Ten, iš kur esi

Skaityti Sašos Stanišič knygą “Ten, iš kur esi” man yra dar vienas bandymas suprasti Balkanų karą. Nežinau, ar tai iš viso įmanoma. Kaip neįmanoma suprast bet kokio šiam pasauly vykstantčio karo. Skaitydama tokias knygas, bandau kiekvieną kartą iš naujo. Ir dažniausiai kastis tenka giliai. Kaip ir Ukrainoj – iki pat vikingų laikų. Čia dar toliau.

Vėliau, po Tito mirties 1980 metais, atsivėrė daugiasluoksnio Jugoslavijos pasakojimo skylės, federacijos pamatai supleišėjo. Skanduotės apie vienybę ir brolybę neužkaičiojo ekonominių plyšių, ypač jų. Turtingesnės respublikos savo gėrybėmis ir kapitalu nebenorėjo prisidėti, atsiskyrimo norus žadino etniniai nesutarimai – į juos buvo atsakoma etniniais nesutarimais. Politika dar labiau plėtė baimės akis, užuot tuos priešiškumus maldžiusi. […]

“Ir kaip tik čia! Balkanuose, žmogau! Prie Rytų ir Vakarų kryžkelės! Kada nors per ją pražygiavo visi, visi! Išsidėstė čia, buvo sumušti (arba ne), atsitraukė. Ir visi ką nors paliko. Roma, Venecija, Osmanų kariauna, Austrijos-Vengrijos imperija. Ir slavai. Iš Iberijos pusiasalio atplūdo ir pasiliko žydai. Visur egzistavo romėnų anklavai. Mano protėvių lovose miegojo vokiečiai. Visi buvo čia, kur tu pritari tai pačiai dainai įvairiomis melodijomis, nelygu kas dainuoja. Čia, kur tu geri turkišką kavą, lyg savaime suprantamus vartoji vokiškus ir arabiškus skolinius, miškuose su senovės slavų vaiduokliais ir vestuvėse šoki pagal vienodai prastas kroatų ir serbų dainuškas. Argi ne mes kartu džiaugdavomės, kai “Raudojoni žvaigždė” įmušdavo įvarčius. Akivaizdu, kad ne.

Kas tie “mes” ir kas tie “jie”?

Ypač, kai esi “mišrūnas”. Atėjęs iš “mes” ir iš “jie”.

Turiu vakarų šalyje gyvenantį kolegą iš ex Jugoslavijos, tos pačios šalies, kurios nebėra Stanišičiaus knygoje. Prasidėjus Ukrainos karui, susiskambinome norėdami vienas kitam pasakyti, kaip vakariečiai nesupranta, kas darosi, bet bekalbėdama, supratau, kad pati nesuprantu, kas darosi mūsų pokalbio metu, nes nežinau, iš kurios Jugoslavijos dalies jis pats yra, o tai beveik tiesiogiai susiję, kurioje dabar vykstančio karo pusėje jis yra. Ir visiškai nesvarbu, kad dabar gyvena vakaruose. Ir visiškai nesvarbu, kad fainas kolega. Jaučiuos pakibus ore, kaip ir skaitydama, kaip autoriaus mamai serbų kilmės kaimynas duoda suprast, kad dar kartą geriau nesusitikti, nes tai būtų paskutinis jų susitikimas (bent jau jis su savo šautuvu tuo pasirūpintų). Ir susipakavus močiutes ir senelius musulmonus, kurie su religija bendro teturi savo musulmonišką vardą, o šiaip jau visą gyvenimą labiau tikėjo ideologijom nei religijom, turi bėgt į nežinią.

Senelis Muhamedas pernelyg mylėjo visus žmones, kad tikėtų Dievą. Kaip gali būti dievotas, jei esi pernelyg geras meldimuisi? Draugiškumas, meškeriojimas ir šeima. Tik tai buvo svarbu Muhamedui, nuoširdesnio už jį žmogaus kol kas nepažįstu.

Šioj knygoj persimaišo publicistika su grožine literatūra, vietomis man tikrai čia visai net ne romanas, labiau gal atsiminimai, bandymas pagauti iškeliaujančią močiutės atmintį ir bent puslapiuose išsaugoti vaikystės pasaulį, suvokti, kas atsitiko ir kur pasidėti su savo kilme, kam ji iš viso reikalinga, jei dėl jos pasauly vien problemos. Šioje knygoje iš laiko perspektvos žvelgiama į pabėgelio gyvenimo subtilybes, gyvenimą svetimoje kultūroje, neapibrėžtumą. Apie tai, su tėvais atvykę vaikai asimiliuojas, o tėvai lyg ir lieka įstrigę praeityje su savo niekam nebereikalingomis profesijomis, neišsipildžiusiomis svajonėmis, nebeegzistuojančiomis kilmės šalimis.

