Jūs gi juokaujate, pone Feynmanai!

Kas man patiko šioj knygoj – tai sveika dozė saviironijos, žiūrėjimas į pasaulį išpūstom vaiko akim ir nesusireikšminimas. Vien iš nuotraukos matyti, kad šis genijus atsipūtęs (Nobelio premija jį labiau sunervino, nei pradžiugino (išskyrus galimybę nusipirkti namą ant jūris kranto)), biškį atitrūkęs nuo realybės, bet kartu labai sveiko proto ir dar sveikesnės drąsos, kad sugebėtų kvestionuoti visokiausias pasaulio kvailybes. Ir kartais žiauriai užnisantis, nes iš principo nedarys to, kas jam atrodo kvaila, net jei tas veiksmas yra paskutinis reikalingas parašas ant biurokratinio popiergalio – maždaug juk sutarėm, kad pasirašysiu trylika kartų ir nedaugiau. Taškas. Bet tikriausiai būtent ir todėl apaugame biurokratinėmis procedūromis ir popierėliais, nes dažniausiai tingime cackintis, norime kuo greičiau nebeturėt reikalų ir t.t. Tik ne Feynmanas. Tikra laisva dūšia.

Na, o žinia, kad genialumas slypi paprastume ir sveikame prote -sena tiesa ir knygoje koks milijonas to įrodymų ir daugybė atvejų apie tai, kaip Feymanas visiškai nebūdamas ekspertas, vien užduodamas paprastus klausimus (o dažnai ir tik vieną paprastą klausimą) sugebėdavo durti pirštu į silpniausią projekto vietą.

“Nuostabiausiai” skaitydama knygą jausdavaus tuomet, kai autorius aiškindavo kokią “akivaizdžią” tiesą ar sprendimą ir aš vis tiek kaip dundukė nieko nesuprasdavau. Na, kad ir, pavyzdžiui, kaip ten jis sugalvojo atidarynėti seifus – biškį pirmyn, biškį atgal, pirmyn atgal, nu du skaičiai aiškūs, o paskui ten abra kadabra ir jau viskas atidaryta. Na, žodžiu, į genijus nepretenduoju, tas jau seniai aišku.

Vietomis knyga gal kiek ištęsta, kai kurie gyvenimo įvykiai gal ir nebuvo verti paminėjimo, kartais gal nelabai tiksliai išversta (bajerius visada sunku išversti, o čia teko patirt jausmą, kad jauti, kad turi būt juokinga, o nejuokinga), bet šiaip poilsiui puikiausiai tinka, ypač jei mėgstate skaityti apie genijus, žmones orkestrus ir visų galų meistrus. Na, ir jei norite pasisemti stiprybės nesureikšmint “reikšmingų” žmonių, nes būtent tuo ypatingai pasižymėjo Feynmanas.

________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Briedis”

Nuojauta

“Nuojauta” susiskaitė rekordiškai greitai ir tas greitis tikrai buvo savotiška atgaiva. Nepaisant to greičio, knyga pajudina tikrai daug su motinyste susijusių gilių klausimų, prie kurių ir perkaičius knygą mintyse vis sugrįžtu. O klausimai tokie, apie kuriuos gal ir nelabai mėgstama, bet vis dažniau garsiai kalbama – apie motinų psichinę sveikatą, apie pogimdyvinę savijautą ir šiaip savijautą ir atskirtį auginant mažus vaikus, apie visuomenės lūkesčius motinoms ir kaltę, kad vaikas ne toks kaip visuomenė tikisi, apie motinomis tapusių moterų gyvenimą, kuriame kalbėti apie mamystės sunkumus tarsi net nepadoru, nes “kokia gi tu motina!” Ir “vaiko auginimas prasmingiausias darbas pasaulyje”.

