Vieną dieną pasmalsavau, ar mano mėgstamas Johnatan Safran Foer kartais nėra išleidęs naujos knygos. Šiandien gavau – Tree of Codes. Kokia tai knyga, gali pažiūrėti čia. Bandžiau darbe paskaityti – nalabi sekasi, bet labai smalsu pabandyt. Gal kas esat įveikę kodą?
Visuose knygynuose J.S.Foer knyga nauju viršeliu – pagal filmą. Gražus viršelis ir filmas atrodo neblogas, gal jau matei?
J.S. Foer nuostabiai gražios knygos ekranizacija.
Ir ne tik knyga, bet ir pats filmas turėtų būti nuostabus, nes jį režisavo Stephen Daldry. Tas pats S. Daldry, kuris režisavo “The Hours”, “The Reader” ir “Billy Elliot” (verkiau žiūrėdama visus tris)
K.Ž.G
…tada, kai knygų žiurkė pirmiausia užsuka į miesto knygyną ir (visiškai nejuokaujant) jame pasiklysta. Tada jau visai sąžinė negraužia, kad miestas liks neapžiūrėtas. Prisipažinsiu, vien dėl to knygyno verta gyventi Boulder – universitetiniame Kolorado valstijos mieste – nuostabi atmosfera, įdomūs žmonės, nerealus knygynas. Atsiprašau už rankų drebesį nuotraukose – nerealiai jaudinausi.
Vos iš proto neišsikrausčiau, kai pamačiau, kad Emmos Donoghue knyga su autografu – autorė knygyne lankėsi vos prieš kelias dienas. Kaip nepirkt tokios knygos, nors Kindle jau laukia elektroninė kopija? Neįsivazduoju, kaip susiturėjau nenusipirkus… Jau dabar gailiuosi, garbės žodis.
Kaip ir oro uoste, čia populiarios knygyno darbuotojų rekomendacijos. Net radau Linos rekomendaciją! Negi čia dirba kokia nuors lietuvaitė? O be to, knygynas pardavinėja second hand knygas už kokį pusę kainos. O visiškam “Sale” knygos kainuoja po kelis dolerius. Žodžiu, nors verk atsisėdus prie savo pilnutėlio čimodano…
Kindle man akivaizdžiai susuko galvą. Iš to didelio pasirinkimo, jau nebežinau, ką ir beskaityti, taip ir gavosi, kad pirma Kindle perskaityta knyga visai net ne grožinė. Tikriausiai niekada nebūčiau skaičiusi šitos knygos, jei ne jos autorius Johnatan Safran Foer, kurį mes su Giedre taip mėgstam. Atsimenu, kai perskaičiau abi knygas, labai laukiau pasirodant trčiosios, bet nusiminiau, nes trečioji buvo visai ne grožinė. Ir štai dabar parsisiunčiau nemokamą knygos pradžią ir kažkaip užsikabliavau skaityti.
Iš tikro, atsimenu dar labai seniai, kai perskaičiau knygos pavadinimą, tai pavarčiau akis, kad, na, ką čia skaitysiu, bus apie vegetarizmą, o aš ne vegertarė. Bet iš tikro kai dabar skaičiau, tai knygoje mačiau daug kitų dalykų, kurie labiau aiškina, kodėl autorius yra vegetaras nei ragina tave būti vegetaru.
