Category: Leidyklos dovana

Akinantis sniegas

~ kzL ~ Leave a comment

Egzotinės vietos detektyvams visada prideda žavesio. Štai ir šio detektyvo veikėjai “uždaryti” nuošaliame Islandijos miestelyje, kurio pavadinimo nesiryšiu iš galvos rašyti. Viskas vyksta fjorde, prie kurio galima privažiuoti senu tuneliu po kalnu, o jau kai užsninga, tai visas eismas paralyžuotas, kartais net nebandoma valyt. Bet tai nereiškia, kad žiema ir sniegas sukausto miestelio kultūrinį gyvenimą – vos keli tūkstančiai gyventojų turi savo mėgėjišką teatrą, kuriame šiuo metu intensyviai ruošiamasi premjerai. Gal net jaunajam Ariui iš Reikjaviko, pasiryžusiam savo policininko karjerą pradėti čia, pavyks pamatyti premjerą? O gal ir ne, nes staiga miestelį, kuriame niekada nieko nevyksta užpuola negandos. Bet kaip sugauti blogiečius vietoje, kur visi vienas kitą pažįsta ir žino, kad tas ar anas yra “geras vaikinas”. Ir ko tu čia jaunuoli dabar prisigalvoji?

Nespoilinsiu, kaip sekės, ar nesisekė premjera. Knyga visai gerai susiskaitė, nepaisant, kad jaunasis policininkas biškį susivėlė savo meilės reikaluose, kas žinia, paprasatai mane erzina. Nu, bet oh well, labai jau jaunas, galima atleist. O tie ramaus miestelio žmonės, tokie visai “pagerinti”, tereikia tik Pandoros skryniai atsiverti…

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”.

Mergaitė pajūryje

~ kzL ~ Leave a comment

“Mergaitė pajūryje” man net labiau patiko nei “Vyras Hogėje“. Skaitytojas vėl atsiduria salose, kur esi visiškai priklausomas nuo keltų. Nėra kelto – niekur nepabėgsi. Šioje knygoje komisarė atvaro pas savo dabartinę meilę, bet vos tik atvykus, žinoma, gauna skambutį, kad laikas darban, nes dingo paauglė. Mergaitės tėvai priklauso konservatyviai evangelikų bendruomenei, kurios vaikus visais būdais stengiamasi apsaugoti nuo aplinkos poveikio, kad nesugalvotų išeiti iš bendruomenės, kaip tai padarė dingusios Marijos sesuo. Po truputį aiškėja, kad tėvams nusaugot nelabai pavyko, pasaulis visa jėga į paauglių gyvenimą veržiasi, nelabai čia nulaikysi.

Knyga skaitėsi gerai, niekas per daug neužkliuvo. DABAR BUS SPOILERIAI: tik šiaip keista, kad visą knyga kalbama apie bendruomenę, kokia ji ten konservatyvi, kokios gyvenimo taisyklės ir t.t. Detaliai negrinėjami visi įtariamieiji, o žudikas – prašalaitis. Išlenda pačioj pabaigoj. Tai kai perskaitai, galvoji, o tai kam čia tiek visko apie tuos kitus žmones. Keistas autorės pasirinkimas. Dažniausiai tokiais atvejais prašalaitis gan anksti įvedamas į knygą ir skaitytojas žino, kad žudikas jis. Visa intriga – kaip supras, kad čia jis, kaip policija jį ras ir pagaus. O čia jis figūruoja kaip variantas x, bet tikrai ne pagrindinis. O gale atsiranda – voila. Biškį kažkaip durnai atrodo. Bet kažkaip vis tiek normaliai susiskaitė, nepaisant tos keistos struktūros.

Už knygą dėkoju leidyklai “Briedis”.

