Tokie smulkūs dalykai

Tokia mažulytė knygelė visiškai tinkanti Advento apmąstymams, pamąstymams ir susimąstymams apie tai, kas yra tikroji Kalėdų dvasia, kokio svorio yra sąžinė ir kaip sunkiai ar lengvai ji slegia pasirinkusįjį jos neklausyti ar klausyti.

Tikriausiai esate girdėję apie siaubingas vienuolių laikytas ne santuokoje pastojusių šeimų atstumtų merginų prieglaudas Airijoje. Kažkaip tos labiau į koncentracijos stovyklas nei į prieglaudas panašios įstaigos niekaip neįsipaišo į ką nors bendro su krikščionišku tikėjimu, atjauta, meile artimui. Kad ir kaip nesiverčia liežuvis, tai buvo labiau panašu į prekybą žmonėmis ir vergija. Didžiulis dramblys kambaryje, apie kurį buvo tiesiog nekalbama. Dar labiau plaukai piestu stojas, kad už visą šitą reikalą, kuriame pražuvo tūkstančiai moterų ir vaikų, valstybė atsiprašė tik (įkvėpkit) 2013 metais. Ar atsiprašė bažnyčia (prieglaudos buvo išlaikomos valstybės ir bažnyčios), nesu girdėjusi.

Iš pradžių visiškai paprasta vieno žmogaus istorija, pradžioj net atrodo kiek nuobodoka, kad net pagalvoji, ko čia visi taip liaupsina knygą, netikėtai priešpastato skaitytoją prieš Ferlongo – nesantuokinio sūnaus, o dabar penkių mergaičių tėčio – pasirinkimą matyti arba nematyti. Ferlongas, galvodamas apie savo motinos likimą, turi kaip pasakoj pasirinkti iš dviejų kelių, kur vienu eidamas galvos neteksi, o antru – pražūsi. Ištinka toks netikėtas knygos posūkis į gylį.

Rekomenduoju ir už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos.

Barbarų belaukiant

“Maiklo K. gyvenimas ir laikai” prieš daugiau nei dešimt metų ilgam mane atbaidė nuo J. M. Coetzee skaitymo, bet, matyt, knyga vis tiek savo darbą nudirbo, nes pradėjusi skaityti Barbarus, pasijutau vėl papuolusi į tą išplaukusią ir neapibrėžtą knygos atmosferą, trumpam net vėl apėmė jausmas, kad atrakitni Coetzee knygos vėl nepavyks.

Na, bet Barbarai, nors ir nenunešė stogo, bet labai patiko. Priešingai nei su Maiklu, knygos filmas galvoje vizualizavosi ir pasistatė (filmo pagal knygą nemačiau), pavadinimas įsiprasmino ir, kaip mėgstu skambiai pasakyti – uždėjo knygai karūną – iš tikrųjų mes, net nesuprasdami, kiekvieną dieną laukiam barbarų (gal Lietuvoje net įsivaizduojame jų sulaukę) ir net nesuvokiam, kad patys kažkam barbarais esam. Pats svarbiausias dalykas jų belaukiant, patiems tais vadinamaisiais barbarais netapti.

Knygos idėja pritaikoma bet kokiai nepakančiai sistemai, besivadovaujančiai šūkiu “jei ne su mumis – tai prieš mus”. Ir visa kita jau nebesvarbu. Jei nori sisteminio užnugario, turi nulenkti galvą, taikstytis, užsimerkti, pamažu leisti sąžinei nubarbarėti. Ši knyga taip pat kalba apie žmonių bauginimo, propagandos jėgą, “tiesos” transliavimą vienu kanalu (šiandieninės Lenkijos aktualijos). Knyga, kuri niekada nepraras aktualumo, tikriausiai net tada, kai žmonės, nusiaubę ir sudeginę Žemę, išsikraustys į negyvenamą Marsą.

________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Kitų šalis

Ech, jaunosios Matildos meilė, kuri, atrodo, bus išvaduojanti, laisvės bilietas į suaugusių pasaulį, kuriame būsi savo gyvenimo šeimininkė. Aukšta, augalota mergina išteka už visa galva už ją žemesnio žavaus marokiečio ir su juo iškeliauja į jaunikio gimtąją šalį, prancūzų protektoratą. Vietoj išsvajotos laisvės jaunamartė susiduria su visiškai kita kultūra, dėl vyro užsispyrimo atgaivinti ūkį, atsiduria nuošalioje sodyboje, kurioje iš jos tikimasi padoraus musulmono žmonos elgesio.