Nors knygos tema tikrai ne naujiena (“Let’s talk about Kevin” iki šiol bijau skaityt, “Apginti sūnų” – labai patiko), man patiko, kaip knygoje bandoma papasakoti apie tikriausiai didžiausią gyvenimo lūžį, kuris įvyksta susilaukus vaikų. Kaip gyvenimas gali nušvisti vaivorykštės spalvom, bet ir gali nublokšti į visišką bedugnę, koks klaikus jausmas turėtų ištikti suvokus, kad nieko tam vaikui nejauti ir neįmanoma nieko atsukti į pirminę padėtį. Ir kokia kančia vaidinti laimės burbulo spektaklį.

Bet nepaisant visų knygos temų aktualumų ir svarbumų, vis dėlto negaliu pasakyti, kad patikėjau ir iki galo išjaučiau Blajos personažę. Suprantu visas vaikystės traumas, motinos nemeilę ir jos pačios nemeilę dukrai, bet maždaug nuo knygos vidurio pradėjau ja nebetikėti, o va dėl ko, tai niekaip nesugalvoju. Gal dėl “užstrigimo” nemeilėje ir visiško nebandymo iš tos būsenos išeiti – dėl dievo meilės, gi čia mažas vaikas, o ne monstras. Gal man pritrūko tokio suaugusio žmogaus atsakomybės prisiėmimo, kai jau nebegali nurašyti visko ant sunkumų po gimdymo, nemigos ir t.t. Kažkaip pradedi žinoti, kaip maždaug viskas baigsis – taip arba anaip ir kažkoks banalumo poskonis atsiranda.

Bet kokiu atveju knyga tikrai patiks Liane Moriarti “Big Little Lies”, Celestes Ng ir panašių knygų gerbėjoms. Man net knygos tonas vienodas, kaip ir šiose. Autorė, man atrodo, sąmoningai tą toną pasirinko, kažką apie šias knygas mini interviu knygos pabaigoje. Nu, biškį išsiplėčiau, gal užteks jau.

Viešbutis “Didžioji M”

Nepatikėsit – dar viena knyga apie našlaičius. Jau greit skelbsiu paiešką knygos vaikams ir paaugliams, kur nėra našlaičių. Nors iš tikro peršasi jausmas, kad rašytojams trūksta fantazijos, jei negali parašyt knygos, kurioj nereiktų vaiko įstumti į tragediją ir tada rašyti, apie tai, kaip jam sekasi ar nesiseka iš tragedijos kapanotis. Negi niekaip kitaip nebegalima vaikams papasakoti apie vertybes, meilę ir t.t.?

Šitas pabambėjimas nebuvo skirtas knygai, tiesiog jai nepasisekė įsispraust tarp kitų našlaičių knygų. Šioji turi gerą humoro užtaisą, nebijojimą pasijuokti iš savęs ir šiaip tokia nenugrimzdusi į liūdesį, nors tas liūdesys toks – visada šalia, keliauja kaip už virvelės pririštas helio balionėlis.

Kosas – trylikametis berniukas, kurio tėtį futbolo varžybų metu, kaip tik Kosui mušant įvartį, ištinka infarktas. Jam labai baisu, nes mamos nebėra, ir, jei gydytojai nepastatys tėčio ant kojų, nežinia, kas nutiks su Kosu ir trim pašėlusiom jo sesutėm. Ir kas pabaigs pakabinti likusias raides ant šeimos viešbutuko?

Žodžiu, kol tėtis ligoninėje, Kosui tenka galbėt ir viešbutį, ir seses, ir savo meilę. Viskas vos per kelias savaites. Taip jau būna. Gelbėjimo akcija vyksta su daugybe nuotykių, kuriozų, laimingų ir nelabai atsitikimų, ir, nepaisant visų negandų – daugybe meilės, kuri vienintelė tikriausiai ir gali išgelbėt pasaulį. Rekomenduoju knygą truputį prakutusiems, gal nuo kokių 10+.

