60 kilogramų saulės šviesos

Taip sunkiai su šita knyga sekės, jei ne šitas nuostabus viršelis, tikriausiai būčiau numetus, bet vis nenorėjau pasiduot, tai pabambėdama ir padejuodama, ir pafotkindama gražų viršelį vis kasiaus į priekį. Ir jei reiktų prisimint, kodėl man ten taip sunku buvo, dabar jau nebeprisiminčiau, nes knygą vis dėlto įveikiau ir už tą pergalę buvau apdovanota.

Iš tikro tai šioj knygoj apgaulingai daug teksto ir nepasakyčiau, kad labai lengvai skaitytųs, nors tekstas nėra sunkus, tiesiog kažkaip sulėtintai viskas gavos, užtruko, dėl to tikriausiai ir erzinaus, kad va čia sėdžiu tris savaites su ta pačia knyga. Gal dar biškį pritūko vientisumo, kurio lyg ir tikiesi iš knygos aprašymo, bet perskaičius tiesiog supratau, kad mano lūkesčiai visai kitokie buvo. Nes iš knygos aprašymo labiau tikėjaus, kad bus Gesto, išgyvenusio sniego griūtį istorija, o istorija tai fjordo (labiausiai) ir dar truputį Islandijos. Ir ypatingai virsmo – gyvenimo sąlygų, būdo, mentaliteto, laiko, santvarkos.

Po “Amžinybės fjordo pranašų” knyga nebetrinkteli temos naujumu ar brutalumu, bet šioji ypatinga Helgesono stiliumi, humoru, dvidešimtojo amžiaus aušros ir pabaigos palyginimų žaisme. Kai kurios vietos tikrai nerealios, bet kai kurios biškį nuobodžios (labiau pirmoj daly), bet šiaip visumai atleidžiu nukrypimus – perskaičius viskas man ten savo vietoj, antroj knygos pusėj kažkaip knyga išsigrynina, gal ir autorius pats kažkaip belipdamas iš purvyno pagaliau ant kokios lentos pasilipo.

Tai labai rekemenduoju kantriems Islandijos megėjams. Galiausiai tikrai gausit 60 kilogramų skaitymo džiaugsmo ir perskaitymo pasitenkinimo.

______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”, special thanks goes to viršelio dailininkei Kotrynai Šeibokaitei-Ša (už įkvėpimą skaityt iki pergalės).

1940. Paskutinė Lietuvos vasara

Nežinau, kaip jums, bet man šios knygos pavadinimas drasko širdį tiesiogine žodžio prasme. Nepaisant to, kad turiu privilegiją žinoti, kad bus dar tų vasarų – daug ir nuostabių, tikriausiai baugu dėl to, kad “paskutinės” grėsmė yra nuolatinė ir tikriausiai niekada neišnyks.

Bet grėsmė tvyro tik pavadinime. Kaip pristatyme dalinosi knygos autorius, jis stengėsi knygoje nežinoti ateities ir iš anksto neinterpretuoti “pranašiškų istorijos ženklų”. Manau, skaičiusieji sutiksite, kad pavyko kuo puikiausiai ir tame yra labai daug šios knygos žavesio – pagyventi 1940 metų kasdienybėje ir aktualijose, kurios, sunku bus patikėti, mažai kuo skiriasi nuo šiandienos. Sakyčiau net – tos pačios problemos ir tie patys reikalai, tik gal kitame lygyje.

Pavyzdžiui? Pavyzdžiui, šiuo metu toks aktualus partnerystės įstatymas. Neigiamai nusiteikusiųjų akyse neva vykstanti sodoma ir gomora ir skelbiama Lietuvos pabaigos pradžia, bet prieš aštuoniasdešimt metų ta pati sodoma ir gomora buvo paprasta civilinė santuoka, kuri Lietuvoje buvo tiesiog neįmanoma. Ateistai ar skirtingų religijų atstovai Lietuvoje tiesiog negalėjo susituokti. O kokia santa barbara vyko užkulisiuose, kad ji būtų įteisinta arba neįteisinta. Kuo skiriasi nuo šiandienos?

Arba vėlgi ūkininkų dejonės, kad visi bėga į miestą, nes būdamas darbininku mieste gauni teisę į poilsį ir padoresnį darbo užmokestį, kai tuo tarpu pas ūkininką papuoli į nesibaigiančius žemės ūkio darbus. Girdėta?

Ką žmonės skaitė ir turėjo galimybę skaityti, kaip gimdė moterys, kur ilsėjosi miestiečiai ir kiek kainavo kambario nuoma kaime, kokie planai buvo dėl atgauto Vilniaus ir kokia šalta buvo paskutinė Lietuvos žiema. O kiek darbų planuota nudirbti per ateinančius dešimt metų, iki 1950-ųjų! Ir kontekstui – kaip naciai žygiavo į Paryžių, kas dėjosi su diplomatais ir kokios tuo metu buvo Astrid Lindgren ir George Orwell aktualijos.