Viena iš tokių minčių yra ta, kad kiekvienas mūsų turime galvoje vaizdą, iš kur atsiranda mėsa ant mūsų stalo – na, gal kažkieno močiutė augina porą kiauliaičių tvarte, kas dieną verda jai jovalą, o anūkėliai varomi į pievas jai rauti žolės (čia autobiografiniai motyvai), na, gerai, čia iš idealaus pasaulio, kitas vaizdas gali būti, kad ta kiaulė auga kažkokioje fermoje, kur draugauja su kitomis kiaulėmis (kiaulės, jei dar nežinot, yra tiek pat protingos, o gal protingesnės už daugelį gyvūnų, gal net šunis), turi gardą, kur purvyne gali vartytis ir šildytis saulutėje, na, čia irgi gal neblogai visai, bet taip mes įsivaizduojame atkeliaujant mūsų mėsą. Pasak Foer’io, būtent šitas vaizdas yra išnaudojamas verslininkų (ne ūkininkų, verslininkų), nes Amerikoje (EU negali pasigirti tik truputį geresnėm sąlygom), gyvulių auginimas jau seniai yra nebe “auginimas”, o “gamyba”, ir 99% mėsos yra užauginama factory fermose ir tik 1% mėsos užaugina nepriklausomi ūkininkai. Jau seniai mėsa yra auginama ne maistui, o pelnui uždirbti, o tai lyg ir viską pasako, ar ne? Mėsa tarytum yra pigi, bet tik dėl to, kad joje neįtraukti visi kaštai – oro ir vandens taršos, antibiotikams atsparių bakterijų klestėjimo įtakos žmonėms ir t.t.
Kaip sako autorius, žmonės nenorėtų pamatyti, kaip auginami gyvuliai, kuriuos jie valgo, nes tai labiau primintų siaubo filmą, nei tai, ką mes įsivaizduojame. O be to, jūs nekaip negalėtumėte patekti, nes ten niekas jūsų neįleistų.
Nepaisant to, kad knyga nėra grožinė, J.S.Foer ją parašė visai ne sausai, galbūt dėl to ir užkabino ją skaityt. Foer’is į knygą įdeda daug jausmo ir asmeninės patirties, įterpia pasakojimus apie savo holokaustą išgyvenusią močiutę ir jos požiūrį į maistą (miltų sandėlį rūsyje), apie tai, kaip valgymas kartu yra ir bendravimas, ir kaip jis perduos savo vaikams visiškai kitokį požiūrį į maistą ir tarsi nutrauks šimtmečius besitesusią tradiciją, kaip jo vaikai neparagaus nuostabiausio močiutės ruošto patiekalo ir taip atims (?) iš jų tam tikrą paveldą. Autoriaus knygo pasisako ir fermeris, ir PETA atstovas, ir kiti žmonės, todėl knyga yra kaip diskusija, o ne žaidimas į vienus vartus.
Prieš skaitant šitą knygą yra tiesiog būtina pažiūrėti superinį filmą apie Temple Grandin – kad geriau suprastum ir įsivaizduotum, kad gyvulių auginimas daugeliu atveju nebėra toks, kokį mes įsivaizduojame. Ir jeigu valgome mėsą, gal turėtume išsireikalauti, kad ji būtų tikra mėsa, i me Matrix’oj užkoduota tektūra, skonis ir kvapas.
Foer’is apie savo knygą ir visa kitą čia.
Po to, kai parašiau savo metinę ataSkaitą, sumečiau, jog nesuskaičiavau, kiek 2010-aisias skaitytų knygų buvo parašiusios moterys ir kiek vyrai. Suskaičiavau: 36 knygos parašytos moterų, 34 – vyrų, o vieną knygą rašė ir vyras, ir moteris.
Pati nustebau, jog kažkokiu tai būdu sugebėjau išlaikyti tokį idealų santykį, nes juk tikrai sąmoningai nebandžiau siekti tokio pasiskirstymo.
Viename mano dėstomame kurse studentai turėjo perskaityti daug daug mokslinių straipsnių angliškai ir VISI be išimties automatiškai visus straipsnių autorius vadino “He”, nors straipsnių autorės taip pat buvo ir moterys. Tiesiog studentų galvose mokslininkas tradiciškai yra vyras. Žinoma, tokie šabloniniai tradiciniai įsitikinimai juk yra paremti ilgamete istorija ir vis dar egzistuojančia vyrų dominavimu mokslo srityse.
