Category: Leidyklos dovana

Klasiokai

~ kzL ~ Leave a comment

„Klasiokus“, žinoma, skaičiau poilsiui ir iš smalsumo – norėjosi pamatyti, kaip atrodo lietuviškas detektyvas, nes vis dar negalime pasigirti jų gausa. Skaičiau jau senokai, bet iki šiol visai neblogai prisimenu, kas ten vyko ir man atrodo, kad tai geras ženklas, nes šiaip detektyvus labai greit pamirštu. Įsijausti į siužetą buvo labai paprasta: veiksmas vyksta pajūryje, o ir mano pačios klasės susitikimai vyksta ten pat. Tik nežinau, ar ateityje dar važiuosiu… Dabar jau truputį baisu – o jeigu kam nors klasėje neįtikau ir man gresia pavojus (ne paslaptis, kad aš tikrai labai įsijaučiu į skaitomas knygas)!!!

Dar vienas geras ženklas – neužkliuvau už jokių didelių kliurkų, kurios verstų vartyti akis. O klasiokų santykių raizgalynė – kas ką mylėjo, su kuo draugavo, kas ko nekentė, o gal ir iki šiol nekenčia – yra tiesiog puikus intrigų ir siužeto posūkių aruodas. Taigi nerekomenduoju tik tiems, kam artėja klasės susitikimas, o šiaip tai lay back, relax and enjoy the read.

——————–

Už knygą ačiū leidyklai “Balto”

Vardai

~ kzL ~ Leave a comment

Karts nuo karto užeina kažkoks užtemimas ir sugalvoju pasiimti knygą ne iš savo operos. Ir neturiu gero paaiškinimo, kodėl taip darau. Nesakau, kad “Vardai” neįdomi, bet ji yra iš tų knygų, kur galima atpasakoti per penkias minutes, pabraižyti schemutę ir nelabai ką būsi literatūrine prasme praradusi. Knygą pabaigiau skaityt, kad sužinočiau, kaip baigės visos trys istorijos, tai ačiū autorei, kad ji normalios apimties.

Pati knyga suręsta ant “kas būtų, jei” perspektyvų. Kas būtų, jei vaikui duočiau vardą, kuris vaiko tėvui patinka, bet nepatinka mamai? O kas jei atvirkščiai? O kaip dėl kompromiso, nors jis ir nelabai įmanomas? Pačios knygoje nagrinėjamos temos visai rezonuoja – kaip paprasta yra uždaryti ir sužlugdyti žmogų, kaip lengva manipuliuoti motina, kuriai svarbiausia, kad sveiki ir saugūs būtų jos vaikai, ji pati jau kaip nors, kaip dar lengviau manipuliuoti vaikais, kol jie užauga ir suvokia, kad jais manipuliuojama, kad jie kopijuoja nepavyzdinį tėvų elgesį. Daug smurto, daug dramblių kambariuose, kai kurias vietas tikrai nelengva skaityt, bet apie jas kalbėti būtina ir knygą tikrai užskaitau kaip terapinę, padedančią atpažinti nenormalias situacijas, įsivertinti ir susimąstyti.

Tai temų prasme nelabai išeina knygai būt atostogų knyga, nebent jei ieškot greito skaitinio. Bet tikrai yra iš tų, kur goodreads 4+ (einu pasitikrint, ar nemeluoju). Jei norit gražaus teksto, tai ne ši knyga.

________________________

Už dovaną dėkinga leidyklai “Alma Littera”.

Kinderland

~ kzL ~ Leave a comment

Labai fainuoliškas komiksas apie laikus Vokietijoje prieš pat sienos griūtį. Mirkas Vacke (ant viršelio su akinukais stovi šalia savo susiraukusio draugelio mėlyna maikute) tikrai nėra populiariausias mokyklos mokinys, labiau iš tų, kurie traukia visokio plauko bulintojus ir pašlėmėkus. Mirkas yra mažiukas, akiniuotas, sąžiningas pionierius praplautom smegenim. Tėvai, kaip ir didelė dauguma po sovietų priespauda gyvenusių tėvų, nesistengia per daug pasakoti apie esamą santvarką, apie planus bėgti į vakarus, tad Mirkas gyvena su savo paaugliškom išgyvenimo mokykloj problemom, na, kad ir tokiom, kaip gerai pažįstamas deficitas, pvz., stalo teniso rakečių. Neturi raketės – nežaidi. Turi raketę – ją gali atimt koks peraugęs dičkis. Ir taip toliau ir panašiai.

