Kai lankiausi čia praėjusį kartą, skaičiau Muriel Barbery “Ežio elegancija”.
Šįkart buvau pasiėmusi krūvą žurnalų, N.Krauss “Great House” ir B.Kingsolver “Animal Dreams”, kurią praėjusį savaitgąlį radau sendaikčių turguje. (B.Kingsolver 2010aisiai laimėjo Orange prize už knygą “Lacuna”)
Dėl kažkokios priežasties nelabai man ten skaitėsi 😉 bet perskaičiau “Animal Dreams” skyrių, o ten radau citatą,labai labai tikusią tai dienai ir progai:
“God, why does a mortal man have children? It is senseless to love anything this much.”
Neįmantrus vertimas būtų: “Dieve, kodėl mirtingas žmogus turi vaikų? Neprotinga ką nors taip daug mylėti”
Iš karto prisipažinsiu, kad Nicole Krauss atžvilgiu negaliu būti nešališka. Net nežinau, kodėl. Kažkodėl jaučiu jai labai dideles simpatijas ir skaitydama jos naujausią knygą vis galvojau, na, tai kas, kad nesugaudau gijų, vis tiek man patinka skaityti šitą knygą. Skaitant buvo taip neaišku, kas vyksta ir kaip susiję personažai, kad atsivertus tuščius lapus pabaigoje pradėjau braižyti veikėjų schemą ir kaip jie susiję, ir lyg lyg pavyko sudėlioti, bet paskutinis skyrius, į kurį žiūrėjau su tokia didele išaiškėjimo viltimi, man visai susuko galvą ir vidurnaktį pabaigus skaityti kėliaus iš šiltos lovos, užsidegiau šviesą ir ieškojau knygos recenzijų tikėdamasi, kad atrasiu kažkokį stebuklingą išaiškinimą, ko nesupratau (kaltinau ir skaitymą originalo kalba – gal kažką svarbaus praleidau, ar ką?). Bet paskaičius recenzijas, pažiūrėjus interviu su autore supratau, kad to pasakojimo gijų net nereikia galų gale surišti, kad knygos esmė nėra išsiaiškinti, kaip veikėjai tarpusavyje susiję (nes jie ir nelabai susiję, bent jau kai kurie), nes knyga nėra apie stalą ir prie jo sėdėjusius žmones, o knyga yra apie “burdain of inheritance” (paveldėjimo naštą), apie tai, ką paveldime iš savo tėvų ir ką perduosime savo vaikams. Nors ir vien apie tai knyga taip pat nėra.
Kaip sako pati autorė šitas romanas yra “a novel without a center” ir “hard novel to describe” – tai jei skaitydamas šito nežinai, tai ir kankiniesi, braižai schemas knygos gale ir taip toliau. Ir aš galvoju, ar tiesiog reikia susitaikyti su tokia knygos esme, ar laikyti tai trūkumu – dar nesugalvojau.
Knygoje susitinkame daug veikėjų, kurie pasakoja savo istorijas, arba apie juos kažkas pasakoja. Pirmiausia sutinkame rašytoją Nadia, kuri budama jauna gauna “pasaugoti” didžiulį vieno Čilės poeto stalą su devyniolika stalčių. Poetas pražūva Pinočeto režimo gniaužtuose, o po dvidešimties metų pas Nadią atkeliauja Leah, kuri sako esanti poeto duktė ir norinti atsiimti stalą. Tas pats stalas pokario metais stovi Londone ir priklauso žydaitei Lotte, kurios keistą gyvenimo istoriją ištrauktą iš vieno iš daugybės stalčių išgirsime iš jos vyro lūpų. Yra ir kitų veikėjų, kurių nesurišau su stalu, bet, pasirodo, taip ir turi būti.
Galbūt tai ir išmuša iš vėžių, kad perskaičius knygą, ji nesibaigia, daiktai tuose stalo stalčiuose neišsidėlioja, arba tie stalčiai, sudėliojus istorijas nebeužsidaro. Eini pro šalį ir kaskart užkliūni. Ir nors kad ir kaip labai stengiausi, visko į vietas sudėlioti nepavyko, atskiros istorijos man tokios krausiškai gražios, su tuo užburiančiu Krauss stiliumi, dėl ko ir prisipažįstu negalinti būti nešališka. Tiesiog patarčiau neimti šitos knygos, kai norsisi kažko lengvo, neimti jos, kai neturi laiko paskaityti gerą gabalą, nes tai nėra lengvo žanro knyga, o skaitant ištęstai, tai visos istorijos gyvena kiekviena sau ir ką nors suprasti iš viso darosi labai sunku. Bet kaip viena blogerė parašė “reading the novel, I realized you don’t need to find a hidden meaning to enjoy the book”. Labai taikliai.
