Tobulų žmonių istorijos

59694444. sx318

Apie novelių ar apsakymų knygą visada sunku rašyti, nes turi kažkaip ten sumarizuoti, apibendrinti ir iš to parašyti kažką protingo, o visa šita daryti tingisi, užtenka darbe ištisai grumuliuoju, bendrinu ir sumarizuoju. O man, žinia, norisi skaityti ir mėgautis, o ne darbuotis. Tai aš labai trumpai – “Tobulų žmonių istorijos” man labai patiko ir skaitydama džiaugiausi, kad va, jau antrą lietuvių autorės novelių knygą skaitau (po Akvilės Kavaliauskaitės “Kūnų”) ir patinka. Tiesa, “Kūnai” man apskritai labai labai patiko, net daviau 5 žvaigždutes ir net iki šio atsimenu, kodėl (todėl, kad su aiškiom ir į temą pabaigom).

Iš šios knygos man liko kai kurių novelių atmosfera, nuotaika ir vaizdai, kurie vis pas mane sugrįžta. Kadangi esu magiškojo realizmo mylėtoja, tai patiko ir pasivaikčiojimai tarp paralelinių realybių, ir grožio mainai į įkvėpimą. O šiaip svarbiausia, kad buvo įdomu, smalsu ir puikiausiai susiskaitė. Todėl rekomenduoju nepraeit pro šalį, o aš tikiuosi atsidurti knygos pristatyme atkeliaujančioje Knygų mygėje (2022).

__________________________________________

Knygą skolinausi iš Naujamiesčio bibliotekos, pagaliau išmokau užsisakyt internetu (čia ačiū Giedrei M.)

Mirties ir gyvenimo klausimas / A Matter of Death and Life

Psichiatras Irvin D. Yalom skaitytojams pažįstamas iš knygų “Kai Nyčė verkė”, “Melagis ant kušetės” ir kitos. Ir nors bent porą turiu savo lentynose, nė vienos nesu skaičius. O šios ėmiausi rekomendavus draugei.

Iš knygos pavadinimo galima nuspėti, apie ką ši knyga, bet tikriausiai nelabai atspėsi, kad ji labai asmeniška, mėnesis po mėnesio sutuokitinių lūpomis pasakojanti apie ruošimąsi išeiti iš šio pasaulio. Irvino ruošimasis labiau hipotetinis – kažkada, bet dar ne dabar, o štai jo žmonos, su kuria Yalomas susituokęs jau daugiau nei šešiasdešimt metų – artimiausiu metu. Marilyn diagnozuotas vėžys, niekaip nepasiduodantis gydymui, o kur dar siaubingas vaistų šalutinis poveikis, visiškai atėmęs iš moters norą gyventi.

Irvin ir Marilyn šią knygą pradeda rašyti kartu ir kiekvienas pasakoja savo išgyvenimus. Marilyn po truputį ruošiasi iškeliauti, ji pasakoja apie ką galvoja, kaip jaučiasi, kaip ruošiasi, kaip suvokia paskutines iš smėlio laikrodžio byrančias jai likusio laiko smiltis. Ar reikia kabintis į gyvenimą iš visų jėgų, net jei jis yra nepakeliamas, skausmingas, siaubingas? Ar meilė yra maldauti kenčiant būti, ar meilė yra paleisti ir pasitikti vienatvę?

Vienas įdomus knygos aspektas – abu knygos autoriai netiki pomirtiniu gyvenimu ir aiškiai suvokia, kad mirtis yra visiška pabaiga. Nebeegzistavimas. Jokių susitikimų pomirtiniame pasaulyje ir jokios vilties. Niekaip negaliu prisiminti knygos, kur būtų žvelgiama panašiu žvilgsniu, juk labiau įpratę, kad žmonės gyvenimo pabaigoje įtiki, ieško Dievo. Kitas aspektas – Kalifornijoje, kur gyvena Irvin ir Marilyn yra legali “medically assisted” savižudybė. Kadangi Marilyn yra netikinti ir patiria siaubingą vaistų šalutinį poveikį, nuo pat knygos pradžios ji kalba apie tai, kaip norėtų pasinaudoti šiuo būdu išeiti – bet turi būti ne per vėlu, žmogus turi būti sąmoningas ir sugebėti pats išgerti vaistus. Kada jau yra tas momentas, kai nusprendi, kad tai tavo paskutinė diena?