Vieną dieną Mirko gyvenimas persikerta su tuo mėlynamarškiniu ir atsiveria kitokio pasaulio perspektyva – naujasis draugas ne pionierius, ne toks lengvatikis, gerokai piktas ant pasaulio ir nenusiteikęs nusileisti bulintojams. Ir visai neblogai žaidžia stalo tenisą. Ko daugiau reikia geros draugystės pradžiai? Sienos griūtis, o ne mokyklinės problemos bus didžiausias šios draugystės išbandymas.

Puikiai susiskaitė, tik kiek glumino, kad ne visada buvo aišku, kada peršokama nuo vienos temos prie kitos, na, nėr “taško” sakinio gale. Ir rekomenduoju užmesti akį į komikso pabaigą, nes ten yra šioks toks ir labai įdomus konteksto paaiškinimas, padedantis geriau suprasti, kas vyksta komikse + visų komikso veikėjų pristatymas, jei netyčia susimaišytumėt, kas kuriai chebrai priklauso.

____________________________________

Už komiksą dėkoju leidyklai “aukso žuvys”.

“Juodosios gulbės” lobis

~ kzL ~ Leave a comment

Kažkaip manęs šios knygos viršelis nepatraukė visai, toks blankokas atrodė, tai net neplanavau greitu metu jos skaityt. Visai netyčia pasiemiau iš bokšto, nes knygą skaityt tingėjau ir nenorėjau skrolint telefono. Tai ir nepadėjau, kol neperskaičiau.

Ši knyga, galima sakyti, yra įtempto siužeto komiksas. Apie geriečius ispanus, blogiečius anglus (senovėje) ir amerikonus (dabartyje, nors buvo ir gerų) – labai juokinga buvo tie geriečiai ir blogiečiai, bet kažkaip labai smagiai skaitėsi apie povandeninius lobius, kuriuos nori nugviežti vienas turtuolis. Lobį tai jis surado, bet tada jau įsijungia visokie teisiniai mechanizmai, kas yra lobio savininkas ir kaip tą lobį legalizuoti, įteisinti ir taip toliau. Tai komikse ne tik nuotykiai, bet ir teisinis trileris, su “The Office” elementais, ypač kai reikia pašantažuoti kokį politiką. Nu, smagumėlis tiesiog. Tai žodžiu, neapsigaukit, kad čia koks vaikiškas komiksas apie tai, kaip plaukė laivelis. Kieti ten laiveliai ir teisiniai kazusai visokie, labai patiko. Skaitykit ir duokit vaikam skaityt.

Nelaboji

~ kzL ~ Leave a comment
Baltos lankos | Knygos.lt

Nors nekenčiu visokių palyginimų ant viršelio aka “Nauja Elena Ferrante”, šitą palyginimą akis pagavo ir ant jo pasimoviau. Kaip ten apie tas smalsias kates ar žiurkes sakoma? Tai, tiesą pasakius, Ferrante’s šioje knygoje man net per daug buvo – dviejų mergaičių draugystės schema, kai viena iš “geros” šeimos, kita – iš nelabai, viena gerietė-drovuolė-nauvuolė, kita gerai velnių paėdus, drąsi, akiplėša, savarankiška – na, visiškas Elenos ir Lilos copy paste, taip sakyčiau, labai ir nesislepiant. Tai šis knygos aspektas vertė kraipyti galvą ir galvot, kad reikia drąsos turėt išstoti su tokiu panašiu formatu ir sakyt, kad mes čia tiesiog “artimos dūšios”. Be to, knygos stilius toks, kad skaitant pirmą knygos dalį, vis užsuka mintis pagalvot, ar ši knyga neturėtų būti pozicionuojama paauglių kategorijoj. Maždaug Ferrante paaugliams.

