Vyras Hogėje

Šią knygą užskaitau ne už detektyvą, o už edukaciją. Haliga (kažkas panašaus į salą, bet ne sala, aukštuma jūroje, kuri lieka kyšoti, kai būna potvynis) buvo žodis, kuris nuvedė į googlą, į aprašus ir žemėlapius, ir tiesa pasakius, iki dabar nelabai suprantu, kaip ten viskas realybėje veikia ir kaip žmonės tokiomis sąlygomis gyvena, nes skamba tai neįtikėtinai. Tai toje nesaloje vyksta veiksmas – prie jos randamas vietinio gyventojo lavonas. Būdamas vietinis ir suprasdamas, kaip veikia potvyniai ir atoslūgiai, mirtis tikrai įtartina. na, o dar paaiškėja, kad jis buvo surištas.

Pats detektyvas irgi visai nieko, bet man nepatiko siužeto išdėstymas, labai ištempti trys ketvirtadaliai ir paskui labai greita pabaiga – man pasirodė neproporcingai sudėliota. Detektyvės meilės linija man irgi buvo nuobodoka, bet čia gal dėl to, kad čia jau ketvirtoji serialo dalis ir nežinau, kas ten buvo priešistorėje, ko ten jie šimtą kartų pykos ir du šimtus taikės. Summa summarum man knygą išgelbėjo haliga, jei ne ji, būtų toks labai neišskirtinis detektyvas.

P.S. knyga išleista labai fainu puskiečiu viršeliu, visi detektyvai turėtų būt tokiais viršeliais.

____________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Briedis”

Kraujo kvapas

Būna tokių knygų, po kurių reikia daryti pauzę, nes kad ir kokios knygos besiimtum, per daug dar gyveni pasibaigusios knygos pasaulyje, kad galėtum įsijausti į naują istoriją. Tai “Kraujo kvapas” sukėlė man knygynes prastovas – niekaip negalėjau išlįsti iš bunkerio, toks stiprus buvo įspūdis.

“Kraujo kvapas” yra trileris apie partizanus. Kaip tiksliai apibūdina žodžiai ant viršelio, skaitytojo laukia “kruvina išdavystė, mirtina dvikova ir amžina viltis”. Būtent taip ir buvo. Įtampa nuo pradžios iki pabaigos, su vis man kylančia mintim, ko čia temptis, vis tiek visi mirs (geriečiai), o kartu ir kažkokiu naiviu noru laimingos pabaigos. Toks, sakyčiau, vidinis konfliktas gavosi. Ir kai perskaičiau, net atrodė, kad per gerai baigės, lyg galvoj būtų įrašyta nerašyta taisyklė, kad partizanai trileriuose nedalyvauja (ir pabaigoje visada garbingai miršta). O čia štai Kranauskas-Drakonas, partizanų vadas, kuris taip strategiškai ir žmogiškai nebemato prasmės, ieško ne didvyriškos, o protingos išeities sau ir savo būriui. Taigi, teko galvoj palaužyt stereoripų ir išankstinių nusiteikimų.

Antiherojai šioje knygoje irgi išskirtiniai, stiprūs psichologiniai portretai ir patys geri psichologai, tobuli manipuliatoriai, kurių tikrame gyvenime niekada nenorėčiau sutikti. Ir apskritai knygoje labai gerai atskeista sovietinės sistemos šantažo, žmogaus stūmimo į aklavietę sistema, yra gerų pamąstymų apie kovos, karo, pralaimėjimo prasmę, jie įdomiai skaitosi Ukrainoje vykstančio karo kontekste – kaip saugomi ir tausojami laisvų žmonių gyvenimai ir kaip mėsmale malami diktatūrų piliečiai. Man gal tik Drakono Nastė tokia nevykusiai užsispyrus pasirodė, jos ciocytė ir ta krūtesnė, gerai sublefavo savo kvaišumą. Nastė, toks vaizdas, pirkelėj gyvendama, atitrūko nuo realybės.