Didis stebuklas

~ kzL ~ Leave a comment

Pagooglinus pamatau, kad ‘”Alma Littera” adaptavo itališką viršėlį, ant kurio noriu paburnoti. Nu, ne toks turi būt šios knygos viršelis. Koks turėtų būti, nežinau, bet koks neturėtų, tai net labai žinau. Nebūčiau net ėmus šios knygos į rankas, tad esu dėkinga knygos vertėjai, kad įdavė knygą į rankas, nespėjau net labai paprieštaraut. Beje, kažkokiu būdu sugebėjau Violos Ardones kitą knygą “Vaikų traukinys” sumaišyt su kitu vaikų “Našlaičių traukiniu” (autorė Christine Baker Kline), tad naująja knyga ir dėl šito fakto nesigundžiau.

Nors viršelis ne koks, bet knygos pavadinimas – tiesiog puikus. Šis romanas nei trileris, nei detektyvas, bet autorė skaitytoją (ypač italų kalbos nesuprantantį) kaip kokiam detektyve šiek tiek vedžioja už nosies – bent jau aš taip pasijaučiau. Visų pirma – knyga prasideda paauglės Elbės pasakojimu apie tai, kaip ji gyvena puspasaulyje – pamišėlių prieglaudoje, kurioje uždaryta jos mama ir kurioje ji gimė. Tačiau skaitant pamažu suvoki, kad ji veikiau yra pasakotoja, padedančia atskleisti Fausto Meraviljos – stebuklingojo Fausto, didžiojo stebuklo – istoriją. Originaliame knygos pavadinime „Grande Meraviglia“ subtiliai užkoduota pagrindinio veikėjo pavardė, kuri itališkai reiškia „didelį stebuklą“. Man labai patinka tokie “sužaidimai.”

Psichiatras Meravilja jau savo gyvenimo saulėlydyje, žvelgia atgal ir po detalę padeda skaitytojui susidėlioti jo gyvenimo istoriją – jaunas maištininkas, stūmęs pasikeitimus psichiatrijoje, eksperimentatorius, atsidavęs savo darbui ir profesijai, žmogus, pakeitęs daugelio neteisingai diagnozuotų ar tiesiog diagnozėmis apkabintų žmonių, ypač konservatyviai visuomenei neįtikusių moterų gyvenimus. Aistringas darbui ir profesijai, užkulisiuose palikęs savo paties šeimą atsiduria ten, kur skaitytojas jį ir randa (nespoilinsiu). O kas jam yra Elbė? Žmogus ar eksperimentas? O gal abu? Kokią ribą peržengia Meravilja su savo istorijomis ir fantazija – mokslininko ar žmogaus? Kokia yra šios ribos kaina?

Labai verta dėmesio – rekomenduoju! O aš jau parsinešiau iš bibliotekos “Vaikų traukinį”. Tikiuosi, kda daeis rankos iki kol reikės grąžint. Beje, autorė atvyksta į 2026 metų Kauno literatūros savaitę. Jau gundausi važiuoti.

—

Už knygą dėkoju knygos vertėjai Rasai Di Pasquale

Keistoji Selė Daimond

~ kzL ~ Leave a comment

Kaip norėjau pageturner’io, taip ir gavau. Nors aišku, mane erzina visokie palyginimai su Eleonorom Olifant (perskaičius knygą galiu pasakyt, kad ji ramiai toliau gali ant savo pjedestalo stovėt) ir šiaip koks milijonas pagyrų ant viršelio, bet tiek to, juos geriausiu atveju perskaitau knygos vidury arba pabaigoj.

Selės Daimond istorija tokia paturbinta. Bet va, perskaičius galvoju, ar ne per daug autorė priturbino. Pirmoj knygos pusėj visai gerai, įtampos ir nežinomybės pats tas, o kai jau viskas pradeda aiškėt, kas ir su kuo, nu, tai biškį ir bjauru (tokia tema), bet vietom gal ir per daug, nors negali sakyt, kad neįmanoma. Man atrodo, kad Selė, kuri knygos pradžioje absoliučiai tiesiogiai priimdavusi, kas jai sakoma, iki knygos pabaigos kažkaip per greit pasidarė labai “civilizuota”. Netinkamas žodis, na, bet į tą pusę. Man tiesiog toks jausmas, kad per staigus pokytis. Ir piniginiai reikalai tokie, kažkaip daugokai pasišvaistyta, maždaug tiek, kad pradedi nelabai tikėt. Na, bet negi man gaila, tegul sklaidosi.