Po to, kai parašiau savo metinę ataSkaitą, sumečiau, jog nesuskaičiavau, kiek 2010-aisias skaitytų knygų buvo parašiusios moterys ir kiek vyrai. Suskaičiavau: 36 knygos parašytos moterų, 34 – vyrų, o vieną knygą rašė ir vyras, ir moteris.
Pati nustebau, jog kažkokiu tai būdu sugebėjau išlaikyti tokį idealų santykį, nes juk tikrai sąmoningai nebandžiau siekti tokio pasiskirstymo.
Viename mano dėstomame kurse studentai turėjo perskaityti daug daug mokslinių straipsnių angliškai ir VISI be išimties automatiškai visus straipsnių autorius vadino “He”, nors straipsnių autorės taip pat buvo ir moterys. Tiesiog studentų galvose mokslininkas tradiciškai yra vyras. Žinoma, tokie šabloniniai tradiciniai įsitikinimai juk yra paremti ilgamete istorija ir vis dar egzistuojančia vyrų dominavimu mokslo srityse.
Bet kokia situacija yra su literatūra? Aš prisipažįstu, jog žodis “rašytojas” man daug labiau asocijuojasi su hemingvėjiško tipo pagyvenusiais vyrais nei su trijų vaikų mamomis.Truputuką gėda dėl tokios klišės galvoje.
Per vieną TV laidą viena kritikė pasakojo, jog tradicija moterims imtis pseudonimus atsirado todėl, kad moterys norėjo apsaugoti save (moterims užssimti rašymu buvo negarbinga). Kita priežastis – jų knygos, ko gero, net nebūtų išleistos, o ir skaitytos jos būtų buvusios kitaip. Pavyzdžiui trys Bronte seserys pasirašinėjo Bell pavarde.
Bet ar egzistuoja koks nors vyriškas ir moteriškas rašymo būdas? Na, man tai taip neatrodo. Kiek gi bendro yra tarp J.S.Foer, M.Cartarescu ir I.McEwan?
Literatūrinės kalbos atžvilgiu bendrumo nėra daug vien todėl, kad anatomiškai tie vyrai panašūs. Ir atvirkščiai, juk J.Austen, G.Radvilavičiūtė ir S.Oksanen – visos turi XX chromosomas, bet tikrai panašiai nerašo.
Rašytoja Francine Prose yra parašiusi “There is no male or female language, only the truthful or fake, the precise or vague, the inspired or the pedestrian.” Ir man labiausiai ir yra priimtinas šitoks požiūris.
Tai gal daugeliu atveju skiriasi ne KAIP, bet APIE KĄ rašo rašytojai vyrai ir rašytojos moterys?
1931-ais V.Woolf rašė “I detest the masculine point of view. I am bored by his heroism, virtue, and honour. I think the best these men can do is not to talk about themselves anymore“.
Nepamenu dabar, kuriame interneto puslapyje skaičiau apie tai, jog kažkoks New York Times kritikas recenzuodamas John Hawkes knygą pasivadino save “a steak and potatoes man” (suprask, esu žiauriai vyriškas, hohoho, kietas kaip Chuck Norris), o rašytojui užkabino “quiche and salad” etiketę. Susinervinu baisiai, kai skaitau apie tokius ribotus žmones.
Ir dar nereikėtų pamiršti fakto, kad moterys rašytojos vis dar daugeliu atveju gauna mažiau dėmesio nei vyrai (Dėkui Dievui, kad yra keletas išimčių). Taip, moterys šiandien rašo daug, daug jų knygų yra išleidžiama, bet… daug mažiau moterų rašytojų knygų yra recenzuojama.
Be to, bibliotekų renkama statistika Švedijoj rodo, kad vyrai imdami knygas iš bibliotekų dažniausiai renkasi vyrų autorių knygas, o moterys neteikia pirmenybės savo lyčiai.
Ir dar… vyrams rašytojams esame nuolaidesni, jiems daugiau leidžiame. Švedijoj praėjusiais metais buvo dideli debatai apie “vyrą genijų”. Ta prasme, jog visuomenė susitaiko su kuriančių vyrų negeru elgesiu, nes jie… genijai. Režisieriai leidžia sau žnybti jaunoms aktorėms jų užpakalius, leidžia sau baisiausiai keiktis. Ir vyrai rašytojai gali sau daugiau leisti nei moterys.
