Category: Detektyvas/Trileris

Septyni Majos žiedai

~ kzL ~ Leave a comment

Kaip aš visą laiką jaudinuosi dėl patikusių debiutantų antrų knygų. Sergu iš visų jėgų, kad pasisektų, kad man patiktų ir galėčiau visiems pasakot, kad reikia atkreipt dėmesį ir būtinai paskaityti. Knygų mugėjė lėkiau į Dainos Kleponės knygos prisatymą, kuris tikrai buvo labai įdomus, tik dėl viršelio nusiminiau – nepatinka man šitas viršelis, ta rožė man kažkokia per daug romantiška, tas kraujas… mhee nežinau. Nežinau, kodėl pasirinkta taip nutolti nuo pirmosios knygos viršelio stiliaus, juk tematiškai taip stipriai nėra nutolstama.

Ilgai sukau galvą, kurioj vietoj man nesueina šitos knygos galai. Iš pristatymo buvau susidariusi visai kitą įspūdį – atrodė, kad dominuos Rytprūsių tema, kad Karaliaučius bus ašis, aplink kurią viskas suksis. O gavosi taip, kad tai – tik viena iš siužeto linijų. Ir vis kirba klausimas: ar tas Karaliaučiaus pasakojimas iš tiesų natūraliai siejasi su kriminaline istorija? Nežinau. Man – nelabai. Kažkaip, atrodo, tik dėl to, kad reikia suklijuot.

Ir tada taip ir gaunasi: turime dvi stiprias, įdomias istorijas, bet tarp jų – silpnoka jungtis. Lyg dvi atskiros knygos po vienu stogu. Gal dėl to ir privargau skaitant mėginti jas suvesti į vieną tašką, kai nėr to taško. Prisipažinsiu, buvau gerokai pasimetusi, vis grįždavau prie schemos, kurią dar pristatyme nusifotkinau (o jūs galit rasti knygos gale), bet net ten – kūdikis, kuris, pasirodo, ne iš tos siužetinės linijos, kaip visos kitos schemos dalyvės. Na ir kas, kad nepriskirtas nė vienai moteriai – kodėl jis ten iš vis?

Na, ir lavonų po rožių krūmais man daugoka. Ypač šiuolaikiniam pasauly. Po karo – suprantu, bet dabar kažkaip taip lengvai su maišu bagažinėj gal nepasivažinėsi ir kaime, kur visi viską mato, nepakasi rūtų daržely. Na, o jau kai perskaičiau apie inspektorių, kuris taip pasimetęs savo meilės reikaluose, nekalbant apie akrobatinius nuotykius sename atrakcijonų parke, tai tik pavarčiau akis. Na, mano nuomonę apie inspektorių meilės reikalus jau gerai žinot. Jau geriau tegul geria, negu seilėjas.

Tikriausiai gavos taip, kad po knygos pristatymo skaičiau su tam tikrais lūkesčiais ir tie lūkesčiai ne visai pasiteisino. Galvoju, kad visos tos siužetinės linijos (išskyrus meiles seiles) buvo įdomios, bet sujungtos, nes reikia. Lieku pirmosios knygos fanė.

__________

Knygą pirkau knygų mugėj.

Akinantis sniegas

~ kzL ~ Leave a comment

Egzotinės vietos detektyvams visada prideda žavesio. Štai ir šio detektyvo veikėjai “uždaryti” nuošaliame Islandijos miestelyje, kurio pavadinimo nesiryšiu iš galvos rašyti. Viskas vyksta fjorde, prie kurio galima privažiuoti senu tuneliu po kalnu, o jau kai užsninga, tai visas eismas paralyžuotas, kartais net nebandoma valyt. Bet tai nereiškia, kad žiema ir sniegas sukausto miestelio kultūrinį gyvenimą – vos keli tūkstančiai gyventojų turi savo mėgėjišką teatrą, kuriame šiuo metu intensyviai ruošiamasi premjerai. Gal net jaunajam Ariui iš Reikjaviko, pasiryžusiam savo policininko karjerą pradėti čia, pavyks pamatyti premjerą? O gal ir ne, nes staiga miestelį, kuriame niekada nieko nevyksta užpuola negandos. Bet kaip sugauti blogiečius vietoje, kur visi vienas kitą pažįsta ir žino, kad tas ar anas yra “geras vaikinas”. Ir ko tu čia jaunuoli dabar prisigalvoji?

