Category: Leidyklos dovana

mažasis O: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje

~ kzL ~ Leave a comment

Ir kas galėjo tikėtis, kad ši knyga sulauks tokio populiarumo, kad per knygų mugę nebus kaip įsigrūsti į Litexpo salę 5.2! Kam nepavyko, galite paklausyti pokalbio su autoriais Knygų savaitėje. O kaip man sekėsi skaityti?

Na, panašiai kaip su daugeliu negrožinių knygų – kai įsiskaitau, skaitosi gerai, bet kad labai trokščiau pult skaityt, tai taip nebuvo, buvau net pertrauką padarius. Vis dėlto, tai nėra pramoginis tekstas, vietomis buvo nuobodoka, tas vietas leidau sau prabraukt akimis (geriau jau prabraukiu, nei tingiu ir visai nesakaitau). Tačiau buvo puslapių ir temų, kurios smagiausiai susiskaitė, labai įtraukė ir sukėlė prisiminimų, nors sovietmečiu gyvenau iki įžengimo į paauglystę. Tai labiausiai knyga ir buvo – apie prisiminimus, tėvų paskojimus apie savo jaunystę, apie tai, ką mačiau ir girdėjau savo aplinkoje.

Buvau visai pamiršus žurnalą “Šluotą”, kurį prenumeruodavo mano senelis. Žurnalai būdavo kraunami spintelėj po didžiuliu radijo aparatu, tad atvažiavus į kaimą traukdavau “Šluotas” ir iš eilės skaitydavau. Ir pradėdavau, žinoma, nuo “Naujienų iš užsienio”, kur net karikatūrose buvo “kitokie” žmonės iš nepasiekiamo pasaulio. Pasirodo, ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, paskutiniai žurnalo puslapiai buvo įdomiausi. Pažįstamos buvo ir keletas knygoje minimų lytiškumo vadovėlių, kurie buvo tėvų knygų lentynoj, ir, aišku, buvo perskaityti nuo pradžios iki galo. Šiaip įdomu, kad jos nebuvo paslėptos ir audrindamos vaizduotę man suvaidino šiuolaikinio google vaidmenį. Dar atsimenu, kaip giminės mamai ir tetoms atvežė kontraceptinių tablečių, aišku, kaip ir viskas iš Amerikos jos buvo taip gražiai supakuotos ratuku, labai jau įdomu atrodė, kas čia per tabletės ir kodėl dėl jų taip kuždamasi. Vargšės mūsų mamos, nėštumo vengimas buvo kuo tikriausia rusiška ruletė! Ir nors buvau malalietka, į diskotekas mokykloje, o paskui jau ir “Prieplaukoje” varydavom pavyzdingai kiekvieną penktadienį.

“Mažąjį o” rekomenduoju paskaityt, tik nusiteikit, kad reiks kantrybės. Taip pat labai nekantrauju perskaityti Dalios Leinartės knygą “Neplanuotas gyvenymas”, bus įdomu į temą ir laikotarpį iš moters perspektyvos.

________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “baltos lankos”.

Saulius Siparis: Fortūna, kekše!

~ kzL ~ Leave a comment

Neatsimenu, ar esu mačius Saulių Siparį vaidinantį spektaklyje, ar filme. Gal kokiam seriale? Knyga susidomėjau po knygų savaitėje pažiūrėto knygos pristatymo, o kai dar savaitei nesibaigus knyga atsidūrė mano rankose, tai tiesiog ėmė ir užlindo eilėje, o pradėjus skaityt, niekaip negalėjau atsitraukti – taip buvo įdomu, taip pagauliai parašyta. Skaičiau pirmiausia apie žmogų, ne apie aktorių. Komplimentai leidybos namams Balto už naują “madą” priešlapiuose sudėti knygos herojaus nuotraukas – labai labai patinka!

Saulius Siparis kilęs iš labai įdomios šeimos, jo senelis iš mamos pusės buvo pamestinukas, o iš tėvo – aktorius. Jis pats jau trečios kartos aktorius, nors pats nelabai mėgsta taip būti vadinamas. Šios knygos puslapiuose nepajutau jokio susireikšminimo, kaip kai kurių mūsų aktorių, kurie nieko neveikia tik dejuoja, kaip pas mus aktoriai nedievinami, nes va, Rusijoje, tai ojojoj (nžn ar tokios pat nuotaikėlės ir prasidėjus karui).

Sauliaus Sipario prisiminimai ir kartu gyvenimo apmąstymas dvelkia prarasto laiko jausmu, bet jis toks ramus, susivokęs, susitaikęs, pirmiausia su savimi. O tai yra labai didelis pasiekimas – išbūti, atsikelti, pakilti. Kaip ir pats herojus sakė – išsitaškius ir išsišvaiščius iki kolegos Šapranausko nebūties buvęs pavojingai priartėjęs. Gera buvo justi tą ramybę. Bet čia jau dabar, o iki tol – viso gyvenimo nuotykiai, fortūnos šypsenos ir nugara, taip pat ir praėjusio laikmečio metraštis. Buvo labai įdomu.