Man labai patiko, kad “Kraujo kvapas” nėra plikas, iš šablonų sukaltas alia piguva trileris (kaip “Gaono kodas“). Perskaičius šią knygą pasijaučiau perskaičius ne tik trilerį, bet ir istorinį romaną. Ir skaityti buvo malonumas – skaitės lengvai, greitai, persiritus į paskutinį trečdalį rekomenduoju turėti laiko užbaigimui, nes gali laukt bemiegė naktis. Su nekantrumu lauksiu kitų Bernardo Gailiaus knygų.

___________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Megpie Murders / Moonflower Murders

Koks malonumas klausytis Anthony Horowitz mano naujo detektyvų serialo su Susan Ryeland ir Atticus Puend! Tik perklausiau antros dalies (nusipirkau su akcija), iš karto ėmiausi pirmosios (Megpie Murders) ir, deja, deja, tik dvi yra. Tikiuosi, bus daugiau, o kol nėra, tai klausysiu viso kito iš eilės. Kiek keista skaityt atbulai, nes susimaišė laiko juosta abiejų knygų, bet man čia totalus malonumas ir atsipalaidavimas, tai aš absoliučiai nesuku dėl to galvos.

Abi šios knygos storokos (klausymo apie 15 valandų), nes skaitytojas su abiem gauna bonusą – du detektyvus viename. Tai yra knyga kygoje – Susan, kuri yra detektyvų autoriaus Alano Conway knygų redaktorė, skaito detektyvą apie privatų detektyvą genijų Atticus Puend, o kartu, naudodamasi knygos užuominomis (nes autorius mėgėjas visokius reikaliukus slėpti knygoje), bando išnarplioti žmogžudystę realiame gyvenime. Žodžiu, vienas malonumas.

Megpie Murders, kurios man liko 3,5 valandos, Susan gauna Alano knygos rankraštį be paskutinio skyriaus. Ir to skyriaus niekaip neįmanoma surasti, o Alano irgi niekaip nepaklausi (nespoilinsiu), o Mooflower Murders – Susan iškviečiama išnarplioti senos istorijos apie vieš butyje įvykdytą žmogžudystę.

Labai rekomenduoju, man labai patinka, prieš šitą visai nublanksta mano dabar skaitomas detektyvas. Oi, pasirodo, yra serialas, tik kaip dabr jį pažiūrėt?

https://www.imdb.com/video/vi338543129

Kruvinas mėnulis

Iš visų trijų ne iš eilės skaitytų Engberg detektyvų, šis, nors ir gerai skaitėsi ir puslapiai sparčiai vertėsi, turėjo mažiausiai įtampos ir buvo lėčiausias. Detektyvuose, žinia, norisi įtampos ir tempo. Šiame autorė kiek užsižaidžia su visokiais nukrypimais, kurie savaime gal ir neprailgsta, bet va, visos knygos apimtyje ir prisikrauna.

Vis dėlto man patinka, tie detektyviniai serialai. Ir būna gaila, kai baigias. Ir “Kruvinajame mėnulyje” tikrai smagu sekti detektyvų asmeninio gyvenimo siužetines linijas, kurios, net juokinga, Engberg knygose dažniausiai apie tai, kas su kuo permiegojo ir kaip su tuo reikia gyventi susitikus darbe. Bet manęs kažkaip neerzina. Taigi, jei jau imsitės Engberg skaityti, tai siūlyčiau nuo pradžios.

Trumpai apie siužetą. Vieno Kopenhagos mados grietinėlės vakarėlio metu išsivėmęs kraujais miršta vienas žvaigždukas. O kitą dieną – pasikėsinimas į dar vieną. Nesmagiausia mūsų herojui Jepei, nes jo geriausias draugas aktorius Johanesas taip pat sukinėjosi vakarėliuose ir net visai turėjo mokyvų nukneckinti pirmąją auką. Tik ne tai! Tik ne tai! Jepė negali patikėti, kad jo draugas galėtų žudyti.

Policijos įtariamieji traukia tvirtas alibi kortas, lyg ir stumia tyrėjus į akligatvį. Bet čia “Sėjiko” herojai du pensininkai sugalvoja paraizgyt pinkles ir padėti Jepei su savo versijomis (va čia ir geriau būti skaičius “Sėjiką”, kad šiuodu nebūtų visai iš mėnulio nukritę.

