Savelijaus dienos

Ech, “Savelijaus dienos”, prigirtoji, nunešusi Rusijos auditoriją. Laukiau laukiau toks ekstazės ir nesulaukiau, deja. Taaip gaila, kad net nežinau. Galvojau bus koks naujasis mano Šiškinas. Gal bus kada nors, bet už ką Vodolazkinas prigyrė, taip ir neatradau. Ir taip bandžiau suprast, ir anaip – ir per katiniškąją prizmę, ir per žmogiškąją, ir per keruakiškosios kelionės. Tai gerai, kad nestora, bent pabaigiau.

Bet buvo vietomis kad ir patiko. Tik kažkodėl ne katinai, o patiko žmonės – tokie kirgizai nuo Isyk Kulio ežero Kirgizijoj (net paguglinau tą Isyk Kulį). Tokie geriečiai nabagai, kuriems Rusijos baisynuose geriau nei savam kaime (o kaip tada tam kaime…) ir nuo kurių nusisuka kirgizų merginos, nes ką čia su kaimiečiais susidėsi. Žodžiu, pas kirgizus švelnaus Savelijaus vardo katinas tapo Temiržanu.

O knyga apie katiną, kuris, visiems gerai žinoma, mėgsta vaikščioti vienas. Na, bent jau iki tol, kol ištinka meilė. O su meile, žinia, būna reikalų – apsunkina ir komplikuoja gyvenimą. Net katinišką.

_____________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Literra”

Picofalkonės šunsnukiai

Na, po visokių niūrių skandinaviškų detektyvų ir trilerių su kraujo fontanais ir žiauriais piktadariais, šis itališkas man pasirodė toks neapolitiškai atsipūtęs, su romantiškais pamirksėjimais ir kavos pagėrimais. Na, žinoma, yra detektyvui privalomas lavonas, įtariamieji, meilužės, meilužiai ir visokios po uniformomis tūnančios asmeninės paslaptys, bet jos tokios kažkokios nedramatiškos pasirodė (ne blogąja prasme).

Picofalkonės komisariate ką tik išspyrė beveik visus senuosius darbuotojus – nesudrebėjo rankelė jiems siekti netikėtai atsiradusios progos apsitvarkyti finansines problemėles. Iš įvairių komisariatų buvo suburta nauja komanda, kurią sudarė, galima sakyti, visokie pareigūnai nepritapėliai, ar šiaip nusižengėliai – vienam gal ginklas nelaiku iššovė, kitas rankų nesuvaldė, trečias dar šis bei tas. Štai iš tokių ir tenka suformuoti naująją komandą. Ne tik suformuoti, bet dar ir sužibėti, kad kas nors nesugalvotų šio mažyčio skyriaus apskritai uždaryti. Notaro žmonos žmogžudystės išnarpliojimas – puiki proga.

Rekomenduoju poilsiui, atokvėpiui nuo skandinaviško niūrumo.

__________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Balto.

Orfėjas

Jau seniai nesiklausiau tiek daug muzikos. Neįsivaizdavau, kad galima muziką skaityti knygoje. Aha, būtent taip skaityti – kada muzikos kūrinyje įstoja kokia fleita ar kitas instrumentas, ką jis sako, su kuo susipina, kur nugrimzta. Iš tikro gali atrodyti, kas per nesąmonė, skaityti tokius aprašymus – tikra nuobodybė, bet kai skaitai ir klausai vienu metu – negali patikėti, kad taip gali būti – muzika ne natom, o žodžiais ir dar taip užburiančiai. Galvoju, kad daugelį skaitytojų užknis tas aprašinėjimas, kaip užkniso nesibaigianti mano numylėta “Medžių istorija” – aš po šios knygos supratau, kad Powers yra mano rašytojas, kurio įkvėpta galėčiau prisirakinti prie pjaunamo medžio ar skaityti nesibaigiančius išprotėjusio kompozitoriaus muzikos, kuri man tikriausiai nė nepatiktų aprašymus. Beje, neįsivaizduoju, gal Powers pats yra koks neišsipildęs kompozitorius ar muzikantas, kad sugebėjo parašyti tokią muzikinę knygą.