Bet nėr viskas blogai! Įdomusis knygos sluoksnis yra politika. Knygos veiksmas vyksta Musolinio diktatūros laikais, prieš II pasaulinį karą, ir per paprastus žmones – prekeivius, amatininkus, mokytojus, mokines, bažnyčią pasakoja, kaip ši santvarka paveikė jų kasdienybę ir gyvenimus. Kaip buvo normalu per prievartą perleisti verslus, turtus palankioms asmenybėms, kaip buvo meldžiamasi už dučę bažnyčioje, ir lenkiamasi prieš portretą mokykloje ir t.t. Šis aspektas buvo ir įdomus, ir neblogai parašytas. Be jo knyga tikrai keliautų tiesiai į YA lentyną.

Turint omeny, kad čia autorės debiutas, tai galim sakyt, kad turim vilčių ateičiai, nebent nepavyks surasti originalaus formato, ant kurio galėtų savo romanus kabinti, nes toks, na man tikrai ant ribos pasirodė. Kaip Jums?

****

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

O bet tačiau, nėr visai

Vandens chronologija

~ kzL ~ Leave a comment

“Vandens chronologiją” angliškai gavau dovanų iš Giedrės jau senų senovėje. Tuo metu buvau jauna mama ir nesugebėjau paskaityti toliau antro puslapio. Nemokėjau būti šalia tokio sielvarto – “Niekas nemokėjo būti šalia mūsų”. Apsižliumbiau ir padėjau knygą į šalį, kol sulaukiau vertimo (ir filmo 2026 metų Kino pavasaryje).

Sunki knyga, daug apleistumo, nemeilės ir nemokėjimo mylėti, daug tylos, savidestrukcijos ir nevilties. Aš apskritai negaliu skaityti nei apie daugiadienius gėrimus, nei apie narkomanų kasdienybę, man užteko vieną kartą kažkurioj knygoj paskaityt, ten gi visada tas pats. Tikriausiai negaliu pakelt to čiuožimo bedugnėn, man kažkokia stipri atmetimo reakcija būna.

Ypač sunku skaityt, kaip Lidia nusivažiuoja univeroj, kai atrodo jau ištrūko iš tėvo čiuptuvų ir gavo šansą pradėti kurti kitą gyvenimą. Bet matyt, man nesuprast šitų traumų ir per jas keliaujančių žmonių. Tad tiesiog save tempiau per knygos vidurį, per tą tamsą ir neviltį, visai nenorėjau ten būti. Bet matyt, nepaleido autorės atvirumas, visiškas apsinuoginimas net nebandant pasislėpti. Štai aš, žiūrėkit. Nenusisukit ir nenuleiskit žvilgsnio. Nesmagu? Negera? Bet čia aš, Lidija. Nepagražinta, nepatogi, gyva žaizda. Kur man pačiai save pasidėt?

“Ir visgi kažkas manyje gimė,”- sako Lidija, ir išneria į vandens paviršių. Ir atsitiesia. “Nebenorėjau dulkintis. Norėjau skaityti.“

Lidia yra pavyzdys, kad visada yra vilties, net tada kai atrodo visiškai priešingai. Neįtikėtina.

“Matot, svarbu suprasti, kad traumuoti žmonės ne visada moka pasakyti “taip” ar pasirinkti tai, kas jiems naudinga, – net kai stovi tiesiai prieš juos. Tai gėda, kurią nešiojamės. Gėda norėti kažko gero. Gėda netikėti, kad nusipelnome stovėti tame pačiame kambaryje kaip visi tie, kuriais žavimės. Mums ant krūtinės šviečia didelės raudonos A raidės.“

“Augdama niekada negalvojau: būsiu advokatė. Astronautė. Prezidentė. Mokslininkė. Gydytoja. Architektė.

Net minties nekilo – rašytoja.

Kai kuriems žmonėms ambicijos kažkur įstringa. Sunku galvoti “taip”. Arba “Pirmyn” Kai vienintelis jausmas – bėk arba kovok.”

