Category: Apie žmones

Pakeliui į Ameriką

~ kzL ~ Leave a comment

Aleksandra Kašuba yra absoliučiai žavinga ir aš iki šiol graužiu sau ranką, kad nenuėjau į jos parodą Vilniuje, galvoje net svarčiau, ar tik nevažiuoti į parodą Anglijoj. Kaip ir daugelis, likau apžavėta Kašubos vaikyste (“Tiksintis vaikas”), nenuostabu, kad ir jaunosios Aleksandros gyvenimas buvo ne mažiau išskirtinis.

Labiausiai mane žavi autorės pasitikėjimas savimi ir tuo ypatingu pasaulio supratimu. Tikriausiai iš tos nuostabios vaikystės ir tegalėjo ateiti toks į standartus neįspraustas žmogus, kuris gyvena sau ir dėl savęs, o ne dėl to, kas ir kaip kažką pagalvos. Pavydu. Nuostabu. Žavinga. Būtinai skaitykite. Daugiau nieko nerašysiu, nes geriausiai viską surašė cypt – galit pasiskaityt goodreds: https://www.goodreads.com/book/show/247443288-pakeliui-amerik

Hemingvėjus nieko nežino

~ kzL ~ 3 Comments

Knygos autorius – poetas Artur Dron, kurio nebespėjau pagauti autografui ant jo eilėraščių knygelės “Čia buvome mes”, knygelės, kurią pasiėmiau skaityti paraleliai su “Hemingvėjum”, nes šios dvi knygos kalba viena su kita, viena už kitą ir viena per kitą. Ir jaučiu, kad pastarąjį mėnesį pradedu kartotis, bet taip ėmė ir pabiro puikios knygos, tos kur už širdies griebia, tos kur skauda, kur stringa gumulas gerklėj.

Man net pačiai keista rašyti, bet man ši knyga tikriausiai yra gražiausias tekstas, kokį esu skaičiusi apie Dievą. Tikriausiai Artur Dron apie jį kalba taip, kad man tiesiai į širdį ir tie žodžiai tokie paprasti, kad ten nei pridėsi, nei atimsi. Tai tai yra Dievas iš apkasų, pats tikriausias, tas, kurio žeminėje klausiama, “kur esi ir kaip gali šitai leisti?”. Dronio Dievas, kuriuo tikiu, yra karą kenčiančiame kūne. Kūne, kuris yra durys ateiti į šį pasaulį ir jį palikti. Skaitykit Dronį, aš net nemoku atpasakot, kaip jis nuostabiai rašo. Galiu tik skaityt ir bliaut.

Aš bandau įsivaizduoti, kaip autorius rašo skyrelį “Didvyrių nekeičia”. Kaip jį skaito skaitytojai. Ne apkasuose – ant sofų, šiltoj lovoj. Jame kalbama apie didžiulę rotacijos problemą Ukrainos kariuomenėje. Tokio nepatogumo tema, taip tiesiai išsakyta, kad net man norisi sukti akis į šalį – kokie greiti mes šaukti “šlovė didvyriams”, paskaičius liežuvis nebesiverčia. Niekas nenori ištraukti didvyrio kortos. Mes jus šlovinsim, jūs tik neprašykit susikeist su jumis vietomis. Mes jums siuntinuką atsiųsim, oi, nutolom nuo karo – nebesiųsim nieko, nebeaukosim, nusuksim akis, nes pavargom nuo karo, nors net nekariaujam. Jūs jau profai, kokia čia iš mūsų sofos karių nauda…

Žodžio meistras. Puikus. Tiesiog.

Traukinys atvyksta laiku

~ kzL ~ Leave a comment

Knygą perkaičiau per dieną ir pusę dienos skaitydama verkiau. Beveik nevaldomai byrėjo ašaros, taip verkiau, kai prasidėjo karas. Knygoje vėl teko sugrįžt į tą patį tašką, į tą siaubo naktį, visiškai negalvojau, kad po keturių plius metų taip sureaguosiu į tą karo pradžios šoką, juk jau seniai čia “senos naujienos”, nebestebina nei vaizdai, nei žinios.