Nespoilinsiu, kaip sekės, ar nesisekė premjera. Knyga visai gerai susiskaitė, nepaisant, kad jaunasis policininkas biškį susivėlė savo meilės reikaluose, kas žinia, paprasatai mane erzina. Nu, bet oh well, labai jau jaunas, galima atleist. O tie ramaus miestelio žmonės, tokie visai “pagerinti”, tereikia tik Pandoros skryniai atsiverti…

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”.

Mergaitė pajūryje

~ kzL ~ Leave a comment

“Mergaitė pajūryje” man net labiau patiko nei “Vyras Hogėje“. Skaitytojas vėl atsiduria salose, kur esi visiškai priklausomas nuo keltų. Nėra kelto – niekur nepabėgsi. Šioje knygoje komisarė atvaro pas savo dabartinę meilę, bet vos tik atvykus, žinoma, gauna skambutį, kad laikas darban, nes dingo paauglė. Mergaitės tėvai priklauso konservatyviai evangelikų bendruomenei, kurios vaikus visais būdais stengiamasi apsaugoti nuo aplinkos poveikio, kad nesugalvotų išeiti iš bendruomenės, kaip tai padarė dingusios Marijos sesuo. Po truputį aiškėja, kad tėvams nusaugot nelabai pavyko, pasaulis visa jėga į paauglių gyvenimą veržiasi, nelabai čia nulaikysi.

Knyga skaitėsi gerai, niekas per daug neužkliuvo. DABAR BUS SPOILERIAI: tik šiaip keista, kad visą knyga kalbama apie bendruomenę, kokia ji ten konservatyvi, kokios gyvenimo taisyklės ir t.t. Detaliai negrinėjami visi įtariamieiji, o žudikas – prašalaitis. Išlenda pačioj pabaigoj. Tai kai perskaitai, galvoji, o tai kam čia tiek visko apie tuos kitus žmones. Keistas autorės pasirinkimas. Dažniausiai tokiais atvejais prašalaitis gan anksti įvedamas į knygą ir skaitytojas žino, kad žudikas jis. Visa intriga – kaip supras, kad čia jis, kaip policija jį ras ir pagaus. O čia jis figūruoja kaip variantas x, bet tikrai ne pagrindinis. O gale atsiranda – voila. Biškį kažkaip durnai atrodo. Bet kažkaip vis tiek normaliai susiskaitė, nepaisant tos keistos struktūros.

Už knygą dėkoju leidyklai “Briedis”.

Keistoji Selė Daimond

~ kzL ~ Leave a comment

Kaip norėjau pageturner’io, taip ir gavau. Nors aišku, mane erzina visokie palyginimai su Eleonorom Olifant (perskaičius knygą galiu pasakyt, kad ji ramiai toliau gali ant savo pjedestalo stovėt) ir šiaip koks milijonas pagyrų ant viršelio, bet tiek to, juos geriausiu atveju perskaitau knygos vidury arba pabaigoj.

Selės Daimond istorija tokia paturbinta. Bet va, perskaičius galvoju, ar ne per daug autorė priturbino. Pirmoj knygos pusėj visai gerai, įtampos ir nežinomybės pats tas, o kai jau viskas pradeda aiškėt, kas ir su kuo, nu, tai biškį ir bjauru (tokia tema), bet vietom gal ir per daug, nors negali sakyt, kad neįmanoma. Man atrodo, kad Selė, kuri knygos pradžioje absoliučiai tiesiogiai priimdavusi, kas jai sakoma, iki knygos pabaigos kažkaip per greit pasidarė labai “civilizuota”. Netinkamas žodis, na, bet į tą pusę. Man tiesiog toks jausmas, kad per staigus pokytis. Ir piniginiai reikalai tokie, kažkaip daugokai pasišvaistyta, maždaug tiek, kad pradedi nelabai tikėt. Na, bet negi man gaila, tegul sklaidosi.

