Category: Apie žmones

Say Nothing – live

~ kzL ~ Leave a comment

Kadangi preitą savaitę išpuolė nuvažiuot į Airiją, sugalvojau, kad laikas imtis skaityti taip išgirtos Patrick Radden Keefe “Say Nothing. A True Story of Murder and Memory in Northen Ireland”, o kartu nuvažiuoti į Belfastą ir sudalyvauti Black Cab eskursijoje. Šioje turistai susodinami į juodus Londono taksi, kuriuos vairuoja The Troubles dalyvavę vairuotojai ir pasakoja savo istoriją. Iš savo pusės. Beje, iš Dublino ekskursantus lydėjusi gidė, prasidėjus reikalams buvo vos vienuolikos metų mergaitė, tai irgi turi savo perspektyvą. Tokią, kai į kūną sprogus bombai susminga stiklai…

Niūri ekskursija. Labai nejauki. Neįtikėtina, dėl to, kad respublikonų-katalikų ir unionistų-lojalistų-protestantų gyvenamuosius rajonus vis dar skiria aukštos tvoros, kad septintą ryto ir septintą vakaro atidaromi/uždaromi vartai, skiriantys šiuos rajonus, ir virš 85 procentų gyventojų nenori, kad tvoros būtų panaikintos. Beje, sienos tarp Šiaurės Airijos ir Airijos respublikos nėra, valstybes skiria tik raudonais dažais nutaškytas ženklas – po Brexito Šiaurės Airija liko Europos Sąjungos muitų zonoje.

Kad suprasti šio konflikto ištakas, reikia keliauti į 1600-uosius, galima įsivaizduoti, kiek čia istorinio palikimo, žaizdų, traumų, politikos žaidimų. Bet grįžkime į Black Cab. Savo taksi vairuotojo vardo nebepamenu, bet labai dažnai jis savo istoriją pasakodavo sėdėdamas už vairo, nes tiesiog negali to daryti stovėdamas prieš žmones, vis dar per daug jautru. Pirmą kartą policijos buvo sučiuptas gatvėje budamas vos septyniolikos, buvo tardomas ir kankinamas ir du metus praleido kalėjime be jokių konkrečių kaltinimų ir teismo. Antrą kartą kalėjime atsidūrė dėl ginklo laikymo ir kalėjime praleido, jei teisingai supratau, 3.5 metų iš 7. Kartu su kitais suimtaisiais atsisakydavo dėvėti kalėjimo rūbus, taip protestavo prieš tai, kad buvo laikomi kriminaliniais nusikaltėliais. Skelbė esą politiniai kaliniai. Ką dėvėdavo? Nieko. Būdavo susisupę į paklodes. Metų metus. Badaudavo reikalaudami minimalių teisių gauti siuntinius iš šeimų, susitikti su artimaisiais. Nuo bado mirę kaliniai – piešiniuose ant sienų.

Visas rajonas Falls gatvė iš respublikonų pusės išpieštas štai tokiais “murals”, daug Memory gardens, kur paminimi žuvę nuo neramumų pradžios. Kai už sienos užvažiavome į unionistų pusę, ten tiesiog sienos su grafičiais, jokių “šventumų” ir pagerbimų. Beje, visur rašau, kad konfliktas tarp respublikonų ir unionistų, nes pats vairotojas sakė, kad čia su religija nėra nieko bendro, tiesiog taip išėjo, kad dauguma respublikonų – katalikai, o unionistų – protestantai. Jis pats nepripažįsta “jokios organizuotos religijos” ir į bažnyčią nekelia kojos.

Black Cab atsirado, kai miesto visuomeninis transportas nustojo važinėti į katalikų rajonus. Tada žmonės parsivarė Londono cab’us, kurie pradėjo veikti kaip maršrutinis taksi – už autobuso kainą veždavo žmones į darbus ir mokyklas. Jie važinėja iki šiol, jei už tikrą taksi sumokėsi 20 svarų, už Black Cab ne daugiau 2. Kad užsidirbtų, papildomai dar veda šias ekskursijas.

Visas rajonas Falls gatvė iš respublikonų pusės išpieštas štai tokiais “murals”, daug Memory gardens, kur paminimi žuvę nuo neramumų pradžios. Kai už sienos užvažiavome į unionistų pusę, ten tiesiog sienos su grafičiais, jokių “šventumų” ir pagerbimų. Beje, visur rašau, kad konfliktas tarp respublikonų ir unionistų, nes pats vairotojas sakė, kad čia su religija nėra nieko bendro, tiesiog taip išėjo, kad dauguma respublikonų – katalikai, o unionistų – protestantai. Jis pats nepripažįsta “jokios organizuotos religijos” ir į bažnyčią nekelia kojos.

Šiaurės Airijos respublikonai remia Palestiną, Če Gevara – jų žvaigždė, nes, pasak, jų airių kilmės (netikrinau). Po Brexito vėl buvo neramumai, o šiuo metu pirmą kartą istorijoje respublikonai turi daugaiu nei 50 procentų vietiniam parlamente, bet kaip sakė dubliniečiai, abi pusės atsisako sėdėti vieni šalia kitų. Įdomiausia, kad nei britai, nei patys airiai, apie tai, kas vyko Belfaste per daug nežinojo, niekas per daug apie tai nekalbėjo, buvo gana ignoruojamas reikalas. U2 dainos “Sunday Bloody Sunday”, “Where the Streets Has No Name”, The Cranberries “Zombie” yra apie The Troubles. Visais laikais tavo vardas pavardė ir adresas Belfaste galėjo lemti gyvenimą arba mirtį. Dėl to Bono ir dainuoja apie miestą, kur ši taisyklė neveiktų.

