East of Eden / Į rytus nuo Edeno

Steinbeckas puikiausiai tinka klausymui, ypač gerai klausosi visokios storulės kaip šioji – 25 valandos 23 minutės, tikrai daugiau šansų perklausyti, nei paimti iš lentynos, kurioje laukia kita storulė – sesė “Rūstybės kekės”, net knieti ir šią audio paimti.

Myliu Steinbecko personažus – jie tokie tikri, žmogiški, nors, priešingai nei “Konservų gatvėj”, kur visi kažkokie geriečiai, “Į rytus nuo Edeno” keletas veikėjų yra tokie evil. Juos pasitelkęs, Steinbeckas per kelias vyriškas Traskų giminės kartas reflektuoja biblinę brolžudystės arba gerojo ir blogojo brolio temą, kurią sekant plyšta širdis – mielajam, geros natūros ir meilumo, gerajam charizmatiškajam broliui natūraliai ir per daug nesistengiant, atitenka dėmesys ir aplinkinių meilė, kai tuo tarpu “piktajam” broliui, atrodo, stenk nesistengęs, niekaip neišeina nei būt meiliu, nei būt labai mylimu, negelbėja nei dovanos, nei bandymai papirkti. Iš tos nemeilės ir nedėmesio, kyla baisiausias pavydas, visų nelaimių preižastis. Kaip aš “sirgau” už nelaiminguosius nemylimuosius brolius, kaip laukiau kokio nors personažo “gelbėtojo”, kuris užpildytų jų širdis. Na, bet Steinbeckas ne pageidavimų koncertui čia diriguoja.

Samuelis Hamiltonas, taip, plikas basas šeimos ir apylinkių išminčius, patriarchas, na, toks tradicinis, bet mano absoliutus favoritas yra kinietis Lee. Man labiausiai patikęs personažas – tylus veikėjas, kurio išmintis ir meilė darbdavio šeimai ilgai nebuvo suprasta ir tinkamai įvertinta. Žmogus, kurio indėlis suprantamas tik jam palikus namus. Kaip išmintingai jis elgiasi su mamos netekusiais berniukais, kaip nedaugiažodžiaudamas pataria, nukreipia teisinga linkme, duoda švelnias užuominas, bet kartu neslepia skaudžiausios tiesos. Kaip nuostabiai Lee su “piktuoju” broliu saugo naivųjį “gerąjį” brolį nuo realybės, kuriai jis nepasiruošęs, kaip gražiai išryškėja du vienas šalia kito gyvenantys pasauliai. Kaip dažnai aš pagaunu save esant “naiviajame” pasaulyje.

Puiki, puiki knyga. Lėto pasaulio, kuriame laiškas keliaudavo dvi savaites, o žmogus dar gyveno gamtos ritmu knyga. Vis dar negaliu patikėt, kad tiek ilgai nebuvau skaičius Steinbecko. Tipo viršeliai man negražūs. Negaliu patikėt. Net negaliu sakyt, skaitykit, rekomenduoju, nes tikriausiai viena čia ir buvau likus neskaičius.

Simonas

Taip prarijau “Simoną” – nekvėpuodama beveik. Čia taip būna, nori greičiau, greičiau, o dabar jau norisi lėtai iš naujo skaityti. Pradėjau iš naujo skaityti – kaip gražiai visokios detalės dėliojas ir skleidžias – dar gražesnė ta knyga man darosi – nors miegok apsikabinus. Va, ir apžvalgos nenoriu rašyti, apsalus neturiu, ką sakyt.

Jau tikriausiai nugirdėjot, kad knyga tai šiaip ne apie Simoną. Simonas pašmėžuoja gulintis karste numėlusiom ausim (koks nepatogumas gedintiesiems) ir šiaip pasirodo kaip jaunas mėnulis keturių moterų gyvenimuose. Tolimam nuošaliam Armėnijos miestely (kažkur panašiai jau buvom nukeliavę “Trijuose obuoliuose”), kur svajojama apie jūrą ir jos kvapą, kaip svajojama apie rojų. Atmestinai skaitant, Simonas – tiesiog babnikas – eina per kaimą ir niekaip iki namų nepareina, tai vienam kieme, tai kitam užsilieka, užsibūna, tada tenka jo žmonai skandalinti ir indus daužyti. O tos kaimynės tai apsileidusios kvaišos, nieko joms gyvenime nebelikę tikėtis, šventė, kad kažkas į vartus beldžias.

Bet Simonas jų istorijose ne šiaip prašalietis ar eilinis kaimynas. Simonas – ir prakeiktasis, ir pateptasis. Jaunas neatstovėjęs už savo didelę meilę, lemiamą žiaurią akimirką (tik akimirką) neištaręs žodžio, neištiesęs rankos, jis kaip kokioj pasakoj save pasmerkia sunešioti nesunešiojamas kurpes, atnešti neegzistuojantį daiktą, surasti laimę. Nebent tik akimirkai (tai pačiai, kur susvyravo). Ir visai kaip pasakoj, tuo lemtingiausiu gyvenimo momentu, kažkuri laumė jo pagailėjo ir jam palieka dovaną matyti ir jausti moterų vidinį grožį, užuosti skaniausią jų kvapą ir girdėti gražiausią jų balsą. Papraščiausioje nuvargusioje, nugairinto veido, nelaimingiausioje, vienišiausioje, labiausiai įskaudintoje, nusivylusioje ir atstumtoje – pamatyti žmogaus stebuklą ir gyvybę. Ir tuo savo regėjimu jas prikelti ir įkvėpti naujam gyvenimui, antram kvėpavimui. Nes kartais tiek tik reikia – vieno žmogaus, vieno žvilgsnio, vieno žodžio.