Atrodo, kas čia gali būti įdomaus skaityt apie traukinius ir geležinkelius? O man buvo taip įdomu visos tos techninės ir logistinės problemos, su kuriom susidūrė daugybė ukrainiečių geležinkelininkų karo pradžioje ir iki šiol. Kiek reikėjo ir vis dar reikia kūrybiškumo, atkaklumo, atsidavimo, drąsos ir dar tunto savybių, kad padaryti tai, ką reikėjo padaryti – per naktį persiorientuoti, išspręsti logistinius ir techninius rebusus, pervežti milijonus žmonių, link fronto vežti pagalbą, užtikrinti užsienio vadovų, lankančių Ukrainą, saugumą, ten kosmosas, ką žmonės darė ir padarė. Viena didžiausių šalies biurokratijų pavirto į lanksčiausią tokiomis sąlygomis įmanomą organizmą. Skaitai ir atrodo, kad tie žmonės nemirtingi. Jie tikriausiai ir buvo iš pareigos lyg bebaimiai. O juk žuvo ir geležinkelininkai, ir keleiviai, ir pačiai autorei teko geležinkelio stotyje išgyventi bombardavimą.

Antroj knygos pusėj knyga kasdieniškesnė, pasakoja apie labai žemiškas ir mažai ką su heroiškumu turinčias istorijas – mažus geležinkeliečių atlyginimus, biurokratinius reikalus, vietomis ji man tapo kiek PR’inė, ypač kai pasakoja apie kai kuriuos geležinkelių vadovus, bet gal aš kiek per daug skeptikė, gal jie ir buvo tokie nerealūs. Bet šiaip – puiki knyga. Paskaitykit. Nosines turėkit kur nors po ranka.

Kelionė Nilu: grafo Mykolo Tiškevičiaus kelionės į Egiptą ir Nubiją dienoraštis, 1861–1862 metai

~ kzL ~ Leave a comment

“Kelionė Nilu” tikriausiai yra kol kas labiausiai nustebinusi 2026 metų knyga. Nelabai ko tikėjaus, t.y. gal tikėjausi nuobodyliško skaitinio, kurio garantuotai nebaigsiu skaityt, o pasirodo, ten pats tikriausias nuotykių romanas. Iš šių laikų perspekyvos, tokia Tiškevičiaus kelionė man atrodo, kaip kelionė į Mėnulį. Šitokia tolybė, tokia egzotika. O labiausiai gal pritrenkė pačio Tiškevičiaus turtai ir statusas. Na, visokie ten rusijos konsulai ir ambasadoriai (tiksliai nebeatsimenu, kokie ten diplomatiniai rangai buvo) šiaip sau pas eilinius žmogelius nevažinėja pareikšti pagarbos. Jau nekalbant apie visokius princus ir macharadžas (gal kiek perdedu, nes jau senokai klausiau ir rangų neastimenu, bet tikrai buvo wow). Viskas mane ten stebino toj jo kelionėj, tiesą pasakius.

Aišku, pagarba/nepagarba vietiniams istoriniams objektams ir gamtai irgi labai savotiška. Suprantama, kad prieš 165 metus buvo normalu, kad, va, turiu maišą pinigų, tai galiu sau leist ir mumiją slapčiomis išsikasti ir beveik pavogt, ir įdomų gyvūną nusišaut (nes kam grožėtis, reikia trofėjus parvežti) ir dar kokią egzotiką namo parsisiųst (nesakau, kad dabar panašiai nebūna), pagal savo statusą maždaug Egiptui garbė čia, kad svečiuojuosi. Skaitant įspūdžius apie vietinius gyventojus irgi ausys raitosi, nes jie ten ir bjaurūs ir tokie, ir anokie maždaug nelaimėliai. Kitoniškumas praktiškai visais atvejais “bjaurus”. Tai toks disonansas labai per smegenis eina – čia gi keliauja vienas labiausiai išsilavinusių, smalsiausių LDK žmonių, bet pagarba jį supančiai aplinkai ir kitokiam pasauliui dar nelabai madinga. Pasaulio centras sukasi apie turtingą baltąjį žmogų. Na, bet, žinoma, kad čia su XXI a. perpektyva lyginu, tiesiog įdomu, kiek pasaulis pasiketė (arba ne).