Iki šiandien sunku patikėti tuo, ką pamčiau, ką išgirdau, ką skaitau. Iš ekskursijos tikriausiai labiausiai įstrigo pats Balck Cab vairuotojas, kuris prisipažino savo vaikams apie šias patirtis nepasakojantis, o Black Cab vairavimas ir ekskursijų vedimas jam yra terapija. O trauma labai labai gili, tas žmogus užstrigęs laike prieš penkiasdešimt metų.

Divis Tower, kuriame gyveno išvaryti katalikai, o viršutiniuose aukštuose buvo įsikūrusi britų kariuomenė ir snaiperiai. Toliau – murals, sienos, vis dar naudojami vartai.

Belfaste taip pat yra gražus Titaniko muziejus. Mano Black cab vairuotojas sakė kojos ten nekels, nes Titaniką statė išskirtinai protestantai, katalikai neturėjo progos užsidirbti papildomo duonos kąsnio. Ekskursijos vadovės nuomone, niekas nelaimėjo, nei IRA nei britai, tad laikas viską palikt istorijai ir judėt pirmyn.

Titaniko muziejus

mažasis O: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje

~ kzL ~ Leave a comment

Ir kas galėjo tikėtis, kad ši knyga sulauks tokio populiarumo, kad per knygų mugę nebus kaip įsigrūsti į Litexpo salę 5.2! Kam nepavyko, galite paklausyti pokalbio su autoriais Knygų savaitėje. O kaip man sekėsi skaityti?

Na, panašiai kaip su daugeliu negrožinių knygų – kai įsiskaitau, skaitosi gerai, bet kad labai trokščiau pult skaityt, tai taip nebuvo, buvau net pertrauką padarius. Vis dėlto, tai nėra pramoginis tekstas, vietomis buvo nuobodoka, tas vietas leidau sau prabraukt akimis (geriau jau prabraukiu, nei tingiu ir visai nesakaitau). Tačiau buvo puslapių ir temų, kurios smagiausiai susiskaitė, labai įtraukė ir sukėlė prisiminimų, nors sovietmečiu gyvenau iki įžengimo į paauglystę. Tai labiausiai knyga ir buvo – apie prisiminimus, tėvų paskojimus apie savo jaunystę, apie tai, ką mačiau ir girdėjau savo aplinkoje.

Buvau visai pamiršus žurnalą “Šluotą”, kurį prenumeruodavo mano senelis. Žurnalai būdavo kraunami spintelėj po didžiuliu radijo aparatu, tad atvažiavus į kaimą traukdavau “Šluotas” ir iš eilės skaitydavau. Ir pradėdavau, žinoma, nuo “Naujienų iš užsienio”, kur net karikatūrose buvo “kitokie” žmonės iš nepasiekiamo pasaulio. Pasirodo, ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, paskutiniai žurnalo puslapiai buvo įdomiausi. Pažįstamos buvo ir keletas knygoje minimų lytiškumo vadovėlių, kurie buvo tėvų knygų lentynoj, ir, aišku, buvo perskaityti nuo pradžios iki galo. Šiaip įdomu, kad jos nebuvo paslėptos ir audrindamos vaizduotę man suvaidino šiuolaikinio google vaidmenį. Dar atsimenu, kaip giminės mamai ir tetoms atvežė kontraceptinių tablečių, aišku, kaip ir viskas iš Amerikos jos buvo taip gražiai supakuotos ratuku, labai jau įdomu atrodė, kas čia per tabletės ir kodėl dėl jų taip kuždamasi. Vargšės mūsų mamos, nėštumo vengimas buvo kuo tikriausia rusiška ruletė! Ir nors buvau malalietka, į diskotekas mokykloje, o paskui jau ir “Prieplaukoje” varydavom pavyzdingai kiekvieną penktadienį.

“Mažąjį o” rekomenduoju paskaityt, tik nusiteikit, kad reiks kantrybės. Taip pat labai nekantrauju perskaityti Dalios Leinartės knygą “Neplanuotas gyvenymas”, bus įdomu į temą ir laikotarpį iš moters perspektyvos.

________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “baltos lankos”.

Pranešėjas ir Prezidentas

~ kzL ~ Leave a comment

Tegul būna įrašas, kad perskaičiau. Nelabai čia ką aprašysi, reiki skaityti. Po “Kabineto”, žinoma, jau buvo galima įsivaizduoti, kas laukia, palyginus su “Kabinetu” šiai, mano požiūriu, pritrūko vientisumo. Ir šiaip ir neramu, ir iki negalėjimo absurdiška, kad, nepaisant visko, kas parašyta knygoje, priklausomai nuo to, kokie bus kiti kandidatai, gali tekti ir pačiai balsuoti už dabartinį prezidentą. Dovydas Pancerovas jau paskelbė, kad išeina iš Laisvės TV kažko rašyt, tai su nekantrumu laukiu.

Saulius Siparis: Fortūna, kekše!

~ kzL ~ Leave a comment

Neatsimenu, ar esu mačius Saulių Siparį vaidinantį spektaklyje, ar filme. Gal kokiam seriale? Knyga susidomėjau po knygų savaitėje pažiūrėto knygos pristatymo, o kai dar savaitei nesibaigus knyga atsidūrė mano rankose, tai tiesiog ėmė ir užlindo eilėje, o pradėjus skaityt, niekaip negalėjau atsitraukti – taip buvo įdomu, taip pagauliai parašyta. Skaičiau pirmiausia apie žmogų, ne apie aktorių. Komplimentai leidybos namams Balto už naują “madą” priešlapiuose sudėti knygos herojaus nuotraukas – labai labai patinka!

