Maloningoji žemė

“Maloningoji žemė” pasistūmėjo skaitymo sąraše pažiūrėjus interviu su knygos autoriumi. Niekada nebuvau girdėjus apie vietinių Amerikos gyventojų (indėnų) vaikų “auklėjimą” specialiuose internatuose, kažkaip gal labiau žinojau apie aborigenų vaikų nukultūrinimą Australijoje.

Knygoje į tokį perauklėjimo internatą papuola du baltieji broliukai, našlaičiai. Vienas iš jų, Odis, nenustygtantis vietoje ir niekaip nesutinkantis prisitaikyti ir užsimerkti prieš internate vykstančius reikalus, nuolatos sėdi izoliatoriuje. Jam besistengiant išvengti susidūrimo su jį kankinti pasiruošusiu prižiūrėtoju, atsitinka tai, dėl ko broliai nusprendžia iš internato pabėgti. Kitu atveju, tektų keliauti į pataisos namus – o ten tai tikrai nieko gero. Taigi, broliai, internate gyvenantis indėnų berniukas ir maža mergaitė (iš kur šioji atsirado, sužinos skaitytojai), pabėga kanoja ir didžioji knygos dalis apima jų kelionę upe.

Interviu autorius prisipažino, kad Markas Tvenas ir Hekelberis Finas bei Odisėjo kelionės yra didieji knygos įkvėpėjai, bet man vietomis atrodė, kad jais autorius daug įsikvėpė kiek per daug. Toks jausmas, kad Fino istorija perrašyta su kitais veikėjais. Man tikrai pritrūko originalumo. Bet labiausiai nusivyliau, tuo, kad istorija buvo apie baltuosius, o ne indėnus – indėnai knygoje tik šalutiniai veikėjai, su broliais keiaujančiam Mozei net balsas neduotas – jis nebylys, ką jau ten tikėtis, kad kažką papasakos. Ir apskritai man tokia pasirodė naivoka knyga, labiau gal young adult ar romantikos mėgėjams (nesakau, kad čia dera kažkaip viena su kitu, bet taip jau man susigalvojo).

Taigi, mano skoniui per daug saldumo ir per daug nieko nepasakančių žodžių. Žinoma, nelabai teisingi buvo mano lūkesčiai knygai, ką darysi. Manau, kad knyga tikrai suras savo skaitytoją, o ir rado – goodreads vertinimai pavydėtini.

—————————

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Jėzaus sūnus

“Jėzaus sūnus” iš tų visiškai ne mano knygų, kad ir kaip gerai būtų parašyta, nieko man ten viduj nesuvirpina, nors tu ką. Ir kai matau visus tuos vertinimus goodreadsuose penkiom žvaigždėm, mane ima nervas, nes aš irgi norėčiau, kad man taip patiktų. Nu, neįdomu man girtuoklių ir narkomanų šlaistymaisi ir dozės ieškojimai. Man jie kažkaip atrodo visi vienodi, skirtumas gal tik kad vieni turi babkių, kiti – ne.

Bet vienas apsakymas patiko – “Skubioji pagalba”. Šiam tikrai penkios žvaigždės. Už nuotaiką, sarkazmą, humorą ir jautrumą viename. O šiaip “Jėzaus sūnus” man labai susišaukė su “Namų šeimininkės vadovu”, sakykim, abiejų autorių personažai gyveno tam pačiam name ir savaip papasakojo, kas ten vyksta. Tik Liucia Berlin šiaip daug daugiau pripasakojo ir man nepatyginti labiau patiko.

Apmaudas

Savo mylimo autoriaus knygą galiu saugoti lentynoj neskaitytą dešimt metų. Kokia meilė ir ištikimybė, po kurios galvoji, kur buvo mano galva gerą knygą tiek ilgai laikyti neskaitytą!!!

Roth’as kuria tokius tikrus personažus, kad tiesiog gyvenu jų galvose, nesvarbu, kad nė iš tolo neturiu su jais nieko bendro. Šį kartą autorius vėl pasakoja apie žydų jaunuolį, košerinio mėsininko iš Niuarko vienturtį sūnų. Vienas pagridninių jo tikslų išvengti Korėjos karo mėsmalės – dėl to reikia pavyzdingai mokytis koledže ir strategiškai pasirinkti karinius mokymus, kad, jei jei tektų į karą traukti, bent jau ne į pėstininkus.

