Category: Detektyvas/Trileris

Katarinos kodas

~ kzL ~ Leave a comment

Bijau kartotis, bet Jorn Lier Horst ir toliau išlieka didžiausių detektyvinių meilių sąraše. Būtent už subtilumą ir sugebėjimą išsiversti be kraujo fontanų ir devintą mėnesį dvyniais nėščių per tvorą lipančių policininkių. Horstas puikiausiai laiko įtampą be ypatingų butaforijų ir pribumbasų. Meistrystės ženklas.

“Katarinos kodo” byla jau užsigulėjus dėžėse kelis dešimtmečius. Išsijudina kiek netikėtai, atsiradus ryšiui su kita sena byla, kurios imasi naujai įsteigtas senų bylų peržiūrėjimo padalinys. Mūsų herojui detektyvui Viljamui Vistingui prireikia moralinių jėgų į bylas pažvelgti objektyviai, nes bylas siejanti gija – beveik Viljamo draugu tapęs Katarinos vyras. Kiek keistas pasirodė Adriano Stilerio, senų bylų skyriaus šefo portretas. Kažkokia labai jau neaiški jo praeitis, ir su tokia jis čia policijoje karjerą daro, hmm… Bet gal dar autorius prie jo sugrįš?

Einu pasitikrinsiu, ar tikrai visus vertimus perskaičiau, gal net ieškosiu angliškų vertimų, nes labai jau man patinka.

________________________________________________

Už knygą dėkoju “baltoms lankoms”

Lėta ugnis

~ kzL ~ Leave a comment

Man biškį gaila Paulos Hawkins. Bandau įsivaizduoti, koks turi būti spaudimas po “Merginos traukinyje” parašyti dar vieną super bestselerį. Bet gal kartais geriau neleisti nieko, negu leisti kažką pusiau neiškeptą. Tokia man pasirodė “Lėta ugnis”, kurią pasiemiau poilsiniam paskaitymui.

Nieko gero, kai trilerio viduryje jauti kad visai nebeįdomu ir damušinėji knygą tik dėl to, kad knyga nestora, na, ir smalsu, kaip autorė viską sudėlios. Nors pradžia buvo įtraukianti ir pasirinkta įdomi trilerio aplinka – Londono kanalai ir juose laivuose gyvenantys žmonės – pačia istorija ir nusikaltimo motyvu aš nepatikėjau. Daugiau nelabai ką ir bepridursi.

Aštuonios tobulos žmogžudystės

~ kzL ~ Leave a comment

Oi, koks fainas tas Peter Swanson, kaip jis išduria visus knygų, knygynų ir bukinistų mylėtojus! Nes juk visi, kas knygutes myli praktiškai prilygta meiliems knygynuose gyvenantiems katinukams (šioje knygoje irgi yra vienas ryžikiukas). Taigi, visi blogiečiai, maniakai ir sociopatai gi yra arba knygose, arba už knygyno durų, ar ne taip, mielosios knygų žiurkės?

Koks sutapimas skaityti šią, knygą, kai už lango siaučia pūgos, o Amerikoj beveik taip pat siaubingai šalta, kaip ir knygos veiksmo metu. Ir štai mes visi kartu trepsėdami sniegą nuo batų jaukiai susitinkame senų detektyvų knygyne, kurį jo savininkas ir detektyvų ekspertas Malkolmas Keršou atveria net tada, kai dabgus maišosi su žeme. Na, žinoma, gi reikia katinuką pašerti. Tokią išprotėjusią dieną jis sulaukia netikėto skambučio iš FTB agentės, kuri nori pasikonsultuoti dėl kadaise knygyne vos pradėjusio dirbti Malkolmo sudaryto tobulų žmogžudysčių sąrašo. Atrodo, kad kažkas tuo sąrašu naudojasi.