Saulius Siparis kilęs iš labai įdomios šeimos, jo senelis iš mamos pusės buvo pamestinukas, o iš tėvo – aktorius. Jis pats jau trečios kartos aktorius, nors pats nelabai mėgsta taip būti vadinamas. Šios knygos puslapiuose nepajutau jokio susireikšminimo, kaip kai kurių mūsų aktorių, kurie nieko neveikia tik dejuoja, kaip pas mus aktoriai nedievinami, nes va, Rusijoje, tai ojojoj (nžn ar tokios pat nuotaikėlės ir prasidėjus karui).

Sauliaus Sipario prisiminimai ir kartu gyvenimo apmąstymas dvelkia prarasto laiko jausmu, bet jis toks ramus, susivokęs, susitaikęs, pirmiausia su savimi. O tai yra labai didelis pasiekimas – išbūti, atsikelti, pakilti. Kaip ir pats herojus sakė – išsitaškius ir išsišvaiščius iki kolegos Šapranausko nebūties buvęs pavojingai priartėjęs. Gera buvo justi tą ramybę. Bet čia jau dabar, o iki tol – viso gyvenimo nuotykiai, fortūnos šypsenos ir nugara, taip pat ir praėjusio laikmečio metraštis. Buvo labai įdomu.

____________________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams Balto.

Meno klajūno eskizai

~ kzL ~ Leave a comment

Iškart prisipažįstu, kad esu šališka, ir dar paminėta šitoje knygoje, kurioje autorius rašo, kad gauna laiškų iš gerbėjų. Tai, žinokit, čia apie mane. Prieš porą metų rašiau Stasiui Eidrigevičiui laišką per Facebook, kur rašiau, kokia man svarbi jo kūryba. Jei atvirai, tai dabar suprantu, kad mano supratimas apie jo kūrybą buvo per siauras, nes gerai žinojau tik jo iliustracijas vaikiškoms knygoms. Prisipažįstu, kad jo įkvėpta jo iliustracijų K. Sajos knygai „Už nevarstomų durų“, dailės mokykloje turėjau taškavimo periodą. Manau, kad didžiausia priežastis, kodėl jo iliustracijos taip mane užkabino, buvo jų daugiaprasmiškumas ir sugestyvumas. Kai mano vaikai buvo maži, daugely knygų buvo mokoma jausmų pavadinimų: linksmas, piktas, liūdnas, išsigandęs, bet jose nebuvo jausmo „nerimas“. Vaikų knygose neminimas angst arba anxiety, nors aš prisimenu, kad būtent tai dažnai jaučiau. Būtent tą jausmą man įkūnijo Eidrigevičiaus iliustracijos Vytautės Žilinskaitės knygose.

Kai KŽL paklausė manęs, ko norėčiau iš knygų mugės, pasakiau, jog Eidrigevičiaus. Ji pasakė, kad tą jau ir taip buvo suplanavusi. Tai gavusi autografuotą egzempliorių perskaičiau laiminga, kone išsišiepusi. Knyga sudaryta iš įvairių Eidrigevičiaus esė tekstų, tai skaitytojas tegu nesitiki, kažkokios chronologinės biografijos, nes čia – įspūdžių koliažas. Miestų, parodų, bienalių pavadinimai krenta ant skaitytojo kaip spalvoti konfeti. Eidrigevičius į savo skaitytoją žiūri kaip į labai kompetetingą, apsiskaičiusį žmogų, čia pilna kūrėjų pavardžių ir parodų pavadinimų. Tas, kas šiek tiek domisi šiuolaikiniu menu skaitys lengviau, o tas, kuris nori daugiau sužinoti apie tai, tikrai sužinos.

Pirmiausia, kas krenta į akis, yra autoriaus intelektualinis smalsumas. Jis godžiai „ima“ meną parodose, daug keliauja, su daug kuo susipažįsta. Labai graži žmogaus ypatybė yra būti atviru pasauliui, o pas Eidrigevičių, sprendžiant iš jo tekstų, ta savybė yra viena dominuojančių. Daug tekstų aprašo parodų įspūdžius ir autoriaus žvilgsnis yra labiau stebintis, nei vertinantis, nors kartais labai smagu pamatyti, kad net ir jam kyla abejonių apie kai kurių kūrinių meninę vertę.

Kitas imponuojantis Eidrigevičiaus kaip kūrėjo bruožas yra jo kosmopolitiškumas. Viena vertus, jam labai svarbios jo lietuviškos šaknys, bet tuo pačiu jis yra pasaulio žmogus, dažnai keliaujantis į Japoniją, Meksiką, Prancūziją, Veneciją.

Nė vienos esė negalėjau skaityti be pertraukos, nes man nuolat reikėjo pagooglinti tai kokį nežinomą kūrėją, tai paties Eidrigevičiaus kūrinį. Knygos pradžioje yra daug jo darbų fotografijų, bet kaip ir bet kuri meno knyga negali sutaplinti kiekvieno paminėto paveikslo, tai aš nuolat sustodavau ir ieškojau internete knygoje minimų instaliacijų, peformansų ir t.t. Bet tai, sakyčiau, yra knygos privalumas, o ne trūkumas, nes taip aš daug daugiau sužinojau ir pamačiau. Skaitau vieną puslapį, po to sėdžiu pusvalandį Youtube ir Instagrame, žiūriu, ieškau, skaitau. Smagu.

