Anomalija

Pastebėjau, kad visai nebeskaitau knygų nugarėlių ir taip išsaugau didelę dalį knygos malonumo. Tad įspėjimas – šios knygos aprašymas ant nugarėlės, mano manymu, tikrai atskleidžia per daug knygos siužeto!!! Pirmą pusę knygos išgyvenau tokią nuolatos kylančią įtampą, nuo kurios neįmanoma atsitraukti – jei būčiau skaičius nugarėlę – nieko panašaus nebūčiau patyrus, nes iš anksto žinočiau, kas keisto nutiko. Toks siužeto spoilinimas tikrai nepateisinamas.

Bandysiu kažkaip neatpasakodama siužeto papasakot, kas taip patiko. Na, pirmiausia, kaip jau minėjau, įtampa patiks visiems trilerių mėgėjams ir mėgėjoms, o persiritus į antrą knygos pusę – pamąstymai alia Matrica apie tai, kokiame žaidime visi žaidžiame ir kas gali atsitikti, kai tai suvokiame. Kas sukūrė mūsų žaidžiamą žaidimą, kokia viso to prasmė ir siaubas suvokus, kad žaidimo kūrėjas gali sugalvoti žaidimą perkrauti, ypač jei žaidėjai nepateisina lūkesčių. Na, ir simuliacija, kaip žmonės reaguotų susidurę su savo paties klonais. Koks jų teisinis statusas, su kuo jie yra susituokę ir kaip pasidalinti sutuoktiniais, vaikais, turtais, nuopelnais. Vieni reaguoja vienaip, kiti kitaip, vienaip ar kitaip galima pasidalinti ir susitarti, o bet tačiau, ką daryti, jei matrica vėl meta klaidą (o gal ir ne, gal tokia programa) ir išmeta dar vieną klonų partiją?

Į knygos pabaigą perskaičiau ir nugarėlę, iš kurios sužinojau, kad autorius yra ne tik rašytojas, žurnalistas, bet ir matematikas, ekperimentinės literatūrinės grupės, kurią sudaro rašytojai ir matematikai, narys. Nu, kai ne cool? Rašytojas + matematikas = Goncourt’ų premija ir x valandų malonumo. Labai rekomenduoju su sąlyga, kad neskaitysit viršelio (arba pamiršit, ką skaitėt, ir užsirezervuosit laiko skaitymui (aš vienu metu jau vėluodama į susitikimą baiginėjau skyrių, trūko kokių penkių minučių, tai įsimečiau knygą į rankinę, planuodama pabaigti pasislėpus tūlike. Nelabai dažnai taip elgiuosi).

______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Tomas Mūras

Mūsų literatūros padangėje toks įdomus reiškinys – du lietuvių autoriai vienu metu atsidūrė toje pačioje menininkų rezidencijoje Bamberge, Vokietijoje. Rezidencijoje, matyt, tikrai kūribinga aura, nes abu autoriai skaitytojams padovanojo po knygą – Undinė Radzevičiūtė “Minaretą”, o Marius Ivaškevičius “Tomą Mūrą”. Skaičiau abu, tad man jau sunku objektyviai įvertinti, kaip “Tomas Mūras” atrodytų neskaičius “Minareto”. Man atrodo, kad “Minaretas” tikrai suteikia “Tomui Mūrui” konteksto, padeda geriau įsijausti į knygą, nes pradžioj būtų tikrai sunkoka susivokti, kur ir kokiam laike atsidūrei. Radzevičiūtė išsamiai papasakoja apie rezidencijos kasdienybę, jos gyventojus ir į juos spoksotojus, tad ir Ivaškevičius ateities rezidencija neatrodo vien tik fantazija. Labiau pamąstymas į ką rezidencijos idėja gali pavirsti ateityje.

Šio amžiaus vidurys. Menininkai įvilioti į savotiškas reitingavimo žaidynes, juos pavertusias stebėjimo objektais, metai iš metų apgyvendintais rezidencijose. Iki tokio lygio, kad nebesugeba gyventi savarankiškai – rezidencijoje viskuo pasirūpinama. Net iškeldinimu, kai pasidarai neįdomus ir neperpektyvus. Tam, matyt, ir beždžionė ant viršelio – savotiškas homoparkas-akvariumas, kurio pažiūrėti renkasi žiūrovai. O jiems turėtų būt nenuobodu, turi būti srautas, populiarumas ir šou.