Šioje knygoje ne tik profesinė kartais sėkminga, o dažniau nesėkminga kompozitoriaus kelionė, bet ir jo gyvenimas, pasirinkimai, meilės, savotiškai šventas naivumas, tobulumo ar dieviškumo muzikoje paieškos, nuvesiančios herojų pačiais keisčiausiais keliais. Kartu tai ir paskutinė herojaus kelionė per savo gyvenimą, susitikimas su moterimis, kurias mylėjo, draugais, su kuriais daug išgyventa.

Puiki knyga, nuostabus vertimas (tikriausiai originalas man būtų gerokai per sudėtingas skaityti), ir superinis viršelis, kuriame ir knygos pabaiga ir ląstelėje telpantis visatos sprogimas.

_____________________________

Už knygą labai dėkoju leidyklai “Alma Littera”.

Tikėkimės geriausio

“Tikėkimės geriausio” – tai vienos jaunos moters gyvenimo kelionė, netekus gyvenimo partnerio. Karolina lieka viena su aštuonių mėnesių kūdikiu. Šioje nelaimėje didžiausia laimė, kad Karolina turi didžiulę šeimos ir draugų palaikymo komandą, kuri padeda jai viskuo, kas įmanoma padaryti kitų rankomis ir galvomis. Nereali ta palaikymo komanda buvo – negalėjau atsižavėti. Deja, visko, kas verda viduje – skausmo, savigraužos, nevilties niekam neperduosi ir nepasidalinsi. Ir nepagreitinsi kapanojimosi iš gedulo liūno. Gal dėl to, kad nėra to “pagreitinimo”, knyga vietomis užsitęsia, bet gal žmogui, išgyvenančiam tą patį, ką Karolina, tas užtęsimas yra savotiška paguoda, kelio ženklas, leidžiantis suprasti, kuriame kelionės etape yra gedintis žmogus.

Knygos pabaigoje sutinkame Karoliną po beveik dviejų metų po nektekties. Kai visi daugmaž grįžę į savo gyvenimus ir to paties tikisi iš gedinčiojo. Tiesiog judėti pirmyn. O jei nesijuda? Kaip netapt žmogumi, kurio vengiama? Moteris pradeda megzti naujus santykius, į kuriuos puola visa galva, ji išsiilgusi artumo ir bendrystės. Dar vienas gyvenimo etapas, apie kurį pasakodama autorė atvers savo širdį skaitytojams. Jų vertinimui Karolina atvirai pateisk savo sunkius pasirinkimus, kurie privers dar kartą apmąstyti moralines dilemas ir pritarti, ar nepritarti autorės pasirinkimams. Stipri pabaiga – man buvo įdomiausia knygos dalis.

________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos.

Geležinė Stalino pirštinė

Skaičiau, skaičiau ir pamečiau kantrybę. Iš tikro tai baigiau skyrių ir supratau, kad skaityt nebenoriu. Savotiškai pavargau nuo faktų faktelių, o dar laukė du trečdaliai knygos. Padėjau pailsėt, bet labiau padulkėt, ką darysi. Įdomiausia, kad šiaip tas pirmas trečdalis, kad ir biškį prisiverčiant skaitytas, išsijojus neįdomybes ir nelabai gal reikalingus kalnus detalių, buvo net labai įdomus. Bet sakau, kažkaip, nu, ar tikrai ten viską reikia sudėt į knygą, ką surinkai apie personažą? Kaip K.Sabaliauskaitė interviu sakė, kad kartais tenka su labai įdomiais faktais ir personažais su šidgėla atsisveikint, nes jų istorijos niekaip nestiprina ir neparemia pagrindinės istorijos linijos, taip va skaitant Stalino pirštinę, deja, neatrodo, kad taip būtų padaryta (dreba dabar neekspertinė rankelė taipindama).

Šio autoriaus daugiau nieko neskaičius, bet būtinai ieškosiu kitų knygų, užkabino ironiškas stilius. O čia buvo mano bandymas perskaityt pretendentes į geriausią 2020 m. knyga, tai va, kol kas toks pusiau sėkmingas (mano favoritė – Akvilės Kavaliauskaitės “Kūnai”, na, bet reikia dar Undinės Radzevičiūtės perskaityt). Linkiu visiems būsimiems skaitytojams kantrybės.

____________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

Franės Langton išpažintis

XIX amažiaus pradžia Jamaikoje ir Londone. Plantacijos, iš kurių į Londoną keliauja cukrus, kraunantis turtus plantacijų savininkams, ir juodaodžiai ar mulatai, kurie atkeliauja kartu su buvusiais savininkais, Londone pavirstančiais šeimininkais, nes Europoje vergijos nėra. Formaliai nėra, bet realybėje atgabentas buvęs vergas nebūtinai suvokia pasikeitųsi savo statusą, o ir kas iš statuso, kai nėra nei kur eit, nei iš ko valgyti. Formaliai laisvas – realiai geriausiu atveju prilygintas primatui.