Kai studijavau Klaipėdoje turėjau vieną nuostabų dėstytoją istoriką Joną Genį. Jis mus, studentus, vedėsi į ekskursiją po Klaipėdos senamiestį: kas dešimt metrų sustodavome, nes jis mums apie kiekvieną gatvės kampą gali tiek visko įdomaus papasakoti, kad mes išsižioję klausėmės. Va toks nuostabus, daug žinantis gidas po šiuolaikinį meną yra ir Stasys Eidrigevičius – norisi gaudyti kiekvieną žodį ir matyti, kaip pasaulis atsiveria.

Kelios citatos iš knygos:

„…susiklostė taip, kad Hockney sutikau Los Andžele, o Niujorke atsitiktinai gavau kvietimą į Andy Warhole Party klube „Palladium“. Su savim turėjau eskizų blonknotėlį ir ėmiau piešti. Prie manęs priėjo tamsaus gymio jaunuolis. „Ką čia piešiat?“ paklausė. Paėmė plunksną ir brūkštelėjo kažkokią figūrėlę, − žiūriu, juk tai garsusis Basquiatas.“

„Tikėjausi, kad dar veikia Gustave Dore“ paroda, − deja, neseniai ji buvo uždaryta. Nusiminęs nuėjau žiūrėti van Gogho. Daugumą paveikslų esu matęs.“

KŽG

Įvykis

~ kzL ~ Leave a comment

Ši knyga yra smūginė. O žiūrint į jos apmitį – 86 puslapiai, galvoja sukasi “svarbu ne ūgis, o smūgis”. Šitas toks – nokautuojantis. Kaip ir viršelio žvilgnis – hipnotizuojantis, klausiantis, provokuojantis, laukiantis skaitytojo reakcijos. Išgyvenusi nerimastingą AIDS testo rezultato laukimą, jau gavusi neigiamą atsakymą, knygos autorė prisimena jau patyrusi tokį laukimą. Abiem atvejais teigiamas atsakymas absoliučiai keičia gyvenimą, abiem savotiškai išstumia į užribį, kai net palaikantys ar tolerantiški laikosi atokiai. Absoliuti vienatvė.

1963 metai. Prancūzijoje abortas – nelegalus, autorė kažkuriuo momentu sau pripažįsta, kad taip laukiamų mėnesinių ji nesulauks, kūdikio ji nenori ir jai reikia rasti žmones, pažįstančius reikiamus žmones, kurie žino reikiamus adresus. Reikia pinigų. Reikia apsimesti, kad viskas po senovei. Ji keliauja per kabinetus, per žmones, visiems gyvenimas teka sava vaga, o autorė, kaip ir bet kuri moteris tokioje sistuacijoje, kaip ant kranto išmesta žuvis – spės ar nespės? Pavyks ar nepavyks? Toks labai ryškus gyvenimo skirtingais greičiais jausmas – juk žinot, kaip laikas eina, kai lauki, ir kaip, kai skubi.

Visas tekstas savotiškai sausas, faktinis – buvo taip ir anaip. Toks savotiškas šaltumas, savisauginis abejingumas, nes jei jau leisi sau įsijaust, nieko gero iš to nebus, vis tiek reikės savo galva priimt sprendimus, savo kojom nueit duotu adresu, savo rankom ištiest paskolintus pinigus, lipt ant stalo ir išskėst kojas. “Rašydama kartais turiu priešintis pykčio ir skausmo lyrizmui. Nenoriu šitame tekste rėkti ir verkti, nes tuo momentu gyvenime to nedariau, ar bent jau tik truputį” sako autorė. Labiausiai tikriausiai prikausto ir sukrečia tas teksto nuogumas ir autorės atvirumas – nerėkiant ir nesiraunant plaukų – paprastais žodžiais sukuriama emocinė klaikuma. O svarbiausia knygos scena, tikriausiai vienintelė, kur tarsi pereinama į kitą lygį, atitūkstama nuo buitinio pasakojimo – “Tai scena, neturinti pavadinimo, gyvenimas ir mirtis vienu metu. Aukojimo scena.”

Skaitant knygą mintys iš karto, žinoma, šoka į šias dienas, JAV, per kurių valstijas ritas abortų draudimo banga, tad skaitytojui nereikia nusikelti laiku į “siaubingus” senus laikus, viskas lygiai taip pat vyksta šiandien. Manau, lygiai taip pat, ypač neturint finansinių galimybių nuvažiuoti į reikiamą valstiją. Klaikuma, kokios trapios yra moterų teisės. Nė sekundei negalima atsipalaiduoti ir priimti kaip savaime suprantamo dalyko.

_____________________________________

Už knygą dėkoju “baltoms lankoms”

Mergina iš niekur

~ kzL ~ Leave a comment

Norėjos kokio greito ir neįpareigojančio skaitymo, tai ši knyga kuo puikiausiai tiko. Stengiaus labai nekreipt dėmesio į lyginimus su Taros Westover “Apšviestąja“, žinia, tokie palyginimai signalizuoja, kad knygą reikia ištempti, pati neišvažiuos. Man kažkaip jos net nelabai turi ką bendro, na, nebent, kad abi užaugo crazy šeimose.

Knyga pasakoja Cheryl, kurios vardas tuo metu buvo, o gal ir yra – Harbajana (tarp tų vardų tikrai galima pasimesti) gyvenimą nuo tada kai jai ketveri metukai. Šeima knygos pradžioj atrodo kažkiek hipiška, keliauja po pasaulį, patys moko savo tris vaikus ir propaguoja sveiką gyvenimo būdą – vaikai visiškai negauna cukraus ir apskritai grūdinami tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Tik vėliau paaiškėja, kad jie nuo kažko bėga, dėl to visa šeima nuolatos laikosi tam tikrų taisyklių, kurios turi padėti nuslėpti jų tikrąją tapatybę – dažniausiai vos tik kas nors iš aplinkos pradeda kiek giliau knists ar klaust apie šeimos ar tėvų gyvenimo aplinkybes, verslo niuansus.