——————————————-

Už knygą dėkoju leidyklai “Debesų ganyklos”

Liv Marija

Su “Liv Marija” tai tokie reikalai – iš pradžių net nesiruošiau skaityt (nusprendžiau pagal viršelį ir erzinančią paantraštę), bet užtikau bibliotekoje, pamačiau kad plonytė, perskaičiau ir, nepaisant visokių “kaip gražu” ir “kas čia per nesąmonė”), visai ji man patiko. Labiausiai patiko ir romatiškai užliūliavo pirmoji knygos dalis – tokia romantiška šeima – į salą užklydęs milžinas norvegas veda vietinę merginą, jie lieka saloje, gimsta duktė, kurią jie apgaubia didele meile, suteikia didelę laisvę, įmanoma tik tokioje saloje. O paskui kažkoks prašalietis atvykėlis, niekšas!, ima ir sujaukia šią idilę, Liv Marijos mama iš fėjos pavirsta ragana ir iššiunčia dukrą į bokštą – Berlyną.

Čia Liv Marija patiria savo didelę meilę, kuri įsirėš vos ne kūne. Pats paauglystės meilės romanas mane įtikino, bet čia jau būsim apie knygos vidurį ir iš dramos persikelsim į melodramą, kuri vis tiek smagiai susiskaitė, na, tik tiek, kad nelabai įtikinamai, bet kaip melodramai galim atleist. Labiausiai mano “mama cenzūros” nepraėjo knygos pabaiga, kad ir kaip visaip stengiausi save įtikinti, kad Liv Marija yra laisva dūšia ir nesutverta būt uždaryta ar susidorot su senos meilės prisiminimais-neprisiminimais (na, sakau, kad įsirėžę iki kaulo).

Tad perskaičius liko visai geras jausmas, gavau daugiau nei tikėjaus, bet va, per daug gilintis ir narstyt charakterių kažkaip nesinori, nes pradedi labai kabinėtis. Tai ir paliksiu geriau šią knygą laisvai plūduriuot prisiminimuose, kaip lengvą, gražią vasaros skaitinį.

Lota

Skaitydama šią knygą jau mačiau, kaip maniškiai skaitydami kniaukia, kad ir vėl knyga apie našlaičius. Na, taip, tikrai knyga apie našlaitę Lotą. Jos mama visai neseniai mirus, tad Lota vis dar labai intensyviai išgyvena gedulą ir, man atrodo, kad autorei tikrai pavyko neįkyriai ir tikroviškai aprašyti mergaitės išgyvenimus.

Taip pat patiko, kad autorė pasirinko netobulą (akylai visuomenės akiai) mamą ir taip suteikė knygai dar vieną posluoksnį – mama yra mama, kokia ji bebūtų. Taip pat labai pritiko Lotos susirašinėjimas su tėčiu sms’ais – kažkaip natūraliai įsipiešė ir leido pajusti tą maskuojančio “viskas gerai” apgaulingumą. Tai kaip ir viskas ok, bet vis galvoju, kaip prie šios knygos privilioti jaunąjį skaitytoją, kuriam knyga adresuota?

________________________

Knyga skolinta iš Girulių bibliotekos

Barbarų belaukiant

“Maiklo K. gyvenimas ir laikai” prieš daugiau nei dešimt metų ilgam mane atbaidė nuo J. M. Coetzee skaitymo, bet, matyt, knyga vis tiek savo darbą nudirbo, nes pradėjusi skaityti Barbarus, pasijutau vėl papuolusi į tą išplaukusią ir neapibrėžtą knygos atmosferą, trumpam net vėl apėmė jausmas, kad atrakitni Coetzee knygos vėl nepavyks.

Na, bet Barbarai, nors ir nenunešė stogo, bet labai patiko. Priešingai nei su Maiklu, knygos filmas galvoje vizualizavosi ir pasistatė (filmo pagal knygą nemačiau), pavadinimas įsiprasmino ir, kaip mėgstu skambiai pasakyti – uždėjo knygai karūną – iš tikrųjų mes, net nesuprasdami, kiekvieną dieną laukiam barbarų (gal Lietuvoje net įsivaizduojame jų sulaukę) ir net nesuvokiam, kad patys kažkam barbarais esam. Pats svarbiausias dalykas jų belaukiant, patiems tais vadinamaisiais barbarais netapti.