Ši knyga – galimybė pabūti menininko galvoje, išgyventi jo aistras (šios net buvo beužknisančios), pakylėjimus, įkvėpimus ir beprotystes, santykius su šeima. Turėjusios tapti savotiška menininkų pasaulio utopija, kur nuostabiausios sąlygos atitrūkti nuo buities ir realybės, rezidencijos išsigimsta į savanorišką kalėjimą, kuriame mūzos, deja, dažnai tyli.

Nebuvo tolygiai super įdomi knyga. Banguotai taip, sakyčiau – tai įtraukdavo, tai išsitęsdavo, tai labiausiai rekomenduočiau Mariaus Ivaškevičiaus gerbėjoms ir gerbėjams ir smaliems, kuriems įdomi Bambergo rezidencijos įtaka lietuvių literatūrai. Man pačiai tai “Žali” patiko labiau.

_______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Žudiko beždžionė

Žinokit, kad ši knyga tokia storulė – 556 puslapiai – yra tik privalumas. Galėtų autorius ir pratęsimą rašyti – mielai skaityčiau. O dar iliustracijos! Ir Raimondos Jonkutės vertimas <3. Ir neapsigaukite piktu bezdžionės žvilgsniu ant viršelio – nežinau, kaip jums, bet man tai toks labai jau grėsmingas ir piktas. Pikti šioje knygoje tik žmonės.

Gorilos Salės Džouns gelbėtojas suomis jūrininkas Koskela atsiduria netinkamoje vietoje netinkamu laiku ir, nedėkingai susiklosčius aplinkybėms, atsiduria areštinėje. Vargšė Salė lieka viena. Kaip išgyventi, kai visi tik ir taikosi ją sugauti ir įkišti į zoologijos sodą? Tik kad šios protingos gorilos galvoje – ne tik išgyvenimo klausimas, o ir rūpestis išnarplioti Koskelą supančiojusias žabangas ir išlaisvinti savo kapitoną. Ko tik tSalė, kad pasiektų, ką užsibrėžė ir kas tampa didžiausia jos svajone ir tikslu.

Ši knyga, nors pats tikriausias detektyvas – su privaloma įtampa, žudikais ir paslaptimis – iš tikro yra knyga apie draugystę, ištikimybę ir meilę – dalykus, apie kuriuos visada gera skaityti. Puiki knyga artėjančioms atostogoms – rekomenduoju prisidengus moksloo metų pabaigos proga padovanoti savo vaikams (skyčiau nuo 9 metų), o paskui skaitykite patys (tinka iki 99 m.).

_____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Rūmų dama: nepaprastas mano gyvenimas karūnos šešėlyje

Ši knyga įsimins kaip pramušusi skaitymo bloką prasidėjus karui Ukrainoje. Kaip įdomu, niekada nežinia, kokio žanro tai bus knyga. Šioji taip truputį susiskaitė kaip vienas plepalų žurnalas, bet negi spjausi, dabar? Jei ne ji, gal ir toliau sėdėčiau užsiblokavus.

Knygos autorė jau gerokai pagyvenusi dama, o pagrdindiniai jos gyvenimo herojai – jau mirę, tad knyga gan atvira ir skaitytojas tikrai ras paatviravimų, ypač apie ypatingai ekstravagantišką savo vyrą, vis dėlto, per daug nešvarių baltinių nesitikėkite – Anne Glenconner iki kojų pirštų galiukų yra rūmų dama, auklėta kalbėti ką reikia, ir apie ką reikia, tad, nepaisant paatviravimų apie jos pačios šeimą, apie kaarliškąją šeimą – tik tiek kiek būtinai reikia, skandalų nesitikėkite. Be to, skatant man pasirodė, kad Anne buvo nuoširdžiai prisirišus prie princesės Margaret, nes apie ją atsiliepia švelniai ir su meile.