Pirmoji knygos dalis man kiek prailgo, kiek pradėjo erzint, kad autorė niekaip nepapasakoja, nuo ko jie čia bėga – kaip ir natūralu, nes ji ir pati to iki tam tikro amžiaus normaliai nežinojo ir nesuprato, bet vis tiek, tada tiesiog savo nesibaigiančius kraustymųsis galėjo papasakoti glausčiau. Knyga įgauna pagreitį, kai autorė galiausiai sužino bėgimo priežastis ir jai dar vaikui tenka sunki našta suvokimo, kad josios šeimynėlė toli gražu ne ideali (nespoilinsiu bėgimo priežasčių, nes tada nebebus dėl ko iš viso skaityt).

Šiaip tetukas toks machinacijų genijus ir manipuliatorius kaip reta, ir dar “Catch me if you can” variantas. Visi šeimynykčiai sustyguoti ir surikiuoti pagal jo matą. Net suaugusiems vaikams sudėtinga nuo jo atsiplėšti, nes iškriepta ištikimybė taip įkalta į galva, kad skaitydama gali ant rankų pirštų skaičiuoti visokius sindromus ir traumas. Vis dėlto manau, kad jie vis tiek turėjo geresnius šansus ir lengvesnį kelią iš savo šeimos nei “Apšviestoji”, nu, kur jau ten lygint.

Tai šiaip buvo įdomu paskaityt, kokių crazy žmonių būna pasauly, bet jei labai kabinėjantis, tai kažko man pritrūko knygoj, sunku įvardint, ko tiksliai, gal koncentruotumo? Nors aišku, jei buvo, kaip buvo, o ir šeimynykčiai tokie, kokie yra, tai ir neprikursi, kad būtų įdomiau. Gal skaitėt, kaip įspūdžiai?

_____________________________________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams “Balto”

Nematomos moterys. Duomenų spragų nulemta nelygybė šiandienos pasaulyje

~ kzL ~ Leave a comment

Čia tokia knyga, kurią perskaičius, pasaulis būna prieš ir po. Prieš skaitant ir perskaičius. Tiesiog nebeįmanoma į pasaulį žiūrėt taip, kaip iki šiol žiūrėjai. Šiaip mane labiausiai ir sukrėtė suvokimas dėl manęs pačios ir koks iškreiptas buvo mano žvilgsnis – kaip kokia kreivų veidrodžių karalystė. Kai suvoki, kad viskas aplinkui sukonstruota remiantis prielaida kad, nu, jei tinka vyrams, tai tinka ir moterims, o paskui suvoki, kad niekas apie tas moteris net nepagalvojo. Iš viso. Kai kuriais atvejais net moterys apie save nepagalvojo. Apie pusę pasaulio žmonijos. Ir net nekalbant apie kažkokias aukštas materijas ir raketų mokslą. Kur jau ten. Kalba eina apie pačius elementariausius dalykus – galimybę patogiai ir saugiai nusilengvinti (ir ne kur nors Indijoje, brangiosios, o bet kuriame teatre), galimybę gyventi higieniškai. Ir kaip nuo tų elementarių dalykų viskas nueina šunkeliais. Paskui jau visokie rimtesni reikalai nebestebina. Kur ten stebins, jei tūliko reikalai neišspręsti.

Taip ir atsiranda – nepasiekiamos lentynos, butai be virtuvių, telefonai, kurie netelpa į delną anei kišenę, autobusų maršrutai, kuriais niekas nevažiuoja, kruopščiai valomos gatvės ir neišbrendami pėsčiųjų šaligatviai (pagalvosite, o čia prie ko moterys), milijonai nesuskaičiuotų neapmokamo darbo valandų, nesaugūs saugos diržai, neveiksmingi vaistai ir neteisingos jų dozės. Pasaka be galo su milijonu neteisingų prielaidų. Purto net.

Skaitydama knygą, fb papostinau nuorodą su latvių matematike Taimina, kuri įvaizdino, t.y. nunėrė hiperbolines plokštumas (labai gražios, beje). Štai citata, kuri geriausiai apibrėžia netektį, kurią žmonija patyrė ir patiria neatsižvelgdama į moteris, neįtraukdama jų į sprendimų paiešką, neleisdama atsirasti bendrystės sinergijai.

“Į žinių kūrimą neįtraukdami pusės žmonijos, netenkame pasaulį pakeisti galinčių įžvalgų. Ar matematikai vyrai butų patys sugalvoję elegantiškai paprastą Taiminos sprendinį? Mažai tikėtina, turint galvoje, kiek mažai vyrų savo noru neria. Bet Taiminos atveju tradiciškai moteriškas nėrimo vąšeliu įgūdis susiliejo su tradiciškai vyriška matematikos sritimi. Ir būten ši sąlaja pagaliau leido išspręsti uždavinį, ties kuriuo pasidavė ir kurį beviltišku pavadino daugybė matematikų. Taimina sukūrė jungtį, kurios trūko matematikams vyrams. Tačiau mes pernelyg dažnai neleidžiame moterims tokių jungčių kurti. Todėl toliau daugelį pasaulio problemų laikome neišsprendžiamomis.”

O mes skrendame į Marsą. Nu tikrai? Kiema išsišluokim pirma.

Beje, jei kas jaudinatės, kad knyga emocionali bus ar kokia ten rėksminga, nieko panašaus. Faktai faktai faktai.