Šiam kartui man gal detektyvų užteks, bet mielai skaitysiu kitas šio serialo dalis, kai tik atsiras.

_______________________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”

Sėjikas

Toliau tęsiu Katrine Engberg detektyvų serialą. Detektyvai ir trileriai pats geriausias atostogų skaitalas. Tik, aišku, daug vietos lagamine užima, o gyvavimo trukmė vos diena kita.

“Sėjikas” yra pirmoji Kroner and Werner serialo dalis ir, sakyčiau, gal man net labiau patiko negu “Drugelio namai”. Arba panašiai patiko. Aišku, tenka atsukti laiką atgal ir Anetė, kuri trečiojoje dalyje niekaip nenusėdi motinystės atostogose, čia dar tik burkuoja su savo mylimuoju, o Jepė vis dar labai kenčia po skyrybų su žmona.

Man labiausiai gal patiko šios knygos sluoksniškumas – žmogžudystės vyksta lyg ir dėl vienos priežasties, paties žudiko asmeninių motyvų, bet realiai tai viskas daug giliau užsukta, visai kitos priežastys, slaptos manipuliacijos kitais žmonėmis ir taip toliau. Ir blogiečiai tokie jau beveik nuo visko išsisukę, ir tik šeštojo detektyvų jausmo dėka byla nenutraukiama net atsiradus žmogui, kuris už viską prisiima kaltę. Nes vis tiek kažkas negerai, o su tuo negerumu profas tiesiog negali gyventi. Na, pridėkim dar ir tai, kad visas veiksmas vyksta pagal šiuo metu rašomą detektyvą (labai įdomu, nes mano dabar klausomame Anthony Horowitz detektyve “Moonflower Murders” yra knyga knygoje).

Žodžiu, didelių lūkesčių neturėjau, po @juoda lentyna įspėjimų, buvau nusiteikus visokiems vertimo šedevriukams (buvo keletas vietelių, kur sakiniai nė į tvorą, nė į mietą ir dar be reikšmės, buvo ir typos), bet kažkaip, kai žinai, ko laukti, tik juokino tos nesąmonės. Smagu buvo perskaityt ir atlaisvint namų lentynoje vietą, nes detektyvams metų metus laukti savo eilės tikrai ten ne vieta.

Drugelių namai

Kaip kad žmonės užsimano silkės, taip aš būdama ne namuose užsimaniau detektyvo. Tai pakentėjau iki ryto ir variau tiesiai į Girulių biblioteką kokio nors padoresnio. Tai Katrine Enberg “Drugelio namai” gerai susiskaitė, puslapiai greitai vertėsi, nebuvo didelių nesąmonių (alia per tvoras laipiojančių devyntą mėnesį su dvyniais nėščių policininkių) nei didelių galvosūkių. Tiesa, vieną siužetinę liniją gal būčiau metus lauk, nes kažkaip man pritrūko surišimo su kitomis linijomis, bet kadangi buvau nesikabinėjimo nuotaikos, tai tiek jau to. Tokia gavos poilsinė knyga.

Na, o detektyvų siužetų atpasakot kaip ir nelabai verta. “Drugelių namai” susiję su medicina, psichikos ligomis, ligonių slauga. Vieną dieną Kopenhagoje randama negyva slaugytoja – jos kūne kažkokie keisti simetriški įpjovimai, o auka nužudyta visiškai nuleidus kraują. O kitą dieną dar viena tokia pati auka. Kaip jos susiję ir kas žudikas?

Ne šedevras, bet normalus detektyvas, jei kažko panašaus pasiilgote – puikiai tiks. Aš bandysiu skaityt pirmas dvi “serialo” dalis, tik girdėjau, kad pirmosios vertimas su vertimo perlais, tai žiūrėsiu, kiek kantrybė laikys.

Anomalija

Pastebėjau, kad visai nebeskaitau knygų nugarėlių ir taip išsaugau didelę dalį knygos malonumo. Tad įspėjimas – šios knygos aprašymas ant nugarėlės, mano manymu, tikrai atskleidžia per daug knygos siužeto!!! Pirmą pusę knygos išgyvenau tokią nuolatos kylančią įtampą, nuo kurios neįmanoma atsitraukti – jei būčiau skaičius nugarėlę – nieko panašaus nebūčiau patyrus, nes iš anksto žinočiau, kas keisto nutiko. Toks siužeto spoilinimas tikrai nepateisinamas.