Knygos idėja pritaikoma bet kokiai nepakančiai sistemai, besivadovaujančiai šūkiu “jei ne su mumis – tai prieš mus”. Ir visa kita jau nebesvarbu. Jei nori sisteminio užnugario, turi nulenkti galvą, taikstytis, užsimerkti, pamažu leisti sąžinei nubarbarėti. Ši knyga taip pat kalba apie žmonių bauginimo, propagandos jėgą, “tiesos” transliavimą vienu kanalu (šiandieninės Lenkijos aktualijos). Knyga, kuri niekada nepraras aktualumo, tikriausiai net tada, kai žmonės, nusiaubę ir sudeginę Žemę, išsikraustys į negyvenamą Marsą.

________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Stiklo viešbutis

“Vienuolikta stotis” man labai patiko, dar labiau patiko, kai padalyvavau knygos aptarime/pristatyme Vagos knygų klube, kur moderatorės buvo sudėlioti visi taškai ant i – vienas malonumas, žodžiu.

“Stiklo viešbutis” pradžioj skaitės tai mhee, vienu metu jau buvo prasidėjęs knygos vengimas, bet maždaug per knygos vidurį kažkoks lūžis įvyko ir knygą baigiau vienu ypu, net biesas ėmė, kad likusių trim puslapių nėr kada prisėst perskaityt – tai baigiau per pietų pertrauką.

Iš viso šito ir gavos toks vaizdas, kad autorė gal rašė vieną knygą, o gavos visai kita. Nes tos dvi knygos dalys aišku siejas, veikia tie patys personažai, bet man liko tas jausmas – “nu, so what?” Aišku, kai žmogus moka rašyti, suskaitai sau patenkintas neblogą tekstą, nu, bet jei reiktų pasakyt, apie ką knyga, tai būtų sudėtinga, nes, nu faktas, kad ne apie viešbutį ir, iš viso, prie ko čia tas viešbutis. (Nu, gal prie atmosferos, kuri romane kuriama puikiai).

Antrojoje dalyje sužinome, kad nesvietiškai turtingas diedas, kuris stiklo viešbutyje, esančiame Kanados kažkur nuostabiam niekur, nusikabinęs jaunutę patraumuotą mergiotę iš tikto gyvena iš Ponzi piramidės machinacijų. Tokioms, žinia, ankščiau ar vėliau išaušta paskutinioji. Tai labai man patiko skaityti apie tos piramidės statytojų mintis ir nuotaikas, kai paaiškėja, kad dabar jau viskas, ta paskutinioji. Nu ta dalis tikrai gerulė ir patiko. Kaip nusikaltėliai prisimena, nuo ko viskas prasidėjo, kada buvo pritildytas sąžinės balsas, ir šiaip jie čia ne prie ko – aplinka kalta. Kas atsitinka su mergiote tikriausiai galit įsivaizduot, skaitydami pasitikrintumėt, ar pataikėt.

Pabaiga tokia truputį mistiškai vaiduokliška, tai jei tokie reikalai nepatinka, ne jums ši knyga. Man patinka, knygos ratas gražiai apsisuko, visos detalės sukrito ten, kur turi būti, bet tas “so, what?” kažkaip ir neapleidžia. Tai net nežinau, kaip tuose goodreads reikia vertint. Kažkur tarp 3,5 ir 4. Autorė tikrai verta dėmesio ir kitas knygas skaitysiu, kai tik tokios atsiras.

____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos

Šunų aikštelė

“Šunų aikštelė” labai susišaukė su Mieko Kawakami “Breasts and Eggs”, kurios viena iš temų yra vaikai, gimę iš donorų ląstelių – kaip jie bando ieškoti savo šaknų, giminės, kilmės. Šioje knygoje Sofi Oksanen užkabina kiek kitą donorystės pusę – ji žvelgia į merginas, kurios yra kiaušialąsčių donorės. Ši donorystė nėra savanoriška, dažniausiai tai vienintelė neturtingų merginų ir jų šeimų išeitis iš skurdo, galimybė susimokėti už mokslą, pabėgti iš karo ar ekologinių problemų nualintų regionų.

