Kaip tu?

Šioj knygoj 10 moterų istorijų. Knyga, kurią skaitydama ir pažliumbiau biškį, ir nusišypsojau, ir pasidžiaugiau. Kokios istorijos! Kokios skirtingos moterys, kaip skirtingai jos keliauja savo gyvenimus. Vienas bendras jų bruožas – nepasiduoti, keltis, kibtis, išdrįsti atsisukti į save, stoti akistaton su savo gal nelabai tikusia vaikyste, nelabai vykusiai nugyventa gyvenimo atkarpa, tiesa, neteisybe, praradimais. Galima skaityt, kai sunku, gal pamatysi, kad nieko tau ten nesunku, tik gal biškį liūdesėlis užėjo, o gal istorijos bus pavyzdys, kad kažkas tavo gyvenime tikrai nelabai gerai, o gal suteiks viltį ar įkvėps pokyčiams. Man patiko, kad pasakojama be patoso, paprastai, kartais iki skausmo atvirai. Pagarba visoms šioms drąsioms moterims.

___________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams Balto.

Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų

Nežinau, kodėl man taip visą laiką atrodė, kad Sigito Gedos tiek daug visur ir daug apie jį žinau. Skaičiau knygą ir supratau, kad nieko aš nežinau ir niekaip negalėjau atsistebėti iš kur tas “žinojimas”- nesiliauju apie tai galvoti. Kaip ir apie knygą nesiliauju ir esu kažkur tarp šoko ir nustebimo. Suprantu, kaip sudėtinga tokią knygą apskritai parašyti. Kaip tuo ugningu poeto charakteriu nesudengint knygos ir pačiam nesudegt rašant apie žmogų, kuris dar toks gyvas. Ir kas buvo Sigitas Geda – genijus ar beprotis? Ar žmogus iš viso gali būti genialus poetas (ar bet kaip kitaip genialus) nebūdamas beprotis? Bandau įsivaizduoti, kaip nelengva jam buvo būti, neįsivaizduoju, kaip sunku buvo būti aplink jį. Juk praktiškai bet kuriuo metu galėjai gauti į galvą už tai, kad turi nuomonę arba už tai, kad neturi. Arba, kad jo nesupranti. Ir į galvą gal nebuvo blogiausia, kas atsitiko…

Nebuvau girdėjus apie Gedos skaitymus Jonų bažnyčioj. Pirmą kartą apie tai išgirdau knygos pristatyme, o daskaičius iki tos vietos knygoje – peržiūrėjau. Ir man toks panašus jausmas, kaip kad Aistė Smilgevičiūtė su “Strazdu” Eurovizijoj buvo per anksti, taip ir Sigitas Geda su savo transiniu performansu tada buvo per anksti. Tą skaitymą, kuris šiaip jau atrodo visiška beprotybė, perklausiau nuo pradžios iki pabaigos. 18 minučių susiklausė kaip kokia meditacija. Labai keistas jausmas, nes racionalus protas gi sako, kad čia totalus nučiuožimas.

O šiaip knyga puiki – labai gerai parašyta. Ten, kur jau labai giliai neriama į Gedos kūrybą, man jau pritrūksta oro, na, vis dėlto nesu filologė, bet šiaip tikriausiai pirmą kartą skaičiau tokį tekstą lietuviškai. Nes paprastai gi būna į vienus vartus, o Rimantui Kmitai, man atrodo, pavyko švelnus objetyvumas. Manau, niekas neturėtų likt įsižeidęs ar kažkaip labai įskaudintas. Gal po dar dešimties metų, bus galima pasiekti ir nuogo objektyvumo lygį. Mes kaip tauta vis dar tik mokomės nepult į kraštutinumus ir suvokti bei pripažinti, kad gali būti tobula ir niekšiška viename.

____________________________

Už knyga dėkoju Tyto Albai.

Vyras Hogėje

Šią knygą užskaitau ne už detektyvą, o už edukaciją. Haliga (kažkas panašaus į salą, bet ne sala, aukštuma jūroje, kuri lieka kyšoti, kai būna potvynis) buvo žodis, kuris nuvedė į googlą, į aprašus ir žemėlapius, ir tiesa pasakius, iki dabar nelabai suprantu, kaip ten viskas realybėje veikia ir kaip žmonės tokiomis sąlygomis gyvena, nes skamba tai neįtikėtinai. Tai toje nesaloje vyksta veiksmas – prie jos randamas vietinio gyventojo lavonas. Būdamas vietinis ir suprasdamas, kaip veikia potvyniai ir atoslūgiai, mirtis tikrai įtartina. na, o dar paaiškėja, kad jis buvo surištas.

