Say Nothing – live

Kadangi preitą savaitę išpuolė nuvažiuot į Airiją, sugalvojau, kad laikas imtis skaityti taip išgirtos Patrick Radden Keefe “Say Nothing. A True Story of Murder and Memory in Northen Ireland”, o kartu nuvažiuoti į Belfastą ir sudalyvauti Black Cab eskursijoje. Šioje turistai susodinami į juodus Londono taksi, kuriuos vairuoja The Troubles dalyvavę vairuotojai ir pasakoja savo istoriją. Iš savo pusės. Beje, iš Dublino ekskursantus lydėjusi gidė, prasidėjus reikalams buvo vos vienuolikos metų mergaitė, tai irgi turi savo perspektyvą. Tokią, kai į kūną sprogus bombai susminga stiklai…

Įsėdus į taksi vairuotojas paklausė, kas iš kurios šalies, tai mano kompanijoje buvo trys britai, nelabai supratau, ar velsiečiai ar anglai, kažkokie lygtai gyvenantys ant ribos, aš ir, nu jo…., rusas. Tai su britais mandagiai pakalbėdavom, o su rusu, žinoma, nė žodžio, į vienas kito pusę net nežiūrėjome. Beje, Airijoje visi labai klausinėjo, kaip jaučiamės dėl to, kas vyksta Ukrainoje.

Niūri ekskursija. Labai nejauki. Neįtikėtina, dėl to, kad respublikonų-katalikų ir unionistų-lojalistų-protestantų gyvenamuosius rajonus vis dar skiria aukštos tvoros, kad septintą ryto ir septintą vakaro atidaromi/uždaromi vartai, skiriantys šiuos rajonus, ir virš 85 procentų gyventojų nenori, kad tvoros būtų panaikintos. Beje, sienos tarp Šiaurės Airijos ir Airijos respublikos nėra, valstybes skiria tik raudonais dažais nutaškytas ženklas – po Brexito Šiaurės Airija liko Europos Sąjungos muitų zonoje.

Kad suprasti šio konflikto ištakas, reikia keliauti į 1600-uosius, galima įsivaizduoti, kiek čia istorinio palikimo, žaizdų, traumų, politikos žaidimų. Bet grįžkime į Black Cab. Savo taksi vairuotojo vardo nebepamenu, bet labai dažnai jis savo istoriją pasakodavo sėdėdamas už vairo, nes tiesiog negali to daryti stovėdamas prieš žmones, vis dar per daug jautru. Pirmą kartą policijos buvo sučiuptas gatvėje budamas vos septyniolikos ir du metus praleido kalėjime be jokių konkrečių kaltinimų ir teismo. Antrą kartą kalėjime atsidūrė dėl ginklo laikymo ir kalėjime praleido, jei teisingai supratau, 3.5 metų iš 7. Kartu su kitais suimtaisiais atsisakydavo dėvėti kalėjimo rūbus, taip protestavo prieš tai, kad buvo laikomi kriminaliniais nusikaltėliais. Skelbė esą politiniai kaliniai. Ką dėvėdavo? Nieko. Būdavo susisupę į paklodes. Metų metus. Badaudavo reikalaudami minimalių teisių gauti siuntinius iš šeimų, susitikti su artimaisiais.

Visas rajonas Falls gatvė iš respublikonų pusės išpieštas štai tokiais “murals”, daug Memory gardens, kur paminimi žuvę nuo neramumų pradžios. Kai už sienos užvažiavome į unionistų pusę, ten tiesiog sienos su grafičiais, jokių “šventumų” ir pagerbimų. Beje, visur rašau, kad konfliktas tarp respublikonų ir unionistų, nes pats vairotojas sakė, kad čia su religija nėra nieko bendro, tiesiog taip išėjo, kad dauguma respublikonų – katalikai, o unionistų – protestantai. Jis pats nepripažįsta “jokios organizuotos religijos” ir į bažnyčią nekelia kojos.

Šiaurės Airijos respublikonai remia Palestiną, Če Gevara – jų žvaigždė, nes, pasak, jų airių kilmės (netikrinau). Po Brexito vėl buvo neramumai, o šiuo metu pirmą kartą istorijoje respublikonai turi daugaiu nei 50 procentų vietiniam parlamente, bet kaip sakė dubliniečiai, abi pusės atsisako sėdėti vieni šalia kitų. Įdomiausia, kad nei britai, nei patys airiai, apie tai, kas vyko Belfaste per daug nežinojo, niekas per daug apie tai nekalbėjo, buvo gana ignoruojamas reikalas. U2 dainos “Sunday Bloody Sunday”, “Where the Streets Has No Name”, The Cranberries “Zombie” yra apie The Troubles. Visais laikais tavo vardas pavardė ir adresas Belfaste galėjo lemti gyvenimą arba mirtį. Dėl to Bono ir dainuoja apie miestą, kur ši taisyklė neveiktų.

Divis Tower, kuriame gyveno išvaryti katalikai, o viršutiniuose aukštuose buvo įsikūrusi britų kariuomenė ir snaiperiai. Toliau – murals, sienos, vis dar naudojami vartai.