Donorystės aplinkybės suveda labai neturtingus ir turtingus į vieną komandą, tai yra gyvenimo sritis, apie kurią sukasi dideli pinigai ir interesai, o dar dabartiniam GDPR kontekste įsivaizduokite, kokios vertės yra duomenys, nugulę tuo užsiimančių agentūrų archyvuose ir serveriuose. Ypač, jei donorė “supsichuoja” ir sugalvoja susirasti “savo” vaikus (na, abu žodžius galima ir be kabučių rašyti). Knygoje daug bėgimo, slapstymosi, grėsmės ir personažai ištisia važiuoja amerikietiškais kalneliais – iš skurdo duobės, į kailiniuotas prabangas ir atgal į purvą.

Puiki tema, įdomus postovietinės Ukrainos kontekstas, tik kažkaip kliuvo man autorės pasirinktas būdas, kaip tą temą pateikti. Knygos istorija pasakojama pasitelkiant pagrindinės veikėjos minčių srautą, tad skaitytojas tikrai nelepinamas detaliais paaiškinimais, kas, kaip ir kada atsitiko. Nuolatinis “tu taip padarei”, “jaučiu, kad seki mane” ir t.t. “To” neįvardijant, pradeda vargint ir net biškį vietom užknist, nes skaitai ir niekaip negauni kokio gero atspirties taško, lieki plūduriuoti veikėjos mintyse. Tikrai nebuvo lengva skaityt, bet užskaitau už temą, už galimybę pažvelgti į Rytų Ukrainos, regiono, į kurį gyventi važiuodavo tie, kuriems gyvenime nebelikę labai daug pasirinkimų, žmonių gyvenimą.

————————————-

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai

The White Lioness

Kurt Wallander #3

Toks jausmas, kad ir miegot einu, ir keliuosi su Wallander. Kai rašau šį įrašą, esu jau esu perklausius dar vieną ir pusę kitos Wallanderio serijos, žodžiu, nėra net kada čia rašyti. Jau net pradedu galvoti, kad Wallanderis nemirtingas, nes man perklausant pusantros knygos per savaitę, gaunasi, kad vidutiniškai pusantro karto per savaitę su juo norima susidoroti žiauriuoju būdu. Kol kas likimas jam gailestingas.

Šioje “Baltojoje liūtėje” Mankell’is vėlgi pina international intrigą tarp Pietų Afrikos respublikos, kur Nelsonas Mandela ką tik paleistas iš kalėjimo ir pareigas einantis prezidentas planuoja taikų šalies išvedimą iš apartheido. Deja, deja, senosios sistemos palaikytojai nesnaudžia ir planuoja Mandelos žmogžudystę, o būsimą žudiką Švedijoje ruošia siaubūnas buvęs KGB agentas, kuriam nėr šioj žemėj nieko švento. Kėgėbistas net tik žiaurus, bet ir gudrus, tad Wallanderiui prisikasus iki ruso, pačiam tenka gelbėti savo gyvybę, maždaug gaunas, kad viskas apsiverčia ir pelė gaudo katę.

Šioji dalis patiko, bet kažkaip, žiūriu, labiau patinka, kai veiksmas orientuojasi į Švediją. Nors negaliu sakyt, apie PAR buvo įdomu paklausyt. Bet, žinokit, čia iš manęs objektyvumo labai nesitikėkit, nes Mankell’iui tikriausiai atleisčiau bile kokią kliurką. Na, meilė – akla ir t.t.

Kitų šalis

Ech, jaunosios Matildos meilė, kuri, atrodo, bus išvaduojanti, laisvės bilietas į suaugusių pasaulį, kuriame būsi savo gyvenimo šeimininkė. Aukšta, augalota mergina išteka už visa galva už ją žemesnio žavaus marokiečio ir su juo iškeliauja į jaunikio gimtąją šalį, prancūzų protektoratą. Vietoj išsvajotos laisvės jaunamartė susiduria su visiškai kita kultūra, dėl vyro užsispyrimo atgaivinti ūkį, atsiduria nuošalioje sodyboje, kurioje iš jos tikimasi padoraus musulmono žmonos elgesio.

