Vakar knygą perdaviau mamai. Šiandien gaunu žinutę: “Negaliu atsitraukti nuo knygos. Jau rytoj perskaitysiu.” Aš irgi negalėjau atsitraukti ir buvo sunku patikėti, kiek knygos autorei teko išgyventi ir kiek apskritai gali meilė (pareiti iš Sibiro gali, va!). Parašiau ir pačiai skamba banaliai skamba, o bet tačiau jokio banalumo ar pasigraudenimų knygoje nerasite. Greičiau, daug juokingų istorijų, ne mažiau liūdnų ar graudžių (vienoj vietoj neatlaikiau ir apsižliumbiau) pasakojimų ir labai labai daug atvirumo, kas rodo autorės drąsą nenutylėti, nesirodyti patogesne, šventesne, teisesne, meilesne ar dar kokia -esne. Mane ta drąsa ir atvirumas gerąją prasme pribloškė – wow wow wow, kokia nuostabi moteris yra Violeta Tapinienė ir kaip mums reikia daugiau tokių knygų ir tokių moterų pavyzdžių. Ir tokių mokytojų.
Žinoma, ne mažiau svarbu, kaip autorė dėlioja savo tekstus, kaip įpina citatas ir eiles – ji tiesiog kalba eilėmis. Ne kartą tiesiog sugrįžau prie ką tik perskaityto sakinio, supratus, kad jis pradėtas arba užbaigtas eilėmis ir dar kartą juo pasigrožėdama. Kaip ir pasigrožėdama autorės, kuri vis primena, kiek jai metų – niekada neatspėsite – aštuoniasdešimt – teksto ir minčių žaisme. Perskaičius knygą jaučiuosi, kaip perskaičius pusę Adomėno šnipų romano ir jokiais būdais nesutinku, kad daugiau nieko nebus, ypač, kai “Pirmąjame sakinyje” autorė išvardina, apie ką dar nepapasakojo. Ilgiausių metų ir lauksim kitų knygų.
Maya Angelou knygą beveik priskirčiau privalomų perskaityti knygų sąrašo. Dėl kelių priežasčių – ši knyga yra kanoninė amerikiečių likeratūros knyga, ji taip pat yra viena iš labiausiai draudžiamų knygų savo gimtojoje šalyje, na, ir galiausiai, ši knyga buvo sausio mėnesio nedarbiniame knygų klube.
Knygoje autorė pasakoja apie savo vaikystę ir jaunystę iki maždaug 25 metų (apie savo tolimesnį gyvenimą ji pasakoja kitose knygose). Autorė didžiąją vaikystės dalį, nuo trejų, augo su močiute JAV pietuose, tad ir viena svarbiausių knygos temų – baltaodžių ir juodaodžių segregacija, kuri buvo iki tokio lygio, kad juodaodžiai vaikai ilgiausiai išgyvendavo baltųjų apskirtai nematę akyse, tik tėvų ir senelių įbauginti nelįsti jiems į akis ir apskirtai trauktis iš kelio. Bet knygoje man gal labiau įdomu buvo juodaodžių santykis su kitų rasių žmonėmis (ne baltaodžių, kurie vietomis, ypač vaikų, apskritai buvo laikomi kažkokiais nežmonėmis, maždaug ateiviais, o azijiečių). Po Perl Harbour’o japonų kilmės JAV piliečiai staiga atsidūrė už įstatymo ribos ir buvo tyliai sukišti į stovyklas. O jų verslus ir namus taip pat labai tyliai ir labai greitai perėmė juodaodžiai, na, nes azijiečiai jiems nebuvo žmonių grupė, kuri būtų verta užuojautos. Labai priminė mūsų pačių istorijos tarpsnį, kai šilta vieta ilgai tuščia nebūna. Tad dar labiau stebuklinga man atrodo tai, kaip karo metais elgėsi danai.
Labai įdomi personažė (tikro gyvenimo) man pasirodė Maya mama. Labai nestereotipinė, ypač tiems laikams, moteris. Kaip ja žavėjosi jos vaikai, taip ir man kažkokį kėlė žavesį, nors kaip motina, gal ir buvo keistoka, atsaini, bet man labai buvo įdomi. Man pasirodė charizmatiška, vien dėl jos man norėtųsi skaityti kitas Mayos knygas. Va kokia paveiki Mayos knyga!
Suprantu, kad tada, kai buvo parašyta ir kai išgarsėjo, knyga buvo skandalas – atviras kalbėjimo būdas apie dalykus, kurie paprastai slepiami ir neviešinami, ir, apskritai yra gėdingi – kur tai matyta. Tai sau reikia vis priminti apie tą kontekstą, nes šiaip man kažkaip paskutiniu metu teko paskaityti panašių biografinių knygų – pradedant nuo Bernardine Evaristo “Manifesto”, Violos Davis “Finding me”, net Tiffany Mcdaniel “Betty”, tad Mayos Angelou knyga nebuvo labai nauja ir kažkuo labai nustebinusi. Minėtose gyvenimo istorijos man labai jautėsi viena jungianti tema – nesaugumas ir smurtas pramaišiui su švelnia meile, kūrybiškumu, ekscentriškumu. Tad labiausiai gal rekomenduočiau knygą tiems, kas nori užsipildyt įtakingiausių knygų sąrašo spragą, domisi segregacija, o ir šiaip jei nėra panašių kygų skaitę, tada tikrai bus įdomu.
Dar viena knyga, kurios popierinės net nesiruošiau skaityt, bet pradėjau audio ir užkabino, o už tai bravo knygos įskaitytojui Vaidotui Baumilai. Vaidotas tikrai maloniai nustebino įskaitymo profesionalumu. Na, ir labai gražaus balso tikrai malonu klausyti.
Tiesą pasakius, apie Willą nieko nežinojau, išskyrus filmą Men in Black, po kurio tiesiog įsimylėjau mopsus. Man buvo visiška naujiena, kad jis dar labai jaunas išgarsėjo kaip reperis ir net laimėjo savo pirmą Grammy senų senovėjė, 1988 metais. Man atrodo, pas mus repo dar nebuvo. O paskui laimėjo dar tris.
