Apmaudas

Savo mylimo autoriaus knygą galiu saugoti lentynoj neskaitytą dešimt metų. Kokia meilė ir ištikimybė, po kurios galvoji, kur buvo mano galva gerą knygą tiek ilgai laikyti neskaitytą!!!

Roth’as kuria tokius tikrus personažus, kad tiesiog gyvenu jų galvose, nesvarbu, kad nė iš tolo neturiu su jais nieko bendro. Šį kartą autorius vėl pasakoja apie žydų jaunuolį, košerinio mėsininko iš Niuarko vienturtį sūnų. Vienas pagridninių jo tikslų išvengti Korėjos karo mėsmalės – dėl to reikia pavyzdingai mokytis koledže ir strategiškai pasirinkti karinius mokymus, kad, jei jei tektų į karą traukti, bent jau ne į pėstininkus.

Markas ir pareigingas, ir nuolankus, ir naivus, ir visai nepatyręs gyvenimo – visas jo gyvenimas buvo mokslai ir darbas tėvo mėsinėje. Moka išdoroti gyvulius, bet izoliuotas gyventi tarp mokyklos ir mėsinės, visai neišmoksta interpretuoti pasaulio – ir tuo jis savotiškai žavingas – tiek savo aplinkai, tiek skaitytojui. Kitas svarbus Marko gyvenimo tikslas – išsivaduoti nuo iš proto besikraustančio ir paranojiku tampančio tėvo, kuriam nuolatos atrodo, kad jo veikas eina šunkeliais, o jei ir renkasi, tai vis neteisingą kelią.

Stengdamasis įvykdyti suaugusiųjų pageidavimus – tėvo – mokytis ir niekur nesivelti, dekano – bendrauti su kitais studentais ir būti socialiu, o kartu ir patirti seksualinių patirčių (kad, jei jau tektų, į Korėją nekeliautų nekaltas) – Markas patenka į savotišką aklavietę, į tokią gyvenimišką mėsmalę, į kurią patekusiam tik juoda-balta pasaulį suprantančiam jaunuoliui belieka tik apsivemti.

“Apmaudas” gal ir nėra tokio svorio kaip “Amerikietiška pastoralė” ar “Sąmokslas prieš Ameriką”, bet Philip Roth mėgėjams, manau, tikrai patiks. Ypač su tuo netikėtu knygos posūkiu, kuris gal net Marko tėvo beprotystę paverčia pranašiška, o Marko pastangas išvengti mirties – apmaudžiai išsipildžiusiom nuojautom.

The Plot Against America

The Plot Against America - Livros na Amazon Brasil- 9781400079490

Oi, Philip Roth, nu, man jis kosminis rašytojas yra. Tik gal jau laikas būtų pereit ant popierinių originalo kalba, nes su audio pasisunkinu sau gyvenimą, na, o vertimų vos keletas (labai rekomenduoju abu ir “Portnojaus skundą” ir “Amerikietišką pastoralę”).

Šioje knygoje Philip Roth žongliruoja istorija – kas būtų, jei. Šiuo atveju, kas būtų, jei JAV 1940 metais rinkimus būtų laimėjęs populistas ir naciams simpatizuojantis legendinis lakūnas Charles Lindbergh. Pagrindinis jo rinkimų šūkis, galima sakyti, buvo “America first”, tik kitais gal žodžiais (ir skaitant, žinoma, galvoji apie visas paraleles su šiandiena). Europoje įsisiūbuojant karui, Lindbergh’o argumentas buvo (ne be Hitlerio pagalbos) – čia ne mūsų karas, mes negalime siųsti savo vaikų kariauti ne savo karo, Amerika per šį karą bus neutrali valstybė, na, bent jau ne pakeliui su britais.