Markas ir pareigingas, ir nuolankus, ir naivus, ir visai nepatyręs gyvenimo – visas jo gyvenimas buvo mokslai ir darbas tėvo mėsinėje. Moka išdoroti gyvulius, bet izoliuotas gyventi tarp mokyklos ir mėsinės, visai neišmoksta interpretuoti pasaulio – ir tuo jis savotiškai žavingas – tiek savo aplinkai, tiek skaitytojui. Kitas svarbus Marko gyvenimo tikslas – išsivaduoti nuo iš proto besikraustančio ir paranojiku tampančio tėvo, kuriam nuolatos atrodo, kad jo veikas eina šunkeliais, o jei ir renkasi, tai vis neteisingą kelią.

Stengdamasis įvykdyti suaugusiųjų pageidavimus – tėvo – mokytis ir niekur nesivelti, dekano – bendrauti su kitais studentais ir būti socialiu, o kartu ir patirti seksualinių patirčių (kad, jei jau tektų, į Korėją nekeliautų nekaltas) – Markas patenka į savotišką aklavietę, į tokią gyvenimišką mėsmalę, į kurią patekusiam tik juoda-balta pasaulį suprantančiam jaunuoliui belieka tik apsivemti.

“Apmaudas” gal ir nėra tokio svorio kaip “Amerikietiška pastoralė” ar “Sąmokslas prieš Ameriką”, bet Philip Roth mėgėjams, manau, tikrai patiks. Ypač su tuo netikėtu knygos posūkiu, kuris gal net Marko tėvo beprotystę paverčia pranašiška, o Marko pastangas išvengti mirties – apmaudžiai išsipildžiusiom nuojautom.

Saldžioji Darusia

Nedidelė laimė žmonėm gyvent valstybių pakraščiuose, pasieniuose. “Saldžioji Darusia” apie įvykius Šiaurės Bukovinos huculų dalyje, dabartinėje Vakarų Ukrainoje. Žemės, kurios pirmajame XX amžiaus penkiasdešimtmetyje iškentėjo dvidešimties valdžių pasikeitimą. Įsivaizduojate? Nuo Austrijos-Vengrijos monarchų iki rumunų ir galiausiai sovietų. Nutryptos žemės, kur kiekvienam naujam atėjūnui rūpi pamokyti prieš tai buvusius “priešus”, o šiems išėjus, vis iš naujo suguža kiti išvaduotojai. Ir taip be pabaigos.

Knygos pradžioje skaitytojas susitinka su kaimo keistuole Darusia. Vieni ja vadina kvaile, kiti luoše, o treti “saldžiąja”, lyg saldumas būtų meilybinis kvailumo užvadinimas. Iš tikro, pasimiršo kaime, kodėl ji saldžioji, nemažai gi laiko praėjo, nuo įvykių, kurie pavertė Darusią nebyle ir keistuole. Žiaurus ir skaudus tas saldumas.

Viena iš romano įdomybių – kaimo pletkų intarpai, kur bobelės tratatuodamos liežuviais tiek juodina, tiek prausia. Visi kaime viską mato, visi viską žino, o jei nežino, tai sugalvoja – niekas neliks nepastebėtas, neapipletkintas. Na, ir, žinia, pletkams nebūna gero elgesio, kaip besielgsi, visada bus blogai ir taisytinai. Tie pletkai lyg prisijungimas prie kaimo sąmonės, nes pažiūrėjus gi lyg ir viskas taikiai ir ramiai atrodo, o po ta ramybe, už tvorų kiek visko kunkuliuoja!

“Saldžioji Darusia” buvo įdomus susipažinimas su ukrainiečių autore ir su pasienių žmonėm (būtina pasigooglint žemėlapius, kad geriau įsivaizduotum). Rekomenduočiau visiems panašia knygptim besidomintiems. O iš tiesų aprašomi įvykiai ir išgyvenimai taip panašu į to laikmečio Lietuvos reikalus. Šiuo aspektu esame labai panašios tautos – ant didžiųjų valstybių kryžkelės.