Labai rekomenduoju, net jei privengiate negrožinių knygų. Pagauliai parašyta, lengvai skaitoma ir neįtikėtinai įdomi – leidykla jau išleido antrą leidimą, tad jau nebedeficitinė.

________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”, tiesa, kai gavau dovaną, knygą jau buvau nusipirkusi, tad leidyklos dovana nukeliavo tinklaraščio skaitytojai.

Totoriškos virtuvės aštrumai

Patikusių autorių naujas knygas į rankas imu su savotišku nerimu – ar pasisekė autoriui, ar pavyksta išlaikyti aukštai užkeltą kartelę? Taip nesinori nusivilti… O dar “prisiregistruojant” su nauja knyga goodreads užmačiau toli gražu nežibantį bendrą knygos vertinimą. Ramiai atsikvėpkit, kaip kad atsikvėpiau perskaičius knygą. Alinai Bronsky vėl puikiai pavyko papasakoti dar vienos moteriškės gyvenimą.

Knygos perspektyva labai įdomi – viskas pasakojama iš Rozalindos, gūdžiu sovietmečiu gyvenančios totorės pozicijos. Tai va, kaip ponia Rozalinda supranta pasaulį, tokiame jame skaitytojas ir gyvena – be jokios galimybės pasitikrinti tikrovę ir Rozačkos pasaulio supratimo adekvatumą. Taigi gaunasi, kad skaitytojui kažkuriam puslapį užsidega ir pradeda mirksėti signalinė lemputė, kuri priverčia atsitraukti ir atsitapatinti nuo pagrindinės veikėjos ir viską skaityti tarp eilučių. Knygoje gal tik pora pastraipų, kur autorė duoda galimybė pasitikrinti, ar kitoks pasaulis dar nenustojo egzistavęs.

O Rozalinda jus tikrai, bent pradžioje, suvartys savo nepalaužiamu teisumu. Buvusios tarybinių vaikų namų auklėtinės tikslas labai aiškus – visais įmanomais būdais lipti iš skurdo ir kabintis į gyvenimą. Tikslas visada pateisina visas priemones! O turintys kitokius tikslus papraščiausiai yra skystablauzdžiai ir menkystos. Netgi nuosavas vyras ar duktė, šie tai ypač, juk po šitiekos gyvenimo kartu juos pažįsti kaip nuluptus ir viską apie juos žinai. Gal šiek tiek vilčių teikia anūkė – šiai dar galima ištiesinti ir nugarą, ir žvilgsnį.

Likau sužavėta autorės pasirinkta protagoniste ir būdu atskleisti Rozalindos charakterį, ją supančių žmonių ir jos pačios dramą. Ypatingai surezonuoja, jei tokį žmogaus tipažą atpažįsti pažįstamuose, nes tai yra savotiška galimybė pabūti tokio žmogaus galvoje ir jo akimis pažvelgti šį lūzerių (išskyrus patį asmenį) pasaulį, kurį žūtbūt reikia paremontuoti pagal savo paveikslą – vienintelį teisingą.

Labai patiko, labai rekomenduoju. Tikriausiai būsiu perskaičius savo metų knygą (nors nelabai atsimenu, su kuo ši konkuruoja). Žinoma už kelionę laiku dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”.

Stiklo viešbutis

“Vienuolikta stotis” man labai patiko, dar labiau patiko, kai padalyvavau knygos aptarime/pristatyme Vagos knygų klube, kur moderatorės buvo sudėlioti visi taškai ant i – vienas malonumas, žodžiu.

“Stiklo viešbutis” pradžioj skaitės tai mhee, vienu metu jau buvo prasidėjęs knygos vengimas, bet maždaug per knygos vidurį kažkoks lūžis įvyko ir knygą baigiau vienu ypu, net biesas ėmė, kad likusių trim puslapių nėr kada prisėst perskaityt – tai baigiau per pietų pertrauką.

Iš viso šito ir gavos toks vaizdas, kad autorė gal rašė vieną knygą, o gavos visai kita. Nes tos dvi knygos dalys aišku siejas, veikia tie patys personažai, bet man liko tas jausmas – “nu, so what?” Aišku, kai žmogus moka rašyti, suskaitai sau patenkintas neblogą tekstą, nu, bet jei reiktų pasakyt, apie ką knyga, tai būtų sudėtinga, nes, nu faktas, kad ne apie viešbutį ir, iš viso, prie ko čia tas viešbutis. (Nu, gal prie atmosferos, kuri romane kuriama puikiai).