“Simonas” – nuostabi knyga apie labai žemišką ir kartu labai magišką meilę. Įsivaizduoju, kaip banaliai ir saldžiai čia viskas gal čia skamba, bet čia gi Narine Abgarian, patikėkite, su švelniu humoru, nepalaužiamu tikėjimu ir meile žmogui, tam pasaulio užkampyje, paskendusiame prietaruose ir archajinėse pasaulio struktūrose, kur seniausiai viskas nulemta, Narine taip laviruoja, nardo – nėra kada atsikvėpti. Rekomenduoju turėsi savo knygą, nes pasiskolinę nenorėsite tos knygos atiduoti.


Už knygą ir Narine apskritai – ačiū leidybos namams “Balto”

Shuggie Bain / Šugis Beinas

“Šugis Beinas” viena iš tokių knygų, kur “gera, paskaityk”. Tik tiek norisi parašyti apie ją. Tai perskaitau ir tempiu su įspūdžių dalinimusi, nes keliais sakiniais neina apie ją parašyt. Ją skaitydamas skaitytojas tikriausiai natūraliai prisimins kokį klasioką ar kiemo vaiką, kurio tėvai buvo alkoholikai. Aš irgi prisiminiau. Klasiokė iš mano namo. Visada tvarkinga, neatrodydavo alkana ar kuo kitu išsiskirianti, bet vis tiek su kiemo stigma “jos – tėvai girtuokliai”. Neatsimenu, kad būtume šaipęsi, labiau gal bijojom, net sunku įvardinti, ko.

Šugio mama – pritrenkianti gražuolė, pro ją abejingai nepraies nė vienas Škotijos vyras. Su dviem vaikais pabėgus nuo pačio normaliausio dviejų savo vaikų tėvo (bet jai – didžiausio nuobodylos), metasi ant labai nenuobodaus būsimo Šugio tėvo kaklo. Dabar jau pačiai teks lakstyt ir kitų moterų lovose ieškot aistringo lovelaso. Na, ir kiek apmalšint savo neviltį, nesėkmes ir apdaužytą kūną viena kita (vėliau niekaip neištuštėsiančia) taurele. Jos vyresnieji vaikai bėga nuo motinos neatsisukdami ir kuo toliau, ir mažėlis Šugis lieka vienas su nevaikiškomis užduotimis išgyventi pačiam ir kažkaip dar tempt savo motiną, kai aplink visas pasaulis kaip liūnas tik ir ruošiasi ją sugundyt ir pasiglemžti. Ir vienintelė paspirtis Šugiui – tik akimirksnį trunkanti, bet bekompromisė motinos meilė.

Skaitydama stebėjausi, kaip Douglas Stuart parašė tokią knygą. Čia gi tokia paprasta banali istorija, vykstanti tikriausiai milijonuose namų ūkių: daugiadienės, po namus išslapstyti buteliai, smurtas (savaime suprantama iš didelės meilės ir aistros) ir iš apačios į visą tai žiūrinčios alkano seniai suaugusio vaiko akys – kaip visiškai paprastais žodžiais rašydamas apie visiškai paprastą, niūrų, monotonišką kasdienybės pasaulį, kuriame vien pilkuma, drėgmė, pelėsiai ir suodžiai, beveik nėra nieko, kas skleistų šilumą ir šviesą, autorius prikausto savo skaitytoją. Kaip tobulai paprastai jis nupiešia alkoholikų vaiko pasaulį, neaprėpiamą nerimą, ką ras parėjęs namo, nesibaigiančią viltį, kad čia jau paskutinis kartas, o paskui viskas susitvarkys.

Va taip va, atrodo, kad lyg nieko kažko naujo ar labai ypatingo, bet taip pritrenkiančiai stipriai parašyta, dar ilgai neįmanoma atsitokėt. Labai rekomenduoju.

____________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Silva Rerum (audio)

Šiais metais man užėjo noras iš naujo perskaityti “Silvą Rerum”. Toks įdomus noras, nes šiaip knygų antrą kartą beveik neskaitau, tikrai galėčiau tokias antrą kartą skaitytas suskaičiuoti ant rankų pirštų. Net nustebau, kad nuo pirmosios Silvos jau praėjo 15 metų. “Silva rerum” tapo viena iš knygų, kurios įtakojo požiūrį į Vilnių, LDK, apskritai į istoriją. Galbūt labiausiai dėl to, kad kai mokykloje mokėmės istorijos, normalių vadovėlių dar nebuvo, mūsų pagrindinis vadovėlis buvo romantiškasis Šapokos ir sukonspektuoti mokytojos pasakojimai. Tai man kažkaip Lietuvos istorija galvoj buvo su neaiškiu laikotarpiu nuo Vytauto iki XX amžiaus. Silva nugulė tam laikotarpy, pakeitė žvilgsnio perspektyvą, toks jausmas, kad išvedė iš kaimo.

Taigi, ant tų mano pasvajojimų vėl perskaityt, ėmė ir paleido “Baltos lankos” audio knygų platformą, o tarp jų ir “Silva Rerum”. Iš karto ėmiausi klausyti ir pati save nustebinau, kaip (ne)prisimenu siužeto – daugiausia kažkaip prisimennu apie Uršulę, jos noviciatą, ir beveik nieko apie jos brolį Kazimierą ir Joną Kirdėjų. Suklausiau pusiau kaip naują knygą.