Kitų šalis

Ech, jaunosios Matildos meilė, kuri, atrodo, bus išvaduojanti, laisvės bilietas į suaugusių pasaulį, kuriame būsi savo gyvenimo šeimininkė. Aukšta, augalota mergina išteka už visa galva už ją žemesnio žavaus marokiečio ir su juo iškeliauja į jaunikio gimtąją šalį, prancūzų protektoratą. Vietoj išsvajotos laisvės jaunamartė susiduria su visiškai kita kultūra, dėl vyro užsispyrimo atgaivinti ūkį, atsiduria nuošalioje sodyboje, kurioje iš jos tikimasi padoraus musulmono žmonos elgesio.

Aplink beįsisiūbuojant nepriklausomybės reikalaujantiems maištininkams, Matildos ir Amino šeima tampa tokia – nepriklausanti nė vienai pusei, bandantys išsilaikyti neutraliai – nei kieno draugai, nei priešai, o gal priešai visų. Begalinė daugiabriaunė Matildos vienatvė – toli nuo namų, toli psichologiškai nuo savo kultūron grįžusio vyro, amžiams susaistyta su nauja šalimi jos pačios vaikų – protinguolės vienolių mokykloje auklėjamos dukrelės, musulmono tėvo namuose besimeldžiančios Mergelei Marijai, ir sūnaus – inkarėliai, pakabinantys moterį tarp dviejų pasaulių, kai Prancūzijoj tampi tik svečiu, o Maroke niekada netapsi sava.

Šis romanas labai atmosferinis ir vaizdinis, kaip skaitytoja labai aiškiai regėjau veikėjų akimis, išgyvenau, kas vyksta veikėjų galvose, nors, atrodo, kad niekas niekada nekalba, tik galvoja, susižvalgo, nutyli ir tyliai (ne visada, žinoma) išgyvena dramas. Leila Slimani meistriškai leidžia išjausti tiek Matildos, tiek jos dukrelės Aišos, tiek Amino jausmus ir išgyventi mintis. Neskaitydama knygos vis dar gyvenau tuose vaizduose ir jausmuose, lyg stovėčiau ir žvalgyčiaus į tolį nuo kalvos, ant kurios stovi sodyba.

“Kitų šalis” – marokietiškai prancūziška knyga, kuriai reikia naudinga pasigooglint kontekstą (tą padariau jau perskaičius knygą), nors, sakyčiau, visai naudinga būtų prieš skaitant perbįgt akim wikipedijos paragrafą apie XX amžiaus pradžios Maroko istoriją, kad būtų aiškiau, prie ko ten visokie kariai, tankai ir įtampos, ir iš kur marokietis Elzase. Ši knyga man taip pat buvo lyg laiko tramplinas (atbulinis) į M.Enardo “Vagių gatvę”, kurioje jaunas marokietis svajoja apie užsienietę, kuri būtų jo bilietas į Europą iš laike užstrigusio Maroko. Dvi viena į kitą iš skirtingų laikmečių žvelgiančios knygos – verta perskaityt abi.

__________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

Neortodoksiška

Tai paaats didžiausias klausimas apie šitą knygą yra – jei mačiau serialą, ar verta skaityti knygą? Keletą mėnesių ji pastovėjo eilėj, bet kai paskaičiau Laros Lempertienės interviu apie knygą – tiesiu taikymu keliavau prie lentynos. Tikrai verta paskaityti, juo labiau, kad serialas nėra identiška knygos kopija, man susiskaitė kaip panaši, bet visiškai kito žmogaus istorija. Ir knyga, žinoma, daug išsamesnė, nei serialas (nors ir serialas padarė įspūdį).

Knygoje labiau aiškinami chasidų papročiai, įpročiai ir visos protu nelabai suvokiamos keistenybės, pvz., gerai išmanančiu religines knygas žmogumi laikomas tik tas, kuris sugeba jose surasti landas, pro kurias galima išsisukti nuo griežtų ir labai tiesiogiai interpretuojamų nurodymų. Koks absurdiškas vaidinimas, kad laikomasi tradicijų. Vietoj to, kad eitų tiesiai, ten pat einama per aplinkui. Nes… (sugalvokite bet kokią į galvą šaunančią priežastį).