Nėr lengva knyga, gal ne visa tolygiai įdomi, bet tikrai verta pasakaityt tokiomis temomis besidomintiems skaitytojams, Goran Vojnovič fanams. Stanišičiaus kiek kitokia perspektyva, gal dėl to ir knygos jo man niūresnės.

_________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”

Anxious People / Nerimo žmonės

Knygą išsirinko sausiui mano darbinis knygų klubas, tokios knygos, žinia labai gerai klausosi, tai ėmiau ir knygą suklausiau. Ir gavosi tokia visai gera Kalėdinės-naujametinės nuotaikos knyga. Gerietiška tokia, teigiama ir labai Backmaniška. Labai tinkama biškį nuotaikai pakelti, biškį paliūdėti, labai fainą filmą bus galima pastatyt. O šioje, kaip ir kitose autoriaus knygose, vieniši, liūdnose ar beviltiškose situacijose atsidūrę žmonės, kuriuos ištinka koks nors kitas žmogus ar žmonės – ar koks gerietis, ar koks atsiskyrėlis, ar dar koks nors keistuolis, kuris niekaip nesutinka atsikabinti paprastuoju būdu ir gaunas taip, kad naiviu atkaklumu pramuša ledus. O tada visiems faina ir būna Kalėdinė nuotaika.

Nieko apie siužetą nepasakosiu, nes labai čia lengva prispoilinti. Man dabar įdomiausia, kaip knyga buvo išversta į lietuvių kalbą, ar dialogai išliko tokie patys žavingi, ar knyga nenubanalėjo, kaip kartais gaunas su lengvų knygų vertimais. Dar labai smalsu, kaip “Nerimo žmonių” vertėja sužaidė su kai kurių knygos veikėjų gimine – nežinau, kaip švediškai, bet angliškai kuo puikiausiai ją galima nuslėpti po “bank robber”, o štai lietuviškai jau sunkiau – čia jau išsiaiškinsiu per knygų klubo susitikimą.

Rekomenduoju skaityti, kai nekokia nuotaika, tamsu, sunku ir norisi kažko mielo.

Matrix

Su trečiąja į lietuvių kalbą išversta knyga Laura Groff galutinai užtvirtino, kad nebus nei antrų alia moirų ir furijų, anei floridų. Šiam pasauly tiek temų, kad jai tikrai nepritrūks apie ką rašyti, skaitytojams beliks tik ginčytis arba tiesiog konstatuoti, kuri knyga patiko labiausiai. Įdomiausia, kad jei ant knygos viršelio nebūtų autorės vardo ir pavardės, niekaip stilistiškai nenuspėtum, kad čia Groff – visos knygos labai labai skirtingos – laikmečiais, personažais, atmosfera.

Šiojoje autorė kiek sužaidžia su skaitytoju knygos pavadinimu (beje, jis – puikus), nes “Matrix” pirmiausia asocijuojasi su Keanu Reeves ir garsiuoju (dieve mano, jau preito tūkstantmečio filmu). Ši matrix – priešinga ateičiai, čia matrix tai, iš kur visi fiziškai atėjome (moters įsčių), taip pat ir laike – gūdūs viduramžiai, kur moters darbas buvo tas įsčias intensyviai naudoti užtikrinant palikuonių ir paveldėtojų seką. Na, nebent, kaip knygos herojė Marija, atsiduri vienuolyne.

Jaunoji Marija vienuolyne atsiduria atplėšta nuo karalienės dvaro, iš šilkų pageitintai įvilkta į vienuolišką apdarą (ach, kaip čia gražiai susišaukia su ką tik klausytu Uršulės noviciatu). Energingą, protingą ir karingą merginą, kuriai gimus padejuota, kad turėjus gimti vyru, reikia patraukti nuo akių – gal ji tam badu mirštančiam vienuolyne ir suvisam nustipsianti, o gal su juo visu išsigelbėsianti, kaip sakant, dievo valia. Bus ten džiazo tam vienuolyne, taisyklių laužymo, saldžios moteriškos diktatūros, valdžios, politikos, žaidimo, savotiško laikmečio peršokimo, kuriame moterys ir galingos, ir už save sprendžančios. Atoki moterijos sala.

Beje, man labiausiai patiko “Florida”. Šioji – antroje vietoje, na, o moiros-furijos manęs neįtikino, bet, kadangi autorė vis moka nustebinti, tai ir toliau skaitysiu ir stebėsiuos.