Pagrindinis knygos veikėjas – žydų berniukas Philip Roth (aha), gimęs tais pačiais metais, kaip ir pats autorius, pasakoja, kaip naujai susiklosčiusi situacija keičia Amerijos, jo ir jo šeimos gyvenimą, kaip išsiskiria nuomonės ir skyla šeimos, kaip staiga šalies piliečiai tampa kažkokiais antraeiliais, kuriuos reikia praskiesti jų gyvenamose vietose, kaip švaresniais būdais, demonstuojant, neva, gerą valią ir vis dar tą patį neutralitetą, susidoroti su mažumomis, kurių netoleruoja Hitleris. Kaip žmonės, norintys kovoti prieš nacius, bėga į Kanadą (kaip, atrodo, ir visose kitose amerikiečių negandų knygose). Ir kartu, kaip žydų pusėje atsiranda stojančių į naujojo prezidento pusę. Na, ir kur visa šita košė nuveda.

Knygoje man sudėtingiausia buvo susigaudyti visokiuose politiniuose reikaluose, nes pagrindiniai istoriniai veikėjai, kaip ir aišku, bet visokie šalutiniai besisukinėjantys šalia visokie governors ir kitokie politikai ar valdininkai ne visada aišku, ką ten reiškia, sakyčiau, čia tokia knygos dalis, kuri mažiausiai sugroja ir sunkiausia suprast (ypač audio), bet šiaip tai su Philip Roth tai tikrai neliūdna. Man taip patinka jo rašymo stilius, kad tikriausiai apie bet ką galėtų pasakoti ir man būtų įdomu.

Rekomenduoju romanų su istoriniu kontekstu mėgėjams, Philip Roth’o gerbėjams, o tingintiems prasidėt su angliškų knygų skaitymais, rekomenduoju HBO serialą pagal šią knygą – visai netyčia atradau ieškodama įrašui knygos viršelio.

The Plot Against America trailer.

Olive Kitteridge / Olive, Again

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „olive kitteridge book“

Tokiu greituoju būdu suklausiau dvi audioknygas, jei būtų daugiau, galėčiau ir toliau klausyt be pabaigos. Kadangi šias knygas ir jose esančius visiškai atskirai galinčius gyvuoti apsakymus (short stories) (audioknygos pabaigoje net minimi leidiniai, kuriuose šie apsakymai buvo publikuoti) jungia viena veikėja – Olive Kitteridge – tai ir jungiu jas čia kartu, labai jau organiškai jos kartu sugyvena.

Man net sunku įvardinti, kodėl man taip patiko šios knygos, kol rašau bandau sugalvoti, bet tikrai verta paminėti, kaip įdomiai tie apsakymai žaidžia vienas su kitu. Tai visai nėra nuoseklus pasakojimas apie Olive gyvenimą, labiau gal tokia mozaika, iš kurios Olive paveikslas kaip ir savaime susideda. Na, pavyzdžiui, vienas apsakymas gali pasakoti apie Crosby miestelio Meino valstijoje šeimą, jos sėkmes ir nesėkmes (dažniau nesėkmes nei sėkmes), kuriame Olive sušmėžuoja net ne antraplanė veikėja, o labiau net foninė, ji tiesiog prisimenama, praeina pro šalį, mesteli repliką ar stovi šalia apsakymo veikėjo parduotuvėje. Ir tai, kaip autorė visa tai sujungia į vitražą yra tiesiog neįtikėtina ir veikia užburiančiai (vis dar esu apkerėta).

Kitas dalykas šiose knygose yra temos, kurias Elizabeth Strout paliečia – štai viename apsakyme dukra iš jau nepilno proto savo motinos supranta, kad ji išnaudojo brolį seksualiai, kas sukėlė absoliučiai tragiškas pasekmes, kitame advokatas po kliento mirties supranta, kad kliento žmonos pagalbos šauksmas nebuvo išprotėjusios moteriškės užgaida ar bandymas sulaukti dėmesio.

Labiausiai tikriausiai rezonuoja Olive kelionė senatvės ir gyvenimo pabaigos link (ir susišaukia tiek su Philip Roth “Kiekvienas žmogus” bei K. Haruf “Mūsų sielos naktyje”), tik viskas, nepaisant nemalonios realybės, atskleidžiama su kažkokia šviesa, bandant išnaudoti visas pasitaikiusias galimybes mėgautis likusiomis dienomis, mylėti ir gyventi iki galo, net jei visi gyvenimo pakeleiviai pakeliui prašapo.