Ir kaip man sekės su viena pirmųjų klausytų lietuviškų audio (mano audible rodo 110 perklausytų knygų (92 not started… dar viena neskaityta lentyna)? Klausiau ir juokas iš savęs ėmė, nes kažkaip, kai klausau angliškai, vis tiek turi kažkiek ausį įtempti, susikaupti, o klausyti lietuviškos audio atrodė kaip visiška tinginystė – jokių pastangų, vien tik malonumas. Pasireguliuoji garsą, skaitymo tempą ir mėgaujiesi, svarbiausia, kad aplinkinis pasaulis su savo reikalais netrukdytų. Tai pradžioj kažkaip reikėjo save įtikint, kad it’s ok, kad taip lengva klausyt, atsipalaiduot ir tiesiog gyvent knygoj.

Kaip su bet kokia audio knyga, vis dėlto labai svarbu yra, kad neerzintų įskaitytojo balsas, tonas, akcentas. Prieš pirkdama bet kokią audio knygą, visada pasitikrinu, paklausau knygos pavyzdį. Kelis kartus tikrai esu prašovus ir nepataikius, pvz., Sabastian Barry The Secret Scripture pusės knygos, kur skaitoma airišku akcentu nesupratau, galvoju, reikės pabandyt vėl paklausyt, nes per tiek metų ausis pralavėjo akcentų atžvilgiu.

Silvoj Rereum mano ausiai kliuvo kai kurie skaitytojos Jovitos Jankelaitytės sakinio akcentų ir pauzių dėliojimai, vietom koks sakinio akcentas rodės ne ten, kur pati dėčiau skaitydama, taip savotiškai erzino. Iš kitos pusės suprantu įskaitytoją – Kristinos Sabaliauskaitės ilgus sakinius tikrai nėra lengva garsiai, aiškiai ir išraiškingai perskaityt. Kur uždėt akcentą puslapio ilgumo sakinyje? Galiausiai jau net nebesierzinau dėl tų pauzių, net pradėjau stebėti, ar ir toliau J.Jankelaitytė išlaikys tą patį skaitymo braižą.

Tai summa summarum mano įspūdžiai kuo puikiausi. Platformoje jau perklausiau tris knygas ir nežadu sustot, man blogiausia, kad beveik viską, ką norėčiau iš platformos knygų klausyti, jau esu perskaičius, tada kantriai lauksiu naujų audio knygų.

Matrix

Su trečiąja į lietuvių kalbą išversta knyga Laura Groff galutinai užtvirtino, kad nebus nei antrų alia moirų ir furijų, anei floridų. Šiam pasauly tiek temų, kad jai tikrai nepritrūks apie ką rašyti, skaitytojams beliks tik ginčytis arba tiesiog konstatuoti, kuri knyga patiko labiausiai. Įdomiausia, kad jei ant knygos viršelio nebūtų autorės vardo ir pavardės, niekaip stilistiškai nenuspėtum, kad čia Groff – visos knygos labai labai skirtingos – laikmečiais, personažais, atmosfera.

Šiojoje autorė kiek sužaidžia su skaitytoju knygos pavadinimu (beje, jis – puikus), nes “Matrix” pirmiausia asocijuojasi su Keanu Reeves ir garsiuoju (dieve mano, jau preito tūkstantmečio filmu). Ši matrix – priešinga ateičiai, čia matrix tai, iš kur visi fiziškai atėjome (moters įsčių), taip pat ir laike – gūdūs viduramžiai, kur moters darbas buvo tas įsčias intensyviai naudoti užtikrinant palikuonių ir paveldėtojų seką. Na, nebent, kaip knygos herojė Marija, atsiduri vienuolyne.

Jaunoji Marija vienuolyne atsiduria atplėšta nuo karalienės dvaro, iš šilkų pageitintai įvilkta į vienuolišką apdarą (ach, kaip čia gražiai susišaukia su ką tik klausytu Uršulės noviciatu). Energingą, protingą ir karingą merginą, kuriai gimus padejuota, kad turėjus gimti vyru, reikia patraukti nuo akių – gal ji tam badu mirštančiam vienuolyne ir suvisam nustipsianti, o gal su juo visu išsigelbėsianti, kaip sakant, dievo valia. Bus ten džiazo tam vienuolyne, taisyklių laužymo, saldžios moteriškos diktatūros, valdžios, politikos, žaidimo, savotiško laikmečio peršokimo, kuriame moterys ir galingos, ir už save sprendžančios. Atoki moterijos sala.

Beje, man labiausiai patiko “Florida”. Šioji – antroje vietoje, na, o moiros-furijos manęs neįtikino, bet, kadangi autorė vis moka nustebinti, tai ir toliau skaitysiu ir stebėsiuos.

2022

2022-ieji tapo metais, kuriuos visada prisiminsime, gaila, kad ne dėl pasibaigusios pandemijos, ir ne dėl sugrįžusios knygų mugės. 2022-ieji tapo metais, kai vietoj audio knygų, užmigdavau su Arestovičiaus lopšine ir Timothy Snyder paskaitomis apie Ukrainą. Metai, kuriuose tikriausiai įvyko daugiausiai vertybinių lūžių, metai, kai sulūžau, palūžau, išverkiau kibirus, kai supratau, kad tikriausiai niekada nebebūsim pacifistai – šiam naujam pasauly tai nebeveikia. Metai, kuriuose prapuolė pora mėnesių skaitymo ir kuriuos visai netikėtai išgelbėjo Anne Glenconner su savo “Rūmų damos” istorija, pramušusia neskaitymo bloką. Tokie metai, kurie atnešė ir daugybę gražių dalykų – vienybės, susitelkimo, nerealių projektų.