Knyga užbaigta taip, kad tikrai aišku, kad bus pratęsimas, ir aš jaučiu, kas ten gali nutikt, ir tiesą pasakius, nenoriu žinot. Įtariu, kad bus daug tamsos, purvo ir nelaimingų žmonių. Ir kiek prisibijau, kad autorė nebūtinai išbalansuos ant ribos, kur pasakojama istorija vis dar tikiu. Bet šiuo atveju, jei norit įtraukiančio trilerio, kur puslapiai verčiasi pagreitintai, tai tikrai ta knyga, kurią reikia imt.

————–

Už knygą dėkoju Almai Litterai.

Mums pavyko, vaiki

~ kzL ~ Leave a comment

Kokia puiki viršelio nuotrauka! Koks žvilgsnis. Net susigundžiau net knygą paimt. Labai įdomu, kad Hopkinsas labai ilgai, visą savo vaikystę ir paauglystę, buvo laikomas visišku atgrubnagiu ir nevykėliu. Bet taip pagerintai. Tėvai kraustės iš proto ir neįsivaizdavo, kaip jis gyvens savarankiškai. Mokslai visiškai nesisekė, kad ir kaip tėvai stengėsi įkišt į bent kiek padoresnę mokyklą. Greičiausiai šiais laikais Anthony Hopkinsui būtų priskirtas koks autizmo spektro sutrikimas. Tad gan netikėtas buvo jo užsikabinimas pirmiausia už teatro, vėliau už kino. Vienu metu – labai stipriai – už alkoholizmo. Gėrimo momentai tokie pagerinti, nestebina, kad pragėrė pirmą šeimą.

Kitas įdomus momentas, žinoma, “Avinėlių tylėjimo” filmavimas. Labai buvo įdomu paskaityt, kaip jis “įėjo” į vaidmanį. Taip stipriai, kad filmavimuose žmonės jo bijodavo – tokia stipri sklido energija, kuri iki šiol perlipa ekranus ir gasdina žiūrovus. Pasirodo, ne tik žiūrovams buvo baisu.

Tai tiek. Žinoma, bus įdomu gerbėjams ir fanams. Hopkinsas kuklus, jo autobiografija irgi, tai ačiū jam už tai, kad nereikia vargt su kokiu 600 puslapių. Jam pavyko.

________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”.

Vilko mergaitė

~ kzL ~ Leave a comment

Vilko vaikų tragedija man nesuvokiama protu. Nėr tokių žodžių apsakyti siaubą, kurį turėjo išgyventi visiškai maži vaikai, atsidūrę istorijos mėsmalėj. Daugelis Lietuvoje jau skaitė A.Šlepiko “Mano vardas – Marytė“, ši knyga – negrožinė, joje pasakojama kiek kita perspektyva – iš vokiečio istoriko pusės. Pasirodo, kad vilko vaikai, kaip antrojo pasaulinio karo aukos, labai mažai tyrinėti moksliškai. Viena iš priežasčių – apie jų likimą gan vėlai sužinota, juk tragedija ištiko vaikus, kai kuriuos dar visiškai mažylius, pamiršusius, iš kur jie atkeliavo, kas buvo jų tėvai ir kokie buvo jų vardai. Iš kitos pusės, jie gi pralaimėtojų aukos, tiesiog “karo nuostoliai”. Iš tiesų, keista skaityti, kaip karui įsibėgėjus ir net persiritus į antrą pusę, Karaliaučiuje vokiečiai gyveno palyginti ramiai ir nepatirdami nepritekliaus, dažnai užliūliuoti vietinės propagandos apie tai, kaip puikiai sekasi fronte, ir kaip arti pergalė. Žmonės ilgai nesuvokė, kodėl taip staiga reikia trauktis artėjant ruzkiams, neįsivaidavo, kas yra raudonoji orda…