“Kur dingsta užspaustas skausmas ir pyktis? Ar neišgydyta dukros žaizda virsta kažkuo kitu? Ar ji sužydi pilve kaip atni-vaikas – tarsi kokia organinė masė, sudaryta iš jausmų, kurie neturėjo kur dėtis? Kaip pavadint skausmą, kuris gimsta iš moters pykčio? Motinyste?”

“Kartais protas tiesiog gimsta pavėluotai, atsiirdamas lėtesnės kelionės bangomis.” “Yra daugybė būdų nuskęsti.”

___________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Kitos knygos”.

Kelionė Nilu: grafo Mykolo Tiškevičiaus kelionės į Egiptą ir Nubiją dienoraštis, 1861–1862 metai

~ kzL ~ Leave a comment

“Kelionė Nilu” tikriausiai yra kol kas labiausiai nustebinusi 2026 metų knyga. Nelabai ko tikėjaus, t.y. gal tikėjausi nuobodyliško skaitinio, kurio garantuotai nebaigsiu skaityt, o pasirodo, ten pats tikriausias nuotykių romanas. Iš šių laikų perspekyvos, tokia Tiškevičiaus kelionė man atrodo, kaip kelionė į Mėnulį. Šitokia tolybė, tokia egzotika. O labiausiai gal pritrenkė pačio Tiškevičiaus turtai ir statusas. Na, visokie ten rusijos konsulai ir ambasadoriai (tiksliai nebeatsimenu, kokie ten diplomatiniai rangai buvo) šiaip sau pas eilinius žmogelius nevažinėja pareikšti pagarbos. Jau nekalbant apie visokius princus ir macharadžas (gal kiek perdedu, nes jau senokai klausiau ir rangų neastimenu, bet tikrai buvo wow). Viskas mane ten stebino toj jo kelionėj, tiesą pasakius.

Aišku, pagarba/nepagarba vietiniams istoriniams objektams ir gamtai irgi labai savotiška. Suprantama, kad prieš 165 metus buvo normalu, kad, va, turiu maišą pinigų, tai galiu sau leist ir mumiją slapčiomis išsikasti ir beveik pavogt, ir įdomų gyvūną nusišaut (nes kam grožėtis, reikia trofėjus parvežti) ir dar kokią egzotiką namo parsisiųst (nesakau, kad dabar panašiai nebūna), pagal savo statusą maždaug Egiptui garbė čia, kad svečiuojuosi. Skaitant įspūdžius apie vietinius gyventojus irgi ausys raitosi, nes jie ten ir bjaurūs ir tokie, ir anokie maždaug nelaimėliai. Kitoniškumas praktiškai visais atvejais “bjaurus”. Tai toks disonansas labai per smegenis eina – čia gi keliauja vienas labiausiai išsilavinusių, smalsiausių LDK žmonių, bet pagarba jį supančiai aplinkai ir kitokiam pasauliui dar nelabai madinga. Pasaulio centras sukasi apie turtingą baltąjį žmogų. Na, bet, žinoma, kad čia su XXI a. perpektyva lyginu, tiesiog įdomu, kiek pasaulis pasiketė (arba ne).

Na, ir šiaip, stebina grafo drąsa. Ne visi buvo drąsūs (ar kvaili – britai į savo kolonijas nesiverždavo dėl tropinių ligų ir tik 50% tikimybės neužsilenkti) išbandyti tropinių kraštų bacilas ir virusus, nuodingų gyvių įkandimų riziką ir vietinę mediciną. Bandau įsivaizduoti, ar į tokią kelionę išsiruošusieji, atsisveikindavo su visam, ar buvo laikomi nučiuožusiais nuotykių ieškotojais, ar didžiais mokslo vyrais? Gal į juos panašiai žiūrėdavo, kaip dabar žiūrime į savanorius gyventi Marse?

Žodžiu, penkios žvaigždės Mykolui, ne kitaip. Labai įdomu ir labai rekomenduoju.