Nuo pat vaikystės tėvas jį žiauriai spaudė ir šiaip buvo despotas, mušdavo žmoną, tai labai sėkmingai išmuštravo darboholiką, kuris, nors ir tapo labai sėkmingu muzikantu ir aktoriumi, kiek užtruko, kol suprato, kad ir pats užaugo į visada teisų darbštuolį, kuris nuolatos visus linksmindamas pamiršo, nors realiai nelabai ir žinojo, kas yra poilsis ar kito žmogaus jausmai. Kokie dar jausmai, reikia daryti, tai ką reikia daryti.
Aišku, Willo darbštumas ir užsispyrimas yra wow. Eina sau, kiek kartais reikia valios pasiruošti vaidmenims, išmokti triukus, pavirsti į boksininką ar dar kokį fizinių pokyčių reikalaujantį personažą. Tikrai pagarba. Nepagarba, aišku, kai visai prarandamas saikas ir realybės suvokimas, bet čia jau Willui susigaudyti labai padėjo psichoterapeutai. Psichoterapijos įtaka jaučiama visoje knygoje, joje Willas ir pats pataria tokiems pat bepročiams, kaip jis. Labai dažnai Willas pasakoja, kaip kam nors ką nors pasakė ir viską sušiko, ir kaip viskas galėjo būti kardinaliai kitaip, tiesiog parinkus kitus žodžius ir paaiškinus savo motyvus.
Knyga tikrai smagiai susiklausė, man gal kiek ten nuobodu buvo repo istorijos ir visokie MC, DJ ir kitokie reikalai, tai rekomenduočiau labiausiai darboholikams kaip terapinę priemonę ir biografijų megėjams. Įdomu, ar popierinė iliustruota, ar reikia ieškoti pavartymui.
Lietuvoj praūžusi Abramovič banga manęs visiškai neužkabino – neskaičiau knygos, kai, atrodo, visi skaitė, ir į Kauną nevažiavau, matyt, nesu Abramovič fanė. Net ir po knygos man ji netapo kažkokia guru, pas kurią veržčiausi, nors knyga ir patiko. Beje, klausiau audio ir noriu pagirti knygos įskaitytoją Kristiną Švenčionytę – įskaityta tikrai puikiai, klausyti buvo malonu, nebuvo nereikalingos dramos ar didelio vaidinimo. Mielai klausyčiau ir kitų šios aktorės knygų. Vis dėlto klausant tokio tipo audio labai trūksta iliustracijų, teko popierinę knygą pasiskolinti ir pažiūrėt paveiksliukus. Patarimas leidėjams – kažkokiu būdu iliustracijos klausytojams turi būti prieinamos. Man atrodo, kažkokia leidykla buvo sudariusi sąlygas vaizdinę medžiagą pasižiūrėti programėlėj, ar kažkaip panašiai, nelabai atsimenu. Tai tokios techninės detalės.
Kas knygoje patiko? Labai buvo įdomu skaityti apie menininkės vaikystę ir jaunystę Jugoslavijoje, pačios šalies istorijos niuansai. Siaubinga buvo skaityti, kaip menininkė buvo motinos ir senelės bokso kriauše ir visa ko atpirkimo ožiu. Nesuvokiama. Iš vienos pusės menininkės performansai labai įdomūs kaip žmogaus galimybių išbandymo eksperimentai. Bet iš kitos pusės, visuose tuose kruvinuose reikaluose pirmiausia matau neišmylėtą vaiką, kuris šaukte prašosi būti sustabdytas. Gal žiūrovai taip ir jausdavosi, tik (dažniausiai) nedrįsdavo kištis į meno procesą?
Kiti du labai įstrigę dalykai – namas Amsterdame, man atrodo, vien apie tą namą galima atskirą knygą parašyti, tas namas rimtai, kaip atskiras knygos veikėjas ir va, namą tai visai norėčiau pamatyti. Ta jo istorija pradedant visais benamiais ir narkotikų prekeiviu, baigiant vienuolių meditacijom, išvarančiom iš namo visas blogio jėgas, įskaitant tą patį jau atsivertųsį nerkotikų prekeivį – kosminės. Apskritai, labai įdomios visokios Marinos Abramovič nuojautos, atsitiktinumai ir panašūs reikalai.
Dar įdomi kelionės Kinų siena istorija – nuo pat jos pradžios, kuri niekaip negalėjo įvykti, nes kaip čia ne kiniečiai pirmieji savo sieną pereis (nekopijuoti gi nemoka) iki visiškai neteisingo įsivaizdvimo, kaip ta siena atrodo (vietomis visai sugriuvusi) ir t.t.
Na ir žinoma, didysis sėdėjimo performansas. Net nebuvau pagalvojus, kaip sunku ilgai išsėdėti!!! Summa sumarum, patiko, tikrai verta perskaityt/perklausyt, prasiplėst akiratį ir geriau suprasti tokią meno formą, tik žiūrint į Marina Abramovič, man niekaip nesusieina į vieną – tiek patyrusi ir per save perleidusi menininkė, kur, atrodo, jau susivokus nuo pirštų galiukų iki ausų lazgelių, ir tas pripūstas netikras show women veidas. Kažkaip atrodo, kam ten tiek save kankinti nuolatos gyvent ant peilio ašmens, jei dienos pabaigoj vis tiek svarbu pasipūst. Kam? Ir ko tada tokia moteris gali mane pamokyt ir įkvėpt?
Užmačiau “Aukso žuvų” fb, kad šventosios Hildegardos Bingenietės diena yra rugsėjo 18 d. ir susigėdau, kad tiek ilgai tingiu aprašyti knygą. Aišku, galiu apsimest ir sakyt, kad nebuvo laiko, bet iš tikro tai niekaip normaliai nesugalvojau, kaip gražiai parašyti apie gražią knygą.
“Džiaugsmo virtuvė” pirmiausia yra labai labai graži knyga (knygos dizainas – Silvos Jankauskaitės, fotografijos – Gretos Juodžiukynaitės). Ją žiauriai malonu liesti, nes jos labai geras popierius ir fainas kvapas. Ir šiaip ji man skirta akiai paganyti ir paėmus paskaitinėti bet kokioj vietoj. Aš gal panašiai ir dariau – skaičiau šv. Hildegardos istoriją, o kadangi nesu didelė virtuvės mylėtoja, tai visus maisto patarimus tik permečiau akimis, labiau spoksojau į gražias iliustracijas.