Belfaste taip pat yra gražus Titaniko muziejus. Mano Black cab vairuotojas sakė kojos ten nekels, nes Titaniką statė išskirtinai protestantai, katalikai neturėjo progos užsidirbti papildomo duonos kąsnio. Ekskursijos vadovės nuomone, niekas nelaimėjo, nei IRA nei britai, tad laikas viską palikt istorijai ir judėt pirmyn.

Titaniko muziejus

Tranzitas

“Tranzitas” nesurezonavo kaip “Kontūrai”, visiškai neįsivaizduoju net, ką parašyt apie knygą. Gal kažkiek dėl to, kad čia antroji trilogijos dalis ir šia knyga tiesiog prasitęsė “Kontūrai”? Bet kartu, knyga labai gerai skaitėsi, maždaug jautiesi taip, kad ji galėtų niekada nesibaigti, skaityčiau sau toliau, kaip niekur nieko. Ją beveik ir galima atsiversti ir skaityti nuo bet kurio skyriaus, bet kurios vietos. Skaitydama jaučiausi kaip autorės šešėlis, sekiojantis pagrindinę veikėją jos kasdinybėje, kurioje bjaurūs kaimynai, bjaurūs remontai ir neišvengiami pokalbiai su statybininkais, ilgas sėdėjimas pafilosofuojančio kirpėjo kėdėje (“Suprantat, – pasakė, – toks gyvenimas -vakarėliai, narkotikai, linksmybės visą naktį – daugiau ar mažiau kartojasi. Jis niekur neveda ir neturi vesti, nes simbolizuoja laisvę”), knygų festivaliai ir pristatymai (“Požiūris, kalbėjo jis, yra kaip tos poros, per skyrybas perpjaunančios sofą pusiau: sofos nebėra, bet užtat bent jau gali sakyti, kad viskas sąžininga.), kuriam pasibaigus visi tiesiog išsiskirsto namo (ne kaip pas Anthony Horowitz, kurio dabar klausausi, ten literatūriniai festivaliai baigiasi lavonais).

Labai laukiu trečiosios dalies, mielai skaitysiu, tikiuosi ilgai neužtruks vertimas, kad dar būtų neišsivadėjęs pirmųjų dviejų knygų vaibas. Labai smalsu, kaip trečiosios dalies pavadinimas bus įpintas į knygos pradžią – pirmieji du paminimi praktiškai pirmuosiuose puslapiuose. Neturiu po ranka pirmosios, bet šiojoj – trečiajame sakinyje – “Nori pranešti, kad mano danguje netrukus įvyks reikšmingas tranzitas.”

________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Utzas

Nors buvau knygos pristatyme Pavilijone ir maždaug žinojau siužetą, nelabai įsivaizdavau, koks bus knygos stilius, labiau buvau nusiteikus kažkam labai niūraus ir sunkiai skaitomo, o buvo visiškai atvirkščiai – labai smagiai susiskaitė. Labai sužavėjo, kaip autorius tokios mažos apimties tekste tiek visko sutalpino, atrodo, nupasakojo šimtą istorijų, o paskui dar skaitytoą paliko su milijonu klausimų iškeltų paskutiniuose knygos puslapiuose. Skaitai sau knygą, ir įsivaizduoji, kaip čia supranti Utzą, pagrindinį veikėją, atsipalaiduoji, savotiškai užjauti jį, nerandantį vietos, nesugebančio palikti Prahos, puikiai suprantančio, kokia vieniša būtų emigracija. Gal ir kiek keistos atrodo jo kelionės į Vakarus, aistra porcelianinėm figūrėlėm (kurios man šiaip tai visai nepatinka) dar keistesnė, o pabaigoj supranti, kad arba autorius, arba Utzas, arba abu tiesiog tave žavingai apsuko. Rekomenduoju nepraeiti pro šią knygą, bus kokios dienos malonumas.

Darbuotojai

Nuuuu tokia, nežinau. Nelabai man. Nespasirodė man kažkaip tema labai kažkokia nauja – konfliktas tarp žmonių ir žmonių sukurtų žmogonų be atgalinio bilieto skriejančių kažkur toli į kosmosą, Žemės ilgesys. Sunkiai įsitraukiau, labai jau viskas išplaukę, kad ir kaip stengiausi neskubėdama skaityti, nebuvo lengva dėmesį išlaikyti (po Rachel Cusk “Kontūrų” turiu naują plonų knygų skaitymo strategiją – skaityti lėtai.). Žinoma, po truputį autorė atskleidžia, kas čia vyksta ir apie ką kalbama, bet man nesurezonavo, žodžiu nebuvau labai jautri skaitytoja šį kartą. Pati knygos pabaiga, kaip ir įvykių/eksperimento ataskaita, buvo įdomiausia knygos vieta, realiai perskaičius pabaigą, reiktų knygą iš naujo skaityti, tikriausiai taip ji ir parašyta, daugkartiniam skaitymui ir interpretavimui, bet žinot, kaip pas mane ten su daugkartiniais knygų skaitymais, jei autorius ne Elizabeth Srout…

Žodžiu, rekomenduoju tiems, kam patinka visai nuplaukusios ir neturinčios aiškaus siužeto knygos, įdomios rašymo formos. Jei su science fiction nepakeliui, tai irgi neprasidėkit. Dėl visų šitų neaiškumų ir interpretavimo galimybių visai patiktų man padiskutuot kokiam knygų klube, bet turi jau labai būt pažengęs klubas. Dar rekomenduoju pasigooglint menininkę, kurios objektai įkvėpė autorę, gal kažkaip daugiau konteksto ir apibrėžtumo tada turėsit.