Antrojoje dalyje sužinome, kad nesvietiškai turtingas diedas, kuris stiklo viešbutyje, esančiame Kanados kažkur nuostabiam niekur, nusikabinęs jaunutę patraumuotą mergiotę iš tikto gyvena iš Ponzi piramidės machinacijų. Tokioms, žinia, ankščiau ar vėliau išaušta paskutinioji. Tai labai man patiko skaityti apie tos piramidės statytojų mintis ir nuotaikas, kai paaiškėja, kad dabar jau viskas, ta paskutinioji. Nu ta dalis tikrai gerulė ir patiko. Kaip nusikaltėliai prisimena, nuo ko viskas prasidėjo, kada buvo pritildytas sąžinės balsas, ir šiaip jie čia ne prie ko – aplinka kalta. Kas atsitinka su mergiote tikriausiai galit įsivaizduot, skaitydami pasitikrintumėt, ar pataikėt.

Pabaiga tokia truputį mistiškai vaiduokliška, tai jei tokie reikalai nepatinka, ne jums ši knyga. Man patinka, knygos ratas gražiai apsisuko, visos detalės sukrito ten, kur turi būti, bet tas “so, what?” kažkaip ir neapleidžia. Tai net nežinau, kaip tuose goodreads reikia vertint. Kažkur tarp 3,5 ir 4. Autorė tikrai verta dėmesio ir kitas knygas skaitysiu, kai tik tokios atsiras.

____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos

Dūmai ir pelenai

Nors atostogoms ar ilgam savaitgaliui paprastai imu kokią storulę, kuriai galėsiu skirti pakankamai dėmesio, šį kartą į skaitomų knygų eilę norėjau įterpti kažką poilsinio, o būtent tokie ir yra Abir Mukherjee detektyvai. Iš tikro beveik jau ruošiausi trečiosios Semo Vindemo bylos iš viso neskaityti, bet pažiūrėjau karantininį interviu su autoriumi ir likau visiškai apžavėta ir suvyniota – taip ir baigės mano planai neskaityt.

Nepasakosiu apie šio detektyvo žmogžudystes, man daug įdomesnė buvo istorinė detektyvo linija – apie Indijos kelią į nepriklausomybę, Gandžio taikų pasipriešinimą, kuris šioje knygoje vyksta tarpukariu ir pasireiškia nebendradarbiavimu su imperine britų valdžia. Galite pamėginti įsivaizduoti, kai staiga į darbą neateina nė vienas sodininkas, vairuotojas, geležinkelinkas, sanitaras ar čiabuvis policininkas. Ir nesiteikia ateit metus. Ar ilgiau. Koks pasiutimas turi imti baltuosius, kai visa tai daroma su dzen ramybe ir šypsena veide! Kaip sunkiai ateina supratimas, kad britų valdžiai Indijoje jau įjungtas atgalinis laikmatis. Dar negreit, bet jau tiksi.

Taigi, gal šia istorija didelių Indijos žinovų ir nenustebinsi, bet man smagiai susiskaitė ir net buvo visai naudinga akiračio praplėtimui. Užskaitau!

—————————————

Už knygą dėkoju leidyklai Tyto Alba

Nelly Paltinienė. Tu ateik į pasimatymą

Tikriausiai, jei ne virtuali draugystė su knygos autore Irma Laužikaite, maksimum, ką būčiau darius su šia knyga – tai pavarčius knygyne – tikrai labai gražiai išleista knyga. Bet dabar džiaugiuosi, ir draugyste, ir kad perskaičiau knygą – iš jos gavau netikėtų dalykų.

Na, visų pirma supratau, kad apie Nelly Paltinienę nieko nežinojau, na, tik kad ji Nelly Paltinienė ir dainuoja dainas, kurių neklausau. Dar atsimenu tą įspūdį iš vaikystės, kad man labai buvo keistas dainininkės vardas ir apskritai ji tokia nežemiška, kad tikriausiai iš užsienio, ypatingai, tikriausiai, dėl akcento. Na, bet nebuvo kur pagooglint, tai tuom žinios ir baigėsi.

Sužinojau, kad nežinojau, kad dauguma per balius tėvų dainuotų dainų – dainuotos Nelly Paltinienės ir pavirtusios į “liaudies dainas”, kurių nei autoriaus, nei kompozitoriaus niekas nebežino. O kaip kitaip, kai, pasirodo, Nelly Paltinienė buvo mano gimtojo miesto megažvaigždė! Taip visai netikėtai prisiskaičiau apie sovietinės Klaipėdos naktinį (su Nelly žvaigžde) ir buitinį (su Nelly, perkančią vogtą mėsą iš mėsos kombinato) gyvenimą, visokias pramoginio-kultūrinio gyvenimo peripetijas, koncertų organizavimo, jų programų sudarymo, įrašų darymo reikalus (alia – dainų tekstai turi būti aprobuoti vienos komisijos, antros komisijos, viršelis – trečios komisijos), o kur dar tas Klaipėdos prieskonis – jūra, jūreiviai, prekės “iš jūros” ir t.t.