Šią knygą skaičiau po Lauren Groff “Matrix“, kuri, žinia, apie tokią kietą vienuolę, kokia buvo ir šventoji Hildegarda, tai man šios abi moterys ir knygos susimaišė ir susiliejo, net sunku atskirti ir neprifantazuoti, kas buvo tikra, o kas prifantazuota, bet vienas labai bendras bruožas – abiejų knygų moterys buvo labai drąsios, labai protingos ir šviesmečiais aplenkusios savo laiką. Man net neįtikėtina atrodo, kokia plonyte linija vaikščiojo šventoji Hildegarda tuometiniame vyrų pasaulyje ir kokios neįprastos tiems laikams turėjo atrodyti visos jos vizijos ir idėjos. Be gero užtarėjo – tiesiu taikymu ant laužo.
Tai mano “Džiaugsmo virtuvė” pateko į gražiausių knygų lentyną (jei ateisit pas mane į svečius, tokios neieškokite, ji – virtuali, mano galvoje). Tai yra puiki dovana (padovanojau mamai, man atrodo, ir draugei – tikrai). Prašom nesijuokt, nes aš tiek knygų dovanoju, kad net padovanoju žmonėm tą pačią knygą du kartus, nes manau, kad jai/jam labai tiks ir patiks). Ši knyga amžina, niekada nepraras savo vertės ir grožio.
Andrius Kleiva rašo apie Japoniją, o aš, tikriausiai kaip dauguma skaitytojų, noriu ir svajoju ten nuvažiuoti. Labai sveika paskaityt ir suprast, kad apie Japoniją nieko nesupranti, geriausiu atveju galvoje turi keletą stereotipų, kurie su šalimi nelabai turi nieko. Bet skaitant tokia kelionė tikrai tampa realesnė, Japonija, kad ir labai nedaug, bet priartėja ir tampa apčiuopiamesnė.
Stereotipus labai gerai įvardija viena iš knygos herojų, Lietuvoje gyvenanti japonė Akiko Tutlys: “Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos vaizdų buvo pilna Japonijos televizija, todėl japonų akyse LIetuva vis dar sustojusi ten. Daug kam atrodo, kad Lietuva dar varginga, nors yra priešingai – ji europietiška ir mažai skiriasi nuo kitų Europos šalių. O Lietuvoje daug žmonių mano, kad Japonija labai turtinga, labai technologiškai pažengusi. Trumpai sakant, japonų nuomonė apie Lietuvą ir lietuvių apie Japoniją yra atėjusi iš praeities prieš 30 metų.”
Šiaip tai skaičiau ir stebėjausi, kiek autorius įsigilinęs į aprašomą šalį, na, tikrai pagalvojau, kad nelabai galėčiau tokiomis pačiomis temomis papasakoti apie Lietuvą ir lietuvius, kaip Andrius papasakojo apie Japoniją. O gal tiksliau, čia gyventi ir papasakoti, ką mes darome kitaip yra labai sudėtinga. Turėtų būti lengviau, kai gyveni kitur, tada ir matai, ką žmonės daro kitaip, tada ir lengviau papasakoti. O kitaip tai daro viską – pradedant būsto paieškomis, kraustymųsi, senų namų (senas namas – tas, kuris nebeatitinka saugumo ir techninių reikalavimų, tai “senas” gali būti net 30 metų senumo) griovimu (paskaičius man prieš akis iškilo ir visai kitokia prasme susišvietė Tomoka Shibasaki knyga “Pavasario kiemas“, kuri visa sukasi apie nugriauti ruošiamus namus. Dabar tas griovimas tikrai turi daugiau prasmės nei tada skaitant knygą).
Labai nustebino, kaip svarbu japonams maistas. Kad net iš kelionės sugrįžęs japonas pirmiausia papasakos įspūdžius apie maistą, o tada jau visa kita. Tiesa, man taip ir liko nesuprantama, kaip taip neatostogaudami (atostogaus japonus reikia varu varyti), jie apskritai prisiruošia atvažiuoti iki Europos ar net Lietuvos. Nesuprantu, ar jie po vos ne paros kelionės lėktuvu tik savaitei atskrenda pasiblaškyt ir užsidėt pliusą, kad aplankė šaltos rožinės ar kitos spalvos sriubos šalį?
“Ką veikia Japonija” buvo darbinio knygų klubo knyga, tai jo metu kiek pabambėjom dėl knygos struktūros. Mums pasirodė, kad knygos pradžioje sudėtus interviu reikėjo pamaišyti knygoje, nes kai kurioms skaitytojoms juos nusibodo skaityt ir jau buvo ėmusios vartyt akis ir guostis, kad nuobodu. Na, bet jei nepamaišė autorius, skaitytojai gali pasimaišyt patys. Tiesiog, jei matysit, kad interviu neveža, juos praleiskit ir paskaitykit pabaigoje – nušvis kitoj šviesoj. Beliko dar kartą užsiminti leidyklai, kad pirmoji Andriaus Kleivos knyga yra totaliai deficitinė ir neįmanoma gaut ir knygų žiurkės siūlo daryt crowdfundingą ar preorderingą, kad būtų didesnė motyvacija perleist. Laukiam!
Šiaip nebūčiau šios knygos skaičiusi, bet kadangi esu pavyzdinga darbinio knygų klubo narė, tai perskaičiau. Nežadėjau skaityt, nes nemaniau, kad kažkuo labai nustebins po Adam Johnson “Našlaičių prižiūrėtojo sūnaus“, o ir kad geriau bus parašyta tikrai netikėjau. Vis dėlto, kad perskaičiau nesigailiu, nes sužinojau visokių faktinių reikalų. Kažkaip buvo netikėta, kad ta siena su Kinija ne visą laika buvo tokia uždara ir žmonės, nors ir siaubingai rizikuodami ir sekami, vis tiek sugebėdavo daryti bizniukus, ypač, jei buvai ir privilegijuotos kastos ir jei turėdavai pakankamai pinigų kyšiams.