Na, ir visi kiti, labai paprasti ir žemiški dalykai- kur dėti ir ką daryti su visokiais mielais niekučiais, kurie brangūs tik tada, kai žinai jų istoriją, suvenyrais, primenančiais keliones ir svarbius gyvenimo įvykius? Ar kada nors pagalvojai, kas atsitiks su visomis tavo knygomis, kai mirsi? Ar jos taps lobiu kitai knygų žiurkei, ar našta tavo neskaitantiems artimiesiems? Suvokimas, kad su tavimi dingsta ir visos tavo gyvenimo istorijos, smulkmenos ir detalės. Autoriai daug kalba apie tai, kaip suvokiama, kad silpsta protiniai ir fiziniai sugebėjimai, apie slaugą ir planavimą išsikelti iš brangių namų ir kitus labai skaudžius, bet būtinus sprendimus, kuriuos žmogus tokiame garbiame amžiuje turi priimti (žinoma, autorius ne kartą mini, kad jo pasirinkimų spektras dėl finansinių dalykų labai platus, ir tokie sprendimai gali būti tiesiog apriboti finansinių galimybių).

Gera knyga, paskaitykit.

Case Histories

Kate Atkinson viena iš mano mylimų autorių, kur gali tikriausiai bet ką rašyti – viską mielai skaitysiu, nes tiesiog stilius toks, kur gali klausyt ir klausyt, skaityt ir skaityt. Tai vertimus visus jau perskaičiau, o kai labai didelių eksperimentų nesinori, nusprendžiau imtis Kate Atkinson vadinamos Jackson Brodie Mysteries series. Gal bus mano 2022 nauja meilė?

Knyga pradedama trim, iš pirmo žvilgsnio nesusijusiomis istorijomis – pirmoje vasaros naktį dingsta maža mergaitė (jos pelytė ant knygos viršelio), antroje – mergina tampa lyg ir atsitiktine bepročio auka, o trečiojoje – jaunai motinai neatlaiko nervai ir kažkas atsitinka. Po trisdešimties metų, miršta dingusios mergaitės tėvas ir jos seserys nusprendžia išsiaiškinti, kas nutiko jų sesutei ir pasisamdo jau minėtą Jackson Brodie, buvusį policininką, kuris susiklosčiusių tam tikrų gyvenimo aplinkybių imasi privataus detektyvo verslo. Na, ir jam imus dėlioti vieną faktą prie kito, visos istorijos, kaip ir buvo galima tikėtis, apsijungia.

Šioje knygoje, be tos detektyvinės linijos, man labai patiko knygos veikėjai, vienu metu galvojau, kad man net vienodai rodo, kas ten ir kodėl nužudė, autorė galėtų vien tik pasakoti, kaip veikėjai jaučiasi ir ką galvoja, ir man būtų pats tas. Na, ir žinoma tas Atkinson angliškumas, angliškas humoras – man kaip saldainis. Žodžiu, jei mėgstat autorę – patiks, jei ne, tai gal reiktų pasieškot kitos knygos. Aš žadu suklausyti visą serialą, kiek yra.

Nepakartojamas A.J.Fikrio gyvenimas

Jai labai pasiilgote lengvos ir gražios knygos, kuriai neturite kažkokių ten didelių lieteratūrinių reikalavimų, o tiesiog norite knygos poilsiui, tai imkite “Nepakartojamą A.J.Fikrio gyvenimą”. Man puikiausiai suėjo už Kalėdinę pasaką, kuri gal ne visiems baigiasi gerai, bet galiausiai baigias laimingai – kas gali būti geriau Kalėdinei nuotaikai palaikyti?

Na, o kuriai knygų žiurkei nepatinka skaityti knygą apie knygyną, fainą knygų agentę, nelabai fainą (pradžioje), bet simpatišką ir gerietišką knygyno savininką ir pardavėją, gyvenantį atokioje saloje vos ne pasaulio pakraštyje. Ir jiems ten nutinka nuspėjami ir nelabai dalykai, apie kuriuos autorė kažkaip sugeba visai taip beveik neužknisančiai papasakoti. O kai jau knygos veikėjai skaito ką tik mano perklausytą Kate Atkinson “Case Histories” ir Elizabeth Strout “Olive Kitteridge”, į visus dalykus, prie kurių šiaip prikibtum kaip žiurkė, numoji ranka – ai, gi čia pasaka, toks savotiškas, knygų “Love, Actually”, kur gali šimtą kartų žiūrėti, nes nu faina, gražu, paprasta ir gera žiūrėt.