____________________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams Balto.

Kantrybės akmuo. Sengė Sabur

~ kzL ~ Leave a comment

Atiq Rahimi yra prancūzų-afganų rašytojas, kuris savo knygą dedikavo žiauriai vyro nužudytai afganų poetei. Vien jau žodžių junginys “afganų poetė” neįprastas ausiai. O tada pradedi savęs klausti, kodėl neįprastas, kas čia neįprasto. Aišku, kad neįprasta, nes Afganistanas – tikrai ne moterų žemė. Irano moteris pastaruoju metu ryškiai matome ir girdime, o Afganistano? O kai nematai moterų, geriausiu atveju, tik žmones plevėsuojančius čadromis, ar labai dažnai pagalvoji, kad po ta čadra – poetė? Tikriausiai nelabai, nebent Prancūzijoje?

Mažas, nesiliaujančių kovų apsuptas kambarys. Kambaryje – komos ištiktas vyras ir besimeldžianti žmona. Viena iš tų, kur po čadra – beveidė, beveik neegzistuojanti. Likusi viena (likti be vyriškos lyties globėjo vos ne tolygu mirčiai), ji tarsi suvokia, kad dabartinė, iš šono žiūrint beviltiška ir siaubinga situacija, yra vienitelis laikas, kai ji gali būti žmogumi, gali įgarsinti savo mintis, jausmus ir gyvenimą apskritai, tai momentas, kai praskleidžiama nuasmeninanti ir suprimityvinanti čadra, ir skaitytojas pamato žmogų, išgirsta tikrąją, nefasadinę istoriją. Netikėtą. Deja, laisvė trunka vos akimirką – ne tas laikas ir ne ta žemės vieta, kad ji galėtų trukt ilgiau.

Ši knyga yra pats tikriausias žodžių paminklas afganų poetei.

_______________________________________________

Už knygą dėkoju “Alma Litterai”

Įvykis

~ kzL ~ Leave a comment

Ši knyga yra smūginė. O žiūrint į jos apmitį – 86 puslapiai, galvoja sukasi “svarbu ne ūgis, o smūgis”. Šitas toks – nokautuojantis. Kaip ir viršelio žvilgnis – hipnotizuojantis, klausiantis, provokuojantis, laukiantis skaitytojo reakcijos. Išgyvenusi nerimastingą AIDS testo rezultato laukimą, jau gavusi neigiamą atsakymą, knygos autorė prisimena jau patyrusi tokį laukimą. Abiem atvejais teigiamas atsakymas absoliučiai keičia gyvenimą, abiem savotiškai išstumia į užribį, kai net palaikantys ar tolerantiški laikosi atokiai. Absoliuti vienatvė.

1963 metai. Prancūzijoje abortas – nelegalus, autorė kažkuriuo momentu sau pripažįsta, kad taip laukiamų mėnesinių ji nesulauks, kūdikio ji nenori ir jai reikia rasti žmones, pažįstančius reikiamus žmones, kurie žino reikiamus adresus. Reikia pinigų. Reikia apsimesti, kad viskas po senovei. Ji keliauja per kabinetus, per žmones, visiems gyvenimas teka sava vaga, o autorė, kaip ir bet kuri moteris tokioje sistuacijoje, kaip ant kranto išmesta žuvis – spės ar nespės? Pavyks ar nepavyks? Toks labai ryškus gyvenimo skirtingais greičiais jausmas – juk žinot, kaip laikas eina, kai lauki, ir kaip, kai skubi.

Visas tekstas savotiškai sausas, faktinis – buvo taip ir anaip. Toks savotiškas šaltumas, savisauginis abejingumas, nes jei jau leisi sau įsijaust, nieko gero iš to nebus, vis tiek reikės savo galva priimt sprendimus, savo kojom nueit duotu adresu, savo rankom ištiest paskolintus pinigus, lipt ant stalo ir išskėst kojas. “Rašydama kartais turiu priešintis pykčio ir skausmo lyrizmui. Nenoriu šitame tekste rėkti ir verkti, nes tuo momentu gyvenime to nedariau, ar bent jau tik truputį” sako autorė. Labiausiai tikriausiai prikausto ir sukrečia tas teksto nuogumas ir autorės atvirumas – nerėkiant ir nesiraunant plaukų – paprastais žodžiais sukuriama emocinė klaikuma. O svarbiausia knygos scena, tikriausiai vienintelė, kur tarsi pereinama į kitą lygį, atitūkstama nuo buitinio pasakojimo – “Tai scena, neturinti pavadinimo, gyvenimas ir mirtis vienu metu. Aukojimo scena.”

Skaitant knygą mintys iš karto, žinoma, šoka į šias dienas, JAV, per kurių valstijas ritas abortų draudimo banga, tad skaitytojui nereikia nusikelti laiku į “siaubingus” senus laikus, viskas lygiai taip pat vyksta šiandien. Manau, lygiai taip pat, ypač neturint finansinių galimybių nuvažiuoti į reikiamą valstiją. Klaikuma, kokios trapios yra moterų teisės. Nė sekundei negalima atsipalaiduoti ir priimti kaip savaime suprantamo dalyko.