Pranešėjas ir Prezidentas

Tegul būna įrašas, kad perskaičiau. Nelabai čia ką aprašysi, reiki skaityti. Po “Kabineto”, žinoma, jau buvo galima įsivaizduoti, kas laukia, palyginus su “Kabinetu” šiai, mano požiūriu, pritrūko vientisumo. Ir šiaip ir neramu, ir iki negalėjimo absurdiška, kad, nepaisant visko, kas parašyta knygoje, priklausomai nuo to, kokie bus kiti kandidatai, gali tekti ir pačiai balsuoti už dabartinį prezidentą. Dovydas Pancerovas jau paskelbė, kad išeina iš Laisvės TV kažko rašyt, tai su nekantrumu laukiu.

Kantrybės akmuo. Sengė Sabur

Atiq Rahimi yra prancūzų-afganų rašytojas, kuris savo knygą dedikavo žiauriai vyro nužudytai afganų poetei. Vien jau žodžių junginys “afganų poetė” neįprastas ausiai. O tada pradedi savęs klausti, kodėl neįprastas, kas čia neįprasto. Aišku, kad neįprasta, nes Afganistanas – tikrai ne moterų žemė. Irano moteris pastaruoju metu ryškiai matome ir girdime, o Afganistano? O kai nematai moterų, geriausiu atveju, tik žmones plevėsuojančius čadromis, ar labai dažnai pagalvoji, kad po ta čadra – poetė? Tikriausiai nelabai, nebent Prancūzijoje?

Mažas, nesiliaujančių kovų apsuptas kambarys. Kambaryje – komos ištiktas vyras ir besimeldžianti žmona. Viena iš tų, kur po čadra – beveidė, beveik neegzistuojanti. Likusi viena (likti be vyriškos lyties globėjo vos ne tolygu mirčiai), ji tarsi suvokia, kad dabartinė, iš šono žiūrint beviltiška ir siaubinga situacija, yra vienitelis laikas, kai ji gali būti žmogumi, gali įgarsinti savo mintis, jausmus ir gyvenimą apskritai, tai momentas, kai praskleidžiama nuasmeninanti ir suprimityvinanti čadra, ir skaitytojas pamato žmogų, išgirsta tikrąją, nefasadinę istoriją. Netikėtą. Deja, laisvė trunka vos akimirką – ne tas laikas ir ne ta žemės vieta, kad ji galėtų trukt ilgiau.

Ši knyga yra pats tikriausias žodžių paminklas afganų poetei.

_______________________________________________

Už knygą dėkoju “Alma Litterai”

Meno klajūno eskizai

Iškart prisipažįstu, kad esu šališka, ir dar paminėta šitoje knygoje, kurioje autorius rašo, kad gauna laiškų iš gerbėjų. Tai, žinokit, čia apie mane. Prieš porą metų rašiau Stasiui Eidrigevičiui laišką per Facebook, kur rašiau, kokia man svarbi jo kūryba. Jei atvirai, tai dabar suprantu, kad mano supratimas apie jo kūrybą buvo per siauras, nes gerai žinojau tik jo iliustracijas vaikiškoms knygoms. Prisipažįstu, kad jo įkvėpta jo iliustracijų K. Sajos knygai „Už nevarstomų durų“, dailės mokykloje turėjau taškavimo periodą. Manau, kad didžiausia priežastis, kodėl jo iliustracijos taip mane užkabino, buvo jų daugiaprasmiškumas ir sugestyvumas. Kai mano vaikai buvo maži, daugely knygų buvo mokoma jausmų pavadinimų: linksmas, piktas, liūdnas, išsigandęs, bet jose nebuvo jausmo „nerimas“. Vaikų knygose neminimas angst arba anxiety, nors aš prisimenu, kad būtent tai dažnai jaučiau. Būtent tą jausmą man įkūnijo Eidrigevičiaus iliustracijos Vytautės Žilinskaitės knygose.

Kai KŽL paklausė manęs, ko norėčiau iš knygų mugės, pasakiau, jog Eidrigevičiaus. Ji pasakė, kad tą jau ir taip buvo suplanavusi. Tai gavusi autografuotą egzempliorių perskaičiau laiminga, kone išsišiepusi. Knyga sudaryta iš įvairių Eidrigevičiaus esė tekstų, tai skaitytojas tegu nesitiki, kažkokios chronologinės biografijos, nes čia – įspūdžių koliažas. Miestų, parodų, bienalių pavadinimai krenta ant skaitytojo kaip spalvoti konfeti. Eidrigevičius į savo skaitytoją žiūri kaip į labai kompetetingą, apsiskaičiusį žmogų, čia pilna kūrėjų pavardžių ir parodų pavadinimų. Tas, kas šiek tiek domisi šiuolaikiniu menu skaitys lengviau, o tas, kuris nori daugiau sužinoti apie tai, tikrai sužinos.