Pats detektyvas irgi visai nieko, bet man nepatiko siužeto išdėstymas, labai ištempti trys ketvirtadaliai ir paskui labai greita pabaiga – man pasirodė neproporcingai sudėliota. Detektyvės meilės linija man irgi buvo nuobodoka, bet čia gal dėl to, kad čia jau ketvirtoji serialo dalis ir nežinau, kas ten buvo priešistorėje, ko ten jie šimtą kartų pykos ir du šimtus taikės. Summa summarum man knygą išgelbėjo haliga, jei ne ji, būtų toks labai neišskirtinis detektyvas.

P.S. knyga išleista labai fainu puskiečiu viršeliu, visi detektyvai turėtų būt tokiais viršeliais.

____________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Briedis”

#fainiausiapasaulymočiutė

Labai labai patiko man #fainiausiapasaulymočiutė – puikiai parašyta knyga. Mano rankose atsidūrė 2022-02-24… karo Ukrainoje pradžia, natūraliai ranka link knygos nesitiesė, vis dėlto paantraštė sako “anūkė klausia apie karus ir sąžinę”. Tikriausiai ir pristatymas knygos buvo ir visa kita, o aš beveik nieko iš šių metų knygų mugės neatsimenu – tik sustingusius Bumblausko ir Nikžentaičio veidus pirmame tą dieną susitikime…

Tuomet tikrai neatrodė skaitymui tinkama knyga, nes karo ir taip buvo daugiau, nei galima suvokti. Ir visai kitaip atrodo dabar. Močiutė gi knygoje pasakoja, kuo tuo metu vis tiek nebūčiau patikėjus – kiek žmonės gali išgyventi ir pakelti, kad ašaros išsenka (o juk pirmom karo dienom atrodė, kad verksiu ir verksiu), kad prie siaubo kažkaip priprantama, įsijungia kažkokie išgyvenimo mechanizmai. Visa tai močiutės gyvenime patikrintos tiesos. Na, bet tikriausiai viskam savas laikas.

Knygoje labai paprastai buvo galima pažvengt iš bajeriukų, palinguot galvą dėl nelaimių, ištikusių šeimą, ir tiek žinių, bet autorė nevengia močiutę paspausti su nepatogiais klausimais, tikrina infomaciją, konsultuojasi su istorikais dėl močiutės pasakojimų interpretavimo, platesnio konteksto. Ieško atsakymo, apie tai, ar galėjo močiustės brolis dalyvauti karo nusikaltimuose, ar vieno iš brolių atsitraukimas su vokiečiais traktuotinas kaip išdavystė? Savotiškai susišaukia su Noros Krug “Heimat” – niekas nenori būti karo nusikaltėlių palikuonimis, bet jei esame, ar esame pasiruošę, ar mokame tokiomis temomis kalbėtis (Silvios Foti knygos dar neskaičiau)? Knygos pabaigoje, jei skaitytojas vis dar spokso pro rožinius akinius, juos nuakiniuoja Nerijaus Šepečio komentaras.

Labai rekomenduoju susipažint su kultine Živilės Kruopaitės močiute. Skaitydama ir juokiaus, ir verkiau, ir ilgėjausi savo močiutės, kurios gyvenimas tikriausiai irgi buvo vertas knygos, kuriai, deja, niekas jau nebepapasakos.

Ilgiausių metų Onai Butrimaitei, netikėtinai tapusiai visos Lietuvos kiečiausia močiute!

_________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams Balto.

Vernonas Subutexas 2

Jei būčiau turėjus galimybę, prieš skaitydama antrą dalį tikrai būčiau bent jau pervertus pirmąją. Tai pirmoji rekomendacija gal būtų – sulaukti visų trijų dalių ir tada apturėti didelį skaitymo malonumą skaitant visas iš karto. Ši knyga tikrai nėra toji, kur gali skaityti ne iš eilės ir, matyt, poros metų tarpas yra per daug tarp dviejų knygos dalių. Atskirai jos vertinti irgi nebepavyksta, nes vis tiek ant pirmosios emocijos važiuoji.

Jei taip jau griežtai bandant atskirti, tai pirmoji man paliko didesnį įspūdį, vis dėlto, ji kažkaip labiausiai koncentruota į Subutexą (bent jau man toks įspūdis likęs), antroji apima daug personažų, jie visi vienaip ar kitaip susiję su Vernonu, bet gal labiau nuklysta į savo personalines istorijas, kurios, turint omeny personažų margumą, turi savo žavesio, nors kartu biškį gal suskaldo knygą gabalais. Bet šioj vietoj viską atperka Despentes sugebėjimas giliai suprasti įvairiausių sluoksnių, krypčių, religijų ir orientacijų žmones, jie, nors ir neprideda knygai vientisumo jausmo, su savo istorijom savaime labai įdomūs.

