Kai tik buvo paskelbtas Man Booker Longlist, nusprendžiau neatsilikti ir paklausyti ką nors. Ką nors toookio. Aišku, po bandymų skaityti H.Jacobson, Bookeriu nepasitikiu, bet neprarandu vilties. Beje, daugelio ilgojo sąrašo knygų dar nėra įskaityta ir perklausyti nepavyks, pvz., tikėdamasi lengvo skaitalo, galvojau perklausyti David Nicholls “Us”, bet audible jį turės tik rugsėjo pabaigoje, tad nežinau, ar sulauksiu, nes šiaip esu nustebus, kai toks autorius atsiduria Booker sąraše, o ir goodreads komentatoriai dažniausiai sako panašiai, kaip ir aš galvoju: “jei patiko “One day”, patiks ir šita” arba “po “One day” “įgriuvos” (saldaus pravalo), “Us” nedrąsu imtis”. Taip kad žinokitės patys, mieli skaitytojai.

Taigi pirmoji šių metų Bookerio knyga. Sakyčiau, irgi esu lengvai nustebusi, nes nebesuprantu, kokios knygos į tą sąrašą patenka. Komisija “lengvina” Bookerio skaitomumo svorį, ar kaip čia? Pirmiausia, negaliu apsispręsti, kaip rašyti apie knygą – ar atskleidžiant svarbiausią knygos intrig,ą ar ne. Skaičiusieji popierinę versiją komentuoja, kad knygos intrigos atskleidimas kažkur 76-77 p. yra nesuprantamas, kai visa paslaptis atskleista ant knygos nugarėlės, o ją, greičiausiai pirmiausia perskaito didžioji dalis knygos skaitytojų ir neskaitytojų. Žodžiu, kam paskui trečdalį knygos reikia apsimetinėti, kad nieko nežinai? Tiesa, kadangi aš nugarėlės neturėjau, tai nieko nežinojau ir man buvo siurprizas. Turėjau net keletą kartų atsukti tą vietą ir paklausyti, ar tikrai nepasivaideno. Bet, atrodo, kad ne. Siurprizas pavyko. Tai gal ir man būtų verta parašyti, siurprizo neatskleidžiant?

Aprašomoji šeima (pasakotoja duktė Rosemary) yra netekusi savo vaiko (dukters). Nežinome, kas atsitiko, nes istorija pasakojama ne nuo pradžios, o nuo vidurio. Netektis labai paveikė visus šeimos narius – tiek tėvus, tiek brolį, tiek pasakojančią seserį, kuri netgi jaučiasi didžiąja dalimi kalta dėl netekties. Kodėl – nelabai aišku. Taip gyvena visi nelabai laimingi ir minimaliai bendraujantys; brolis iš vis dingęs pradingęs, dar ir ieškomas FBI už domestic terorism, taip kad jo šeima jau gerą dešimtmetį, kaip nemačius. Rosemary taip pat išvažiavusi kuo toliau nuo namų, bet koledžas neišgelbėja nuo uždarumo ir gan vienišo gyvenimo, kol nesusipažįsta su tokia gan pasiutusia studente, kuri laikinai išveda ją iš kelio, gal net trumpam padeda užsimiršti ir negalvoti, apie prapuolusią seserį.

Vieną dieną visai netikėtai pasirodo brolis – labai trumpam, kad nespėtų pagauti policija, bet pakankamai, kad spėtų pergulėti su pašėlusia jau minėta drauge. Ir dar pernakt pakalbėti su seserim. Iš pokalbio sužinosime truputį istorijos priešistorės arba tiksliau pradžios (nes pradėjo gi nuo vidurio) ir truputį dabarties – broliui jau reikia skubėti. Likusią istorijos dalį sužinosim mirus herojės tėvui, kai ji pradės labiau bendrauti su mama. O kai susidėlios visi taškai ant i, kils tik viena mintis – kodėl šeima tiek ilgai nesusėdo prie stalo ir nepasikalbėjo, juk vaikai seniai jau suaugę ir sugebėtų į viską pažiūrėti blaivaus žmogaus akimis. O dabar vos ne pusę gyvenimo gyveno su nereikalingu kaltės jausmu, sudaužę vieni kitų gyvenimus. Štai taip visai gal įdomi knyga (nors ir gan laužyto ir tikrai netobulo stiliaus) prarado savo pagrindinį įdomumo kabliuką. Neišsivyniojo. Arba išsivyniojo nevykusiai. Gaila, nes turi puikios knygos užuomazgų ir visokių gerų minčių, įžvalgų ir pamąstymų, dėl kurių, sakyčiau, gal net ir žinant minusus, būtų verta paskaityti. Tuo labiau, kad išsisukau neatskleidus to 77 psl.

P.S. Pavadinimas neįmanomas atsiminti. Kaip galima duoti knygai tokį sudėtingą pavadinimą?