Trumpas, greitas ir fainas detktyvas porai užpustytų vakarų. Man labai labai tiko pertraukoms tarp labai intensyvaus smegenų išnaudojimo (paskui, kaip sakau, būna keptų smegenų sindromas) – verti puslapius ir per daug nesikabinėji. Jei jau labai skaitytojas nusiteikęs kabinėtis, tai tikrai nuspręs, kad agentė kažkokia labai jau atsipūtus ir visiškai nesilaiko jokių griežtų procedūrų (kam irgi turi savų priežasčių, gi žinom, kaip šiam pasauly blogiečiams pavyksta išsukti uodegas!). Su FTB taip lengvai manau, nepaeitų, nors kas ten žino, gi vienas kubietis ten vos ne dvidešint metų kažkurią tai agentūrą vedžiojo už nosies ir buvo atskleistas tik per atsitiktinumą.

Žodžiu, kai ten klausiat lengvos ir neparinančios, tai štai “Aštuonios tobulos žmogžudystės” bus pats tas.

_____________________________________________

Už knygą dėkoju “Balto”

On a Quiet Street

~ kzL ~ Leave a comment

Šitas toks gerulis buvo. Žinia, baisiausi dalykai vyksta paprastam gyvenime, nereikia nei vampyrų, nei ufonautų, puolančių planetą. Vietomis man būdavo tiesiog baisu klausyti toliau, pvz., kai smurtautojas vyras grįžta namo ir žinai, kad bus blogai. Nu, mane tas žinojimas, kad bus blogai, tiesiog varė iš proto. Man matyt ne taip baisu, kai išgąsdina netikėtai, kaip baisu žinoti, kad bus baisu.

Nesinori labai spoilinti trilerio, tai tiesiog trumpai – veiksmas vyksta ramioje gražių namų gatvelėje. Tik ta ramybė, aišku, labai labai apgaulinga. Viename name gyvena niekaip su sūnaus netektimi negalinti susitaikyti motina – jos sūnų visai netoli namų mirtinai partrenkė mašina ir ji teisiog pakvaišusi išsiaiškinti, kas kaltas, kitame vis save bandanti nuraminti ir įtikinti, kad vaidenasi, vyro apgaudinėjama žmona, na, o trečiojo namo gyventoja apskritai kažkoka keistuolė, kuri bijo išeiti iš keimo ribų. Bet ar tikrai bijo? Gal negali? O gal jai neleidžiama?

Man tikriausiai labiausiai šioje knygoje patinka vėliau išsirutuliosianti kaimynių draugystė, kuri taip neįkyriai parodo, kaip svarbu yra ne tik žiūrėti, bet ir matyti, kaip svarbu klausyti savo intucijos ir šešto jausmo, ir kaip svarbu moterims palaikyti viena kitą. Knygos pabaigon jau meldžiausi, kad tik nesugadintų autorė pabaigos, kad sudėliotų visus taškus ir neprifantazuotų. Ir, mano manymu, jai tikrai pavyko. Vienoj vietoj ji vis dėlto sufeilino (parašysiu apačioj įrašo, kur man sufeilino), bet ten jau iš esmės nebėra taip reikšminga, jau aš buvau išgyvenus knygos pabaigą, ten tokia kaip antra pabaiga gaunas, tai apsimečiau, kad nesunervino. Bet iš esmės jau senokai skaičiau tokį gerą psicholiginį trilerį, tai labai rekomenduoju.

_________________________________________

Neskaityti – spoiler alert – nepatikėjau užstato galimybe. Jei skaitysit, padiskutuojam, ar sutinkat.