Kadangi vilko vaikų istorija jau buvo žinoma iš knygos ir filmo, labiausiai knygoje mane sukrėtė, kad pasibaigus karui, pavykus surasti giminaičius, tie vaikeliai dažniausiai niekam nebuvo reikalingi. Vieni jų užaugo pritvinkę pykčio ant viso pasaulio (visiškai suprantama, juk jie negavo jokios pagalbos dorotis su savo traumomis), kiti, kuriems galbūt labiau pasisekė, kuriems net Lietuvoje pavyko rasti naujus namus, užaugo dėkodami juos priglaudusiai šaliai ir žmonėms. Siaubinga buvo skaityt, kaip su vaikais elgetaujančioms motinoms tekdavo palikti vaikus, nes šeimos sutikdavo juos priglobt, o suaugusiojo nebuvo kur dėt, net buvo pavojinga jiems padėti dėl gresiančių sovietų represijų. Vaikai, kurie prisiminė, kas tokie esą, kuriems pavyko grįžti, susirasti šeimas Vokietijoje, ne visada buvo laukiami, dažnai buvo nepatogūs, nereikalingi, dažnai atsiradę niekieno nelaukti “papildomi” paveldėtojai. Dažnais atvejais vilko vaikai ir patys norėdavo kuo greičiau viską pamiršti, pradėti gyvenimą iš naujo, dėl to niekam nieko nepasakojo, leido istorijoms grimzti užmarštin.

Dar viena istorija žmonijos gėdos lentai.

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”.

Kas iš čia matyt

~ kzL ~ 3 Comments

Pagaunu save bandančią sukontroliuoti norimų skaityti knygų srautą ieškodama priežasčių, kodėl kažkurios iš jų neskaityti. Šios knygos “argumentas” – keistas viršelio gyvūnas, nesuprasi, ar zebras, ar žirafa, o dar ant užpakalio kažkokia kaukolė. Žiūrėjimas į šitą gyvūną man kelia kažkokį slogučio jausmą, tai nusprendžiau, kad bus priežastis tyliai leisti jai su nauju srautu praplaukti nenugulant nė vienam bokšte. O bet tačiau, kaip ir pas prezidentą, pas mane knygos, jei neįsinešu per duris, veržiasi per langus, kaminus ir t.t. Žodžiu, buvau suintiguota vieno influencerio, pareiškusio, kad man patiks (visada smalsu patikrint, ar pasitvirtins), o ir šiaip sakė, kad faina, šviesi knyga, labai tinkanti bent jau laikinai iššokt iš visokių bjaurių kasdienybės naujienų srauto.

Rekomendacija ir prognozė pasitvirtino 100 procentų. Tikrai buvo labai faina skaityt, patiko ir norisi dabar visiems, kam noris gero jausmo po knygos, rekomenduot. Kaip ir nesinori daugiau nieko pasakot, o ir papasakot sunku, nes knygos žavesys yra jos personažai, jų santykiai, santykių dinamika, daug gražios meilės, apie kurią garsiai nekalbama, kuri tarsi nuo visų slepiama, bet tokia akivaizdi, kad vis tiek visi mato ir žino, laukia prisipažinimo. Apie meilę, kuri kaip žaibas iš giedro dangaus, trenkia be pažado išsipildyti. Apie iš kojų ir iš kasdienybės išverčiančias pranašystes, sustingdančias laiką. Apie gyvenimą, kai žinai, kad tai paskutinė gyvenimo diena, tik dar nežinai, kam ji paskutinė. Apie draugystę, kuri padeda tą paskutinę dieną išgyventi. Knygoje daug švelnios ironijos, juokingų situacijų ir daug gero po jos skaitymo liekančio jausmo.

Rekomenduoju ir dėkoju leidyklai “Kitos knygos”, kad įlipo pro langą.

Atvirukas

~ kzL ~ Leave a comment

Nėra ką labai ir rašyti – gera knyga, yra apie ką skaitant pagalvoti. Kaip ir sakė autorė, ji tikrai parašyta paprastai, kad būtų prieinama ir suprantama kuo platesnei auditorijai. Šios knygos misija yra pasiekti kuo daugiau širdžių ir protų.