Aplink beįsisiūbuojant nepriklausomybės reikalaujantiems maištininkams, Matildos ir Amino šeima tampa tokia – nepriklausanti nė vienai pusei, bandantys išsilaikyti neutraliai – nei kieno draugai, nei priešai, o gal priešai visų. Begalinė daugiabriaunė Matildos vienatvė – toli nuo namų, toli psichologiškai nuo savo kultūron grįžusio vyro, amžiams susaistyta su nauja šalimi jos pačios vaikų – protinguolės vienolių mokykloje auklėjamos dukrelės, musulmono tėvo namuose besimeldžiančios Mergelei Marijai, ir sūnaus – inkarėliai, pakabinantys moterį tarp dviejų pasaulių, kai Prancūzijoj tampi tik svečiu, o Maroke niekada netapsi sava.

Šis romanas labai atmosferinis ir vaizdinis, kaip skaitytoja labai aiškiai regėjau veikėjų akimis, išgyvenau, kas vyksta veikėjų galvose, nors, atrodo, kad niekas niekada nekalba, tik galvoja, susižvalgo, nutyli ir tyliai (ne visada, žinoma) išgyvena dramas. Leila Slimani meistriškai leidžia išjausti tiek Matildos, tiek jos dukrelės Aišos, tiek Amino jausmus ir išgyventi mintis. Neskaitydama knygos vis dar gyvenau tuose vaizduose ir jausmuose, lyg stovėčiau ir žvalgyčiaus į tolį nuo kalvos, ant kurios stovi sodyba.

“Kitų šalis” – marokietiškai prancūziška knyga, kuriai reikia naudinga pasigooglint kontekstą (tą padariau jau perskaičius knygą), nors, sakyčiau, visai naudinga būtų prieš skaitant perbįgt akim wikipedijos paragrafą apie XX amžiaus pradžios Maroko istoriją, kad būtų aiškiau, prie ko ten visokie kariai, tankai ir įtampos, ir iš kur marokietis Elzase. Ši knyga man taip pat buvo lyg laiko tramplinas (atbulinis) į M.Enardo “Vagių gatvę”, kurioje jaunas marokietis svajoja apie užsienietę, kuri būtų jo bilietas į Europą iš laike užstrigusio Maroko. Dvi viena į kitą iš skirtingų laikmečių žvelgiančios knygos – verta perskaityt abi.

__________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

Transcendent Kingdom

Yaa Gyasi “Auksinės šaknys” man labai patiko. Aišku, su patikusiais debiutais paskui viltingai lauki kitos knygos. “Transcendent Kingdom” patiko, klausyt baigiau prieš keletą dienų, jau ir naują audio įpusėjau, o ką parašyti apie šitą knygą taip ir nesugalvoju. Taip, ji apie mamos – dukros, sesers – brolio, šeimos santykius, taip ji apie tai, ką išgyvena šeima, kurioje gyvena priklausomybių turintis žmogus, taip, ji apie imigrantus ir visus reikalus, su kuriais jiems tenka susidurti, ir t.t. Bet kažkaip suma summarum ir nebuvo kažko, kas padarytų knygą įsimenančia, tokia, apie kurią kiltų didžiulis noras pasidalinti ir visiems šaukti skaitykit, skaitykit, skaitykit.

Paprastai tokiais atvejais, pradedu skaitynėti recenzijas ir tikrintis, ko knygoje nepajaučiau ar nesupratau. Ir nieko. Net perskaičius The New York Times recenziją, kurios autorius ar autorė sako, kad jam ši knyga patiko labiau, nelabai supratau, kodėl. Nu, nes man labiau nepatiko. Tokia normali knyga. Labai tinka klausymui, jei nesugalvojat, ką klausyt ir reikia kažko nesudėtingo.

Breasts and Eggs

Paklausyti šios knygos užsiinfluencinau nuo kitų knygų skaitytojų. Kaip įdomiai man skaitosi tos japonų knygos. Kažką turi tokio bendro, tos kažkokios japoniškos nuotaikos, specifinės vienatvės, man net spengia ausyse ta vienatvė, kaip aš ją įsivaizduoju tarp dangoraižių, ar traukinių stotyse, pačiuose traukiniuose – nesumaišoma.