Paklydėlis

~ kzL ~ Leave a comment

“Paklydėlį” klausiau audio formatu ir tai buvo mano antroji Jane Harper knyga. Ėmiausi klausyti per daug nesitikėdama, nes neseniai suklausyta “Sausra” patiko taip vidutiniškai. O štai ši užkabino konkrečiai, suklausiau per keletą dienų. Tikrai man pasirodė daug stipresnė už “Sausrą”, labiau išgryninta. Ypač patiko veiksmo vieta – labai labai egzotiška Australijos vietovė vidury dykumos, kur iki artimiausio kaimyno važiuoti tris valandas. Creepy vietelė. Tokiose paprastai labai labai svarbu pritapti ir būti priimtam bendruomenės, nes izoliuotumas dykumoj panašus kaip kokiam vandenyne. Vandenyne gal bent žuvį gali pasigauti, o čia nebent pats iškepti kaip žuvis.

Taigi, šioje keistoje vietoje vieną dieną ir randamas iškepęs žmogus. Labai keista, nes Kameronas yra vietinis, kuriam iki kaulų smegenų įaugę išgyvenimo tokiomis klimato sąlygomis taisyklės. Kaip taip atsitiko, kad jis rastas toli nuo savo mašinos, be vandens atsargų, net joks tuščias butelis šalia nesimėto. Jokių smurto žymių, tik saulės nualintas negyvas kūnas. Kas atsitiko gerbiamam bendruomenės nariui, didžiulio ūkio savininkui, dviejų vaikų tėvui?

Ganėtinai neutraliai prasidėjęs detektyvas su kiekvienu puslapiu neria į tamsą ir augina įtampą. Ir kai jau supranti, kad autorė pristatė visus knygos veikėjus, susimąstai, o tai kas žudikas? Labai patiko, rekomenduoju pasiilgusiems gero detektyvo.

_______________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Sausra

~ kzL ~ 2 Comments

Labai žinoma, kad esu audioknygų fanė, jas klausau dar nuo tos senovės, kai jos buvo įrašomos diskuose ir klausydavau tik tada, kai vairuodavau. Taip jau nutiko, kad pirma mano audio knyga buvo visų laikų geriausiai įskaityta “Shantaram” (originalo kalba). Labai labai svarbu gera pradžia. Daug kas stebisi, kaip išlaikau dėmesį ties skaitoma knygą, tai tikrai ne su kiekviena pavyksta (angliška). Audioknyga turi būti pakankamai nesudėtinga ir geriausia būtų, kad tai būtų nuoseklus linijinis pasakojimas, pvz. George Saunders “Linkcoln in the Bardo” sunku skaityti tekstą, o klausyti audio yra tiesiog neįmanoma (turėjau knygą grąžinti). Tada jau suprantu, kaip žmonės užmiega skaitydami arba klausydami. Beje, šiemet mano perklausytų knygų kiekis labai sumažėjęs, nes daug laiko, kuris seniau būdavo skiriamas knygų klausymui, dabar išeina su Ukraina susijusiems reikalams (pvz., dabar klausau ir pusiau žiūriu Timothy Snyder “The Making of Modern Ukraine. Labai rekomenduoju.

Labai džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau galimybių klausytis knygų lietuviškai. Pavilioti nuo angliškų audio mane tikrai nelengva, nes kaip ten sako: “Įprotis – didelė jėga”. “Baltos lankos” suviliojo galimybe parsisiųsti vieną knygą nemokamai, jei parsisiunti jų programėlę. Taigi, Jane Harper “Sausra” – mano pirmoji lietuviška audio.

Kaipgi man sekės? Ogi visai neblogai, net geriau nei tikėjaus. Giedriaus Arbačiausko balsas neerzino ir nebuvo per daug vaidybos. Man nesinori, kad aktoriai įvaidintų knygą, aš pati ją galvoj įsivaidinu. Pageidautina, kad knyga būtų skaitoma, o ne vaidinama. Kai kurias klasikos spragas esu bandžius užkaišyti “Audible” įgarsinimais, bet ten irgi buvo vaidinimai su visokiais arklių prunkštimais ir durų girgždėjimais – visiškai neįmanoma klausyt. Klausant “Sausros” iš pradžių, kaip detektyvui man skaitymo tempas pasirodė per lėtas, tai pasinaudojau pagreitinimo funkcija (gal šiek tiek per daug žodžių sumalimo su 1,25 greičio, bet geriau nei ilgos pauzės).