Bet kokia situacija yra su literatūra? Aš prisipažįstu, jog žodis “rašytojas” man daug labiau asocijuojasi su hemingvėjiško tipo pagyvenusiais vyrais nei su trijų vaikų mamomis.Truputuką gėda dėl tokios klišės galvoje.
Antra vertus, galima diskutuoti, ar yra svarbu, kad knygą parašė būtent moteris ar būtent vyras. Juk svarbiausia, kad knyga yra gera, ar ne? Bet bet… Kodėl tada egzistuoja žymiai daugiau moterų pasiėmusių vyriškus pseudonimus, nei vyrų pasivadinusių moteriškais?
Per vieną TV laidą viena kritikė pasakojo, jog tradicija moterims imtis pseudonimus atsirado todėl, kad moterys norėjo apsaugoti save (moterims užssimti rašymu buvo negarbinga). Kita priežastis – jų knygos, ko gero, net nebūtų išleistos, o ir skaitytos jos būtų buvusios kitaip. Pavyzdžiui trys Bronte seserys pasirašinėjo Bell pavarde.
Bet ar egzistuoja koks nors vyriškas ir moteriškas rašymo būdas? Na, man tai taip neatrodo. Kiek gi bendro yra tarp J.S.Foer, M.Cartarescu ir I.McEwan?
Literatūrinės kalbos atžvilgiu bendrumo nėra daug vien todėl, kad anatomiškai tie vyrai panašūs. Ir atvirkščiai, juk J.Austen, G.Radvilavičiūtė ir S.Oksanen – visos turi XX chromosomas, bet tikrai panašiai nerašo.
Nors mokslininkai sako, jog galima atspėti, ar tam tikrą tekstą parašė vyras ar moteris. Nors, pavyzdžiui , pagal jų sukurtą algoritmą, ištraukas iš N.Krauss “Meilės istorija” ir J.C.Oates “Fall” parašė vyras.
Rašytoja Francine Prose yra parašiusi “There is no male or female language, only the truthful or fake, the precise or vague, the inspired or the pedestrian.” Ir man labiausiai ir yra priimtinas šitoks požiūris.
Tai gal daugeliu atveju skiriasi ne KAIP, bet APIE KĄ rašo rašytojai vyrai ir rašytojos moterys?
1931-ais V.Woolf rašė “I detest the masculine point of view. I am bored by his heroism, virtue, and honour. I think the best these men can do is not to talk about themselves anymore“.
Nepamenu dabar, kuriame interneto puslapyje skaičiau apie tai, jog kažkoks New York Times kritikas recenzuodamas John Hawkes knygą pasivadino save “a steak and potatoes man” (suprask, esu žiauriai vyriškas, hohoho, kietas kaip Chuck Norris), o rašytojui užkabino “quiche and salad” etiketę. Susinervinu baisiai, kai skaitau apie tokius ribotus žmones.
Ir dar nereikėtų pamiršti fakto, kad moterys rašytojos vis dar daugeliu atveju gauna mažiau dėmesio nei vyrai (Dėkui Dievui, kad yra keletas išimčių). Taip, moterys šiandien rašo daug, daug jų knygų yra išleidžiama, bet… daug mažiau moterų rašytojų knygų yra recenzuojama.
Be to, bibliotekų renkama statistika Švedijoj rodo, kad vyrai imdami knygas iš bibliotekų dažniausiai renkasi vyrų autorių knygas, o moterys neteikia pirmenybės savo lyčiai.
Ir dar… vyrams rašytojams esame nuolaidesni, jiems daugiau leidžiame. Švedijoj praėjusiais metais buvo dideli debatai apie “vyrą genijų”. Ta prasme, jog visuomenė susitaiko su kuriančių vyrų negeru elgesiu, nes jie… genijai. Režisieriai leidžia sau žnybti jaunoms aktorėms jų užpakalius, leidžia sau baisiausiai keiktis. Ir vyrai rašytojai gali sau daugiau leisti nei moterys.