Na, o būti juodaode ir dar moterim, kai ir baltosios moterys gyvena pusiau vergovės sąlygomis, visiškai priklausomos nuo šeimos ar vyro – situacija nepavydėtina. Ypač, kai esi išlavinta eksperimentiniais tikslais – taip, kaip Franė. Išsilavinimas, suteikęs suvokimą, bet tuo suvokimu labiausiai ir žeidžiantis, ir skaudinantis. Kai žinai, kad neteisinga, bet taip pat žinai, kad niekas nepasikeis. Kraupu būtų savu laiku žinoti, kad nepasikeis dešimtmečius, vos ne šimtmečius.

Knyga ir buvo įdomiausia dėl istorinio rakurso, tuo, kad prabyla mulatės balsu, tai patiktų visoms/iems besidomintiems panašiomis temomis. Susiskaitė gerai, bet iki labai geros knygos man kažko pritūko, sunku net pasakyti ko – gal atmosferiškumo, nelabai man pavyko susukt knygos filmą galvoj, kažkaip vietom pritrūko Franės elgesio įtikinamumo, atrodo, kad būdama protinga ir gerai situaciją suvokianti moteris, turėjo elgtis labiau apgalvotai, labai jau ji man pasirodė aistrų nunešta, negalvojanti apie rytdieną, na, bet gal čia aš tokia neaistringa.

Beje, viršelis tiesiog puikus, o už knygą dėkoju leidyklai Balto.

Neišvengiamas blogis

Puiki savaitgalio ir smegenų poilsio knyga – gera intriga, Indijos egzotika, britiškas humoras, geras vertimas ir nė akimirkos nuobodulio ar tuščių išvedžiojimų – žodžiu, pasirinkimas buvo geras. Šį kartą autorius skaitytoją nukelia į mažytę Sambalpuro kunigaikštystę, kurios sosto įpėdinis nužudomas Semui Vindesui po nosim. Kunigaikštystė dievų palaiminta būti turtinga deimantų, tad būkite pasiruošę neįtiktinai prabangai ir spindesiui. Na, o kur turtai, ten ir įvairiausi interesai. Bet vis dėlto, kam labiausiai rūpėjo patraukti princą iš kelio, nors gal tai tiesiog buvo religijos fanatikų darbas? Semo laukia sunkus, dažnai aklavietėje atsiduriantis tyrimas, o kur dar kančios dėl simpatijos, kuriai labai sunku nusisukt nuo deimantų spindesio, ar abstinecijos keliamos fizinės kančios! Daugybė mažiau ar daugiau suinteresuotų asmenų, tyrimą stabdantys kalbiniai barjerai, musoninės liūtys ir lietaus paplauti traukinio bėgiai, tigrų ir žmonių medžioklė – nors tyrimas tęsiasi vos šešias dienas, per jas nutinka tiek reikalų, kad tik spėk versti puslapius. Rekomenduočiau pertraukas daryti ramesnėse knygos vietose, nes kitaip gresia skaityti per naktį. ______________________________ Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Aš ir nevykėliai. Gyvenimas – skaičiavimo klaida

Mano sūnus jau sako, kad pastaruoju metu daug knygų apie našlaičius, sako, kad jau gali maždaug papasakoti, koks bus siužetas. Galbūt jis ir teisus, visai neseniai skaitėm apie smarkuolę Gilę, Albis Braitas neturi mamos, na, o Enė irgi keliauja per šeimas ir institucijas. Autoriai mėgsta paaštrinti situacijas su vaikais, kurie netekę vieno ar kito gimdytojo, tikriausiai tokiam vienišo vaiko kontekste geriausia atskleisti, ką reiškia ir kiek gali meilė ir draugystė.

Enė netikėtai turi palikti gerų globėjų šeimą ir patenka į internatą kalnuose. Visas jos gyvenimas ir mintys sukasi apie tai, kaip internate esamuoju laiku išgyventi, o vėliau pabėgti ir nusigauti pas savo įbrolį, globėjų sūnų Nojų. Na, bet prieš tai reikia viską gerai apgalvoti ir pasiruošti.