Nors vietomis skaityti buvo nuobodoka, labiausiai gal paveiki buvo paskutinė knygos dalis, kurioje autorė pasakoja apie pabėgimą į Pietų Korėją. Būnant laisvoje šalyje ypač išryškėja siaubinga šiaurės korėjiečių trauma – tu jau laisvame pasaulyje, bet nemoki ir net neįsivaizduoji, kaip čia elgtis, kaip prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, kaip galvoti savo galva. Ypač jei esi vyresnis žmogus, skaudu suvokti, kad greičiausiai niekada nebepritapsi, nebesuvoksi tokio pasaulio. Ir iš viso, ar galimas toks didelis mentaliteto posūkis – nuo tikėjimo, kad diktatorius valdo saulę, iki paprastos vakarietiško pasaulio realybės, kur turi prisiimti atsakomybę už save ir apskritai save sukurti kaip asmenybę. Bėgi nuo teroro ir atbėgi į visišką nežinią, kur niekas tavęs nelaukia.
Iš šios perspektyvos, jei nevertinsim, kokia kryptim dabar suka autorė (ką aš irgi interpretuočiau tik kaip dar vieną korėjietiško (Šiaurės) naivumo ir saugumo paieškos išraišką, kuri, deja, nebūtinai yra sėkminga), būdama tokio amžiaus ji nukeliavo nesuvokiamą kelią ir nugyveno dešimties žmonių gyvenimą. Taigi, tiek jos pasakojimą reikia vertinti iš tam tikros distancijos ir perspektyvos, tiek ir jai palikti erdvės susivokti, kad šiam pasauly neįmanoma suskirstyt į juoda ir balta, kad ir kiek netikro saugumo tai suteiktų. Neatmeskim ir šiaip sužvaigždėjimo, gudrumo (juk autorė sugebėdavo išsisukti iš nepavydėtinų situacijų) pinigų ir kitokių reikalų. Mačiau, goodreads kažkoks linkas įdėtas, kur surinkti jos pačios sau prieštaravimai, reiks pasižiūrėt.
Perdaviau knygą dukrai. Bus puiki medžiaga jos apie propagandą rašomam darbui.
Skaitydama šią knygą, žinoma, labai daug galvojau apie savo lietuvių kalbos mokytojas. Pagrindinės mokyklos mokytoja, nors buvo jauna, bet su pasimėgavimu naudojosi tarybinio “visada teisaus” mokytojo statusu ir mėgavosi gudriai užslėptomis patyčiomis. Bet gramatiką išmuštravo puikiai, už ką esu dėkinga, nes gimnazijos mokytoja gramatikos vengė, taip atrodo, visais įmanomais būdais, gyvenimo tikslas buvo nagrinėti grožinės literatūros kūrinius.
Mano gimnazijos metai buvo pačioj nepriklausomybės pradžioj, mokyklinių programų prasme “laukiniai vakarai”, nes realiai nepriklaumybės vadovėlių nelabai buvo ir mokydavomės iš mokytojų galvų. Mūsų gimnazija turėjo pasitvirtinę kažkokią ekperimentinę programą, pagal kurią mes normaliai skaitėm pagrindinius pasaulinės literatūros kūrinius, tad dabartiniai ten trys programiniai pasauliniai autoriai man atrodo visiškas nesusipratimas. Tipo, Šekspyras, Gėtė ir Kamiu? Nežinau, kas yra idiotai su tais trim autoriais – programų sudarytojai ar tik tris ir teperskaitę gimnazistai. Beje, Dostojevskio “Idiotą” mes irgi skaitėm, jei norėjai galėjai skaityt Karamazovus. Niekam į galvą neatėjo sakyt, kad kažkas kažko nesupras. Man tas gimnazistų laikymas durneliais, kurie kažko nesupras, kerta per kojas.
Tad visų pirmiausia, aš labai labai už Karolio Klimo “Privalomą neprivalomų knygų sąrašą” (kurio, žinau, mano pačios vaikai be prievartos neskaitys). Gal ten yra apie ką pasiginčyti, bet dėl to tik smagiau. Ir esu už bendrą kultūrinį mokinių lavinimą per literatūros ir visas kitas pamokas. Mūsų mokytoja visada rekomenduodavo spektaklius, koncertus, neprogramines knygas, kurias už gerą kainą matė knygyne. Pamėgdžiodamos ją šalia tuo metu ultrapopuliarios “Panelės”, mes skaitėm “Šiaurės Atėnus”. Aišku, tais senoviniais laikais mokytojui gal tereikėjo spręsti reikalus su mokyklos vadovybe, kai dabar nuolatos virš galvos kabo šimtai tėvelių helikopterių, o mokytojas visada pasiekiamas elektroniškai, telefoniškai ir kaip tik sugalvosi. Beje, tos eksperimentinės programos krūvis buvo žiaurus. Univeroj palyginti buvo atostogos.
Bet grįžkim prie knygos. Nemanau, kad į ją reikia super rimtai žiūrėti, kaip kad kartas nuo karto išgristu atsiliepimų. Man buvo smagu ją skaityti, vietom ji labiau parašyta mokiniams, vietom gal kolegoms mokytojams, kartais gal pačiam sau, o kai kurie asmeninio gyvenimo aprašymai biškį į lankas (galim akis pramankštint vartant), bet, nu, vos keli puslapiai, negi čia dėl to nervinsies dabar ir kelsi bangas, kai iš viso skaityt vos 200+. Ir tos lankos gal labiau adresuotos mokiniams, parodyt, kad mokytojai irgi netobuli, nebūtinai iš karto randa savo kelią gyvenime ir kad tas kelias gali būti visoks. Žodžiu, perskaičiau ir padėjau dukrai paskaityt, jei perskaitys, gal labiau paveiks nei mano bambejimai “eik paskaityt”. Įsivaizduoju, kaip užknisa. Mane užknisdavo “kiek gali skaityt, pailsėk”.