Nepaisant visko, knyga man patiko, aišku, nebėra jau to naujumo įspūdžio, bet naujasis Subutexo amplua tikrai vertas skaitymo. Autorė talentingai perteikia laisvojo Subutexo nuotaiką, jaučiamas savotiškas lengvumo jausmas, ir, nors man pačiai, kaip ir jo draugams, irgi noris Subutexą kur nors saugiai, švariai ir šiltai padėti, tas jo drugeliškas lengvumas yra savotiškai žavingas, ir tikrai suprantama, kaip tai tampa visokių draugų ir draugelių traukos objektu – visiems bent akimirką per dieną norisi pahipiuoti, prisiliesti prie laisvės, kuri įmanoma tik išsilaisvinus iš patogaus gyvenimo ir daiktų naštos. Paskui, biškį graužiant sąžinei, galima grįžt į šiltus namus ir toliau stebėt savo į gyvenimo saulėlydį.

Tiesa, Alekso Bličo, juodaodžio dainininko, užauginto blondinės motinos, dėl to besijaučiantio kaip Bounty – balto viduje ir juodo iš išorės, monologas, kurio visiems taip reikėjo – 100 balų.

Sakyk, Vernonai, kada pastarąjį kartą nuoširdžiai klausei naujo albumo ir jis tave paveikė taip, kaip ir turi veikti muzika, kada tai buvo? […] Ne muzika pasikeitė, tu žinai. Tai mes pasikeitėme. Mes sukaustyti baimės.

__________________________________________

Už knygą dėkoju Baltoms lankoms ir nekantriai laukiu trečios dalies.

Kraujo kvapas

Būna tokių knygų, po kurių reikia daryti pauzę, nes kad ir kokios knygos besiimtum, per daug dar gyveni pasibaigusios knygos pasaulyje, kad galėtum įsijausti į naują istoriją. Tai “Kraujo kvapas” sukėlė man knygynes prastovas – niekaip negalėjau išlįsti iš bunkerio, toks stiprus buvo įspūdis.

“Kraujo kvapas” yra trileris apie partizanus. Kaip tiksliai apibūdina žodžiai ant viršelio, skaitytojo laukia “kruvina išdavystė, mirtina dvikova ir amžina viltis”. Būtent taip ir buvo. Įtampa nuo pradžios iki pabaigos, su vis man kylančia mintim, ko čia temptis, vis tiek visi mirs (geriečiai), o kartu ir kažkokiu naiviu noru laimingos pabaigos. Toks, sakyčiau, vidinis konfliktas gavosi. Ir kai perskaičiau, net atrodė, kad per gerai baigės, lyg galvoj būtų įrašyta nerašyta taisyklė, kad partizanai trileriuose nedalyvauja (ir pabaigoje visada garbingai miršta). O čia štai Kranauskas-Drakonas, partizanų vadas, kuris taip strategiškai ir žmogiškai nebemato prasmės, ieško ne didvyriškos, o protingos išeities sau ir savo būriui. Taigi, teko galvoj palaužyt stereoripų ir išankstinių nusiteikimų.

Antiherojai šioje knygoje irgi išskirtiniai, stiprūs psichologiniai portretai ir patys geri psichologai, tobuli manipuliatoriai, kurių tikrame gyvenime niekada nenorėčiau sutikti. Ir apskritai knygoje labai gerai atskeista sovietinės sistemos šantažo, žmogaus stūmimo į aklavietę sistema, yra gerų pamąstymų apie kovos, karo, pralaimėjimo prasmę, jie įdomiai skaitosi Ukrainoje vykstančio karo kontekste – kaip saugomi ir tausojami laisvų žmonių gyvenimai ir kaip mėsmale malami diktatūrų piliečiai. Man gal tik Drakono Nastė tokia nevykusiai užsispyrus pasirodė, jos ciocytė ir ta krūtesnė, gerai sublefavo savo kvaišumą. Nastė, toks vaizdas, pirkelėj gyvendama, atitrūko nuo realybės.

Man labai patiko, kad “Kraujo kvapas” nėra plikas, iš šablonų sukaltas alia piguva trileris (kaip “Gaono kodas“). Perskaičius šią knygą pasijaučiau perskaičius ne tik trilerį, bet ir istorinį romaną. Ir skaityti buvo malonumas – skaitės lengvai, greitai, persiritus į paskutinį trečdalį rekomenduoju turėti laiko užbaigimui, nes gali laukt bemiegė naktis. Su nekantrumu lauksiu kitų Bernardo Gailiaus knygų.