Bandysiu kažkaip neatpasakodama siužeto papasakot, kas taip patiko. Na, pirmiausia, kaip jau minėjau, įtampa patiks visiems trilerių mėgėjams ir mėgėjoms, o persiritus į antrą knygos pusę – pamąstymai alia Matrica apie tai, kokiame žaidime visi žaidžiame ir kas gali atsitikti, kai tai suvokiame. Kas sukūrė mūsų žaidžiamą žaidimą, kokia viso to prasmė ir siaubas suvokus, kad žaidimo kūrėjas gali sugalvoti žaidimą perkrauti, ypač jei žaidėjai nepateisina lūkesčių. Na, ir simuliacija, kaip žmonės reaguotų susidurę su savo paties klonais. Koks jų teisinis statusas, su kuo jie yra susituokę ir kaip pasidalinti sutuoktiniais, vaikais, turtais, nuopelnais. Vieni reaguoja vienaip, kiti kitaip, vienaip ar kitaip galima pasidalinti ir susitarti, o bet tačiau, ką daryti, jei matrica vėl meta klaidą (o gal ir ne, gal tokia programa) ir išmeta dar vieną klonų partiją?

Į knygos pabaigą perskaičiau ir nugarėlę, iš kurios sužinojau, kad autorius yra ne tik rašytojas, žurnalistas, bet ir matematikas, ekperimentinės literatūrinės grupės, kurią sudaro rašytojai ir matematikai, narys. Nu, kai ne cool? Rašytojas + matematikas = Goncourt’ų premija ir x valandų malonumo. Labai rekomenduoju su sąlyga, kad neskaitysit viršelio (arba pamiršit, ką skaitėt, ir užsirezervuosit laiko skaitymui (aš vienu metu jau vėluodama į susitikimą baiginėjau skyrių, trūko kokių penkių minučių, tai įsimečiau knygą į rankinę, planuodama pabaigti pasislėpus tūlike. Nelabai dažnai taip elgiuosi).

______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Žudiko beždžionė

Žinokit, kad ši knyga tokia storulė – 556 puslapiai – yra tik privalumas. Galėtų autorius ir pratęsimą rašyti – mielai skaityčiau. O dar iliustracijos! Ir Raimondos Jonkutės vertimas <3. Ir neapsigaukite piktu bezdžionės žvilgsniu ant viršelio – nežinau, kaip jums, bet man tai toks labai jau grėsmingas ir piktas. Pikti šioje knygoje tik žmonės.

Gorilos Salės Džouns gelbėtojas suomis jūrininkas Koskela atsiduria netinkamoje vietoje netinkamu laiku ir, nedėkingai susiklosčius aplinkybėms, atsiduria areštinėje. Vargšė Salė lieka viena. Kaip išgyventi, kai visi tik ir taikosi ją sugauti ir įkišti į zoologijos sodą? Tik kad šios protingos gorilos galvoje – ne tik išgyvenimo klausimas, o ir rūpestis išnarplioti Koskelą supančiojusias žabangas ir išlaisvinti savo kapitoną. Ko tik tSalė, kad pasiektų, ką užsibrėžė ir kas tampa didžiausia jos svajone ir tikslu.

Ši knyga, nors pats tikriausias detektyvas – su privaloma įtampa, žudikais ir paslaptimis – iš tikro yra knyga apie draugystę, ištikimybę ir meilę – dalykus, apie kuriuos visada gera skaityti. Puiki knyga artėjančioms atostogoms – rekomenduoju prisidengus moksloo metų pabaigos proga padovanoti savo vaikams (skyčiau nuo 9 metų), o paskui skaitykite patys (tinka iki 99 m.).

_____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Mirtis rytuose

Abir Mukherjee jau patikrintas autorius, tad jo Kaltukos detektyvų seriją mielai skaitau – kol kas nepasitaikė jokių loginių fantastikų, kurios detektyvą teisiog numarina.

