Visos dingusios

Kažkaip man jau reikėjo poilsinio skaitalo, tai kas praeinant arčiausiai buvo po ranka, tą ir ėmiau. Na, ir dar su tikslu apmažint neskaitytas seniai laukiančias eilėj. Tai kaip rinkausi nesidomėdama nei vertinimais, nei kitų skaitytojų įspūdžiais, taip ir susiskaitė poilisiniais savaitgalio prisėdimais. Bet nebuvo taip, kad norėtųsi per naktį skaityti, kad sužinot, kaip baigės – vis tik skandinaviški gal vis dėlto man labiau prie širdies nei amerikietiški.

Labiausiai knygoje patiko tai, kaip pateikta laiko juosta: sakykim, užbėgam veiksmui dvi savaites į priekį ir tada sekam atgal – vis vakar, o tada vėl vakar ir vėl vakar, kažkaip neprisimenu, kad su panašiu žaidimu laiku būčiau susidūrus, tai buvo smagu stebėt, kaip autorė savo žaidime varijuoja ir reguliuoja įtampą. O neįtikino gal, kaip nebuvo savo laiku išnarpliotas pirmasis nusikaltimas (pirma dingusi mergina). Kažkaip toks jausmas, kad labai jau per gudrūs buvo paprasto miestelio gyventojai. Na, bet per daug nesikabinėjau, nes kažkaip nebuvo kažkokių užknisančių nesamonių.

O siužetas – Nika grįžta gimtajan miestelin pardavimui paruošti slaugos namuose gyvenančio tėvo namo. Iš gimtinės ji pabėgo prieš dešimt metų, po to, kai dingo jos geriausia draugė, o jos dingimas taip ir nebuvo išaiškintas. Ir štai jai beviešint vėl dingsta mergina. Koks netikęs sutapimas! Gal ir Nikai gresia pavojus? Kas šmirinėja naktim aplink namą? Ūūūūū!

Poilsiniam nepretenzingam skaitymui.

Medžiokliniai šunys

Tiesiog užsinorėjau trilerio ir dar kartą išbandyti Jorn Lier Horst, kurio “Aklas spėjimas” man labai patiko. O patiko vėl dėl tos pačios priežasties – jokių nesąmonių (dvynukais devintą mėnesį nėščių policininkių, lipančių per tvorą), jokių beprasmių dialogų – toks nuogas tekstas, intriga ir noras greičiau praryt. Puikumėlis.

Šį kartą seną detektyvą Viljamą Vistingą nori prigriebti už vos ne dviejų dešimtmečių senumo bylą, kurios kaltininkas teigia, kad prieš jį surinkti įkalčiai yra pakišti. Patyręs vilkas turi išbandyti kaltinamojo kailį. Ir kažkokiu būdu apsiginti.

Visiškai mano skonio, tad rekomenduoju.

___________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Nėra vietos dviem

Nėra vietos dviem | Kristijonas Kaikaris | ŽMONĖS Knygos

Pradėsiu nuo disclaimer – knygą perskaityti pasiūlė autorius, ir kadangi sutarėm, kad dėl to apžvalga nebus papimpinta, o jei nepatiks, tai gali būti kaip su “Gaono kodu” (su ta apžvalga Kristijonas Kaikaris prisipažino jau susipažinęs), tai sutikau paskaityt, o ir buvo smalsu, nes gi optimistiškai ir su viltim žiūrim į ateitį ir gimtosios šalies autorius bei jų kūrinius.

Pradėjus skaityti knygai neturėjau visiškai jokių lūkesčių, nebuvau skaičius jokių apžvalgų ir net nugarėlės neperskaičiau, kad alia autoritetai neįtakotų mano neutralaus nusiteikimo ir norom ar nenorom apskritai nesugadintų reikalo, kad paskui čia nereiktų ugnim spjaudytis. Buvau nusiteikus, jei bus šūdmala, tiesiog negaišt laiko. Ir turiu prisipažint, kad man šis trileris kaip visuma visai patiko (jei nekreipsiu dėmesio į tai, kas patiko nelabai). “Nėra vietos dviem” turi svarbiausią trilerio elementą – noris kuo greičiau perskaityti ir sužinoti, kaip ten viskas baigės. Ir jei šitas reikalas nesugadinamas, tai skaitytojai lieka laimingi ir patenkinti.