Daugelis knygos temų tikrai gerai žinomos, net kiek atkartoja kitose knygose aprašytas holokausto istorijas. Kuo ypatinga ši? Man įstrigo (skaudžiausiai) du dalykai. Pirmoje knygos dalyje buvo siaubinga skaityti, kaip pavyzdinga šeima, auginanti talentingus vaikus, nieko neprašanti, niekam netrukdanti, nuolankiai pasitikinti ir aklai vykdanti valdžios nurodymus, atrodo, lipa tiesiai liūtui į nasrus. Tas aklas nurodymų vykdymas, tikintis, kad paklusnumas suteiks galimybę įsiteisinti ir tapti piliečiais – neįmanoma ramiai skaityt. Tas tikėjimas, kad vaikai išvežami dirbti, kad gaus daugiau pavalgyt, kad… kad… kodėl? Nepaliausiu galvojus, kodėl danai sugebėjo išsaugoti savo žydus (kaip papasakota knygoj “Hitlerio kanarėlė”, o visi kiti – ne. Kodėl?

Antroje knygos dalyje – beveik detektyvinė istorija, kurios, atrodo, iki pat galo nepavyks išaiškint. Šitoj daly labiausiai įstrigo ir sukrėtė jau irgi žinomos istorijos – kaip buvo užimami išvežtų kaimynų namai, ištampomi daiktai, kaip slapta žiūrima pro užuolaidas, kaip labai daugaliu atveju tai yra nutylėta istorija – nepermąstyta, neatgailauta, nepatogi, lyg niekada ir nenutikus. Kaip tada galima sakyti “never again”? Siaubinga skaityti apie iš koncentracijos stovyklų parvežtus žmones. Tam, kas laukė grįžus, nebuvo pasiruošę nei laukiantieji, nei grįžusieji. Grįžo apie du su puse tūkstančio, vis dar laukė sugrįžtančių virš septyniasdešimties tūkstančių… Du vienas kito nesuprantantys ir per greitai susitikę pasauliai. Nesuvokiama.

Ir dar autorės pasakojama kasdienybė. Identitetas. Ką reiškia būti žydu, jei, atrodo, nieko bendro su savo tauta neturi, išskyrus tavo gyslomis tekantį motinos kraują. Ką reiškia būti žydu, jei nesi religingas. Jei nori visiškai asimiliuotis, dingti minioje, išsitrinti iš išrinktosios tautos sąrašų. O jei atvirkščiai? Užaugus tokių tėvų šeimoje, staiga suvoki, kiek praradai nepažindamas savo protėvių istorijos?

Skaitykit. Rekomenduoju. Visos pagyros pelnytos.

_____________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”.

Namai ir likimai

~ kzL ~ Leave a comment

Nėra čia ką daugiažodžiauti – puiki knyga, viršijo visus lūkesčius. Skaitai ir kiekviename puslapyje jaučiasi visa meilė, kuri į šią knygą sudėta. Kruopščiai surinktos istorijos, nuotraukos, belstasi į duris, kurias ta pati meilė, matyt, ir atidarė. Nesitikėjau, kad bus taip įdomu. Ir norisi dar, ir dar. Norisi susipažinti su visais žmonėmis, kurie kūrė nepriklausomą Lietuvą, statė Kauną – kokie eruditai, ypatingi žmonės, kurių netekome. Gaila ir namų, kurie neišsaugoti, išdraskyti. Kaukti noris. Dar nuostabiau atrodo Art Deco ir Amsterdamo mokyklos muziejai, apima dėkingumas žmonėm, kurie bando išsaugoti tai, kas dar likę. Žinoma, labai gaila, kad knygon nepateko interjerai, ypač tie išsaugoti. Suprantu, kodėl taip atsitiko, bet vis tiek – labai labai smalsu ir norisi užmesti akį. Ačiū autorei, laukiam kitų knygų.