Ketvirtoji Semo Vindemo byla man pasirodė mažiausiai egzotiška iš visų keturių, ko šiek tiek gaila, nes Indijos subtilybės tikrai yra stiprus šios serijos prieskonis. Pirmoji knygos dalis gal kiek užtęsta ir pritrūko įtampos, bet antrojoje autorius susigriebia, užduoda įtampėlės ir skaitytojui belieka džiaugtis, kad rytoj nereikia į darbą ir gali skaityti iki pabaigos.

Na, o detektyvų ir trilerių siužetų aprašinėti nematau reikalo, bet jei labai labai trumpai – mūsų herojus išvažiuoja į ašramą gydytis priklausomybės nuo opijaus ir čia jį visai netikėtai pasiveja praeitis iš Londono laikų, kai Semas, jaunas karjerą pradedantis pareigūnas, susiduria su pasaulio neteisybėm, kurios palieka dūšioj nuoskaudą ir kartėlį. Tos neteisybės per gyvenimą Semas gauna pilną dozę su kaupu, tik gyvenimo patirtis priverčia į ją skirtingai reaguoti, ką skaitytojas ir pamatys knygos pabaigoje.

Taigi, Mukherjee gerbėjai drąsiai gali tęsti pradėtą seriją, o visiems ieškantiems gero detektyvo – siūlau pradėt nuo serijos pradžios, nors visas knygas galima pavieniui skaityti, bet, man atrodo, smagiau sekti Vindemo istoriją nuosekliai. O man jau smalsu, kokia bus penktoji byla, tikiuosi ji jau laukia Rasos Drazdauskienės vertimų eilėj.

___________________

Už knygą dėkoju “Tyto Albai”

Dėmesingo įsisąmoninimo vadovas žudikui

Dėmesingo įsisąmoninimo vadovas žudikui

Kelionei pasiėmus šią knygą tikrai neprašoviau. Vienintelis minusas – čia tikras pageturner, viena diena ir jau reikia traukt kitą knygą. Bet visa kita – kuo puikiausiai! Ypač skaniai susigraužė juodas knygos humoras – apskritai knygos idėja labai originali (bent jau aš nieko panašaus neskaičius) ir labai vykusi. Tad apie ką gi ji?

Kai kalbame apie savęs ir vidinės ramybės paiešką, mokymąsi susidoroti su stresu ir visokio plauko nušvitimus, meditaciją ir t.t., dažniausiai prieš akis išdygsta tokie laimingi saulėta pieva bėgantys nestresuojantys besišypsantys busibalansavę žmonės ar ant liepto lotoso poza medituojančios jogės, trumpai tariant, žmonės, kurie harmonijoje ir su savim, ir su aplinka. Ką daro šios knygos autorius – jis visus vidinio balanso principus pritaiko kriminalinės teisės advokatui, kuris su paties atstovaujamais mafijozais tokiam mėšliuke įklimpęs, kad maža nespasirodys. Šeimyninis gyvenimas irgi peilio ašmenim vaikšto, o kad nebūtų per mažai, dar ir vaiką kažkokiu būdu reikia įkišt į deficitinį darželį – čia jau mūsų šalies vaikų turintys skaitytojai lengvai susitapatins su herojumi ir supras jo skaudulius. Šitoks stresas! Gelbėdamas savo santuoką mūsų herojus Bjornas sutinka lankyti dėmesingo įsisąmoninimo paskaitas pas kažkokį guru, kurį nurodo žmona.

Na, ką? Giliai kvėpuojam ir imamės spręst visas aukščiau išvardintas problemas. Geras paradoksas, kai alia gerietis mūsų herojus (stengias gelbėt šeimą, užregistruot vaiką į daržą ir išnešt sveiką kailį) dėmesingai įsisąmoninęs savo problemas ir taikydamas rekomeduotus harmonizuoti ir balansuoti turinčius metodus, sėkmingai susiharmonizuoja ir susibalansuoja savo gyvenimą. Tik biškį kitų gyvenimų sąskaita. Bet jei tie kiti gyvenimai – blogiečių, tai gal nesiskaito kaip netinkamas balansavimas?