Pirmiausia, kas krenta į akis, yra autoriaus intelektualinis smalsumas. Jis godžiai „ima“ meną parodose, daug keliauja, su daug kuo susipažįsta. Labai graži žmogaus ypatybė yra būti atviru pasauliui, o pas Eidrigevičių, sprendžiant iš jo tekstų, ta savybė yra viena dominuojančių. Daug tekstų aprašo parodų įspūdžius ir autoriaus žvilgsnis yra labiau stebintis, nei vertinantis, nors kartais labai smagu pamatyti, kad net ir jam kyla abejonių apie kai kurių kūrinių meninę vertę.

Kitas imponuojantis Eidrigevičiaus kaip kūrėjo bruožas yra jo kosmopolitiškumas. Viena vertus, jam labai svarbios jo lietuviškos šaknys, bet tuo pačiu jis yra pasaulio žmogus, dažnai keliaujantis į Japoniją, Meksiką, Prancūziją, Veneciją.

Nė vienos esė negalėjau skaityti be pertraukos, nes man nuolat reikėjo pagooglinti tai kokį nežinomą kūrėją, tai paties Eidrigevičiaus kūrinį. Knygos pradžioje yra daug jo darbų fotografijų, bet kaip ir bet kuri meno knyga negali sutaplinti kiekvieno paminėto paveikslo, tai aš nuolat sustodavau ir ieškojau internete knygoje minimų instaliacijų, peformansų ir t.t. Bet tai, sakyčiau, yra knygos privalumas, o ne trūkumas, nes taip aš daug daugiau sužinojau ir pamačiau. Skaitau vieną puslapį, po to sėdžiu pusvalandį Youtube ir Instagrame, žiūriu, ieškau, skaitau. Smagu.

Kai studijavau Klaipėdoje turėjau vieną nuostabų dėstytoją istoriką Joną Genį. Jis mus, studentus, vedėsi į ekskursiją po Klaipėdos senamiestį: kas dešimt metrų sustodavome, nes jis mums apie kiekvieną gatvės kampą gali tiek visko įdomaus papasakoti, kad mes išsižioję klausėmės. Va toks nuostabus, daug žinantis gidas po šiuolaikinį meną yra ir Stasys Eidrigevičius – norisi gaudyti kiekvieną žodį ir matyti, kaip pasaulis atsiveria.

Kelios citatos iš knygos:

„…susiklostė taip, kad Hockney sutikau Los Andžele, o Niujorke atsitiktinai gavau kvietimą į Andy Warhole Party klube „Palladium“. Su savim turėjau eskizų blonknotėlį ir ėmiau piešti. Prie manęs priėjo tamsaus gymio jaunuolis. „Ką čia piešiat?“ paklausė. Paėmė plunksną ir brūkštelėjo kažkokią figūrėlę, − žiūriu, juk tai garsusis Basquiatas.“

„Tikėjausi, kad dar veikia Gustave Dore“ paroda, − deja, neseniai ji buvo uždaryta. Nusiminęs nuėjau žiūrėti van Gogho. Daugumą paveikslų esu matęs.“

KŽG

Kalė

Įdomiai su šia knyga gavos – labai su dideliais lūkesčiais ėjau skaityt, nes viena kolegė upinė knygų žiurkė nuo jos tiesiog užkaifavo, nu, tai sunku paskui skaityt, tikiesi super wow, o knyga trumputė, tikiesi, tikiesi, puslapiai slysta, aišku, kai tokio plonumo, skaitai pagreitintai, nu, ir lieki su tuo – kur, kur, kur tas knygos nerealumas. Ech, tai likau nepagavus knyginės laimės su šita knyga. Bet kartu ir labai įdomu, nes mintimis prie jos vis sugrįžtu, vis ką nors prisimenu. Apskritai dabar su plonomis knygomis darysiu taip – jei tik plona – skaitysiu labai lėtai, be jokio puslapių braukymo akimis.

Dar skaitydama prisiminiau knygą, kurioj žiauri Pietų Amerikos kasdienybė – Jennifer Clement “Maldos pagrobtosioms”. Man ten toks kažkoks “tikresnis” žiaurumas nei žadėta šios knygos anotacijoje. Manęs šiaip kažkaip nelabai įtikino kalės dalybos pirmyn atgal ir visokie ten savinimaisi ir isterikavimai, kieno ta kalė ir kur ji ten valkiojasi. Man pasirodė ši vieta gan išlaužta, kad ten labai kalės lavoną reikia slėpt, lyg rimtai tam kaime kam nors labai rūpi, virš ko tie maitvanagiai ratus suka. Tai istorijos įtikinamumas gal ir buvo didžiausia problema. Ir nežinau, man ten su ta motinyste rišimas, jei labai anotacija apie tai nekalbėtų, nelabai apie ją ir galvočiau. Tai man kažkaip nelabai pavyko išjaust knygos anotecijos temų, kažkaip kitaip aš ją skaičiau ir neperskaičiau, matyt. Nu, ką padarysi, judam toliau.