Knyga užbaigta taip, kad tikrai aišku, kad bus pratęsimas, ir aš jaučiu, kas ten gali nutikt, ir tiesą pasakius, nenoriu žinot. Įtariu, kad bus daug tamsos, purvo ir nelaimingų žmonių. Ir kiek prisibijau, kad autorė nebūtinai išbalansuos ant ribos, kur pasakojama istorija vis dar tikiu. Bet šiuo atveju, jei norit įtraukiančio trilerio, kur puslapiai verčiasi pagreitintai, tai tikrai ta knyga, kurią reikia imt.

————–

Už knygą dėkoju Almai Litterai.

Įrašyta kauluose

~ kzL ~ Leave a comment

Turiu pasakyti, kad pirmoji serialo dalis man patiko labiau. Kas šioje užkliuvo – kad buvo labai daug tų ribinių situacijų, kur jau žmogui turėtų būti amen, bet jis kaip koks Terminatorius eina per ugnį ir ledą. Basom. Ten maždaug kiek badė, nesubadė, kiek degė, nepadegė. Bet čia jau toji šalutinė einamoji siužetinė linija, pati detektyvinė linija visai nieko, pakanka ir įtampos ir šiaip reikalų. Tai, kad veiksmas vyksta atokioje Škotijos saloje, audros visiškai atskirtoje nuo pasaulio, irgi prideda savo egzotikos ir dar kartą parodo, kaip prieš gamtą nepapūsi. Na, o jei įdomu, kaip sudega lavonas, ypač visiškai sudegęs, išskyrus, pvz., kokia plaštaką – tai knyga kaip tik jums. Nes tikrai ne velnias ir prakeiksmas ten, o biologija, chemija ir fizika viename.

Kaulų kelias

~ kzL ~ Leave a comment

Poilsinis detektyvas. Patiko, kad turi archeologijos liniją ir vietomis visai gerą siaubo atmosferą. Beje, ir gamtinė vietovė tokia įdomi – per potvynius ten pelkes užlieja jūra ir tuo metu ten labai pavojinga. Vienintelis priekaištas autorei – one night stand – ar tikrai reikėjo? Nu, nu kaaam? Rekomenduoju pasikonsultuoti su Sally Rigby, kuri savo detektyvuose puikiausiai išsiverčia be meilių. Bet šiaip, visai gerai skaitėsi, nors ir turiu problemu patikėti pabaiga. Bet, oh well, kadangi pramoginis, tai apsimesiu, kad ok.

_________________________

Už knygą dėkoju Balto.

Neprašyti Veros Vong pamokymai žmogžudžiams

~ kzL ~ Leave a comment

Vera Vong yra dar viena tetulė (kinietė) su totoriškais prieskoniais. Ji viską geriausiai žino ir nesibodi kitiems paaiškinti, kaip gyventi, ypač savo vienatiniam sūnui, kuriam galima rašinėti žinutes penktą ryto aiškinant, kad kol miegi (penktą ryto), gyvenimas eina pro šalį, tad geriausia keltis, daryti mankštą ir eiti dirbt. Na, Vera maždaug tokio stiliuko.

Kažkada populiari buvusi arbatinė visai nusigyveno, bet kadangi turtas išpirktas ir nereikia mokėti nuomos, tai Vera gali sau leisti vieną vienintelį klientą per dieną. Na, bent iki tos dienos, kai savo arbatinėje ji randa lavoną. Policija, savaime suprantama – nekompetetingi tinginiai, tad tyrimo Vera imasi pati ir negali sakyti, kad ne į temą. Smegenų Vera tikriausiai turi ne mažiau nei įkyrumo. O visas šitas miksas knygoje visai gerai suveikia ir smagiai susiskaito (man susiklausė). Antroj knygos pusėj gal kiek buvo per daug sentimentalumo ir pasaulio gelbėjimo (pritrūko Veros stačiokiškumo), bet summa summarum, užkaitau, smagus skaitinys.