_____________________________________

Už knygą dėkoju “baltoms lankoms”

Katarinos kodas

~ kzL ~ Leave a comment

Bijau kartotis, bet Jorn Lier Horst ir toliau išlieka didžiausių detektyvinių meilių sąraše. Būtent už subtilumą ir sugebėjimą išsiversti be kraujo fontanų ir devintą mėnesį dvyniais nėščių per tvorą lipančių policininkių. Horstas puikiausiai laiko įtampą be ypatingų butaforijų ir pribumbasų. Meistrystės ženklas.

“Katarinos kodo” byla jau užsigulėjus dėžėse kelis dešimtmečius. Išsijudina kiek netikėtai, atsiradus ryšiui su kita sena byla, kurios imasi naujai įsteigtas senų bylų peržiūrėjimo padalinys. Mūsų herojui detektyvui Viljamui Vistingui prireikia moralinių jėgų į bylas pažvelgti objektyviai, nes bylas siejanti gija – beveik Viljamo draugu tapęs Katarinos vyras. Kiek keistas pasirodė Adriano Stilerio, senų bylų skyriaus šefo portretas. Kažkokia labai jau neaiški jo praeitis, ir su tokia jis čia policijoje karjerą daro, hmm… Bet gal dar autorius prie jo sugrįš?

Einu pasitikrinsiu, ar tikrai visus vertimus perskaičiau, gal net ieškosiu angliškų vertimų, nes labai jau man patinka.

________________________________________________

Už knygą dėkoju “baltoms lankoms”

Mergina iš niekur

~ kzL ~ Leave a comment

Norėjos kokio greito ir neįpareigojančio skaitymo, tai ši knyga kuo puikiausiai tiko. Stengiaus labai nekreipt dėmesio į lyginimus su Taros Westover “Apšviestąja“, žinia, tokie palyginimai signalizuoja, kad knygą reikia ištempti, pati neišvažiuos. Man kažkaip jos net nelabai turi ką bendro, na, nebent, kad abi užaugo crazy šeimose.

Knyga pasakoja Cheryl, kurios vardas tuo metu buvo, o gal ir yra – Harbajana (tarp tų vardų tikrai galima pasimesti) gyvenimą nuo tada kai jai ketveri metukai. Šeima knygos pradžioj atrodo kažkiek hipiška, keliauja po pasaulį, patys moko savo tris vaikus ir propaguoja sveiką gyvenimo būdą – vaikai visiškai negauna cukraus ir apskritai grūdinami tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Tik vėliau paaiškėja, kad jie nuo kažko bėga, dėl to visa šeima nuolatos laikosi tam tikrų taisyklių, kurios turi padėti nuslėpti jų tikrąją tapatybę – dažniausiai vos tik kas nors iš aplinkos pradeda kiek giliau knists ar klaust apie šeimos ar tėvų gyvenimo aplinkybes, verslo niuansus.

Pirmoji knygos dalis man kiek prailgo, kiek pradėjo erzint, kad autorė niekaip nepapasakoja, nuo ko jie čia bėga – kaip ir natūralu, nes ji ir pati to iki tam tikro amžiaus normaliai nežinojo ir nesuprato, bet vis tiek, tada tiesiog savo nesibaigiančius kraustymųsis galėjo papasakoti glausčiau. Knyga įgauna pagreitį, kai autorė galiausiai sužino bėgimo priežastis ir jai dar vaikui tenka sunki našta suvokimo, kad josios šeimynėlė toli gražu ne ideali (nespoilinsiu bėgimo priežasčių, nes tada nebebus dėl ko iš viso skaityt).

Šiaip tetukas toks machinacijų genijus ir manipuliatorius kaip reta, ir dar “Catch me if you can” variantas. Visi šeimynykčiai sustyguoti ir surikiuoti pagal jo matą. Net suaugusiems vaikams sudėtinga nuo jo atsiplėšti, nes iškriepta ištikimybė taip įkalta į galva, kad skaitydama gali ant rankų pirštų skaičiuoti visokius sindromus ir traumas. Vis dėlto manau, kad jie vis tiek turėjo geresnius šansus ir lengvesnį kelią iš savo šeimos nei “Apšviestoji”, nu, kur jau ten lygint.

Tai šiaip buvo įdomu paskaityt, kokių crazy žmonių būna pasauly, bet jei labai kabinėjantis, tai kažko man pritrūko knygoj, sunku įvardint, ko tiksliai, gal koncentruotumo? Nors aišku, jei buvo, kaip buvo, o ir šeimynykčiai tokie, kokie yra, tai ir neprikursi, kad būtų įdomiau. Gal skaitėt, kaip įspūdžiai?

_____________________________________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams “Balto”

Atsidavimas

~ kzL ~ Leave a comment

Labai gražiai parašyta knyga, bet dar kartą supratau, kad Hannah Kent, kad ir kokia faina ir simpatiška asmenybė būtų, nėra mano rašytoja. Man įdomu jos pasirinktos temos, bet skaitau aš jas ir kažkaip nepajuntu to trigerio, kuris knygoje apsvaigina, nors tu ką. Taip man buvo su “Paskutinėm apeigom”, taip pat ir su “Atsidavimu”. Įdomu, bet… Dar turiu lentynoj “Gerieji žmonės” ir tikriausiai perskaitysiu kada nors vien dėl to, kad susipažint su autorės nagrinėjama tema, bet literatūriškai jau tikrai nieko nebesitikiu.