___________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Dopamino tauta

Ši knyga – dar vienas įrodymas, kad visame kame reikia saiko ir pusiausvyros. Tiek malonumų, tiek skausmo gali būti per daug ir reikia elgtis labai atsargiai tiek su vienu, tiek su kitu. Neužsižaisti malonumuose ir neužsikankinti skausmuose, nes nuo didelio ar per stipriaus skausmo, kaip ir nuo malonumo gali atsirasti priklausomybė. Sakau, kartais skaitydama tokias knygas, galvoju, kad mano fantazija yra kažkur palei žemę, nes kai skaičiau šioje knygoje, kaip žmonės susigalvoja sau teikti malonumą- jūs, rimtai? Iš kitos pusės tai visiems jiems šiknas reikia išspardyt, nes visos tokios nesąmonės nuo per gero gyvenimo (aišku, daugumoje atvejų viskas daug giliau ir sudėtingiau, bet kai kurios bėdos, nu tikrai). Palaikyt tokius Mariupolio rūsy. Panašiai erzino, kaip kovido pirmam lockdowne skaitant Ottessa Moshfegh “Mano miego ir poilsio metai”.

Žodžiu, jei kam įdomu žmonių galimybių ribos (pvz., tupėjimo lediniame vandenyje), irgi gali paskaityt šią knygą, įdomių pavyzdžių galima rasti kaip žmonės bėga nuo vienokios ar kitokios priklausomybės ir pabėga, nu, sakykim gal nuo meškos ant vilko. Gal ir nieko. Gal kitą kartą nuo vilko ant kiškio. Svarbu nežaloja savęs ir aplinkinių.

Buvo visai įdomu suprast tuos hormonų svyravimus, kas kaip veikia ir ką nusveria (aišku, jau nelabai ir atsimenu detalių) bei paaiškinimas, kaip anoniminių alkoholikų ir kitų priklausomybes turinčių žmonių grupės padeda savo nariams, kodėl būna labai griežtos ir kaip apskritai tai veikia. Kaip ištrūkt iš uždaro rato. Knygų žiurkėms bus įdomus skaitymo priklausomybės pavyzdys! Pati autorė prisipažino buvus per daug įnikusi į lengvus meilės ir erotinius romanus. Ir Kindlas tą priklausomybę sustiprino, nes palengvino prieinamumą! Klik ir yra nauja knyga ir net viršelio gėdytis nereikia. Va taip va. Susimąstom, mieli kolegos.

_________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Liūtai ne avys”.

Tekstas

Žodžiu, yra tokia kategorija knygų, kur pradedu skaityt ir matau, kad bus blogai. Taip blogai, kad net norėsiu mest ją. Visiškai neturiu omenyje “blogai” knygos gerumo prasme, blogai – tai, kad herojus kentės (o aš kartu su juo) ir patirs daug neteisybės, ir jį visaip ten kankins, ir tikimybė, kad jam gerai baigsis praktiškai lygi nuliui. Ir kartais pajutus tą jausmą, aš net labai rimtai galiu knygą mest, nes visaip kaip vengiu to šlykčtaus slogučio jausmo.

Viena iš tokių knygų yra Orwelo “Gyvulių ūkis”, kurią pradėjau skaityti prieš kokį, garbės žodis, dvim metų, ir mane apėmė toks žiaurus slogutis, kad aš iki šiol taip jos ir nepabaigiau (net tada, kai visi žengė iš Pranskiečio). Tokia ir ši Dmitry Glukhovsky knygą – jei nesi visiška naivuolė, žinai, kad ten bus šakės, ar tikrai būtina žinoti, kaip tos šakės įvyks?

2016 m. Maskva. Po septynerių metų kalėjime Ilja viltingai grįžta namo pas mamą pradėti iš naujo. Dar jaunas, į kalėjimą papuolė vos dvidešimties, tikrai turi laiko. Ir kažkaip neatrodo tas Ilja blogietis zekas, skaitai ir tikiesi, kad bus knyga apie tai, kaip jam pavyksta arba ne (nu, aš nugarėlių nebeskaitau knygų, tai nežinau, apie ką ten žada būt). O ten bam – neatidaro mama durų, nebėr mamos, tik jos paruoštas barščių puodas virtuvėj laukia. Kur to naujo gyvenimo pradžia tada? Už ko turi užsikabinti?

Nenoriu labai spoilint, Ilja, paskendęs degtinėj ir nevilty, eina keršyt į kalėjimą įkišusiam žmogui ir tarsi įkrenta į kitą, virtualią realybę, kur telefone žaidžia savo skriaudiko gyvenimą.