Web of Lies / Speak No Evel / Never Too Late / Hidden from Sight

~ kzL ~ Leave a comment

Sally Rigby detektyvai apie Sebastian Cliffordą tokie visiškai neįpareigojantys ir labai tinkami pavargusiom smegenim. Keturis suklausiau, kai jau visai niekas nesiklausė, bet ties ketvirtu ir baigiau, nes kažkaip visai nupaprastėjo. Šiaip pirmasis “Web of Lies” visai fainas.

Žodžiu, Sebastianas Cliffordas yra mėlyno kraujo ir jo giminė labai nepatenkinta, kad titulo nepaveldintis sūnus ėmėsi tokios žemiškos profesijos. Dabar jis tokioj kaip ir pusiau priverstinėj pensijoj, ir viena tetulė/pusseserė/pusbrolio žmona, ar kažkas panašaus, netiki, kad jos vyras nusižudė ir prašo Sebastiano pagalbos ištirti “savižudybę”. Sebastianas nenorom sutinka, bet šitam kaime, kuriam gyvena minimoji ponia, neturi jokių ryšių su policija, tad kaip čia gauti tyrimui reikalingą informaciją. Skambina į policiją ir užsirauna ant nuobodžiaujančios pareigūnės Lucindos Bird. O šioji sako, kad nieko neduos, nebent Sebastianas leis jai laisvu nuo darbo metu prisidėti prie tyrimo. Na, taip ir imasi kartu dirbti.

Nežinau, ar labai čia pliusas detektyvui, nelabai su detektyvu turi bendro, bet man žiauriai patiko, kad neįvyksta jokia meilės istorija tarp Cliffordo ir Bird. Aleliuja. Visą knygą laukiau, kad jau bus ir nebuvo. Va, dėl to ir užskaitau, ir perklausiau dar tris iš to džiaugsmo. Tai ir rekomenduoju detektyvų mėgėjams atostogų ar smegenų perdegimo metu. Tebūnie fainiausia policininkų (ex ir ne ex) porelė be love story. Romantikams netinka (nėra meilės).

Aš rasiu raktą

~ kzL ~ Leave a comment

Ahndroril šeimynėlė pakūrė dar vieną serialą po Alex Ahndoril pseudonimu (dar yra serialas po Lars Kepler vardu). Tai šio serialo pradžia tokia pusėtina (sako, kad toliau geriau sekas), labiausiai tai mane erzino pagrindinė veikėja, kuri tipo vos ne turi supernuojautą ir sugebėjimą sudėlioti detales į vietas, išspręsti sunkiausius rebusus ir išnarplioti sudėtingiausius nusikaltimus. O bet tačiau kažkaip skaitytojui sunku tuo patikėti, kai pusę knygos genialioji Julija Starks svaigsta apie savo buvusį vyrą ir bando jį susigrąžinti atgal, nors jis aiškiai pasakė – ne, ne ir ne. Ai, nu, bet vis tiek pasvaikim, gal iš trigubo “ne” galima išspausti vieną “taip”. Žodžiu, buvo gera mankšta akių vartymui.

Pats siužetas – pusė velnio. Pas jau minėtą “genialiąją” Juliją, kuri turi įkūrus savo agentūrą (aišku, pasvaikime, kaip galėtume būti verslo partneriais su buvusiu vyru, kuris jau 3 kartus pasakė ne) atvyksta vyrukas, kuris po eilinio nutrūkimo savo telefone randa nuotrauką, kurioje, galima įtarti, sėdi jau miręs žmogus. Kaip ir kodėl ši nuotrauka atsirado jo telefone? Bičas biškį paklaikęs, nes nieko neatsimena, o vaizdelis tikrai ne koks. Tai kas gi ten iš tikro atsitiko? Kodėl turtuoliai irgi verkia 🙂 ?