Bet summa summarum, aš visiems visiems mokiniams linkiu turėti nors vieną tokį gerąja prasme išprotėjusį mokytoją. Nes tokie mokytojai formuoja požiūrius, praplečia akiračius, pakreipia gyvenimus ir moko plačiąja prasme (ne tik ruošia egzaminams). Man tik žiauriai liūdna, kad realiai norint tokiu būt ir nenudurnėt, reikia turėt šeimos sponsorių, kuris kažkiek spręstų finansinę gyvenimo pusę. Kad žmonėm nereiktų dirbti 1.x etato ir dar po darbo turėti krūvą papildomų mokinių. Kad būtų ir kada, ir už ką nueiti į tuos teatrus ir koncertus, ir įpirkti knygą knygyne ir savo vaikui batus. Deja, bet šūkis “prestižinė iki 2025-ųjų profesija” yra anekdoto vietoj, o aš jau naktim nemiegu galvodama, ar bus kam mokyt mano mažėlę. Dičkiai gal dar kaip nors suspės. Kažkaip, su labai mažom išimtim, labai jau aš neoptimistiška mūsų švietimo sistemos atžvilgiu.
Kadangi preitą savaitę išpuolė nuvažiuot į Airiją, sugalvojau, kad laikas imtis skaityti taip išgirtos Patrick Radden Keefe “Say Nothing. A True Story of Murder and Memory in Northen Ireland”, o kartu nuvažiuoti į Belfastą ir sudalyvauti Black Cab eskursijoje. Šioje turistai susodinami į juodus Londono taksi, kuriuos vairuoja The Troubles dalyvavę vairuotojai ir pasakoja savo istoriją. Iš savo pusės. Beje, iš Dublino ekskursantus lydėjusi gidė, prasidėjus reikalams buvo vos vienuolikos metų mergaitė, tai irgi turi savo perspektyvą. Tokią, kai į kūną sprogus bombai susminga stiklai…
Niūri ekskursija. Labai nejauki. Neįtikėtina, dėl to, kad respublikonų-katalikų ir unionistų-lojalistų-protestantų gyvenamuosius rajonus vis dar skiria aukštos tvoros, kad septintą ryto ir septintą vakaro atidaromi/uždaromi vartai, skiriantys šiuos rajonus, ir virš 85 procentų gyventojų nenori, kad tvoros būtų panaikintos. Beje, sienos tarp Šiaurės Airijos ir Airijos respublikos nėra, valstybes skiria tik raudonais dažais nutaškytas ženklas – po Brexito Šiaurės Airija liko Europos Sąjungos muitų zonoje.
Kad suprasti šio konflikto ištakas, reikia keliauti į 1600-uosius, galima įsivaizduoti, kiek čia istorinio palikimo, žaizdų, traumų, politikos žaidimų. Bet grįžkime į Black Cab. Savo taksi vairuotojo vardo nebepamenu, bet labai dažnai jis savo istoriją pasakodavo sėdėdamas už vairo, nes tiesiog negali to daryti stovėdamas prieš žmones, vis dar per daug jautru. Pirmą kartą policijos buvo sučiuptas gatvėje budamas vos septyniolikos, buvo tardomas ir kankinamas ir du metus praleido kalėjime be jokių konkrečių kaltinimų ir teismo. Antrą kartą kalėjime atsidūrė dėl ginklo laikymo ir kalėjime praleido, jei teisingai supratau, 3.5 metų iš 7. Kartu su kitais suimtaisiais atsisakydavo dėvėti kalėjimo rūbus, taip protestavo prieš tai, kad buvo laikomi kriminaliniais nusikaltėliais. Skelbė esą politiniai kaliniai. Ką dėvėdavo? Nieko. Būdavo susisupę į paklodes. Metų metus. Badaudavo reikalaudami minimalių teisių gauti siuntinius iš šeimų, susitikti su artimaisiais. Nuo bado mirę kaliniai – piešiniuose ant sienų.
Visas rajonas Falls gatvė iš respublikonų pusės išpieštas štai tokiais “murals”, daug Memory gardens, kur paminimi žuvę nuo neramumų pradžios. Kai už sienos užvažiavome į unionistų pusę, ten tiesiog sienos su grafičiais, jokių “šventumų” ir pagerbimų. Beje, visur rašau, kad konfliktas tarp respublikonų ir unionistų, nes pats vairotojas sakė, kad čia su religija nėra nieko bendro, tiesiog taip išėjo, kad dauguma respublikonų – katalikai, o unionistų – protestantai. Jis pats nepripažįsta “jokios organizuotos religijos” ir į bažnyčią nekelia kojos.
Black Cab atsirado, kai miesto visuomeninis transportas nustojo važinėti į katalikų rajonus. Tada žmonės parsivarė Londono cab’us, kurie pradėjo veikti kaip maršrutinis taksi – už autobuso kainą veždavo žmones į darbus ir mokyklas. Jie važinėja iki šiol, jei už tikrą taksi sumokėsi 20 svarų, už Black Cab ne daugiau 2. Kad užsidirbtų, papildomai dar veda šias ekskursijas.
Visas rajonas Falls gatvė iš respublikonų pusės išpieštas štai tokiais “murals”, daug Memory gardens, kur paminimi žuvę nuo neramumų pradžios. Kai už sienos užvažiavome į unionistų pusę, ten tiesiog sienos su grafičiais, jokių “šventumų” ir pagerbimų. Beje, visur rašau, kad konfliktas tarp respublikonų ir unionistų, nes pats vairotojas sakė, kad čia su religija nėra nieko bendro, tiesiog taip išėjo, kad dauguma respublikonų – katalikai, o unionistų – protestantai. Jis pats nepripažįsta “jokios organizuotos religijos” ir į bažnyčią nekelia kojos.
Šiaurės Airijos respublikonai remia Palestiną, Če Gevara – jų žvaigždė, nes, pasak, jų airių kilmės (netikrinau). Po Brexito vėl buvo neramumai, o šiuo metu pirmą kartą istorijoje respublikonai turi daugaiu nei 50 procentų vietiniam parlamente, bet kaip sakė dubliniečiai, abi pusės atsisako sėdėti vieni šalia kitų. Įdomiausia, kad nei britai, nei patys airiai, apie tai, kas vyko Belfaste per daug nežinojo, niekas per daug apie tai nekalbėjo, buvo gana ignoruojamas reikalas. U2 dainos “Sunday Bloody Sunday”, “Where the Streets Has No Name”, The Cranberries “Zombie” yra apie The Troubles. Visais laikais tavo vardas pavardė ir adresas Belfaste galėjo lemti gyvenimą arba mirtį. Dėl to Bono ir dainuoja apie miestą, kur ši taisyklė neveiktų.