Nors knygą skaičiau su gera porcija skepsio, viskas man atsileido sužinojus, kiek Anne išgyveno kaip motina. Labai labai liūdna istorija. Ši knyga įdomus aukštuomenės vaikų auklėjimo, kuriam taip stipriai priešinosi princesė Diana pavyzdys – Anne ištisai nematydavo savo vaikų, nes buvo priimta, kad žmona lydi vyrą mėnesių mėnesius trunkančiose kelionėse, o nuo šešerių vaikai keliauja į internatinę mokyklą. Kada turėtų užsimegzti ryšys su vaikais, neįsivaizduojama. O frazės “mes taip užaugome”, “o kaip kitaip būtų reikėję daryti” ir t.t. tiesiog tvyro ore. Vargšai vaikai! Nepacituosiu tiksliai, bet vienas sūnus tėvams pasakė, kad jo tėvai buvo kažkokie žmonės, kurie tik sukinėjosi aplinkui.

Taigi, knyga sukėlė visokių emocijų ir minčių, tad summa summarum užskaitau kaip neblogą lengvą skaitinį. Net buvo visai įdomu visokie karališkieji užkulisiai, rūmų damų pareigos ir t.t. Geras skaitinys ištikimiems Downton Abbey gerbėjams (aš).

______________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Balto.

Kvėpuoti kitais

Vitos Vilimaitės Lefebvre Delattre “Kvėpuoti kitais” tikrai maloniai nustebino. Pirmiausia tuo, kaip autorė sukūrė knygos atmosferą – buvau absoliučiai įsijautus į meilės emigrantės Elenos išgyvenimus atsidūrus Prancūzijoje – vienatvė tiesiog spengia iš knygos eilučių. Panašiai esu jautųsis, kai tekdavo pagyventi užsienyje kiek ilgiau nei atostogų laikotarpiui, buvo labai pažįstama, gal dėl to taip ir surezonavo? Bet tokiais atvejais ramini save atbuline data skaičiuodama dienas ir žinai, kad, dar kiek, ir važiuosi namo, o Elena atgalinio laikmačio įjungti negali – nelabai yra kur grįžti, emigracijoje ji nedirba, savo pajamų neturi, o taip norisi gyventi prabangiai, sitlingai ir prancūziškai atsainiai, lyg be pastangų.

Elena po truputį grimzta emocinį liūną, viskas, kas jos – vyras, vaikas, namai – vis labiau erzina, ji desperatiškai kabinasi į kaimynės gyvenimą, skaudžiai išgyvena, kai yra priimama, tik tada, kai yra naudinga, iš pykčio ir nevilties ji ima neadekvačiai ir paranojiškai elgtis, net ima pradeda persekioti savo susižavėjimo objektą. Ji nebegyvena savo gyvenimo, ji tik kvėpuoja kitais, žiūri jų akimis.

Puikus knygos pavadinimas! Jis apglėbia knygą ir yra tarsi Elenos savijautos diagnozė: kvėpuoti kitais – nuodinga ir prie gero neveda. Ar pavyks Elenai iš tikro įkvėpti?

____________________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai

Regis, man ne viskas gerai

Pirmiausia – liaupsės knygos viršelio dizainierei (ar dailininkei?) Kotrynai Šeibokaitei-Ša už dar vieną nuostabų viršelį (steigiu fanų būrelį!). Tobulas. Ir drąsus (pagal vertimo laisvumą) pavadinimas. Ši knyga, nabagė, mano buvo pradėta skaityti prieš karą ir paskui ilgiausiai niekaip negalėjau užbaigt. Bet už tai galėjau spoksot į viršelį, kuris taip taikliai atspindėjo ne tik knygos herojės Martos, bet ir mano pačios tuometinę savijautą.

Man tikrai buvo sunku suprast pagrindinę veikėją jos būsenas ir elgesį. Iš kitos pusės, vis stengiausi sau priminti, kad autorės tikslas – atskleisti į menamos ligos liūną nugrimzdusio žmogaus savijautą ir autorei tikrai tai puikiai pavyko. Nesvarbu, kad ta veikėja mane erzino (panašus erzulys man kilo su Ottessos Moshfegh “Mano miego ir poilsio metai”). Bet sakiau sau – nu ir džiaukis, kad jos nesupranti, kad nepatyrei tokios būsenos. Sukrėtė nediagnozuotos ligos klaikuma – kai kambaryje dramblys – psichikos liga, bet visi apsimeta, kad dramblio kambaryje nėra. Ir mergina palikta viena kentėti, kai tuo tarpu šeimos istorijos nežinantys tiesiog galvoja, kad šiaip mėgsti išsidirbinėti ir esi bjauri asmenybė. Nepavydėtina situacija.