Labai rekomenduoju, puiki knyga savaitgaliui ir daug gerų dėmesingo įsisąmoninimo patarimų, tinkančių ne tik žudikams. Ir šiaip labai susišaukia su tuo Elono Musk/Jeff Bezos/ Tim Cook/Mark Zuckerberg mixu Peter Isherwell filme “Don’t Look Up”. Ramus monstras, žodžiu.

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Literra”.

Rain Dogs

Šiandien liūdna diena, nes baigėsi mano romanas su Sean Duffy. Nors “Rain Dogs” ne paskutinė serialo knyga, bet iš eilės pradėjau klausyt, tik išbandžius porą nemokamai audible duotų knygų, o įsiliepsnojus meilei susipirkau visas kitas. Įsimylėjau ir Gerard Doyle airišką akcentą, garbingai stoja prie Dick Hill, įskaičiusio Kurt Wallander.

Na, apie detektyvus kaip ir viskas aišku – lavonas, tyrimas, išaiškinimas, tai kuo mane taip sužavėjo McKinty knygos? Visų pirma, man labai buvo įdomus knygos kontekstas – patys Šiaurės Airijos The Troubles kaip ir praeityje, bet pasigirti ramybe dar nelabai galima – katalikų ir protestantų grupuotės, nuolatiniai streikai, protestai ir riaušės – Carrickfergus ir Belfasto kasdienybė. Kaip ir kasdienybė Sean’ui kaskart prieš sėdant į mašiną, pasilenkus pažiūrėt, ar neprikabinta bomba. Kadangi McKinty turi gerą pūdą humoro, tai kiekvieną kartą, kai Dyffy sėda į savo beamer (BMW), autorius būtinai pamini, kaip Duffy pažiūri po mašina, iki tokio lygio, kad gresia pačiai pradėt po mašina žiūrėt.

Šiaip knygų serijos veiksmas maždaug 1980+, tai dar įprasti buvo visokie dalykai, kur dabar gal jau nebelabai. Nėra jokių mobiliakų ir dronų, labiausiai fancy dalykas – krūta mašina, na, neskaitant visokio kalibro ginklų. Na, ir chebrytė, aišku, ten pila, kad maža nepasirodys – nuo ryto iki vakaro. Maždaug “Johnny Walker in the tea, Jim Beam in the coffee.“ Darbe. “Sveikas” gyvenimo būdas daveda iki to, kad Carrickfergus skyrius (jei pamenu, beveik visas) nepavykus pasiplauti, neišlaiko fizinio pasirengimo patikrinimo. Kaip egzaminą aprašo Adrian McKinty – atskiras anekdotas.

Be kitų savo ypatybių, Duffy yra melomanas ir didis klasikos mėgėjas. Štai kaip autorius apibūdina jo muzikinį skonį: “The driver had on Radio 1, which was giving us Kylie Minogue’s “I should be so lucky”… By the song’s second verse I was already longing for an IRA ambush and by the second chorus I was dreaming of a rogue comet strike.”

Na, o labiausiai jis žavi savo nepalenkiama aistra tiesai. Dzin jam ten visokie šulai, serai, lordai ir t.t. Vienintelis autoritetas jam – tiesa. O besiaiškindamas pakeliui dar visokias užleistas ir apleistas bylas pakelia ir nupučia dulkes nuo aplaidaus kolegų darbo. Nu, žodžiu, už tai jam atleidžiamos visos nuodemės, paklydimai ir t.t. Beje, didžioji dalis jo išaiškintų bylų visuomenės akyse taip ir lieka “neišaiškintos”, nes tampa classified. Nes tai ten su MI5 reikalai, tai dar koks super secret reikalas, žinojimas apie kurį gali kainuoti gyvybę. Na, bet kaip pasakytų Duffy – “A bullet in the head will fix an incipient asthma attack every time”.