Na, ir žinoma, pats Olive personažas yra absoliučiai kosminis. Stačiokė, beveik visada pirma pasakanti, o vėliau pagalvojanti, ganėtinai žemo emocinio intelekto moteriškė, buvusi matiekos mokytoja, kurios visi mokiniai bijojo, žodžiu, pasirinkit, ką tik sugalvosit nelabai faino žmoguje – beveik viską rasit pas Olive. Dėl to ji gan vieniša, nesuprantanti ir nesuprasta, bet tokia tikra ir natūrali, kad net žavinga.

Puiki. Labai rekomenduoju.

Kiekvienas žmogus

Philip Roth yra totaliai mano rašytojas – su džiaugsmu šią knygą statau į garbės lentyną. Nors pačioje knygoje tai džiaugsmo mažai. Kažkurioje vietoje, greičiausiai skaitydama detaliai vardijamas ligas, procedūras ir visokius medicininius terminus, atsiverčiau knygos priekį, pažiūrėti, kada knyga išvydo šį pasaulį – autorius jau buvo tikrai garbaus amžiaus ir į pagrindinio veikėjo lūpas ir mintis sudėjo savo pamąstymus apie senatvę (“Senatvė – ne kova, senatvė – skerdynės”) ir nenumaldomai artėjančią pabaigą. Matyt, nemažai savo kasdienybės atspindėjo.

Philip Roth tai padarė taip meistriškai, kad aš absoliučiai įsijaučiau į seną, ligų kamuojamą, praėjusio gyvenimo besiilgintį “tris kart išsiskyrusį buvusį serijinį sutuoktinį”, kuris bando susivokti, kaip atsidūrė tokioj praktiškai absoliučioj vienatvėj, kuri tikriausiai net labiau skausminga, nei nukriošęs stentų prikištas kūnas. Šis dabar jau nelabai simpatiškas senis, kartais iki apsikvailinimo bandantis įsivaizduot vis dar besąs jaunas eržilas, kažkada galėjęs turėti bet kurią moterį ir tuo naudojęsis, ir per tą užtikrintumą praradęs tai, kas būtų padėjęs stumt vienodai nuobodžias pensininko dienas – mylinčią šeimą.

Man labai patiko, kaip knygoje sudėliojama laiko juosta – pradedant pagrindinio veikėjo laidotuvėmis ir baigiant jo apsilankymu kapinėse prieš pat mirtį. Knyga plonytė, tad tuo nuostabiau, kai su tiek teksto yra pasakoma tiek daug – taupiai ir nė vieno nereikalingo žodžio. Pone Rothai, dabar jau tikrai žinote, ar išeinant būna taip, kaip aprašėte savo knygoje.

Toks ponas Piekielnis

Image result for toks ponas piekielnis knyga

Suviliojo mane ši knyga Vilniumi ir nuostabios Kvinto skulptūros viršeliu, pro kurį kasdien pravažiuoju, o kai praeinu, tai pasigailiu, kad ir vėl neturiu jokios gėlės berniukui su kaliošu.

Pats knygos sumanymas fainas, ir kai susidėlioja visos knygos idėjos ir išaiškėja visos paralelės – tai tikrai labai patiko, tik, žinoma, reikia pamiršt, kad kai kurias knygos vietas skaičiau jau dantis sukandus, nes baisiai buvo nuobodu. Bet kartais, va, verta vis dėlto. Ir šiaip, knyga visai kitokia, nei tikėjaus. Kažkaip galvojau romanas, o ši labiau toks kažkoks miksas tarp romano ir publicistikos.

O knyga prasideda nuo to, kad knygos autorius visiškai atsitiktinai būdamas Vilniuje pamato, kad jame gyveno jo mėgstamas rašytojas Romain Gary, kuris tam tikrais autoriaus gyvenimo momentais suvaidino labai svarbų vaidmenį. O Gary autobiografinėje knygoje yra minimas toks ponas Piekielny, kaimynas, kurio likimą ir nusprendžia išsiaiškinti autorius.

Na, ir sau atminčiai įdedu vieną iš nerealių knygos vietų (Philip Roth vienas mano mėgstamiausių rašytojų).