Įvykis

Ši knyga yra smūginė. O žiūrint į jos apmitį – 86 puslapiai, galvoja sukasi “svarbu ne ūgis, o smūgis”. Šitas toks – nokautuojantis. Kaip ir viršelio žvilgnis – hipnotizuojantis, klausiantis, provokuojantis, laukiantis skaitytojo reakcijos. Išgyvenusi nerimastingą AIDS testo rezultato laukimą, jau gavusi neigiamą atsakymą, knygos autorė prisimena jau patyrusi tokį laukimą. Abiem atvejais teigiamas atsakymas absoliučiai keičia gyvenimą, abiem savotiškai išstumia į užribį, kai net palaikantys ar tolerantiški laikosi atokiai. Absoliuti vienatvė.

1963 metai. Prancūzijoje abortas – nelegalus, autorė kažkuriuo momentu sau pripažįsta, kad taip laukiamų mėnesinių ji nesulauks, kūdikio ji nenori ir jai reikia rasti žmones, pažįstančius reikiamus žmones, kurie žino reikiamus adresus. Reikia pinigų. Reikia apsimesti, kad viskas po senovei. Ji keliauja per kabinetus, per žmones, visiems gyvenimas teka sava vaga, o autorė, kaip ir bet kuri moteris tokioje sistuacijoje, kaip ant kranto išmesta žuvis – spės ar nespės? Pavyks ar nepavyks? Toks labai ryškus gyvenimo skirtingais greičiais jausmas – juk žinot, kaip laikas eina, kai lauki, ir kaip, kai skubi.

Visas tekstas savotiškai sausas, faktinis – buvo taip ir anaip. Toks savotiškas šaltumas, savisauginis abejingumas, nes jei jau leisi sau įsijaust, nieko gero iš to nebus, vis tiek reikės savo galva priimt sprendimus, savo kojom nueit duotu adresu, savo rankom ištiest paskolintus pinigus, lipt ant stalo ir išskėst kojas. “Rašydama kartais turiu priešintis pykčio ir skausmo lyrizmui. Nenoriu šitame tekste rėkti ir verkti, nes tuo momentu gyvenime to nedariau, ar bent jau tik truputį” sako autorė. Labiausiai tikriausiai prikausto ir sukrečia tas teksto nuogumas ir autorės atvirumas – nerėkiant ir nesiraunant plaukų – paprastais žodžiais sukuriama emocinė klaikuma. O svarbiausia knygos scena, tikriausiai vienintelė, kur tarsi pereinama į kitą lygį, atitūkstama nuo buitinio pasakojimo – “Tai scena, neturinti pavadinimo, gyvenimas ir mirtis vienu metu. Aukojimo scena.”

Skaitant knygą mintys iš karto, žinoma, šoka į šias dienas, JAV, per kurių valstijas ritas abortų draudimo banga, tad skaitytojui nereikia nusikelti laiku į “siaubingus” senus laikus, viskas lygiai taip pat vyksta šiandien. Manau, lygiai taip pat, ypač neturint finansinių galimybių nuvažiuoti į reikiamą valstiją. Klaikuma, kokios trapios yra moterų teisės. Nė sekundei negalima atsipalaiduoti ir priimti kaip savaime suprantamo dalyko.

_____________________________________

Už knygą dėkoju “baltoms lankoms”

Kontūrai

Pasinėriau į knygą, kaip ta plaukikė ant viršelio. Nors plaukt moku šiaip sau, skaitydama jaučiaus lyg plaukčiau laisvai. Sąmoningai stengiaus neskubėdama skaityti (plonų knygų prakeiksmas – praryju ir nespėju įsijaust), nes turėjau daug laiko skaitymui ir jokios kitos popierinės knygos po ranka. Reikės dažniau taip daryti. Ir labai daug vietų prisižymėjau – jau senokai taip nebraukiau teksto. Nebūtinai kažkokių cituojamų citatų, bet vietų, kurios labai surezonavo, kurias norėčiau kada knygą perversdama dar kartą perskaityti ir prisiminti vieną ar kitą mintį ar nuotaiką.

Kaip man patiko pagrindinė veikėja rašytoja! Ji kaip ir pagrindinė knygos veikėja, bet, atrodo, neveikia joje nieko svarbaus, labiau stebi, plaukia per kitus personažus. Ji tiesiog būna esamajam laike – skrenda, plaukia, eina, vakarieniauja, bet tai nėra reikšminga knygos gija, nes svarbiausia istorijos, kurias pasakoja aplinkiniai žmonės – jos mokiniai, draugai, jau minėtas lėktuve sutiktas šalia sėdėjęs vyriškis, “kaimynas”. Kaip man patiko, kaip ji visiškai nevengia pachallengint (hmm, mest iššūkį) savo pašnekovų – diskusijose, kur aš įsivaizdavau save tuose pačiuose pokalbiuose patylint, ji elgėsi atvirkčiai, na, maždaug aš: “Oi, šašas, nekrapštykim”, rašytoja: “O! Šašas! Nukrapštom!”