Labiausiai knygoje sukrečia su lytiniu gyvenimu susiję dalykai – kaip ištekėjusi (liežuvis nesiverčia sakyti) septyniolikametė moteris nežino, kad turi vaginą, kaip jaunavedžiai težino, kad… nesiplėsiu. Ir kaip žiauriai viskas baigiasi fiasko ir didžiulėmis fizinėmis ir psichologinėmis traumomis. Apie visos bendruomenės kišimąsi į lovos reikalus iš vis tyliu. Žinia, po Amerikos dangum visi randa vietos, bet kaip yra sunku suvokti, kad šitie dalykai vyksta Niujorke, kad būnant pasaulio visko centre, įmanoma nuo visko atsiriboti ir tą pasaulį išjungti. Kai Taros Westover knygoje “Apšviestoji” žemiškosios tamsybės vyksta kažkur užkampiuose, tai gal lengviau suvokti uždarumą, o čia.. Tai labai rekomenduoju, ypač besidomintiems kultūromis ir papročiais. Pats tekstas nesudėtingas, skaitosi kaip koks trileris.

___________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Balto.

Klausymo ragelis

Daug triukšmo dėl klausymo ragelio, o gal pasaulio triukšmas per klausymo ragelį? Iki tol, kol gavo tokią dovaną iš savo draugės devyniasdešimt dvejų Mariana Leterbi ramiai gyveno savo pasaulyje su savo mažais rūpesčiais ir katėmis. Tas pasaulis toks žavingai lėtas ir ramus ir, atrodo, kam gi senutėlė galėtų trukdyti, o bet tačiau piktosios raganos rolę knygoje gavusi marti jau įkalbino savo vyrą senutę iškraustyti į senelių namus.

Tiesa, marti net nenumano, kad anyta iškeliauja patirti savotišką antrą jaunystę (juokauju, žinoma), bet toks jausmas ištinka, kai senelių globos namų vadovai bando perauklėti gyvenimo saulėlydyje esančias bobutes lyg kokias mokines – viena per daug tinginiauja, kita per daug valgo ar kitaip “nusipelno” bulvių skutimo bausmės. Beveik pionierių stovykla. Na, gel ne pionierių, bet kokio perauklėjimo tai tikrai, lyg senolės dar turi šansą “pasitaisiusios” būti paleistos gyveniman.

Na, bet visa šita dar nieko – ant senelių namų sienos, tiesiai prieš mūsų mielosios Marianos akis, gašliai markstosi vienuolė, kurios gyvenimo istorija – kažkas panašaus į silva rerum kvadratu. Neišduosiu, kiek dar visko tiko ir atsitiko, buvo ir pražuvo ir kaip galiausiai pasaulis apsivertė, kas mirė, o kas išgyveno. Jei galvojat, kad įsivaizduojat, tai labai klystat, nes Leonoros Carrington fantazija, na, žinote, akis kumpyje ir panašiai (pagooglinkit). Ir tas klausymo ragelis toks metaforiškas man, kaip slaptas teleportacijos kanalas, kaip kokia kriauklė, kur, kol nepridedam prie ausies, net neįtariam, kad slepia jūrą.

Savelijaus dienos

Ech, “Savelijaus dienos”, prigirtoji, nunešusi Rusijos auditoriją. Laukiau laukiau toks ekstazės ir nesulaukiau, deja. Taaip gaila, kad net nežinau. Galvojau bus koks naujasis mano Šiškinas. Gal bus kada nors, bet už ką Vodolazkinas prigyrė, taip ir neatradau. Ir taip bandžiau suprast, ir anaip – ir per katiniškąją prizmę, ir per žmogiškąją, ir per keruakiškosios kelionės. Tai gerai, kad nestora, bent pabaigiau.

Bet buvo vietomis kad ir patiko. Tik kažkodėl ne katinai, o patiko žmonės – tokie kirgizai nuo Isyk Kulio ežero Kirgizijoj (net paguglinau tą Isyk Kulį). Tokie geriečiai nabagai, kuriems Rusijos baisynuose geriau nei savam kaime (o kaip tada tam kaime…) ir nuo kurių nusisuka kirgizų merginos, nes ką čia su kaimiečiais susidėsi. Žodžiu, pas kirgizus švelnaus Savelijaus vardo katinas tapo Temiržanu.