Beje, jei tikitės knygoje pasiskaityti pletkų, tai gali tekti nusivilti. Nelly Paltinienė visą gyvenimą buvo labai diskretiška ir apskritai stengėsi nesivelti į jokias intrigas. Dažnai net nepastovėdavo už save, kur gal reikėjo pastovėti. Daug kas atėję iš baisios Nelly vaikystės karo metais – ir akcentas, dėl kurio negalėdavo tapti konkursų laureate, ir visur sukaišioti duonos gabaliukai – jei kartais tektų malšinti alkį. T

Taigi, knygoje Nelly spindi – buitis ir dideli rūpesčiai, kurių, esu tikra, buvo apsčiai – ne tai, apie ką verta kalbėti, prisiminti ir sudėti į knygą – viską nustelbia meilė savo darbui, meilė dainai, žiūrovams. Man net pačiai keista, kad knyga taip patiko, bet iš kitos pusės, kodėl taip stebiuosi, juk man visada patinka knygos, kurisoe daug sužinai ne tik apie knygos herojų, bet apie laikmetį, gyvenimo aplinkybes. Be to, net iš knygos puslapių Nelly Paltinienę tą meilę spinduliuoja. Tiek, kad eini jutubint pasimatymų ir kitų dainų. Rekomenduoju dovanot mamoms, o paskui ir patiems perskaityt.

_____________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams Balto ir knygos autorei Irmai Laužikaitei, kuriai tariu bravo – už knygą, nuo kurios sunku atsitraukti.

Šunų aikštelė

“Šunų aikštelė” labai susišaukė su Mieko Kawakami “Breasts and Eggs”, kurios viena iš temų yra vaikai, gimę iš donorų ląstelių – kaip jie bando ieškoti savo šaknų, giminės, kilmės. Šioje knygoje Sofi Oksanen užkabina kiek kitą donorystės pusę – ji žvelgia į merginas, kurios yra kiaušialąsčių donorės. Ši donorystė nėra savanoriška, dažniausiai tai vienintelė neturtingų merginų ir jų šeimų išeitis iš skurdo, galimybė susimokėti už mokslą, pabėgti iš karo ar ekologinių problemų nualintų regionų.

Donorystės aplinkybės suveda labai neturtingus ir turtingus į vieną komandą, tai yra gyvenimo sritis, apie kurią sukasi dideli pinigai ir interesai, o dar dabartiniam GDPR kontekste įsivaizduokite, kokios vertės yra duomenys, nugulę tuo užsiimančių agentūrų archyvuose ir serveriuose. Ypač, jei donorė “supsichuoja” ir sugalvoja susirasti “savo” vaikus (na, abu žodžius galima ir be kabučių rašyti). Knygoje daug bėgimo, slapstymosi, grėsmės ir personažai ištisia važiuoja amerikietiškais kalneliais – iš skurdo duobės, į kailiniuotas prabangas ir atgal į purvą.

Puiki tema, įdomus postovietinės Ukrainos kontekstas, tik kažkaip kliuvo man autorės pasirinktas būdas, kaip tą temą pateikti. Knygos istorija pasakojama pasitelkiant pagrindinės veikėjos minčių srautą, tad skaitytojas tikrai nelepinamas detaliais paaiškinimais, kas, kaip ir kada atsitiko. Nuolatinis “tu taip padarei”, “jaučiu, kad seki mane” ir t.t. “To” neįvardijant, pradeda vargint ir net biškį vietom užknist, nes skaitai ir niekaip negauni kokio gero atspirties taško, lieki plūduriuoti veikėjos mintyse. Tikrai nebuvo lengva skaityt, bet užskaitau už temą, už galimybę pažvelgti į Rytų Ukrainos, regiono, į kurį gyventi važiuodavo tie, kuriems gyvenime nebelikę labai daug pasirinkimų, žmonių gyvenimą.

————————————-

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai

Mums reikia vado? Prezidento institucija nuo Landsbergio iki Nausėdos

Mokykloje su Giedre mes turėjom ne tik gerą lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją, bet ir pagazuotą istorijos, kuri per kontrolinius mus muštruodavo savo nemirtinguoju “remiantis faktais, įrodykite…” (pirmą kartą išgirdus šią frazę, mane surakino panika). Tai va, mūsų mokytojai buvo nesuprantama nesidomėjimas politinėmis aktualijomis ir savo kontroliniuos ji turėjo teisę užduoti bet kokį klausimą iš bet kokios epochos, na, kad ir “Remiantis faktais, įrodykite, kad mums reikia vado”.