Su šventėm, tikiuosi gavot daug gerų knygų dovanų.

Kai tavo veidas išnyksta dūmuose

Numirėliui nereikia, kad jūs jį prisimintumėte. Iš tiesų, jam daugiau nieko nereikia – jis guli laimingas ir pūva. Numirėlio reikia jums. Žiūrėdami į jį, jūs suprantate, kad žmogus jau išėjo, jis jau nebėra aktyvus gyvenimo žaidėjas. Žvelgdami į mirusįjį, matote save ir suprantate, kad taip pat mirsite. Šis vaizdas sužadina savimonę. Jis gimdo išmintį.

Jei ši citata jums atrodo labai tiesmukiška ir žiauri, tai knyga tikrai ne jums, nes Cailtin Doughty knygoje nelabai rasit ką pūkuoto ir pagražinto. “Pagražinti“ knygoje yra nebent lavonai, kuriems balzamuotojai padaro klaikius makiažus, bandydami paversti mirusiuosius kuo labiau “natūraliai atrodančiais”, nesvarbu, kad kokia močiutėlė net lūpų niekada nepasidažydavo.

Autorė savo “karjerą” pradeda metus dirbdama krematoriumo operatore. Knygoje ji aprašo įvairias darbo smulkmenas, kurių vėlgi, jei nenorite žinoti, knygos neskaitykite. Man buvo įdomu. Noriu žinoti (nors gal ir ne viską taip smulkiai). Nežinodama prisifantazuoju nebūtų dalykų, nors, žinodama, tikriausiai irgi.

Taigi, matydama mirties industriją iš vidaus, ji mąsto, kaip norėtų laidoti savo artimuosius, ir kaip norėtų būti palaidota. Ką reiškia ritualai ir kaip juos pamiršdami žmonės nebežino, kaip gedėti, kaip išgyventi netektį. Kaip šiuolaikinis pasaulis pamišęs dėl jaunystės ir įsivaizduoja gyvensiantis amžinai. Bet vis tiek visi baigsime ten pat – dulkėse. Kokios paskutinės kelionės norėtumėte?

Atrodo, kad mirtis sunaikina mūsų gyvenimo prasmę, bet iš tikrųjų būtent ji pažadina įkvėpimą ir tampa mūsų kūrybiškumo šaltiniu. Kafka sakė: “Gyvenimo prasmė yra ta, kad jis baigiasi.” Mirtis – tai variklis, priverčiantis mus judėti, skatinantis siekti tikslų, mokytis, mylėti ir kurti.

_________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Liūtai ne avys”

Tokie smulkūs dalykai

Tokia mažulytė knygelė visiškai tinkanti Advento apmąstymams, pamąstymams ir susimąstymams apie tai, kas yra tikroji Kalėdų dvasia, kokio svorio yra sąžinė ir kaip sunkiai ar lengvai ji slegia pasirinkusįjį jos neklausyti ar klausyti.

Tikriausiai esate girdėję apie siaubingas vienuolių laikytas ne santuokoje pastojusių šeimų atstumtų merginų prieglaudas Airijoje. Kažkaip tos labiau į koncentracijos stovyklas nei į prieglaudas panašios įstaigos niekaip neįsipaišo į ką nors bendro su krikščionišku tikėjimu, atjauta, meile artimui. Kad ir kaip nesiverčia liežuvis, tai buvo labiau panašu į prekybą žmonėmis ir vergija. Didžiulis dramblys kambaryje, apie kurį buvo tiesiog nekalbama. Dar labiau plaukai piestu stojas, kad už visą šitą reikalą, kuriame pražuvo tūkstančiai moterų ir vaikų, valstybė atsiprašė tik (įkvėpkit) 2013 metais. Ar atsiprašė bažnyčia (prieglaudos buvo išlaikomos valstybės ir bažnyčios), nesu girdėjusi.

Iš pradžių visiškai paprasta vieno žmogaus istorija, pradžioj net atrodo kiek nuobodoka, kad net pagalvoji, ko čia visi taip liaupsina knygą, netikėtai priešpastato skaitytoją prieš Ferlongo – nesantuokinio sūnaus, o dabar penkių mergaičių tėčio – pasirinkimą matyti arba nematyti. Ferlongas, galvodamas apie savo motinos likimą, turi kaip pasakoj pasirinkti iš dviejų kelių, kur vienu eidamas galvos neteksi, o antru – pražūsi. Ištinka toks netikėtas knygos posūkis į gylį.