O knyga apie katiną, kuris, visiems gerai žinoma, mėgsta vaikščioti vienas. Na, bent jau iki tol, kol ištinka meilė. O su meile, žinia, būna reikalų – apsunkina ir komplikuoja gyvenimą. Net katinišką.

_____________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Literra”

Faceless Killers

Pasakysiu taip – audio knygos išgelbėjo mano Velykas. Kadangi nesu maisto darymo fanė, o karantinas privertė kažkaip užsiimti tradicijų palaikymu, tai šeštadienį pjausčiau tokioj dzen ramybėj nepykdama, kad niekas nepadeda, kad ilgai trunka, kad daug pjaustyt, nu, tokia meditacija gavosi, būčiau ir daugiau ten visko pripjausčiusi mielai, kad tik galėčiau ramiai klausyt. Ir laikas nejučia prabėgo. Tai štai Henning Mankell buvo tas mano Velykų šeštadienio gelbėtojas. O knygą pasirinkau paprastuoju būdu – audible įtraukė į mano prenumeratą kaip priedą, tai dabar bus daug Mankell klausymo, visas serialas.

O siužetas – gan atokioje sodyboje nužudomas senas ūkininkas, jo žmona randama dar gyva, bet labai sunkios būklės. Kas gi galėtų būti suinteresuotas ir kam taip žiauriai žudyti, juk, pasak kaimynų, senjorai tikrai nelaikė pinigų namuose, tuo labiau, kad nelabai jų ir turėjo perteklinių? Ar tikrai? Taigi, susipažinkite su Kurt Wallander, inspetoriumi, kuriam teks išnarplioti bylą, kurioje pradžioje lyg ir nelabai yra už ko užsikabinti. Bet po truputį, pametant kelią dėl takelio ir vis nueinant šunkeliais, siūlų kamuolys pradedamas vynioti.

Kadangi jau perskaičiau ir antrą serialo detektyvą, tai jau pastebiu fainą Mankell tendenciją, kad byla kaip ir laikoma baigta, lyg ir viskas aišku, bet kažkoks tvyro netikrumo jausmas, kad dar ne pabaiga arba tiesiog aklavietė su tikimybe, kad byla liks neišspręsta. Ir tada kažkoks netikėtas minties posūkis, vos ne koks deja vue, kuris visiškai pakeičia perspektyvą ir išsprendžia rebusą. Saldainis skaitytojui. Dar patiko, kad nepersunkta žiaurybėm ir jų smulkmenišku detalizavimu. Kaip tik mišrainių pjaustymui.

Picofalkonės šunsnukiai

Na, po visokių niūrių skandinaviškų detektyvų ir trilerių su kraujo fontanais ir žiauriais piktadariais, šis itališkas man pasirodė toks neapolitiškai atsipūtęs, su romantiškais pamirksėjimais ir kavos pagėrimais. Na, žinoma, yra detektyvui privalomas lavonas, įtariamieji, meilužės, meilužiai ir visokios po uniformomis tūnančios asmeninės paslaptys, bet jos tokios kažkokios nedramatiškos pasirodė (ne blogąja prasme).

Picofalkonės komisariate ką tik išspyrė beveik visus senuosius darbuotojus – nesudrebėjo rankelė jiems siekti netikėtai atsiradusios progos apsitvarkyti finansines problemėles. Iš įvairių komisariatų buvo suburta nauja komanda, kurią sudarė, galima sakyti, visokie pareigūnai nepritapėliai, ar šiaip nusižengėliai – vienam gal ginklas nelaiku iššovė, kitas rankų nesuvaldė, trečias dar šis bei tas. Štai iš tokių ir tenka suformuoti naująją komandą. Ne tik suformuoti, bet dar ir sužibėti, kad kas nors nesugalvotų šio mažyčio skyriaus apskritai uždaryti. Notaro žmonos žmogžudystės išnarpliojimas – puiki proga.

Rekomenduoju poilsiui, atokvėpiui nuo skandinaviško niūrumo.