Knyga labiausiai tinka skaityt, jei skaitytojas pervargęs ir totaliai nusibaigęs, kokia aš ir buvau prieš savo atostogas – tekstas visiškai paprastas, be jokių įmantrybių, taip maždaug viena akim gali skaityt. Bet šiaip nežinau, ar toliau skaityčiau serialą, nebent Julija nustotų persekioti savo ex. Nes trileriuose ir detektyvuose man patinka “mylėti” ir žavėtis detektyvais, net jei tai senutė bobulencija buvusi slapta agentė. Kažkaip manęs neįtikina, kad toks skystaliukas vyrų atžvilgiu gali būti kieta detektyvė.

____________________________

Už knygą dėkoju Balto leidybos namams

Marble Hall Murders

~ kzL ~ Leave a comment

Horowitz yra mano meilė ir gali rašyti ką tik nori – aš ištikimai jį skaitysiu. Šiąja knyga tęsiama Susan Ryeland serija (čia trečioji dalis), kurioje skaitytojos ir skaitytojai vėlgi pamaloninami dviem istorijom vienoje knygoje.

Susana iš Graikijos grįžta atgal į Londoną ir gauna redaguot nebaigtą knygą. Žodžiu, ten toks literatūrinis suktinis – kuriama knyga – tęsinys populiaraus autoriaus Alano Conway serialui apie detektyvą Pund (klausant audio biškį susisuka galva, bet svarbiausia nepanikuoti). Na, ir žinoma, beskaitydama rankraštį Susan susivokia, kad istorija kaip ir primena tikrą istoriją, o be to linkstama link išvados, kad tetulytė ne tai kad sava mirtim mirė, na ir, žinoma, kai knyga bus baigta, turėtų išaiškėti ne tik žudikas knygoje, bet ir tikraim gyvenime. Bet tada prasideda kebeknė, į kurią Susana, aišku, negali nekišti nosies.

Nu, vienas malonumas, skautykit/klausykit ir džiaukitės. Aš, tiesa, sugalvojau, kad noriu vėl iš pradžios perklausyt, nes nebelabai detalių atsimenu, kas ką nužudė, o šioje tikrai visokių niuansėlių pilna iš ankstesnių knygų.

Mirties chemija

~ kzL ~ Leave a comment

Dėl labai intensyvaus smegeninio darbo darbe, stovėjau prie lentynos ir ieškojau detektyvo, nieko labai įmantraus ir sudėtingo nesugebėjau čia paskutiniu metu skaityt. Kažkaip buvo likus Simon Becket detektyvų serija neskaityta, pasitikrinau, kad “Mirties chemija” yra pirmoji dalis ir ėmiausi. Beskaitydama ir kitas dalis susipirkau, kaip tik leidykla taikė nuolaidas.

“Mirties chemija” patiko. Gal kiek netikėtas žudikas ir išrišimas buvo, bet šiaip patiko ir angliško kaimo atmosfera ir sukurta psichologinė būsena. Į skelbimą laikraštyje atsiliepęs jaunas gydytojas Deividas Hunteris, važiuoja į provinciją pasislėpti nuo gyvenimo. Jis padeda neįgaliu tapusiam gydytojui, priiminėja pacientus ir t.t. Kol miške randamas gerai apiręs lavonas ir tenka prisiminti savo tikrąją teismo medicinos eksperto, besispecializuojančio kūnų irime, specialybę. Makabriška ir įdomu, primena Caitlin Doughty “Kai tavo veidas išnyksta dūmuose“. Na, bet kas gi žudikas? Gal pats Deividas?