Fainiausia man buvo pirmi 200 puslapių – intriga gera, įtampa nebloga, ir net buvo galima praignoruoti vieną super veikėją, kuri ir pritrenkiančiai graži, ir blondinė, ir rytų kovos menų čempionė, ir slaugė ir nu, comme on, dar ir finansų analitikė! Vienintelė priežastis, kodėl suvirškinau šią veikėją buvo ta, kad ši superveikėja yra moteris ir, autorių išgelbėjo, kad neprikabino jai didelių krūtų (patikslinimui, prikabino mažas, jei neklystu, kažkas panašaus į mažus kietus kamuoliukus). Nu, whatever, pavarčiau akis, let it be, geriau tokia, nei kokia rožinė durnelė.

Dabar tikriausiai galvojat, o kas ten atsitiko kituose 200 puslapių? Na, ten ėmė ir įsivėlė fantastinis elementas. Tai pirma reakcija buvo “nu, really?”. Na, ta vieta, kai galvoji, kaip autorius išriš visą tą įtampą, o jis ima suverčia viską marsiečiams (Šimonytei nepatiktų, sakytų, nenenene!). Bet kadangi nuo to taško nebuvo labai toli nugrybauta, tai, nu, ok, priėmiau tas naujas žaidimo taisykles ir skaičiau toliau. Biškį kliuvo ir labai turtingi veikėjai (panašiai kaip “Amerikos purve”). Reikia kažkur nuskrist – “o, mano tėtė turi privatų lėktuvą”, reikia specialios medžiagos “o, ką tik grįžau iš tokios konferencijos, kur apie tai buvo kalbama”, ir t.t. Logiškai sukalta tie ryšiai, bet jau toks atsitiktinių sutapimų “pole čiudes”, kad pavirsta į pasakėlę suaugusiems.

Na ir pabaiga. Nesinori spoilint, bet neapsisprendžiu, patiko ji man ar ne. Kaip ir patiko toks visko paleidimas dūmais (o gal nieko čia nebuvo, viskas tik sapnas), bet iš kitos pusės didžiausias knygos gerietis per dešimt sekundžių virsta į blogietį ir praktiškai užsitarnauja Žvaigdžių karų tęsinį. Summa sumarum, jei nesikabini prie blondinių ir marsiečių, viskas kaip ir fine sukalta. Visai net duočiau keturias iš penkių, bet galiu ir persigalvot.

Numylėtinė

Šį savaitgalį jaučiuos kaip trenkta maišu, tai nusprendžiau, kad reikia man kokių lengvų skaitinių, kur nereikia per daug galvos sukt – tad traukiau trilerį iš lentynos, taip ir perskaičiau dviem prisėdimais. Patiko, geras, nėr visokių nereikšmingų dialogų (gal tik krislelis), biškį autorė skaitytoją paklaidina, kad nebūtų viskas ten super aišku – viskas ko reikia geram ir greitam trileriui.

Pats veiksmas vyksta tamsioje miško trobelėje, kur uždaryta gyvena Lena ir du jos vaikai. O gal ir ne jos, ką gali žinot. Pradingusios dukros, taip pat vardu Lena, iki šiol laukia Matas ir jo žmona, tad išgirdę apie ligoninėje atsidūrusią automobilio sužalotą panašaus amžiaus moterį, kurią jos dukrelė taip pat šaukia Lena, kuo skubiausiai lekia jos atpažinti.

Čia tas pat žmogus, ar ne? Ar Lena yra vaikų motina? O kas vaikų tėvas? Žodžiu, mįslių užteks iki knygos pabaigos, net jei ir įtarsite, kas tas didysis niekadėjas. Na, ir tikėkimės, kad aukų nebus daugiau nei reikalauja žanras, nelabai man patinka, kai skerdžiami visi, kas pakeliui pasitaiko, kaip buvo “9 kape”.

__________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai

Kartais aš meluoju

Kartais aš meluoju | Knyguklubas.lt

Kaip dažniausiai būna, apie trilerius sunku ką nors labai rašyti, jei nenori aprašinėti turinio. Sakyčiau net užtenka parašyti, geras, nelabai geras ar neįdomus. Tai šis trileris nebuvo kažkoks ten stogą nuraunantis, bet puikiausiai tinka galvai nuo rimtų skaitinių pailsinti. Man šiaip visai patiko paskojimo perspektyva – pagrindinė veikėja guli ligoninėje komos būsenoje, taip kad įvairios aplinkybės tampa dar labiau neaiškios, nes ji arba jų neatsimena, arba apskritai įvykiuose sąmoningai nedalyvavo, nes buvo dar gilesnėj komoj, nei dabar. Tai, sakyčiau, čia gal ir didžiausias knygos originalumas, tik nežinau, ar labai didelė naujovė, ar kas kitas panašiai yra rašęs.