__________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Balto.

Orfėjas

Jau seniai nesiklausiau tiek daug muzikos. Neįsivaizdavau, kad galima muziką skaityti knygoje. Aha, būtent taip skaityti – kada muzikos kūrinyje įstoja kokia fleita ar kitas instrumentas, ką jis sako, su kuo susipina, kur nugrimzta. Iš tikro gali atrodyti, kas per nesąmonė, skaityti tokius aprašymus – tikra nuobodybė, bet kai skaitai ir klausai vienu metu – negali patikėti, kad taip gali būti – muzika ne natom, o žodžiais ir dar taip užburiančiai. Galvoju, kad daugelį skaitytojų užknis tas aprašinėjimas, kaip užkniso nesibaigianti mano numylėta “Medžių istorija” – aš po šios knygos supratau, kad Powers yra mano rašytojas, kurio įkvėpta galėčiau prisirakinti prie pjaunamo medžio ar skaityti nesibaigiančius išprotėjusio kompozitoriaus muzikos, kuri man tikriausiai nė nepatiktų aprašymus. Beje, neįsivaizduoju, gal Powers pats yra koks neišsipildęs kompozitorius ar muzikantas, kad sugebėjo parašyti tokią muzikinę knygą.

Šioje knygoje ne tik profesinė kartais sėkminga, o dažniau nesėkminga kompozitoriaus kelionė, bet ir jo gyvenimas, pasirinkimai, meilės, savotiškai šventas naivumas, tobulumo ar dieviškumo muzikoje paieškos, nuvesiančios herojų pačiais keisčiausiais keliais. Kartu tai ir paskutinė herojaus kelionė per savo gyvenimą, susitikimas su moterimis, kurias mylėjo, draugais, su kuriais daug išgyventa.

Puiki knyga, nuostabus vertimas (tikriausiai originalas man būtų gerokai per sudėtingas skaityti), ir superinis viršelis, kuriame ir knygos pabaiga ir ląstelėje telpantis visatos sprogimas.

_____________________________

Už knygą labai dėkoju leidyklai “Alma Littera”.

Lilė ir Liusė

Labiausiai man ši knygutė patinka todėl, kad šeima knygos heroję kalytę Liucę ne nusiperka, o priglaudžia. Šiuo karantininiu metu, kai, atrodo, visi aplinkui apsirūpino naujais gyvūnais (labai tikiuosi, kad vėliau ši banga, nenusiris į gyvūnų prieglaudas), knygutė apie suaugusio gyvūno priglaudimą atrodo tikrai pačiu laiku.

Lilės ir Liusės draugystė išgelbėja kaimą ir užsitarnauja meilę ir pagarbą, o didžiausias džiaugsmas, kai Lilės šeima oficialiai tampa Liusės šeimininkais.

Patiko knygutės iliustracijos, nors mano mažoji buvo sunerimusi dėl “storos” suknelės apačios.

——————————

Už knygą dėkoju leidyklai Dvi tylos

Transcendent Kingdom

Yaa Gyasi “Auksinės šaknys” man labai patiko. Aišku, su patikusiais debiutais paskui viltingai lauki kitos knygos. “Transcendent Kingdom” patiko, klausyt baigiau prieš keletą dienų, jau ir naują audio įpusėjau, o ką parašyti apie šitą knygą taip ir nesugalvoju. Taip, ji apie mamos – dukros, sesers – brolio, šeimos santykius, taip ji apie tai, ką išgyvena šeima, kurioje gyvena priklausomybių turintis žmogus, taip, ji apie imigrantus ir visus reikalus, su kuriais jiems tenka susidurti, ir t.t. Bet kažkaip suma summarum ir nebuvo kažko, kas padarytų knygą įsimenančia, tokia, apie kurią kiltų didžiulis noras pasidalinti ir visiems šaukti skaitykit, skaitykit, skaitykit.

Paprastai tokiais atvejais, pradedu skaitynėti recenzijas ir tikrintis, ko knygoje nepajaučiau ar nesupratau. Ir nieko. Net perskaičius The New York Times recenziją, kurios autorius ar autorė sako, kad jam ši knyga patiko labiau, nelabai supratau, kodėl. Nu, nes man labiau nepatiko. Tokia normali knyga. Labai tinka klausymui, jei nesugalvojat, ką klausyt ir reikia kažko nesudėtingo.