Šioje knygoje bandoma pasakoti istoriją apie senliuteronių emigraciją iš Europos dėl religinių priežasčių. Gal įdomiausia ir buvo kelionė vandenynu XIX amžiaus pradžioje, pirmosios dienos Australijoje, susidūrimas su aborigenais, tačiau nepatikėjau mergaičių draugystės peraugimo į meilę tema. Taip, gražiai surašyta, taip, gražus ryšys, nu, bet nepatikėjau, kažkaip nemanau, kad tai galėjo būti įmanoma mergaitėms, kilusioms iš tokių greižtai religingų šeimų, kad staiga va taip ėmė ir peršoko per amžius – man viskas pasirodė XX amžiaus, gal net XXI amžiaus reikalai, o ne XIX pradžios.

Patiko ir netikėtas siužeto posūkis knygos viduryje, bet jis gal ir pakiša autorei koją, kai peršokdama vieną dimensiją, pagrindinė veikėja Hanė staiga peršoka į XX amžių. Kažkaip šios linijos man pasirodė nesuvaldytos. Autorei gal reikėjo arba tęsti realistinę pirmąją knygos liniją arba iš viso rašyti visai kitokią knygą (kuri tikrai būtų išskirtinė knyga) apie modernių laikų santykius. Nesakau, kad nebūdavo tokios meilės aprašomuoju laikotarpių, bet, nu nežinau.

Na, bet rašau čia tuos savo įspūdžius ir žinau, kad autorės gerbėjoms visa tai bus nė motais. Nu ir gerai. Skaitykit, faina knyga, įtariu, kad kartas nuo karto vis tiek autore susigundysiu. Pati būsiu kalta, galėsiu vėl bambėti. Beje, knyga yra ir audio formatu.

_______________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”.

Karo nuotaka

~ kzL ~ Leave a comment

Visiškai netikėtai “Karo nuotaką” perskaičiau praktiškai vienu prisėdimu ir pati likau nustebusi, kad apturėjau tokį malonumą. Manau, kad autorei puikiai pavyko koncentruotai pateikti istorinius faktus per daug neapsunkinat knygos literatūrinėm vingrybėm. Viskas pasakojama trumpai glaustai ir nenukrypstant į aprašymus ir pamąstymus – nedaugiažodžiaujant aprašomos net įspūdingomis turėjusios būti suknelės ir brangenybės iš lobynų. Kartais net atrodo, kad būtų galima daugiau viena ar kita tema papliurpt – kai kurie skyreliai visai trumpučiai, per daug neišsiplėtojant aprašomas tik koks svarbus faktas ar susitikimas – bet man kuo puikiausiai suveikė, nes buvo ir intrigos, ir įdomumo, ir įtampos, svarbiausia, kad neužtempta niekur.

Buvo labai įdomu susipažinti su visų kitų istorinių asmenybių Lietuvoje užgožta Kotryna Jogailaite, kuri tikrai ilgai laukė svarbiausių savo gyvenimo įvykių, prasidėjusių santuoka (nuotaka buvo tikrai solidaus amžiaus). Jai vis piršdavosi tai vienas tai kitas, bet vis neatitikdavo tai kokios politinės krypties, ar šiaip pasitaikydavo apsimetėlis. Karalaitę net buvo nusižiūrėjęs beprotis Maskvos kunigaikštis. Bet, va, būna, lauki lauki ir sulauki. Tiek susivėlinęs susvarbiais įvykiais, Kotrynos gyvenimas kaip driokstelėjo, tai nepagailėjo – geriausias pavyzdys likimo pokštų ir netikėtų posūkių.

Knyga patiko, smagiai skaitėsi, o svarbiausia praplėtė istorinį akiratį į šiaurę ir į vakarus. Kažkaip man istoriškai šiaurėje nuo LDK, Livonijoje pasibaigdavo pasaulis, ten galvoje buvo kažkoks pasaulio kraštas, nuo kurio ateina priešas. Kraštas, kuris va, šios knygos dėka lyg iš kokių pelkynų ir vandenų ėmė ir iškilo.

___________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Naujagimiai

~ kzL ~ Leave a comment

Va čia tai buvo geras. Visiškas kosmosas, žiauriai patiko. Ir dar tik metų pradžia! Manau, Jurga Tumasonytė jau gali ruošti lentynas apdovanojimams. Rimtai, žinokit, skaičiau ir maldavau (tikriausiai autorės arba tos raganos iš knygos), kad taip gerai varytų iki pabaigos. Ir čia visiškai suprasdama, kad aš dar ten tikriausiai pusės knygos galų nesugaudžiau ir nesuvedžiau. Pabaiga iš pradžių buvo tokia nžn, biškį pasukau galvą, kaip čia ją prie knygos prijungt, bet, žinokit, nieko čia keisto, nes ir šiaip knygoje reikia ten galvą pasukt, ši knyga yra kaip šarada. Galiausiai per dieną susigalvojau tą pabaigos prijungimą, bet vis tiek norisi dar kartą paskutines porą novelių paskaityt.