_______________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”

Afganistano sūnūs

~ kzL ~ Leave a comment

“Afganistano sūnūs” – trumpa istorija apie vaikinus pabėgelius Švedijoje. Kadangi atvykimo į Švediją metu jie sakosi esą nepilnamečiai, patenka į laikinus namus, kuriuose gyvena prižiūrimi socialinių darbuotojų (gal juos reiktų ir kitaip vadinti, tuos vaikinus prižiūrinčius žmones, neatsimenu, kad kas tiksliai būtų įvardinęs pareigas) ir laukia vienokio ar kitokio nuosprendžio dėl savo tolimesnio gyvenimo. Darbuotojų darbas šiuose centruose labai reglamentuotas, visi elgesio modeliai kruopčiai uždokumentuoti, taip pat kruopščiai dokumentuojamas ir gyventojų elgesys – ką, kaip ir kada padarė.

Rebeka yra tokio centro darbuotoja. Ji pati vos keliais metais už juos vyresnė ir jai nelabai pavyksta būti tik darbuotoja pagal instrukcijas. Nespėjusi atbukti nuo sistemos, ji mato žmones – vienišus, išsigandusius, sužalotus, pažemintus žmones, kuriems matuojamas žandikaulis, kad nustatyti, ar jie tikrai jau suaugę vyrai, ar vis dar nepilnamečiai, lyg fizinė branda būtų lemiantis faktorius, ar bus leista jiems pasilikti, ar ne. Šiaip tai tokie viercheliai tie bachūriukai, skaitytojas nelabai turi progos pradžioj pajust jiems simpatijų, bet po kiek laiko kyla klausimas, o kodėl vaikinai tapo pabėgeliais, nuo ko jie bėgo, gal jie vadinamieji ekonominiai pabėgeliai? O jei tokie, tai iš kur randai ant kūno, košmarų klyksmai naktį? Deja, vaikinų gyvenimai iki Švedijos taip ir liks tik užuominose.

Koks jausmas liko perskaičius knygą? Tikriausiai ne kartą girdėjot posakį apie tai, kaip aukos tampa statistika? Nuo kurio ten skaičiaus taip atsitinka? Tai šioje knygoje yra po statistika tūnanti keleto žmonių istorija Švedijoje. Tai tarsi laikina stotelė tarp statistinių nelegalių imigrantų, kurie vėliau greičiausiai bus deportuoti atgal. Savotiškas atokvėpis, kurio metu skaitytojas gali pamatyti žmogų, kuriam šiaip gal normaliam gyvenime turėtų rūpėti merginos, krūti ratai, ar kur važiuosi studijuoti kitais metais.

Leidykla, matyt dėl to, kad knygoje rašoma apie savižudybę ir apie seksą, apdairiai deda N-16 ženklą, bet man toks jaumas, kad dabar jau mes durninam savo jaunus protingus žmones. Lyg iki šešiolikos jie gyventų dramblio kaulo bokšte rožiniais langais ir nematytų aplink atsitinkančio gyvenimo. Mano manymu, tikrai galima skaityti ir porą metų ankščiau, priklausomai nuo brandos. Tegul tik skaito ir suvokia, kokiam privilegijuotam pasauly gyvenam. Nors, aišku, kiekvieną dieną tai ir nėra taip akivaizdu.

_________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Kaip tu?

~ kzL ~ Leave a comment

Šioj knygoj 10 moterų istorijų. Knyga, kurią skaitydama ir pažliumbiau biškį, ir nusišypsojau, ir pasidžiaugiau. Kokios istorijos! Kokios skirtingos moterys, kaip skirtingai jos keliauja savo gyvenimus. Vienas bendras jų bruožas – nepasiduoti, keltis, kibtis, išdrįsti atsisukti į save, stoti akistaton su savo gal nelabai tikusia vaikyste, nelabai vykusiai nugyventa gyvenimo atkarpa, tiesa, neteisybe, praradimais. Galima skaityt, kai sunku, gal pamatysi, kad nieko tau ten nesunku, tik gal biškį liūdesėlis užėjo, o gal istorijos bus pavyzdys, kad kažkas tavo gyvenime tikrai nelabai gerai, o gal suteiks viltį ar įkvėps pokyčiams. Man patiko, kad pasakojama be patoso, paprastai, kartais iki skausmo atvirai. Pagarba visoms šioms drąsioms moterims.

___________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams Balto.

Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų

~ kzL ~ Leave a comment

Nežinau, kodėl man taip visą laiką atrodė, kad Sigito Gedos tiek daug visur ir daug apie jį žinau. Skaičiau knygą ir supratau, kad nieko aš nežinau ir niekaip negalėjau atsistebėti iš kur tas “žinojimas”- nesiliauju apie tai galvoti. Kaip ir apie knygą nesiliauju ir esu kažkur tarp šoko ir nustebimo. Suprantu, kaip sudėtinga tokią knygą apskritai parašyti. Kaip tuo ugningu poeto charakteriu nesudengint knygos ir pačiam nesudegt rašant apie žmogų, kuris dar toks gyvas. Ir kas buvo Sigitas Geda – genijus ar beprotis? Ar žmogus iš viso gali būti genialus poetas (ar bet kaip kitaip genialus) nebūdamas beprotis? Bandau įsivaizduoti, kaip nelengva jam buvo būti, neįsivaizduoju, kaip sunku buvo būti aplink jį. Juk praktiškai bet kuriuo metu galėjai gauti į galvą už tai, kad turi nuomonę arba už tai, kad neturi. Arba, kad jo nesupranti. Ir į galvą gal nebuvo blogiausia, kas atsitiko…

Nebuvau girdėjus apie Gedos skaitymus Jonų bažnyčioj. Pirmą kartą apie tai išgirdau knygos pristatyme, o daskaičius iki tos vietos knygoje – peržiūrėjau. Ir man toks panašus jausmas, kaip kad Aistė Smilgevičiūtė su “Strazdu” Eurovizijoj buvo per anksti, taip ir Sigitas Geda su savo transiniu performansu tada buvo per anksti. Tą skaitymą, kuris šiaip jau atrodo visiška beprotybė, perklausiau nuo pradžios iki pabaigos. 18 minučių susiklausė kaip kokia meditacija. Labai keistas jausmas, nes racionalus protas gi sako, kad čia totalus nučiuožimas.