Taip jau gavos, kad šiemet ir perskaičiau ir perklausiau mažiau, daugiau skaičiau poilsinių knygų, detektyvų, rimtesnes knygas skaityti tiesiog buvo per sunku. Metų pradžioj bandžiau skaičiuoti tautybes (nes noriu skaityti kuo įvairesnių autorių), bet paskui pasimečiau, užmečiau, kai kurių autorių net neaišku, kam priskirti, bet buvo airių, čekų, indų, vokiečių, britų, anglų, norvegų, japonų, italų, islandų, amerikiečių, švedų, prancūzų, estų, lenkų, rusų, armėnų, kiniečių, tanzaniečių/anglų, peruiečių, ukrainiečių ir lietuvių (20 knygų).

Taigi, mano metų geriausios, ne pagal gerumą, bet pagal skaitymo eiliškumą:

  • Sandro Veronesi “Tu ir esi kolibris”
  • Herve Le Tellier “Anomalija”
  • Joonas Sildre “Tarp dviejų garsų. Grafinis romanas apie kompozitorių Arvo Partą”
  • Živilė Kropaitė-Basiulė #fainiausiapasaulyjemočiutė
  • Bernardas Gailius “Kraujo kvapas”
  • Rimantas Kmita “Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų”
  • Caroline Criado Perez “Nematomos moterys: duomenų spragų nulemta nelygybė šiandienos pasaulyje”
  • Elizabeth Strout “Lucy by the Sea”
  • Michel Houellebecq “Seratoninas”
  • Narine Abgarian “Simonas” – ypatinga knyga, dedu jai šių metų karūną ir greitu metu pažadu apžvalgą.

Labai geros, nepraieikit pro šalį:

  • Dainius Vanagas “Orderis”
  • Jachym Topo “Jautrus žmogus”
  • Akvilina Cicėnaitė “Anglų kalbos žodynas”
  • Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre “Kvėpuoti kitais”
  • Ieva Dumbrytė “Šaltienos bistro”
  • Issa Watanabe “Migrantai”
  • Wioletta Greg “Neprinokę vaisiai”
  • Roald Dahl “Matilda”
  • Serhij Žadan “Internatas”
  • Bram Stoker “Drakula”

Kieti detektyvų serialai:

  • Kate Atkinson
  • Anthony Horowitz Moonflower Murders, Megpie Murders
  • Abir Mukharjee, kuris su kiekvienu detektyvu rašo vis geriau

Metų nusivylimai :

  • Abdulrazak Gurnah “Rojus”
  • Yiyun Li “The Book of Goose”

Visų knygų apžvalgos – tinklaraštyje.

Kitiems metams pirmiausia linkiu taikos. Taikos, sveikatos. Gerų knygų.

Su beveik atėjusiais. Ačiū, kad esate kartu. Visiems siunčiu gerų minčių.

Maži malonumai

Šios knygos viršelis gyvenimui tikrai sukuria mažų malonumų – toks grožis – neįmanoma praieti pro šalį (už malonias akių viliones ačiū Kotrynai Šeibokaitei-Ša). Na, o knyga buvo malonus skaitinys atsipalaidavimui, mano keptom smegenim dabar nieko labai rimto nesigauna skaityti, tai štai tokia knyga yra pats tas – nenuobodu, lengvai skaitosi, intriga išlaikoma iki pat pabaigos. Mano akim ji gal nėra tokia “Stebuklinga!” kaip Tracy Chevalier ant viršelio, na, bet aš gi ne Tracy Chevalier ir šiaip į tokius skambius šūkius apskritai nekreipiu dėmesio, nes jie beveik niekada nepasiteisina.

Šios knygos siužetas man kiek primena Emmos Donoghue “Stebuklą” (nu va, pasirodo, su ta Tracy vis dėlto turim kažką bendro), tik čia stebuklas ne tame, kad kažkas nevalgydamas gyvena, iš šventosios dvasios, o kad iš jos gimė. Taip, taip, viena solidi ištekėjusi dama parašo į laikraštį, kad jos dukra yra gimus maždaug iš šventosios dvasios, mat ji turėjo pastoti gulėdama prikaustyta prie lovos vienuolyno ligoninėje (kur vyrų nė kvapo), o grįžusi dėl pilvo ir krūtų skausmų kreipusis į gydytoją ir sužinojusi, kad yra nėščia.

Istorija, iš kurios visi redakcijoje pasijuokia, numetama skilties apie daržą, sodą ir ūkio reikalus žurnalistei, kuri su didžiuliu entuziazmu ir įkarščiu imasi painioti pinkles. Kaip ir pridera profesionaliai žurnalistei, ji sąžiningai imasi rinkti įrodymus tiek iš palaikančiosios pusės, tiek iš skeptikų. Tuo metu mokslininkai lyg užtinka kažkokių savaiminio apsivaisinimo tarp žinduolių pavyzdžių, tad atveju susidomima iš esmės. O skaitytojui belieka tik įkvėpti ir akim bėgt iki knygos pabaigos. Taigi, šventoji dvasia vs gyvenimo nešventa realybė? Kaip manot, koks bus rezultatas?

Taigi, šią knygą irgi galima dėti į lengvų ir neparinančių smagių skaitinių lentyną.