Meilės linija man kiek saldoka pasirodė. Nors nepersaldinta, bet jau ne mano skonio (visokie ten netyčia palikti dienoraščiai ir panašiai), bet nepriekabioms ar biškį labiau romantiškoms tikrai turėtų patikti. Dar biškį erzino vaikų turėjimo-neturėjimo tema ir kaip tai priėmė pati Marta ir aplinkiniai (alia, aišku, būtum buvus gera motina). O šiaip, man patiko Martos mama, kuri šiaip pati tokia gera šiknė, tiesą pasakius, bet vienu momentu ji ėmė ir dukrai pasakė stop. Žemyn – užteks. Lipk į viršų. Ir kažkaip pataikė reikiamu metu. Man visada įdomu, kada tas reikiamas momentas.

Regis, viskas bus gerai. Tikėkimės.

___________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Svajonių knygos”

Vilko laimė

Paolo Cognetti “Aštuoni kalnai” prieš ketverius metus mane tiesiog apžavėjo, tad su nekantrumu ėmiausi naujos autoriaus knygos. “Vilko laimė” patiko, bet nenustebino taip kaip pirmoji skaityta knyga. Tiesa, knygos nuotaika ir tematika panašios, tad labiausiai, žinoma, ir rekomenduoju skaityti kalnų mylėtojams.

Knygos veiksmas, o jo mažai, labiau norėtųsi sakyti – knygos kasdienybė – rutuliojasi kalnuose. Kalnuose žmogus yra niekingai mažas, nesusitaikymas su savo mažumu – tiesus kelias į aroganciją, kuriai kalnuose nėra vietos. Nei pasipūtimui, nei per dideliam pasitikėjimui savo jėgomis. Gal todėl knyga ir skaitosi kaip kokia meditacija apie gyvenimą kalnuose, atsidavimą paprastumui, pasidavimą kalnų ritmui, didybei ir ramybei.

Knygos veikėjo Fausto gyvenimas kalnų papėdėje visiškai sugriuvo, tad jis važiuoja į kalnus, į kuriuos visada mėgo pabėgti, ir įsidarbina virėju užeigoje – visą dieną puodai-bliūdai ir nėr kada galvot apie nenusisekusį gyvenimą. Pamaitinti alkanus – didelė prasmė. Čia, nors niekas daug neplepa, daug kas pasakoma nebyliai, mezgasi naujos draugystės ir meilės, kurioms kalnai suteikia magijos, išsisklaidančios nusileidus į lygumą. Kalnuose – kitas pasaulis, kiti matai. Jei tame slypi gyvenimo prasmės ir laimės paslaptis – ar beverta leistis žemyn?

Trumpa, rami, kelių vakarų ar savaitgalio dienos parymojimui.

——————————————-

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Oranžinis romanas. Ambasadoriaus užrašai

Kaip įdomiai kartais susiklosto knygų likimai. Šioji išėjo prieš pat Ukrainos karą. Skaičiau ir galvojau, kad jei būtų išėjusi vėliau, matyt, būtų buvusi visai kitokia knyga, na, o gal visiškai klystu. Tiesiog prieš karą mano lūkesčiai knygai tikriausiai būtų buvę visai kitokie. Skaitant knygą karo fone, ji pasirodė tokia daugiau pramoginė, o šiuo metu tapo įprasta kasdien skaityti žinias iš karo zonos, įvairias situacijų analizes, pasaulio atsaką į Ukrainoje vykstančią tragediją ir, prieš miegą, kosminio ramumo Arestovičiaus interviu. Taigi, jei skaitysite, nusiteikite – tokios Ukrainos, apie kurią rašoma knygoje, jau nebėra.

Nepaisant pasikeitusių aplinkybių, buvo įdomu skaityti. Sunkiausia gal suvokti, kokia vis dėlto didelė šalis Ukraina. Didelė šalis – didelė rinka, dideli pinigai, dideli interesai, didelė korupcija, dideli skandalai. Viskas padidinta keturiasdešimt kartų (na, man taip lengviau įsivaizduot, pagal Ukrainos gyventojų skaičių). Rinkiminės kovos – neįtikėtinos. Smagiausia, žinoma – skaityt apie visokius ambasadoriškus reikalus, protokolinius kuriozus, įdomiausia – apie kultūrinius dalykus, susitikimus su rašytojais (jau užsisakiau Andrejaus Kurkovo knygą).