Bet apskritai man vežė tiesiog stogą nuo autorės fantazijos ir žongliravimo realybe ir magija. Taip, taip, tiems, kam su magiškuoju realizmu nepakeliui, knygos geriau nuoširdžiai venkite. Ir prašau, neklauskite apie ką knyga, nes nežinau, ar įmanoma papasakoti. Ir, kai skaitau kur nors knygos aprašymą, tai man atrodo, kad čia visai ne apie šitą knygą, nes sako, kad ” ši knyga apie pažinimo džiaugsmą, gražių idėjų ir baisių nuodėmių gimimą”. What? Kokių dar idėjų? Nu, idėjų dalies aš nesupratau. Bet ir papasakot, apie ką knyga nemoku. Bet čia ir yra geros knygos savybė, kad jos dviem sakiniais nepapasakosi. Nes, nu, žmonės gerieji, apie ką knyga, jei skaitytojas vėtomas ir mėtomas laike, blaškomas tarp gyvųjų ir mirusių pasaulio, jam prieš akis vyksta raganystės, meilės, apgaulės ir pagreitintos evoliucijos. Tikrai rekomenduoju – prisisekite saugumo diržus, kad ant posūkio neiškristumėt iš reliatyvumo teorijos.

O šiaip tai rekomenduočiau ant kokio popieriuko pasibraižyti veikėjus ir jų ryšius, kad paskui kaip man nereiktų beveik iš naujo knygos skaityti ir burti pabaigos. Labai nuoširdžiai rekomenduoju tai padaryti. Kad knygą rekomenduoju, tai jau tikriausiai ir taip aišku.

________________________________________

Už knygą ačiū Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai

Pasaulio pabaigos istorija

~ kzL ~ Leave a comment

Naiviai tikėjausi, kad didžiausias mano išgyventas istorijos momentas bus Sovietų Sąjungos griūtis, o nuo tada visi tik į šviesų rytojų. Tik į kitą pusę, nei buvo žadėta iš rytų. Na, o kokioje naujoje karo realybėje gyvename, visiems aišku, tik gal sunkiai suvokiama, kodėl reikėjo sukelti šitokį chaosą – pasaulio taisyklės ir aiškumas visiškai išskydo, o šis neapibrėžtumas bent jau man kelia didžiulį stresą. Neužtenka, kad šiaip esame klimato katastrofos pradžioje, dar esame ir pasaulio istorijos pabaigoje?

“Pasaulio pabaigos istorija” – gera knyga-santrauka, koks gi tas buvo pasaulis iki tol, kaip po dviejų pasaulinių karų buvo kuriamas pagrindas ilgalaikei taikai, kaip ir kodėl vienaip ar kitaip susidėliojo pasaulio jėgos, ir kaip buvo priauginta autokratų ir diktatorių, su kuriais dabar ir tenka stovėti akistatoje, kokie iššūkiai laukia vakarų pasaulio/kultūros rytoj.

Rekomenduoju visiems, primiršusiems istorijos/politologijos/ekonomikos pamokas. Ši knyga – trumpas, jau sukramtytas kąsnis tokiems tinginiams ir/arba laiko neturėtojams, kaip aš. Taip pat geras tramplinas toliau domėtis, aiškintis, skaitinėti. Jau padovanojau ir beveik gailiuosi, nes visai naudinga būtų lentynoj turėti.

_____________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”

Lėta ugnis

~ kzL ~ Leave a comment

Man biškį gaila Paulos Hawkins. Bandau įsivaizduoti, koks turi būti spaudimas po “Merginos traukinyje” parašyti dar vieną super bestselerį. Bet gal kartais geriau neleisti nieko, negu leisti kažką pusiau neiškeptą. Tokia man pasirodė “Lėta ugnis”, kurią pasiemiau poilsiniam paskaitymui.

Nieko gero, kai trilerio viduryje jauti kad visai nebeįdomu ir damušinėji knygą tik dėl to, kad knyga nestora, na, ir smalsu, kaip autorė viską sudėlios. Nors pradžia buvo įtraukianti ir pasirinkta įdomi trilerio aplinka – Londono kanalai ir juose laivuose gyvenantys žmonės – pačia istorija ir nusikaltimo motyvu aš nepatikėjau. Daugiau nelabai ką ir bepridursi.

Kopenhagos trilogija

~ kzL ~ Leave a comment

Kol kas verda man galvoj įspūdžiai. Priminimų kamputyje nuvainikuotas K.O. Knausgaardas tyliai rūko, pasirodo, Tove Ditlevsen be jokios savisaugos save aprašė dar šeštojo dešimtmečio pabaigoje, kas absoliučiai neįtikėtina. Laikas knygoje visiškai nesijaučia, jei nešmėžuotų Hitlerio portretai, apskritai nepagalvotum, kad tai, apie ką ji rašo yra ten kokie 1930+, o autorė gimusi 1917 metais. Man pastoviai tekdavo sau priminti, kad skaitau ne apie XX amžiaus pabaigą, o pradžią.