_____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Begalinė naktis

~ kzL ~ 2 Comments

Bet kuri motina, nežinanti, kur yra jos vaikas, įkrenta į begalinę naktį. Nesibaigiančią, bemiegę ir varginančią. Kur ieškoti, kur eiti? Vien tik klaikas. Nežinojimo siaubą, kai nežinai, kur yra tavo diabetu sergantis vaikas, suprasti tikriausiai tegali tokį vaiką turinti mama. Ar pavalgė, ar negėrė, jei gėrė, tai kiek, gal guli kur nors komoj ir niekas nesupranta, kad reikia duoti cukraus. Nesibaigiančios maištaujančios paauglės gaudynės, kurioms pajungtos visos draugės, seserys, broliai, giminaičiai. Sustingęs visos šeimos gyvenimas, nuolat damoklo kardu grasinantis klausimas – ar nepabėgs, ar grįš, ar gyva? Begalinis rūpestis išvirsta į begalinę kontrolę, kuri išsviedžia motiną ir dukrą į skirtingus nesusikalbančius pasaulius. Kuriuo keliu sugrįžt? Ar įmanoma?

“Kartais ryju katastrofų serialus, mielai apie ligoninę, juose randu ramybę, nes ten ne mano chaosas, ne mano vaikas serga, ne man reikia ko nors imtis.”

Perskaičius knygą lieka nuolatinio ėjimo įspūdis, nes, atrodo, tik taip įmanoma neišprotėti. O kartu skaičiau ir galvojau apie mamas Lietuvoje, žinau pavyzdžių artimoje aplinkoje, kur vaikai ypatingai nestabilioje psichologinėje būklėje, ir nėra būrio socialinių darbuotojų, nėra galimybės pervargus draskytis ir rėkti, kad vienokie ar kitokie laikino apgyvendinimo namai netinkami. Jų apskritai nėra. Viskas laikosi ant mamos, kuri pati pakibus virš beprotybės. Kokio tamsumo ir ilgumo jos naktis?

Ši knyga apie labai tikrą, nenupudruotą motinystę. Tamsiąją Mėnulio pusę. Meilę, išvirstančią į persekiojimą, apie būtinybę atsitraukti, paliesti, kad ir kaip neįmanoma tai galėtų atrodyti. Taip pat apie gelbėjantį kaimą, kuris padeda auginti vaikus, ir kurio vis mažiau.

______________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera.”

Kirminas

~ kzL ~ Leave a comment

Niekaip nesugalvoju, kokia čia ta mano nuomonė apie knygą. Skaityti buvo visai smagu, nors nelabai man sekėsi galvoj jungti knygos gabaliukus ir šokinėjimą laike. Atsimenu ir to jausmo buvo, o dabar jau įdomu, bet gabaliukas baigės ir lieki be gilesnės istorijos. Bet tikrai buvo keletas vietų, kur tikrai užkabino, užgniaužė kvapą, buvo baisoka, buvo ir juokinga. Na, bet ir kirminas šokinėja iš galvos į galvą, galiausiai praėjus kiek laiko tik jis vienintelis mano galvoje užsiliko. Nesusijusios istorijos išsibarsto ir mėnesiui praėjus jų nebeatsimenu, nebent tik keletą labiausiai įstrigusių personažų. Na, ir viršelis dar hipnotizuojančiai patrauklus, nors uodegėlė ir šlykštukė.

_________________

Už knygą dėkoju “Kitoms knygoms”

Kaulų kelias

~ kzL ~ Leave a comment

Poilsinis detektyvas. Patiko, kad turi archeologijos liniją ir vietomis visai gerą siaubo atmosferą. Beje, ir gamtinė vietovė tokia įdomi – per potvynius ten pelkes užlieja jūra ir tuo metu ten labai pavojinga. Vienintelis priekaištas autorei – one night stand – ar tikrai reikėjo? Nu, nu kaaam? Rekomenduoju pasikonsultuoti su Sally Rigby, kuri savo detektyvuose puikiausiai išsiverčia be meilių. Bet šiaip, visai gerai skaitėsi, nors ir turiu problemu patikėti pabaiga. Bet, oh well, kadangi pramoginis, tai apsimesiu, kad ok.

_________________________

Už knygą dėkoju Balto.