Na, pavyzdžiui, J.Franzen gali sau leisti pasakyti, jog nenori, jog jo knygą skaitytų… moterys. G.G.Marquez gali susimušti su M.V.Llosa. Arba pusė Vilniaus žino, kuris rašytojas vyras keturpėsčias keliauja namo, ir nieko, nes juos saugo genijaus aureolė.
O jei tarkim taip atvirai elgtųsi kokia nors rašytoja moteris? Manau, kad ji būtų viešai nulinčiuota.
Gal todėl tiesiog privaloma interviu su moterim raštoja “Moters” žurnale užbaigti klausimu “ar turite širdies draugą” (klausiama K.Sabaliauskaitės) ir “ar sutariate su širdies draugu” (klausimas užduodamas K.Alvtegen).
K.Sabaliauskaitės dar klausiama “ar tiesa, kad rengiatės vienam gražiausių ir svarbiausių moters gyvenimo įvykių – vaikelio gimimui”. (Pavartau akis).
Gali parašyti metų knygą, gali būti viena žinomiausių Skandinavijos rašytojų, bet apie buitį,”širdies draugą” ir vaikus tiesiog būtina paklausti, nes tu… moteris.
Viename internetiniame forume skaičiau vienos merginos įrašą, kuriame ji pasakojo, jog ji sąmoningai neskaito knygų, kurias parašė vyrai. Čia tai jau tiesiog kvailumas be ribų. Net nenoriu komentuoti.
Bet ji taip pat paminėjo vieną gana įdomų dalyką – moterų rašytojų marginalizavimą mokyklinėse programose.
Net švediškuose vadovėliuose literatūrai, kurią rašo vyrai, skiriama daug daugiau dėmesio. O tada, kai bandoma nagrinėti maždaug tą patį kiekį tiek vyrų, tiek moterų rašytojų, pasirodo, moterims skiriamas daug labiau paviršutiniškas dėmesys. Na, kaip sakoma, “dėl varnelės”.
Gaila, jog neturiu lietuviškos mokyklinės programos sąrašo, tai sunku apie ją spręsti. Bet jei pažiūrėsim į lietuvių kalbos brandos egzamine pateikiamų interpretuoti tekstų autorių sąrašą, situacija yra tokia: 24 autoriai. 6 moterys ir 18 vyrų.
Nesakau, jog šiandien pat būtina įvesti skaitmeninę lygiavą šitame sąraše. (Nors jis tikrai nepablogėtų, jei jame, pavyzdžiui, atsirastų I.Simonaitytė, J.Degutytė arba Liūnė Sutema).
Tiesiog tas sąrašas atspindi buvusią ir esamą moterų rašytojų situaciją literatūroje. Noriu tikėti, kad mūsų anūkai ir anūkės mokysis pagal kitokį sąrašą.
K.Ž.G (feministė)
Kartais būna labai gražių sutapimų, kai savasis gyvenimas ir skaitoma knyga “susikukuoja”. Visą šią savaitę tyrinėjau šeimos geneologiją ir radau savo gimines, apie kurių egzistavimą nežinojau.
Vienas J.S.Foer knygos “Viskas nušviesta” herojus- žydas amerikietis irgi ieško savo šaknų. Jis atvyksta į Ukrainą ieškoti moters, kuri karo metu išgelbėjo jo senelį ir štetlo Trachimbrodo, kur gyveno daug jo giminės kartų.
Aš mėgstu sudėtingas knygas, kai autorius žaidžia su laiku, kai supina istorijas, kai pasimeti pasakojimo tęstinume, bet “Viskas nušviesta” yra viena sudėtingiausių mano skaitytų knygų šituo atžvilgiu. Kartais šiek tiek net erzinausi, bet užtat pati kalba atpirko perdėm sudėtingą struktūrą.