Su šia knyga, savo pačios nuostabai, kaip puoliau, taip prapuoliau. Kaip kokiam trilery. Užvakar vidrunaktį sprendžiau dilemą, ar pradėt skaityt apie Nausėdą, ar jau eit miegot. Paprastai tokie dalykai, žinia, dedasi su trileriais, nes su nežinomu žudiku eit miegot kenkia ne tik sveikatai, bet ir gyvybei.

Jei, priversta istorijos mokytojos ar kitų veikėjų, kažkiek domiesi politika, didžioji dalis knygos nebus naujiena ir nebus čia kaip su D.Pancerovo ar B.Davidonytės knyga, kad sužinosi kokį stulbinantį negirdėtą dalyką – ši knyga yra tokia labai gerai ir įdomiai sudėliota summary apie Lietuvos prezidento instituciją ir kaip ji atrodo pasauliniam kontekste. Šios knygos skaitymas yra absoliučiai nenobuodus būdas prisiminti mūsų prezidentų kelią, nes su pirmuoju prezidentu geriausiu atveju dar buvai nuo tėvų politinių pažiūrų priklausoma malalietka ir nelabai gal ten viską supratai.

Nebežinau, ką ir bepridurti. Rekomenduoju.

____________________________

Už knygą dėkoju autoriui, kad parašė, o leidyklai Baltos lankos, kad padovanojo

Pavasario kiemas

Labai japoniška knyga, tai tikriausiai patiks visiems, kuriems patiko tokio tipo knygos kaip “Kombinio moteris”. Tik šioje knygoje viskas dar labiau išplaukę ir veikia labiau pastatai gal nei žmonės, kad ir kaip keista taip būtų sakyti.

Prisipažinsiu, jei būtų buvus stora knyga, greičiausiai nebūčiau perskaičius, bet kai plona, tai perskaičiau ir nesigailiu, nes vėl buvau panardinta į tą japoniškų knygų keistuolišką kraupokos vienatvės atmosferą. Nu, jie ten taip susigrūdę toj Japonijoj, gyventojų tankumas aštuonis kartus didesnis nei Lietuvoj, bet tie knygų veikėjų dažnai mažulyčiai buteliai daugiabučiuose yra vienatvės galaktikos, kur kitas žmogus per kokį šviesmetį geriausiu atveju.

Šiame romane nugriauti ruošiamo namo kaimynai susipažįsta, nes Niši pamišusi dėl šalia daugiabučio stovinčio namo, apie kurį viena menininkų porelė išleido fotoalbumą. Niši įsiprašo į Taro balkoną, nes iš ten tas namas geriau matosi. Vėliau Niši, susipažinus su ten gyvenančia šeima, įsiprašo ir į patį namą, kuriame jai svarbu iššniukštinėti kiekvieną nuotraukose matytą kampelį (dėl to net ryžtasi vienai crazy intrigai). Reikia skubėti, nes kaip kad ruošiasi nugriauti daugiabutį, gali nugriauti ir šį namą, tada jis links tik nuotraukų albume.

Knyga gal būtų visai nesurezonavusi, jei ne tas namų perstatymas. Kai buvau Niujorke, stebėjausi, kaip dėl žemės brangumo griaunami tipiniai seni raudonų plytų namai ir statomi stikliniai dangoraižiai. Kažkaip žiauriai gaila man tų namų buvo. Miestas visiškai pasikeičia ir niekada nebegali sugrįžti į tokį, kokį palikai. Taip ir knygos personažai gaili besikeičiančio miesto, kuriame neliks jų prisiminimų liudininkų.

Tokia va keistuoliška knyga. Visai nieko, kai pagalvoju. O už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

Drugelių kalnas

Įdomiai čia su šita knyga. Pasikabinėt norisi nemažai, bet kažkaip taip gražiai parašyta, labai graži kalba, kažkaip labai malonu skaityt. Nors, paskaičius interviu su autorium, jau pradedu galvoti, kad tiesiog taip labai gerai išversta, kad net pagerinta, na, tiesiog man toks atotrūkis tarp to, kaip knyga vystoma ir to, kokia kalba pasakojama.

Įpusėjus knygą atsirado jausmas, kad knygos veikėjai užgrobė knygos autorių ir jo nebeklausė. Pagal knygos aprašymą lyg ir tikiesi, kad čia Tristano ir Hedos istorija, bet labai didelę romano, kurio tikėjaus būsiančio daugmaž psichologinio, perima vietinis konsteblis Altamontas (tiesa, man visai patiko, kaip detektyvų rašytojas Tristanas su konstebliu susiejamas), o su juo knyga virsta detektyvine, per jį į siužetą ateina jo duktė Filomena, kurios meilės istorijai autorius skiria nepagrįstai daug laiko ir ta istorija nelabai aišku, kam iš viso reikalinga. Vėliau dar į siužetą įsipina Hedos sesuo Grėtė, kuri vėlgi labiau nukreipia dėmesį nuo Hedos personažo, nei jį sustiprina. Kaip šalutinei veikėjai kažkaip autorius jai skiria per daug dėmesio.