Rekomenduoju ir už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos.

The Island of Missing Trees

Esu Elif Shafak fanė, perskaičiau beveik visus jos romanus (va, matau, kad dar “Black Milk” neskaičius, reikės pasitaisyti), o bet tačiau, gal dėl didelių lūkesčių po “10 Minutes, 38 Seconds in This Strange World” šioji man nepaliko didelio įspūdžio. Kaip gaila! Ypač, kad ir vėl Elif Shafak pasirenka temą, apie kurią niekas nesiveržia per daug diskutuoti, na, žodžiu, eilinis Europos skaudulys – Kipras ir jo padalijimas.

Šia tema jau seniai maga pasidomėti ir knyga buvo gera proga, visada smagiau per knygą. Salos istorija pasakojima per meilės prizmę, jos pagrindiniai veikėjai graikų kilmės kiprietis Kostas ir turkų kilmės kiprietė Dafne – Kipro Romeo ir Džiuljeta – įsimyli ne tą, ką reikia ir ne tada, kai būtų galima. Bet myli, slapstosi, susitikinėja, slepiasi pas taverną laikančių gėjų porą. Pradžioj lyg ir nieko būtų, bet įsiplieskia konfliktas ir nutinka, kas nutinka.

Tai viskas ten su ta istorija gerai, ir surašyta gražiai per foninę veiksmo stebėtoją – figą, bet kažkaip man pritrūko gilumo tiek personažų, tiek siužeto. Kažkaip man pasirodė supaprastintas variantas (čia gal jau Malaparte su savo “Oda” pakorojo man), net labiau gal skirtas young adult auditorijai. Nors graži ta figos linija, bet kai kur autorė vos ne atpasakoja Peter Wohlleben “Paslaptingą medžių gyvenimas”, tai nžn, net akis norėjos pavartyt.

Bet šiaip prognozuoju, kad knyga turės milijona fanų ir išversta bus mylima ir skaitoma. Pasilieku prie “Stambulo pavainikės” ir “10 minučių” kaip mėgstamiausių Elif Shafak knygų.

Akys chimeros

Šis romanas kiek susišaukia su populiariąja Norberto Černiausko “Paskutine Lietuvos vasara”, tikriausiai čia vėl panašiai koletyvinė pasąmonė suveikė, kaip kad su tais devyniasdešimtųjų romanais. Ir tikrai, nors romane kalbama tik apie vieną dieną, skaitytojas spėja gerai susipažinti su to laikmečio žmonėmis, puikiausiai galima pajusti tos vasaros ir tarpukario aktualijas ir nuotaikas. Gal nebebuvo taip nauja, bet buvo įdomu.

Prieškario Lietuvoje svečiuojasi kultūrininkų delegacija iš Lenkijos, tad šios dienos iškylos dalyvių pagrindinis tikslas kaip nors iškentėti neįsivėlus į diskusijas apie Vilnių. Sunku. Per vakarykštes iškilmes ir pabūvį vos išvengta muštynių. Šiandien visi pagiringi, išvykos laivas mažokas ir nėra kur pasislėpti nuo saulės, išvyka prastokai suorganizuota, o kur dar visokios vietinės reikšmės rašytojų ir poetų intrigėlės. Kas iš Paryžiaus, kas iš kaimo, kas geriau eiles rikiuoja, kam skyrė stipendiją, o kas laimėjo premiją ir ar buvo jos vertas.

Na, nepaisant kelių įžymybių, didžiausia knygos ir laivo žvaigždė yra moteris su praeitim – žymi poetė, šviežiausia laureatė. Tad visos akys į ją. Net ir lenkai ją žino ir apkalba. O ji pati tam laive kenčia – jei galėtų, pasirinktų būti bet kur, tik ne čia. Geriausia – savo kambary, toli nuo mokytojos darbų, nuo skaudulingos motinystės reikalų, kur galėtų pamiklint ranką eiliuodama, o gal net pavyktų sėkmingai išbandyti prozą. Kas ta žvaigždė akylesnis skaitytojas supranta iš karto, o atsipalaidavęs sužinos pabaigoje.