O šiaip, skaitykime ukrainiečių autorius ir taip skatinkime leidyklas versti ukrainiečių knygas, tokiu būdu remkime rašytojus. Slava Ukraini!

__________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Balto”.

Mirtis rytuose

Abir Mukherjee jau patikrintas autorius, tad jo Kaltukos detektyvų seriją mielai skaitau – kol kas nepasitaikė jokių loginių fantastikų, kurios detektyvą teisiog numarina.

Ketvirtoji Semo Vindemo byla man pasirodė mažiausiai egzotiška iš visų keturių, ko šiek tiek gaila, nes Indijos subtilybės tikrai yra stiprus šios serijos prieskonis. Pirmoji knygos dalis gal kiek užtęsta ir pritrūko įtampos, bet antrojoje autorius susigriebia, užduoda įtampėlės ir skaitytojui belieka džiaugtis, kad rytoj nereikia į darbą ir gali skaityti iki pabaigos.

Na, o detektyvų ir trilerių siužetų aprašinėti nematau reikalo, bet jei labai labai trumpai – mūsų herojus išvažiuoja į ašramą gydytis priklausomybės nuo opijaus ir čia jį visai netikėtai pasiveja praeitis iš Londono laikų, kai Semas, jaunas karjerą pradedantis pareigūnas, susiduria su pasaulio neteisybėm, kurios palieka dūšioj nuoskaudą ir kartėlį. Tos neteisybės per gyvenimą Semas gauna pilną dozę su kaupu, tik gyvenimo patirtis priverčia į ją skirtingai reaguoti, ką skaitytojas ir pamatys knygos pabaigoje.

Taigi, Mukherjee gerbėjai drąsiai gali tęsti pradėtą seriją, o visiems ieškantiems gero detektyvo – siūlau pradėt nuo serijos pradžios, nors visas knygas galima pavieniui skaityti, bet, man atrodo, smagiau sekti Vindemo istoriją nuosekliai. O man jau smalsu, kokia bus penktoji byla, tikiuosi ji jau laukia Rasos Drazdauskienės vertimų eilėj.

Tu ir esi kolibris

Tu ir esi kolibris | Knygos.lt

Man atrodo, Sandro Veronesi “Ramus chaosas” nebuvo labai sėkminga knyga, nes, atsimenu, visur buvo nukainuota ir buvo galima už grašius nusipirkti. Dėl to liūdėjau, nes jei autorius nenusiseka, greičiausiai niekas jo daugiau nebevers, o itališkai nemoku. Liūdėjau, nes “Ramus chaosas” man labai labai patiko, net buvo mano 2010 metų geriausia knyga. Negalėjau patikėt, kad ant viršelio vėl matau Veronesi pavardę! Užtruko kokį dešimtmetį su trupučiu. “Ramų chaosą” iki šiol labai rekomenduoju.

Man taip patinka būti Veronesi pasaulyje. Šis – kaip kaleidoskopas, iš mažų detalių, laiškų, užuominų ir laike pabirusių įvykių – sukasi sukasi ir po truputį sukrenta į Marko Kareros gyvenimo virtražą. Iš pradžių skaitant tos užuominos kiek vargino, vis galvojau, kad vėl kažką praleidau, nepagavau, bet paskui pajutau knygos ritmą ir ramiai stebėjau ir laukiau, kur motyvas pasikartos ir autorius paaiškins tai, apie ką buvo užsiminęs.

Sunku sudėlioti, apie ką ši knyga (apie gyvenimą) ir kodėl ji taip užburia (nes tikra ir be povyzos). Markas Karera, žmogus, kuris laike stovi kaip uola upėje – laikas ir gyvenimas srūva aplink kaip vanduo arba kaip kolibris, paukštelis, kuris per sekundę suplazda begalybę kartų vien tik tam kad kabotų ore prie skaniausio pasaulio žiedo. Ir vieniems duota būti tuo vandeniu – nuolatos keistis ir judėti, o kitiems – būti uola, atrama ir namais, į kuriuos sugrįžtama atsikvėpti.

“Tu ir esi kolibris” – ir keista neišsipildžiusios ir išvarginusios meilės istorija, ir knyga apie netektis, kurios sukelia netekčių cunamius, ir istorija, kurioj meilė nugali viską ir yra svarbiausia, kas nutinka žmogui šiam pasauly. O šiaip tai neklausykit manęs, nes iš manęs Veronesi atveju – nulis objektyvumo.