Pats detektyvas visai nieko, gan ilgai autorė mane vedžiojo už nosies, paskui, atskleidus vieną kritinį faktą, viskas kaip ir pasidarė aišku. Šiaip aš mėgstu, kai žudiko išaiškinimu knyga daugmaž ir baigiasi, tai čia ne tas variantas, tai gal kiek per ilga pabaiga. Bet šiaip viskas cool, jau mačiau, kad parduotuvėje atsirado Harper “Paklydėlis” – mielai suklausysiu. Smalsu, kaip jums sekas su audio, ar išbandėt “Baltų lankų”?

Vyras Hogėje

~ kzL ~ Leave a comment

Šią knygą užskaitau ne už detektyvą, o už edukaciją. Haliga (kažkas panašaus į salą, bet ne sala, aukštuma jūroje, kuri lieka kyšoti, kai būna potvynis) buvo žodis, kuris nuvedė į googlą, į aprašus ir žemėlapius, ir tiesa pasakius, iki dabar nelabai suprantu, kaip ten viskas realybėje veikia ir kaip žmonės tokiomis sąlygomis gyvena, nes skamba tai neįtikėtinai. Tai toje nesaloje vyksta veiksmas – prie jos randamas vietinio gyventojo lavonas. Būdamas vietinis ir suprasdamas, kaip veikia potvyniai ir atoslūgiai, mirtis tikrai įtartina. na, o dar paaiškėja, kad jis buvo surištas.

Pats detektyvas irgi visai nieko, bet man nepatiko siužeto išdėstymas, labai ištempti trys ketvirtadaliai ir paskui labai greita pabaiga – man pasirodė neproporcingai sudėliota. Detektyvės meilės linija man irgi buvo nuobodoka, bet čia gal dėl to, kad čia jau ketvirtoji serialo dalis ir nežinau, kas ten buvo priešistorėje, ko ten jie šimtą kartų pykos ir du šimtus taikės. Summa summarum man knygą išgelbėjo haliga, jei ne ji, būtų toks labai neišskirtinis detektyvas.

P.S. knyga išleista labai fainu puskiečiu viršeliu, visi detektyvai turėtų būt tokiais viršeliais.

____________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Briedis”

Kraujo kvapas

~ kzL ~ Leave a comment

Būna tokių knygų, po kurių reikia daryti pauzę, nes kad ir kokios knygos besiimtum, per daug dar gyveni pasibaigusios knygos pasaulyje, kad galėtum įsijausti į naują istoriją. Tai “Kraujo kvapas” sukėlė man knygynes prastovas – niekaip negalėjau išlįsti iš bunkerio, toks stiprus buvo įspūdis.

“Kraujo kvapas” yra trileris apie partizanus. Kaip tiksliai apibūdina žodžiai ant viršelio, skaitytojo laukia “kruvina išdavystė, mirtina dvikova ir amžina viltis”. Būtent taip ir buvo. Įtampa nuo pradžios iki pabaigos, su vis man kylančia mintim, ko čia temptis, vis tiek visi mirs (geriečiai), o kartu ir kažkokiu naiviu noru laimingos pabaigos. Toks, sakyčiau, vidinis konfliktas gavosi. Ir kai perskaičiau, net atrodė, kad per gerai baigės, lyg galvoj būtų įrašyta nerašyta taisyklė, kad partizanai trileriuose nedalyvauja (ir pabaigoje visada garbingai miršta). O čia štai Kranauskas-Drakonas, partizanų vadas, kuris taip strategiškai ir žmogiškai nebemato prasmės, ieško ne didvyriškos, o protingos išeities sau ir savo būriui. Taigi, teko galvoj palaužyt stereoripų ir išankstinių nusiteikimų.