Knygą sudaro trys pasakojimai. Vieną dalį istorijos laužyta iki ašarų juokinga anglų kalba pasakoja Aleksas Perchovas, firmos “Ukrainian Heritage Tour” gidas/vertėjas, kuris kartu su savo seneliu padeda knygos herojui Jonathanui Safranui Foeriu (autorius pats įkėlė save į knygą- na kaip galima nemylėti tokių postmodernistinių rašymo triukų? ) ieškoti savo praeities. Aleksas piešia labai ironišką, keistą, užsieniečiams visai nesuprantamą, o ukrainiečiaims labai normalų postsovietinio gyvenimo paveikslą: nemandagios padavėjos, dvigubai didesnės kainos užsieniečiams, juokas iš vegetarų ir pan.
Antroji pasakojimo dalis priklauso herojui Jonathanui Safranui Foeriui, kuris su magiško realizmo intarpais aprašo štetlą, kuriame gyveno keletas jo giminės kartų. Šitas pasakojimas man paliko labai didelį įspūdį, nors būtent čia istorija buvo gerokai suvelta. Bet tie įdomūs keisti žmonės su savo “pričiūdais”, su savo meile ir su nesugebėjimu mylėti, su piktumais ir žiauriu liūdesiu įstrigo labiausiai.
Dar viena pasakojimo dalis yra sudaryta iš Alekso laiškų Jonathanui, kuriuose Aleksas komentuoja Jonathano skyrius apie štetlą.
Skaitydama ir verkiau ir juokiausi. “Viskas nušviesta” -tarsi gyvenimas, kur visada visada esi labai labai arti laimės, bet lygiai toks pats trumpas atstumas yra ir iki pačių pačių juodžiausių dienų.
“The only thing more painful than being an active forgetter is to be an inert rememberer.”
“Do you think I’m wonderful? she asked him one day as they leaned against the trunk of a petrified maple. No, he said. Why? Because so many girls are wonderful. I imagine hundreds of men have called their loves wonderful today, and it’s only noon. You couldn’t be something that hundreds of others are.”
Ir nors filme “Viskas nušviesta” nėra pasakojimo apie štetlo Trachimbrodo praeitį, nors viena didžiausių knygos paslapčių taip pat buvo pakeista, filmas tikrai neblogas, labai jau toks nehollywoodiškas ir tragikomediškas filmas apie tai, kaip praeitis nušviečia šiandieną ir apie tai, kaip meilė nušviečia gyvenimą.
Nušvitusi K.Ž.G
Pagaliau nuėjau į savo vietinį knygyną (“Pegasas”), tai pripuoliau prie nukainotų knygų, nes tiek manoji, tiek mano kolegės knygų žiurkės L. patirtis sako, jog ten kažkokiu nesuprantamu būdu patenka vienos geriausių knygų.
Rezultatas: 23 litai ir 62 centai už keturias knygas.
J.S.Foer “Viskas nušviesta” nupirkau net du egzempliorius, nes vieną duosiu savo mamytukui. Buvau suplanavusi skaityti ją originalo kalba, bet kai dabar pamačiau, jog J.S.Foer knyga kainuoja 4.44 lt, tai labai suspaudė širdį matyti jas ten taip žiauriai nupigintas, juk S.Foer mane užbūrė, tai paėmiau net dvi.
Su manim dar namo iškeliavo Sandro Veronesi “Praeities galia” ir A.Makine “Žako Dormo žemė ir dangus”.
Dar ieškojau N.Kliukaitės “Šatrijos Raganos”, bet neradau. O į rankas buvau paėmusi Radvilavičiūtės “Šiąnakt aš miegosiu prie sienos”, bet padėjau atgal. O kadangi mano draugė L liko sužavėta, tai būtinai šitą knygą nusipirksiu.
Kokių stebuklų jūs atradote pigiųjų knygų lentynose?
K.Ž.G
Na, kaip ir priklauso, mes žiurkelės bendraujame telepatiškai – krutindamos ūsiukus. Viena žiurkelė skaito tam tikrą autorių – šiuo atveju J.S. Foer, o kita tą patį autorių pasidėjus saugo, kad galėtų padovanoti mūsų skaitytojams. Dėl telepatijos knygą neplanuotai reikia traukt iš lentynos ir prezentuoti :).