Na, ir šiaip, stebina grafo drąsa. Ne visi buvo drąsūs (ar kvaili – britai į savo kolonijas nesiverždavo dėl tropinių ligų ir tik 50% tikimybės neužsilenkti) išbandyti tropinių kraštų bacilas ir virusus, nuodingų gyvių įkandimų riziką ir vietinę mediciną. Bandau įsivaizduoti, ar į tokią kelionę išsiruošusieji, atsisveikindavo su visam, ar buvo laikomi nučiuožusiais nuotykių ieškotojais, ar didžiais mokslo vyrais? Gal į juos panašiai žiūrėdavo, kaip dabar žiūrime į savanorius gyventi Marse?

Žodžiu, penkios žvaigždės Mykolui, ne kitaip. Labai įdomu ir labai rekomenduoju.

_______________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Skundai Maskvai: slapti nomenklatūros laiškai

~ kzL ~ Leave a comment

Taip gerokai knyga pragulėjo bokšte laukdama savo laiko, bet jau kai ją iš to boškšto ištraukiau, tai buvo labai laiku ir labai vietoje – būtent po Antano Terlecko “Šiferio bylos“. Pirmą kartą į rankas paėmus knygą, net man pačiai kilo klausimas, kas gali būti įdomaus šiuose biurokratiniuose reikaluose ir visokių skundikų raštuose, o nuo kirilicos (knygoje spausdinami ir originalūs tekstai r kalba) man nuo mokyklinių laikų tikas ir alergija vienu metu, o bet tačiau, skaityti senų laikų skundus tai panašiai kaip skaityti kokį šiuolaikinį pletkų portalą/žurnalą, tik “kultūringai” surašytą, būtinai pabrėžiant, kad skundas rašomas tarybinių žmonių gerovei, o potekstėje visada – pačio rašančiojo ar jų grupės (dažniausiai anoniminės) pyktis, kad pačiam neina prieiti, ar skundėjas nuo to lovio buvo pastumtas kitų interesantų naudai. Business as usual, tsakant. Bet ko tai labai smagu skaityt apie sovietinius puvėkus.

Na, o įsivaizduojantiems, kad skundai baisiai nuobodūs, tai paspiolinsiu, kad ten ir apie valdžios girtuoklystes, ligas, ir apie tarybinę prabangą, apie godžias ir įtakingas pirmųjų žmonas, lyginamas su buržuazine Zose I – Smetoniene, apie medžiokles, pirtis ir neviltį, nepatekus į VIP sąrašus, mobingą, apriedus, kailius ir dovanas iš užsienių. Iš tikro – nieko nuobodaus, tik nuoširdus rūpinimasis, kad niekas nebūtų lygesnis už eilinį tarybinį pilietį.

Kiek keista rašyti, kad knyga labai gražiai išleista – skundas į maskvą spausdinamas dviem kalbom – originaliai rašyta rusų kalba, šalia pateikiant vertimą. Gal dėl to ir nebuvau linkus ankščiau knygą paskaityt, nes niekas nuobodžiau neatrodo nei kirilica surašyti oficialūs raštai. Jei ir jus ištinka tokia pirminė reakcija į šią knygą, tai linkiu ją perlipti ir suteikti įdomiai knygai šansą.

____________________

Padėkos keliauja leidyklai “Aukso žuvys”

Autizmas – dalis manęs. Autistiški suaugusieji savo pačių žodžiais ir specialistų akimis

~ kzL ~ Leave a comment

Kokia gera knyga! Labai aktuali ir reikalinga mūsų visuomenei, kuriai dar daug ką reikia išmokti, suprasti ir tapti labiau tolerantiška. Žinoma, viskas vyksta mažais žingsneliais, bet ši knyga – labai didelis žingsnis.

Mes labai pripratę girdėti apie autistiškus vaikus, tačiau retas kuris pagalvoja, o kur yra suaugę autistiški žmonės? Prisitaikę, pasislėpę, labai dažnai neteisingai diagnozuoti, niekada nagavę pagalbos, kurios jiems reikėjo ar reikia. Profesoriaus Dainiaus Pūro skyrius tiesiog negali nesukrėsti daugybe aspektų – pradedant psichiatrijos situacija sovietų sąjungoje (pasirodo, ir vakarų pasaulyje nelabai kuo skyrėsi, kaip pasakoja Viola Ardone savo knygoje “Didis Stebuklas“), baigiant kryžiaus keliais nueitais stengiantis pakeisti sistemą, požiūrį, mąstymą. Mūsų visuomenė bus amžinai skolinga šiam žmogui.