Na, pavyzdžiui, J.Franzen gali sau leisti pasakyti, jog nenori, jog jo knygą skaitytų… moterys. G.G.Marquez gali susimušti su M.V.Llosa. Arba pusė Vilniaus žino, kuris rašytojas vyras keturpėsčias keliauja namo, ir nieko, nes juos saugo genijaus aureolė.
O jei tarkim taip atvirai elgtųsi kokia nors rašytoja moteris? Manau, kad ji būtų viešai nulinčiuota.
Gal todėl tiesiog privaloma interviu su moterim raštoja “Moters” žurnale užbaigti klausimu “ar turite širdies draugą” (klausiama K.Sabaliauskaitės) ir “ar sutariate su širdies draugu” (klausimas užduodamas K.Alvtegen).
K.Sabaliauskaitės dar klausiama “ar tiesa, kad rengiatės vienam gražiausių ir svarbiausių moters gyvenimo įvykių – vaikelio gimimui”. (Pavartau akis).
Gali parašyti metų knygą, gali būti viena žinomiausių Skandinavijos rašytojų, bet apie buitį,”širdies draugą” ir vaikus tiesiog būtina paklausti, nes tu… moteris.
Viename internetiniame forume skaičiau vienos merginos įrašą, kuriame ji pasakojo, jog ji sąmoningai neskaito knygų, kurias parašė vyrai. Čia tai jau tiesiog kvailumas be ribų. Net nenoriu komentuoti.
Bet ji taip pat paminėjo vieną gana įdomų dalyką – moterų rašytojų marginalizavimą mokyklinėse programose.
Net švediškuose vadovėliuose literatūrai, kurią rašo vyrai, skiriama daug daugiau dėmesio. O tada, kai bandoma nagrinėti maždaug tą patį kiekį tiek vyrų, tiek moterų rašytojų, pasirodo, moterims skiriamas daug labiau paviršutiniškas dėmesys. Na, kaip sakoma, “dėl varnelės”.
Gaila, jog neturiu lietuviškos mokyklinės programos sąrašo, tai sunku apie ją spręsti. Bet jei pažiūrėsim į lietuvių kalbos brandos egzamine pateikiamų interpretuoti tekstų autorių sąrašą, situacija yra tokia: 24 autoriai. 6 moterys ir 18 vyrų.
Nesakau, jog šiandien pat būtina įvesti skaitmeninę lygiavą šitame sąraše. (Nors jis tikrai nepablogėtų, jei jame, pavyzdžiui, atsirastų I.Simonaitytė, J.Degutytė arba Liūnė Sutema).
Tiesiog tas sąrašas atspindi buvusią ir esamą moterų rašytojų situaciją literatūroje. Noriu tikėti, kad mūsų anūkai ir anūkės mokysis pagal kitokį sąrašą.
Pernai negalėjau pasakyti, ką perskaičiau 2009 m. (čia galite rasti Giedrės metus), nes neturėjau stebuklingo sąrašiuko apie perskaitytas knygas ir dar nebuvo tų fantastiškų knyginių reikalų internete. Na, bet šiemet turėjau nuo ko nusirašyti (nuo mūsų blogo) ir, iš tikro, labai įdomu pažiūrėti, ką per metus perskaičiau, nustebti, kiek perskaičiau, pasidžiaugti atradimais ir apgailėti veltui sugaištą laiką, padrąsinti save drąsiau mesti į šoną nuobodžią knygą. Su smalsumu pašniukštinėjau, ką pernai perskaitė kitos knygų mylėtojos (dabar susimąsčiau, ar buvo nors vienas mylotojas), žiūriu, kad visiems maždaug gaunas sugraužt po vieną knygą per savaitę. Tikiuosi, kad ir 2011 m. nors pusę metų pavyks panašiai perskaityt.
Nutrenktos knygos (šiemet tikriausiai daugiau nei per visą skaitymo istoriją 🙂 ): Eduard Lemonov Nevykėlio dienoraštis ir John Grisham Skipping Christmas.
Labiausiai nustebino: Giedra Radvilavičiūtė – už tai, kad lietuvių autorių skaičiau su tokiu pasimegavimu.
Išleista pinigų knygoms: daug, kaip visada $$$$$$.
Kaip kiekvienais metais dovanota draugams ir gauta dovanų.
Gauta nuo Kalėdų senio? – Taip!