O šiaip knyga puiki – labai gerai parašyta. Ten, kur jau labai giliai neriama į Gedos kūrybą, man jau pritrūksta oro, na, vis dėlto nesu filologė, bet šiaip tikriausiai pirmą kartą skaičiau tokį tekstą lietuviškai. Nes paprastai gi būna į vienus vartus, o Rimantui Kmitai, man atrodo, pavyko švelnus objetyvumas. Manau, niekas neturėtų likt įsižeidęs ar kažkaip labai įskaudintas. Gal po dar dešimties metų, bus galima pasiekti ir nuogo objektyvumo lygį. Mes kaip tauta vis dar tik mokomės nepult į kraštutinumus ir suvokti bei pripažinti, kad gali būti tobula ir niekšiška viename.

____________________________

Už knyga dėkoju Tyto Albai.

#fainiausiapasaulymočiutė

~ kzL ~ 3 Comments

Labai labai patiko man #fainiausiapasaulymočiutė – puikiai parašyta knyga. Mano rankose atsidūrė 2022-02-24… karo Ukrainoje pradžia, natūraliai ranka link knygos nesitiesė, vis dėlto paantraštė sako “anūkė klausia apie karus ir sąžinę”. Tikriausiai ir pristatymas knygos buvo ir visa kita, o aš beveik nieko iš šių metų knygų mugės neatsimenu – tik sustingusius Bumblausko ir Nikžentaičio veidus pirmame tą dieną susitikime…

Tuomet tikrai neatrodė skaitymui tinkama knyga, nes karo ir taip buvo daugiau, nei galima suvokti. Ir visai kitaip atrodo dabar. Močiutė gi knygoje pasakoja, kuo tuo metu vis tiek nebūčiau patikėjus – kiek žmonės gali išgyventi ir pakelti, kad ašaros išsenka (o juk pirmom karo dienom atrodė, kad verksiu ir verksiu), kad prie siaubo kažkaip priprantama, įsijungia kažkokie išgyvenimo mechanizmai. Visa tai močiutės gyvenime patikrintos tiesos. Na, bet tikriausiai viskam savas laikas.

Knygoje labai paprastai buvo galima pažvengt iš bajeriukų, palinguot galvą dėl nelaimių, ištikusių šeimą, ir tiek žinių, bet autorė nevengia močiutę paspausti su nepatogiais klausimais, tikrina infomaciją, konsultuojasi su istorikais dėl močiutės pasakojimų interpretavimo, platesnio konteksto. Ieško atsakymo, apie tai, ar galėjo močiustės brolis dalyvauti karo nusikaltimuose, ar vieno iš brolių atsitraukimas su vokiečiais traktuotinas kaip išdavystė? Savotiškai susišaukia su Noros Krug “Heimat” – niekas nenori būti karo nusikaltėlių palikuonimis, bet jei esame, ar esame pasiruošę, ar mokame tokiomis temomis kalbėtis (Silvios Foti knygos dar neskaičiau)? Knygos pabaigoje, jei skaitytojas vis dar spokso pro rožinius akinius, juos nuakiniuoja Nerijaus Šepečio komentaras.

Labai rekomenduoju susipažint su kultine Živilės Kruopaitės močiute. Skaitydama ir juokiaus, ir verkiau, ir ilgėjausi savo močiutės, kurios gyvenimas tikriausiai irgi buvo vertas knygos, kuriai, deja, niekas jau nebepapasakos.

Ilgiausių metų Onai Butrimaitei, netikėtinai tapusiai visos Lietuvos kiečiausia močiute!

_________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams Balto.

Dopamino tauta

~ kzL ~ Leave a comment

Ši knyga – dar vienas įrodymas, kad visame kame reikia saiko ir pusiausvyros. Tiek malonumų, tiek skausmo gali būti per daug ir reikia elgtis labai atsargiai tiek su vienu, tiek su kitu. Neužsižaisti malonumuose ir neužsikankinti skausmuose, nes nuo didelio ar per stipriaus skausmo, kaip ir nuo malonumo gali atsirasti priklausomybė. Sakau, kartais skaitydama tokias knygas, galvoju, kad mano fantazija yra kažkur palei žemę, nes kai skaičiau šioje knygoje, kaip žmonės susigalvoja sau teikti malonumą- jūs, rimtai? Iš kitos pusės tai visiems jiems šiknas reikia išspardyt, nes visos tokios nesąmonės nuo per gero gyvenimo (aišku, daugumoje atvejų viskas daug giliau ir sudėtingiau, bet kai kurios bėdos, nu tikrai). Palaikyt tokius Mariupolio rūsy. Panašiai erzino, kaip kovido pirmam lockdowne skaitant Ottessa Moshfegh “Mano miego ir poilsio metai”.