___________________________________

Už nuotikį visos gėlės Evelinai B., užrodžiusiai

In the Morning I’ll Be Gone

Jau apsiskelbiau FB, kad turiu naują audiomeilę, naują meilę – detektyvą inspektorių Sean Duffy, naują aistrą airiškam akcentui ir knygų įskaitytojui Gerard Doyle. Savo naują detektyvinį serialą pradėjau ne iš eilės, ši knyga yra trečioji, audible ją davė nemokamai prie narystės. Tada pasibandymui paskaičiau dar vieną nemokamą, o dabar jau klausau pačią pirmą, nes noriu apie naują meilę žinot viską.

Autorius yra ne tik geras detektyvų rašytojas, jis turi ir puikų humoro jausmą, kurį įžodina pagrindinis veikėjas Duffy, na, ir kitiems veikėjams liežuviai tikrai nepatrumpinti. Vienas smagumas klausyt, net jei ne visada supranti airiško sumalimo. Ale ant tiek prie akcento pripratau, kad jau beveik ir nusiteikus klausytis airiškai įskaitytą Douglas Stuart “Suggie Bain”.

Beje, labai ten nesiaiškinau, bet pasirodo keistuoliški Duffy detektyvų istorijų pavadinimai yra nurašyti nuo dainų, kurias dainuoja absoliučiai girtuokliškai skambantis bičas (už paakinimą amžinai dėkinga Evelinai B.).

O šiaip patys detektyvai super dėl: a) Šiaurės Airijos ir the Troubles konteksto – labai įdomu iš istorinės perspektyvos, b) kol Sean Duffy narplioja vieną istoriją, visada įsipainioja į dar vieną ir trečią ir tada jau turi narpliot visas iš karto. Šioje bagaudydamas pagrindinį IRA sprogmenų ekspertą, kartu narplioja ir vienos merginos žmogžudystę, “the locked room mystery”, na, kai žudikas turėjo būt kambaryje, nes kambarys buvo užrakintas.

Nu, žodžiu, jau liudžiu dienos, kai baigsis mano šitas serialas.

Kitokios

Tikėjaus, kad šita knyga bus psichologinis romanas, pasakojantis apie moteris, pasirinkusias neturėti vaikų. Gal aš visai netiesi, bet man ši knyga labiau susiskaitė ne kaip tokią temą nagrinėjantis tekstas, o kaip detektyvas. Na, taip, būdamos studenčiokės merginos norėjo išsiskirti iš minios ir pamaištauti prieš visuomenę, o maištui reikėjo susirasti kokią temą – geriausia šokiruojančią, taip, galiausiai ta jų grupė yra jungiamoji tema, bet vis tiek perskaičius man net nesusidarė įspūdis, kad sprendimas neturėti vaikų yra pagrindinė knygos idėja.

Paklausite tada, o tai kokia ta pagrindinė idėja tada? Na, kaip tikriausiai priklauso detektyvui – žmogžudystės ir jų motyvai. Nebuvimas motina, o gal tiesiog papraščiau – vienatvė, man tokia lyg šalutinė tema, kuri tik priduoda knygai psichologinio atspalvio. Man, žinoma, kyla klausimas, kodėl knyga sukėlė tokias diskusijas Izraelyje, juk nėra ji dvidešimties metų senumo ir kažkaip labai baisiai jau šokiruojanti. Su ortodoksų požiūriu kaip ir viskas aišku, bet nemanau, kad labai ten ortodoksai tokias knygas skaito (bet, aišku, čia dėl visko galiu klysti), negi vajus buvo sukeltas modernių žydų?

O iš tos temos, na, taip, būdamos jaunos prisiekė, na, taip susitarė, buvo tikėtina, kad atsiras susitarimo išdavikių, na, bet ko norėti, kai susitariama tokia tema? Vietoj visų nutikusių nesąmonių gal reikėjo visoms susitikti prie vyno ir pažvengti iš jaunystės kvailysčių arba bent pasitikrinti, ar kažkieno požiūris į gyvenimą nepasikeitė?