Taigi, mano pamėgta veikėja atvažiuoja į Atėnus vesti rašymo kursų, skrisdama susipažįsta su jau minėtu “kaimynu”, kuris jai pasakoja gyvenimą, jo šašus ji gerai pakrapšto ir jam nepavyksta savęs parodyt tokiu geručiu, kaip iš pradžių noris, vis tenka traukt iš kepurės tai vieną, tai kitą triušį – dar vieną santuoką ar nutylėtą viską pakeisiančią ginčo temą. Šioje knygoje apskritai labai daug vyro ir moters santykių, santuokos, susiklosčiusių ir nesusiklosčiusių vaikų likimų ir kaip tie likimai veikia jų tėvus. Va tokių visokių:

“Atsakiau nesanti užtikrinta, kad santuokoje įmanoma susivokti, kas iš tiesų esi, tikriau, buvusią save atskirti nuo asmens, kuriuo tapai per kitą žmogų. Man netgi dingtelėjo, kad visa “tikros” savasties idėja gali būti tik iliuzija: kitaip sakant, gali justi, kad tavyje yra kažkokia atskira, autonomiška savastis, bet galbūt toji savastis apskritai neegzistuoja. Kartą mano mana prisipažino, pasakiau, nekantriai laukusi, kada išvažiuosim į mokyklą, bet kai mūsų neliko, ji neišmanė, ko griebtis, tad ėmė svajoti, kad vėl grįžtume. Dar ir dabar, kaip jos vaikai jau suaugę, ji gana griežtai nutraukia mūsų viešnages ir išgena mus namo, tarsi nutiktų kas nors siaubinga, jei pasiliktume. Tačiau esu gana įsitikinus, kad mums išėjus ją apima tas pats netekties jausmas, ir ji nebesupranta, ko tikėjosi ir kodėl mus išprašė.”

Labai patiko, bus viena iš geriausių šių metų knygų. Dabar jau nekantrauju imtis antrosios trilogijos dalies “Tranzitas”. Noriu, kad skaitant įspūdžiai būtų kuo šviežesni.

_____________________________________________________________

Už knygą dėkoju “Tyto Albai”

Keturi

Oi, dūsauju, kai reikia pasidalinti savo įspūdžiais apie apsakymus. Nemoku, sunku, o tada ir tingiu prisideda. Tai labai trumpai.

Super geras knygos Linos Sasnauskaitės viršelis, labai taikliai atspindi keturių knygos apsakymų pagrindinę temą, apsakymo ragautojas gali bandyti nuspėti kas jo laukia arba atvirkščiai – pasigėrėti, kaip gerai kiekvienas sušis atspindi apsakymo nuotaiką. Kiekvienas apsakymas dvelkia sava- pirmas gal tvyrančiu siaubu ir bloga nuojauta, antras kažkokia nemeile ir slogučiu, trečias – vienatvės ir vienišumo, nors vienišumas gal plūsta iš kiekvieno, ketvirtas kažkokia beprasmybe, savininkiškumu, beje, šiojo pabaiga akimirkai pritrenkė – tokia gerulė.

Tikriausiai vienintelis knygos trūkumas – ji tiesiog per trumpa ir sušių per mažai – norėtųs kokių aštuonių, kaip ir priklauso sušių porcijai, na, bet aišku, geriau keturi išgryninti delikatesai, gurmaniškai ir nepersiryjant nei fast food. Ir dar kažkaip kai rašo autorė apie uostamiestį, tai kažkaip vis tiek įsivaizduoju Klaipėdą, o buvo momentų, kur neklaipėdietiški, tai man kažkaip per smegenis ėjo, na, bet čia jau mano klaipėdietiškos problemos.

Atsidavimas

Labai gražiai parašyta knyga, bet dar kartą supratau, kad Hannah Kent, kad ir kokia faina ir simpatiška asmenybė būtų, nėra mano rašytoja. Man įdomu jos pasirinktos temos, bet skaitau aš jas ir kažkaip nepajuntu to trigerio, kuris knygoje apsvaigina, nors tu ką. Taip man buvo su “Paskutinėm apeigom”, taip pat ir su “Atsidavimu”. Įdomu, bet… Dar turiu lentynoj “Gerieji žmonės” ir tikriausiai perskaitysiu kada nors vien dėl to, kad susipažint su autorės nagrinėjama tema, bet literatūriškai jau tikrai nieko nebesitikiu.

Šioje knygoje bandoma pasakoti istoriją apie senliuteronių emigraciją iš Europos dėl religinių priežasčių. Gal įdomiausia ir buvo kelionė vandenynu XIX amžiaus pradžioje, pirmosios dienos Australijoje, susidūrimas su aborigenais, tačiau nepatikėjau mergaičių draugystės peraugimo į meilę tema. Taip, gražiai surašyta, taip, gražus ryšys, nu, bet nepatikėjau, kažkaip nemanau, kad tai galėjo būti įmanoma mergaitėms, kilusioms iš tokių greižtai religingų šeimų, kad staiga va taip ėmė ir peršoko per amžius – man viskas pasirodė XX amžiaus, gal net XXI amžiaus reikalai, o ne XIX pradžios.