Uraganų sezonas

Nesitikėkit švelnumo nė gramo šitoj knygoj – net viršelis kaip švitrinis popierius. Grubus toks. Fernandos Melchor žodžiai apie savo knygas, kurios kalba apie tai, “ką reiškia būti labai jaunam ir labai piktam subyrėjusioje šeimoje, gyventi šalyje, kurioje tau nėra jokios ateities, gyventi pasaulyje, kuris skęsta” – sudeda visus taškus ant i – pasaulis, į kurį pakviestas skaitytojas yra niūrus, beviltiškas ir žiaurus. Tai yra kovos už būvį ringas. Ir nėra čia jokių stebuklingai iš dangaus krentančių lengvinančių aplinkybių (netikėtai mirusių turtingų giminaičių) ar graudenančių aplinkinių gerumo momentėlių, kuriuos surasite Jeanine Cummins “Amerikos purve”. Jei jau esi ten, kur esi, greičiausiai gimei nepilnametei motinai, pražuvėliui tėvui ir neduok dieve, esi mergaitė – tada, greičiausiai, kažkieno tarnaitė, geidulių tenkintoja, kekšė. Ir gyvenimo pasirinkimams skaičiuoti vienos rankos pirštų – perdaug.

Tai yra pasaulis, iš kurio, jei tik gali ir žinai, į kurią pusę bėgti – bėgi. Nes tik pagyvenus Melchor pasaulyje, legendinis šiaurėn keliaujantis traukinys Bestija (“The Beast”) tampa vilties traukiniu, o rizikinga kelionė per dykumą – kelione į rojų (šiapus arba anapus – kaip pasiseks).

Kai skaičiau knygą, vis galvojau, kuo visi čia taip žavisi, nes matau tik tai, kuo galima baisėtis. Bet perskaičius, kaip ir dauguma – likau apžavėta autorės sugebėjimu papasakoti istoriją: pilti ilgus sakinius skaitytojui gerklėn, kad net, atrodo, paspringsi, pasakoti vienu ilgu nesibaigiančiu sakiniu, kai skaitytojui tenka knygą nakčiai atidėti vidury minties, meistriškai į vietas surikiuoti pradžios chaosą ir nesusigundyti apdovanoti skaitytoją melagingais pažadais. “Uraganų sezonas” man kažkodėl susišaukė su Gabriel Garcia Marquez pasauliu, iš kurio visiškai išvogta magija.

Šeštadienis

Po šios knygos man tikriausiai pradės rodytis, kad Ian McEwan gali rašyti apie bet ką ir man patiks (nors gal ir ne, “Amsterdamas” nepatiko, bet tikriausiai dar buvau malalietka, reikės iš naujo perskaityti). Skaitydama galvojau, kaip man patinka lėtai būti su knygos herojumi, slapinėti jam iš paskos ar plūduriuoti jo minčių sraute. Ir kaip talentingai viskas sudėliota ir surašyta, kad nenuobodu, neužknisa ir net pabaigus knygą tam sraute dar pagyveni.

Šioje knygoje rašytojas pasakoja apie vieną neurochirurgo gyvenimo parą – šeštadienį nuo aušros iki aušros. Per tą parą pergalvoja daugybę dalykų – nuo savo šeimyninio gyvenimo iki pacientų istorijų, nuo pamąstymų apie senstantį jo paties kūną iki jau pasenusios, jo nebepažįstančios motinos. Ir nors knygos herojus kažkaip netipiškai laimingas – jis aistringai myli savo žmoną, džiaugiasi ir didžiuojasi savo vaikais ir mėgsta savo darbą, fone visą laiką tvyro didelė įtampa – vos prieš kelis metus įvykusi rugsėjo 11-oji, Londone vyksta daugiamilijoninės demonstracijos prieš karą Irake. Ir į planuojamą ramią savaitgalio dieną ta aplink tvyranti grėsmė įsispraudžia net kelis kartus. Taip įsispraudžia, kad užgniaužia kvapą ir kerta per kelius – tiek mūsų herojui, tiek ir skaitytojui.

Knygos pabaiga kiek netikėta, ir sustabdo skaitytoją pagalvojimui apie kerštą, atleidimą, gyvenimo vertę ir kainą. Gavos tokia pamąstymo knyga su trilerio (ir dar medicininias) intarpais, kurie vienu momentu jau galvojau išvirs į siaubingąjį filmą “Smagūs žaidimėliai” (nenoriu net prisimint, kaip baisu). Eisiu ieškot to “Amsterdamo”, tikiuos niekam neatidaviau.