_________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Svajonių knygos”

Aštuonios tobulos žmogžudystės

Oi, koks fainas tas Peter Swanson, kaip jis išduria visus knygų, knygynų ir bukinistų mylėtojus! Nes juk visi, kas knygutes myli praktiškai prilygta meiliems knygynuose gyvenantiems katinukams (šioje knygoje irgi yra vienas ryžikiukas). Taigi, visi blogiečiai, maniakai ir sociopatai gi yra arba knygose, arba už knygyno durų, ar ne taip, mielosios knygų žiurkės?

Koks sutapimas skaityti šią, knygą, kai už lango siaučia pūgos, o Amerikoj beveik taip pat siaubingai šalta, kaip ir knygos veiksmo metu. Ir štai mes visi kartu trepsėdami sniegą nuo batų jaukiai susitinkame senų detektyvų knygyne, kurį jo savininkas ir detektyvų ekspertas Malkolmas Keršou atveria net tada, kai dabgus maišosi su žeme. Na, žinoma, gi reikia katinuką pašerti. Tokią išprotėjusią dieną jis sulaukia netikėto skambučio iš FTB agentės, kuri nori pasikonsultuoti dėl kadaise knygyne vos pradėjusio dirbti Malkolmo sudaryto tobulų žmogžudysčių sąrašo. Atrodo, kad kažkas tuo sąrašu naudojasi.

Trumpas, greitas ir fainas detktyvas porai užpustytų vakarų. Man labai labai tiko pertraukoms tarp labai intensyvaus smegenų išnaudojimo (paskui, kaip sakau, būna keptų smegenų sindromas) – verti puslapius ir per daug nesikabinėji. Jei jau labai skaitytojas nusiteikęs kabinėtis, tai tikrai nuspręs, kad agentė kažkokia labai jau atsipūtus ir visiškai nesilaiko jokių griežtų procedūrų (kam irgi turi savų priežasčių, gi žinom, kaip šiam pasauly blogiečiams pavyksta išsukti uodegas!). Su FTB taip lengvai manau, nepaeitų, nors kas ten žino, gi vienas kubietis ten vos ne dvidešint metų kažkurią tai agentūrą vedžiojo už nosies ir buvo atskleistas tik per atsitiktinumą.

Žodžiu, kai ten klausiat lengvos ir neparinančios, tai štai “Aštuonios tobulos žmogžudystės” bus pats tas.

_____________________________________________

Už knygą dėkoju “Balto”

The Book of Goose

Jau seniai neskaičiau (šios klausiau, tai neklausiau) knygos, kuria taip netikėčiau. Kažkoks netikėjimas prasidėjo nuo autorės ir viršelio (beje, tikrai labai gražaus, bet ar tikrai labai europietiškas?) – pagal jį tikrai nesitikėtum, kad knyga bus apie pokario Prancūzijoje gyvenančias dvi mergaites paaugles. Knygos įskaitytoja irgi skaitydama kartais įmeta akcentą, tai tokia košė galvoj gaunasi ir niekaip nesusiveda galai. Kur jie susives, jei viskas dirbtinai bandoma suklijuot. Ne mano reikalas, apie ką nori autorė rašyt ir kur jos veikėjai turi gyvent, bet nu, seriously, kinų kilmės rašytoja, gyvenanti JAV rašo apie pokario Prancūziją ir Angliją? Kam? Ta istorija puikiausiai galėjo gyventi JAV, kaip ir autorė, ir gal net atrodytų ne tokia netikroviška.

Kadangi netikiu knyga, tai, sorry, spoilinsiu, tai jei galvojat skaityt, toliau nebeskaitykit. Perklausius knygą pradėjau žiūrinėti recenzijas ir nuomones, nieko jos man ten nepadėjo įžvelgt- pilna ir susižavėjusių knyga, ir tokių nesusipratėlių kaip aš. Labiausiai mane nustebino knygos siejimas su Ferrante mergaitėmis, tai nieko panašaus man nepasirodė, gal labiau, sakyčiau, nesėkminga Ferrante draugystės kopija, nei panašumas, o ir pati istorija ale kažkokia Francoise Sagan refleksija – dvi kaimo mergiotės sugalvoja parašyti knygą (vėliau knygoje ir minima, kad po šios istorijos knygą išleido Sagan).

Fabienne – dueto smegenys, bet Agnes tokia lyg ir išvaizdesnė, ir gražiau rašo, tai gudruolės Fabienne prastumiama kaip autorė. Savo rašliavą jos parodo kaimo paštininkui, kuris nusiunčia rankraštį leidėjams, šie susižavėję knygą išleidžia. Išsigandusios, kad paštininkas išduos autorystės paslaptį, mergos apkaltina paštininką priekabiavimu ir šis turi išsikelti iš kaimo. Tuo tarpu, visi ošia ir žavisi Agnes, ir vienos internatinės mokyklos Anglijoje vadovė, pakviečia Agnes į Angliją metams alia Erazmusui – tobulinti savo įgudžius, mokintis kalbos ir tt. Po keletos mėnesių Agnes baisiai nori namo ir bando mokyklos sodininką prikalbint paskolint jai pinigų pabėgimui (net siūlo jam tuoktis). Viskas išaiškėja, vargšą sodininką išmeta ir baisioji direktorė galiausiai sutinka Agnes paleisti namo. Ši grįžta, kaimas niekaip nereaguoja, Fabienne nutolusi, pabėga su keliaujančiu cirku, o Agnes galiausiai išvažiuoja iš kaimo ir, ištekėjus už amerikiečio, atsiduria Amerikoje. Fabbiene grįžta į kaimą nėščia, gimdydama miršta. Nuo to ir prasideda knyga, kad Agnes prisimena savo draugę.