Autorė visai gerai pažaidžia su skaitytoju, kas čia blogietis, o kas gerietis, taip kad irgi neskubėkit spręst. Beje, aš kažkaip niekada nespėju, kuris čia didžiausias ir blogiausias žudikas, tik būna, kad apie kokį vidurį staiga sugalvoju, kad autorius jau visus veikėjus įvedė ir pristatė, tai omg, aš jau pažįstu nusikalėlį arba, kitaip sakant, visada tikiuosi būti autoriaus išdurta, tad iš anksto morališkai ruošiuosi. O šioj knygoj gal visi biškį blogi ir nė vienas nėra iki galo simpatingas, todėl tik įdomiau.

Ar skaitysiu kitas autorės knygas nežinau, jei matysiu, kad labai giria, tikriausiai skaitysiu/klausysiu.

Gilios žaizdos

Nors iš pradžių knygos stilius (o gal vertėjos) kiek erzino ir vis galvojau, kaip man ilgu J.L.Horst nedaugiažodžiavimo, bet paskui kažkaip visai gerai įsivažiavau ir papuoliau tiesiai į pageturner pinkles, kai gresia skaityti iki ryto.

Trumpai – garbaus amžiaus senukas žydas, senatvėje grįžęs į Europą, nušaunamas savo namuose. Prie jo ir dar dviejų žudiko aukų palikta paslaptinga skaičių kombinacija, įdomių dalykų paaiškėja darant skrodimus. Lyg būtų maža lavonų, nužudomi dar keli žmonės, su keliais siekiama susidoroti, žodžiu, tad veiksmo nemažai. Bet čia tokie įprasti trilerių reikalai. Knygai gero prieskonio prideda istorinis Rytprūsių kontekstas ir pokario mėsmalėje pasinaudojus situacija pavogtos tapatybės. Iš tikro tai čia ir buvo visas įdomumas, kaip ten tas tapatybes pavogė, įdomiau net, kas žudikas buvo.

Į knygos pabaigą, biškį jau atrodė, kad gal persistengta, nes pradėjo visokie naciai iš visų pakampių lįst, bet, kadangi autorei pavyko išvengt didelių nesąmonių ir nelogiškumų, tai trilerį (o gal detektyvą) ir užskaitau, ir rekomenduoju. Ypač lietingoms vasaroms dienoms tinka.

Aklas spėjimas

Jei tik norite normalaus neperkrauto detektyvo – šis bus kaip tik. Jokių bereikšmių dialogų ir aprašinėjimų – tik tiek, kiek reikia. Intriga varo per puslapius, nėra kada žiovauti, galima taip ir skaityt iki ryto. Be to, viskas daugmaž logiška ir dvynukais nėščios tuoj gimdyt turinčios inspektorės nelaksto vienos po apleistus pastatus. Viskas, kaip būtų realiam gyvenime, net, jei ir yra viena nėščia veikėja, ir net jei ji pradeda gimdyti visiškai netinkamu laiku – gyvenime visiškai taip ir būna – viskas dažniausiai vyksta netinkamu laiku.

O dėl siužeto, na, nemanau, kad detektyvų siužetus reikia atpasakot – visur yra minimum vienas lavonas, koks nors geras inspektorius-tyrėjas-policininkas, koks nos pasipūtęs komisaras, raginantis kuo greičiau baigti byla, nes kiek galima krapštinėtis, krūtas aitišnikas, kuris ką nors pusiau nelegaliai iškrapšto ir taip toliau. Ramiai rekomenduoju šį detektyvą, kai norisi tokios lengvai skaitomos knygos.

________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Antrininkė

Antrininkė – Dovilė Štuikienė

Tai vienur, tai kitur paskaitydavau atsiliepimų, kad skaitytojus šis lietuviškas detektyvinis romanas maloniai nustebino. Tai šios knygos ėmiausi vedama smalsumo ir, aišku, tikėjaus, kad pasiteisins, nes labiausiai gaila prastai knygai sugaišto laiko.

Nors pradžia tokia susukta ir nelabai aiški, autorė pasakoja apie kažkokią po miestą be aiškaus tikslo šliaužiojančią moterį, perėjus prie pagrindinės istorijos knyga suintriguoja – šeimos kelionė, zirzianti ir keistenybes pastebinti paauglė, į kurios pastabas niekas nekreipia dėmesio, ir staigus pagrindinės veikėjos dingimas. Tiesiog prasmego vos kelioms minutėms dingus šeimai iš akių.