Skaičiau angliškai. Man labai labai patiko. Norėjau perverst lietuviškai, kad galėčiau įvertint vertimą, nes, mano manymu, tokias sunkoka versti, bet, kaip matot, nebespėjau. Bet su dideliu malonumu Jums dovanojam ir tikimės, kad nenuvils. Tiesa, viršelis toks, ką žinau, man tai nelabai. Bet knyga – gera.
Taigi, imkit ir skaitykit, bet prieš imdami, dar atsakykit į klausimą:
Kiek knygų yra parašęs Jonatan Safran Foer?
Laimėtojas – savaitės pradžioje 🙂
|telepatiškos|
Įsivaizduokit, jog be priežasties nekėlėte skambančio telefono ragelio.
Įsivaizduokit, jog tuo metu skambino jūsų mylimiausias žmogus, kad galėtų atsisveikinti visam. Tai buvo paskutinė galimybė pasikalbėti su juo arba ja, o jūs tą galimybę be jokios svarbios priežasties sąmoningai praleidote.
Ar įmanoma nupasakoti tą persekiojantį kaltės ir praradimo jausmą?
Galima.
Ir Jonathan Safran Foer savo knygoje “Extremely Loud & Incredibly Close” tai daro meistriškai.
Pasakotojas- devynmetis, ne pagal savo amžių protingas išradėjas, juvelyras, archeologas, tambūrinu grojantis ir Šekspyrą mėgstantis Oscar tą lemtingą 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją nekėlė telefono ragelio, nors jo tėtis skambino keletą kartų ir paliko penkias žinutes autoatsakove. Ir nuo to laiko Oscar nuolat išradinėja visokius įmanomus ir neįmanomus dalykus, kurie galėtų apsaugoti žmones nuo nelaimių, o dangoraižius nuo griuvimų.
Daug kartų, kai amerikiečiai kalba apie tą datą, prasiveržia jų patriotiškumas, imama mosuoti vėliavomis ir grūmoti kumščiais. Šitoje knygoje to nerasta, nes tos tragedijos baisumas yra nepaprastai individualizuotas- knygos akiratyje vienos šeimos praradimas ir liūdesys.
Tarp tėčio daiktų Oscar atranda raktą. Bet būtent kurią iš 162 milijonų spynų esančių Niujorke atrakina jis? Su raktu Oscar gauna nuorodą į pavardę Black ir apsisprendžia, jog jis aplankys visus Niujorke gyvenančius ir Black pavardę turinčius žmones, vis dar tikėdamasis, jog tokiu būdu sugebės būti arčiau savo tėčio.
Sunku aprašyti visą knygos gražumą. Mano akimis žiūrint tai nepaprastai gražus, nekonvencinis romanas apie sugebėjimą kalbėti praradusį senelį su įrašytais žodžiais “Taip” ir “Ne” ant delnų, apie nepaprastus, bet niekada neišsiųstus laiškus savo vaikui, apie antrąjį pasaulinį karą, apie vyresniosios sesers bučinius, apie klaidų ieškojimą rytiniuose laikraščiuose, apie sunkius batus, apie kaimyną, kuris kiekvieną rytą po žmonos mirties į lovą įkala po vinį, apie moterį, kuri gyvena Empire State Building ir niekada niekada nenulipa žemyn. Apie artumą tarp žmonių ir tuo pačiu apie tą žmogiškąjį nesugebėjimą priartėti. Apie mūsų ribotą mokėjimą išreikšti ir parodyti meilę.
Skaičiau autobuse ir verkiau, skaičiau namuose ir vėl verkiau, bet, ginkdie, nepagalvokit, kad knyga pilna banalių sentimentų. Atvirkščiai, J.S.Foer rašo nepaprastai išradingai, gaiviai ir kūrybingai. Skaičiau ir jutau, jog mano galvoje vyksta tokia nedidelė asmeninė revoliucija, jog supratimas, kaip knygos gali atrodyti ir kaip jos rašomos, keičiasi.