Iki šiandien sunku patikėti tuo, ką pamčiau, ką išgirdau, ką skaitau. Iš ekskursijos tikriausiai labiausiai įstrigo pats Balck Cab vairuotojas, kuris prisipažino savo vaikams apie šias patirtis nepasakojantis, o Black Cab vairavimas ir ekskursijų vedimas jam yra terapija. O trauma labai labai gili, tas žmogus užstrigęs laike prieš penkiasdešimt metų.
Divis Tower, kuriame gyveno išvaryti katalikai, o viršutiniuose aukštuose buvo įsikūrusi britų kariuomenė ir snaiperiai. Toliau – murals, sienos, vis dar naudojami vartai.
Belfaste taip pat yra gražus Titaniko muziejus. Mano Black cab vairuotojas sakė kojos ten nekels, nes Titaniką statė išskirtinai protestantai, katalikai neturėjo progos užsidirbti papildomo duonos kąsnio. Ekskursijos vadovės nuomone, niekas nelaimėjo, nei IRA nei britai, tad laikas viską palikt istorijai ir judėt pirmyn.
Ir kas galėjo tikėtis, kad ši knyga sulauks tokio populiarumo, kad per knygų mugę nebus kaip įsigrūsti į Litexpo salę 5.2! Kam nepavyko, galite paklausyti pokalbio su autoriais Knygų savaitėje. O kaip man sekėsi skaityti?
Na, panašiai kaip su daugeliu negrožinių knygų – kai įsiskaitau, skaitosi gerai, bet kad labai trokščiau pult skaityt, tai taip nebuvo, buvau net pertrauką padarius. Vis dėlto, tai nėra pramoginis tekstas, vietomis buvo nuobodoka, tas vietas leidau sau prabraukt akimis (geriau jau prabraukiu, nei tingiu ir visai nesakaitau). Tačiau buvo puslapių ir temų, kurios smagiausiai susiskaitė, labai įtraukė ir sukėlė prisiminimų, nors sovietmečiu gyvenau iki įžengimo į paauglystę. Tai labiausiai knyga ir buvo – apie prisiminimus, tėvų paskojimus apie savo jaunystę, apie tai, ką mačiau ir girdėjau savo aplinkoje.
Buvau visai pamiršus žurnalą “Šluotą”, kurį prenumeruodavo mano senelis. Žurnalai būdavo kraunami spintelėj po didžiuliu radijo aparatu, tad atvažiavus į kaimą traukdavau “Šluotas” ir iš eilės skaitydavau. Ir pradėdavau, žinoma, nuo “Naujienų iš užsienio”, kur net karikatūrose buvo “kitokie” žmonės iš nepasiekiamo pasaulio. Pasirodo, ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, paskutiniai žurnalo puslapiai buvo įdomiausi. Pažįstamos buvo ir keletas knygoje minimų lytiškumo vadovėlių, kurie buvo tėvų knygų lentynoj, ir, aišku, buvo perskaityti nuo pradžios iki galo. Šiaip įdomu, kad jos nebuvo paslėptos ir audrindamos vaizduotę man suvaidino šiuolaikinio google vaidmenį. Dar atsimenu, kaip giminės mamai ir tetoms atvežė kontraceptinių tablečių, aišku, kaip ir viskas iš Amerikos jos buvo taip gražiai supakuotos ratuku, labai jau įdomu atrodė, kas čia per tabletės ir kodėl dėl jų taip kuždamasi. Vargšės mūsų mamos, nėštumo vengimas buvo kuo tikriausia rusiška ruletė! Ir nors buvau malalietka, į diskotekas mokykloje, o paskui jau ir “Prieplaukoje” varydavom pavyzdingai kiekvieną penktadienį.
“Mažąjį o” rekomenduoju paskaityt, tik nusiteikit, kad reiks kantrybės. Taip pat labai nekantrauju perskaityti Dalios Leinartės knygą “Neplanuotas gyvenymas”, bus įdomu į temą ir laikotarpį iš moters perspektyvos.
Tegul būna įrašas, kad perskaičiau. Nelabai čia ką aprašysi, reiki skaityti. Po “Kabineto”, žinoma, jau buvo galima įsivaizduoti, kas laukia, palyginus su “Kabinetu” šiai, mano požiūriu, pritrūko vientisumo. Ir šiaip ir neramu, ir iki negalėjimo absurdiška, kad, nepaisant visko, kas parašyta knygoje, priklausomai nuo to, kokie bus kiti kandidatai, gali tekti ir pačiai balsuoti už dabartinį prezidentą. Dovydas Pancerovas jau paskelbė, kad išeina iš Laisvės TV kažko rašyt, tai su nekantrumu laukiu.
Neatsimenu, ar esu mačius Saulių Siparį vaidinantį spektaklyje, ar filme. Gal kokiam seriale? Knyga susidomėjau po knygų savaitėje pažiūrėto knygos pristatymo, o kai dar savaitei nesibaigus knyga atsidūrė mano rankose, tai tiesiog ėmė ir užlindo eilėje, o pradėjus skaityt, niekaip negalėjau atsitraukti – taip buvo įdomu, taip pagauliai parašyta. Skaičiau pirmiausia apie žmogų, ne apie aktorių. Komplimentai leidybos namams Balto už naują “madą” priešlapiuose sudėti knygos herojaus nuotraukas – labai labai patinka!
Saulius Siparis kilęs iš labai įdomios šeimos, jo senelis iš mamos pusės buvo pamestinukas, o iš tėvo – aktorius. Jis pats jau trečios kartos aktorius, nors pats nelabai mėgsta taip būti vadinamas. Šios knygos puslapiuose nepajutau jokio susireikšminimo, kaip kai kurių mūsų aktorių, kurie nieko neveikia tik dejuoja, kaip pas mus aktoriai nedievinami, nes va, Rusijoje, tai ojojoj (nžn ar tokios pat nuotaikėlės ir prasidėjus karui).