Tove Ditlevsen taip betarpiškai rašo, kad kartais net nejauku. Skaitant toks jausmas, kad tas aplinkinis pasaulis kažkoks išplaukęs ir nesvarbus, nesvarbu, ar ten tarpukaris, ar pokaris, svarbu tik Toves jausmai ir mintys. Pasaulis plaukia pro šalį, o Tove, toks jausmas, jį gana sėkmingai ignoruoja, o ir jis pats leidžiasi būti igonoruojamas. Ach, aš tokia naivi ir neišsilavinusi – lengvabūdiškai įspėja skaitytoją apgaulingoji Tove. Nieko didvyriško iš manęs nesitikėkite!

Kiekviename knygos romane (“Kopenhagos trilogija” susideda iš trijų romanų) yra kažkas, kas yra tuo amžiaus tarpsniu svarbiausia, o nenutildomas pašaukimas būti poete ir rašytoja yra visus tris romanus jungianti gija. Štai vaikystė (ir man labiausiai patikusi dalis) su nerūpesntingumu neturi nieko bendro, ypač mergaitei, nesvarbu kaip talentingai, ji – “ilga ir siaura it karstas, pats iš jos neišlipsi”, vaikystė tiesiog “tenka ištverti ir kėblinti per ją valanda iš valandos, neapsakomą galybę metų”. Pritrenkia tas mažo žmogaus netilpimas mažame vaiko kūne, kuris savo būvį šiam pasauly gali ištverti tik stebėdama pro kvailybės kauke – suaugėliai kuo puikiausiai apsigauna. Ir kas tie žmonės, teigiantys, kad jų vaikystė buvusi laiminga? “Tiesiog manau, kad jiems pasisekė ją pamiršti.”

“Jaunystės” tikslas – pagaliau pabėgti iš tėvų namų, turėti savo kambarį, kur galėtų atsiduoti kūrybai, pagaliau išvysti savo vardą išspausdintą. Na, neblogai būtų ir koks vyras, bet kad vis po kojomis painiojasi visokie bedarbiai ir niekaip studijuoti nebaigiantys studentai, niekaip nepadėsiantys išlipt iš skurdo, juolab išleisti knygos. Sunkoka buvo persijungti į nekatalikiškos šalies gyvenimo būdą, kur visi gyvena meilės trikampiuose ir nuolatos vedasi ir skiriasi, ir viskas atrodo labai priimtina, niekas nekalba apie tai, kaip čia baisu bus būti išsiskyrusia moterim, ar turėti vaiką nesusituokus. Vėl grįžti ir tikriniesi, kada ten tos knygos buvo išleistos.

“Priklausomybėje” – didžiausi pakilimai ir didžiausi nuopoliai. Kažkoks sunkiai įvardijamas realybės, lengabūdiškumo ir svajonių mišinys, bandymas būt suaugusia ir savarankiška, lyg ir supranti, ko Tove siekia ir trokšta, o už posūkio jau nebe, o dar už minutės – šuolis į vaistų svaigulį. Tokia skaitytoja kaip aš pagauna save besierzinant, o paskui suvokiant, kad Tove niekaip nepasigražino, nepadarė savęs geresne, ar tokia, kokia gal ir pati norėtų būt. Neapgaudinėja nei savęs, nei manęs.

Atrodo, kad tikrai pabuvau kito žmogaus galvoje, mačiau Tovės akimis. Ši knyga tikrai nustebino, nesitikėjau, kad ji va tokia – nesuvaldoma ir nepavaldi laikui, sunki atpasakot, nes kažkokia neapčiuopiama, neaprašoma. Už tai bravo autorei, žinoma. Pasilieku ir toliau gromuliuot įspūdžių, būtinai bandysiu dar ką nors autorės skaityt.

_____________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Ten, iš kur esi

~ kzL ~ Leave a comment

Skaityti Sašos Stanišič knygą “Ten, iš kur esi” man yra dar vienas bandymas suprasti Balkanų karą. Nežinau, ar tai iš viso įmanoma. Kaip neįmanoma suprast bet kokio šiam pasauly vykstantčio karo. Skaitydama tokias knygas, bandau kiekvieną kartą iš naujo. Ir dažniausiai kastis tenka giliai. Kaip ir Ukrainoj – iki pat vikingų laikų. Čia dar toliau.

“Vėliau, po Tito mirties 1980 metais, atsivėrė daugiasluoksnio Jugoslavijos pasakojimo skylės, federacijos pamatai supleišėjo. Skanduotės apie vienybę ir brolybę neužkaičiojo ekonominių plyšių, ypač jų. Turtingesnės respublikos savo gėrybėmis ir kapitalu nebenorėjo prisidėti, atsiskyrimo norus žadino etniniai nesutarimai – į juos buvo atsakoma etniniais nesutarimais. Politika dar labiau plėtė baimės akis, užuot tuos priešiškumus maldžiusi. […]