Dar niekada nebuvau skaičiusi knygos, kurioje taip kūrybingai būtų naudojamos dar niekada knygose nematytos stilistinės priemonės: yra puslapių, kuriuose pribraukyta raudonu tušinuku, yra puslapių, kuriuose yra tik po vieną trumputį sakinį, bet yra ir puslapių, kur taupant popierių teksto dysis vis mažėja, kol galiausiai žodžiai pradedami spausdinti ant jau išspausdintų žodžių. Yra puslapių, kuriuose vien skaičiai, ir yra puslapių, kuriuose yra vien juodai baltos nuotraukos, kurias Oscar fotografuoja savo senelio fotoaparatu.
J.S.Foer debiutinė knyga “Viskas nušviesta” yra išversta į lietuvių kalbą,ir, anot kritikų, yra geresnė, nei mano skaityta “Extremely Loud & Incredibly Close”., nors man sunku įsivaizduoti, kad galima rašyti ką nors geriau nei “EL & IC” .
Ir nors dar tik kovas, bet jau manau, kad J.S.Foer bus vienas didžiausių šių metų atradimų mano knyginiame pasaulyje.
Keletas iš tūkstančio nuostabių sakinių ir viena iš milijono gražių knygos idėjų: What about little microphones? What if everyone swallowed them, and they played the sounds of our hearts through little speakers, which could be in the pouches of our overalls? When you skateboarded down the street at night you could hear everyone’s heartbeat, and they could hear yours, sort of like sonar. One weird thing is, I wonder if everyone’s hearts would start to beat at the same time, like how women who live together have their menstrual periods at the same time, which I know about, but don’t really want to know about. That would be so weird, except that the place in the hospital where babies are born would sound like a crystal chandelier in a houseboat, because the babies wouldn’t have had time to match up their heartbeats yet. And at the finish line at the end of the New York City Marathon it would sound like war.”
K.Ž.G
Skaitydama Jonathan Safran Foer “Extremely Loud and Incredibly Close” (Vajė kokia nuostabi knyga- dar nepabaigiau
skaityti, bet jau esu užburta) užtikau vieną pasakojimą, jog Indianos universiteto Bloomington biblioteka kasmet 2.5 cm “nusėda” žemyn, nes kai biblioteka buvo projektuojama niekas nepagalvojo apie joje būsiančių knygų svorį. Dabar bibliotekoje yra maždaug 3.7 milijonai knygų.
Tad prieš pirkdami gerai pagalvokit, ar jūsų namų Pempininkuose, Pašilaičiuose ar Palemone grindys išlaikys mylimųjų knygų krūvas. Įsivaizduoju, kaip tai atrodytų, jog sugriuvus namui gaisrininkai trauktų mane iš po knygų krūvų. Žurnalistai susirinktų aplink, imtų intervju iš mano kaimynės Annikos. Gelbėjimo operacijos vadovas sakytų, jog jie planuoja mane ištraukti po poros valandų, nes jie užtruks kol nukels visas knygas apie Harį Poterį, visas knygas iš serijos “Garsiausios XX a. pabaigos knygos” ir vis dar neperskaitytus rinktinius F.Dostojevskio kūrinius. O aš tuo metu gulėčiau tarp knygų, bandyčiau skaityti jas tamsoje, ir galvočiau kaip reikėtų pasiaiškinti vyrui ir draudimo kompanijai, jog namas neišlaikė knygų svorio.
Bet “pagooglinusi” nusiraminau, tai, pasirodo, mitas, kurį tiek universitetas tiek bibliotekos darbuotojai neigia. Biblioteka pastatyta ant solidaus kalkakmenio pagrindo, tai niekur ji nedings.
K.Ž.G
knyguziurkes.com 