Nesitikėjau, kad bus taip įdomu skaityti ir labai rekomenduoju šią knygą visiems, tiek turintiems autistiškų žmonių artimoje aplinkoje, tiek ir neturintiems, o gal to tiesiog nežinantiems. Labai džiaugiuosi, kad kuo toliau tuo labiau galvojama, kad autistiškiems žmonėms tiesiog turime leisti būti tokiais, kokie jie yra.

_______

Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos.

Smarvė

~ kzL ~ 4 Comments

Nu, kaip patiko man “Smarvė” (beje, klausiau audio knygą, kurią, savaime suprantama pats autorius ir įgarsino). Aišku, nieko ten gero, vien tik politiniai dumblai, bomžynai ir atliekos (yra, beje, ir šokių, tik gaila, kad jie irgi – buratiniški), bet kaip gerai parašyta! Karksiu dabar visiems aplink, kad reikia būtinai paskaityt. Ne vien tik dėlto, kad geriau suprast, kokie purvini šokiai vyko, vyksta ir vyks piliečiams už nugaros ir prieš pat nosis, pažvelgt į tiriamąją žurnalistiką, bet ir pakikent, pažvengt ir papurkštaukt iš šmaikštaus rašymo stiliaus. Dar kartą, kaip ir gaudant Palucką (istorijai – prieš dvi dienas, 2026 04 24 prokuratūra keipėsi į Seimą dėl Gintauto Palucko neliečiamybės panaikinimo), autoriui – bravo už saviironiją ir nepakartojamą savęs traukimą per dantį. Atrodo, jei kažkas šioje valstybėje nesusireikšmina, tai Šarūnas Černiauskas. Klauso eks premjero patarimo 😉

O šiaip tai kaip lengva nucancelint žmogų. Atsimenu tą situaciją, kai knygos autorius buvo staigiai nurašytas. Prieš tai aišku pavoliojant purvuose. Be galimybės normaliai pasiaiškint ir apsigint. Aš, žinoma, kaip tikriausiai daugelis žinių vartotojų, kažką paskaičiau, kažką supratau, kažko nesupratau, kažkokie ten apdovanojimai atimti, bla bla, o skaitydama/ klausydama knygos pagalvojau, kad gi nucancelinau. Gal dėl to ir pernai “Smarvę” praignoravau. Tai jei netyčia ir jums taip išėjo, galit “pasitaisyt” perskaitydami “Smarvę”.

Ko ateini, vilke?

~ kzL ~ 1 Comment

Susitikimas su Eva Viežnaviec man buvo geriausias 2026 metų knygų mugėje. Knygos autorė spinduliavo kažkokią įdomią charizmą, sumiksuotą iš nuoširdžios, beveik vaikiškai tyros nuostabos, meilės ir šviesos. Išėjau tarsi aukso dulkėm apkrapyta, knygos vertėjos Jurgitos Jasponytės dainavimo užliūliuota ir įsitikinus, kad pasaulis geras ir gražus. Bet matyt, kažką knygos pritatyme minėjo apie knygos nuotaiką, kad tokio pat jausmo iš knygos visiškai nesitikėjau. Neturėjau jai jokių lūkesčių, išskyrus nusiteikimą, kad tekstas kaip derva, skaityti nelengva, užtrunka. Užtruko ir man, čia ne iš tų knygų, kur vėlai vakarais gali lengvai puslapius verst.

Skaitydama galvojau, ar gerai man čia jaučias, kad nepaisant to, kokia baisi mūsų istorija, per kurią ėjo, kas netingėjo, tie patys ir mėšliną pėdsaką savo paliko, baltarusių istorija dar baisesnė? Mes jau pradedam suvedinėti galus apie tai “ką jie mums padarė”, o baltarusiams net šito tako pradžios nematyt. Skaitant atrodo, kad vienintelis būdas išgyvent – raganaut (šviesiąja prasme), o ir šitą dar reikia mokėti taip, kad nė už vieno per daug neužkliūt, nepasipainiot po kojom, bet kartu ir neišsižadėt savęs. Išgyvenimo talentas.