“Ir kaip tik čia! Balkanuose, žmogau! Prie Rytų ir Vakarų kryžkelės! Kada nors per ją pražygiavo visi, visi! Išsidėstė čia, buvo sumušti (arba ne), atsitraukė. Ir visi ką nors paliko. Roma, Venecija, Osmanų kariauna, Austrijos-Vengrijos imperija. Ir slavai. Iš Iberijos pusiasalio atplūdo ir pasiliko žydai. Visur egzistavo romėnų anklavai. Mano protėvių lovose miegojo vokiečiai. Visi buvo čia, kur tu pritari tai pačiai dainai įvairiomis melodijomis, nelygu kas dainuoja. Čia, kur tu geri turkišką kavą, lyg savaime suprantamus vartoji vokiškus ir arabiškus skolinius, miškuose su senovės slavų vaiduokliais ir vestuvėse šoki pagal vienodai prastas kroatų ir serbų dainuškas. Argi ne mes kartu džiaugdavomės, kai “Raudojoni žvaigždė” įmušdavo įvarčius. Akivaizdu, kad ne.“

Kas tie “mes” ir kas tie “jie”?

Ypač, kai esi “mišrūnas”. Atėjęs iš “mes” ir iš “jie”.

Turiu vakarų šalyje gyvenantį kolegą iš ex Jugoslavijos, tos pačios šalies, kurios nebėra Stanišičiaus knygoje. Prasidėjus Ukrainos karui, susiskambinome norėdami vienas kitam pasakyti, kaip vakariečiai nesupranta, kas darosi, bet bekalbėdama, supratau, kad pati nesuprantu, kas darosi mūsų pokalbio metu, nes nežinau, iš kurios Jugoslavijos dalies jis pats yra, o tai beveik tiesiogiai susiję, kurioje dabar vykstančio karo pusėje jis yra. Ir visiškai nesvarbu, kad dabar gyvena vakaruose. Ir visiškai nesvarbu, kad fainas kolega. Jaučiuos pakibus ore, kaip ir skaitydama, kaip autoriaus mamai serbų kilmės kaimynas duoda suprast, kad dar kartą geriau nesusitikti, nes tai būtų paskutinis jų susitikimas (bent jau jis su savo šautuvu tuo pasirūpintų). Ir susipakavus močiutes ir senelius musulmonus, kurie su religija bendro teturi savo musulmonišką vardą, o šiaip jau visą gyvenimą labiau tikėjo ideologijom nei religijom, turi bėgt į nežinią.

“Senelis Muhamedas pernelyg mylėjo visus žmones, kad tikėtų Dievą. Kaip gali būti dievotas, jei esi pernelyg geras meldimuisi? Draugiškumas, meškeriojimas ir šeima. Tik tai buvo svarbu Muhamedui, nuoširdesnio už jį žmogaus kol kas nepažįstu.“

Šioj knygoj persimaišo publicistika su grožine literatūra, vietomis man tikrai čia visai net ne romanas, labiau gal atsiminimai, bandymas pagauti iškeliaujančią močiutės atmintį ir bent puslapiuose išsaugoti vaikystės pasaulį, suvokti, kas atsitiko ir kur pasidėti su savo kilme, kam ji iš viso reikalinga, jei dėl jos pasauly vien problemos. Šioje knygoje iš laiko perspektvos žvelgiama į pabėgelio gyvenimo subtilybes, gyvenimą svetimoje kultūroje, neapibrėžtumą. Apie tai, su tėvais atvykę vaikai asimiliuojas, o tėvai lyg ir lieka įstrigę praeityje su savo niekam nebereikalingomis profesijomis, neišsipildžiusiomis svajonėmis, nebeegzistuojančiomis kilmės šalimis.

Nėr lengva knyga, gal ne visa tolygiai įdomi, bet tikrai verta pasakaityt tokiomis temomis besidomintiems skaitytojams, Goran Vojnovič fanams. Stanišičiaus kiek kitokia perspektyva, gal dėl to ir knygos jo man niūresnės.

_________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”

Simonas

~ kzL ~ Leave a comment

Taip prarijau “Simoną” – nekvėpuodama beveik. Čia taip būna, nori greičiau, greičiau, o dabar jau norisi lėtai iš naujo skaityti. Pradėjau iš naujo skaityti – kaip gražiai visokios detalės dėliojas ir skleidžias – dar gražesnė ta knyga man darosi – nors miegok apsikabinus. Va, ir apžvalgos nenoriu rašyti, apsalus neturiu, ką sakyt.

Jau tikriausiai nugirdėjot, kad knyga tai šiaip ne apie Simoną. Simonas pašmėžuoja gulintis karste numėlusiom ausim (koks nepatogumas gedintiesiems) ir šiaip pasirodo kaip jaunas mėnulis keturių moterų gyvenimuose. Tolimam nuošaliam Armėnijos miestely (kažkur panašiai jau buvom nukeliavę “Trijuose obuoliuose”), kur svajojama apie jūrą ir jos kvapą, kaip svajojama apie rojų. Atmestinai skaitant, Simonas – tiesiog babnikas – eina per kaimą ir niekaip iki namų nepareina, tai vienam kieme, tai kitam užsilieka, užsibūna, tada tenka jo žmonai skandalinti ir indus daužyti. O tos kaimynės tai apsileidusios kvaišos, nieko joms gyvenime nebelikę tikėtis, šventė, kad kažkas į vartus beldžias.