Antiherojai šioje knygoje irgi išskirtiniai, stiprūs psichologiniai portretai ir patys geri psichologai, tobuli manipuliatoriai, kurių tikrame gyvenime niekada nenorėčiau sutikti. Ir apskritai knygoje labai gerai atskeista sovietinės sistemos šantažo, žmogaus stūmimo į aklavietę sistema, yra gerų pamąstymų apie kovos, karo, pralaimėjimo prasmę, jie įdomiai skaitosi Ukrainoje vykstančio karo kontekste – kaip saugomi ir tausojami laisvų žmonių gyvenimai ir kaip mėsmale malami diktatūrų piliečiai. Man gal tik Drakono Nastė tokia nevykusiai užsispyrus pasirodė, jos ciocytė ir ta krūtesnė, gerai sublefavo savo kvaišumą. Nastė, toks vaizdas, pirkelėj gyvendama, atitrūko nuo realybės.

Man labai patiko, kad “Kraujo kvapas” nėra plikas, iš šablonų sukaltas alia piguva trileris (kaip “Gaono kodas“). Perskaičius šią knygą pasijaučiau perskaičius ne tik trilerį, bet ir istorinį romaną. Ir skaityti buvo malonumas – skaitės lengvai, greitai, persiritus į paskutinį trečdalį rekomenduoju turėti laiko užbaigimui, nes gali laukt bemiegė naktis. Su nekantrumu lauksiu kitų Bernardo Gailiaus knygų.

___________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Megpie Murders / Moonflower Murders

~ kzL ~ Leave a comment

Koks malonumas klausytis Anthony Horowitz mano naujo detektyvų serialo su Susan Ryeland ir Atticus Puend! Tik perklausiau antros dalies (nusipirkau su akcija), iš karto ėmiausi pirmosios (Megpie Murders) ir, deja, deja, tik dvi yra. Tikiuosi, bus daugiau, o kol nėra, tai klausysiu viso kito iš eilės. Kiek keista skaityt atbulai, nes susimaišė laiko juosta abiejų knygų, bet man čia totalus malonumas ir atsipalaidavimas, tai aš absoliučiai nesuku dėl to galvos.

Abi šios knygos storokos (klausymo apie 15 valandų), nes skaitytojas su abiem gauna bonusą – du detektyvus viename. Tai yra knyga kygoje – Susan, kuri yra detektyvų autoriaus Alano Conway knygų redaktorė, skaito detektyvą apie privatų detektyvą genijų Atticus Puend, o kartu, naudodamasi knygos užuominomis (nes autorius mėgėjas visokius reikaliukus slėpti knygoje), bando išnarplioti žmogžudystę realiame gyvenime. Žodžiu, vienas malonumas.

Megpie Murders, kurios man liko 3,5 valandos, Susan gauna Alano knygos rankraštį be paskutinio skyriaus. Ir to skyriaus niekaip neįmanoma surasti, o Alano irgi niekaip nepaklausi (nespoilinsiu), o Mooflower Murders – Susan iškviečiama išnarplioti senos istorijos apie vieš butyje įvykdytą žmogžudystę.

Labai rekomenduoju, man labai patinka, prieš šitą visai nublanksta mano dabar skaitomas detektyvas. Oi, pasirodo, yra serialas, tik kaip dabr jį pažiūrėt?

https://www.imdb.com/video/vi338543129

Kruvinas mėnulis

~ kzL ~ Leave a comment

Iš visų trijų ne iš eilės skaitytų Engberg detektyvų, šis, nors ir gerai skaitėsi ir puslapiai sparčiai vertėsi, turėjo mažiausiai įtampos ir buvo lėčiausias. Detektyvuose, žinia, norisi įtampos ir tempo. Šiame autorė kiek užsižaidžia su visokiais nukrypimais, kurie savaime gal ir neprailgsta, bet va, visos knygos apimtyje ir prisikrauna.