Žodžiu, jei kam įdomu žmonių galimybių ribos (pvz., tupėjimo lediniame vandenyje), irgi gali paskaityt šią knygą, įdomių pavyzdžių galima rasti kaip žmonės bėga nuo vienokios ar kitokios priklausomybės ir pabėga, nu, sakykim gal nuo meškos ant vilko. Gal ir nieko. Gal kitą kartą nuo vilko ant kiškio. Svarbu nežaloja savęs ir aplinkinių.

Buvo visai įdomu suprast tuos hormonų svyravimus, kas kaip veikia ir ką nusveria (aišku, jau nelabai ir atsimenu detalių) bei paaiškinimas, kaip anoniminių alkoholikų ir kitų priklausomybes turinčių žmonių grupės padeda savo nariams, kodėl būna labai griežtos ir kaip apskritai tai veikia. Kaip ištrūkt iš uždaro rato. Knygų žiurkėms bus įdomus skaitymo priklausomybės pavyzdys! Pati autorė prisipažino buvus per daug įnikusi į lengvus meilės ir erotinius romanus. Ir Kindlas tą priklausomybę sustiprino, nes palengvino prieinamumą! Klik ir yra nauja knyga ir net viršelio gėdytis nereikia. Va taip va. Susimąstom, mieli kolegos.

_________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Liūtai ne avys”.

Kas išsigando Šliūpo?

~ kzL ~ Leave a comment

Pirma, esu absoliuti Miglės Anušauskaitės fanė. Jau net norėju girtis, kad turiu visas jos komiksų knygas, bet radau vieną nematytą, tai nesigirsiu. Man atrodo absoliučiai nuostabu, kaip Miglė piešdama komiksą sugraužia didelį kiekį informacijos, kuria šiaip gal paprastam gyvenime pritingėtum domėtis ir skaityti, ir išverčia ją į nuotykį. Sakyčiau, kad šis komiksas apie Šliūpą labai pritinka šiai kategorijai.

Antra, taip gaila, kad tik dabar apie komiksą rašau. Atsimenu, kaip džiaugiausi jį gavus, kaip norėjau juo dalintis (spėjau pasidalint FB), bet vos spėjus perskaityti prasidėjo karas. Šioji bus viena iš tų, kurios primins karo pradžią.

Na, o Šliūpas tikrai buvo išskirtinė asmenybė. Tikras nenuorama ir toks žavingas. Atrodo visiškai ne savo laikmečio žmogus, gimęs kokį 50 metų per anksti. Aplinkiniams tikriausiai atrodė visiškas beprotis su savo nebažnytinėm santuokom, darbininkų ir šiaip žmonių teisėmis, litvomanija ir t.t. Toks baisūnas, kurį net reikia pašalint, kad neskleistų savo erezijų.

Labai rekomenduoju visiems, o ypač per daug rimtiems žmonėms, istorijos mokytojams, kuriems reikia pralaužti nesidomėjimo istorija ledus ir, žinoma, visiems Miglės fanams. O už galimybę nepražiopsoti komikso dėkoju Lietuvos nacionaliniam muziejui.

Gimusi po fortepijonu

~ kzL ~ Leave a comment

Man, turinčiai patį papraščiausią vardą pasaulyje, Mūza įstrigusi nuo pat vaikystės. Kiekvieną kartą išgirdusi šį vardą galvodavau apie tėvus, kurie taip neįprastai pavadino savo vaiką. Kokie jie? Ar aiškiaregiškai, nuspėję savo vaiko ateitį, ar bandantys tą ateitį užkoduoti varde, o gal tiesiog išprotėję? Kažkaip taip ir gavos, kad dar tada, kai nebuvo socialinių tinklų, sekiau šį vardą, kur tik jis bepasirodydavo. Tad pamačius, kad Mūza Rubackytė pagaliau papasakojo savo gyvenimo istoriją, iš karto griebiau knygą į rankas ir perskaičiau tokiu greičiu, kad vienu metu net pagalvojau, kad kaip koks trileris skaitosi – buvo labai įdomu, smalsu ir neįmanoma atsitraukti.

Kokia gyvenimo istorija, tiesiogine to žodžio prasme prasidėjusi po fortepijonu! Mat bute, kuriame Mūza gimė ir augo, tikriausiai erdviausia ir buvo po fortepijonu – dėl klavišinių gausos namuose, net lovos nebuvo kur normaliai pastatyt. Mūzos močiutė, mama ir teta nuo pat mažų dienų užsiėmė Mūzos vardo įkūnijimu, matyt, mergaitei kito kelio nebuvo numatyta, ypač, kai pradėjo skleistis talentas. Vos ne vienintelis nuo užsiėmimų laisvas laikas buvo keliaujant namo iš mokyklos!

Neįtikėtinas gyvenimas buvo ir sovietmečiu. Kas galėjo patikėti, kad Mūza, daugybės konkursų laureatė, turėjo atidirbti darbo liaudžiai grodama darbininkams per pietų pertraukas kolūkiuose ir fabrikuose išklerusiais nederintais instrumentais, miegoti viešbučio foje, nes padorios moterys neatvyksta vidury nakties ir t.t. Štai jums ir trileris! Beje, neapsigaukite dėl darbininkų – pianistė taip grodavo, kad net tokios kokybės intrumentais grodama vidury kąsnio užburdavo savo klausytojus.

Nenoriu išpasokoti visų įdomiausių istorijų. Tiesiog rekomenduoju visiems Mūzos ir jos vardo gerbėjams – labai įdomi ir nekasdieniška istorija. Ir, žinoma, po ranka turėkit Spotify – dar viena knyga, kurios neįmanoma skaityt nesiklausant muzikos.

_______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”