Kerol

Turiu prisipažinti, kad pirmoji knygos pusė mane konkrečiai užknisinėjo. Mano skoniui šiame romane tiesiog yra per daug žodžių – autorė visai neleidžia skaitytojui pačiam kažko sugalvoti – viskas yra tiesiog žodis žodin nupasakojama, jei jau kavalierius pažiūrėjo vienaip ar kitaip, tai būtinai reikia pasakyti, kodėl taip pažiūrėjo, jei Tereza nusiminė, tai va būtent dėl to ar ano. Tekste irgi reikia kartais patylėti, ne tik gyvenime. Tai galima sakyti, kad kantriai skaičiau būtent tam, kad galėčiau apie knygą turėti nuomonę, o kartu ir džiaugiuosi perskaičius, nes ši knyga iš tų, kur kantrybė atsiperka.

O visas nuodėmes atleidžiu už tai, kaip autorė papasakojo jau minėtosios Terezos, labai jaunos merginos, susižavėjusios vyresne dama (tiems laikams jau vos ne pagyvenusia dama, šiems – gyvenimas tik prasideda maždaug), asmenybės lūžį. Labai patikėjau ta knygos vieta ir man ji labai patiko. Maždaug dviejuose trečdaliuose Tereza toks vietoje nenustygstantis šunelis, lekiantis, kurlink švilpteli šeimininkas, knygos pabaigoje išauga į gulbę (nelabia gal vykęs palyginimas, bet toks maždaug jausmas). Nors apskritai, Terezos nuoseklumui vyrų atžvilgiu tikrai negali nieko prikišti. Būdama be šeimos užnugario, ji labai principingai nesikabina vyrams ant kaklo, neišmaino tariamo saugumo ir -ienės statuso, tokio ypatingai svarbaus to laiko visuomenėje, į galimybę gyventi taikoje su savimi ir savo jausmais. Jai čia panašiai, kaip būti ar nebūti.

Taigi, summa summarum, užbaigus knygą mane apėmė kažkoks knyginės pilnatvės jausmas, net pati nustebau, kaip visi užknisinėję reikalai kažkaip nublanko, nuplaukė į antrą planą ir apie knygą liks geri atsiminimai ir įspūdžiai. Dabar jau bus galima ir filmą pažiūrėti. Aišku, kiek gaila, kad skaitant man akyse stovėjo viršelyje minimo filmo veikėjos – nebegalėjau susikurti savo.

___________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Svajonių knygos”

Internatas

Pieš dvylika metų skaičiau Cormac McCarthy “Kelią” ir knygos atmosfera ir įtampa ėjo šiurpais per nugarą. Kas galėjo pagalvoti, kad gali būti baisiau ir ne fantazija, o tikrovė? “Internato” herojai – keliauja tokiu pat keliu, tik jame grėsmė, priešingai nei “Kelyje” tikra ir labai aiški – Pašai reikia pereiti fronto liniją, kad pasiimtų sūnėną iš internato. Knyga paremta tikrais įvykiais ir galime nuspėti, kad veiksmas vyksta rytinėje Ukrainoje.

Žadano knyga parašyta po 2014 metų ir jau dabar aišku, kad vienaip jis buvo skaitoma iki 2022-ųjų vasario ir visai kitaip jau po. Paša toks paprastas, kiek apsileidęs vyrukas, nepašauktas į kariuomenę, nes prastai mato. Jis iš visų jėgų bando niekam nepakliūt į akis ir nesimaišyt po kojomis, toks jausmas, kad jis jaučiasi panašiai, kaip dabar moskovijoje mobilizuojami vyrukai – čia ne jo karas, ir jis viską padarys, kad tas karas kažkaip praeitų pro šalį be didesnių pasekmių ir pasirinkimų. O paskui jau žiūrėsim, kažkaip. Autorius visiškai nepalengvina skaitytojo kelio, beveik visiškai neduoda suprasti, kas tie savi, o kas svetimi, prie kurių save priskiria Paša ir kas jam yra priešai, o kas gynėjai. Iš fronto linijos svarbiausia kažkaip išnešti kailį, kartais net nesuvokiama, kaip tie žmonės apskritai ten atsiduria – pavėluoja pabėgti, tikisi būti aplenkti, nenori, negali palikti namų

Dabar gyvenam kitokiam pasaulyje “po vasario”. Jame visiškai nebėra vietos neutralumui, kaip ir nebėra vietos pacifizmui. Dėl to Paša dabartinėm akim atrodo dar labiau skystas, net pats sūnėnas juo netiki ir herojumi tikrai nelaiko net tada, kai dėdei pavyksta iki internato atkakti. Ar pavyks Pašai grįžti ir namo parvesti sūnėną? Ar reiks per save perlipti, išdrįsti, pasirinkti?

Jau pradėjus skaityti, nustebino knygos literatūriškumas. Iki tol nelabai Serhijum Žadanu domėjaus, tiesiog paskubinau knygos skaitymą, norėjau susipažinti prieš susitikimą Open Books festivalyje (zoomu kalbino Olegas Surajevas). O jis, pasirodo, ne tik prozininkas, bet ir poetas, muzikantas, aktyvistas ir šiaip labai labai charizmatiškas žmogus. Tad būsimieji skaitytojai būkite pasiruošę tirštam ir sodriam tekstu,i aprašančiam fronto linijoj išgyventi bandančių žmonių realybę. Daug baimės, šalčio, drėgmės, nesaugumo, klaikumos. Nublanksta “Kelyje”.