Perskaičiau ir supratau, kad čia ne vieno skaitymo knyga. Neužtenka to vieno. Sukasi galvoj vardai, pavardės, vietos, giminystės ir kitokie ryšiai, kad gerai suprast, net pasibraižyt gal būtų verta, kai skaitai. Daug tamsos, bet pro tarpus prasišviečia išgyvenimo instinktas, geresnių laikų viltis, už kurių kabinasi išbadėję pirštai ar žiaurumų iškankintos sielos. Deja, vilties kol kas mažai, juk ir Ryna į savo kaimą grįžta nusiskausminus alkoholiu. Kaip ir uždaro savotišką ratą grįždama, bet šviesesnės ateities nenusimato. O gal? Kaip jums atrodo ir susijautė?

Rosita. Gyvenimas kaip staigi mirtis ir lėtas prisikėlimas

~ kzL ~ Leave a comment

Čia, matyt, po Mildažytės man užėjo biografijų laikas, nes va, suskaičiau Mildažytės, Valinsko ir Hopkinso. Rositos visiškai atsitiktinai supstelėjau paklausyt audiotekoj, nes buvo audio blokas ir niekaip neradau, kas užkibtų klausyt. Ir užsikabinau pradžioje Rositos tėvų, vėliau ir pačios Rositos istorija. Įdomu, kad į Rositos pasakojimą įsiterpia jos tėvo, buvusio vyro Česlovo Gabalio, kolegų balsai, jų perspektyva, bet šiaip šios daininikės gyvenimas gali kaip koks case study keliauti psicholigijos studentams į vadovėlius: Rositos mama susilaukė vaiko netekėjus (dar tais laikais, kai toks nėštumas beveik prilygo Veronikos istorijai), siaubingai saugojo / ujo Rositą, kad neužnėštėtų. O ji – likimo ironija – pastojo vos septyniolikos. Na, o paskui, atrodo visą gyvenimą – “tikrosios” meilės paieškos. Net skauda skaityt. Nelabai žinojau Rositos kaip dainininkės, bet gaila skaityt, kad visokios nesąmonės (pvz., nebaigta konservatorija) trukdė jai išnaudoti savo balso potencialą, būti normaliai pripažinta. Kažkaip susišaukė su situacija LT literatūros pasaulėlyje. Gaila, žinoma, kad dainininkė serga liga, pamažu atimančia galimybę dainuoti.

Lengvai skaitosi, kaip ir su Mildažyte jaučiuosi kaip paskaičius žurnalą “Žmonės”.

Mums pavyko, vaiki

~ kzL ~ Leave a comment

Kokia puiki viršelio nuotrauka! Koks žvilgsnis. Net susigundžiau net knygą paimt. Labai įdomu, kad Hopkinsas labai ilgai, visą savo vaikystę ir paauglystę, buvo laikomas visišku atgrubnagiu ir nevykėliu. Bet taip pagerintai. Tėvai kraustės iš proto ir neįsivaizdavo, kaip jis gyvens savarankiškai. Mokslai visiškai nesisekė, kad ir kaip tėvai stengėsi įkišt į bent kiek padoresnę mokyklą. Greičiausiai šiais laikais Anthony Hopkinsui būtų priskirtas koks autizmo spektro sutrikimas. Tad gan netikėtas buvo jo užsikabinimas pirmiausia už teatro, vėliau už kino. Vienu metu – labai stipriai – už alkoholizmo. Gėrimo momentai tokie pagerinti, nestebina, kad pragėrė pirmą šeimą.

Kitas įdomus momentas, žinoma, “Avinėlių tylėjimo” filmavimas. Labai buvo įdomu paskaityt, kaip jis “įėjo” į vaidmanį. Taip stipriai, kad filmavimuose žmonės jo bijodavo – tokia stipri sklido energija, kuri iki šiol perlipa ekranus ir gasdina žiūrovus. Pasirodo, ne tik žiūrovams buvo baisu.

Tai tiek. Žinoma, bus įdomu gerbėjams ir fanams. Hopkinsas kuklus, jo autobiografija irgi, tai ačiū jam už tai, kad nereikia vargt su kokiu 600 puslapių. Jam pavyko.