Iš kur tas velnio slogutis? Iš nevilties, tikriausiai. Rusiškos nevilties kvadratu. Mafijinės valstybės struktūros, apie kurią dabar jau tikrai nebeturime jokių iliuzijų. Arba tu tinkle, arba tu niekas, su labai mažai galimybių išlikti neutraliam, jei nori dešros and duonos su sviestu. “Sistemos neįveiksi, bet galima nematomam pasidaryti, ir ji tave pamirš. Reikia perlaukti, perkęsti,”- mokė motina išleisdama sūnų į kalėjimą. Tik kad patarimas “laisvei” tinka vos ne labiau nei įkalinimui. Nuleisk galvą, šiukštu nepagauk milicininko žvilgsnio gatvėje, pranyk minioje. Taip tikriausiai dabar gyvena visi suprantantys, kas yra “speciali karinė operacija”. Pakelsi galvą – tave sutraiškys “laisvės” arba kalėjimo sraigteliai.

Gera, stipri knyga. Žinoma, dabartiniame konkekste jau visai kitaip skaitosi. Gal apie vidurį kiek prailgsta tie virtualūs susirašinėjimai ir pradeda kliūt, kad niekas tiek ilgai neišriša, kas gi vyksta, bet, manau, ši vieta su laiku pasimirš. Ir liks tik geros knygos įspūdis. Eisiu ieškoti kitų Dmitry Glokhovsky knygų.

________________________________

Už knygą dėkoju “Almai Litterai”

Luizianos kelias namo

Koks gražus man šitas viršelis! Šiai knygai mano paaugliai jau kiek peraugę, o mažajai dar savarankiškai kiek ankstoka, bet puikiausiai suėjo vakarais skaityti jai garsiai. Jei klaustumėt amžiaus kategorijos, tai sakyčiau nuo kokių 8-9 iki 11-12, priklausomai nuo vaiko brandos. Žinoma, jei renkatės skaitymui vakarais, galima ir jaunesniems skaityt.

Kažkada jau kalbėjome, kad vaikus pradeda užknist knygų siužetai, kur pagrindiniai veikėjai yra našlaičiai. Tai autorių išradingumas jau pasireiškia tame, kaip vaikas našlaičiu tapo ir kas jo artimiausias žmogus. Su Luiziana, deja, tas pats. Tai jei jau vaikas dėl našlaičių temos varto akis, gal rinkitės kitą knygą.

Man tai tokių vienišų vaikų istorijos pjauna širdį, nu, tikrai galiu lengvai apsibliauti, pabaigoje balselis tikrai sudrebėjo ir teko ašaras ryt. Luiziana gyvena su tokia gan asocialia močiute, nuo tos močiutės elgesio plaukai piestu stojas. Luizianai irgi velniai žino ko reikia griebtis, kad išgyventų ir turėtų ką valgyti, tad bėgimas iš pažįstamos aplinkos Luizianai yra didžiulis stresas ir nelaimė. Vienintelė laikina paguoda – pakelės viešbutyje sutiktas berniukas (kuris pavaišina sumuštiniu, ne, net dviem sumuštiniais) ir jo šeima.

Bet vieną dieną dingsta ir močiutė. Ji Luizianai palieka laišką, kuriame tikroji mergaitės istorija. Ruoškit, mamos, nosinaites ir kaupkitės knygos pabaigai, kurios, žinoma, nespoilinsiu.

_________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Nieko rimto”

Bėgliai. Jūrų keliais į Ameriką

Šią knygą pavadinsiu tokiu naujadaru – iliustruotas dokumentinis romanas. Iš tikro labai sunku jį padėti į kokią vieną lentyną – iliustracijos čia labiau kaip grafinė novelė, pats romanas su detaliais aprašymais – iš tikro skaičiau ir kraipiau galvą. Bet paskui visiškai netyčia užmačiau autoriaus pokalbį kažkokioj LRT ryto laidoj, kur jis papasakojo knygos atsiradimo istoriją.

Ši knyga yra bendras leidyklos “Aukso žuvys” ir Lietuvos jūrų muziejaus projektas. Pati knygos idėja gimė muziejaus istorikui Daumantui Kiulkiui beruošiant parodą apie okeaninius lainerius, kuriais lietuviai emigravo į JAV. Taigi, Justinas Žilinskas gavo super įdomią medžiagą, kuriai reikėjo kažkaip įpūsti gyvybės. Klikt ir visas puzlas sukrito į vietas – autorius ne šiaip netingėjo klaviatūra tarškinti, o turėjo tokią, sakyčiau, nelengvą užduotį. Kas įdomiausia, visai neseniai buvau galvojus apie tas lietuvių keliones už jūrų marių, net suradau savo senelio brolio atvykimo į Ameriką įrašą. Atrodo, didelio čia daikto – sėdo į laivą ir išplaukė. Gal po Antrojo pasaulinio vykusias keliones mums lengviau įsivaizduoti?