Šaltienos bistro

Jei dar neskaitėt Ievos Dumbrytės “Šaltienos bistro”, tai pačios ir pati kalti. O aš, įsivaizduokite, kad lakstau (galvoje) ir rėkauju – talentas, talentas. Nu, bepigu čia šūkaut – ši knyga yra išrinkta pernai metų kūrybiškiausia. Žinau, kad į tuos sąrašus nekreipiat dėmesio, nes ten draugeliai savo draugelių knygas tituluoja, na, kaip visada ant LT literatūrinės žemės, bet šį kartą raginu suklusti, nes panašus geras jausmas buvo apėmęs skaitant “Pietinia kronikas”. Tik lengvas įspėjimas, jei esat labai romantiškos ir jautrios sielos, tai gal neskaitykit, nes humoras čia juodai juodas ir paskui nė “Markovaldo” imbieras nepadės, nes apetitas bus dingęs (naudinga norint sulieknėti, beje).

“Šaltienos bistro” skaitytojas patenka į savotiškus pragaro ratus, tik ne Dantės, o maisto pramonės / visuomeninio maitinimo ar dar kokio ten velnio. Patekai ir teks iškęsti viską iki paskutinės kiaulienos kremzlės arba, nu, tikriausiai, krist mirtinai nusikalus arba nuo nenustatytos kilmės kerų. Nes maisto gaminimas, ypač šaltienos, yra tiesiog apeiginis reikalas, kurio nevalia nei pagreitint, nei kokio kampo nukirst (pats gali būti nukirstas už tokius bajerius). Taip pat nevalia priešintis tradicijoms, sustiprintoms haliucinacijomis nuo pervargimo, darboholizmo ir vos ne tarybinio lygio darbo spartuotlių lenktynių – tik nugramdžius paslaptingą ir niekur neskelbiamą kiekį mėsos, pereisi į kitą žaidimo be taisyklių lygį, tai yra, kitą pragaro ratą.

Išskyrus pagrindinį Šaltienos veikėją, kaip ir knygos autorę – diplomuotą istoriką, visi kiti knygos veikėjai neapčiuopaimi kaip vaiduokliai, suzombėję ir pragaruose gerokai pastrigę, undergroundas tiesiogine žodžio prasme. O gal čia savotiška Matrica, apie kurią arba žinai, arba ne? Dar paslaptingesni verslo savininkai, tokie maždaug devyniasdešimtųjų mistinės tautybės banditai bordiniais švarkais, alia šventuoliai tradicijų sergėtojai, o iš tikro labiau sektantai, kuriems reikia iškišt nekošerną dukrą.

Šiaip apie knygos antrą pusę biškį jau buvau pavargus nuo knygos atmosferos ir nekantriai laukiau, ar sustings šaltiena ar ne (visada bijau tų nevykusių, knygą sugadinančių pabaigų), bet galiausiai knyga tarsi įgavo antrą kvėpavimą ir pabaiga sėkmingai įvyko. Nekantriai lauksiu kitų Ievos Dumbrytės, kuriai tėtis linki gyventi įdomiai, o mama rašyti taisyklingai, knygų. Autorė, kuri atvirai pasakoja apie savo visai kitaip, nei svajojo, nusisekusį gyvenimą, manau, tikrai turės ką mums papasakoti. Skaitom, palaikom, ši knyga tikrai įnešė šviežaus (kas, kad kiaulių) kraujo LT knygų pasaulyje.

Markovaldas

Italo Calvino sako, kad jo “kūrybos metodas dažnai būdavo sunkio atėmimas. Bandžiau atimti sunkį tai iš žmonių, tai iš dangaus jūnų, tai iš miestų; labiausiai stengiausi atimti sunkį iš pasakojimo struktūros ir iš kalbos.” “Markovaldui” šie žodžiai tinka šimtą procentų.

Markovaldas – besvoris šios knygos personažas, kaip balionėlis, kurį už uodegos laiko žemiškas žmonos su šešiais vaikais svoris (kaip smagu žmonai su vyru-balionėliu tikriausiai turėtų rašyti jau kitas rašytojas arba rašytoja). Paprastai tokie personažai būna kokie ivanuškos duračiokai, bet man labai patiko, kaip Calvino tiesiog neleidžia pasauliui jo personažo užspausti ir dusint savo svoriu.