Iš viso šito gaunas, kad nebeaišku, kas tie pagrindiniai, o kai tikiesi kažkuriuos būt pagrindiniais, tai tada jie neišvystyti kažkokie, nes man taip ir nepaaiškėja charakterių niuansai ir priežastys dėl ko , pvz., Tristanas yra toks koks yra, o Heda tokia, kokia yra. Liko tokie pakibę ore man jie ir tai yra didžiausias knygos minusas.

Bet, kaip jau minėjau, kažkaip gražiai parašyta, tad visai smagiai susiskaitė, biškį kelionių egzotikos, tropinio Belizo ir netropinės Norvegijos, biškį uragano, biškį detektyvo ir kiek netikėto istorijos išrišimo. Visgi sakyčiau, kad labiausiai vykusi būtent Altamonto linija, reikėjo jam ir atiduoti knygą, jei jau jis ją užvaldė. Apie atsiskyrėlius džiunglėse gyvenančius įsimylėjėlius galima atskirą knygą parašyt. O šioji puikiai tiks vasarai.

________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”

Siela sumuštinių dėžutėje

Žinokit, jau ir nebežinau, nuo kurio galo pradėti girti šią knygą. Ją skaitydama nuolatos stebėjaus ir džiaugiausi autorės talentu. Ne tik iliustruoti savo knygą (kas apskritai yra kosmiškai fantastiška), bet taip perkelti mitologiją į šiandieninį gyvenimą, o kartu atskleisti vaikų pasaulį, kuriame toli nuo suaugusiųjų ausų pasakojama, bauginamasi ir mėgaujamasi siaubo istorijomis.

Šios knygos laukiau labai nesidomėdama, kas ten bus, tad labai maloniai buvau nustebinta knygos struktūros – pirma eina nelabai baisi Kotrynos Zylės pasakojama istorija, o paskui – Kotrynos tėčio, pasakų senelio, žavingai paprastas (ne prastas, o toks tiesiog kažkoks naminiai kasdieniai paprastas, neištaigingas, nepotosiškas) kokios nors pirmojoje istorijoje dalyvavusios būtybės (laumės ar giltinės) ar tradicinės (jau dabar ir šito žodžio nebegalėsim kaip paprastai vartoti) šventės (Užgavėnių) apibūdinimas, paaiškinimas. Duotų kas jums tokius senelio pasakojimus šiaip paskaityti, tai visi vaipytųmėmės ir vartytume akis, o Kotrynos Zylės knygoje lauki nesulauki, kad sužinotum, kaip baigėsi nelabai baisi istorija ir kodėl atsitiko, kaip atsitiko – nes taip pasaulis surėdytas. Šitas dviejų pasakotojų žaidimas buvo toks netikėtas, bet toks vykęs, žavingas ir labai prasmingas, kad nežinau, kaip atsidžiaugt.

Visos istorijos ir tėčio intarpai taip išglostyti ir išmyluoti, kad, atrodo, nėra nė vieno nereikalingo žodžio. Istorija trunka tiek, kad užtektų vieną kartą įkvėpti, panerti ir jau tada skaityt iki pabaigos, nes atsitraukti niekaip neįmanoma – perskaitai, o tada greičiau verti paskaityt “išaiškinimą”, o tada vėl stebiesi “šiuolaikine” interpretacija ir begaline autorės fantazija.

Iš kitos pusės, skaitant šią knygą man norisi bliauti, kokius baisiai nuobodžius tekstus turi skaityti pagrindinės mokyklos mokiniai – ale, sudėvėkit geležines kurpes ir jei dar norėsite skaityti, tada jau duosim įdomių tekstų. Deja, dauguma kurpes nuspiria velniop taip ir nepatyrę skaitymo džiaugsmo. Aš labai viliuosi, kad mokyklose bus drąsių mokytojų, kurie kūrybingai panaudos “Sumuštinių dėžutę”.

Ir kad nepamirščiau, “Sumuštinių dėžutė” man priminė ir surezonavo (čipas veikia) su Neil Gaiman “American Gods”, kurioje šiuolaikiniam pasauly bastosi pamiršti dievai.

Penki su pliusu mano vertinimas ir einu pirkt ir siųst visiems giminaičių ir draugų vaikams, kur ne Lietuvoj. Nes kai išvažiuoji į kitą šalį, paskui tave išvažiuoja ir mitologija (žiūr. “Amerikos dievai”) ir geriau jau žinoti, ką daryti, jei laumė grobia tavo brolį arba kaip parašyti sms į anapus.