Bendrai knyga susiskaitė lengvai, bet wow jausmo nebuvo (nu, visada jo tikiuosi). Istorija ir patiko, ir nepatiko, ir iki pat šios apžvalgos rašymo galvojau, kas patiko, o kas ne. Tai sugalvojau, kad patiko, kaip autorė susuko istoriją, kaip suvėlė ryšius ir santykius dar iki gimstant pagrindinei veikėjai – ši šeimyninė siužeto linija man tikrai padarė įspūdį ir išlaikė intrigą.

O bet tačiau, perskaičius knygą nesijaučiau įtikinta (kaip ir S.Ahnhmo 9 kape, kur dvynukais visiškai nėščia per pilvą nieko nebematanti policininkė laksto laukais ir po apleistus pastatus). Tikriausiai silpniausia pasirodė Martino linija, vergavimas uošvei, toks truputį perdėtas žmonių traukimas iš kelio ir šiaip viso šito motyvai – kodėl kai kurie personažai elgias kaip elgias, kodėl atsitinka vienaip ir kitaip – toks truputį pritempimo jausmas. Ir dar tas paslaptingasis veikėjas šantažuotojas kažkoks neaiškus, nežinau, ar ten iš viso reikalingas, buvo galima ir be jo apsieiti. Na, ir ta Pelenės istorijos dalis – iš nepritekliaus į tokį keistą aptekimą turtais. Mheee.

Na, bet perskaičiau (o čia jau pasiekimas, nes paskutiniu metu esu linkus knygas mest), ir, labai nesikabinėjant tikrai visai neblogai. Vasaros savaitgaliui puikiai tiks. Neparamstytos trys žvaigždės iš penkių.

*už knygą dėkoju leidyklai Balto.

 

 

9 kapas

Šis trileris turi viską, kas trileriui priklauso turėti, o svarbiausia, kad puslapiai tik verčias, tik verčias, kai skaitai, bet dievuliau, kiek žiaurysčių, negalėčiau dviejų tokių knygų skaityti viena paskui kitą. Tai tikriausiai ir šitą trilerių kriterijų puikiausiai išpildo. Bus įdomu autoriaus pasiklausyti per knygų mugę, gal papasakos iš kur jam kyla visos tos velnio skerdynių idėjos.

Na, o kai kurie žmonės gali ilgiausiai nešiotis skaudulius ir dar ilgiau planuoti keršto akcijas. “9 kapo” istorija prasidėjo meile konfliktų draskomoje pažadėtoje žemėje, tik kad tai meilei nebuvo lemta išsipildyti, nes įsimylėjeliai iš priešininkų pusių. O paskui, vos ne po dešimtmečio, tolimoje šiaurės šalyje pasipila žmogžudystės – nuo teisingumo ministro iki TV žvaigždės žmonos. O žudikas toks, kaip čia pasakius – mėsinėtojas, kad maža nepasirodo – kūnus net sunku sudėlioti į vieną rinkinį. Ir kodėl patyrusiems kriminalistams vis atrodo, kad byla niekaip nebaigta, nors policijos vadovybė mano kitaip?

Šeimyninės intrigos, meilės ir meilužiai, išdavystės, girtuoklystės – gyvenimas verda ir nėra laiko nei savaitgaliams, nei miegui. Tiek veikėjams, tiek skaitytojams. Jei norite prapulti knygoje – ši – pats tas.

Taikiklyje

Image result for taikiklyje

Užsinorėjau  kažko greito, įtempto, pageturner. Taylor Adams “Taikiklyje” goodreads gerai įvertintas (tokio žanro knygų vertinimams, pastebėjau, goodreads visai gerai pataiko su reitingu), tą patį vakarą, kai tik knyga pateko į rankas pradėjau skaityti, skaitau, skaitau, oi, jau pirma – žodžiu, taip, kaip trileriui ir priklauso būt, gerai, kad sukam laikrodį, tai gaunu papildomą valandą pamiegot.

Tai pirmai knygos pusei vakar, galiu pasakyti, visai priekaištų  neturiu – viskas greitai, įtemptai, smalsumas sukeltas į aukštumas. Čia dar daug nežinomybės, neaišku, kaip kas rutuliosis ir kurlink kryps.