Nepaisant visokių negandų, Markovaldas nepavargsta matyti stebuklų mažuose dalykuose, o kad nenubanalėt ir nepaverst teksto pasakėle, autorius skaitytojui vis užmeta kokio sarkazmo, ironijos ar pašaipų aplinkai, lyg primindamas, kad viskas daroma su tikslu – pasaulis spaudžia, bet aš vis ištrūkstu ir išsisuku, ir ne Markovaldas naivus, o pats pasaulis pokvailis ir absurdiškas.

Man atrodo, Markovaldas labai tinkamas pavargus nuo sunkių skaitinių, toks kaip imbieras, užkandamas naujam skoniui sustiprinti, ar intarpas tarp visokių detektyvų, kai niekas kitas nesiskaito. Labai Benigni “La vita e bella” nuotaikos – bjaurus ir žiaurus tas pasaulis, bet ir gražus, pasirink, ką nori matyti.

Tobulų žmonių istorijos

59694444. sx318

Apie novelių ar apsakymų knygą visada sunku rašyti, nes turi kažkaip ten sumarizuoti, apibendrinti ir iš to parašyti kažką protingo, o visa šita daryti tingisi, užtenka darbe ištisai grumuliuoju, bendrinu ir sumarizuoju. O man, žinia, norisi skaityti ir mėgautis, o ne darbuotis. Tai aš labai trumpai – “Tobulų žmonių istorijos” man labai patiko ir skaitydama džiaugiausi, kad va, jau antrą lietuvių autorės novelių knygą skaitau (po Akvilės Kavaliauskaitės “Kūnų”) ir patinka. Tiesa, “Kūnai” man apskritai labai labai patiko, net daviau 5 žvaigždutes ir net iki šio atsimenu, kodėl (todėl, kad su aiškiom ir į temą pabaigom).

Iš šios knygos man liko kai kurių novelių atmosfera, nuotaika ir vaizdai, kurie vis pas mane sugrįžta. Kadangi esu magiškojo realizmo mylėtoja, tai patiko ir pasivaikčiojimai tarp paralelinių realybių, ir grožio mainai į įkvėpimą. O šiaip svarbiausia, kad buvo įdomu, smalsu ir puikiausiai susiskaitė. Todėl rekomenduoju nepraeit pro šalį, o aš tikiuosi atsidurti knygos pristatyme atkeliaujančioje Knygų mygėje (2022).

__________________________________________

Knygą skolinausi iš Naujamiesčio bibliotekos, pagaliau išmokau užsisakyt internetu (čia ačiū Giedrei M.)

Mirties ir gyvenimo klausimas / A Matter of Death and Life

Psichiatras Irvin D. Yalom skaitytojams pažįstamas iš knygų “Kai Nyčė verkė”, “Melagis ant kušetės” ir kitos. Ir nors bent porą turiu savo lentynose, nė vienos nesu skaičius. O šios ėmiausi rekomendavus draugei.

Iš knygos pavadinimo galima nuspėti, apie ką ši knyga, bet tikriausiai nelabai atspėsi, kad ji labai asmeniška, mėnesis po mėnesio sutuokitinių lūpomis pasakojanti apie ruošimąsi išeiti iš šio pasaulio. Irvino ruošimasis labiau hipotetinis – kažkada, bet dar ne dabar, o štai jo žmonos, su kuria Yalomas susituokęs jau daugiau nei šešiasdešimt metų – artimiausiu metu. Marilyn diagnozuotas vėžys, niekaip nepasiduodantis gydymui, o kur dar siaubingas vaistų šalutinis poveikis, visiškai atėmęs iš moters norą gyventi.

Irvin ir Marilyn šią knygą pradeda rašyti kartu ir kiekvienas pasakoja savo išgyvenimus. Marilyn po truputį ruošiasi iškeliauti, ji pasakoja apie ką galvoja, kaip jaučiasi, kaip ruošiasi, kaip suvokia paskutines iš smėlio laikrodžio byrančias jai likusio laiko smiltis. Ar reikia kabintis į gyvenimą iš visų jėgų, net jei jis yra nepakeliamas, skausmingas, siaubingas? Ar meilė yra maldauti kenčiant būti, ar meilė yra paleisti ir pasitikti vienatvę?

Vienas įdomus knygos aspektas – abu knygos autoriai netiki pomirtiniu gyvenimu ir aiškiai suvokia, kad mirtis yra visiška pabaiga. Nebeegzistavimas. Jokių susitikimų pomirtiniame pasaulyje ir jokios vilties. Niekaip negaliu prisiminti knygos, kur būtų žvelgiama panašiu žvilgsniu, juk labiau įpratę, kad žmonės gyvenimo pabaigoje įtiki, ieško Dievo. Kitas aspektas – Kalifornijoje, kur gyvena Irvin ir Marilyn yra legali “medically assisted” savižudybė. Kadangi Marilyn yra netikinti ir patiria siaubingą vaistų šalutinį poveikį, nuo pat knygos pradžios ji kalba apie tai, kaip norėtų pasinaudoti šiuo būdu išeiti – bet turi būti ne per vėlu, žmogus turi būti sąmoningas ir sugebėti pats išgerti vaistus. Kada jau yra tas momentas, kai nusprendi, kad tai tavo paskutinė diena?