____________________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms” ir juodoms avims

Klara ir Saulė

Pradėjus skaityti “Klarą ir saulę” neabejotinai patenki į Ishiguro pasaulį, man panašus jausmas ištiko su Sebaldu- nors jo “Išeivius”, atrodo, skaičiau prieš šimtą metų ir visiškai nebeatsimenu, skaitydama “Austerlicą” labai aiškiai jaučiau, kad šitam pasauly jau esu buvus, pagal tą nuotaiką net ėmė išplaukti “Išeivių” vaizdiniai, kas didžiai mane nustebino. Taip ir su Ishiguro pasauliu – skaitytojas patenka į savotišką būseną, atmosferą, kur viskas labai susikoncentravę į kelis veikėjus, o visa aplinka ir kontekstas toks visiškai išplaukęs ir visą skaitymo laiką dėliojasi iš detalių.

Klara – dirbtinė vaiko draugė, dirbtinio intelekto produktas. Ji taikinga ir protinga, suprogramuota būti gera ir nuolanki, empatiška, net altruistė. Knygoje nieko apie dirbtinio intelekto “nusimokymus” kopijuojant žmones nerasite. Didžiausias Klaros ir bet kurio dirbtinio draugo uždavinys – perprasti žmones, kurie juos nusipirko, ir neleisti jiems pasijausti vienišiems, nes vienišumas šioje pamodifikuotoje visuomenėje – didelė problema. Bet Klarai, išskirtinai sumaniai ir jautriai į pasaulį žvelgiančiai robotei, pradžiai numatytas kiek kitas likimas. Lemta ar nelemta bus jam išsipildyt – čia knygos intriga.

Vienas iš Ishiguro žavesių yra jo knygų skirtingumas. “Neleisk man išeiti” ir “Dienos likučiai” – tokios skirtingos. Šioji turi daug sąsajų ir sąskambių su “Neleisk man išeiti”, tik pakaitalams/donotystei jau naudojami nebe žmonės, o robotai, tad kitoniškumo korta šioj knygoje nesulošė. Kitas aspektas, kur man norėjos aiškumo ir daugiau detalių – neišrinktųjų pasaulis, kuriam priklauso Džouzės tėvas ir Rikas, galbūti Riko motina, šioji iš viso kažkur pakibus tarp tų taisyklių. O kaip jis toks apskritai atsirado, kodėl jo ribos tokios išplaukusios? Kodėl tėvas gali grįžinėti į senąjį pasaulį, nors kaip ir nelabai gali jame gyventi, net ginklai tolumoj sužvanga, o kodėl Rikas (nepakylėtas vaikas, ką tai reiškia nespoilinsiu) nors ir pabrokytas, ne visai dar išbrokytas, pradžioj gal kaip vaikas, bet kas bus suaugus? Kitokio pasaulio grėsmė nuolatos tvyro knygoje, bet kažkaip nelabai grėsmės kilmė aiški, kaip ir paminėta “geresnio” robotų supratimo poreikis dėl neva jų grėsmės, nors knygoje niekada neužsimenama apie jokią dirbtinių draugų grėsmę.

Šiaip knyga labai lengai ir įdomiai skaitosi, bet, deja, nebus mano mėgstamiausių tarpe. Šioji tikrai man labai tiktų į young adult kategoriją, tai, net parekomenduočiau paaugliams, kurie jau viską aplinkui sugriaužė ir reikia naujos knygos. Tegul pabando, manau, turėtų patikti.

_________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Mažasis griaustinis. Nuotykiai žėričiame slėnyje

Kokia faina knyga! Net negaliu patikėt. Toks malonumas buvo įgarsint ją vakarais, kokie žmonės, kokie nuotykiai! Net gaila, kad baigėsi, mielai skaityčiau toliau. Jei kaip aš esate įsimylėję Astridos Madikę, Tonja tikrai taps tokia pat nauja simpatija.