———————————————-

Už knygą dėkoju Kotrynai Zylei ir leidyklai “Aukso žuvys”. Taip, taip, esu visiškai šališka ir neobjektyvi. Jei visi taip gerai rašytų, visus išsijuosusi taip pat girčiau jais džiaugčiausi ir šaukčiau pasauliui apie stebuklą – tikrai negaila.

Rigelio akys

Įžangai tokis komentaras: jei nelabai pamenate (kaip kad man nutiko), apie ką buvo antroji dalis, rekomenduočiau bent jau perversti ir prisiminti, geriausia, aišku, būtų normaliai perskaityti, o dar geriau – visą trilogiją skaityti vienu metu. Antra, labai rekomenduočiau pažiūrėti visai neseniai per LRT rodytą serialą “Crossing Atlantic”, kuris pasakoja apie tą patį laikmetį išgyvenusią Norvegijos karališkąją šeimą. Serialas duoda gero konteksto apie Norvegijos okupaciją, pasipriešinimą naciams, taip pat ir kolaboravimą. Tas kontekstas man tikrai padėjo geriau suprasti trečiąją “Neregimųjų” dalį, na, o antrosios knygos pervertimas įprasmino trečiosios pavadinimą ir pačią knygą.

Trečioji knyga yra kelionės knyga ir, mano manymu, ši knyga nelabai gali gyvuoti kaip atskira knyga, vis dėlto tai yra knyga-tęsinys. Jei pamenate, šiaurinių salų gyventojai tikrai skūpi kalbos, tad ir “Rigerio akyse” yra daug tylėjimų ir nutylėjimų ir autorius tikrai nesivargina kažką skaitytojui priminti, duoti užuominą ar kitaip palengvinti skaitymą.

Šioje knygoje Ingrida keliauja ieškoti savo dukters tėvo. Ši kelionė yra visiška beprotybė (ir kiek netikėtas autoriaus pasirinkimas, kaip tęsti trilogiją), nes Ingrida net nežino (bet tikriausiai jaučia), ar rusas yra gyvas, nei kuria kryptimi jis iškeliavo. Ji keliauja pagal užuominas – iš vienos vietos į kitą, klausinėdama, ar prieš tai jis čia nepraėjęs, ir nors karas pasibaigęs, žmonės labiau linkę pamiršti arba nesakyti (o nesakymas kartais tolygus melui), nei prisiminti.

Iš tikro atrodo, kad Ingrida niekada jo neras. Bet sekdama nuotrupomis, ji susidėlioja savo mylimojo kelią po to, kai jis paliko salą. Man knygoje labiausiai ir patiko kiek vaiduokliškas, nežinia gyvas ar miręs ruso personažas, kurį autorius atskleidžia per jo kelionę ir sutiktus žmones. O skaitytojui lieka vienam su savim pamąstyt, kam Ingridai reikalinga jos pašios kelionė ir ar kartais nežinomybė būna geriau už žinojimą.

——————————-

Už knygą dėkoju leidyklai Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

Maloningoji žemė

“Maloningoji žemė” pasistūmėjo skaitymo sąraše pažiūrėjus interviu su knygos autoriumi. Niekada nebuvau girdėjus apie vietinių Amerikos gyventojų (indėnų) vaikų “auklėjimą” specialiuose internatuose, kažkaip gal labiau žinojau apie aborigenų vaikų nukultūrinimą Australijoje.

Knygoje į tokį perauklėjimo internatą papuola du baltieji broliukai, našlaičiai. Vienas iš jų, Odis, nenustygtantis vietoje ir niekaip nesutinkantis prisitaikyti ir užsimerkti prieš internate vykstančius reikalus, nuolatos sėdi izoliatoriuje. Jam besistengiant išvengti susidūrimo su jį kankinti pasiruošusiu prižiūrėtoju, atsitinka tai, dėl ko broliai nusprendžia iš internato pabėgti. Kitu atveju, tektų keliauti į pataisos namus – o ten tai tikrai nieko gero. Taigi, broliai, internate gyvenantis indėnų berniukas ir maža mergaitė (iš kur šioji atsirado, sužinos skaitytojai), pabėga kanoja ir didžioji knygos dalis apima jų kelionę upe.

Interviu autorius prisipažino, kad Markas Tvenas ir Hekelberis Finas bei Odisėjo kelionės yra didieji knygos įkvėpėjai, bet man vietomis atrodė, kad jais autorius daug įsikvėpė kiek per daug. Toks jausmas, kad Fino istorija perrašyta su kitais veikėjais. Man tikrai pritrūko originalumo. Bet labiausiai nusivyliau, tuo, kad istorija buvo apie baltuosius, o ne indėnus – indėnai knygoje tik šalutiniai veikėjai, su broliais keiaujančiam Mozei net balsas neduotas – jis nebylys, ką jau ten tikėtis, kad kažką papasakos. Ir apskritai man tokia pasirodė naivoka knyga, labiau gal young adult ar romantikos mėgėjams (nesakau, kad čia dera kažkaip viena su kitu, bet taip jau man susigalvojo).