Bet Simonas jų istorijose ne šiaip prašalietis ar eilinis kaimynas. Simonas – ir prakeiktasis, ir pateptasis. Jaunas neatstovėjęs už savo didelę meilę, lemiamą žiaurią akimirką (tik akimirką) neištaręs žodžio, neištiesęs rankos, jis kaip kokioj pasakoj save pasmerkia sunešioti nesunešiojamas kurpes, atnešti neegzistuojantį daiktą, surasti laimę. Nebent tik akimirkai (tai pačiai, kur susvyravo). Ir visai kaip pasakoj, tuo lemtingiausiu gyvenimo momentu, kažkuri laumė jo pagailėjo ir jam palieka dovaną matyti ir jausti moterų vidinį grožį, užuosti skaniausią jų kvapą ir girdėti gražiausią jų balsą. Papraščiausioje nuvargusioje, nugairinto veido, nelaimingiausioje, vienišiausioje, labiausiai įskaudintoje, nusivylusioje ir atstumtoje – pamatyti žmogaus stebuklą ir gyvybę. Ir tuo savo regėjimu jas prikelti ir įkvėpti naujam gyvenimui, antram kvėpavimui. Nes kartais tiek tik reikia – vieno žmogaus, vieno žvilgsnio, vieno žodžio.

“Simonas” – nuostabi knyga apie labai žemišką ir kartu labai magišką meilę. Įsivaizduoju, kaip banaliai ir saldžiai čia viskas gal čia skamba, bet čia gi Narine Abgarian, patikėkite, su švelniu humoru, nepalaužiamu tikėjimu ir meile žmogui, tam pasaulio užkampyje, paskendusiame prietaruose ir archajinėse pasaulio struktūrose, kur seniausiai viskas nulemta, Narine taip laviruoja, nardo – nėra kada atsikvėpti. Rekomenduoju turėsi savo knygą, nes pasiskolinę nenorėsite tos knygos atiduoti.

Už knygą ir Narine apskritai – ačiū leidybos namams “Balto”

Shuggie Bain / Šugis Beinas

~ kzL ~ Leave a comment

“Šugis Beinas” viena iš tokių knygų, kur “gera, paskaityk”. Tik tiek norisi parašyti apie ją. Tai perskaitau ir tempiu su įspūdžių dalinimusi, nes keliais sakiniais neina apie ją parašyt. Ją skaitydamas skaitytojas tikriausiai natūraliai prisimins kokį klasioką ar kiemo vaiką, kurio tėvai buvo alkoholikai. Aš irgi prisiminiau. Klasiokė iš mano namo. Visada tvarkinga, neatrodydavo alkana ar kuo kitu išsiskirianti, bet vis tiek su kiemo stigma “jos – tėvai girtuokliai”. Neatsimenu, kad būtume šaipęsi, labiau gal bijojom, net sunku įvardinti, ko.

Šugio mama – pritrenkianti gražuolė, pro ją abejingai nepraies nė vienas Škotijos vyras. Su dviem vaikais pabėgus nuo pačio normaliausio dviejų savo vaikų tėvo (bet jai – didžiausio nuobodylos), metasi ant labai nenuobodaus būsimo Šugio tėvo kaklo. Dabar jau pačiai teks lakstyt ir kitų moterų lovose ieškot aistringo lovelaso. Na, ir kiek apmalšint savo neviltį, nesėkmes ir apdaužytą kūną viena kita (vėliau niekaip neištuštėsiančia) taurele. Jos vyresnieji vaikai bėga nuo motinos neatsisukdami ir kuo toliau, ir mažėlis Šugis lieka vienas su nevaikiškomis užduotimis išgyventi pačiam ir kažkaip dar tempt savo motiną, kai aplink visas pasaulis kaip liūnas tik ir ruošiasi ją sugundyt ir pasiglemžti. Ir vienintelė paspirtis Šugiui – tik akimirksnį trunkanti, bet bekompromisė motinos meilė.

Skaitydama stebėjausi, kaip Douglas Stuart parašė tokią knygą. Čia gi tokia paprasta banali istorija, vykstanti tikriausiai milijonuose namų ūkių: daugiadienės, po namus išslapstyti buteliai, smurtas (savaime suprantama iš didelės meilės ir aistros) ir iš apačios į visą tai žiūrinčios alkano seniai suaugusio vaiko akys – kaip visiškai paprastais žodžiais rašydamas apie visiškai paprastą, niūrų, monotonišką kasdienybės pasaulį, kuriame vien pilkuma, drėgmė, pelėsiai ir suodžiai, beveik nėra nieko, kas skleistų šilumą ir šviesą, autorius prikausto savo skaitytoją. Kaip tobulai paprastai jis nupiešia alkoholikų vaiko pasaulį, neaprėpiamą nerimą, ką ras parėjęs namo, nesibaigiančią viltį, kad čia jau paskutinis kartas, o paskui viskas susitvarkys.

Va taip va, atrodo, kad lyg nieko kažko naujo ar labai ypatingo, bet taip pritrenkiančiai stipriai parašyta, dar ilgai neįmanoma atsitokėt. Labai rekomenduoju.

____________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”