________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”.

Kai gervės skrenda į pietus

~ kzL ~ Leave a comment

Labai gera knyga. Labai sunki tema, bet autorė kažkaip su lengvumu ją išrašo, lyg ir apgauna skaitytoją tuo lengvumu, bet kartu lyg ir parodo, kad daugiau ar mažiau visų laukia tas pats likimas – senatvė, kuri tiesiog yra kelionė iš šio pasaulio. O čia jau kaip kam su ja pasiseks arba nepasiseks.

Knygoje pasakojama apie senuką Bo, kuris gyvena vienas, prižiūrimas dosnios skandinaviškos socialinės sistemos – pas jį kas kelias valandas lankosi socialiniai darbuotojai, kurie padeda su būtiniausiais reikalais. Jį taip pat lanko sūnus, su kuriuo santykiai tokie, na, vyriški. Sunku susitaikyti, kad galios pozicija seniai apsivertusi, sunku parodyti artumą ir meilę – nes pavyzdžio nebuvo, niekas neišmokė, ir šiaip vyrai apie tai nekalba. Pastarosiomis dienomis Bo griežia ant sūnaus dantį, kad sūnus nori kam nors atiduoti vienintelį kasdienį Bo palydovą – jo šunį.

Pradžioje autorė skaitytojams neišduoda tikros Bo būklės, apie ją galime tik numanyti iš nuotrupų, iš slaugytojų įrašų lankymo žurnale, tad, savaime suprantama, ir aš piktinuosi, “nepagarba” senam tėvui. Įsivaizduoju, kokia spengianti vienatvė ir tyla apimtų namus be šuns, kaip liūdna ir pikta Bo. Atsiduriame akistatoje su klausimu, kur yra ta riba, kai našta tampi kitiems ir kas virsmas sprendimų apie tavo gyvenimą teisę perleidžia tiems, kurie tą naštą neša. Ar tas noras nekeisti gyvenimo yra senių išmislas ir senatvinės kvailystės ar žmogaus orumo užtikrinimas? Kas teisesnis, tarp darbų ir sentančio tėvo priežiūros besidraskantis sūnus, ar gyvenimo pagal save norintis tėvas?

Labai gera nutylėjimų knyga. Tiek visko pasakyta nepasakant – ir apie draugystę, ir apie santykius šeimoje, apie mylinčius tėvus ir tėvus despotus, ir kaip turėjimas vienokį ar kitokį tėvą veikia žmogaus gyvenimą iki pat pabaigos. Puiki knyga, labai rekomenduoju. Tuo pačiu prisimenu ir kitą labai gerą knygą apie senatvę – mano mylimo Phili Roth “Kiekvienas žmogus“.

______________________________________

Retas atvejis, kai skaičiau skolintą knygą. Ačiū J.

Pagauti Palucką

~ kzL ~ Leave a comment

Tokias knygas stengiuosi perskaityt ant smūgio, kol dar labai aktualios, tai tikriausiai ir gavos, kad gaudžiau Palucką po Knygų mugės su visa Lietuva. Gaudynės buvo tikrai įdomios, Šarūnas Černiauskas (man kažkaip čia jo knyga, Tapinas čia toks komentatorius labiau) rašo žavingai ir nuoširdžiai (bent jau taip atrodo), daug juokelių, labai daug savęs traukimo per dantį ir nesivaizdavimo herojumi, tai tas labai patiko. Žodžiu, skaityt buvo smagu, tekdavo vis priminti, kad čia ne trileris ir ne bajeris, kad čia rimti dalykai ir realiai tai visi sėdim šiknoj ir šviesos kol kas nelabai matosi. Bet tsakant, humoras yra pasaulio gelbėtojas. Juoko bijo visi blogiečiai, o “tie, kurių bijo visi, bijo tų, kurie nieko nebijo”. O tie, žinia, daug juokias.

Labai patiko žurnalistinė virtuvė, žavėjausi Šarūno užsispyrimu, nuojautom, o kartu stebėjaus, kiek gi vis dėlto iškapstoma su “švilpikų” pagalba. Be jų indėlio švilpauk nešvilpavęs, nesusives galai, nors tu ką. Tai respectas visiems pilietiškiems švilpikams, dar kartą dainuoju GNG Sindikato dainą. Bet šiaip tai siaubiakas, kiek varkių tyliai verda piliečiams už nugaros. Liūdesys.