2013 m. skaitymų atspindys

eglute

Perskaičiau/perklausiau – 48 (neskaičiuojant Raganų Lilių, Burtininkų dramblių ir kitų vakarinių skaitymų). Perskaičiau daugiau nei pernai, bet mažiau nei Giedrė, tikriausiai 🙂 . 26 lietuviškai skaitytos, 11 angliškai ir 11 audio (irgi angliškai).

Šiemet labai lengva apsispręsti dėl geriausios knygos. Pernai irgi buvo lengva. Labai išsiskyrė iš skaitytų, galima sakyti, didelės konkurencijos nebuvo, nors gerų knygų visai nemažai, net galvoju, kaip čia patrumpinti jau surašytą sąrašą.

Geriausia  – Marina Stepnova “Lazario moterys”

Pukšt – pokšt!!! (Fejerverkai)

Geros (be tvarkos) (daug!):

Abraham Vergese “Cutting for Stone” (Lietuviškai – “Vienuolės paslaptis”)

Sherman Alexie “The Absolutely True Diary of Part Time Indian” (yra ir lietuviškai)

Lena Eltang “Akmeniniai klevai”

David Levithan “The Lover’s Dictionary” (yra ir lietuviškai)

Madeline Miller “Achilo giesmė”

Gillian Flynn “Gone Girl”

Kate Atkinson “Life after Life”

Rachel Joyce “The Unlikely Piligrimage of Harold Fry”

Jose Saramago “Kai mirtis nusišalina”

Philip Roth “The Human Stain”

Jerzy Pilch “Mano pirmoji savižudybė”

Julie Otsuka “The Buddha in the Attic”

Andrei Makine “Trumpų amžinų meilių knyga”

Linksmiausia Jonas Jonasson “Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo”

Iš negrožinių:

Jasper Juul “Your Competent Child”

Nepribaigtos – gera krūvelė, neminėsiu jų čia, gal išauš ta valanda.

Šių metų naujovė – knygų klubas knygyne “Jauku”. Iš tikro jauku ir smagu.

* nuotrauka

Miestelio romansas

kalm1Šioji knyga man užkliuvo dar knygų mugėj, net norėjau nueiti į pristatymą, tik su kažkokiu kitu renginiu susidubliavo, taip ir likau nenuėjusi (o dabar taip gaila), tad kai “Tyto Alba” pasiūlė pasirinkti knygą dovanų, tai jau žinojau, ko noriu. Ačiū leidyklai.

Mintis, kuri pastoviai sukosi galvoje skaitant buvo, kad šitą knygą kokiu nors būdu reikia įtraukti į mokyklos programą ir net nežinau, ar labiau į istorijos, ar literatūros. Gal  istorijos? Šita knyga užpildė tokią, sakyčiau, pustuštę nišą mano galvoj, o ta niša vadinasi Lietuvos žydai Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Prieš karą, žinoma. Ir prieš holokaustą.

miestelio citata

Knyga prasideda (ir šiaip ji yra nuostabiai išleista, su nuostabiomis Marko Kanovičiaus (kiek randu internete – ne giminaičio) grafikos iliustracijomis – vien į jas gali žiūrėti ir žiūrėti) žodžiais apie žydų motinas, užduoda tokį gražų toną knygai, juk žydiškoji linija eina per motinas, o žydų motinos man atrodo stebuklingos, nes taip moka išskirti ir išaukštinti savo vaiką, gal net išsvajoti/išpranašauti jo ateitį. Taigi, nors knyga autobiografinė, o autorius vyras, iš tikro moterys – autoriaus mama ir senelė Rocha-Samuraj (kas per pravardė!) yra patys ypatingiausi ir svarbiausi veikėjai. Tokia tad ir autobiografija – pro stalo lygyje esančias vaiko akis apie aplink besivyniojantį labiau šių moterų, o ne savo gyvenimą.