Sauliaus Sipario prisiminimai ir kartu gyvenimo apmąstymas dvelkia prarasto laiko jausmu, bet jis toks ramus, susivokęs, susitaikęs, pirmiausia su savimi. O tai yra labai didelis pasiekimas – išbūti, atsikelti, pakilti. Kaip ir pats herojus sakė – išsitaškius ir išsišvaiščius iki kolegos Šapranausko nebūties buvęs pavojingai priartėjęs. Gera buvo justi tą ramybę. Bet čia jau dabar, o iki tol – viso gyvenimo nuotykiai, fortūnos šypsenos ir nugara, taip pat ir praėjusio laikmečio metraštis. Buvo labai įdomu.
Iškart prisipažįstu, kad esu šališka, ir dar paminėta šitoje knygoje, kurioje autorius rašo, kad gauna laiškų iš gerbėjų. Tai, žinokit, čia apie mane. Prieš porą metų rašiau Stasiui Eidrigevičiui laišką per Facebook, kur rašiau, kokia man svarbi jo kūryba. Jei atvirai, tai dabar suprantu, kad mano supratimas apie jo kūrybą buvo per siauras, nes gerai žinojau tik jo iliustracijas vaikiškoms knygoms. Prisipažįstu, kad jo įkvėpta jo iliustracijų K. Sajos knygai „Už nevarstomų durų“, dailės mokykloje turėjau taškavimo periodą. Manau, kad didžiausia priežastis, kodėl jo iliustracijos taip mane užkabino, buvo jų daugiaprasmiškumas ir sugestyvumas. Kai mano vaikai buvo maži, daugely knygų buvo mokoma jausmų pavadinimų: linksmas, piktas, liūdnas, išsigandęs, bet jose nebuvo jausmo „nerimas“. Vaikų knygose neminimas angst arba anxiety, nors aš prisimenu, kad būtent tai dažnai jaučiau. Būtent tą jausmą man įkūnijo Eidrigevičiaus iliustracijos Vytautės Žilinskaitės knygose.
Kai KŽL paklausė manęs, ko norėčiau iš knygų mugės, pasakiau, jog Eidrigevičiaus. Ji pasakė, kad tą jau ir taip buvo suplanavusi. Tai gavusi autografuotą egzempliorių perskaičiau laiminga, kone išsišiepusi. Knyga sudaryta iš įvairių Eidrigevičiaus esė tekstų, tai skaitytojas tegu nesitiki, kažkokios chronologinės biografijos, nes čia – įspūdžių koliažas. Miestų, parodų, bienalių pavadinimai krenta ant skaitytojo kaip spalvoti konfeti. Eidrigevičius į savo skaitytoją žiūri kaip į labai kompetetingą, apsiskaičiusį žmogų, čia pilna kūrėjų pavardžių ir parodų pavadinimų. Tas, kas šiek tiek domisi šiuolaikiniu menu skaitys lengviau, o tas, kuris nori daugiau sužinoti apie tai, tikrai sužinos.
Pirmiausia, kas krenta į akis, yra autoriaus intelektualinis smalsumas. Jis godžiai „ima“ meną parodose, daug keliauja, su daug kuo susipažįsta. Labai graži žmogaus ypatybė yra būti atviru pasauliui, o pas Eidrigevičių, sprendžiant iš jo tekstų, ta savybė yra viena dominuojančių. Daug tekstų aprašo parodų įspūdžius ir autoriaus žvilgsnis yra labiau stebintis, nei vertinantis, nors kartais labai smagu pamatyti, kad net ir jam kyla abejonių apie kai kurių kūrinių meninę vertę.
Kitas imponuojantis Eidrigevičiaus kaip kūrėjo bruožas yra jo kosmopolitiškumas. Viena vertus, jam labai svarbios jo lietuviškos šaknys, bet tuo pačiu jis yra pasaulio žmogus, dažnai keliaujantis į Japoniją, Meksiką, Prancūziją, Veneciją.
Nė vienos esė negalėjau skaityti be pertraukos, nes man nuolat reikėjo pagooglinti tai kokį nežinomą kūrėją, tai paties Eidrigevičiaus kūrinį. Knygos pradžioje yra daug jo darbų fotografijų, bet kaip ir bet kuri meno knyga negali sutaplinti kiekvieno paminėto paveikslo, tai aš nuolat sustodavau ir ieškojau internete knygoje minimų instaliacijų, peformansų ir t.t. Bet tai, sakyčiau, yra knygos privalumas, o ne trūkumas, nes taip aš daug daugiau sužinojau ir pamačiau. Skaitau vieną puslapį, po to sėdžiu pusvalandį Youtube ir Instagrame, žiūriu, ieškau, skaitau. Smagu.
Kai studijavau Klaipėdoje turėjau vieną nuostabų dėstytoją istoriką Joną Genį. Jis mus, studentus, vedėsi į ekskursiją po Klaipėdos senamiestį: kas dešimt metrų sustodavome, nes jis mums apie kiekvieną gatvės kampą gali tiek visko įdomaus papasakoti, kad mes išsižioję klausėmės. Va toks nuostabus, daug žinantis gidas po šiuolaikinį meną yra ir Stasys Eidrigevičius – norisi gaudyti kiekvieną žodį ir matyti, kaip pasaulis atsiveria.
Kelios citatos iš knygos:
„…susiklostė taip, kad Hockney sutikau Los Andžele, o Niujorke atsitiktinai gavau kvietimą į Andy Warhole Party klube „Palladium“. Su savim turėjau eskizų blonknotėlį ir ėmiau piešti. Prie manęs priėjo tamsaus gymio jaunuolis. „Ką čia piešiat?“ paklausė. Paėmė plunksną ir brūkštelėjo kažkokią figūrėlę, − žiūriu, juk tai garsusis Basquiatas.“
„Tikėjausi, kad dar veikia Gustave Dore“ paroda, − deja, neseniai ji buvo uždaryta. Nusiminęs nuėjau žiūrėti van Gogho. Daugumą paveikslų esu matęs.“
Ši knyga yra smūginė. O žiūrint į jos apmitį – 86 puslapiai, galvoja sukasi “svarbu ne ūgis, o smūgis”. Šitas toks – nokautuojantis. Kaip ir viršelio žvilgnis – hipnotizuojantis, klausiantis, provokuojantis, laukiantis skaitytojo reakcijos. Išgyvenusi nerimastingą AIDS testo rezultato laukimą, jau gavusi neigiamą atsakymą, knygos autorė prisimena jau patyrusi tokį laukimą. Abiem atvejais teigiamas atsakymas absoliučiai keičia gyvenimą, abiem savotiškai išstumia į užribį, kai net palaikantys ar tolerantiški laikosi atokiai. Absoliuti vienatvė.