Kitų metų knygų eilė – kaip visada – neprognozuojama 🙂
Tikrai ne veltui net neskaičiusi knygos, aš nupirkau net keturis šios knygos egzempliorius. Du padovanojau draugėms, viena sau, o dar vieną užsakiau per klaidą, bet, kai tokia knyga, tai tikrai su malonumu kažkam padovanosiu, nes tai nuostabi knyga. Giedre, ačiū už nuostabų atradimą ir superinį, užburiantį postą, kuris paveikia taip, kad norisi namuose turėti visą lentyną šitos knygos. Tikrai.
Man labai patiko J.S.Foer knygos, o jo žmonos N.Krauss knygos… Na, tiesiog jaučias, kad tie žmonės gyvena kartu, man knygos stulius pasirodė labai panašus, o kadangi man tas stilius labai patiko, tai aš tik kaifavau skaitydama, mėgavausi. Ir noriu dar dar. Ir vakar bala žino, kada nuėjau miegoti, nes kaip Giedrė sakė, buvo tiesiog neįmanoma neskaityti iki galo, tai tik skaičiau, skaičiau, o perskaičiusi norėjau iš karto pulti ir rašyti postą, tik kažkaip prisiverčiau įjungti savo sveiko proto mygtuką ir eiti miegoti. 🙂
Tikrai pritariu visiems pagiriamiesiems žodžiams ant viršelio: Mervelous, Astonishing, Ingeniuos!
Na, negaliu aš nepirkti knygų. Man knygų nepirkimas kaip dieta – ilgiausiai galiu laikytis pusę dienos :). Ir kuo labiau laikausi, tuo daugiau valgau/perku 🙂
Per savaitę paštu gavau dvi knygas. Ne iš Amazonės! Dabar naudojuosi kitu geru puslapiu http://www.bookdepository.co.uk/ į Lietuvą ir visur kitur siunčiančius nemokamai! Nutariau išbandyt ir suveikė. Knygų kainos gal ir aukštesnės nei Amazonėj, bet kai sudedi visus kaštus, tai gaunasi pigiau, nes kai jau UK Amazonė už dviejų knygų supakavimą ir siuntimą užsiprašo 8 svarų, nu, laba diena, net man noras atšoksta. Gaunas pigiau ir už Amazon.de. Kai rinkausi knygas, tai kartu žiūrėjau ir Amazonės puslapį, ten žiūrėjau knygų vertinimus ir komentarus, kurių bookdepository man trūksta.
Taigi užsakiau dvi knygas. Iš pradžių gavau vieną ir truputį susinervinau, kur mano antroji knyga. Parašiau užklausimą ir kitą dieną gavau atsakymą, kad, kadangi knygas gauna iš skirtingų tiekėjų, tai laikosi politikos knygas siųsti kuo greičiau, kai tik jas gauna. Visai gerai – malonumas du kartus. Man labai patiko, kad knygų, priešingai nei iš Amazonės, nereikėjo eiti pasiimti į paštą, jas įmetė į mano pašto dėžutė (aišku, ji turi būti tokia, iš kurios nevagia). Ir įmetė du kartus 🙂 Pirmą kartą (po savaitės nuo užsakymo):
Taip taip, neiškenčiau neturėti Giedrės išgirtos knygos.
Šiandien atėjo Ericos Jong knyga Seducing the Demon!!! Negaliu įdėt nuotraukos, nes fotoaparatas išsikrovė :(. Na, žodžiu, esu labai apsipatenkinus ir labai rekomenduoju. Puslapyje dar gali pamatyti, ką žmonės šiuo metu iš puslapio perka – labai įdomu ir atrodo taip.
Net nežinau kur pradėti ir kaip sudėlioti žodžius, kad tikrai jus įtikinčiau, jog N.Krauss “The History of Love” yra knyga, kurią tiesiog reikia perskaityti. Ne. Žodis “Reikia” čia visai netinka. “Reikia” man primena knygas, kurias privalėjai perskaityti mokykloje, primena visus tuos storus tradicinius romanus. O “The History of LOve” tikrai jokiu atžvilgiu nėra tradicinė.
Knyga "jautėsi" šitaip
Leo Gursky yra labai vienišas. Toks vienišas, kad jis bijo tiesiog dingti, išnykti, ir todėl kavinėje užsisako kavos, išpila cukrų, žodžiu, elgiasi taip, kad žmonės jį prisimintų. Tiesa, jis turi draugą Bruno, kuris gyvena vienu aukštu aukščiau, ir ta jų draugystė taip gražiai knygoje aprašyta, jog verkti norisi. Jie rašo vienas kitam raštelius ir pakiša juos po durimis, jie kepa pyragus vienas kitam ir beldžia į radiatorių, kad vienas kitam praneštų, jog dar gyvi, dar nenumirė, dar nedingo.