Na, ir visi kiti, labai paprasti ir žemiški dalykai- kur dėti ir ką daryti su visokiais mielais niekučiais, kurie brangūs tik tada, kai žinai jų istoriją, suvenyrais, primenančiais keliones ir svarbius gyvenimo įvykius? Ar kada nors pagalvojai, kas atsitiks su visomis tavo knygomis, kai mirsi? Ar jos taps lobiu kitai knygų žiurkei, ar našta tavo neskaitantiems artimiesiems? Suvokimas, kad su tavimi dingsta ir visos tavo gyvenimo istorijos, smulkmenos ir detalės. Autoriai daug kalba apie tai, kaip suvokiama, kad silpsta protiniai ir fiziniai sugebėjimai, apie slaugą ir planavimą išsikelti iš brangių namų ir kitus labai skaudžius, bet būtinus sprendimus, kuriuos žmogus tokiame garbiame amžiuje turi priimti (žinoma, autorius ne kartą mini, kad jo pasirinkimų spektras dėl finansinių dalykų labai platus, ir tokie sprendimai gali būti tiesiog apriboti finansinių galimybių).

Gera knyga, paskaitykit.

Case Histories

Kate Atkinson viena iš mano mylimų autorių, kur gali tikriausiai bet ką rašyti – viską mielai skaitysiu, nes tiesiog stilius toks, kur gali klausyt ir klausyt, skaityt ir skaityt. Tai vertimus visus jau perskaičiau, o kai labai didelių eksperimentų nesinori, nusprendžiau imtis Kate Atkinson vadinamos Jackson Brodie Mysteries series. Gal bus mano 2022 nauja meilė?

Knyga pradedama trim, iš pirmo žvilgsnio nesusijusiomis istorijomis – pirmoje vasaros naktį dingsta maža mergaitė (jos pelytė ant knygos viršelio), antroje – mergina tampa lyg ir atsitiktine bepročio auka, o trečiojoje – jaunai motinai neatlaiko nervai ir kažkas atsitinka. Po trisdešimties metų, miršta dingusios mergaitės tėvas ir jos seserys nusprendžia išsiaiškinti, kas nutiko jų sesutei ir pasisamdo jau minėtą Jackson Brodie, buvusį policininką, kuris susiklosčiusių tam tikrų gyvenimo aplinkybių imasi privataus detektyvo verslo. Na, ir jam imus dėlioti vieną faktą prie kito, visos istorijos, kaip ir buvo galima tikėtis, apsijungia.

Šioje knygoje, be tos detektyvinės linijos, man labai patiko knygos veikėjai, vienu metu galvojau, kad man net vienodai rodo, kas ten ir kodėl nužudė, autorė galėtų vien tik pasakoti, kaip veikėjai jaučiasi ir ką galvoja, ir man būtų pats tas. Na, ir žinoma tas Atkinson angliškumas, angliškas humoras – man kaip saldainis. Žodžiu, jei mėgstat autorę – patiks, jei ne, tai gal reiktų pasieškot kitos knygos. Aš žadu suklausyti visą serialą, kiek yra.

Nepakartojamas A.J.Fikrio gyvenimas

Jai labai pasiilgote lengvos ir gražios knygos, kuriai neturite kažkokių ten didelių lieteratūrinių reikalavimų, o tiesiog norite knygos poilsiui, tai imkite “Nepakartojamą A.J.Fikrio gyvenimą”. Man puikiausiai suėjo už Kalėdinę pasaką, kuri gal ne visiems baigiasi gerai, bet galiausiai baigias laimingai – kas gali būti geriau Kalėdinei nuotaikai palaikyti?

Na, o kuriai knygų žiurkei nepatinka skaityti knygą apie knygyną, fainą knygų agentę, nelabai fainą (pradžioje), bet simpatišką ir gerietišką knygyno savininką ir pardavėją, gyvenantį atokioje saloje vos ne pasaulio pakraštyje. Ir jiems ten nutinka nuspėjami ir nelabai dalykai, apie kuriuos autorė kažkaip sugeba visai taip beveik neužknisančiai papasakoti. O kai jau knygos veikėjai skaito ką tik mano perklausytą Kate Atkinson “Case Histories” ir Elizabeth Strout “Olive Kitteridge”, į visus dalykus, prie kurių šiaip prikibtum kaip žiurkė, numoji ranka – ai, gi čia pasaka, toks savotiškas, knygų “Love, Actually”, kur gali šimtą kartų žiūrėti, nes nu faina, gražu, paprasta ir gera žiūrėt.