_______________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Ką veikia Japonija?

~ kzL ~ Leave a comment

Gerai, kad turim Andrių Kleivą, kuris mums paaiškina, kaip gi veikia ta Japonija – neišsiamiamas egzotikos aruodas. Kažin, ar Andrius nepritrūks įvardžių savo knygų pavadinimams? Šioji buvo pirmoji ir absoliučiai deficitinė, ypač tada, kai Japonija tapo labai populiaria kelionių kryptimi. Po šios išėjo “Ką veikia Japonija?”, ir knygos gerbėjai ėmė masisškai zysti leidyklai, kad perleistų pirmąją. O dabar jau turim visas tris, trečioji manęs dar laukia – taupau. Beje, “Kaip veikia?” perklausiau audio formatu, tarpuose pasižiūrėdama knygos iliustracijas, na, nes vis delto čia tokia knyga, kai norisi ne tik teksto, bet ir vaizdo.

Man buvo labai faina šioje knygoje susitikti su Andrium – studentu. Jaučiasi, kad pačiam Andriui čia viskas labai nauja ir šviežiai perprasta, kartais duodant suprast, kad vis tiek, matyt, iki galo Japonijos mums nesuprast. Tad šioje knygoje, žinoma, apie žemės drebėjimus, japonų kalbą, univeras, politinė sistema, šeima, aptarnavimo subtilybės ir taip toliau. Viskas – labai įdomu ir labai gera įžanga pirmai pažinčiai. Antrojoje knygoje tikrai labai jaučias, kad Andrius jau nebe laikinas svečias, o nuolatinis gyventojas, jau ir temos tokios, kur trumpam užsukęs nesugalvotum giliau kapstyt.

Na štai, rašau ir jaučiu, kaip rankos tiesias link trečios knygos. Žinau, kad irgi bus įdomu, beliko tik į Japoniją nukeliaut.

_____________________

Už knygą ačiū :”Tyto albai”. Audio knygą klausiau “audiotekos.lt” platformoje.

Skundai Maskvai: slapti nomenklatūros laiškai

~ kzL ~ Leave a comment

Taip gerokai knyga pragulėjo bokšte laukdama savo laiko, bet jau kai ją iš to boškšto ištraukiau, tai buvo labai laiku ir labai vietoje – būtent po Antano Terlecko “Šiferio bylos“. Pirmą kartą į rankas paėmus knygą, net man pačiai kilo klausimas, kas gali būti įdomaus šiuose biurokratiniuose reikaluose ir visokių skundikų raštuose, o nuo kirilicos (knygoje spausdinami ir originalūs tekstai r kalba) man nuo mokyklinių laikų tikas ir alergija vienu metu, o bet tačiau, skaityti senų laikų skundus tai panašiai kaip skaityti kokį šiuolaikinį pletkų portalą/žurnalą, tik “kultūringai” surašytą, būtinai pabrėžiant, kad skundas rašomas tarybinių žmonių gerovei, o potekstėje visada – pačio rašančiojo ar jų grupės (dažniausiai anoniminės) pyktis, kad pačiam neina prieiti, ar skundėjas nuo to lovio buvo pastumtas kitų interesantų naudai. Business as usual, tsakant. Bet ko tai labai smagu skaityt apie sovietinius puvėkus.

Na, o įsivaizduojantiems, kad skundai baisiai nuobodūs, tai paspiolinsiu, kad ten ir apie valdžios girtuoklystes, ligas, ir apie tarybinę prabangą, apie godžias ir įtakingas pirmųjų žmonas, lyginamas su buržuazine Zose I – Smetoniene, apie medžiokles, pirtis ir neviltį, nepatekus į VIP sąrašus, mobingą, apriedus, kailius ir dovanas iš užsienių. Iš tikro – nieko nuobodaus, tik nuoširdus rūpinimasis, kad niekas nebūtų lygesnis už eilinį tarybinį pilietį.

Kiek keista rašyti, kad knyga labai gražiai išleista – skundas į maskvą spausdinamas dviem kalbom – originaliai rašyta rusų kalba, šalia pateikiant vertimą. Gal dėl to ir nebuvau linkus ankščiau knygą paskaityt, nes niekas nuobodžiau neatrodo nei kirilica surašyti oficialūs raštai. Jei ir jus ištinka tokia pirminė reakcija į šią knygą, tai linkiu ją perlipti ir suteikti įdomiai knygai šansą.