Tonja Glimerdal yra vienintelis vaikas nuošaliame slėnyje ir ne veltui ji vadinama griaustiniu. Ši garbanė pilna energijos, jos galvoje knibžda būriai idėjų ir apskritai ji ramiam kaimeliui suteikia bent kažkiek judesio ir veiksmo. Na, nelabai šiek tiek, labiau – daug! Draugystei amžius ne riba, tad geriausias Tonjos draugas yra slėnio diedukas Gunvaldas. Panašiai kaip ir slėnį, jį geriausiai išjudina Tonja. Ne tik išjudina, bet ir priverčia išspręsti senas problemas (neišspręsti Gunvaldo reikalai yra svarbiausia knygos siužetinė linija). O seniems reikalams išjudėti kartais reikia tiek nedaug – vaikiško jautrumo, užsispyrimo ir bekompromisės meilės.

Labai labai rekomenduoju, o už knygą dėkoju Alma litterai.

Irklais iki Niagaros krioklių

Šią knygą skaičiau labiau kaip biografiją nei romaną – nesitikėjau didelių literatūrinių viražų. Ir nors knygos romaninė pusė kartais per daug nukrypdavo į nelabai reikšmingus ir besikartojančius epizodus, per daug akių nevarčiau, nes dokumentinė knygos pusė tikrai labai įdomi.

Bent kiek sovietmečio paragavęs žmogus garantuotai prisimins, kaip sportas buvo tapęs vienu iš rezistencijos būdų – bet kokiose TSRS varžybose lietuvių, latvių ar estų pergalė sukedavo didžiulį džiaugsmą ir pasididžiavimą savo mažyte tauta. Kad ir kiek būdavo į galvas kalama tautų draugystė, net mažiausi pypliai, stebintys Žalgirio ir CSKA varžybas, pastarajai komandai nejausdavo jokių sentimentų, o įvairiausios Sovietų sąjungos pergailės, jei komandose nebūdavo lietuvių, buvo niekinės ir nesukeldavo jokio džiaugsmo.

Šios knygos herojė Sofija Gruca, lenkaitė, kurią karas pavertė sovietine piliete, pasakoja apie tarybinio sporto užkulisius – kaip Baltijos šalių sportininkai būdavo specialiai nualinami, kad nepraeitų atrankinių varžybų į tolimesnius čempionatus, kaip buvo patraukiami dėl savo netinkamos praeities, ryšių su užsieniu, kaip buvo išardomos sėkmingos komandos, nes reikėję pademonstruoti tautų “draugystę”. Dabartiniame sporte ne ką mažiau intrigų ir politikos, bet sovietinis turi savo porciją tamsumo. Skaitydama vis prisimindavau robotukinius Šiaurės Korėjos sportininkus ir rezisuotą sirgalių grupelę, kurios normaliam pasauliui atrodė kaip visiškos beprotės (kurių šeimos nariai galbūt sėdi įkaitais kalejime, kad linksmuolės nesugalvotų pabėgti).

Na ir svarbiausia romano siužeto linija ir skaudžiausia asmeninė tragedija – kelionė pas tėvą, į Kanadą. Ar įmanoma tokia kelionė tarybiniam piliečiui? Kokia tokios kelionės kaina? Kodėl Sofija nežinojo, kad tėvas išgyveno Katynę ir sėkmingai pabėgo į Vakarus. Ar įmanoma mylėti Sofiją ir jos motiną apleidusį, naujos žmonos nustelbtą žmogų? Ačiū autorei, kad neleido šiai istorijai nugrimzt užmarštin.

_______________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Balto”.

Jautrus žmogus

Su Keliautojais laiku nežinia, kur nukeliausi. Visada siurprizas. Šį kartą – netrumpa 400 puslapių kelionė po neturistines Čekijos vietas, tokias, kur bet kuri tauta supykusi tryptų kojomis ir mojuotų rankomis sakydami, kad čia viskas iškreipta ir subjektyvu, jei apie tai bandytų parašyti ne čekas. O tiesa tokia, kad tos paraštės ir pašaliai tikriausiai visur vienodi. Tokie, kur jų veikėjai apie save niekada neperskaito, o skaitančiuosius iš “nepakraščių” jų gyvenimai pertraukia skersvėju, nes gyvenant burbule lengvai užmirštama, kad toks egzituoja – nematai, vadinas ir nėra. Bet kartu skaitant atrodo, kad kaip tik ten ir kunkuliuoja tikras aistringas ir beprotiškas gyvenimas.