Su šventėm, tikiuosi gavot daug gerų knygų dovanų.

Kai tavo veidas išnyksta dūmuose

Numirėliui nereikia, kad jūs jį prisimintumėte. Iš tiesų, jam daugiau nieko nereikia – jis guli laimingas ir pūva. Numirėlio reikia jums. Žiūrėdami į jį, jūs suprantate, kad žmogus jau išėjo, jis jau nebėra aktyvus gyvenimo žaidėjas. Žvelgdami į mirusįjį, matote save ir suprantate, kad taip pat mirsite. Šis vaizdas sužadina savimonę. Jis gimdo išmintį.

Jei ši citata jums atrodo labai tiesmukiška ir žiauri, tai knyga tikrai ne jums, nes Cailtin Doughty knygoje nelabai rasit ką pūkuoto ir pagražinto. “Pagražinti“ knygoje yra nebent lavonai, kuriems balzamuotojai padaro klaikius makiažus, bandydami paversti mirusiuosius kuo labiau “natūraliai atrodančiais”, nesvarbu, kad kokia močiutėlė net lūpų niekada nepasidažydavo.

Autorė savo “karjerą” pradeda metus dirbdama krematoriumo operatore. Knygoje ji aprašo įvairias darbo smulkmenas, kurių vėlgi, jei nenorite žinoti, knygos neskaitykite. Man buvo įdomu. Noriu žinoti (nors gal ir ne viską taip smulkiai). Nežinodama prisifantazuoju nebūtų dalykų, nors, žinodama, tikriausiai irgi.

Taigi, matydama mirties industriją iš vidaus, ji mąsto, kaip norėtų laidoti savo artimuosius, ir kaip norėtų būti palaidota. Ką reiškia ritualai ir kaip juos pamiršdami žmonės nebežino, kaip gedėti, kaip išgyventi netektį. Kaip šiuolaikinis pasaulis pamišęs dėl jaunystės ir įsivaizduoja gyvensiantis amžinai. Bet vis tiek visi baigsime ten pat – dulkėse. Kokios paskutinės kelionės norėtumėte?

Atrodo, kad mirtis sunaikina mūsų gyvenimo prasmę, bet iš tikrųjų būtent ji pažadina įkvėpimą ir tampa mūsų kūrybiškumo šaltiniu. Kafka sakė: “Gyvenimo prasmė yra ta, kad jis baigiasi.” Mirtis – tai variklis, priverčiantis mus judėti, skatinantis siekti tikslų, mokytis, mylėti ir kurti.

_________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Liūtai ne avys”

Tokie smulkūs dalykai

Tokia mažulytė knygelė visiškai tinkanti Advento apmąstymams, pamąstymams ir susimąstymams apie tai, kas yra tikroji Kalėdų dvasia, kokio svorio yra sąžinė ir kaip sunkiai ar lengvai ji slegia pasirinkusįjį jos neklausyti ar klausyti.

Tikriausiai esate girdėję apie siaubingas vienuolių laikytas ne santuokoje pastojusių šeimų atstumtų merginų prieglaudas Airijoje. Kažkaip tos labiau į koncentracijos stovyklas nei į prieglaudas panašios įstaigos niekaip neįsipaišo į ką nors bendro su krikščionišku tikėjimu, atjauta, meile artimui. Kad ir kaip nesiverčia liežuvis, tai buvo labiau panašu į prekybą žmonėmis ir vergija. Didžiulis dramblys kambaryje, apie kurį buvo tiesiog nekalbama. Dar labiau plaukai piestu stojas, kad už visą šitą reikalą, kuriame pražuvo tūkstančiai moterų ir vaikų, valstybė atsiprašė tik (įkvėpkit) 2013 metais. Ar atsiprašė bažnyčia (prieglaudos buvo išlaikomos valstybės ir bažnyčios), nesu girdėjusi.

Iš pradžių visiškai paprasta vieno žmogaus istorija, pradžioj net atrodo kiek nuobodoka, kad net pagalvoji, ko čia visi taip liaupsina knygą, netikėtai priešpastato skaitytoją prieš Ferlongo – nesantuokinio sūnaus, o dabar penkių mergaičių tėčio – pasirinkimą matyti arba nematyti. Ferlongas, galvodamas apie savo motinos likimą, turi kaip pasakoj pasirinkti iš dviejų kelių, kur vienu eidamas galvos neteksi, o antru – pražūsi. Ištinka toks netikėtas knygos posūkis į gylį.

Rekomenduoju ir už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos.