“Bėglių” istorija vyksta dar prieš Pirmąjį pasaulinį, Lietuva vis dar carinės rusijos užgrobta teritorija. Ar paprasta buvo išvykti? Kaip pereiti sieną? Kur gauti dokumentus, bilietus į laivą? Kiek truko kelionė iki lainerio ir kelionė jūra? Kokios buvo kelionės sąlygos, kokių imigrantų JAV neįsileisdavo ir t.t. Štai kiek detalių reikėjo supasakoti. O kad kelionė faktais neprailgtų, autorius skaitytoją vilioja romantiška (ir pašėlusia) kilmingos panelės ir paprasto kiek prasimokslinusio jaunuolio meilės istorija, na, ir dar gera porcija nuotykių keliaujant iš taško A į tašką B.

Taip ir gavosi tokia solidi knyga (ir sunki, ir stora, rankinuke nepasinešiosi). Gal kiek ilgoka, aš tai kantri skaitytoja, bet, va, galvoju, kuriam puslapy mano paaugliai pradėtų kniaukti. Reikės išbandyti. Sužinojus apie knygą, aš kažkaip laukiau grafinės novelės, ir turėjau nustebt, kad tiek daug normalaus teksto. Man, kaip grafinių novelių fanei, gal norėjosi daugiau grafinės dalies, būdavo gaila, kai grafinis intarpas pasibaigdavo. Bet summa summarum buvo labai įdomu skaityt, labai įdomi medžiaga, tikrai išskirtinė knyga, rekomenduoju visiems mėgstantiems istorinio arba dokumentinio arba grafinio žanro knygas. Va, kokia plati gali būti auditorija. Aš tai knygą dedu tiesiai į ypatingų ir gražių knygų lentyną.

——————————————

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Neprinokę vaisiai

Wioletta Greg buvo man visiškai nepažįstama rašytoja. Džiaugiuosi, kad ji atsirado Keliautojų serijoje, nes kitaip vargu ar būtų mano rankos iki jos priėjusios – būčiau praradus tiek skaitymo malonumo.

Šiuose dviejuose romanuose – tikra kelionė laiku: nuo mažos mergaitės iki jaunos moters. Nuo pirmų eilučių įkritau į knygos nuotaiką, kuri labai priminė vaikystę, vasaras kaime ir visokius vaikiškus reikalus bei pasaulio suvokimą, kai jis priimamas toks, koks yra ir atrodo toks vienintelis, kitokio net nebūna. Vaikystėje, kuri bėga kaime, natūralu, daug bažnyčios, tik suaugusiems suprantamų religinių ritualų (“Pavyzdžiui, močiutė, pjaustydama ant lentos kukulius kankolienei, kartodavo Loreto litaniją: “Motina Šiokiairtokia, Motina Šiokiairtokia”), kuriuos praskiedžia paralelinis sovietinis gyvenimas, kur vaikai piešia įsivaizduojamą Maskvą ir kaimynų siaubui lenktyniauja rinkdami metalo laužą. Vasaros alsuoja karščiu, žiemą mirtinai šalta, už kaimynų trobų durų slypi paslaptingi suaugusiųjų pasauliai, bandantys pačiupti ir įsiurbti Violetką, kuri kaip žvirblelis nuo visko dažniausiai sėkmingai išsisuka.

Antrajame romane, Violeta išvažiuoja mokytis į miestą ir, kadangi negauna bendrabučio, prasideda jos kelionės per nuomojamus kambarius – nuo vos ne landynės tipo iki palėpės vienuolyne. Šioje knygos dalyje nebėra vaikystės lengvumo, Violeta tarsi suvokia ir įvardina šeimynykščių traumas, netektis ir nelaimes, ir kaip jos atsispindėjo jos gyvenime (tie atspindžiai visiškai neatitiktų šiuolaikinių normų). Per visą antrą dalį driekiasi paaugliško įsimylėjimo gija, kuri galiausiai irgi atsimuša į suaugėlių pasaulio realybę.

Man labai patiko, kaip autorei pavyko perteikti šiuos du atskirus pasaulius – vaikų ir suaugusių, kiekvieną su savo paslaptimis ir taisyklėmis, kiekvieną egistuojantį sau. Ir kaip gražiai tų pasaulių jungtim tampa seneliai – tarsi užbaigiant gyvenimo ratą jiems grįžta gebėjimas žiūrėti vaiko akimis, suprasti ir neskubinti perėjimo iš vieno į kitą.

Žinau, kad nebus iš tų knygų, kur visiems rekomenduosiu ir visiems patiks, bet jei iš apžvalgos jaučiat, kad būtų įdomu, jei patinka lenkų autoriai, jei patiko Keliautojų laiku serijos knygos, tai labai rekomenduoju – šios knygos skaitymas buvo gryniausias malonumas.