Kažkokia man knyga apie nieką. Didžiausia knygos drama – ar Agnes pasipriešins bjauriosios direktorės norui skaityt jos korespondenciją, ar ne. Pusė knygos veikėjų išviso iš piršto laužti. Ta direktorė kažkokia nei į tvorą, nei į mietą, iš tokios formalios poniutės vienu momentu pavirsta į raganą ir skaitytojai turim išsigąsti ir pajausti knygos sąsajas su pasaka. Nu, žodžiu galvojau Nobelistas bus silpniausia metų knygą, bet šita tai ir Nobelistą nuneša. Nerekomenduoju visiškai, jei pavyks, grąžinsiu audible atgal. Pavyko, galima pamiršt apie ją.

Konservų gatvė

Dar viena pirmoji pažintis – šį kartą su John Steinbeck. Ir neturiu atsakymo, kodėl taip vėlai. Gal labiausiai paskatino “Rūstybės kekių” naujas leidimas, bet nesinorėjo nuo tokios storulės pradėti. Taigi, dar vienas super pavykęs pasirinkimas.

Kai klausiu savęs, kas šioje knygoje išskirtinio, pirmiausia į galvą ateina – šviesa ir meilė. Šių žodžių galima mažiausiai tikėtis iš Konservų gatvės, kuri pati tikriausia piktžolėm apaugusi dykvietė, šiukšlynas, pilnas ypatingo smardumo atliekų, gatvė, kurioje žmonės, jei gyvena vamzdžiuose, nebesiskaito benamiais, o ištaigingiausias gatvės pastatas – viešnamis. Maždaug taip galima įsivaizduoti Konservų gatvės realybę. Bet kaip apie visa tai rašo Steinbeckas! Kaip apie kokį prarastąjį rojų – kur visi yra tokie, kokie yra, be jokių pagražinimų ir lūkesčių, palikti būti sau, su savim, savo keistenybėmis ir ydomis. Ir su daugybe gerų norų, kurie dažniausiai nueina šuniui ant uodegos (beje, knygoje yra ir labai labai keletos gyventojų mylima kalė). Nesvarbu, kaip išsipildo ir įsigyvendina Konservų gatvės svajotojų planai (dažniausiai – kurioziškai), svarbiausia, kad viskas tik iš gerų ketinimų, noro atsidėkoti, pagerbti, pralinksminti.

Konservų gatvė yra tarsi priešprieša skubančiam, išsipuščiusiam, “teisingam” pasauliui, kurio nuodėmės kruopščiai slepiamos už gražių fasadų. Laisvų žmonių gatvė: “Makas su vaikinais žino viską, kas buvo pasaulyje, ir tikriausiai viską, kas bus. Man atrodo, kad jie geriau prisitaikę prie šio pasaulio negu kiti žmonės. Tuo metu, kai kiti plėšosi iš ambicijų, nervų ir garbės troškimo, šitie nejaučia jokios įtampos. Visi vadinamieji mūsų klestintys vyrai yra ligoniai su nesveikais skrandžiais, sielomis, tačiau Makas su tais vaikinais yra sveiki ir nuostabiai švarūs. Jie gali daryti ką tinkami. Jie gali pasisotinti savo apetitus , nevadindami jų kaip nors kitaip.”

___________________________________

#reklama #Pegasas

Kerol

Turiu prisipažinti, kad pirmoji knygos pusė mane konkrečiai užknisinėjo. Mano skoniui šiame romane tiesiog yra per daug žodžių – autorė visai neleidžia skaitytojui pačiam kažko sugalvoti – viskas yra tiesiog žodis žodin nupasakojama, jei jau kavalierius pažiūrėjo vienaip ar kitaip, tai būtinai reikia pasakyti, kodėl taip pažiūrėjo, jei Tereza nusiminė, tai va būtent dėl to ar ano. Tekste irgi reikia kartais patylėti, ne tik gyvenime. Tai galima sakyti, kad kantriai skaičiau būtent tam, kad galėčiau apie knygą turėti nuomonę, o kartu ir džiaugiuosi perskaičius, nes ši knyga iš tų, kur kantrybė atsiperka.

O visas nuodėmes atleidžiu už tai, kaip autorė papasakojo jau minėtosios Terezos, labai jaunos merginos, susižavėjusios vyresne dama (tiems laikams jau vos ne pagyvenusia dama, šiems – gyvenimas tik prasideda maždaug), asmenybės lūžį. Labai patikėjau ta knygos vieta ir man ji labai patiko. Maždaug dviejuose trečdaliuose Tereza toks vietoje nenustygstantis šunelis, lekiantis, kurlink švilpteli šeimininkas, knygos pabaigoje išauga į gulbę (nelabia gal vykęs palyginimas, bet toks maždaug jausmas). Nors apskritai, Terezos nuoseklumui vyrų atžvilgiu tikrai negali nieko prikišti. Būdama be šeimos užnugario, ji labai principingai nesikabina vyrams ant kaklo, neišmaino tariamo saugumo ir -ienės statuso, tokio ypatingai svarbaus to laiko visuomenėje, į galimybę gyventi taikoje su savimi ir savo jausmais. Jai čia panašiai, kaip būti ar nebūti.

Taigi, summa summarum, užbaigus knygą mane apėmė kažkoks knyginės pilnatvės jausmas, net pati nustebau, kaip visi užknisinėję reikalai kažkaip nublanko, nuplaukė į antrą planą ir apie knygą liks geri atsiminimai ir įspūdžiai. Dabar jau bus galima ir filmą pažiūrėti. Aišku, kiek gaila, kad skaitant man akyse stovėjo viršelyje minimo filmo veikėjos – nebegalėjau susikurti savo.