Hang on St. Christopher

~ kzL ~ Leave a comment

Patrakėlis detektyvas Sean Duffy jau pusiau pensininkas yra su drauge ir dukrele gyvena Škotijoje, toli nuo Troubles, kurie krečia Šiaurės Airiją. Vos kelioms dienoms per mėnesį jis plaukia keltu į Belfastą padirbėti paprastu “pyleriu” (policininku), kad sukauptų reikiamą stažą pilnai pensijai. Bet staiga – žmogžudystė, o vienintelis detektyvas atostogauja. Šefas kviečias Sean’ą gelbėt situaciją ir pradėti tyrimą. Ne, neee, sako, Duffy, bet su slaptu malonumu imasi bylos, prieš tai dar išsimušęs gerą užmokestį už viršvalandžius.

Na, žodžiu, viskas puikiai, labai man patinka šitas detektyvų serialas. Sean Duffy labai charkteringas personažas, vietoje nenustygstantis nenaudėlis, kur taisyklės, maždaug, tik lūzeriams. Gerard Doyle įskaitymas irgi superinis, akcenčiukas, intonacijos – viskas tobula. Tik šioje dalyje teko kiek pripažinti pagrindinio veikėjo nemirtingumą ir kelios gyvybei pavojingos situacijos jau buvo labai ant akių vartymo ribos. Na, bet jau tikrai nenoriu pražudyt Duffy ir tikiuos, kad autorius irgi bus gailestingas. Tikiuos, Sean dar ilgai neis į pensiją.

Užtemimas

~ kzL ~ Leave a comment

Kadangi nebeskaitau knygų nugarėlių, tai visai netyčia atostogoms pasiėmiau Hario Hūlės serialo knygą – kažkaip tikėjaus, kad čia ne serialinė knyga. Iš karto gavau velnių nuo HH gerbėjos kolegės knygų žiurkės, buvo liepta knygą dėt į šoną, nes nu nesuprasiu pusės knygos niuansų ir subtilybių. Na, o tai ką skaityt per atostogas tada, o be to, kada turėsiu laiko tokią storulę perskaityt. Tai skaičiau, ir perskaičiau, gal niuansų ir nesupratau, biškį pacheatinau, pasigooglinau ir paklausiau ChatGPT, kur jau labai rūpėjo žinot, ar teisingai įtariu, kas ten galėjo būti atsitikę (dabar jau tikriausiai visai būsiu nulinčiuota už tokias išdavystes).

Tai kaip man su HH sekės. Nu gerai viskas, aišku, pradžia kiek nustebino, nes nesitikėjau, kad HH sutiksiu Kalifornijoj asistuojant kažkokią damą, tai pradžia tokia buvo, hmm, o kas čia dabar – žiauroka tokia su visais tais meksikiečiais. Na, o pabaiga, tiesą pasakius man per ilga. Nu, kiek ten galima tą skaitytoją vedžioti už nosies? Ne tas žudikas ir dar ne tas, ir dar ne tas, ir dar kokį šimtą kartų ne tas. Kadaaaaa gi bus aišku??? Tai man biškį toks jausmas, kad šitoj vietoj Jo kiek persitengė. Kadangi nesu jo ekspertė, tai nežinau, ar čia tik šitam, ar šiaip jam patinka persistengt.

Na, bet aišku, kuo puikiausiai susiskaitė, puikus atostogų detektyvas, matyt niekaip aš jau to HH neišvengsiu ir po knygą iki pensijos perskaitysiu visą serialą. HH mylėtojų prašau manęs labai neteist, bet Horsto herojus man mielesnis.

Epilogas. Tai buvo paskutinis KŽL įrašas. Neatskleisti patikrinti šaltiniai byloja, kad HH gerbėjai knygų žiurkės nepasigailėjo, atėmė kompą ir nukirpo interneto laidus.

_____________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”

Mirties kąsnis

~ kzL ~ Leave a comment

Visiškai paprastas, plonas, tad labai taikliai išleistas pocket book formatu detektyvas. Toks neįpareigojantis ir neįsipareigojantis, puikiai tinkantis vietoj tūpo brausinimo, kai visi galvos pajėgumai yra išeikvoti, o vis tiek kažko norisi.