__________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Kruvinas mėnulis

Iš visų trijų ne iš eilės skaitytų Engberg detektyvų, šis, nors ir gerai skaitėsi ir puslapiai sparčiai vertėsi, turėjo mažiausiai įtampos ir buvo lėčiausias. Detektyvuose, žinia, norisi įtampos ir tempo. Šiame autorė kiek užsižaidžia su visokiais nukrypimais, kurie savaime gal ir neprailgsta, bet va, visos knygos apimtyje ir prisikrauna.

Vis dėlto man patinka, tie detektyviniai serialai. Ir būna gaila, kai baigias. Ir “Kruvinajame mėnulyje” tikrai smagu sekti detektyvų asmeninio gyvenimo siužetines linijas, kurios, net juokinga, Engberg knygose dažniausiai apie tai, kas su kuo permiegojo ir kaip su tuo reikia gyventi susitikus darbe. Bet manęs kažkaip neerzina. Taigi, jei jau imsitės Engberg skaityti, tai siūlyčiau nuo pradžios.

Trumpai apie siužetą. Vieno Kopenhagos mados grietinėlės vakarėlio metu išsivėmęs kraujais miršta vienas žvaigždukas. O kitą dieną – pasikėsinimas į dar vieną. Nesmagiausia mūsų herojui Jepei, nes jo geriausias draugas aktorius Johanesas taip pat sukinėjosi vakarėliuose ir net visai turėjo mokyvų nukneckinti pirmąją auką. Tik ne tai! Tik ne tai! Jepė negali patikėti, kad jo draugas galėtų žudyti.

Policijos įtariamieji traukia tvirtas alibi kortas, lyg ir stumia tyrėjus į akligatvį. Bet čia “Sėjiko” herojai du pensininkai sugalvoja paraizgyt pinkles ir padėti Jepei su savo versijomis (va čia ir geriau būti skaičius “Sėjiką”, kad šiuodu nebūtų visai iš mėnulio nukritę.

Šiam kartui man gal detektyvų užteks, bet mielai skaitysiu kitas šio serialo dalis, kai tik atsiras.

_______________________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”

Gražus pasauli, kurgi tu?

Prisipažinsiu, nežinau, ar skaitysiu dar vieną Sally Rooney knygą. Gal reiktų, kad geriau suprasčiau už save dešimtmečiu jaunesnius žmones. Bet dabar mano visas dėmesys nukreiptas į paauglių supratimą, tai man trisdešimtmečiai su savo vargeliais nelabai rezonuoja (nors labai stengiuosi). Man toks jausmas, kad man jie net labiau nesuprantami nei paaugliai. Tikriausiai todėl, kad savo trisdešimtmetį pasitikau su dviem vaikais, kaip sako – two under two ir savo trisdešimtmečio tiesiog nepastebėjau, nebuvo kada parintis. Atsitokėjau iš ilgalaikio nemiegojimo ir susirūpinau gražaus pasaulio egistencija (arba neegzistencija) tik ties kokiais trimpenkiais (žvengiu), kai pagaliau radau jėgų atšvęst kažkurį trimXX.

Toks tad mano kontekstas ir bandymas rasti kažką bendro su Sally Rooney chebra. Kadangi daug dirbu su airais, tai visą savo nesupratingumą, dar bandžiau prakošt pro airišką koštuvą. Yra toks bičas insta, kuris labai taikliai pamėgdžioja airius (aišku, dabar no idea, koks jo ten vardas), tai man visa ta knyga persmelkta va tokia pat nuotaika. Kai skaičiau net užsirašiau tą jausmą – visi knygos veikėjai tiesiog mandagiai bando vienas kitam netrukdyti, nepiršti savo nuomonės, savo jausmų, visada “as you wish”, “whatever you choose” ir užknisančiai taip toliau. Ir nuo to nuomonės ir jausmo nepiršimo visiems tik dar blogiau. Ir dar kaip blogiau. Man net klykt ant jų noris visų. Tas išblyškęs mandagumas, santūrumas ir visa kita – man mano žemaitiškas rėksnės kraujas net verda!!! Džezeskraist, jie visi jau ir taip ten įsiskaudinę ir persiskaudinę tyliom kančiom, ką pakeis, jei pasakysi – “taip, noriu, kad šiąnakt pasiliktum”, “nevažiuok namo, pabūk” vietoj to prėsko “daryk, kaip nori, negaliu tavęs priverst”. Ir jie visi, aišku, gerbia kito asmeninę erdvę, apsisuka ir išeina. Dieve mano, idiotai. Nelaimingi žmonės su savo prėskais jausmais.