Patiko ir netikėtas siužeto posūkis knygos viduryje, bet jis gal ir pakiša autorei koją, kai peršokdama vieną dimensiją, pagrindinė veikėja Hanė staiga peršoka į XX amžių. Kažkaip šios linijos man pasirodė nesuvaldytos. Autorei gal reikėjo arba tęsti realistinę pirmąją knygos liniją arba iš viso rašyti visai kitokią knygą (kuri tikrai būtų išskirtinė knyga) apie modernių laikų santykius. Nesakau, kad nebūdavo tokios meilės aprašomuoju laikotarpių, bet, nu nežinau.

Na, bet rašau čia tuos savo įspūdžius ir žinau, kad autorės gerbėjoms visa tai bus nė motais. Nu ir gerai. Skaitykit, faina knyga, įtariu, kad kartas nuo karto vis tiek autore susigundysiu. Pati būsiu kalta, galėsiu vėl bambėti. Beje, knyga yra ir audio formatu.

_______________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”.

Už nugaros

Susitikimas su Haska Šyjan riebiai apibrauktas mano 2023 metų Vilniaus knygų mugės programoj. Susitikimas su autore paskatino prastumdysi savo skaitomų knygų eilę.

“Už nugaros” “Keliautoju laiku” serijoje iš tų knygų, kur laikas ir puslapiai teka lėtai. Tiesioginės kalbos nebuvimas ir sodrus tekstas tikrai neleidžia niekur toli nuskubėti, tad skaitymas užsitęsė. Bet neprailgo. Buvo apie ką susimąstyti ir pamąstyti, tame tarpe ir apie savo naivumą, ir įsivaizdavimus apie Ukrainą, jos žmones (O gal iš vis mūsų vėliava turėtų būti su tigriniais ir leopardiniais raštais? Juk piliečių aprangoj šis printas dominuoja, be to, ir grėsmės priešui jame daugiau”). Nes knygos autorė labai tiesi ir, net norisi sakyti, sąžininga prieš skaitytoją. Lukštenkis skaitytojau iš savo iliuzijų. Žmonės yra tokie, kokie yra, nebūtinai tokie, kokiais tu nori juos matyti. O mes gi norim visus matyti patriotiškais ir drąsiai žengiančiais tėvynės labui.

Truputis konteksto – Marta, jauna, labai sėkminga, ką tik savo vaikiną išlydėjusi savanoriu į Ukrainos kariuomenę mergina. Laikas – po 2014, prieš 2022. Laike “prieš” Marta niekaip nesupranta, kam Maksui ta kariuomenė ir savanorystė, jų juk laukia nebloga ateitis ir visokie gyvenimo malonumai, kurią garantuoja geri darbai, karas rytuose kažkoks tolimas, kaip ir visa tai, kas vyksta užfrontėje – savanorystės, persikėleliai iš rytinės šalies dalies (nebent tūsovni). Tai kas vyksta Dombase ir Luhanske Martos per daug nejaudina, o moterys, išlydėjusios vyrus į karą, jai labai tolimos ir ji niekaip su jomis nesiasociuoja. Maksui išėjus, ją ištinka savotiškas pakibimas laike ir erdvėje – ji nei poroje, nei išsiskyrusi, atsiradusią tuštumą lyg ir reiktų kažkuo užpildyti, bet nelabai aišku, kuo.

Knygoje nuolatos jaučiamas kažkoks deja vue – kelias, kuriuo mes taip pat ėjome, gal ir einam, tik esam toliau nuėję – didžiuliai pragyvenimo lygio skirtumai, jei dirbi privačiam ir valstybiniam sektoriuje, darbo jėgos migracija į vakarus nuiminėti derliaus, prižiūrėti senolių, kartų ir mentalitetų skirtumai, nesuvokiamo lygio kyšininkavimas, apie kurį jau susipažinom Algirdo Kumžos “Oranžiniame romane”. Čia irgi: “Visi visiems kažką neša, nes tai “žmoniška”, ir visi piktinasi, kaip nežmoniškai mes gyvename. Kuriam galui mums iš vis toks darinys kaip valstybė, jeigu žmonės patys gali dėl visko tarpusavyje susitarti.”

O jei grįžtume, kur viskas prasidėjo prie gyvenimo išskirtų dviejų žmonių- ar mūsų porelė turi ateitį, kai taip išsiskyrė ideologijos, patriotizmo, pareigos jausmas ir suvokimas. Ar jie jau nuo knygos pradžios to nenorėdami garsiai įvardinti skrieja tolstančiomis orbitomis? O koks turi būti patriotizmas (“Tikras ir nuoširdus patriotizmas gimsta ramioje ir laimingoje vaikystėje, o ne mokykinėje propagandoje, kur laikomasi minties, kad mitologinės “Ševčenkos dvasios” trūkumas – tai yda.) ir kaip jį pamatuoti? O ar įmanoma atsiriboti nuo tos naujos kasdienybės, naujo pasaulio? Ar leistina būti laiminga, džiaugtis, kai aplink tiek kenčiančių? Ar mes nesame tokios Martos?