Man tikrai patiko įsijausti į tą dieną ir atmosferą, jaučiasi, kiek įdėta darbo, perskaityta ir surinkta informacijos, bet kliuvo, kad kartais gal perlenkta stengiantis viską, kas žinoma, sukišti į tekstą. Suprantu, kad gal noris, bet ar reikia? Ta informacija dažnai pateikiama per veikėjų dialogus, kurie, ypač pabaigoje, tampa sunkūs, nebegyvi ir nebeįdomūs, kad ir kaip žaismingai ir vykusiai autorė įpina tuo metu vartotus žodžius ir jų formas. Gyvi žmonės taip nekalba, ir abejoju, kad tada kalbėjo paragrafiniais dialogais, kuriuose dėstoma teorija ir smulkiai aiškinamos vienokios ar kitokios pažiūros. Nepatiko, prabraukiau akim, bet šiaip nesigailiu skaičius, praplėtus akiratį. Biškį apkarpius, būtų net labai gerai.

Manifesto on Never Giving Up

Skaičiusieji nerealiąją Bookerio laimėtoją “Girl, Woman, Other” autobiografinėje “Manifesto” tikrai ras daug autorės gyvenimo atspindžių. O ši asmenybė tikrai neeilinė ir gyvenime jai teko pramušti daug sienų ir perlipti per daug stereotipų, klasinių klasifikavimų ir t.t., sunku net suskaičiuoti ir įsivaizduoti. Galite net save pratestuoti – ar žiūrėdami į autorės nuotrauką matote 25 procentus šiaurės europietiškų, 14 procentus škotiškų, 7 procentus airiškų ir 4 procentus norvegiškų genų? Atsakymas manau kiekvienam aiškus, o kaip po šios statistikos keičiasi požiūris į autorę? Atsiveria nematyti klodai – tiek į plotį, tiek į gylį. Kaip keičiasi žmogaus gyvenimas, jei visi jo kūne vizualiai mato TIK 50 procentų nigerietiškų ir togietiškų genų ir ji skelbiama kaip pirmoji juodaodė, laimėjusi Bookerį?

Vizualiai matosi, bet kultūriškai Bernardine su tais puse savo genų neturi jokio ryšio – emigrantas tėvas nepasakojo savo istorijos, nemokė kalbos, pats nepalaikė jokių ryšių su Nigerijoje likusiais giminaičiais. Evaristo gyvenimas, jos gyvenimo posūkiai tikrai labiau panašūs į roller coaster – iš tam laikui absoliučiai nepriimtino meilės ryšio į diskriminacija persisunkusį pasaulį gimę vaikai ir visa šeima niekaip netilpo į jokius socialinius rėmus ir klasifikavimo lenteles, pačios Evaristo meilės istorijos iš dalies nugulė į “Girl, Woman, Other” – spalvingesnį gyvenimą sunku ir sugalvoti.

Ši giminės ir autorės kilmės istorija ir identiteto paieškos buvo pati įdomiausia knygos dalis. Dar knygoje autorė aprašo savo kūrybinį kelią, išleistas knygas, šioj vietoj gal kažkam bus įdomiau nei man, bet iš esmės rekomenduočiau perskaityt, pavartyt nuotraukas, prisiliesti prie to išprotėjusio pasaulio, iš kurio atėjo autorė.

O pabaigai pridursiu, kad nuoširdžiai manau, kad ant Bookerio scenos pasiimti apdovanojimo Bernardine Evaristo turėjo žengti viena. Nors ji ir sako, kad jai buvo garbė būti šalia Margaret Atwood ir ji džiaugėsi dviejų moterų pergale, aš vis dėl to manau, kad kažkam pritrūko kiaušų kietumo ir drąsos, kurios tiek daug gyvenime reikėjo Bernardine, kad nominuotų pirmąją juodaodę (taip rašo ant knygos atvarto, man po šios knygos tikrai dingo bandymas autorę kažkur priklasifikuot) moterį Bookerio laimėtoja. Tik ją vieną. Be jokio papūkavimo su Atwood. Man šis “garbingas” aktas yra kažkoks nepagarbus abiejų moterų atžvilgiu, ypač kai Atwood ir taip jau turi Bookerį, ir niekaip jau čia neprakiši skolų “už gyvenimo nuopelnus”. Gal dėl to Evaristo Bookeriui knygoje skyrė palyginti nedaug dėmesio.

Artūro sala

Pročidos sala yra pakeliui iš Neapolio į Iskiją, kur poilsiaudavo Elenos Ferrante nuostabiosios draugės. “Artūro sala” man pasirodė panaši paauglystės istorija, kaip ir pirmosios “Nuostabioios draugės” istorijos dalys, tik vyriška ir, priešingai nei Elenos ir Linos, kur nuolatos aplink malasi šeima, draugai ir giminaičiai – čia labai vienišo berniuko istorija.