Aišku, ant Sally Rooney nėr čia ko rėkaut. Matyt, čia ta jos talento paslaptis – nervint keturiasdešimtmečius (hahahaha). Kai visai niekaip nesusidomėjau knygos veikėjais, tai susikaupiau į tai, kaip Rooney apie juos rašo, o tas tai jai tikrai gerai einasi, sudirgino mano skaitymo nervą. Čia man panašus jausmas kaip su Grušaitės Stasiu, totaliai užkniso jis mane.

Tai tokia matyt ir bus mano rekomendacija – tridešimtmečiai skaitykit ir dūsaukit, o keturiasdešimtmečiai, eikit ieškot geros knygos apie paauglius arba šiaip geros knygos poilsiui nuo paauglių. Penkiasdešimtmečiai, garantuotai sakys, kad jūs žmonės, matyt, problemų neturit (jo, žiauriai sunku žmonišką nuomą susirast Dubline).

Summa summarum – Rooney rašo gerai, bet man jos veikėjai neįdomūs.

—————————————————

Už knygą dėkoju Alma Littera

Šviesos ir tamsos enciklopedija

Jei dar nematėt mini serialo apie Norvegijos okupaciją per antrąjį pasaulinį karą “Crossing Atlantic”, būtinai pažiūrėkit, neseniai rodė LRT. Būtent dėl jo atkreipiau dėmesį į šią knygą. Ir dėl ant viršelio esančio atminimo akmens. Tokie akmenys įmontuojami į šaligatvių grindinį, ten, kur gyveno holokausto aukos. Praeivis, norėdamas perskaityti užrašą simboliškai nulenkia galvą prieš žuvusįjį, o perskaitydamas aukos vardą tarsi perima atminties estafetę.

Šio romano tema ypač aktuali ir mums, ir visoms tautoms, kurios nesugebėjo išsaugoti savo bendrapiliečių žydų. Nuolatinis klausimas – kodėl pavyko danams, kodėl nepavyko norvegams, lietuviams? Simonas Stranger bando sekti savo žmonos prosenelio Hiršo Komisaro, įkalinto ir vėliau nužudyto Falstado lageryje, pėdomis. O namo, kuriame gyveno autoriaus žmonos seneliai, istorija apskritai neįtikėtina. Tragiška, liūdna. O paraleliai dar sužinome ir vieno norvego kolaboranto istoriją. Žmogaus, kuris už savo nesėkmes, pažeminimus ir nelaimes atkeršijo su kaupu, mėgavosi kitų baime, siaubu ir kančia. Kaip nutraukti tą užsisukusį ratą?

Knygoje labai daug tamsos, tikrai nelengva ją skaityti, ypač kai Ukrainoje okupacijoje filtuojami, tremiami, kankinami žmonės. O mes nuolatos sakom “niekada, niekada, daugiau niekada”, o tas niekada vėl ir vėl vyksta, plėšia lauk širdį, pacifistus priverčia permąstyti savo gyvenimo filosofiją. Bet knygoje ir daug vilties, šviesos, kuri galiausiai vis tiek nugali.

_________________________________

Už knygą dėkoju Balto leidybos namams

Kas išsigando Šliūpo?

Pirma, esu absoliuti Miglės Anušauskaitės fanė. Jau net norėju girtis, kad turiu visas jos komiksų knygas, bet radau vieną nematytą, tai nesigirsiu. Man atrodo absoliučiai nuostabu, kaip Miglė piešdama komiksą sugraužia didelį kiekį informacijos, kuria šiaip gal paprastam gyvenime pritingėtum domėtis ir skaityti, ir išverčia ją į nuotykį. Sakyčiau, kad šis komiksas apie Šliūpą labai pritinka šiai kategorijai.

Antra, taip gaila, kad tik dabar apie komiksą rašau. Atsimenu, kaip džiaugiausi jį gavus, kaip norėjau juo dalintis (spėjau pasidalint FB), bet vos spėjus perskaityti prasidėjo karas. Šioji bus viena iš tų, kurios primins karo pradžią.

Na, o Šliūpas tikrai buvo išskirtinė asmenybė. Tikras nenuorama ir toks žavingas. Atrodo visiškai ne savo laikmečio žmogus, gimęs kokį 50 metų per anksti. Aplinkiniams tikriausiai atrodė visiškas beprotis su savo nebažnytinėm santuokom, darbininkų ir šiaip žmonių teisėmis, litvomanija ir t.t. Toks baisūnas, kurį net reikia pašalint, kad neskleistų savo erezijų.

Labai rekomenduoju visiems, o ypač per daug rimtiems žmonėms, istorijos mokytojams, kuriems reikia pralaužti nesidomėjimo istorija ledus ir, žinoma, visiems Miglės fanams. O už galimybę nepražiopsoti komikso dėkoju Lietuvos nacionaliniam muziejui.