Senelė Rocha-Samuraj, senelis ir jų vaikai
Senelė Rocha-Samuraj, senelis ir jų vaikai

Beveik visas veiksmas vyksta Jonavoje ir pasakojimas užsimezga dar gerokai prieš gimstant pasakotojui, XX a. pradžioje. Koks buvo miestelis, kas jame gyveno (žydai, žinoma), kuo gyveno, kuo tikėjo (Dievu, žinoma, ir dar kartais Leninu) ir kuo nepasitikėjo (Smetona), ko niekada neleido sau pamiršti (kad ne savo žemėj gyvena), kokia kalba kalbėjo, kokias mokyklas lanke (jidiš ar ivrito), kokius amatus turėjo ir sinagogas kokias (atitinkamai pagal amatus), kokie vargšai ar turtingi buvo, kaip vaikai emigravo į prancūzijas ir amerikas. Visa prieškario žydų kasdienio gyvenimo istorija. Paskaityk. Prisiminkim.

Keletas žydiško gyvenimo gabaliukų:

-Kam tau žinoti tai, kas vargšo žydo nepadarys laimingesnio ar turtingesnio, – ramino mane senelė.

***

-Visa tai niekai! Juk gali kada nutikti stebuklas ir Viešpats Dievas išvys iš ten [Jeruzalės] turkus kartu su arabais ir surinks mus iš viso pasaulio Pažadėtoje žemėje. Visus, išskyrus, žinoma, tave. Tu juk, Šmule, ne žydas, o cicilikas.

-Ar jūs bent suprantate, ką sakote? Du žydai tarpusavyje susitarti negali, o jūs apie tūkstančius, padaugintus iš tūkstančių. Kad žydai normaliai gyventų, juos būtina kuo nors atmiešti – ar lietuviais, ar lenkais, ar kinais, ar negrais. O jūs sakote: “Viešpats surinks visus kartu…” Didesnio balagano negaliu nė įsivaizduoti.

***

Jeigu [kreipiesi] į Viešpatį dievą, tai štai ką aš tau, drauguži, pasakysiu. Jis, kaip ir kiekviena valdžia, mėgsta, kad jį garbintum, šlovintum, o ne keiktum ir įkyrėtum nesibaigiančiais prašymais. Juk nuo tokio nesuskaičiuojamo kiekio prašymų galima ir išprotėti.

The Human Stain

humanKas čia, Philip Roth knygų iššūkis? Visų Pilypo knygų? Dabar – 4 iš 31. Iš tikrųjų,  “Nemesis” nelikau labai sužavėta, bent jau iš pradžių, bet ta knyga man vis dar sukasi galvoje, pavyzdžiui, tik dabar žiūrėdama į geltoną šios knygos viršelį, sugalvojau, koks jis į temą, nors skaitant galvojau, kad jis man toks blankus ir neišraiškingas. Paprastos ir neįsimenančios knygos gi tiesiog dingta iš galvos, o Pilypas mane tikriausiai užkerėjo, kad nepaliauju apie jį galvojus.

Ne visada pasidomiu knyga iš anksto prieš skaitydama, tai taip ir gaunasi, kad iš alia trilogijos, kurią sudaro “Amerikietiška pastoralė“, “I Married a Communist” ir “The Human Stain”, ėmiau vidurinę ir praleidau. Na, tiek jau to. Kadangi P.Roth knygas man galvoje reikia subrandinti, tai net dabar nežinau, kaip apie “The Human Stain” parašyti. Gal tiek – labai patiko, labiau nei “Nemesis” (o “Nemesis” dabar patinka labiau, nei tada, kai perskaičiau). Norisi ir parekomenduoti ir neišduoti knygos siužeto, kaip čia išsisukti?

Coleman Silk iš Athena koledžo dekano (nežinau, ar čia tiksliai verčiu tas pareigas) pareigų buvo atleistas už rasizmą. Jo paskaitų nelankančius studentus jis pavadino “spooks”. Žodžių, kurių tiesioginė prasmė yra “vaiduoklis”, o netiesioginė – įžeidi afroamerikiečiams. Atrodo, kas čia tokio nuostabaus, jei ne tai, kad pats “rasistas” yra juodaodis, kaip čia pasakius, juodaodis savo krauju ir kilme, nes jo paties oda kaip juodaodžio yra labai šviesi ir jis apsimeta juodaodžiu nesantis. Jis apsimeta žydu. Neblogai, ane? Apie jo kilmę žino tik jo šeima, kurios jis išsižadėjo prieš vesdamas baltaodę merginą, su kuria susilaukė keturių vaikų – su siaubu prieš kiekvieno vaiko gimimą galvodamas apie laukiamą prisipažinimą. Ar teks Coleman’ui prisipažinti?