Vienatvė, kurioje didžiąją dalį savo vaikystės gyvena Artūras, balansuoja tarp visiško vaiko apleistumo (motina mirė gimdydama, o tėvas nuolatos blaškosi po pasaulį) ir visiškos laisvės – tiek kūnui, tiek fantazijai. Ta vienatvė plyti ne tik jūros įrėmintoje saloje, berniukas dar suspaustas į labai vyrišką pasaulį – gyvena “Vyrų” name, kur dar iki Artūro moterys nebuvo pageidaujamos, o paskutinioji buvusi nuskurusioje viloje greičiausiai ir buvo Artūro idealizuojama motina – vienintelė moteris, verta jo vyriškos meilės.

Galima tik įsivaizduoti, kaip apsiverčia pasaulis, kai klajoklis laisvamanis tėvas į salą parveža vos už sūnų vyresnę pamotę – meilią išsigandusią merginą, kuri mielai apgaubtų paauglį savo švelnumu. Bet Artūras, prisifantazavęs, visiškai emociškai nepatyręs vaikas, pasimeta savo jausmuose, o ir šalia nelabai yra kas, galintis padėti tuose jausmuose susigaudyti. O kur dar vėl įsimylėjęs tėvas (ir visai ne savo jaunąją žmoną).

Labai atmosferiška ir pagauli knyga, nors vietomis gal kiek užsižaidžianti ir trumpam tampanti kiek nuobodoka, bet tik trumpam keliose vietose. Ir šiaip viean iš tų, kuriose paskęstama – nuotaikose, personažuose, aplinkoje. 1957 metais parašyta, ji švelniomis užuominomis kalba apie seksualinės tapatybės paieškas, jauno žmogaus brendimą, bet labiausiai vis dėlto ši knyga apie vienišą vaiką, kuriam tenka viską suprast ir atrast pačiam – sugalvot, kas yra meilė ir kokia ji turi būti, koks turi būti tėvas ir iš ko galima sulaukt švelnumo ir dėmesio. Nors jau galima įtart, kad neišmylėtas vaikas vargu ar kada pats mokės mylėti ar kitam duoti tai, ko pats negavęs.

—————————————-

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”. Už puikią viršelio iliustraciją – Kazimierui Dainovskiui

Jūs gi juokaujate, pone Feynmanai!

Kas man patiko šioj knygoj – tai sveika dozė saviironijos, žiūrėjimas į pasaulį išpūstom vaiko akim ir nesusireikšminimas. Vien iš nuotraukos matyti, kad šis genijus atsipūtęs (Nobelio premija jį labiau sunervino, nei pradžiugino (išskyrus galimybę nusipirkti namą ant jūris kranto)), biškį atitrūkęs nuo realybės, bet kartu labai sveiko proto ir dar sveikesnės drąsos, kad sugebėtų kvestionuoti visokiausias pasaulio kvailybes. Ir kartais žiauriai užnisantis, nes iš principo nedarys to, kas jam atrodo kvaila, net jei tas veiksmas yra paskutinis reikalingas parašas ant biurokratinio popiergalio – maždaug juk sutarėm, kad pasirašysiu trylika kartų ir nedaugiau. Taškas. Bet tikriausiai būtent ir todėl apaugame biurokratinėmis procedūromis ir popierėliais, nes dažniausiai tingime cackintis, norime kuo greičiau nebeturėt reikalų ir t.t. Tik ne Feynmanas. Tikra laisva dūšia.

Na, o žinia, kad genialumas slypi paprastume ir sveikame prote -sena tiesa ir knygoje koks milijonas to įrodymų ir daugybė atvejų apie tai, kaip Feymanas visiškai nebūdamas ekspertas, vien užduodamas paprastus klausimus (o dažnai ir tik vieną paprastą klausimą) sugebėdavo durti pirštu į silpniausią projekto vietą.

“Nuostabiausiai” skaitydama knygą jausdavaus tuomet, kai autorius aiškindavo kokią “akivaizdžią” tiesą ar sprendimą ir aš vis tiek kaip dundukė nieko nesuprasdavau. Na, kad ir, pavyzdžiui, kaip ten jis sugalvojo atidarynėti seifus – biškį pirmyn, biškį atgal, pirmyn atgal, nu du skaičiai aiškūs, o paskui ten abra kadabra ir jau viskas atidaryta. Na, žodžiu, į genijus nepretenduoju, tas jau seniai aišku.