Leo jau nuo vaikystės pamilo vieną mergaitę, bet prasidėjo karas, žydų naikinimas, Leo mylimajai mergaitei pavyksta emigruoti į Ameriką, o po penkerių metų, kai Leo irgi pavyksta išsigelbėti ir atkeliauti į Ameriką, jis sužino, jog ta jo mylimoji mergaitė jau ištekėjo už kito, ir kad Leo sūnui jau penkeri metai.
Almai penkiolika. Ji pavadinta Zvi Litvinoff knygos “The History of Love” (tas pats pavadinimas kaip ir N.Krauss knygos ) pagrindinės herojės vardu. Tėtis miršta, mama liūdi, o jaunesnysis brolis stato naują arką, kuri užėjus potvyniui turėtų išgelbėti mamą ir sesę, o pats planuoja vykti į Izraelį, nes pats jaučiasi esąs Mesijas.
N.Krauss knygoje nostalgiškai gražiai suriša žmonių gyvenimus, jų istorijas ir jų vienatves į vieną labai gražią knygą.
Kas sieja Almą ir Leo Gursky? Kokios paslaptingos gijos riša mus vieną prie kito ir kodėl mes visi tokie vieniši? Kas sieja Vilnių (taip taip, Vilnius, o tiksliau Vilna, paminėtas knygoje keletą kartų), lenkiškąjį Slonim, Čilę ir New York?
Kokius ratilus ant šito pasaulio paviršiaus paliks mūsų meilė?
N.Krauss knyga “The History of Love” apie sūnų, su kuriuo niekada taip ir nepasikalbėjai, apie spynų meistrą, apie vasaros ilgas dienas Brighton Beach kartu su Misha, apie knygas knygose, apie liūdnos mamos verčiamus meilės tekstus, apie ekspediciją į Antarktidą, apie rašytojo dingusią knygą, apie visam išsskirtas šeimas, apie medį su išraižytomis L & A raidėmis, apie per vėlų sugrįžimą ir apie nesibaigiančią meilę.
Knyga parašyta techniškai nesudėtinga kalba, bet pati istorija yra labai žaviai ir originaliai supainiota. Paskutiniame skyriuje pasakojimas įgauna dar vieną pagreitį, ir nustoti skaityti yra tiesiog neįmanoma. Atrodo, jog net nustoju kvėpuoti ir jaučiu, kaip apsiverkiu. Po to užsimerkiu ir jaučiu šiurpuliukais pavirtusį liūdesį.
Knygoje pilna literatūrinių nuorodų į Nerudą, Joyce, Kafką, Exupery, o pati knyga yra šiltas, žavus, originalus ir keistas romanas, kuris tiek tema, tiek kalba, tiek literatūrinėmis netradicinėmis tekstinėmis priemonėmis primena J.S Foer “Extremely Loud and Incredibly Close”. Ir nieko keisto, nes J.S.Foer ir N.Krauss yra vyras ir žmona. Kokia graži literatūrinė pora.
Prisipažįstu, kad knyga mane labai sujaudino ir apsvaigino. Po skaitymo praėjau jau para, o aš vis dar ašaroju ir vaikštau prisigėrusi New Yorko vienatvės.
Stebuklinga.
K.Ž.G
…I looked across the water. Must have been a good swimmer, took after his father, I thought with pride. My own father, who had great respect for nature, had dropped each of us into the river soon after we were born, before our ties to the amphibians, so he claimed, were cut completely. My sister Hanna blamed her lisp on the trauma of this memory. I’d like to think that i would have done it differently. I would have held my son in my arms. I would have told him, ‘Once upon a time you were a fish.’ A fish? he’s have asked. ‘That’s what I’m telling you, a fish.’ How do you know? Because i was also a fish. you, too? Sure. a long time ago. How long? Long. Anyway, being a fish, you used to know how to swim. I did? sure. You were a great swimmer. champion swimmer, you were. You loved the water. Why? What do you mean why? Why did I love the water? Because it was your life!’ And as we talked, I would have let him go one finger at a time, until, without his realizing, he’d be floating without me.
And then I thought: perhaps that is what it means to be a father to teach your child to live without you.
knyguziurkes.com 