Man labai patiko knygos kalba, neperspausta ir natūraliai paaugliška – taip kaip maždaug kalba paaugliaia ir vaikai. Kai kur tekstas užbrūkšniuotas ar kitaip paslėptas – ten slepias visokie šikniai ir kitokie riebesni žodeliai – skaitytojas pats gali apsispręsti, kokie. Patiko ir draugystės tema. Gal kiek užkliuvo kai kurie suaugusiųjų personažai, norėjos platesnio jų elgesio konteksto, be to, kai kurie knygos posūkiai pasirodė nelabai realistiški (laipionimai pastoliais), bet čia jau galima mane kaltint senove ir šiaip bailumu, būna gi ir stiprių, ir drąsių žmonių.

Taigi, summa summarum, mano karantininiam namų ūky knyga patiko abiem ją skaičiusiems, tikiuos, patiks ir jums. Beje, pamiršau paminėti, kad knyga iliustruota!

________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Debesų ganyklos”

Agata

Toks gražus šios knygos viršelis – niekaip negaliu atsižiūrėti! Toks kažkoks šviesus ir skaidrus ir labai tinka šiai knygai, nors ji nei apie paukštelius, nei apie gėlytes. Ši nedidukė knygelė – toks, sakyčiau, priminimas, kad kartais į viską žiūrim per sudėtingai, užsidarome per aukštam bokšte ir žaidžiam vienatvę, o tas pasaulis visai nesiteikia mūsų išklausyti. Nors kartais tereikia pasibelst į kaimyno duris arba parašyti žinutę mesendžery.

Iki pensijos dienas skaičiuojantis psichiatras, užsisūpavęs savo niekada nesikeičiančioje kasdienybėje suvokia, kad kai nebeturės darbo – nebeturės nieko. Nebent savo vis labiau vargstantį seną kūną ir vienatvę bute. O svarbiausia, kad paaiškėja, kad beklausydamas pacientų, jis visiškai nebegirdi savęs, kur ten negirdi, net pamiršo pakalbinti.

Na, o jei skaitysite, tai susipažinsite ir su Agata.

_____________

Už knygą dėkoju leidyklai “Balto”.

Ne tik geri, ne tik blogi

Ooo, kiek visokių drumzlių man galvoje iškėlė ši knyga, vajei. Pagrindinėje mokykloje esu prisikentėjusi nuo vyresnėse klasėse besimokiusių bernų terorizavimo. Ne kas buvo, tikriausiai porą metų petraukas praleisdavau tulike. Žiauru, kad tai būdavo bene vienintelė “saugi” mokyklos vieta. Biblioteka buvo kitam mokyklos gale – nueiti nesutikus terorizuotojų ir paskui spėt grįžt į pamoką – be šansų. Ir nebuvo dar jokių patyčių prevencijos, visiškai netikėjau, kad kažkas man galėtų padėti – jei nelįs mokykloje, patykos už mokyklos.

Kai pagalvoju, kaip niekas nieko “nematydavo”, niekas neišsižiodavo – tos nuleistos galvos ir nusukti žvilgniai. Buvom visiški bailiai. Visi džiaugėsi, kad ne jis/ji auka, o ir niekas nemokė nebijoti, nežinojome, kaip su tuo kovoti, pasiguodimas kokiai auklėtojai prilygo gauti skundiko etiketę geriausiu atveju. Ir aš buvau visiška bailė, nes kai mano kankintojai pasirinko kitą auką klasėje, aš buvau tiesiog laiminga, kad nebe aš. Tokie būtent it buvom – ne tik geri, ne tik blogi.

Tikriausiai jau aišku, kad pagrindinė knygos tema yra patyčios. Įtarimas blogiausio, ką galėjo pa(si)daryti mokyklos vienišius atkentėjęs visą sąrašą populiariausių mokyklos mokinių “prikolų”, suartina mokyklos populiariuosius su Herieta, tokia pat vieniše, metų metus akimis sekiojusi populiariuosius ir staiga gavusios progą užglaistyti jų nerimą ir kaltės jausmą – neva, ji pažinojus pradingusį paauglį ir gali padėti jį surasti. Bet juk svarbiausia tiesiog būt šalia populiariųjų, būt viena jų.