Vis dėlto man patinka, tie detektyviniai serialai. Ir būna gaila, kai baigias. Ir “Kruvinajame mėnulyje” tikrai smagu sekti detektyvų asmeninio gyvenimo siužetines linijas, kurios, net juokinga, Engberg knygose dažniausiai apie tai, kas su kuo permiegojo ir kaip su tuo reikia gyventi susitikus darbe. Bet manęs kažkaip neerzina. Taigi, jei jau imsitės Engberg skaityti, tai siūlyčiau nuo pradžios.

Trumpai apie siužetą. Vieno Kopenhagos mados grietinėlės vakarėlio metu išsivėmęs kraujais miršta vienas žvaigždukas. O kitą dieną – pasikėsinimas į dar vieną. Nesmagiausia mūsų herojui Jepei, nes jo geriausias draugas aktorius Johanesas taip pat sukinėjosi vakarėliuose ir net visai turėjo mokyvų nukneckinti pirmąją auką. Tik ne tai! Tik ne tai! Jepė negali patikėti, kad jo draugas galėtų žudyti.

Policijos įtariamieji traukia tvirtas alibi kortas, lyg ir stumia tyrėjus į akligatvį. Bet čia “Sėjiko” herojai du pensininkai sugalvoja paraizgyt pinkles ir padėti Jepei su savo versijomis (va čia ir geriau būti skaičius “Sėjiką”, kad šiuodu nebūtų visai iš mėnulio nukritę.

Šiam kartui man gal detektyvų užteks, bet mielai skaitysiu kitas šio serialo dalis, kai tik atsiras.

_______________________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”

Sėjikas

~ kzL ~ 2 Comments

Toliau tęsiu Katrine Engberg detektyvų serialą. Detektyvai ir trileriai pats geriausias atostogų skaitalas. Tik, aišku, daug vietos lagamine užima, o gyvavimo trukmė vos diena kita.

“Sėjikas” yra pirmoji Kroner and Werner serialo dalis ir, sakyčiau, gal man net labiau patiko negu “Drugelio namai”. Arba panašiai patiko. Aišku, tenka atsukti laiką atgal ir Anetė, kuri trečiojoje dalyje niekaip nenusėdi motinystės atostogose, čia dar tik burkuoja su savo mylimuoju, o Jepė vis dar labai kenčia po skyrybų su žmona.

Man labiausiai gal patiko šios knygos sluoksniškumas – žmogžudystės vyksta lyg ir dėl vienos priežasties, paties žudiko asmeninių motyvų, bet realiai tai viskas daug giliau užsukta, visai kitos priežastys, slaptos manipuliacijos kitais žmonėmis ir taip toliau. Ir blogiečiai tokie jau beveik nuo visko išsisukę, ir tik šeštojo detektyvų jausmo dėka byla nenutraukiama net atsiradus žmogui, kuris už viską prisiima kaltę. Nes vis tiek kažkas negerai, o su tuo negerumu profas tiesiog negali gyventi. Na, pridėkim dar ir tai, kad visas veiksmas vyksta pagal šiuo metu rašomą detektyvą (labai įdomu, nes mano dabar klausomame Anthony Horowitz detektyve “Moonflower Murders” yra knyga knygoje).

Žodžiu, didelių lūkesčių neturėjau, po @juoda lentyna įspėjimų, buvau nusiteikus visokiems vertimo šedevriukams (buvo keletas vietelių, kur sakiniai nė į tvorą, nė į mietą ir dar be reikšmės, buvo ir typos), bet kažkaip, kai žinai, ko laukti, tik juokino tos nesąmonės. Smagu buvo perskaityt ir atlaisvint namų lentynoje vietą, nes detektyvams metų metus laukti savo eilės tikrai ten ne vieta.