Vietomis knyga gal kiek ištęsta, kai kurie gyvenimo įvykiai gal ir nebuvo verti paminėjimo, kartais gal nelabai tiksliai išversta (bajerius visada sunku išversti, o čia teko patirt jausmą, kad jauti, kad turi būt juokinga, o nejuokinga), bet šiaip poilsiui puikiausiai tinka, ypač jei mėgstate skaityti apie genijus, žmones orkestrus ir visų galų meistrus. Na, ir jei norite pasisemti stiprybės nesureikšmint “reikšmingų” žmonių, nes būtent tuo ypatingai pasižymėjo Feynmanas.

________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Briedis”

Nuojauta

“Nuojauta” susiskaitė rekordiškai greitai ir tas greitis tikrai buvo savotiška atgaiva. Nepaisant to greičio, knyga pajudina tikrai daug su motinyste susijusių gilių klausimų, prie kurių ir perkaičius knygą mintyse vis sugrįžtu. O klausimai tokie, apie kuriuos gal ir nelabai mėgstama, bet vis dažniau garsiai kalbama – apie motinų psichinę sveikatą, apie pogimdyvinę savijautą ir šiaip savijautą ir atskirtį auginant mažus vaikus, apie visuomenės lūkesčius motinoms ir kaltę, kad vaikas ne toks kaip visuomenė tikisi, apie motinomis tapusių moterų gyvenimą, kuriame kalbėti apie mamystės sunkumus tarsi net nepadoru, nes “kokia gi tu motina!” Ir “vaiko auginimas prasmingiausias darbas pasaulyje”.

Nors knygos tema tikrai ne naujiena (“Let’s talk about Kevin” iki šiol bijau skaityt, “Apginti sūnų” – labai patiko), man patiko, kaip knygoje bandoma papasakoti apie tikriausiai didžiausią gyvenimo lūžį, kuris įvyksta susilaukus vaikų. Kaip gyvenimas gali nušvisti vaivorykštės spalvom, bet ir gali nublokšti į visišką bedugnę, koks klaikus jausmas turėtų ištikti suvokus, kad nieko tam vaikui nejauti ir neįmanoma nieko atsukti į pirminę padėtį. Ir kokia kančia vaidinti laimės burbulo spektaklį.

Bet nepaisant visų knygos temų aktualumų ir svarbumų, vis dėlto negaliu pasakyti, kad patikėjau ir iki galo išjaučiau Blajos personažę. Suprantu visas vaikystės traumas, motinos nemeilę ir jos pačios nemeilę dukrai, bet maždaug nuo knygos vidurio pradėjau ja nebetikėti, o va dėl ko, tai niekaip nesugalvoju. Gal dėl “užstrigimo” nemeilėje ir visiško nebandymo iš tos būsenos išeiti – dėl dievo meilės, gi čia mažas vaikas, o ne monstras. Gal man pritrūko tokio suaugusio žmogaus atsakomybės prisiėmimo, kai jau nebegali nurašyti visko ant sunkumų po gimdymo, nemigos ir t.t. Kažkaip pradedi žinoti, kaip maždaug viskas baigsis – taip arba anaip ir kažkoks banalumo poskonis atsiranda.

Bet kokiu atveju knyga tikrai patiks Liane Moriarti “Big Little Lies”, Celestes Ng ir panašių knygų gerbėjoms. Man net knygos tonas vienodas, kaip ir šiose. Autorė, man atrodo, sąmoningai tą toną pasirinko, kažką apie šias knygas mini interviu knygos pabaigoje. Nu, biškį išsiplėčiau, gal užteks jau.

Viešbutis “Didžioji M”

Nepatikėsit – dar viena knyga apie našlaičius. Jau greit skelbsiu paiešką knygos vaikams ir paaugliams, kur nėra našlaičių. Nors iš tikro peršasi jausmas, kad rašytojams trūksta fantazijos, jei negali parašyt knygos, kurioj nereiktų vaiko įstumti į tragediją ir tada rašyti, apie tai, kaip jam sekasi ar nesiseka iš tragedijos kapanotis. Negi niekaip kitaip nebegalima vaikams papasakoti apie vertybes, meilę ir t.t.?