Agata Reizin atvažiuoja gyventi į mažą Anglijos kaimelį, kuriame net ir dvidešimt metų gyvendamas žmogus vis tiek yra atvykėlis ir svetimšalis. Pripratusi prie aktyvaus gyvenimo ir vadovavimo, ji jau pirmosiomis dienomis galvoja, kad atvažiuodama čia padarė klaidą. Nu, kaimas tikrai ne jai. Kol neištinka lavonas kaimynų name, o ir šiaip neatsiranda reikalų, kur ji galės pasinaudoti savo sugebėjimais (ne kulinariniais).

Einu ieškoti antros bylos, šiandien vakarui bus pats tas.

__________________

Už knygą dėkoju leidyklai Balto.

Master. Versija 1.1

~ kzL ~ Leave a comment

Visiškai netikėtai, štai tokia mano pirmoji 2025 metų knyga – lietuvių autoriaus karinis trileris (autoriaus dovana) apie netolimą ateitį. Šita knyga – koncentruotas veiksmas ir jokių papezėjimų ir ilgesingų žvilgnių į tolį – jiems tiesiog nėra laiko. Tiesiog atsisėdi (atsiguli) ir perskaitai – įtampa sureguliuota gerai, o jau fantazija paleista pilnu pajėgumu, net juokas ima – knygoje ir Elono Musk prototipas, ir Putino masažuotoja ir jo botoxiniu chuilo veidu besirūpinantis gydytojas Pavlovas. Bet aš kažkaip pasijuokdama šias fantazijas priėmiau ir net akių nevarčiau, jei linksminamės, tai linksminamės, svarbiausia, kad nenuobodu ir, nors ir labai labai fantastiška, bet nėr to jausmo, kad briedas.

Dar ši knyga susiskaitė kaip kažkokia karinė terapija apie tai, kaip gėris bet kokiu atveju laimi. Šiandienos realybė tai žiauri, o aš čia džiūgauju skaitydama apie krūtą lietuvių karį, kuris pusiau kiborgas – turi “Elono” sukurtą dirbtinę super ranką, super ausį, krūvą elektrodų galvoj (nu, šitas viskas ok, artimoji tolimoji ateitis) ir taršo priešui kailį (ir pats nemažai gauna, bet turi nemirtingumo geną, kaip ir visi trilerių herojai). Įdomus ir karo žaidimo konceptas pilkojoje zonoje – jis narsto pasaulį ištikusių karo pokyčių, kai senieji karybos metodai nebeveikia, temą. Žodžiu, viskas ten normaliai ir su siužetu, ir su idėjom, ir su humoru. Nu, bet vieną akmenį tai mesiu į autoriaus daržą.

Na, mielas Antanai, jau jūsų AI sugeneruotos mergelės knygoje, nu, sorry. Jūs rimtai? Tai jūs karinį trilerį iliustruojat ar garažiuke kabantį mechanikų kalendorių su nuogakrūtėm panelėm? Čia toks pravalas, kad man žodžių trūksta. Realiai su šitais paveiksliukais jūs sakot, kad jūsų trileris yra “tik vyrams”, nes prisidėjot paveiksliukų su netikroviškom moterim ilgesingais žvilgnsniais. Nežinau, gal vyrams apkasuose visos moterys mintyse ir tampa tokiom gražuolėm, nu, o bet tačiau. Net nustebau, kai perskaičiau, kad bufetava Zina apvalaina, whatever it means. Kaip putka tokią įsileido namų šeimininkę babušką į savo dvarą? Žodžiu, banaliai padarėt, o nereikėjo, būčiau net neturėjus prie ko prikibt. Na, bet gal dabar visiems įdomu bus, apie ką aš čia ir prie ko čia garažinis kalendorius.

_____________________________

Knyga- autoriaus dovana