Kadangi preitą savaitę išpuolė nuvažiuot į Airiją, sugalvojau, kad laikas imtis skaityti taip išgirtos Patrick Radden Keefe “Say Nothing. A True Story of Murder and Memory in Northen Ireland”, o kartu nuvažiuoti į Belfastą ir sudalyvauti Black Cab eskursijoje. Šioje turistai susodinami į juodus Londono taksi, kuriuos vairuoja The Troubles dalyvavę vairuotojai ir pasakoja savo istoriją. Iš savo pusės. Beje, iš Dublino ekskursantus lydėjusi gidė, prasidėjus reikalams buvo vos vienuolikos metų mergaitė, tai irgi turi savo perspektyvą. Tokią, kai į kūną sprogus bombai susminga stiklai…
Įsėdus į taksi vairuotojas paklausė, kas iš kurios šalies, tai mano kompanijoje buvo trys britai, nelabai supratau, ar velsiečiai ar anglai, kažkokie lygtai gyvenantys ant ribos, aš ir, nu jo…., rusas. Tai su britais mandagiai pakalbėdavom, o su rusu, žinoma, nė žodžio, į vienas kito pusę net nežiūrėjome. Beje, Airijoje visi labai klausinėjo, kaip jaučiamės dėl to, kas vyksta Ukrainoje.
Niūri ekskursija. Labai nejauki. Neįtikėtina, dėl to, kad respublikonų-katalikų ir unionistų-lojalistų-protestantų gyvenamuosius rajonus vis dar skiria aukštos tvoros, kad septintą ryto ir septintą vakaro atidaromi/uždaromi vartai, skiriantys šiuos rajonus, ir virš 85 procentų gyventojų nenori, kad tvoros būtų panaikintos. Beje, sienos tarp Šiaurės Airijos ir Airijos respublikos nėra, valstybes skiria tik raudonais dažais nutaškytas ženklas – po Brexito Šiaurės Airija liko Europos Sąjungos muitų zonoje.
Kad suprasti šio konflikto ištakas, reikia keliauti į 1600-uosius, galima įsivaizduoti, kiek čia istorinio palikimo, žaizdų, traumų, politikos žaidimų. Bet grįžkime į Black Cab. Savo taksi vairuotojo vardo nebepamenu, bet labai dažnai jis savo istoriją pasakodavo sėdėdamas už vairo, nes tiesiog negali to daryti stovėdamas prieš žmones, vis dar per daug jautru. Pirmą kartą policijos buvo sučiuptas gatvėje budamas vos septyniolikos ir du metus praleido kalėjime be jokių konkrečių kaltinimų ir teismo. Antrą kartą kalėjime atsidūrė dėl ginklo laikymo ir kalėjime praleido, jei teisingai supratau, 3.5 metų iš 7. Kartu su kitais suimtaisiais atsisakydavo dėvėti kalėjimo rūbus, taip protestavo prieš tai, kad buvo laikomi kriminaliniais nusikaltėliais. Skelbė esą politiniai kaliniai. Ką dėvėdavo? Nieko. Būdavo susisupę į paklodes. Metų metus. Badaudavo reikalaudami minimalių teisių gauti siuntinius iš šeimų, susitikti su artimaisiais.
Visas rajonas Falls gatvė iš respublikonų pusės išpieštas štai tokiais “murals”, daug Memory gardens, kur paminimi žuvę nuo neramumų pradžios. Kai už sienos užvažiavome į unionistų pusę, ten tiesiog sienos su grafičiais, jokių “šventumų” ir pagerbimų. Beje, visur rašau, kad konfliktas tarp respublikonų ir unionistų, nes pats vairotojas sakė, kad čia su religija nėra nieko bendro, tiesiog taip išėjo, kad dauguma respublikonų – katalikai, o unionistų – protestantai. Jis pats nepripažįsta “jokios organizuotos religijos” ir į bažnyčią nekelia kojos.
Šiaurės Airijos respublikonai remia Palestiną, Če Gevara – jų žvaigždė, nes, pasak, jų airių kilmės (netikrinau). Po Brexito vėl buvo neramumai, o šiuo metu pirmą kartą istorijoje respublikonai turi daugaiu nei 50 procentų vietiniam parlamente, bet kaip sakė dubliniečiai, abi pusės atsisako sėdėti vieni šalia kitų. Įdomiausia, kad nei britai, nei patys airiai, apie tai, kas vyko Belfaste per daug nežinojo, niekas per daug apie tai nekalbėjo, buvo gana ignoruojamas reikalas. U2 dainos “Sunday Bloody Sunday”, “Where the Streets Has No Name”, The Cranberries “Zombie” yra apie The Troubles. Visais laikais tavo vardas pavardė ir adresas Belfaste galėjo lemti gyvenimą arba mirtį. Dėl to Bono ir dainuoja apie miestą, kur ši taisyklė neveiktų.
Divis Tower, kuriame gyveno išvaryti katalikai, o viršutiniuose aukštuose buvo įsikūrusi britų kariuomenė ir snaiperiai. Toliau – murals, sienos, vis dar naudojami vartai.
Belfaste taip pat yra gražus Titaniko muziejus. Mano Black cab vairuotojas sakė kojos ten nekels, nes Titaniką statė išskirtinai protestantai, katalikai neturėjo progos užsidirbti papildomo duonos kąsnio. Ekskursijos vadovės nuomone, niekas nelaimėjo, nei IRA nei britai, tad laikas viską palikt istorijai ir judėt pirmyn.
knyguziurkes.com 