Šis nuostabiai Sigutės Chlebinskaitės apipavidalintas Icchoko Rudaševskio dienoraštis yra atminties paminklas vaikinui, žuvusiam Paneriuose. Apie Anos Frank dienoraštį tikriausiai žinome visi ir skaityti jį privaloma mokykloje, o kiek iš mūsų žinome apie savo kraštietį, vilnietį, vaikščiojusį tomis pačiomis gatvėmis? Kaip ir apie Matildą Olkinaitę, apie Icchoką ir jo dienoraštį sužinojau Knygų mugėje (didžiausia Knygų mugės vertybė sužinoti apie tokias knygas), o knyga gan ilgai stovėjo lentynoje, juk žinai, kas laukia tame dienoraštyje, neskubu skaityt.
Visų tokių knygų istorijos – ypatingos, o skaitydama visad galvoju, kiek dar tokių istorijų pražuvę, kartu su pražuvusiais gyvenimais. Šioje knygoje – kitoks žvilgsnis į Vilniaus getą, ne įprastas, pro geto tvorą, kaip žiūri Inesės Zanderes berniukas knygoje “Berniukas ir šuo”, o iš vidaus. Neįtikėtinai brandaus, jautraus meniškos sielos jaunuolio žvilgnis. Balansavimas tarp vilties ir nevilties, kur atrodo, visada nugali viltis – reikia mokytis, lavintis, džiaugtis, ruoštis laikui, kai sugrįš normalus pasaulis ir normalus gyvenimas, o iš kitos pusės – neviltis ir negalėjimas patikėti ir susitaikyti su tuo, kas vyksta, ir kad tai vyksta su tavimi. Ir vyksta XX amžiuje.
Gal ir tinkama knyga paskaityti, kai girdime aplink dejuojant, kaip sunku būti viruso uždarytiems ir kaip pavargome. Vertybės į vietas susidėlioja. Telieka palinkėt visiems kantrybės ir ramybės.
knyguziurkes.com 