Drugelių namai

~ kzL ~ Leave a comment

Kaip kad žmonės užsimano silkės, taip aš būdama ne namuose užsimaniau detektyvo. Tai pakentėjau iki ryto ir variau tiesiai į Girulių biblioteką kokio nors padoresnio. Tai Katrine Enberg “Drugelio namai” gerai susiskaitė, puslapiai greitai vertėsi, nebuvo didelių nesąmonių (alia per tvoras laipiojančių devyntą mėnesį su dvyniais nėščių policininkių) nei didelių galvosūkių. Tiesa, vieną siužetinę liniją gal būčiau metus lauk, nes kažkaip man pritrūko surišimo su kitomis linijomis, bet kadangi buvau nesikabinėjimo nuotaikos, tai tiek jau to. Tokia gavos poilsinė knyga.

Na, o detektyvų siužetų atpasakot kaip ir nelabai verta. “Drugelių namai” susiję su medicina, psichikos ligomis, ligonių slauga. Vieną dieną Kopenhagoje randama negyva slaugytoja – jos kūne kažkokie keisti simetriški įpjovimai, o auka nužudyta visiškai nuleidus kraują. O kitą dieną dar viena tokia pati auka. Kaip jos susiję ir kas žudikas?

Ne šedevras, bet normalus detektyvas, jei kažko panašaus pasiilgote – puikiai tiks. Aš bandysiu skaityt pirmas dvi “serialo” dalis, tik girdėjau, kad pirmosios vertimas su vertimo perlais, tai žiūrėsiu, kiek kantrybė laikys.

Anomalija

~ kzL ~ Leave a comment

Pastebėjau, kad visai nebeskaitau knygų nugarėlių ir taip išsaugau didelę dalį knygos malonumo. Tad įspėjimas – šios knygos aprašymas ant nugarėlės, mano manymu, tikrai atskleidžia per daug knygos siužeto!!! Pirmą pusę knygos išgyvenau tokią nuolatos kylančią įtampą, nuo kurios neįmanoma atsitraukti – jei būčiau skaičius nugarėlę – nieko panašaus nebūčiau patyrus, nes iš anksto žinočiau, kas keisto nutiko. Toks siužeto spoilinimas tikrai nepateisinamas.

Bandysiu kažkaip neatpasakodama siužeto papasakot, kas taip patiko. Na, pirmiausia, kaip jau minėjau, įtampa patiks visiems trilerių mėgėjams ir mėgėjoms, o persiritus į antrą knygos pusę – pamąstymai alia Matrica apie tai, kokiame žaidime visi žaidžiame ir kas gali atsitikti, kai tai suvokiame. Kas sukūrė mūsų žaidžiamą žaidimą, kokia viso to prasmė ir siaubas suvokus, kad žaidimo kūrėjas gali sugalvoti žaidimą perkrauti, ypač jei žaidėjai nepateisina lūkesčių. Na, ir simuliacija, kaip žmonės reaguotų susidurę su savo paties klonais. Koks jų teisinis statusas, su kuo jie yra susituokę ir kaip pasidalinti sutuoktiniais, vaikais, turtais, nuopelnais. Vieni reaguoja vienaip, kiti kitaip, vienaip ar kitaip galima pasidalinti ir susitarti, o bet tačiau, ką daryti, jei matrica vėl meta klaidą (o gal ir ne, gal tokia programa) ir išmeta dar vieną klonų partiją?

Į knygos pabaigą perskaičiau ir nugarėlę, iš kurios sužinojau, kad autorius yra ne tik rašytojas, žurnalistas, bet ir matematikas, ekperimentinės literatūrinės grupės, kurią sudaro rašytojai ir matematikai, narys. Nu, kai ne cool? Rašytojas + matematikas = Goncourt’ų premija ir x valandų malonumo. Labai rekomenduoju su sąlyga, kad neskaitysit viršelio (arba pamiršit, ką skaitėt, ir užsirezervuosit laiko skaitymui (aš vienu metu jau vėluodama į susitikimą baiginėjau skyrių, trūko kokių penkių minučių, tai įsimečiau knygą į rankinę, planuodama pabaigti pasislėpus tūlike. Nelabai dažnai taip elgiuosi).