Antroji dalis, kurioje vyksta visas veiksmas gal ir sukelia kai kurių klausimų dėl veikėjų veiksmų motyvacijos, kažko darymo ar nedarymo, bet per daug nekliuvo, sakykim, priskyriau fantastikos žanrui ( 🙂 ), o ir aukų buvo užtektinai, ne tai, kad visiems labai sekasi, tad ir mėgavausi per daug nesukdama galvos – tokios knygos norėjau, tokią ir gavau. Visiškai užskaitau. O knyga net ir moralą turi – niekada nepasiduok. Net kai gyventi, tavo manymu, liko 30 sekundžių.

 

Makbetas

Image result for jo nesbo makbetas

Kadangi patinka visokios šiuolaikinės graikų mitų interpretacijos, susigundžiau ir interpretuotu Šekspyru. Padariau klaidą įlindus į Wikipedia pašniukštinėt siužeto, intriga yra trilerio variklis, tad žinant, kas bus – nuobodu skaityt. Gerai, kad nugalėjau smalsumą ir perskaičiau tik klasikinės istorijos pradžią. Taip kad pirmas patarimas, jei jau nežinote ar nepamenate siužeto, geriau ir neskaitykite, jei jau labai norėsis, tai paskaitysite perskaitę knygą. Žinantiems istorijos detales iš viso gali būt nuobodu. Na, nebent esate ištikimas Jo Nesbo fanas, kuriam privaloma perskaityti visas autoriaus knygas.

O šiaip kaip įspūdis? Na, perskaičiau storiausią knygą, tai tikriausiai gerai. Kai jau nebežinojau, kas įvyks, tai skaičiau kaip normalų trilerį. Gal ne pats nuostabiausias, bet visai neblogas. Tik šiaip toks tamsus, niūrus ir vietom visiškai beviltiškas, tai esant prastos nuotaikos irgi gal geriau neskaityt, bo galima prarast gyvenimo džiaugsmą. Bet tokie jau tie trileriai – apie didžiausias žmogaus nuodėmes.

The Mother-in-Law / Anyta

Anyta - Sally Hepworth

Norėjau kažko paprasto, atsargiai pradėjau klausyti šios knygos per daug nieko nesitikėdama, dar net akis pavartydama dėl knygos pavadinimo (“Uošvienė” aka anyta, na, žemaičiuos tokio žodžio kaip “anyta” neišgirsit), o aptikau visai neblogą trilerį. Tokį page turner, kad klausyti net erzino, nes atrodė, kad knygą tikrai skaityčiau daug greičiau, tad klausiau kiekvieną laisvą minutę.

Be “puslapius” vejančios intrigos – kas gi atsitiko – labiausiai man patiko knygos veikėjai – vienos šeimos nariai. Patiko, kad autorė nepasilengvino sau gyvenimo su pikta anyta ir gerute sūnaus žmona arba atvirkščiai. Net galima pasakyti, kad visi veikėjai tokie kaip ir visai ne blogiečiai, bet vis tiek kažkas bloga nutinka, o ir motyvų lyg ir vienas, ir kitas išlenda tai vienam, tai kitam veikėjui, taip kad teisingumo svarsyklės svyruoja pirmyn atgal – grynas malonumas.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „the mother in law book“

 

Nieko daugiau ir nepasakosiu, pabaiga gal ir ne tobula, bet visos knygos malonumas ir pabaigą atpirko – per daug nesikabinėsiu. Jei pakliūs į rankas, paskaityk. Truputis atgaivos nuo moterų traukiniuose, languose, rūkuose ir kituose objektuse.

 

The Silent Patient / Tylioji pacientė

Image result for the silent patient

Niekaip nesugalvoju, ar patiko man knyga, ar ne. Kažkur tarp patiko ir nelabai. Pradžia labai užintrigavo ir lyg šiaip neblogai sudėliota, susukta, tačiau antroj knygos pusėj, kai pagrindiniai veikėjai atsiduria vienoje vietoje, kas ten su jais atsitinka, man kažkaip, nu, netikroviškai. Tikrovė periena į filmą, kas gal ir nieko tokio, bet man turėtų būti arba tikrovė arba filmas. Va.