1963 metai. Prancūzijoje abortas – nelegalus, autorė kažkuriuo momentu sau pripažįsta, kad taip laukiamų mėnesinių ji nesulauks, kūdikio ji nenori ir jai reikia rasti žmones, pažįstančius reikiamus žmones, kurie žino reikiamus adresus. Reikia pinigų. Reikia apsimesti, kad viskas po senovei. Ji keliauja per kabinetus, per žmones, visiems gyvenimas teka sava vaga, o autorė, kaip ir bet kuri moteris tokioje sistuacijoje, kaip ant kranto išmesta žuvis – spės ar nespės? Pavyks ar nepavyks? Toks labai ryškus gyvenimo skirtingais greičiais jausmas – juk žinot, kaip laikas eina, kai lauki, ir kaip, kai skubi.
Visas tekstas savotiškai sausas, faktinis – buvo taip ir anaip. Toks savotiškas šaltumas, savisauginis abejingumas, nes jei jau leisi sau įsijaust, nieko gero iš to nebus, vis tiek reikės savo galva priimt sprendimus, savo kojom nueit duotu adresu, savo rankom ištiest paskolintus pinigus, lipt ant stalo ir išskėst kojas. “Rašydama kartais turiu priešintis pykčio ir skausmo lyrizmui. Nenoriu šitame tekste rėkti ir verkti, nes tuo momentu gyvenime to nedariau, ar bent jau tik truputį” sako autorė. Labiausiai tikriausiai prikausto ir sukrečia tas teksto nuogumas ir autorės atvirumas – nerėkiant ir nesiraunant plaukų – paprastais žodžiais sukuriama emocinė klaikuma. O svarbiausia knygos scena, tikriausiai vienintelė, kur tarsi pereinama į kitą lygį, atitūkstama nuo buitinio pasakojimo – “Tai scena, neturinti pavadinimo, gyvenimas ir mirtis vienu metu. Aukojimo scena.”
Skaitant knygą mintys iš karto, žinoma, šoka į šias dienas, JAV, per kurių valstijas ritas abortų draudimo banga, tad skaitytojui nereikia nusikelti laiku į “siaubingus” senus laikus, viskas lygiai taip pat vyksta šiandien. Manau, lygiai taip pat, ypač neturint finansinių galimybių nuvažiuoti į reikiamą valstiją. Klaikuma, kokios trapios yra moterų teisės. Nė sekundei negalima atsipalaiduoti ir priimti kaip savaime suprantamo dalyko.
Norėjos kokio greito ir neįpareigojančio skaitymo, tai ši knyga kuo puikiausiai tiko. Stengiaus labai nekreipt dėmesio į lyginimus su Taros Westover “Apšviestąja“, žinia, tokie palyginimai signalizuoja, kad knygą reikia ištempti, pati neišvažiuos. Man kažkaip jos net nelabai turi ką bendro, na, nebent, kad abi užaugo crazy šeimose.
Knyga pasakoja Cheryl, kurios vardas tuo metu buvo, o gal ir yra – Harbajana (tarp tų vardų tikrai galima pasimesti) gyvenimą nuo tada kai jai ketveri metukai. Šeima knygos pradžioj atrodo kažkiek hipiška, keliauja po pasaulį, patys moko savo tris vaikus ir propaguoja sveiką gyvenimo būdą – vaikai visiškai negauna cukraus ir apskritai grūdinami tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Tik vėliau paaiškėja, kad jie nuo kažko bėga, dėl to visa šeima nuolatos laikosi tam tikrų taisyklių, kurios turi padėti nuslėpti jų tikrąją tapatybę – dažniausiai vos tik kas nors iš aplinkos pradeda kiek giliau knists ar klaust apie šeimos ar tėvų gyvenimo aplinkybes, verslo niuansus.
Pirmoji knygos dalis man kiek prailgo, kiek pradėjo erzint, kad autorė niekaip nepapasakoja, nuo ko jie čia bėga – kaip ir natūralu, nes ji ir pati to iki tam tikro amžiaus normaliai nežinojo ir nesuprato, bet vis tiek, tada tiesiog savo nesibaigiančius kraustymųsis galėjo papasakoti glausčiau. Knyga įgauna pagreitį, kai autorė galiausiai sužino bėgimo priežastis ir jai dar vaikui tenka sunki našta suvokimo, kad josios šeimynėlė toli gražu ne ideali (nespoilinsiu bėgimo priežasčių, nes tada nebebus dėl ko iš viso skaityt).
Šiaip tetukas toks machinacijų genijus ir manipuliatorius kaip reta, ir dar “Catch me if you can” variantas. Visi šeimynykčiai sustyguoti ir surikiuoti pagal jo matą. Net suaugusiems vaikams sudėtinga nuo jo atsiplėšti, nes iškriepta ištikimybė taip įkalta į galva, kad skaitydama gali ant rankų pirštų skaičiuoti visokius sindromus ir traumas. Vis dėlto manau, kad jie vis tiek turėjo geresnius šansus ir lengvesnį kelią iš savo šeimos nei “Apšviestoji”, nu, kur jau ten lygint.
Tai šiaip buvo įdomu paskaityt, kokių crazy žmonių būna pasauly, bet jei labai kabinėjantis, tai kažko man pritrūko knygoj, sunku įvardint, ko tiksliai, gal koncentruotumo? Nors aišku, jei buvo, kaip buvo, o ir šeimynykčiai tokie, kokie yra, tai ir neprikursi, kad būtų įdomiau. Gal skaitėt, kaip įspūdžiai?
knyguziurkes.com 