Aplink beįsisiūbuojant nepriklausomybės reikalaujantiems maištininkams, Matildos ir Amino šeima tampa tokia – nepriklausanti nė vienai pusei, bandantys išsilaikyti neutraliai – nei kieno draugai, nei priešai, o gal priešai visų. Begalinė daugiabriaunė Matildos vienatvė – toli nuo namų, toli psichologiškai nuo savo kultūron grįžusio vyro, amžiams susaistyta su nauja šalimi jos pačios vaikų – protinguolės vienolių mokykloje auklėjamos dukrelės, musulmono tėvo namuose besimeldžiančios Mergelei Marijai, ir sūnaus – inkarėliai, pakabinantys moterį tarp dviejų pasaulių, kai Prancūzijoj tampi tik svečiu, o Maroke niekada netapsi sava.

Šis romanas labai atmosferinis ir vaizdinis, kaip skaitytoja labai aiškiai regėjau veikėjų akimis, išgyvenau, kas vyksta veikėjų galvose, nors, atrodo, kad niekas niekada nekalba, tik galvoja, susižvalgo, nutyli ir tyliai (ne visada, žinoma) išgyvena dramas. Leila Slimani meistriškai leidžia išjausti tiek Matildos, tiek jos dukrelės Aišos, tiek Amino jausmus ir išgyventi mintis. Neskaitydama knygos vis dar gyvenau tuose vaizduose ir jausmuose, lyg stovėčiau ir žvalgyčiaus į tolį nuo kalvos, ant kurios stovi sodyba.

“Kitų šalis” – marokietiškai prancūziška knyga, kuriai reikia naudinga pasigooglint kontekstą (tą padariau jau perskaičius knygą), nors, sakyčiau, visai naudinga būtų prieš skaitant perbįgt akim wikipedijos paragrafą apie XX amžiaus pradžios Maroko istoriją, kad būtų aiškiau, prie ko ten visokie kariai, tankai ir įtampos, ir iš kur marokietis Elzase. Ši knyga man taip pat buvo lyg laiko tramplinas (atbulinis) į M.Enardo “Vagių gatvę”, kurioje jaunas marokietis svajoja apie užsienietę, kuri būtų jo bilietas į Europą iš laike užstrigusio Maroko. Dvi viena į kitą iš skirtingų laikmečių žvelgiančios knygos – verta perskaityt abi.

__________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

Vagių gatvė

Labai įsimintina knyga, su kuria gyvenau dieną naktį – net sapnai visiškai atspindėjo tai, ką dieną skaičiau, tiesa, nebuvo patys maloniausi, bet ir knyga, nors skaitosi visiškai lengvai, yra tiršta atmosferos, emocijų, o labiausiai, sakyčiau, yra tiršta vienatvės.

Lakdaras – marokietis vaikinas, prancūziškų detektyvų mėgėjas ir svajotojas, kurio vienas svarbiausių užsiėmimų akimis sekioti nuogas turisčių kojas ir gilias iškirptes. Nevykusiai išpildęs savo fantazijas, jis susiduria su tikrojo gyvenimo realybe – tėvų išsižadėjimu ir benamyste, kuri priverčia griebtis bet kokio šalia pasitaikiusio šiaudo tam, kad galėtų įsidėt kąsnį burnon ir turėtų stogą virš galvos. Ir tie prigriebti šiaudai dažnai nebūna už dyką – draugo surastas darbas religiniame knygyne, deja, nereiškia ramaus gyvenimo, tačiau noras priklaustyti, jaustri brolystę ir bendrystę priverčia nuryti nuojautas ir užsimerkt prieš besitvenkiantį juodą debesį.

Sakyčiau, Lakdaras yra pasmerktas tos bendrystės niekur nerasti – nei savo gimtojoje šalyje, nes yra per daug liberalus ir išsilavinęs labiau nei eilinis marokieties, be to – šeimos gėda ir atstumtasis, na, o nepritapti svečioje šalyje tikriausiai savaime suprantama, ypač, kai esi nelegalas, aplinkybių priverstas gyventi dugne. Užsikabinti už meilės jaunai ispanei irgi nelabai pavyksta, nes tada kraujuje verda arabiškas pavydas, savininkiškumas, ir, desperatiškas noras kažką turėti, būti reikalingu.

Ir pabaiga knygos – sukrečianti, bet ir atspindinti nelėkštą ir Lakdaro asmenybę. Savo ir situacijos dilemą jis išsprendžia iškeldamas dilemą skaitytojui – kas yra teisinga? Kas yra svarbu ir kokia yra gyvybės kaina?

*Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos