

Vienas įdomus knygos aspektas – abu knygos autoriai netiki pomirtiniu gyvenimu ir aiškiai suvokia, kad mirtis yra visiška pabaiga. Nebeegzistavimas. Jokių susitikimų pomirtiniame pasaulyje ir jokios vilties. Niekaip negaliu prisiminti knygos, kur būtų žvelgiama panašiu žvilgsniu, juk labiau įpratę, kad žmonės gyvenimo pabaigoje įtiki, ieško Dievo. Kitas aspektas – Kalifornijoje, kur gyvena Irvin ir Marilyn yra legali “medically assisted” savižudybė. Kadangi Marilyn yra netikinti ir patiria siaubingą vaistų šalutinį poveikį, nuo pat knygos pradžios ji kalba apie tai, kaip norėtų pasinaudoti šiuo būdu išeiti – bet turi būti ne per vėlu, žmogus turi būti sąmoningas ir sugebėti pats išgerti vaistus. Kada jau yra tas momentas, kai nusprendi, kad tai tavo paskutinė diena?

Na, ir visi kiti, labai paprasti ir žemiški dalykai- kur dėti ir ką daryti su visokiais mielais niekučiais, kurie brangūs tik tada, kai žinai jų istoriją, suvenyrais, primenančiais keliones ir svarbius gyvenimo įvykius? Ar kada nors pagalvojai, kas atsitiks su visomis tavo knygomis, kai mirsi? Ar jos taps lobiu kitai knygų žiurkei, ar našta tavo neskaitantiems artimiesiems? Suvokimas, kad su tavimi dingsta ir visos tavo gyvenimo istorijos, smulkmenos ir detalės. Autoriai daug kalba apie tai, kaip suvokiama, kad silpsta protiniai ir fiziniai sugebėjimai, apie slaugą ir planavimą išsikelti iš brangių namų ir kitus labai skaudžius, bet būtinus sprendimus, kuriuos žmogus tokiame garbiame amžiuje turi priimti (žinoma, autorius ne kartą mini, kad jo pasirinkimų spektras dėl finansinių dalykų labai platus, ir tokie sprendimai gali būti tiesiog apriboti finansinių galimybių).

Gera knyga, paskaitykit.

Kai tavo veidas išnyksta dūmuose

Numirėliui nereikia, kad jūs jį prisimintumėte. Iš tiesų, jam daugiau nieko nereikia – jis guli laimingas ir pūva. Numirėlio reikia jums. Žiūrėdami į jį, jūs suprantate, kad žmogus jau išėjo, jis jau nebėra aktyvus gyvenimo žaidėjas. Žvelgdami į mirusįjį, matote save ir suprantate, kad taip pat mirsite. Šis vaizdas sužadina savimonę. Jis gimdo išmintį.

Jei ši citata jums atrodo labai tiesmukiška ir žiauri, tai knyga tikrai ne jums, nes Cailtin Doughty knygoje nelabai rasit ką pūkuoto ir pagražinto. “Pagražinti“ knygoje yra nebent lavonai, kuriems balzamuotojai padaro klaikius makiažus, bandydami paversti mirusiuosius kuo labiau “natūraliai atrodančiais”, nesvarbu, kad kokia močiutėlė net lūpų niekada nepasidažydavo.

Autorė savo “karjerą” pradeda metus dirbdama krematoriumo operatore. Knygoje ji aprašo įvairias darbo smulkmenas, kurių vėlgi, jei nenorite žinoti, knygos neskaitykite. Man buvo įdomu. Noriu žinoti (nors gal ir ne viską taip smulkiai). Nežinodama prisifantazuoju nebūtų dalykų, nors, žinodama, tikriausiai irgi.

Taigi, matydama mirties industriją iš vidaus, ji mąsto, kaip norėtų laidoti savo artimuosius, ir kaip norėtų būti palaidota. Ką reiškia ritualai ir kaip juos pamiršdami žmonės nebežino, kaip gedėti, kaip išgyventi netektį. Kaip šiuolaikinis pasaulis pamišęs dėl jaunystės ir įsivaizduoja gyvensiantis amžinai. Bet vis tiek visi baigsime ten pat – dulkėse. Kokios paskutinės kelionės norėtumėte?

Atrodo, kad mirtis sunaikina mūsų gyvenimo prasmę, bet iš tikrųjų būtent ji pažadina įkvėpimą ir tampa mūsų kūrybiškumo šaltiniu. Kafka sakė: “Gyvenimo prasmė yra ta, kad jis baigiasi.” Mirtis – tai variklis, priverčiantis mus judėti, skatinantis siekti tikslų, mokytis, mylėti ir kurti.

_________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Liūtai ne avys”

Duobė

Truputį prisibijojau emocijų, kurias, įtariau, sukels ši knyga. Prieš skaitydama mačiau keletą iliustracijų ir bandžiau nusiteikti sunkumui. Dar pagalvojau, kaip drąsu knygą apie netektį tiesmukai pavadinti “Duobe”. Žodžiu, prisigalvojau visokių dalykų, o neišsipildė nė vienas.

Taip, knyga apie netektį, taip, joje rašoma apie laidotuves, ir taip, nekrykštaujama džiaugsmu, tačiau ji tokia šviesi, skaidri ir tikroviška. Be jokių suaugėliškų gyvenimo patirčių – neįsivaizduoju, kaip autorei taip pavyko vėl pabūt vaiku – pamatyt, kad iškeliavus seneliui, močiutė kažkokia kitokia nepažįstama, apie nežinojimą, kaip jaustis ir kaip nėra ko paklaust, nes vienintelis, kuris į tokius klausimus atsakydavo, tai – senelis. Apie raugintus obuolius, kuriuos tik senelis valgydavo, ir kas dabar su jais visais bus, ir kaip kažkaip niekaip nepavyksta verkti, o juoktis visai paprasta, nors ir “ne laikas ir ne vieta”. Ir taip subtiliai apie užgniaužtą vyrišką gedulą – kurį reikia užkasti į duobę.

Evelinos Daciūtės išmyluotos eilutės apglėbtos ne mažiau išglostytomis ir išjaustomis Julijos Skudutytės iliustracijomis. Patikėkit, kai vartai knygą supranti, kad visi tie interneto filmukai, kuriuose vartoma knyga, toli gražu neperteikia knygos grožio ir peršviečiamų lapų sukuriamos erdvės. Tik vartydami pajusite, kad Julija buvo jūsų kaime (jei turėjote), buvo įkišus nosį į tamsų kambarėlį su uogienėmis, kompotais ir raugintais agurkais ir suposi ant kiemo sūpynių.

Man net noris pažliumbt nuo grožio. Ačiū autorėms ir ačiū leidyklai “Aukso žuvys”.

Oda

“Oda” ne ta knyga, kur labai veržčiausi aprašinėti. Labai jau ji sunkiasvorė ir nesijaučiu ją perskaičius iki galo, nes ten tiek visokio konteksto, kurio pati suprantu, kad nesupratau, tai nelabai paguodžiantis jausmas. “Odą” perskaičiau labai emociškai ir pati knyga man pavirto kontekstu kitoms Neapolio knygoms – Ferrantės draugėms ir ką tik skaitytai Elsos Morante “Artūro salai”.

Kai perskaitai, koks buvo Neapolio išvadavimas iš nacizmo ir ką tai reiškė paprastiems žmonėms kiekvieną paprastą dieną, Ferrantės Lilos srydis per langą vyksta jau kitame kontekste – kur buvo Lilos tėvas 1943 metais įžengus sąjungininkų kariuomenei? Kokio žiaurumo yra šis aktas ir iš kokio žiaurumo jis yra atėjęs? Ir apskritai, kas kare yra nugalėtojas, o kas pralaimėjęs (“…paskutinės minutės didvyriai, rytdienos tironai”), kaip žmogui reikia suktis tarp karo mėsmalės “savas-priešas-savas” dantiračių, kaip būti krikščioniu stovint prieš nukryžiuotus žydus – kas tada didesnis krikščionis (“Likti krikščioniu reiškė tapti išdaviku, nes tas nešvarus karas buvo kariaujamas ne prieš žmones, o prieš Kristų.”)?

Ten visa knyga – atvira žaizda ir klausimai, apie kuriuos visada labai daug galvoju – kas būtų, jei būtų, kaip būčiau elgusis, jei būčiau ten buvusi. Būčiau bailė ar didvyrė, ar aukočiau šeimą ir draugus vardan kažkokio tikslo, dėl išgyvenimo? Iš tikro, tokiuose apmąstymuose man atrodo, kad mane pačią pirmą nušautų – tokią kvailę, bailę ir naivuolę.

Kartu ši knyga ir labai žavinga stiliumi, humoru. Net kiek primena Balį Sruogą – kai vienintelis būdas gyventi siaube yra iš to siaubo juokiantis. Link knygos pabaigos perklausiau ir šiai knygai skirtą “Perskaitymų” laidą – labai rekomenduoju, nebiijokite paklausyti ir prieš skaitydami, nes iš tų knygų, kur galima siužetą išduoti. Labai dėkoju vertėjai Tomai Gudelytei už puikų vertimą ir įdomų pasakojimą laidoje.

——————————————-

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Manifesto on Never Giving Up

Skaičiusieji nerealiąją Bookerio laimėtoją “Girl, Woman, Other” autobiografinėje “Manifesto” tikrai ras daug autorės gyvenimo atspindžių. O ši asmenybė tikrai neeilinė ir gyvenime jai teko pramušti daug sienų ir perlipti per daug stereotipų, klasinių klasifikavimų ir t.t., sunku net suskaičiuoti ir įsivaizduoti. Galite net save pratestuoti – ar žiūrėdami į autorės nuotrauką matote 25 procentus šiaurės europietiškų, 14 procentus škotiškų, 7 procentus airiškų ir 4 procentus norvegiškų genų? Atsakymas manau kiekvienam aiškus, o kaip po šios statistikos keičiasi požiūris į autorę? Atsiveria nematyti klodai – tiek į plotį, tiek į gylį. Kaip keičiasi žmogaus gyvenimas, jei visi jo kūne vizualiai mato TIK 50 procentų nigerietiškų ir togietiškų genų ir ji skelbiama kaip pirmoji juodaodė, laimėjusi Bookerį?

Vizualiai matosi, bet kultūriškai Bernardine su tais puse savo genų neturi jokio ryšio – emigrantas tėvas nepasakojo savo istorijos, nemokė kalbos, pats nepalaikė jokių ryšių su Nigerijoje likusiais giminaičiais. Evaristo gyvenimas, jos gyvenimo posūkiai tikrai labiau panašūs į roller coaster – iš tam laikui absoliučiai nepriimtino meilės ryšio į diskriminacija persisunkusį pasaulį gimę vaikai ir visa šeima niekaip netilpo į jokius socialinius rėmus ir klasifikavimo lenteles, pačios Evaristo meilės istorijos iš dalies nugulė į “Girl, Woman, Other” – spalvingesnį gyvenimą sunku ir sugalvoti.

Ši giminės ir autorės kilmės istorija ir identiteto paieškos buvo pati įdomiausia knygos dalis. Dar knygoje autorė aprašo savo kūrybinį kelią, išleistas knygas, šioj vietoj gal kažkam bus įdomiau nei man, bet iš esmės rekomenduočiau perskaityt, pavartyt nuotraukas, prisiliesti prie to išprotėjusio pasaulio, iš kurio atėjo autorė.

O pabaigai pridursiu, kad nuoširdžiai manau, kad ant Bookerio scenos pasiimti apdovanojimo Bernardine Evaristo turėjo žengti viena. Nors ji ir sako, kad jai buvo garbė būti šalia Margaret Atwood ir ji džiaugėsi dviejų moterų pergale, aš vis dėl to manau, kad kažkam pritrūko kiaušų kietumo ir drąsos, kurios tiek daug gyvenime reikėjo Bernardine, kad nominuotų pirmąją juodaodę (taip rašo ant knygos atvarto, man po šios knygos tikrai dingo bandymas autorę kažkur priklasifikuot) moterį Bookerio laimėtoja. Tik ją vieną. Be jokio papūkavimo su Atwood. Man šis “garbingas” aktas yra kažkoks nepagarbus abiejų moterų atžvilgiu, ypač kai Atwood ir taip jau turi Bookerį, ir niekaip jau čia neprakiši skolų “už gyvenimo nuopelnus”. Gal dėl to Evaristo Bookeriui knygoje skyrė palyginti nedaug dėmesio.

Jūs gi juokaujate, pone Feynmanai!

Kas man patiko šioj knygoj – tai sveika dozė saviironijos, žiūrėjimas į pasaulį išpūstom vaiko akim ir nesusireikšminimas. Vien iš nuotraukos matyti, kad šis genijus atsipūtęs (Nobelio premija jį labiau sunervino, nei pradžiugino (išskyrus galimybę nusipirkti namą ant jūris kranto)), biškį atitrūkęs nuo realybės, bet kartu labai sveiko proto ir dar sveikesnės drąsos, kad sugebėtų kvestionuoti visokiausias pasaulio kvailybes. Ir kartais žiauriai užnisantis, nes iš principo nedarys to, kas jam atrodo kvaila, net jei tas veiksmas yra paskutinis reikalingas parašas ant biurokratinio popiergalio – maždaug juk sutarėm, kad pasirašysiu trylika kartų ir nedaugiau. Taškas. Bet tikriausiai būtent ir todėl apaugame biurokratinėmis procedūromis ir popierėliais, nes dažniausiai tingime cackintis, norime kuo greičiau nebeturėt reikalų ir t.t. Tik ne Feynmanas. Tikra laisva dūšia.

Na, o žinia, kad genialumas slypi paprastume ir sveikame prote -sena tiesa ir knygoje koks milijonas to įrodymų ir daugybė atvejų apie tai, kaip Feymanas visiškai nebūdamas ekspertas, vien užduodamas paprastus klausimus (o dažnai ir tik vieną paprastą klausimą) sugebėdavo durti pirštu į silpniausią projekto vietą.

“Nuostabiausiai” skaitydama knygą jausdavaus tuomet, kai autorius aiškindavo kokią “akivaizdžią” tiesą ar sprendimą ir aš vis tiek kaip dundukė nieko nesuprasdavau. Na, kad ir, pavyzdžiui, kaip ten jis sugalvojo atidarynėti seifus – biškį pirmyn, biškį atgal, pirmyn atgal, nu du skaičiai aiškūs, o paskui ten abra kadabra ir jau viskas atidaryta. Na, žodžiu, į genijus nepretenduoju, tas jau seniai aišku.

Vietomis knyga gal kiek ištęsta, kai kurie gyvenimo įvykiai gal ir nebuvo verti paminėjimo, kartais gal nelabai tiksliai išversta (bajerius visada sunku išversti, o čia teko patirt jausmą, kad jauti, kad turi būt juokinga, o nejuokinga), bet šiaip poilsiui puikiausiai tinka, ypač jei mėgstate skaityti apie genijus, žmones orkestrus ir visų galų meistrus. Na, ir jei norite pasisemti stiprybės nesureikšmint “reikšmingų” žmonių, nes būtent tuo ypatingai pasižymėjo Feynmanas.

________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Briedis”

Flight From the USSR

Knyga apie lėktuvo užgrobimą Sakartvele 1983 m., įkvėptą sėkmingo lietuvių tėvo ir sūnaus Brazinskų lėktuvo užgrobimo 1970 metais (beje, Brazinskų pavardė knygoje nurodyta neteisingai – Brazauskai). Knygą paskolino kolega, pati vargu, ar būčiau tokios ieškojusi, šiaip buvo smalsu daugiau sužinoti apie istoriją, apie kurią kolega užsiminė.

Šiaip literatūrinė knygos vertė daugiau nei abejotina. Nors ir verstinė (vertimas irgi toks mokyklinis), labai jaučias, kad rašyta vakarų skaitytojui, daug aiškinimų, apie sovietinę sistemą, kartvelų tradicijas ir kitus dalykus, kurie mums (vis dar, bet gal jau nebe visiems ir ačiū dievui) savaime suprantami. Patogiau būtų tiesiog paskaityti šia tema straipsnį, nei kentėti lyrinius nukrypimus apie tyrą meilę. Kadangi nemanau, kad čia kas skaitys labai, tai paspoilinsiu.

Pabėgti iš šalies nusprendžia septyni jaunuoliai, kilę iš išsilavinusių gan pasiturinčių šeimų, kas buvo didžiulis šokas sovietų valdžiai ir tikriausiai nulėmė žiaurias bausmes bėgusiems (kad kiti nebandytų). Planas nepavyksta, nes vietoj mažo vietinio lėktuvėlio, pabėgeliams netikėtai tenka lipt į didesnį lėktuvą, o ten jau ir KGB agentai, ir daugiau personalo, ir t.t. Lėktuvas vietoj Turkijos nukreipiamas atgal į Tbilisį, į kurį tuo pačiu metu iš Maskvos pasiunčiamas Alfa desantas. O paskui seka žudynės – lėktuvas kiaurai išilgai sušaudomas, bereikalingos ir niekuo dėtos aukos. Ir kieno kaltė?

Apie aukas daug diskutuota prieš ryžtantis bėgti, vis tikinant, kad tų aukų nebus, bet kažkodėl grupelė, pamačius, kad pakeistas lėktuvas ir kad visas planas keičiasi, nesustoja, nenukelia pabėgimo. Daug klausimų visokių kyla, žodžiu, nelabai geras jausmas perskaičius.

Tokia tad istorija. Jei ir skaitysit, užteks Wikipedijos straipsnio.

Greenlights

Kartais su mano bose pakalbam, ką gero skaitėm. Tai užrekomendavo man šią, sakė buvo visai įdomu. Na, ir buvo visai įdomu. Aktorius Matthew McConaughey veda skaitytoją (buvau klausytoja) savo gyvenimo keliu ir stabteli ties kiekvienu šviesoforu, kur jam užsidegė gyvenimiškai svarbi žalia šviesa – iš čia ir Greenlights.

Kadangi jau senokai suklausiau, tai galvoju, kas čia labiausiai įstrigo. Aktorius užaugo tokioj mačo aplinkoj, kad maža nepasirodys. McCanaughey tėvas savo sūnus daužydavo vyriškumo link, iki kol pats gaudavo nuo jų atgal, o tada jau prasidėdavo tikroji meilė ir abipusė vyriška pagarba. Tokia kraštutinumų šeima – daužantis sūnus už smulkmenas, bet švelnus ir supratingas autoriui, kai šis drebėdamas pareiškia, kad nebesimokys teisininku, bus aktorius. Gerai, sūnau, būk aktorius.

Nelabai aš ten žinovė, ką McCanaughey suvaidino (gal tik kokį The Wolf of Wall Street ir gerulis gotinis True Detective), bet visai įdomu paklausyt, kaip rutuliojosi karjera, kaip Matthew nebenorėjo būt romantic comedy gražuoliuku ir du metus sėdėjo be darbo visiems romantic pasiūlymams sakydamas “ne”. Išlaukė (nebadaudamas, no worries). Ir šiaip jis toks mėgstantis visokius iššūkius – student exchange į Australiją, kur buvo papuolęs į psichų šeimynėlę, ar keliones auto per Ameriką.

Tikriausiai rekomenduosiu fanams ir šiaip smalsuoliams, mėgstantiems bio. Fainas klausymas, įskaitytas autoriaus, savaime suprantama. Su ugnele, biškį toks “koks aš fainas”, bet per ne per daug susireikšminant, bet ir ilgai galvoje neužsiliekantis, na, nebant esi žaurus fanas.

Mažė

“Mažė” iš tiesų labai gražiai išleista knyga – nelabai dažnai knygos suaugusiems būna iliustruotos. Dabar net pagavoju, kad tos iliustracijos tikriausiai yra pusė knygos žavesio. Kita pusė – vietoje nenustygstančioji Mažė – būsimoji madame Tussaud ir jos istorija, ypač man patiko knygos pradžia, kai autorius taip simboliškai iš mylinčios motinos glėbio Marie perveda į savotiškai makabrišką jos mokytojo pasaulį, kuriame, tarp vaškinių kūno dalių ir žmonių galvų mergaitė ras prieglobstį visam gyvenimui.

Tokia graži literatūrinė pradžia paskui išsivadėja, pats istorijos pasakojimas man pasirodė kiek per daug ištęstas – pridėta visokių nereikšmingų detalių, nieko nesakančių pasikartojančių dialogų. Tai prisipažinsiu, kad norėdama išsiaiškinti istoriją iki pabaigos, paskutinius šimtą puslapių tiesiog prabėgau akimis ir skaitydama stebėjaus, kaip kantriai neburbėdamas ją suskaitė mano vyras.

Taigi, kad perskaičiau (labiausiai paviliota Olgos Tokarczuk vardo), žinoma, nesigailiu, tikrai sužinojau daug visokių įdomių techninių detalių, kaip vaškinės figūros buvo ir yra daromos, kaip jos keliavo per istoriją ir kokios buvo “galvų” mados, be to, patiko, kaip autorius viską gražiai sudėlioja to laikmečio kontekste, bet iš kitos pusės manęs neįtikino, kad tūkstantis spetynišimtai kažkelintaisiais Marie būdama našlaitė, buvo tokia vietom akiplėša ir nesitaikanti su taisyklėmis (ypač su karališkos šeimos nariais) – kas, žinoma, yra labai žavinga, bet ar buvo įmanoma? Tai taip ir lieku pakibus tarp tikrovės ir fantazijos.

__________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”