Šitas pabambėjimas nebuvo skirtas knygai, tiesiog jai nepasisekė įsispraust tarp kitų našlaičių knygų. Šioji turi gerą humoro užtaisą, nebijojimą pasijuokti iš savęs ir šiaip tokia nenugrimzdusi į liūdesį, nors tas liūdesys toks – visada šalia, keliauja kaip už virvelės pririštas helio balionėlis.

Kosas – trylikametis berniukas, kurio tėtį futbolo varžybų metu, kaip tik Kosui mušant įvartį, ištinka infarktas. Jam labai baisu, nes mamos nebėra, ir, jei gydytojai nepastatys tėčio ant kojų, nežinia, kas nutiks su Kosu ir trim pašėlusiom jo sesutėm. Ir kas pabaigs pakabinti likusias raides ant šeimos viešbutuko?

Žodžiu, kol tėtis ligoninėje, Kosui tenka galbėt ir viešbutį, ir seses, ir savo meilę. Viskas vos per kelias savaites. Taip jau būna. Gelbėjimo akcija vyksta su daugybe nuotykių, kuriozų, laimingų ir nelabai atsitikimų, ir, nepaisant visų negandų – daugybe meilės, kuri vienintelė tikriausiai ir gali išgelbėt pasaulį. Rekomenduoju knygą truputį prakutusiems, gal nuo kokių 10+.

——————————————-

Už knygą dėkoju leidyklai “Debesų ganyklos”

Liv Marija

Su “Liv Marija” tai tokie reikalai – iš pradžių net nesiruošiau skaityt (nusprendžiau pagal viršelį ir erzinančią paantraštę), bet užtikau bibliotekoje, pamačiau kad plonytė, perskaičiau ir, nepaisant visokių “kaip gražu” ir “kas čia per nesąmonė”), visai ji man patiko. Labiausiai patiko ir romatiškai užliūliavo pirmoji knygos dalis – tokia romantiška šeima – į salą užklydęs milžinas norvegas veda vietinę merginą, jie lieka saloje, gimsta duktė, kurią jie apgaubia didele meile, suteikia didelę laisvę, įmanoma tik tokioje saloje. O paskui kažkoks prašalietis atvykėlis, niekšas!, ima ir sujaukia šią idilę, Liv Marijos mama iš fėjos pavirsta ragana ir iššiunčia dukrą į bokštą – Berlyną.

Čia Liv Marija patiria savo didelę meilę, kuri įsirėš vos ne kūne. Pats paauglystės meilės romanas mane įtikino, bet čia jau būsim apie knygos vidurį ir iš dramos persikelsim į melodramą, kuri vis tiek smagiai susiskaitė, na, tik tiek, kad nelabai įtikinamai, bet kaip melodramai galim atleist. Labiausiai mano “mama cenzūros” nepraėjo knygos pabaiga, kad ir kaip visaip stengiausi save įtikinti, kad Liv Marija yra laisva dūšia ir nesutverta būt uždaryta ar susidorot su senos meilės prisiminimais-neprisiminimais (na, sakau, kad įsirėžę iki kaulo).

Tad perskaičius liko visai geras jausmas, gavau daugiau nei tikėjaus, bet va, per daug gilintis ir narstyt charakterių kažkaip nesinori, nes pradedi labai kabinėtis. Tai ir paliksiu geriau šią knygą laisvai plūduriuot prisiminimuose, kaip lengvą, gražią vasaros skaitinį.

Lota

Skaitydama šią knygą jau mačiau, kaip maniškiai skaitydami kniaukia, kad ir vėl knyga apie našlaičius. Na, taip, tikrai knyga apie našlaitę Lotą. Jos mama visai neseniai mirus, tad Lota vis dar labai intensyviai išgyvena gedulą ir, man atrodo, kad autorei tikrai pavyko neįkyriai ir tikroviškai aprašyti mergaitės išgyvenimus.

Taip pat patiko, kad autorė pasirinko netobulą (akylai visuomenės akiai) mamą ir taip suteikė knygai dar vieną posluoksnį – mama yra mama, kokia ji bebūtų. Taip pat labai pritiko Lotos susirašinėjimas su tėčiu sms’ais – kažkaip natūraliai įsipiešė ir leido pajusti tą maskuojančio “viskas gerai” apgaulingumą. Tai kaip ir viskas ok, bet vis galvoju, kaip prie šios knygos privilioti jaunąjį skaitytoją, kuriam knyga adresuota?

________________________

Knyga skolinta iš Girulių bibliotekos