Dar nusprendžiau, kad šio autoriaus knygų daugiau neklausysiu, nes klausyti jis vis dėlto man yra per sunkus. P.Roth knygose man reikia su grįžti atgal, prisiminti ir pasitikslinti, o audio knygoj tiesiog negali lengvai surasti tos specifinės pastraipos ar knygos vietos. O dabar manęs jau laukia knygos ekranizacija.

Philip Roth

“That’s what you’re looking for as a writer when you’re working. You’re looking for your own freedom. To lose your inhibition to delve deep into your memory and experiences and life and then to find the prose that will persuade the reader.”

Philip Roth apie geriausias savo knygas čia.

 

Man galima, aš žydas

Kaip nesusigundyti tokiu knygos pavadinimu? Iš karto krito man į akį, o kai įkrito ėmė ir telepatiškai nuskriejo į “Gimtojo žodžio” leidyklą, kuri pasiūlė pasirinkti kokią knygą paskaitymui, tai kaip ir buvo jau aišku, ką rinksiuosi.

Oliver Polack yra vokiečių komikas. Žydas. Vaikas žydo, vienintelio miestelyje grįžusio iš koncentracijos stovyklos. Tuo visas knygos rimtumas ir baigiasi, nes toliau viskas, kas žydiška yra lengvai traukiama per dantį. Rimtai. Knyga susišaukia su Philip Roth Portnoy’s Complaint, nes ten irgi pilna žydiškumo ir bandymo atrasti savo vietą nežydiškam pasaulyje. Tik Polak’o humoras toks lengvas, sakyčiau, palyginus su Roth, na, ir kūriniai, aišku, tokie – vienas lengvas, kitas toks sunkėlesnis. Šiek tiek.

Tai va, jei norit pakikenti ir lengai susipažinti su kalėdine vienatve, žydo ir musulmono draugystę (vis per tą kalėdinę vienatvę), kas nutinka žydų šeimai, išsiaiškinusiai, kad dešimtmetį valgė kiaulienos dešras, apipjaustymo madas ir t.t., tai eikit tiesiai prie šios knygos. Tiesa, kiek gaila, kad vis dėlto gero gabalo bajerių suprasti mums neduota, nes mes savo šalelėj esam gana toli nuo vokiškojo konteksto, kurio pilna knygoje – televizios kanalai, mums negirdėtos žvaigždės ir visokie kitokie mums nežinomi reikalai gerokai pristabdo pagreitį vis pagaunančią knygą. Sakyčiau, kad leidyklai versti tokią knygą apie mums nežinomą vokiečių komiką yra gana rizikinga, na, panašiai, kaip kad vokiečiai išverstų kokią Šapro knygą. Ar labai daug kam ji būtų juokinga? Ir žinoma, yra vienas didelis skirtumas su P.Roth – išliekamoji vertė. Nors, aišku, kas čia per palyginimas dviejų skirtingų žanrų. Gal geriau taip: prieš skaitant P.Roth knygą, apšilimui rekomenduojama perskaityti Oliver Polak. Ir jei šioji pasirodys per stipri, su Pilypu geriau neprasidėti.

Knygos autorius

“Kai buvau trejų metų, likimas nusprendė, kad jau laikas stumtelėti mane dvejonių dėl savo kultūrinių pozicijų link. Lankiau katalikišką darželį Wicherno gatvėje. Įdomi kombinacija: žydų vaikas lanko kalatikišką darželį gatvėje, pavadintoje evangelikų teologo vardu! Jei vis dėlto kas nors kada nors nuspręstų ieškoti biblijinių religijų sąsajų – tai būčiau aš! Jei kada nors būtų nutarta suvienyti Vakarų religijas, aš būčiau puikus kadidatas gauti aukščiausią postą.”