____________________

Padėkos keliauja leidyklai “Aukso žuvys”

Autizmas – dalis manęs. Autistiški suaugusieji savo pačių žodžiais ir specialistų akimis

~ kzL ~ Leave a comment

Kokia gera knyga! Labai aktuali ir reikalinga mūsų visuomenei, kuriai dar daug ką reikia išmokti, suprasti ir tapti labiau tolerantiška. Žinoma, viskas vyksta mažais žingsneliais, bet ši knyga – labai didelis žingsnis.

Mes labai pripratę girdėti apie autistiškus vaikus, tačiau retas kuris pagalvoja, o kur yra suaugę autistiški žmonės? Prisitaikę, pasislėpę, labai dažnai neteisingai diagnozuoti, niekada nagavę pagalbos, kurios jiems reikėjo ar reikia. Profesoriaus Dainiaus Pūro skyrius tiesiog negali nesukrėsti daugybe aspektų – pradedant psichiatrijos situacija sovietų sąjungoje (pasirodo, ir vakarų pasaulyje nelabai kuo skyrėsi, kaip pasakoja Viola Ardone savo knygoje “Didis Stebuklas“), baigiant kryžiaus keliais nueitais stengiantis pakeisti sistemą, požiūrį, mąstymą. Mūsų visuomenė bus amžinai skolinga šiam žmogui.

Nesitikėjau, kad bus taip įdomu skaityti ir labai rekomenduoju šią knygą visiems, tiek turintiems autistiškų žmonių artimoje aplinkoje, tiek ir neturintiems, o gal to tiesiog nežinantiems. Labai džiaugiuosi, kad kuo toliau tuo labiau galvojama, kad autistiškiems žmonėms tiesiog turime leisti būti tokiais, kokie jie yra.

_______

Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos.

Akinantis sniegas

~ kzL ~ Leave a comment

Egzotinės vietos detektyvams visada prideda žavesio. Štai ir šio detektyvo veikėjai “uždaryti” nuošaliame Islandijos miestelyje, kurio pavadinimo nesiryšiu iš galvos rašyti. Viskas vyksta fjorde, prie kurio galima privažiuoti senu tuneliu po kalnu, o jau kai užsninga, tai visas eismas paralyžuotas, kartais net nebandoma valyt. Bet tai nereiškia, kad žiema ir sniegas sukausto miestelio kultūrinį gyvenimą – vos keli tūkstančiai gyventojų turi savo mėgėjišką teatrą, kuriame šiuo metu intensyviai ruošiamasi premjerai. Gal net jaunajam Ariui iš Reikjaviko, pasiryžusiam savo policininko karjerą pradėti čia, pavyks pamatyti premjerą? O gal ir ne, nes staiga miestelį, kuriame niekada nieko nevyksta užpuola negandos. Bet kaip sugauti blogiečius vietoje, kur visi vienas kitą pažįsta ir žino, kad tas ar anas yra “geras vaikinas”. Ir ko tu čia jaunuoli dabar prisigalvoji?

Nespoilinsiu, kaip sekės, ar nesisekė premjera. Knyga visai gerai susiskaitė, nepaisant, kad jaunasis policininkas biškį susivėlė savo meilės reikaluose, kas žinia, paprasatai mane erzina. Nu, bet oh well, labai jau jaunas, galima atleist. O tie ramaus miestelio žmonės, tokie visai “pagerinti”, tereikia tik Pandoros skryniai atsiverti…

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”.

Mergaitė pajūryje

~ kzL ~ Leave a comment

“Mergaitė pajūryje” man net labiau patiko nei “Vyras Hogėje“. Skaitytojas vėl atsiduria salose, kur esi visiškai priklausomas nuo keltų. Nėra kelto – niekur nepabėgsi. Šioje knygoje komisarė atvaro pas savo dabartinę meilę, bet vos tik atvykus, žinoma, gauna skambutį, kad laikas darban, nes dingo paauglė. Mergaitės tėvai priklauso konservatyviai evangelikų bendruomenei, kurios vaikus visais būdais stengiamasi apsaugoti nuo aplinkos poveikio, kad nesugalvotų išeiti iš bendruomenės, kaip tai padarė dingusios Marijos sesuo. Po truputį aiškėja, kad tėvams nusaugot nelabai pavyko, pasaulis visa jėga į paauglių gyvenimą veržiasi, nelabai čia nulaikysi.