Tokia tad istorija susidėlioja perskaičius gan painią knygą. Kodėl sakau painią? Na, man daugelyje vietų nebuvo aišku, kas vyksta, kas kalba, kas galvoja – tokia painiava Herietos galvoje, blurry vietos, kur skaitant atsiranda jausmas, kad kažką praleidai, netyčia pravertei puslapį ar ką. Šitas jausmas kiek išvargino, norėjos, kad kažkaip toj minčių tėkmėj bent pastraipos būtų atskirtos, ar kažkaip kitaip palengvintas skaitymas. Gal norėta išlaikyti paslaptį ir intrigą, bet man gavos per daug neaišku, per daug tik užuominų. Tad reiks kantraus skaitytojo ir vyresnio, nei pradžioj įsivaizdavau, gal, sakyčiau, labiau link gimnazisto jau. Na, bet drumzlių gerai sukėlė galvoj. Reikia kelt tas drumzles ir filtruot, kad kuo mažiau būtų apskritai.

____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Naujokas

Mano vaikai kreizėja nuo mangų, tos persiskaito kosminiais greičiais, nesvarbu, kiek benupirktum, tad bandau ieškoti visokių įmanomų alternatyvų. Kai atėjo leidyklos “Alma Littera” naujiena, parodžiau vyresniajai, tai suraukė nosį: “Čia ne manga”. Dar bandysiu sūnui įsiūlyti.

Skaitydama nuolatos galvojau, ar leidykla teisingai pasirinko knygą mūsų rinkai. Taip, tema labai aktuali – naujokas mokykloje, bet kontekstas labai amerikietiškas, kur net suaugėlis tiksliai nebūtinai žinai, apie ką kalbama (pvz. rasistinės patyčios ir juokeliai, finansines pagalbos schemos gabiems vaikams). Komikse viskas patiekiama kaip savaime suprantami dalykai, bet mums jie nelabai savaime suprantami ir net nelabai įsivaizduoju, kaip komikse reiktų dėt paaiškinamąsias išnašas (o kodėl ne?). Užtat jau girdžiu sūnaus komentarą, kad kalba “nesąmones” arba kad “neįdomu” – su kantrybe ten būna reikalų.

Pirmojoje komikso dalyje tikrai sunkiai sekės įsivažiuoti, bet nuo kokio knygos vidurio tai skaitėsi smagiai, labiau buvo koncentruojamasi į bendras (globaliu mastu 🙂 ) mokyklines problemas, tad tikriausiai didžiausias iššūkis jauniesiems skaitytojams bus kantriai iki ten dasibrauti. Gal nėra tobuliausia knyga pradėt draugystę su komiksais, bet gal čia tik man taip atrodo, reiktų žiūrėt, kaip vaikams sekasi jį skaityt.

P.S. Manau, kad komiksus reiktų leisti minkštais viršeliais. Biškį beryšio komiksas kietais.

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Mano likimo broliai

Nebelabai atsimenu, kodėl labai patiko “Vogti arklius”, bet apie tai prieš daugiau nei dešimt metų labai gražiai parašė KŽG, kur sako, kad tai labai vyriškas romanas. Toks pat, kaip ir “Mano likimo broliai”, kurią jau kelios dienos kaip perskaičiau ir nešiojaus galvoje, niekaip negalėjau sudėlioti, kaip apie ją parašyti.

Net kai skaičiau, niekaip nesugalvojau, kaip čia man į tą Arvidą Janseną žiūrėti – kaip į vargšą paliktą, ar kaip į apatišką užsidepresavusį, o gal nevykėlį vyrą? Viskas, kas vyksta knygoje, vyksta Arvido galvoje, jis yra pats su savim savo vienatvėje, ir skaitytojas nelabai gauna gairių susistatyti tą žiūrėjimo perspektyvą – visoje knygoje vos kelios aplinkinių užuominos apie tai, koks jis žmogus. Net atsidūrus tam tikrose situacijose, kur jau atrodo, kad autorius duos daugiau kontekso, skaitytojo smalsumas niekaip yra nepatenkinamas.

Knygoje pasakojimo laiku nelabai kas vyksta, labiau Arvido prisiminimai dėlioja šiandienos paveikslą – kodėl jo nebelanko dukros ir kodėl jis į jų pasakymą, kad nebesilankys, taip niekaip išoriškai nesureaguoja, tarytum jam būtų vis vien, nors iš tikro širdis dūžta į šipulius. “Likimo broliuose” labai surezonuoja, kaip per tas savotiškai apatiškas būsenas autorius parodo, kaip šeimoje fiziškai gyvenantis vyras, dvasiškai gyvena ne su šeima, bet tarsi šalia jos, kaip jaučia su laiku besikeičiančius savo ir žmonos interesus, neišvengiamai vedančius prie išsiskyrimo, nes, na, niekaip nebūsi mielas per prievartą, nesimėgausi nemėgstama muzika ir žmonėmis, su kuriais neturi nieko bendro.