“Žydas esi tuomet, kai tavo motina yra žydė. Mano mama yra žydė. Ir dar kokia! Kaip man paaiškinti, ka reiškia būti motinos žydės sūnumi? Galbūt taip: kažkada esu girdėjęs, kad krikščioniškas Dievas viską žino, viską matyo ir kažkokiu būdu visada yra šalia. Jei tai tiesa, tuomet jis mokėsi iš mano mamos.”

“Krikščionims paprasta, blogiausiu atveju jie surengia kryžiaus žygį ir paskerdžia keletą musulmonų. Tačiau mums, žydams, draudžiama eiti į knyžiau žygius, mums žydmas, apskritai draudžiama dalyvauti ten, kur linksma.”

Nemesis

Vėl Philip Roth knyga. Įdomiausi, kad įvairiuose šaltiniuosi ji nurodoma kaip knyga numeris 29 arba 30, arba 31, kai daug prirašyta, niekas nebesuskaičiuoja.

Knyga yra vienos vasaros paveikslas. Antrojo pasaulinio karo metai Amerikoje, vienas jaunuolis negali eiti į kariuomenę dėl blogo regėjimo, dėl to labai graužiasi. Vasarai įsidarbina vaikų žaidimų aikštelės direktorium, organizuoja žaidimus, prižiūri vaikus. Tuo pat metu mieste įvyksta poliomielito protrūkis. Vakcina nuo poliomielito buvo išrasta tik apie 1960 m., todėl susirgusiųjų laukia trys keliai /atsiprašau, rašau ne su savo kompu, tai nerandu normalių skyrybos ženklų/ jei būsi pakankamai laimingas, gausi tik lengvą ligos formą, persirgsi ir viskas, bet gali atsitikti ir taip, gan dažnai, kad liksi suparaližuotas arba, iš viso, per porą dienų atsisveikinsi su šiuo pasauliu.

Iš žaidimų aikštelės dėl ligos ar tėvų baimės dinsgtantys vaikai, didžiulė įtampa, nesaugumas, nes net normaliai nežinoma, kaip liga plinta. Staga Cantorą (čia tas vaikinas) jo mergina pakviečia atvykti vadovauti vaikų grupei į stovyklą už miesto, gamtoje, toli nuo ligos, kuri, deja, grėsminga ir suaugusiems. Kiek pasikankinęs tarp galimybės būti su mylimąja ir atsakomybe už mieste liekančius vaikus, Cantor vis dėlto pasirenka buvimą šalia mylimosios. Atvažiuoja į stovyklą ir visai netrukus joje vaikai pradeda sirgit poliomielitu. Kas dėl to kaltas? Kas atnešė ligą į stovyklą? Kas dar susirgs, kas liks poliomielito sudarkytas, kaip pakryps visa istorija?

Įdomiausia knygoj galbūt tai, kad visą istoriją pasakoja ne pagrindinis jos veikėjas, bet kažkas iš šalies. Kas per pasakotojas išaiškėja tik pačioje knygos pabaigoje.

Šiaip  nepasakyčiau, kad  knyga man būtų įstrigusi. Nors kritikų ji dažniausiai giriama, man didelio įspūdžio nepadarė, ir aš net nustebau, kad ji yra viena iš vėliausiai išleistų PR kūrinių. Žinoma, pasakojimui, kūrinio struktūrai gal ir neprikiši, klausytis būdavo įdomu ir niekur nuo teksto nenuskrajodavau, bet vis tiek, kažko labai ypatingo,  to kas užburia knygoje aš neradau, todėl cituoju čia labai taiklias eilutes:

For, at the deepest level, Nemesis is not really about Cantor’s war with polio but his war with himself: the war between a man’s idea of duty and decency and the shirking of this for the facilitation of his more immediate happiness.

The only way to save a remnant of his honour was in denying himself everything he had ever wanted for himself.” This is the true emotional core of the novel. And this is the subject, above all others, that most galvanises Roth’s genius: a man divided against himself.