Knyga skaitėsi gerai, niekas per daug neužkliuvo. DABAR BUS SPOILERIAI: tik šiaip keista, kad visą knyga kalbama apie bendruomenę, kokia ji ten konservatyvi, kokios gyvenimo taisyklės ir t.t. Detaliai negrinėjami visi įtariamieiji, o žudikas – prašalaitis. Išlenda pačioj pabaigoj. Tai kai perskaitai, galvoji, o tai kam čia tiek visko apie tuos kitus žmones. Keistas autorės pasirinkimas. Dažniausiai tokiais atvejais prašalaitis gan anksti įvedamas į knygą ir skaitytojas žino, kad žudikas jis. Visa intriga – kaip supras, kad čia jis, kaip policija jį ras ir pagaus. O čia jis figūruoja kaip variantas x, bet tikrai ne pagrindinis. O gale atsiranda – voila. Biškį kažkaip durnai atrodo. Bet kažkaip vis tiek normaliai susiskaitė, nepaisant tos keistos struktūros.

Už knygą dėkoju leidyklai “Briedis”.

Didis stebuklas

~ kzL ~ Leave a comment

Pagooglinus pamatau, kad ‘”Alma Littera” adaptavo itališką viršėlį, ant kurio noriu paburnoti. Nu, ne toks turi būt šios knygos viršelis. Koks turėtų būti, nežinau, bet koks neturėtų, tai net labai žinau. Nebūčiau net ėmus šios knygos į rankas, tad esu dėkinga knygos vertėjai, kad įdavė knygą į rankas, nespėjau net labai paprieštaraut. Beje, kažkokiu būdu sugebėjau Violos Ardones kitą knygą “Vaikų traukinys” sumaišyt su kitu vaikų “Našlaičių traukiniu” (autorė Christine Baker Kline), tad naująja knyga ir dėl šito fakto nesigundžiau.

Nors viršelis ne koks, bet knygos pavadinimas – tiesiog puikus. Šis romanas nei trileris, nei detektyvas, bet autorė skaitytoją (ypač italų kalbos nesuprantantį) kaip kokiam detektyve šiek tiek vedžioja už nosies – bent jau aš taip pasijaučiau. Visų pirma – knyga prasideda paauglės Elbės pasakojimu apie tai, kaip ji gyvena puspasaulyje – pamišėlių prieglaudoje, kurioje uždaryta jos mama ir kurioje ji gimė. Tačiau skaitant pamažu suvoki, kad ji veikiau yra pasakotoja, padedančia atskleisti Fausto Meraviljos – stebuklingojo Fausto, didžiojo stebuklo – istoriją. Originaliame knygos pavadinime „Grande Meraviglia“ subtiliai užkoduota pagrindinio veikėjo pavardė, kuri itališkai reiškia „didelį stebuklą“. Man labai patinka tokie “sužaidimai.”

Psichiatras Meravilja jau savo gyvenimo saulėlydyje, žvelgia atgal ir po detalę padeda skaitytojui susidėlioti jo gyvenimo istoriją – jaunas maištininkas, stūmęs pasikeitimus psichiatrijoje, eksperimentatorius, atsidavęs savo darbui ir profesijai, žmogus, pakeitęs daugelio neteisingai diagnozuotų ar tiesiog diagnozėmis apkabintų žmonių, ypač konservatyviai visuomenei neįtikusių moterų gyvenimus. Aistringas darbui ir profesijai, užkulisiuose palikęs savo paties šeimą atsiduria ten, kur skaitytojas jį ir randa (nespoilinsiu). O kas jam yra Elbė? Žmogus ar eksperimentas? O gal abu? Kokią ribą peržengia Meravilja su savo istorijomis ir fantazija – mokslininko ar žmogaus? Kokia yra šios ribos kaina?