Vienas keistas dalykas, kuris nebūtų keistas, jei veiksmas vyktų Vilniuje – Pettersonas labai smulkmeniškai aprašinėja, kokiomis gatvėmis vaikšto ir važinėja Arvidas. Beveik norėjos atsirašyt žemėlapį ir sekiot iš paskos. Manau patiks pažįstantiems Oslą, bet nepažįstant biškį užkniso. Nors žemėlapį vis dėlto atsidariau – pažiūrėjau, kur yra sala, į kurią Arvidas važiavo su žmona ir kur yra jo vaikystės rajonas.

Tai klausit, patiko pagaliau, ar ne. Patiko, ir kuo daugiau galvoju, tuo labiau. Tad jei skaitysit, skaitykit lėtai, nes gausit galimybę pabūti kito žmogaus galvoje arba batuose, kaip pasakytų anglai.

Draugas

Nei anotacijomis, nei nugarėle nesidomėjau, tiesiog atsiverčiau pasitikėdama patikimų rekomenduotojų rekomendacijomis ir skaičiau. Iš pradžių gal ir buvo keista susivokt, kokio tipo knygą skaitau, nes parašyta, kad romanas, bet atrodo kaip memuarai, o ir šiaip, visą laiką buvo apėmęs jausmas, kad sėdžiu ir kalbuosi su pažįstamu žmogumi apie tai, kaip ji išgyvena draugo netektį.

Kadangi ta mano “draugė” rašytoja ir jos išėjęs draugas irgi, tai daug kalbame apie rašymą, apie kūrybinio rašymo dėstymą universitete, apie tai, kaip keičiasi tiek rašytojai, tiek skaitytojai, tiek studentai. Apie draugystes, santuokas, savižudžius, žmones, gyvūnus.

Kundera žmonių santykius su gyvūnais vadina idiliškais. Idiliškais todėl, kad gyvūnai nebuvo drauge su mumis išvaryti iš rojaus. Ten jie lieka, nesijaudindami dėl kūno ir sielos priešpriešos, ir mes dėl savo meilės ir draugystės su jais galime atnaujinti ryšį, tegu ir silpnutį, su rojumi.

Šiaip man patiko, pasakotojos ir jos draugo santykis – ji tikriausiai yra ilgaamžiškiausia jo draugė, dar nuo tada, kai buvo jo studentė – viena iš jos kurso draugių galiausiai tapo pirmoji jo žmona – o paskui buvo ir kitos žmonos, kurios daugiau ar mažiau pavydėjo tos draugystės, kuriai niekada negresia baigtis skyrybomis. Žinoma, ji buvo jį įsimylėjusi, tikriausiai ir dabar dar myli, bet įsimylėjelės meilė transformavosi į vyro ir moters draugystę, kuria šiaip žmonės netiki ir sako, kad tokia neegzistuoja. Skaitant galima pasvarstyt tyliai, ar sutinkat su tuo, ar ne.

Meilės nepaskubinsi, sakoma dainoje. Nepaskubinsi ir sielvarto.

O paskui knygos pasakotojos gyvenime atsiranda šuo. Draugo (to išėjusio) draugas. Didžiulis, nepaslankus, jau senas ir dėl visų išvardintų savybių nelabai kam bereikalingas. Draugo draugas atitenka draugei. Abu vienas kito prisilaikydami gedi ir kartu leidžia laiką, kuris, sakoma, turi išgydyti.

Gera, rekomenduoju.

_______________

Už knygą dėkoju leiduklai Balto.

Partizanė. Monika Alūziatė – moteris laisvės kovose

Prisipažinsiu, jei ne šis tikriausiai geriausias dešimtmečio viršelis (žinoma, Zigmanto Butaučio), tikriausiai į šią knygą nebūčiau atkreipus didelio dėmesio, bet kai toks viršelis, knygą norisi turėti vien dėl jo, o paskui nejučia imi ir perskaitai (na, dar painfluencina nugirsti geri atsiliepimai).