Portnoy’s Complaint / Portnojaus skundas

Kai man patiko Amerikietiška pastoralė, ir po nerealaus filmo Elegija,  skaitinėdama apie Philip Roth, visur aptikdavau, kad jis ypač išgarsėjo po knygos Portnoy’s Complaint, o lietuviškai lyg ir nieko daugiau neišversta, nusprendžiau pabandyti tą autorių išgarsinusią knygą. OMG! 1969 m. už šitą knygą jis turėjo būti gerokai palinčiuotas (o gal čia tik man taip atrodo). Manau, kad tokią knygą iš viso įmanoma ir atleistina parašyti tik autoriui žydui, nes bet kokios kitos tautybės autorius mažų mažiausiai būtų paskelbtas persona non grata Izraelyje arba apšauktas kokiu naciu ar panašiai.

Alex Portnoy, triesdešimt trijų žydas sėdi psichiatro kabinete ir pasakoja savo gyvenimą. Iš to ir pavadinimas – Alexo skundas, visą knygą Alexas psichiatrui “skundžiasi”, bet tik nepagalvok, kad tie skundai kokie verksmingi ar graudulingai, greičiau jie  yra visiškai crazy, tokie, kad nieko kito nelieka, kaip klausant (knygą klausiau) gerai pažvengti, kiekvieną kartą nusistebint, kad “nu, šakės ir pavaro tas Pilypas”. Šiaip patarčiau labai jautrioms sieloms, o gal labai rimtoms sieloms geriau neskaityti. Nes nervai gali neatlaikyti masturbavimosi aprašinėjimo (nakčiai pėdsakams paslėpti Alexas pasilikdavo tos dienos kojines – dviem kartams) visokiose įmanomose situacijose, patikėk, tikrai visokiose! Ir tokio atviravimo visais įmanomais klausimais – kaipgi kitaip įmanoma psichiatrui išnarplioti sudėtingą žydišką situaciją?

Philip Roth

Knygoje daug žydiškumo nagrinėjimo (“A Jewish man with parents alive is a fifteen-year-old boy, and will remain a fifteen-year-old boy until they die! ” arba “Doctor Spielvogel, it alleviates nothing fixing the blame – blaming is still ailing, of course, of course – but nonetheless, what was it with these Jewish parents, what, that they were able to make us little Jewish boys believe ourselves to be princes on the one hand, unique as unicorns on the one hand, geniuses and brilliant like nobody has ever been brilliant and beautiful before in the history of childhood – saviors and sheer perfection on the one hand, and such bumbling, incompetent, thoughtless, helpless, selfish, evil little shits, little ingrates, on the other!” ), vaikų ir tėvų santykio, žydų ir nežydų (gojų) santykių amžiaus viduryje, vertybių, jų keitimosi, kartų keitimosi ir dar krūva visokių temų. Ir visa tai nė kiek nenuobodu (gal kiek sunkoka suprasti klausyti- dar nė vienos knygos tiek neatsukinėjau atgal), su gera doze humoro. Antrą kartą įsitikinu, kad  Philip Roth ne veltui yra vadinamas vienu iš geriausių Amerikos rašytojų. Dabar tik ir svajoju, iš kur gauti laiko kitoms jo knygoms ir nuo kurios pradėti, nes jų gera krūvelė prirašyta! Rekomenduoju, rekomenduoju (išskyrus jautrias sielas).
Philip Roth apie knygą.

Gabaliukas knygos čia.

Man Booker International goes to Philip Roth

Man Booker International yra truputėlį kitokia premija, nei Man Booker – nereikia sumaišyti. Man Booker International yra įteikiama kas antri metai dar gyvam autoriui, už kūrinį parašytą angliškai arba widely available in translation in the English language. International premija įteikta tik ketvirtą kartą. 2005 m. ji buvo įteikta Ismail Kadaré, Chinua Achebe gavo premiją 2007 m., o  Alice Munro 2009 m.

Taigi, Philip Roth, kurio Amerikietiška pastoralė man labai patiko, gavo šią premiją šiais metais. Valioooo.

Kiti pretendentai šiais metais buvo:

Juan Goytisolo (Spain)
James Kelman (UK)
John le Carré (UK)
Amin Maalouf (Lebanon)
David Malouf (Australia)
Dacia Maraini (Italy)
Rohinton Mistry (India/Canada)
Philip Pullman (UK)
Marilynne Robinson (USA)
Su Tong (China)
Anne Tyler (USA)
Wang Anyi (China)

Man pažįstamas tik Pullman. O tau?