______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Žudiko beždžionė

~ kzL ~ Leave a comment

Žinokit, kad ši knyga tokia storulė – 556 puslapiai – yra tik privalumas. Galėtų autorius ir pratęsimą rašyti – mielai skaityčiau. O dar iliustracijos! Ir Raimondos Jonkutės vertimas <3. Ir neapsigaukite piktu bezdžionės žvilgsniu ant viršelio – nežinau, kaip jums, bet man tai toks labai jau grėsmingas ir piktas. Pikti šioje knygoje tik žmonės.

Gorilos Salės Džouns gelbėtojas suomis jūrininkas Koskela atsiduria netinkamoje vietoje netinkamu laiku ir, nedėkingai susiklosčius aplinkybėms, atsiduria areštinėje. Vargšė Salė lieka viena. Kaip išgyventi, kai visi tik ir taikosi ją sugauti ir įkišti į zoologijos sodą? Tik kad šios protingos gorilos galvoje – ne tik išgyvenimo klausimas, o ir rūpestis išnarplioti Koskelą supančiojusias žabangas ir išlaisvinti savo kapitoną. Ko tik tSalė, kad pasiektų, ką užsibrėžė ir kas tampa didžiausia jos svajone ir tikslu.

Ši knyga, nors pats tikriausias detektyvas – su privaloma įtampa, žudikais ir paslaptimis – iš tikro yra knyga apie draugystę, ištikimybę ir meilę – dalykus, apie kuriuos visada gera skaityti. Puiki knyga artėjančioms atostogoms – rekomenduoju prisidengus moksloo metų pabaigos proga padovanoti savo vaikams (skyčiau nuo 9 metų), o paskui skaitykite patys (tinka iki 99 m.).

_____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Mirtis rytuose

~ kzL ~ Leave a comment

Abir Mukherjee jau patikrintas autorius, tad jo Kaltukos detektyvų seriją mielai skaitau – kol kas nepasitaikė jokių loginių fantastikų, kurios detektyvą teisiog numarina.

Ketvirtoji Semo Vindemo byla man pasirodė mažiausiai egzotiška iš visų keturių, ko šiek tiek gaila, nes Indijos subtilybės tikrai yra stiprus šios serijos prieskonis. Pirmoji knygos dalis gal kiek užtęsta ir pritrūko įtampos, bet antrojoje autorius susigriebia, užduoda įtampėlės ir skaitytojui belieka džiaugtis, kad rytoj nereikia į darbą ir gali skaityti iki pabaigos.

Na, o detektyvų ir trilerių siužetų aprašinėti nematau reikalo, bet jei labai labai trumpai – mūsų herojus išvažiuoja į ašramą gydytis priklausomybės nuo opijaus ir čia jį visai netikėtai pasiveja praeitis iš Londono laikų, kai Semas, jaunas karjerą pradedantis pareigūnas, susiduria su pasaulio neteisybėm, kurios palieka dūšioj nuoskaudą ir kartėlį. Tos neteisybės per gyvenimą Semas gauna pilną dozę su kaupu, tik gyvenimo patirtis priverčia į ją skirtingai reaguoti, ką skaitytojas ir pamatys knygos pabaigoje.

Taigi, Mukherjee gerbėjai drąsiai gali tęsti pradėtą seriją, o visiems ieškantiems gero detektyvo – siūlau pradėt nuo serijos pradžios, nors visas knygas galima pavieniui skaityti, bet, man atrodo, smagiau sekti Vindemo istoriją nuosekliai. O man jau smalsu, kokia bus penktoji byla, tikiuosi ji jau laukia Rasos Drazdauskienės vertimų eilėj.

___________________

Už knygą dėkoju “Tyto Albai”