The Correspondent

~ kzL ~ Leave a comment

Matau, kad Virginia Evans debiutinis romanas “The Correspondent” jau atsidūrė keliuose longlistuose – Women’s Prize for Fiction, Carnegie Medal for Excelence in Fiction ir t.t. Įdomu, kad šis debiutas yra aštuntasis autorės rankraštis, įsivaizduoju, kad dabar visi septyni autorės rankraščiai intensyviai skaitomi, vertinami, taisomi ir ruošiami išleidimui. Turėtų užgriūti Virginios Evans knygų lietus.

Kad jau vis man pašmėžuodavo akyse – nusprendžiau paklausyt. Audio klausyt gal biškį užknisa, nes knyga parašyta laiškų forma ir tai, ką skaitydama tik perbėgčiau akim, klausydama turiu išklausyt nuo a iki z – adresus su pašto kodais, emailų adresus ir RE: RE: RE: RE:, jei tai elektroninių laiškų grandinė. Bet čia ir tebuvo vienas užknisantis dalykas. O toliau jau galėjau mėgautis gražiai įskaityta knyga, ir kaip autorė šokinėdama nuo žmogaus prie žmogaus papasakoja Sybil, kuri jau įžengus į garbingą amžių, istoriją. Kokia kieta ji buvo teisėjo asistentė (jei ten kitos pareigos buvo, baisiausiai atsiprašau, bet ne esmė), kokio aštraus proto ji laikyta, kokia buvo darbšti ir įtakinga, žodžiu, puiki karjera, bet ne taip blizgantis asmeninis gyvenimas – kad ir labai sėkmingai įvaikinta ir gerai sutarianti su savo įbroliu, su savo vaikais Sybil nutolus, nepasakoja svarbių savo gyvenimo įvykių, bet ir apie vaikus nelabai ką žino.

O kodėl gi viskas susiklostė taip, kaip susiklostė, nespoilinsiu. Skaitytoja keliaudama nuo vieno prie kito laiško viską išsiaiškins, suskaičiuos visus vaikus, visus seseris ir brolius, visus skaudulius ir žaizdas. Beskaitant galvoje vis sukosi mintis, kaip reikia neatidėlioti gyvenimo. Praeina greičiau nei spėjam susivokt.

Žinoma, kad rekomenduoju visiems susirašinėjimo fanams ir gražių istorijų mėgėjams. Neabejoju, kad bus išversta, gal jau net verčia kas.

Vilko mergaitė

~ kzL ~ Leave a comment

Vilko vaikų tragedija man nesuvokiama protu. Nėr tokių žodžių apsakyti siaubą, kurį turėjo išgyventi visiškai maži vaikai, atsidūrę istorijos mėsmalėj. Daugelis Lietuvoje jau skaitė A.Šlepiko “Mano vardas – Marytė“, ši knyga – negrožinė, joje pasakojama kiek kita perspektyva – iš vokiečio istoriko pusės. Pasirodo, kad vilko vaikai, kaip antrojo pasaulinio karo aukos, labai mažai tyrinėti moksliškai. Viena iš priežasčių – apie jų likimą gan vėlai sužinota, juk tragedija ištiko vaikus, kai kuriuos dar visiškai mažylius, pamiršusius, iš kur jie atkeliavo, kas buvo jų tėvai ir kokie buvo jų vardai. Iš kitos pusės, jie gi pralaimėtojų aukos, tiesiog “karo nuostoliai”. Iš tiesų, keista skaityti, kaip karui įsibėgėjus ir net persiritus į antrą pusę, Karaliaučiuje vokiečiai gyveno palyginti ramiai ir nepatirdami nepritekliaus, dažnai užliūliuoti vietinės propagandos apie tai, kaip puikiai sekasi fronte, ir kaip arti pergalė. Žmonės ilgai nesuvokė, kodėl taip staiga reikia trauktis artėjant ruzkiams, neįsivaidavo, kas yra raudonoji orda…