Žodžiu, vienas psichiatras labai susidomi pagarsėjusios bylos paciente, kuri šiuo metu yra beprotnamyje ir su niekuo nekalba. Alicia nuteista už vyro nužudymą ir tylėdama visiškai neketina gintis ar pasiaiškinti, kodėl taip padarė. O štai psichiatras tai priima kaip profesinį iššūkį, net įsidarbina toje ligoninėje, kurioje Alicia laikoma. Toks profesinis iššūkis. Bet, ar tikrai pasakotojas tik išsiaiškins, kas atsitiko nusikaltimo vietoje ir kodėl? Ir kodėl byla jį taip domina? Kaip ten su tais gerais norais ir pragarais?

Knyga pritiks visiems per daug nesikabinėtojams, laisvai gali stoti šalia visu merginų traukiniuose, moterų languose ir t.t.

*knyga pirkta audible

Beveidės aukos

Ponios ir ponai, knygos dailininkas Zigmantas Butautis taip tobulai parinko visiškai kraupų viršelį, kad jau buvau nusprendusi, kad tikrai šitos knygos neskaitysiu – baisu jau vien nuo to viršelio. Tobulai baisus viršelis ir totalus blackoutas apie tai, kaip visdėlto sugalvojau ją skaityti. Ir tikrai Tony Parsono įspūdis apie knygą “Prikaustantis kaip Jo Nesbo, tamsus kaip Stiegas Larssonas” šį kartą yra visiškai nereklaminis triukas. Puikiai pasakyta.

Na, mes visi esame kažkieno klasiokai ir visi esame girdėję apie mokyklines žudynes. Gal dėl to knyga taip ir įtraukia? Nes gali būti apie kiekvieną iš mūsų? Nes gi vos ne kiekviena klasė yra mažas visuomenės, kurioje gyvename atsipindys ir visada kažkokiu tai būdu sutelpa į tą statistinį varpelio formos grafiką: 10% vienokių, 10% kitokių, x procentų genijų, x procentų pamirštųjų – visi kiti tiesiog vidutinybės (ant kurių laikosi pasaulis, beje). Ir vidutinybės dažniausiai netampa visokiais serial killers, tad bijokite visų tų klasiokų, kurie tuose mažuose procentuose sukritę arba tokių, kurie nesimato klasės fotografijose ir jų net vardo negalite prisiminti. Ir dar, žinote, visi tie genijai, balansuojantys ant beprotybės ribos – irgi nieko gero nežada.

Per daug čia nesiplečiant, tik vienas įspėjimas – neprasidėkite su knyga, jei nenusimato gero skaitymo laiko, bent jau pradėkite penktadienio vakare, kad per savaitgalį galėtumėte perskaityti, gal kiek miego valandų paaukoję, jei kartais prireiktų. Prieš tai tik įsijunkite signalizaciją ir balkone išvyniokite porą metrų spygliuotos vielos. Ai, nors gal nevarkite, gali įlipt per lubas. Žodžiu, nebus ramybės ilgai skaitant, negi norit melstis, kad koks seniai nematytas klasiokas nepaskambintų?

Puikiai. Rekomenduoju mėgstantiems pasibauginti.

P.S. Vielos vis tiek nusipirkite, gal prireiks skaitant kitą knygą.

Stefan Ahnhem savo darbo vietoje

Seržantas Frostas

Image result for seržantas frostas

Užsinorėjau savaitgaliui detektyvo, tai ir ėmiau pirmą, kur po ranka gulėjo – šviežutėlis tiesiai iš pašto. Per savaitgalį suėjo kuo puikiausiai.

Su seržantu Frostu aš visai nepažįstama ir man skaitant jautėsi, kad kartais kažkokio jausmo ar ryšio trūksta su pagrindiniu veikėju, bet tikriausiai visiems Frosto pažįstamiems, t.y. pažįstantiems Frostą tokių sunkumų nekils. Nepaisant šito nesklandumo, intrigos pakanka  greitai versti puslapius.

Seržantas, kaip įprasta – siaubingai besirengiantis rūkalius ir girtuoklis, tikriausiai  idealistas darbine prasme ir, žinoma, totalus darboholikas. Aria dieną naktį ir dažniausiai teisybės labui nesilaiko taisyklių. Genialiems detektyvams žmonėms kaip ir galima – jų smegenys neturi laiko laukti teisėtai surinktų įkalčių – viskas vėliau vėliau vėliau. Na, o skaitytojui belieka vytis.

Knyga labai smagaus formato, puikiausia tinka visur tampytis su savim, tik kad labai nepatogiai verčiasi puslapiai. Miela leidykla, knyga turi net tik gražiai atrodyti, bet ir lengvai verstis. Nžn, kas ten blogai, gal popierius per storas?