Tai ši knyga irgi trykšta ta vienatve. Vienatve žmonių, kurie kaip ir porose, ne vieni, bet niekaip neišsipildo dėl nevaisingumo (čia man labiausiai surezonavusi tema, kuri susijus su pavadinimo “Eggs” dalim, “Breasts” dalis biškį crazy tokia buvo, paliksiu ją šį kartą ramybėj). Tada sugalvoja pasinaudoti donorais moteriškų ar vyriškų lytinių ląstelių ir ta tėvų vienatvė persismelkia į jų sukurtų vaikų vienatvę, sužinojus ir supratus, kad tavo tėvai (ar pusė tėvų) iš tikro ne tavo biologiniai. Tokia kosminė vienatvė, kai staiga netenki savo praeities, kai tavo močiutė tampa nebe tavo močiute, kai ji net nebesivargina vaidint ir staiga tampa svetimu žmogumi, kai pašlijus poros, taip troškusios kūdikio santykiams, tas taip išlauktas kūdikis tampa kažkokiu svetimkūniu, pasmerktų amžinoms spermotoziodo savininko paieškoms.

Ir visame šitame malasi tokia savo pasaulyje gyvenanti moteris, kuri svarsto, kaip jai neturinčiai partnerio ir negalinčiai pakęsti sekso, šiam pasauly nelikti vienai. Ir tas biologinis laikrodis, aišku, taip garsiai tiksi ir šiaip visokių reikalų ten emocinių. Ir kaip ji svarsto sukurti būtent tokį kūdikį, kurio jai labai reikia, bet kuris, didelė tikimybė, bus pasmerktas tai iš donoro spermos atsiradusio vaiko bešaknystei ir vienatvei. Ar vieno žmogaus didelis noras įgalina jį sukurti kitą žmogų? Sočiai medžiagos pamątymui.

______________________

Už rekomendacijas dėkoju normalioms knygų skaitytojoms.

Franės Langton išpažintis

XIX amažiaus pradžia Jamaikoje ir Londone. Plantacijos, iš kurių į Londoną keliauja cukrus, kraunantis turtus plantacijų savininkams, ir juodaodžiai ar mulatai, kurie atkeliauja kartu su buvusiais savininkais, Londone pavirstančiais šeimininkais, nes Europoje vergijos nėra. Formaliai nėra, bet realybėje atgabentas buvęs vergas nebūtinai suvokia pasikeitųsi savo statusą, o ir kas iš statuso, kai nėra nei kur eit, nei iš ko valgyti. Formaliai laisvas – realiai geriausiu atveju prilygintas primatui.

Na, o būti juodaode ir dar moterim, kai ir baltosios moterys gyvena pusiau vergovės sąlygomis, visiškai priklausomos nuo šeimos ar vyro – situacija nepavydėtina. Ypač, kai esi išlavinta eksperimentiniais tikslais – taip, kaip Franė. Išsilavinimas, suteikęs suvokimą, bet tuo suvokimu labiausiai ir žeidžiantis, ir skaudinantis. Kai žinai, kad neteisinga, bet taip pat žinai, kad niekas nepasikeis. Kraupu būtų savu laiku žinoti, kad nepasikeis dešimtmečius, vos ne šimtmečius.

Knyga ir buvo įdomiausia dėl istorinio rakurso, tuo, kad prabyla mulatės balsu, tai patiktų visoms/iems besidomintiems panašiomis temomis. Susiskaitė gerai, bet iki labai geros knygos man kažko pritūko, sunku net pasakyti ko – gal atmosferiškumo, nelabai man pavyko susukt knygos filmą galvoj, kažkaip vietom pritrūko Franės elgesio įtikinamumo, atrodo, kad būdama protinga ir gerai situaciją suvokianti moteris, turėjo elgtis labiau apgalvotai, labai jau ji man pasirodė aistrų nunešta, negalvojanti apie rytdieną, na, bet gal čia aš tokia neaistringa.