Ši knyga yra ne tik apie jauną merginą, kuri atsiduria gyvenimo kryžkelėje ir turi pasirinkti gyvenimo kelią, kuris neprasilenktų su jos sąžine, bet ir apie daug dalykų apskritai – partizanų gyvenimo kasdienybę, kuri partizanus tarsi nukelia nuo pjedestalo ir paverčia paprastai žmonėmis; žmogaus tvirtybę ir garbingo gyvenimo principus, bet ir silpnybes, apie kurias patriotiškumo kontekste nutylima, na, nes kaip gi tautos didvyriai bus alkoholikai, ar tuštinsis į kažkokį bidoną bunkeryje.

Manau, labiausia knyga ir patraukia tuo, kad autorius į partizanus žiūri ar bent stengiasi žiūrėti kuo objektyviau, nesmerkti suklydusių, abejojusių savo pasirinkimu, išdavusių. Knygoje netikėtai daug empatijos, pastangų pabandyti suprasti ir paaiškinti žmonių pasirinkimus, ir visai nėra patoso. Be viso to, autorius labai aiškiai su suprantamai išdėsto to meto kontekstą – kas skatino žmones eiti partizanauti, kaip buvo tam ruošiamasi ir t.t.

Labai verta paskaityti net tiems, kuriems sunkiai sekas su negrožine literatūra. Ačiū autoriui už pasirinktą lengvai skaitomą ir aiškų stilių ir pasakojimo būdą, o leidyklai už knygą (skaičiau leidyklos dovanotą egzempliorių).

Aštuntoji diena

Nauji metai pradėti su puikia nauja knyga (labiau gal naujas leidimas, nes buvo leista kelis kartus, vienas iš jų net tarybiniais laikais). Labai patiko, o kai jau labai patinka, tai sunku kažką ir parašyti. Negalėjau niekaip nuo tos knygos atsitraukti, tad tik džiaugiausi ilgu naujametiniu savaitgaliu.

Istorija prasideda vidurio Amerikos miestelyje Koultaune myriop nuteisiamas Džordonas Baringtonas Ašlis. Už tai kad nušovė savo bosą ir kažkiek draugą ir kaimyną Brekenridžą Lansingą. Vežamas į mirties bausmės vykdymo vietą, nuteistasis paslaptingomis aplinkybėmis išslysta iš teisingumo vykdytojų rankų. O tada ir prasideda – kaip jis pabėgo, kas jam padėjo, kur slepiasi, na, ir galiausiai, žinoma, kas iš tikro ten atsitiko?

Narpliodamas visą šią painiavą, autorius nupasakoja ne tik Ašlių ir Lansingų šeimų ir vaikų istorijas, tai, kaip jie susitaiko/nesusitaiko su šiuo įvykiu, kaip bando kabintis į gyvenimą likę be maitintojų, bet ir priešistores, kurios visos vienaip ar kitaip prisidėjo prie šeimas ištikusios nelaimės. Nes juk jei tėvas nemoka mylėti sūnaus, tai jo paties tėvas greičiausiai nemokėjo jo mylėti, o šiojo – jo tėvas ir taip be galo.

Thornton Wilder ne tik pasakoja istoriją, bet mąsto apie žmogaus reikšmę istorijos tėkmėj, apie bendruomenes, miestus ir miestelius, kurie visur – nuo Koultauno iki Vladivostoko – vienodi, apie nuotalinę žmogaus, kaip dievo kūrinio būseną ir būvį dievo plane, jo kūrinio tobulėjimo ir evoliucionavimo savaitėje.

Knygą net norėtūsi pavadinti išskirtinių moterų knyga – abi našlės, jų drąsios ir išdidžios dukterys, panelė grafaitė Dubkova (iš Rusijos) ir kažkur Andų slėnyje gyvenanti ponia Vikeršem, kažkur prašmėžuojanti Ema Goldman – man nustelbia visus vyriškus paveikslus. Nors gal aš ir neteisi, tiek vyriška, tiek moteriška linijos labai ryškios, įdomios ir pagaulios. Labai rekomenduoju.

_________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Tyto alba

Apie knygą diskutuojama LRT laidoje “Pirmas sakinys”. Joje vedėjai paspoilina svarbų knygos įvykį, bet apie jį įspėja, tai po įspėjimo siūlyčiau kokį 15 sekundžių neklausyt – aš nustojau “neklausyt” tiesiai ant paspoilinimo 😦