Labai verta dėmesio – rekomenduoju! O aš jau parsinešiau iš bibliotekos “Vaikų traukinį”. Tikiuosi, kda daeis rankos iki kol reikės grąžint. Beje, autorė atvyksta į 2026 metų Kauno literatūros savaitę. Jau gundausi važiuoti.

—

Už knygą dėkoju knygos vertėjai Rasai Di Pasquale

Keistoji Selė Daimond

~ kzL ~ Leave a comment

Kaip norėjau pageturner’io, taip ir gavau. Nors aišku, mane erzina visokie palyginimai su Eleonorom Olifant (perskaičius knygą galiu pasakyt, kad ji ramiai toliau gali ant savo pjedestalo stovėt) ir šiaip koks milijonas pagyrų ant viršelio, bet tiek to, juos geriausiu atveju perskaitau knygos vidury arba pabaigoj.

Selės Daimond istorija tokia paturbinta. Bet va, perskaičius galvoju, ar ne per daug autorė priturbino. Pirmoj knygos pusėj visai gerai, įtampos ir nežinomybės pats tas, o kai jau viskas pradeda aiškėt, kas ir su kuo, nu, tai biškį ir bjauru (tokia tema), bet vietom gal ir per daug, nors negali sakyt, kad neįmanoma. Man atrodo, kad Selė, kuri knygos pradžioje absoliučiai tiesiogiai priimdavusi, kas jai sakoma, iki knygos pabaigos kažkaip per greit pasidarė labai “civilizuota”. Netinkamas žodis, na, bet į tą pusę. Man tiesiog toks jausmas, kad per staigus pokytis. Ir piniginiai reikalai tokie, kažkaip daugokai pasišvaistyta, maždaug tiek, kad pradedi nelabai tikėt. Na, bet negi man gaila, tegul sklaidosi.

Knyga užbaigta taip, kad tikrai aišku, kad bus pratęsimas, ir aš jaučiu, kas ten gali nutikt, ir tiesą pasakius, nenoriu žinot. Įtariu, kad bus daug tamsos, purvo ir nelaimingų žmonių. Ir kiek prisibijau, kad autorė nebūtinai išbalansuos ant ribos, kur pasakojama istorija vis dar tikiu. Bet šiuo atveju, jei norit įtraukiančio trilerio, kur puslapiai verčiasi pagreitintai, tai tikrai ta knyga, kurią reikia imt.

————–

Už knygą dėkoju Almai Litterai.

Mums pavyko, vaiki

~ kzL ~ Leave a comment

Kokia puiki viršelio nuotrauka! Koks žvilgsnis. Net susigundžiau net knygą paimt. Labai įdomu, kad Hopkinsas labai ilgai, visą savo vaikystę ir paauglystę, buvo laikomas visišku atgrubnagiu ir nevykėliu. Bet taip pagerintai. Tėvai kraustės iš proto ir neįsivaizdavo, kaip jis gyvens savarankiškai. Mokslai visiškai nesisekė, kad ir kaip tėvai stengėsi įkišt į bent kiek padoresnę mokyklą. Greičiausiai šiais laikais Anthony Hopkinsui būtų priskirtas koks autizmo spektro sutrikimas. Tad gan netikėtas buvo jo užsikabinimas pirmiausia už teatro, vėliau už kino. Vienu metu – labai stipriai – už alkoholizmo. Gėrimo momentai tokie pagerinti, nestebina, kad pragėrė pirmą šeimą.

Kitas įdomus momentas, žinoma, “Avinėlių tylėjimo” filmavimas. Labai buvo įdomu paskaityt, kaip jis “įėjo” į vaidmanį. Taip stipriai, kad filmavimuose žmonės jo bijodavo – tokia stipri sklido energija, kuri iki šiol perlipa ekranus ir gasdina žiūrovus. Pasirodo, ne tik žiūrovams buvo baisu.

Tai tiek. Žinoma, bus įdomu gerbėjams ir fanams. Hopkinsas kuklus, jo autobiografija irgi, tai ačiū jam už tai, kad nereikia vargt su kokiu 600 puslapių. Jam pavyko.

________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”.