Beje, viršelis tiesiog puikus, o už knygą dėkoju leidyklai Balto.

Aš ir nevykėliai. Gyvenimas – skaičiavimo klaida

Mano sūnus jau sako, kad pastaruoju metu daug knygų apie našlaičius, sako, kad jau gali maždaug papasakoti, koks bus siužetas. Galbūt jis ir teisus, visai neseniai skaitėm apie smarkuolę Gilę, Albis Braitas neturi mamos, na, o Enė irgi keliauja per šeimas ir institucijas. Autoriai mėgsta paaštrinti situacijas su vaikais, kurie netekę vieno ar kito gimdytojo, tikriausiai tokiam vienišo vaiko kontekste geriausia atskleisti, ką reiškia ir kiek gali meilė ir draugystė.

Enė netikėtai turi palikti gerų globėjų šeimą ir patenka į internatą kalnuose. Visas jos gyvenimas ir mintys sukasi apie tai, kaip internate esamuoju laiku išgyventi, o vėliau pabėgti ir nusigauti pas savo įbrolį, globėjų sūnų Nojų. Na, bet prieš tai reikia viską gerai apgalvoti ir pasiruošti.

Man labai patiko knygos kalba, neperspausta ir natūraliai paaugliška – taip kaip maždaug kalba paaugliaia ir vaikai. Kai kur tekstas užbrūkšniuotas ar kitaip paslėptas – ten slepias visokie šikniai ir kitokie riebesni žodeliai – skaitytojas pats gali apsispręsti, kokie. Patiko ir draugystės tema. Gal kiek užkliuvo kai kurie suaugusiųjų personažai, norėjos platesnio jų elgesio konteksto, be to, kai kurie knygos posūkiai pasirodė nelabai realistiški (laipionimai pastoliais), bet čia jau galima mane kaltint senove ir šiaip bailumu, būna gi ir stiprių, ir drąsių žmonių.

Taigi, summa summarum, mano karantininiam namų ūky knyga patiko abiem ją skaičiusiems, tikiuos, patiks ir jums. Beje, pamiršau paminėti, kad knyga iliustruota!

________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Debesų ganyklos”

Visos dingusios

Kažkaip man jau reikėjo poilsinio skaitalo, tai kas praeinant arčiausiai buvo po ranka, tą ir ėmiau. Na, ir dar su tikslu apmažint neskaitytas seniai laukiančias eilėj. Tai kaip rinkausi nesidomėdama nei vertinimais, nei kitų skaitytojų įspūdžiais, taip ir susiskaitė poilisiniais savaitgalio prisėdimais. Bet nebuvo taip, kad norėtųsi per naktį skaityti, kad sužinot, kaip baigės – vis tik skandinaviški gal vis dėlto man labiau prie širdies nei amerikietiški.

Labiausiai knygoje patiko tai, kaip pateikta laiko juosta: sakykim, užbėgam veiksmui dvi savaites į priekį ir tada sekam atgal – vis vakar, o tada vėl vakar ir vėl vakar, kažkaip neprisimenu, kad su panašiu žaidimu laiku būčiau susidūrus, tai buvo smagu stebėt, kaip autorė savo žaidime varijuoja ir reguliuoja įtampą. O neįtikino gal, kaip nebuvo savo laiku išnarpliotas pirmasis nusikaltimas (pirma dingusi mergina). Kažkaip toks jausmas, kad labai jau per gudrūs buvo paprasto miestelio gyventojai. Na, bet per daug nesikabinėjau, nes kažkaip nebuvo kažkokių užknisančių nesamonių.

O siužetas – Nika grįžta gimtajan miestelin pardavimui paruošti slaugos namuose gyvenančio tėvo namo. Iš gimtinės ji pabėgo prieš dešimt metų, po to, kai dingo jos geriausia draugė, o jos dingimas taip ir nebuvo išaiškintas. Ir štai jai beviešint vėl dingsta mergina. Koks netikęs sutapimas! Gal ir Nikai gresia pavojus? Kas šmirinėja naktim aplink namą? Ūūūūū!

Poilsiniam nepretenzingam skaitymui.