O kokia Marta po 2022 02 24?

_______________________

P.S. Ir sekso scenos šioje knygoje – tikriausiai geriausiai parašyta iš visko, ką esu skaičius.

_______________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Skardinė žirnelių

Labai labai fainas komiksas, su malonumu perskaičiau. Komikso autorė – lietuvė, tačiau komiksas rašytas prancūziškas ir orientuotas nelietuviškai auditorijai, bet nuo to gi tik įdomiau. Čia pasakojamas vienos lietuvių šeimos gyvenimas, ypatingą dėmesį skiriant sovietinio gyvenimo įdomybėms, kurios mažiau žinantiems sovietinius džiaugsmus, turi skambėti labai egzotiškai. Pagalvoju, daug kas taip neįtikėtinai skamba, kad net gali būti palaikyta vaikiškom fantazijom (Ypač pakomunistuoti mėgstantiems prancūzams). Nes kaip kitaip gali atrodyti pakaitinis gumos kramtymas, užsienietiško trintuko dalybos, stovėjimas eilėse prie nežinia ko, na, ir konservuotų žirnelių deficitas.

Šis komiksas ne tik smagus, bet ir labai atviras, neslepiamos suaugusių girtuoklystės ir vaikų “pratinimas” prie alkoholio, nelabai draugiškos tėvų skyrybos ir vaikų dalybos. Kai kurie gyvenimo epizodai tiesiog būdingi visoms epochoms ir santvarkoms.

Šiaip įdomu, kad knyga, rašyta vakariečiams, taip labai tinka (kaip egzotiška) mūsų laimingoms po nepriklausomybės gimusioms kartoms – nu, bet ir ačiū dievui.

East of Eden / Į rytus nuo Edeno

Steinbeckas puikiausiai tinka klausymui, ypač gerai klausosi visokios storulės kaip šioji – 25 valandos 23 minutės, tikrai daugiau šansų perklausyti, nei paimti iš lentynos, kurioje laukia kita storulė – sesė “Rūstybės kekės”, net knieti ir šią audio paimti.

Myliu Steinbecko personažus – jie tokie tikri, žmogiški, nors, priešingai nei “Konservų gatvėj”, kur visi kažkokie geriečiai, “Į rytus nuo Edeno” keletas veikėjų yra tokie evil. Juos pasitelkęs, Steinbeckas per kelias vyriškas Traskų giminės kartas reflektuoja biblinę brolžudystės arba gerojo ir blogojo brolio temą, kurią sekant plyšta širdis – mielajam, geros natūros ir meilumo, gerajam charizmatiškajam broliui natūraliai ir per daug nesistengiant, atitenka dėmesys ir aplinkinių meilė, kai tuo tarpu “piktajam” broliui, atrodo, stenk nesistengęs, niekaip neišeina nei būt meiliu, nei būt labai mylimu, negelbėja nei dovanos, nei bandymai papirkti. Iš tos nemeilės ir nedėmesio, kyla baisiausias pavydas, visų nelaimių preižastis. Kaip aš “sirgau” už nelaiminguosius nemylimuosius brolius, kaip laukiau kokio nors personažo “gelbėtojo”, kuris užpildytų jų širdis. Na, bet Steinbeckas ne pageidavimų koncertui čia diriguoja.

Samuelis Hamiltonas, taip, plikas basas šeimos ir apylinkių išminčius, patriarchas, na, toks tradicinis, bet mano absoliutus favoritas yra kinietis Lee. Man labiausiai patikęs personažas – tylus veikėjas, kurio išmintis ir meilė darbdavio šeimai ilgai nebuvo suprasta ir tinkamai įvertinta. Žmogus, kurio indėlis suprantamas tik jam palikus namus. Kaip išmintingai jis elgiasi su mamos netekusiais berniukais, kaip nedaugiažodžiaudamas pataria, nukreipia teisinga linkme, duoda švelnias užuominas, bet kartu neslepia skaudžiausios tiesos. Kaip nuostabiai Lee su “piktuoju” broliu saugo naivųjį “gerąjį” brolį nuo realybės, kuriai jis nepasiruošęs, kaip gražiai išryškėja du vienas šalia kito gyvenantys pasauliai. Kaip dažnai aš pagaunu save esant “naiviajame” pasaulyje.

Puiki, puiki knyga. Lėto pasaulio, kuriame laiškas keliaudavo dvi savaites, o žmogus dar gyveno gamtos ritmu knyga. Vis dar negaliu patikėt, kad tiek ilgai nebuvau skaičius Steinbecko. Tipo viršeliai man negražūs. Negaliu patikėt. Net negaliu sakyt, skaitykit, rekomenduoju, nes tikriausiai viena čia ir buvau likus neskaičius.