Seksas ir melas

~ kzL ~ Leave a comment

Pasirodo, skaičiau net dvi Leilos Slimani knygas, galvojau, kad tik vieną – “Kitų šalies” apžvalga – čia ir “Lopšinė” – čia. Abi grožinės, šioji – negrožinė apie sekso situaciją Maroke. Situacijos niekaip kitaip nepavadinsi kaip “šizofreniška”. Knygos išleidimo metu (2017 m.), nesantuokinis seksas buvo kriminalinis nusikaltimas. Visos (tikimasi) moterys išteka nekaltos, visi vyrai – patyrę eržilai. Su kuo jie mylisi? Niekam neįdomu, kol tai vyksta už uždarų durų, kol neini į politiką ir kol niekas nenori tavęs įskūsti. Abortų “nėra”, kūdikiai nesimėto konteineriuose, vis dievobaimingi, prostitucijos nėra, pornografija merdi kamputyje. Ai, ir dar tie vyrai, su kuriais moteris sutinka/nori mylėtis, niekada tos moters neves. Nes kas nori vesti kekšę? Ne veltui “turkų rašytojas Livaneli savo romane “Išsilaisvinimas” rašė, kad “visame Viduržemio regione garbės sąvoka yra tarp moters kojų.”

Visi šie absurdai pasakojami per moterų istorijas bei autorės pateikiamą kontekstą. Įdomi ir lengvai skaitoma knyga, gal kiek vietomis vertimas kliuvo, jau senokai taip buvo. Ko knygoje pritrūko? Vis dėlto kaip publicistinei knygai, jos išleidimo data – 2017 metai – kelia klausimų dėl jos aktualumo. Jį buvo galima išspręsti parašant kokį įžanginį žodį apie dabartinę seksualumo situaciją Maroke. Esu tikra, kad daug kas bus pasikeitę, tiesa, nesu tikra, į kurią pusę. Pasikalbėjau su AI, sako, kad straipsnis dėl nesantuokinio sekso vis dar nepanaikintas, taigi šizofrenija tęsiasi, kaip ir mergystės plėvės atstatymo operacijos. Tereikia tik pasitaupyti ir būsi kaip nauja.

_________________________

Už knygą dėkoju Knygauk.

Mirtingieji

~ kzL ~ Leave a comment

Labai graži knyga, tikrai patiks gamtos ir mokslo mylėtojams, nes ji apie gamtos ir mokslo kismą. Vietomis skaitant man apskritai atrodė kaip negrožinė, labiau dokumentinė, publicistinė, nes nerasit ten nei dialogų, nei literatūrinių vingrybių, kalba labai taupi ir paprasta, norisi sakyti, suomiškai nedaugiažodžiaujanti.

Iida Turpeinen su didele meile pasakoja apie dėl žmogaus godumo, neatsakingumo ir nesupratingumo (nes buvo manoma, kad žmogus negali išnaikinti dievo kūrinio) išnykusius gyvūnus ir paukščius. Ji tarsi įsikūnija į tam tikrų laikmečių (nuo 1741 metų iki šių dienų) gamtos mylėtojus – visiškai, kartais net fanatiškai, mokslui atsidavusius žmones, kurie rinko, rūšiavo, fomavo kolekcijas, rinko pavadinimus, o dažnai ir liūdnai stebėdavo savo gentainių barbariškumą, lengvai sumedžiojamų rūšių nykimą, paveikdavusį visą ekosistemą. Knygoje daug įdomių faktų ne tik apie gyvūnus, bet ir su jų populiacija susijusių istorijų. Pvz., ar įsivaizdavote, kad tuo metu, kai Rusija pardavė Aliaską JAV, jos gyvūnija, turinti vertingą kailį, buvo taip “numedžiota,” kad Alaska buvo laikoma praktiškai beverte kolonija (tuo metu apie kiti aspektai nebuvo tokie aktualūs ir net nebuvo suvokiami taip, kaip dabar).

Neskubri, įdomi istorija, perskaičius tikrai liks atminty. Ir kaip sakiau, labai rekomenduoju gamtos mylėtojams.

______________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”.