Tai jei būčiau skaičius knygą kaip detektyvą, su lūkesčiais detektyvui, tai ir suskaičius būčiau kitaip, o kai tikėjaus sunkios ir jautrios temos, tai nu, ką žinau, tada nieko gero. Tai va ir likau tokia biškį nesupratus, ar aš nesupratau, ar tiesiog knyga netinkamai supoziciuonuota. O sąmoningo pasirinkimo neturėti vaikų tema yra labai įdomi. Dar įdomiau yra tikri tokio pasirinkimo motyvai ir ar to pasirinkimo nesigailima, kai traukinys jau nuvažiavęs. Labai įdomi tema, bet jos šioje knygoje tik nuotrupos.

_______________________________

Už knygą nuostabiu viršeliu dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Dūmai ir pelenai

Nors atostogoms ar ilgam savaitgaliui paprastai imu kokią storulę, kuriai galėsiu skirti pakankamai dėmesio, šį kartą į skaitomų knygų eilę norėjau įterpti kažką poilsinio, o būtent tokie ir yra Abir Mukherjee detektyvai. Iš tikro beveik jau ruošiausi trečiosios Semo Vindemo bylos iš viso neskaityti, bet pažiūrėjau karantininį interviu su autoriumi ir likau visiškai apžavėta ir suvyniota – taip ir baigės mano planai neskaityt.

Nepasakosiu apie šio detektyvo žmogžudystes, man daug įdomesnė buvo istorinė detektyvo linija – apie Indijos kelią į nepriklausomybę, Gandžio taikų pasipriešinimą, kuris šioje knygoje vyksta tarpukariu ir pasireiškia nebendradarbiavimu su imperine britų valdžia. Galite pamėginti įsivaizduoti, kai staiga į darbą neateina nė vienas sodininkas, vairuotojas, geležinkelinkas, sanitaras ar čiabuvis policininkas. Ir nesiteikia ateit metus. Ar ilgiau. Koks pasiutimas turi imti baltuosius, kai visa tai daroma su dzen ramybe ir šypsena veide! Kaip sunkiai ateina supratimas, kad britų valdžiai Indijoje jau įjungtas atgalinis laikmatis. Dar negreit, bet jau tiksi.

Taigi, gal šia istorija didelių Indijos žinovų ir nenustebinsi, bet man smagiai susiskaitė ir net buvo visai naudinga akiračio praplėtimui. Užskaitau!

—————————————

Už knygą dėkoju leidyklai Tyto Alba

One Step Behind

Kurt Wallander #7

Jaučiu, kad nebeaprašinėsiu tų Wallanderių, nes jau praklausius kelias į priekį ir pagal pavadinimą nelabai beatsimenu, apie ką buvo prieš dvi savaites klausyta. Toks jau detektyvų likimas, jei kam labai svarbu, ar man patiko, tai žiūr. Goodreads.

Dabar klausau paskutinę audible nemokamai duotą Before the Frost, kuri deja, įskaityta jau nebe Dick Hill ir tai yra absoliučiai nebe tas. Toks jausmas, kad visai kiti veikėjai veikia – Wallander ne taip pyksta, jo visai ne tokie santykiai su dukra ir jis visai kitaip rėkauja. Nu, žodžiu, pusė gėrio nebeliko. Čia kaip kokioj nesibaigiančioj Santoj Barbaroj ima ir pakeičia vidury serialo CC (Sisi).

Šiojoj siautėja maniakas, kuriam nepatinka laimingi žmonės. Labai nepatinka. Ir įsivaizduojat jau tikriausiai, kas jiems nutinka. Beje, Wallanderis šioje knygoje supranta, kad šalia buvęs kolega buvo visai ne toks, kokiu jį visi įsivaizdavo.

Kaip visada man Mankell detektyvai labiausiai patinka dėl nusikaltėlio gaudymo proceso (daugiau Wallanderio galvoje, nei gatvėje), na, o kad inspektorius visada one step behind, tai natūralu, kaip kitaip. Beje, kiekvienoje knygoje Mankell’is pasibėdavoja apie tai, kur ritasi jo gerovės valstybė ir kas darosi su žmonėmis, kurie vis žiauryn ir be vertybių. Kadangi knyga dvimketurių metų senumo, tai taip įdomu iš laiko perspektyvos pastebėt, kaip šia prasme niekas nesikeičia. Tiesa, policininkai jau mašinose turi telefonus, bet alga jų tokia, kad apie Kanarus tegali pasvajoti.