Kadangi vilko vaikų istorija jau buvo žinoma iš knygos ir filmo, labiausiai knygoje mane sukrėtė, kad pasibaigus karui, pavykus surasti giminaičius, tie vaikeliai dažniausiai niekam nebuvo reikalingi. Vieni jų užaugo pritvinkę pykčio ant viso pasaulio (visiškai suprantama, juk jie negavo jokios pagalbos dorotis su savo traumomis), kiti, kuriems galbūt labiau pasisekė, kuriems net Lietuvoje pavyko rasti naujus namus, užaugo dėkodami juos priglaudusiai šaliai ir žmonėms. Siaubinga buvo skaityt, kaip su vaikais elgetaujančioms motinoms tekdavo palikti vaikus, nes šeimos sutikdavo juos priglobt, o suaugusiojo nebuvo kur dėt, net buvo pavojinga jiems padėti dėl gresiančių sovietų represijų. Vaikai, kurie prisiminė, kas tokie esą, kuriems pavyko grįžti, susirasti šeimas Vokietijoje, ne visada buvo laukiami, dažnai buvo nepatogūs, nereikalingi, dažnai atsiradę niekieno nelaukti “papildomi” paveldėtojai. Dažnais atvejais vilko vaikai ir patys norėdavo kuo greičiau viską pamiršti, pradėti gyvenimą iš naujo, dėl to niekam nieko nepasakojo, leido istorijoms grimzti užmarštin.

Dar viena istorija žmonijos gėdos lentai.

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”.

Atvirukas

~ kzL ~ Leave a comment

Nėra ką labai ir rašyti – gera knyga, yra apie ką skaitant pagalvoti. Kaip ir sakė autorė, ji tikrai parašyta paprastai, kad būtų prieinama ir suprantama kuo platesnei auditorijai. Šios knygos misija yra pasiekti kuo daugiau širdžių ir protų.

Daugelis knygos temų tikrai gerai žinomos, net kiek atkartoja kitose knygose aprašytas holokausto istorijas. Kuo ypatinga ši? Man įstrigo (skaudžiausiai) du dalykai. Pirmoje knygos dalyje buvo siaubinga skaityti, kaip pavyzdinga šeima, auginanti talentingus vaikus, nieko neprašanti, niekam netrukdanti, nuolankiai pasitikinti ir aklai vykdanti valdžios nurodymus, atrodo, lipa tiesiai liūtui į nasrus. Tas aklas nurodymų vykdymas, tikintis, kad paklusnumas suteiks galimybę įsiteisinti ir tapti piliečiais – neįmanoma ramiai skaityt. Tas tikėjimas, kad vaikai išvežami dirbti, kad gaus daugiau pavalgyt, kad… kad… kodėl? Nepaliausiu galvojus, kodėl danai sugebėjo išsaugoti savo žydus (kaip papasakota knygoj “Hitlerio kanarėlė”, o visi kiti – ne. Kodėl?

Antroje knygos dalyje – beveik detektyvinė istorija, kurios, atrodo, iki pat galo nepavyks išaiškint. Šitoj daly labiausiai įstrigo ir sukrėtė jau irgi žinomos istorijos – kaip buvo užimami išvežtų kaimynų namai, ištampomi daiktai, kaip slapta žiūrima pro užuolaidas, kaip labai daugaliu atveju tai yra nutylėta istorija – nepermąstyta, neatgailauta, nepatogi, lyg niekada ir nenutikus. Kaip tada galima sakyti “never again”? Siaubinga skaityti apie iš koncentracijos stovyklų parvežtus žmones. Tam, kas laukė grįžus, nebuvo pasiruošę nei laukiantieji, nei grįžusieji. Grįžo apie du su puse tūkstančio, vis dar laukė sugrįžtančių virš septyniasdešimties tūkstančių… Du vienas kito nesuprantantys ir per greitai susitikę pasauliai. Nesuvokiama.

Ir dar autorės pasakojama kasdienybė. Identitetas. Ką reiškia būti žydu, jei, atrodo, nieko bendro su savo tauta neturi, išskyrus tavo gyslomis tekantį motinos kraują. Ką reiškia būti žydu, jei nesi religingas. Jei nori visiškai asimiliuotis, dingti minioje, išsitrinti iš išrinktosios tautos sąrašų. O jei atvirkščiai? Užaugus tokių tėvų šeimoje, staiga suvoki, kiek praradai nepažindamas savo protėvių istorijos?

Skaitykit. Rekomenduoju. Visos pagyros pelnytos.

_____________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”.