___________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Svajonių knygos”

Nematomos moterys. Duomenų spragų nulemta nelygybė šiandienos pasaulyje

Čia tokia knyga, kurią perskaičius, pasaulis būna prieš ir po. Prieš skaitant ir perskaičius. Tiesiog nebeįmanoma į pasaulį žiūrėt taip, kaip iki šiol žiūrėjai. Šiaip mane labiausiai ir sukrėtė suvokimas dėl manęs pačios ir koks iškreiptas buvo mano žvilgsnis – kaip kokia kreivų veidrodžių karalystė. Kai suvoki, kad viskas aplinkui sukonstruota remiantis prielaida kad, nu, jei tinka vyrams, tai tinka ir moterims, o paskui suvoki, kad niekas apie tas moteris net nepagalvojo. Iš viso. Kai kuriais atvejais net moterys apie save nepagalvojo. Apie pusę pasaulio žmonijos. Ir net nekalbant apie kažkokias aukštas materijas ir raketų mokslą. Kur jau ten. Kalba eina apie pačius elementariausius dalykus – galimybę patogiai ir saugiai nusilengvinti (ir ne kur nors Indijoje, brangiosios, o bet kuriame teatre), galimybę gyventi higieniškai. Ir kaip nuo tų elementarių dalykų viskas nueina šunkeliais. Paskui jau visokie rimtesni reikalai nebestebina. Kur ten stebins, jei tūliko reikalai neišspręsti.

Taip ir atsiranda – nepasiekiamos lentynos, butai be virtuvių, telefonai, kurie netelpa į delną anei kišenę, autobusų maršrutai, kuriais niekas nevažiuoja, kruopščiai valomos gatvės ir neišbrendami pėsčiųjų šaligatviai (pagalvosite, o čia prie ko moterys), milijonai nesuskaičiuotų neapmokamo darbo valandų, nesaugūs saugos diržai, neveiksmingi vaistai ir neteisingos jų dozės. Pasaka be galo su milijonu neteisingų prielaidų. Purto net.

Skaitydama knygą, fb papostinau nuorodą su latvių matematike Taimina, kuri įvaizdino, t.y. nunėrė hiperbolines plokštumas (labai gražios, beje). Štai citata, kuri geriausiai apibrėžia netektį, kurią žmonija patyrė ir patiria neatsižvelgdama į moteris, neįtraukdama jų į sprendimų paiešką, neleisdama atsirasti bendrystės sinergijai.

“Į žinių kūrimą neįtraukdami pusės žmonijos, netenkame pasaulį pakeisti galinčių įžvalgų. Ar matematikai vyrai butų patys sugalvoję elegantiškai paprastą Taiminos sprendinį? Mažai tikėtina, turint galvoje, kiek mažai vyrų savo noru neria. Bet Taiminos atveju tradiciškai moteriškas nėrimo vąšeliu įgūdis susiliejo su tradiciškai vyriška matematikos sritimi. Ir būten ši sąlaja pagaliau leido išspręsti uždavinį, ties kuriuo pasidavė ir kurį beviltišku pavadino daugybė matematikų. Taimina sukūrė jungtį, kurios trūko matematikams vyrams. Tačiau mes pernelyg dažnai neleidžiame moterims tokių jungčių kurti. Todėl toliau daugelį pasaulio problemų laikome neišsprendžiamomis.”

O mes skrendame į Marsą. Nu tikrai? Kiema išsišluokim pirma.

Beje, jei kas jaudinatės, kad knyga emocionali bus ar kokia ten rėksminga, nieko panašaus. Faktai faktai faktai.

_______________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”

Sausra

Labai žinoma, kad esu audioknygų fanė, jas klausau dar nuo tos senovės, kai jos buvo įrašomos diskuose ir klausydavau tik tada, kai vairuodavau. Taip jau nutiko, kad pirma mano audio knyga buvo visų laikų geriausiai įskaityta “Shantaram” (originalo kalba). Labai labai svarbu gera pradžia. Daug kas stebisi, kaip išlaikau dėmesį ties skaitoma knygą, tai tikrai ne su kiekviena pavyksta (angliška). Audioknyga turi būti pakankamai nesudėtinga ir geriausia būtų, kad tai būtų nuoseklus linijinis pasakojimas, pvz. George Saunders “Linkcoln in the Bardo” sunku skaityti tekstą, o klausyti audio yra tiesiog neįmanoma (turėjau knygą grąžinti). Tada jau suprantu, kaip žmonės užmiega skaitydami arba klausydami. Beje, šiemet mano perklausytų knygų kiekis labai sumažėjęs, nes daug laiko, kuris seniau būdavo skiriamas knygų klausymui, dabar išeina su Ukraina susijusiems reikalams (pvz., dabar klausau ir pusiau žiūriu Timothy Snyder “The Making of Modern Ukraine. Labai rekomenduoju.

Labai džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau galimybių klausytis knygų lietuviškai. Pavilioti nuo angliškų audio mane tikrai nelengva, nes kaip ten sako: “Įprotis – didelė jėga”. “Baltos lankos” suviliojo galimybe parsisiųsti vieną knygą nemokamai, jei parsisiunti jų programėlę. Taigi, Jane Harper “Sausra” – mano pirmoji lietuviška audio.