The Island of Missing Trees

Esu Elif Shafak fanė, perskaičiau beveik visus jos romanus (va, matau, kad dar “Black Milk” neskaičius, reikės pasitaisyti), o bet tačiau, gal dėl didelių lūkesčių po “10 Minutes, 38 Seconds in This Strange World” šioji man nepaliko didelio įspūdžio. Kaip gaila! Ypač, kad ir vėl Elif Shafak pasirenka temą, apie kurią niekas nesiveržia per daug diskutuoti, na, žodžiu, eilinis Europos skaudulys – Kipras ir jo padalijimas.

Šia tema jau seniai maga pasidomėti ir knyga buvo gera proga, visada smagiau per knygą. Salos istorija pasakojima per meilės prizmę, jos pagrindiniai veikėjai graikų kilmės kiprietis Kostas ir turkų kilmės kiprietė Dafne – Kipro Romeo ir Džiuljeta – įsimyli ne tą, ką reikia ir ne tada, kai būtų galima. Bet myli, slapstosi, susitikinėja, slepiasi pas taverną laikančių gėjų porą. Pradžioj lyg ir nieko būtų, bet įsiplieskia konfliktas ir nutinka, kas nutinka.

Tai viskas ten su ta istorija gerai, ir surašyta gražiai per foninę veiksmo stebėtoją – figą, bet kažkaip man pritrūko gilumo tiek personažų, tiek siužeto. Kažkaip man pasirodė supaprastintas variantas (čia gal jau Malaparte su savo “Oda” pakorojo man), net labiau gal skirtas young adult auditorijai. Nors graži ta figos linija, bet kai kur autorė vos ne atpasakoja Peter Wohlleben “Paslaptingą medžių gyvenimas”, tai nžn, net akis norėjos pavartyt.

Bet šiaip prognozuoju, kad knyga turės milijona fanų ir išversta bus mylima ir skaitoma. Pasilieku prie “Stambulo pavainikės” ir “10 minučių” kaip mėgstamiausių Elif Shafak knygų.

Akys chimeros

Šis romanas kiek susišaukia su populiariąja Norberto Černiausko “Paskutine Lietuvos vasara”, tikriausiai čia vėl panašiai koletyvinė pasąmonė suveikė, kaip kad su tais devyniasdešimtųjų romanais. Ir tikrai, nors romane kalbama tik apie vieną dieną, skaitytojas spėja gerai susipažinti su to laikmečio žmonėmis, puikiausiai galima pajusti tos vasaros ir tarpukario aktualijas ir nuotaikas. Gal nebebuvo taip nauja, bet buvo įdomu.

Prieškario Lietuvoje svečiuojasi kultūrininkų delegacija iš Lenkijos, tad šios dienos iškylos dalyvių pagrindinis tikslas kaip nors iškentėti neįsivėlus į diskusijas apie Vilnių. Sunku. Per vakarykštes iškilmes ir pabūvį vos išvengta muštynių. Šiandien visi pagiringi, išvykos laivas mažokas ir nėra kur pasislėpti nuo saulės, išvyka prastokai suorganizuota, o kur dar visokios vietinės reikšmės rašytojų ir poetų intrigėlės. Kas iš Paryžiaus, kas iš kaimo, kas geriau eiles rikiuoja, kam skyrė stipendiją, o kas laimėjo premiją ir ar buvo jos vertas.

Na, nepaisant kelių įžymybių, didžiausia knygos ir laivo žvaigždė yra moteris su praeitim – žymi poetė, šviežiausia laureatė. Tad visos akys į ją. Net ir lenkai ją žino ir apkalba. O ji pati tam laive kenčia – jei galėtų, pasirinktų būti bet kur, tik ne čia. Geriausia – savo kambary, toli nuo mokytojos darbų, nuo skaudulingos motinystės reikalų, kur galėtų pamiklint ranką eiliuodama, o gal net pavyktų sėkmingai išbandyti prozą. Kas ta žvaigždė akylesnis skaitytojas supranta iš karto, o atsipalaidavęs sužinos pabaigoje.

Man tikrai patiko įsijausti į tą dieną ir atmosferą, jaučiasi, kiek įdėta darbo, perskaityta ir surinkta informacijos, bet kliuvo, kad kartais gal perlenkta stengiantis viską, kas žinoma, sukišti į tekstą. Suprantu, kad gal noris, bet ar reikia? Ta informacija dažnai pateikiama per veikėjų dialogus, kurie, ypač pabaigoje, tampa sunkūs, nebegyvi ir nebeįdomūs, kad ir kaip žaismingai ir vykusiai autorė įpina tuo metu vartotus žodžius ir jų formas. Gyvi žmonės taip nekalba, ir abejoju, kad tada kalbėjo paragrafiniais dialogais, kuriuose dėstoma teorija ir smulkiai aiškinamos vienokios ar kitokios pažiūros. Nepatiko, prabraukiau akim, bet šiaip nesigailiu skaičius, praplėtus akiratį. Biškį apkarpius, būtų net labai gerai.