Taigi, mano skoniui per daug saldumo ir per daug nieko nepasakančių žodžių. Žinoma, nelabai teisingi buvo mano lūkesčiai knygai, ką darysi. Manau, kad knyga tikrai suras savo skaitytoją, o ir rado – goodreads vertinimai pavydėtini.

—————————

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Atsiprašymas

Nesitikėjau, kad atsiprašymas bus toks. Seniai mirusio žmogaus, sutrypusio savo vaiką. Ir tik įsivaizduojamas atsiprašymas. Visą gyvenimą to vaiko lauktas.

Buvo be galo sunku skaityti. Buvo taip negera, kad net fiziškai bloga. Norėjos mest knygą į sieną, ne dėl pačios knygos, bet dėl nesuvokiamo egoistiškumo, dėl piktnaudžiavimo vaiko meile ir priklausomybe nuo tėvų. Priklausomybe nuo žmogaus, kuris turi būti užuovėja ir paguoda.

Suprantu, kad tai terapinė knyga, neįsivaizduoju, kaip sunku turėjo būti autorei ją parašyti. Kaip svarbu tėvų smurtą patyrusiems vaikams tokią knygą paskaityti. Kad bent įsivaizduoti, kad tunelio gale šviesa įmanoma. Neįsivaizduoju, kokio ilgumo tunelis.

————————————

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Kitų šalis

Ech, jaunosios Matildos meilė, kuri, atrodo, bus išvaduojanti, laisvės bilietas į suaugusių pasaulį, kuriame būsi savo gyvenimo šeimininkė. Aukšta, augalota mergina išteka už visa galva už ją žemesnio žavaus marokiečio ir su juo iškeliauja į jaunikio gimtąją šalį, prancūzų protektoratą. Vietoj išsvajotos laisvės jaunamartė susiduria su visiškai kita kultūra, dėl vyro užsispyrimo atgaivinti ūkį, atsiduria nuošalioje sodyboje, kurioje iš jos tikimasi padoraus musulmono žmonos elgesio.

Aplink beįsisiūbuojant nepriklausomybės reikalaujantiems maištininkams, Matildos ir Amino šeima tampa tokia – nepriklausanti nė vienai pusei, bandantys išsilaikyti neutraliai – nei kieno draugai, nei priešai, o gal priešai visų. Begalinė daugiabriaunė Matildos vienatvė – toli nuo namų, toli psichologiškai nuo savo kultūron grįžusio vyro, amžiams susaistyta su nauja šalimi jos pačios vaikų – protinguolės vienolių mokykloje auklėjamos dukrelės, musulmono tėvo namuose besimeldžiančios Mergelei Marijai, ir sūnaus – inkarėliai, pakabinantys moterį tarp dviejų pasaulių, kai Prancūzijoj tampi tik svečiu, o Maroke niekada netapsi sava.

Šis romanas labai atmosferinis ir vaizdinis, kaip skaitytoja labai aiškiai regėjau veikėjų akimis, išgyvenau, kas vyksta veikėjų galvose, nors, atrodo, kad niekas niekada nekalba, tik galvoja, susižvalgo, nutyli ir tyliai (ne visada, žinoma) išgyvena dramas. Leila Slimani meistriškai leidžia išjausti tiek Matildos, tiek jos dukrelės Aišos, tiek Amino jausmus ir išgyventi mintis. Neskaitydama knygos vis dar gyvenau tuose vaizduose ir jausmuose, lyg stovėčiau ir žvalgyčiaus į tolį nuo kalvos, ant kurios stovi sodyba.

“Kitų šalis” – marokietiškai prancūziška knyga, kuriai reikia naudinga pasigooglint kontekstą (tą padariau jau perskaičius knygą), nors, sakyčiau, visai naudinga būtų prieš skaitant perbįgt akim wikipedijos paragrafą apie XX amžiaus pradžios Maroko istoriją, kad būtų aiškiau, prie ko ten visokie kariai, tankai ir įtampos, ir iš kur marokietis Elzase. Ši knyga man taip pat buvo lyg laiko tramplinas (atbulinis) į M.Enardo “Vagių gatvę”, kurioje jaunas marokietis svajoja apie užsienietę, kuri būtų jo bilietas į Europą iš laike užstrigusio Maroko. Dvi viena į kitą iš skirtingų laikmečių žvelgiančios knygos – verta perskaityt abi.

__________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.