Kaipgi man sekės? Ogi visai neblogai, net geriau nei tikėjaus. Giedriaus Arbačiausko balsas neerzino ir nebuvo per daug vaidybos. Man nesinori, kad aktoriai įvaidintų knygą, aš pati ją galvoj įsivaidinu. Pageidautina, kad knyga būtų skaitoma, o ne vaidinama. Kai kurias klasikos spragas esu bandžius užkaišyti “Audible” įgarsinimais, bet ten irgi buvo vaidinimai su visokiais arklių prunkštimais ir durų girgždėjimais – visiškai neįmanoma klausyt. Klausant “Sausros” iš pradžių, kaip detektyvui man skaitymo tempas pasirodė per lėtas, tai pasinaudojau pagreitinimo funkcija (gal šiek tiek per daug žodžių sumalimo su 1,25 greičio, bet geriau nei ilgos pauzės).

Pats detektyvas visai nieko, gan ilgai autorė mane vedžiojo už nosies, paskui, atskleidus vieną kritinį faktą, viskas kaip ir pasidarė aišku. Šiaip aš mėgstu, kai žudiko išaiškinimu knyga daugmaž ir baigiasi, tai čia ne tas variantas, tai gal kiek per ilga pabaiga. Bet šiaip viskas cool, jau mačiau, kad parduotuvėje atsirado Harper “Paklydėlis” – mielai suklausysiu. Smalsu, kaip jums sekas su audio, ar išbandėt “Baltų lankų”?

Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų

Nežinau, kodėl man taip visą laiką atrodė, kad Sigito Gedos tiek daug visur ir daug apie jį žinau. Skaičiau knygą ir supratau, kad nieko aš nežinau ir niekaip negalėjau atsistebėti iš kur tas “žinojimas”- nesiliauju apie tai galvoti. Kaip ir apie knygą nesiliauju ir esu kažkur tarp šoko ir nustebimo. Suprantu, kaip sudėtinga tokią knygą apskritai parašyti. Kaip tuo ugningu poeto charakteriu nesudengint knygos ir pačiam nesudegt rašant apie žmogų, kuris dar toks gyvas. Ir kas buvo Sigitas Geda – genijus ar beprotis? Ar žmogus iš viso gali būti genialus poetas (ar bet kaip kitaip genialus) nebūdamas beprotis? Bandau įsivaizduoti, kaip nelengva jam buvo būti, neįsivaizduoju, kaip sunku buvo būti aplink jį. Juk praktiškai bet kuriuo metu galėjai gauti į galvą už tai, kad turi nuomonę arba už tai, kad neturi. Arba, kad jo nesupranti. Ir į galvą gal nebuvo blogiausia, kas atsitiko…

Nebuvau girdėjus apie Gedos skaitymus Jonų bažnyčioj. Pirmą kartą apie tai išgirdau knygos pristatyme, o daskaičius iki tos vietos knygoje – peržiūrėjau. Ir man toks panašus jausmas, kaip kad Aistė Smilgevičiūtė su “Strazdu” Eurovizijoj buvo per anksti, taip ir Sigitas Geda su savo transiniu performansu tada buvo per anksti. Tą skaitymą, kuris šiaip jau atrodo visiška beprotybė, perklausiau nuo pradžios iki pabaigos. 18 minučių susiklausė kaip kokia meditacija. Labai keistas jausmas, nes racionalus protas gi sako, kad čia totalus nučiuožimas.

O šiaip knyga puiki – labai gerai parašyta. Ten, kur jau labai giliai neriama į Gedos kūrybą, man jau pritrūksta oro, na, vis dėlto nesu filologė, bet šiaip tikriausiai pirmą kartą skaičiau tokį tekstą lietuviškai. Nes paprastai gi būna į vienus vartus, o Rimantui Kmitai, man atrodo, pavyko švelnus objetyvumas. Manau, niekas neturėtų likt įsižeidęs ar kažkaip labai įskaudintas. Gal po dar dešimties metų, bus galima pasiekti ir nuogo objektyvumo lygį. Mes kaip tauta vis dar tik mokomės nepult į kraštutinumus ir suvokti bei pripažinti, kad gali būti tobula ir niekšiška viename.

____________________________

Už knyga dėkoju Tyto Albai.

Vyras Hogėje

Šią knygą užskaitau ne už detektyvą, o už edukaciją. Haliga (kažkas panašaus į salą, bet ne sala, aukštuma jūroje, kuri lieka kyšoti, kai būna potvynis) buvo žodis, kuris nuvedė į googlą, į aprašus ir žemėlapius, ir tiesa pasakius, iki dabar nelabai suprantu, kaip ten viskas realybėje veikia ir kaip žmonės tokiomis sąlygomis gyvena, nes skamba tai neįtikėtinai. Tai toje nesaloje vyksta veiksmas – prie jos randamas vietinio gyventojo lavonas. Būdamas vietinis ir suprasdamas, kaip veikia potvyniai ir atoslūgiai, mirtis tikrai įtartina. na, o dar paaiškėja, kad jis buvo surištas.

Pats detektyvas irgi visai nieko, bet man nepatiko siužeto išdėstymas, labai ištempti trys ketvirtadaliai ir paskui labai greita pabaiga – man pasirodė neproporcingai sudėliota. Detektyvės meilės linija man irgi buvo nuobodoka, bet čia gal dėl to, kad čia jau ketvirtoji serialo dalis ir nežinau, kas ten buvo priešistorėje, ko ten jie šimtą kartų pykos ir du šimtus taikės. Summa summarum man knygą išgelbėjo haliga, jei ne ji, būtų toks labai neišskirtinis detektyvas.

P.S. knyga išleista labai fainu puskiečiu viršeliu, visi detektyvai turėtų būt tokiais viršeliais.

____________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Briedis”