Nors visi sako, kad čia kelionės romanas, nu, tebūnie, man knyga labiausiai buvo personažų romanas. Ir kokių jų ten tik nebuvo – nuo upėje nuskendusio tanko (tebūnie ir jam personažo karūna) iki didžiojo dikatorių draugo Gerard Depardieu! Tik galiausiai visi man galvoj susimaišė, prisipažinsiu. Be šių, labiausiai žavėjo autoriaus pranašiškas akylumas, jautrumas laikui, žmonių nuotaikoms (surinktomis begeriant alų kaimų baruose) ir sarkazmas. Be jo, pusę knygos būtų galima iš nevilties verkt. Nes nelabai šviesus rytojus tose paraštėse, patys tikriausiai įsivaizduot. O dar kai visame tame jovale malasi vaikai, geriausi gyvenimo mokyklos mokiniai. Tai taip ir balansuoji tarp juoko ir siaubo. Tarp žmogiškosios kvailybės, baltų arklių daugiadienių ir pačio nuoširdžiausio gerumo, nesavanaudiškumo ir meilės. O pagrindinis šios knygos herojus Rainis – lynu einantis akrobatas, o knygos skaitytojas tas užkadrinis aikčiotojas ir dūsautojas – nenukrito.

Ar visiems rekomenduočiau šią knygą? Tikriausiai ne, labiau kantriems, smalsiems, pasiilgusiems kažko ne britiško ir ne amerikietiško, tiems, kurie skaitydami nori praplėsti savo pasaulį. Jautriems žmonėms.

__________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Fidelis ir kiparisas

See the source image

“Fidelį ir kiparisą” garsiai skaičiau mažiausiai dukrai dar pernai. Prieš skaitydama visiškai nesidomėjau, apie ką knygą ir taip jau gavosi, kad ji taip pat pasakoja apie tai, kaip vaikas suvokia ir išgyvena netektį (“Ar jums kada nors yra numiręs Fidelis ar koks kitas diedukas? Tai labai keista: panašiai, kaip nuplauktų debesis.”)- kaip ir Evelinos Daciūtės “Duobė”. Ar pastebėjot, kad Lietuvoj knygos pradėjo vaikščioti porom? Kažkaip keletas rašytojų vis subrandina panašią idėją panašiu metu – Vaiva Rykštaitė “Lizos butą”, Jurga Tumasonytė “Remontą”, vienu metu pasirašė knygos apie Lietuvai nusipelniusias moteris, o dabar turim “Duobę” ir “Fidelį”. Sąmoningai nenorėjau apie “Fidelį” rašyti apžvalgos iš karto po “Duobės” – norėjosi atsitraukimo ir perspektyvos.

“Fidelį ir kiparisą” pradėjau skaityti dukrai įsivaizduodama, kad čia knyga vaikams. Bet ten tiek visko tarp eilučių, kad man net labiau suaugusiems gal. Dukra labai daug klausinėjo, kas ir kaip, aš net pradėjau jos klausimus rašytis, galėjo beveik gautis, kaip atskira knyga. Ugnės Rudinskaitės piešti bijūnai jai atrodė kaip kopūstai, o kai tekste buvo minimi bijūnai, klausė, kas tie bijūnai, smalsavo, ar iš vazonėlio (urnos) reikės išleisti dieduką (gal kaip kokį džiną), kai bandžiau paaiškinti, kas yra porcelianas, net po didelių mano pastangų tyliai sumurmėjo “nesupratau”.

– Kas yra Fidelis? / -Diedukas. / -Jis gi virto vazonu kažkokiu, dulkelėm… / – Pelenais.

O šiaip labai labai graži knyga. Man taip patiko ta dieduko paliktų laiškų į ateitį mintis (kaip Romain Gary motinos – sūnui). Aš užsinorėjau prirašyti laiškų ateičiai, nes gi jei dar siunti laiškus iš praeities ateičiai, niekaip negali būti miręs, gal tik kažkur pakeliui. Ir dar labai patiko italė Danielė, primenanti morenginį pyragaitį – ji tokio šiltumo ir gerumo, kad net norisi prisiglausti. Labai patiko žvelgti iš vaiko akių lygio – kai visas pasaulis dar toks didelis ir nėra nieko savaime suprantama. Ir kaip subtiliai autorė pasakoja apie subyrėjusią mergaitės šeimą. Labai graži knyga – tiesiai į gražių knygų lentyną vis paskaitynėjimui. Labai rekomenduoju.

_________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Dvi tylos”