Tag: K.Atkinson

Case Histories

~ kzL ~ Leave a comment

Kate Atkinson viena iš mano mylimų autorių, kur gali tikriausiai bet ką rašyti – viską mielai skaitysiu, nes tiesiog stilius toks, kur gali klausyt ir klausyt, skaityt ir skaityt. Tai vertimus visus jau perskaičiau, o kai labai didelių eksperimentų nesinori, nusprendžiau imtis Kate Atkinson vadinamos Jackson Brodie Mysteries series. Gal bus mano 2022 nauja meilė?

Knyga pradedama trim, iš pirmo žvilgsnio nesusijusiomis istorijomis – pirmoje vasaros naktį dingsta maža mergaitė (jos pelytė ant knygos viršelio), antroje – mergina tampa lyg ir atsitiktine bepročio auka, o trečiojoje – jaunai motinai neatlaiko nervai ir kažkas atsitinka. Po trisdešimties metų, miršta dingusios mergaitės tėvas ir jos seserys nusprendžia išsiaiškinti, kas nutiko jų sesutei ir pasisamdo jau minėtą Jackson Brodie, buvusį policininką, kuris susiklosčiusių tam tikrų gyvenimo aplinkybių imasi privataus detektyvo verslo. Na, ir jam imus dėlioti vieną faktą prie kito, visos istorijos, kaip ir buvo galima tikėtis, apsijungia.

Šioje knygoje, be tos detektyvinės linijos, man labai patiko knygos veikėjai, vienu metu galvojau, kad man net vienodai rodo, kas ten ir kodėl nužudė, autorė galėtų vien tik pasakoti, kaip veikėjai jaučiasi ir ką galvoja, ir man būtų pats tas. Na, ir žinoma tas Atkinson angliškumas, angliškas humoras – man kaip saldainis. Žodžiu, jei mėgstat autorę – patiks, jei ne, tai gal reiktų pasieškot kitos knygos. Aš žadu suklausyti visą serialą, kiek yra.

2020

~ kzL ~ 3 Comments

Labai džiaugiuosi, kad šiemet pavyko perskaityt daug puikių knygų – čia vienintelis mano kiekvienų metų pasižadėjimas ir, atrodo, šiemet jį tikrai įvykdžiau – galiu ramiai palydėti keistuosius 2020 į praeitį (su viltim, kad keisčiau nebus).

Ačiū leidykloms, autoriams, tinklaraštinikėms (-ams) už naujas pažintis, draugystes, bendradarbiavimą, goodreads knygų kritikėms ir kritikams – už aštrią akį ir ne mažiau aštrų liežuvį, juoką ir gerą nuotaiką.

Kitiems metams palinkėjimas išlieka toks pat ir dar stengsiuosi sumažint neskaitytų knygų lentynas.

Geriausios negrožinės –

Gabija Lunevičiūtė “Vilniaus atminties punktyrai”

Patrick Svensson “Apie ungurius ir žmones”

Grafinė –

Nora Krug “Heimat”

Geriausios iš geriausių grožinių –

Elizabeth Strout “Olive Kitteridge” ir “Olive, again”

Shokoofeh Azar “The Enlightment of the Greengage Tree”

Richard Powers “Medžių istorija”

Kate Atkinson “Anapus fotografijų”

Bernardine Evaristo “Girl, Woman, Other” (lietuviškai išversta “Mergaitė, moteris, kita”

Marina Stepnova “Sodas”

Kim Leine “Amžinybės fjordų pranašai”

Irgi geriausios, nes turtingi metai –

Virginie Despentes “Vernonas Subutexas”

Jurga Tumasonytė “Undinės”

Sergej Dovlatov “The Suitcase”

Jon Fosse “Vaizdai iš vaikystės”

Akvilė Kavaliauskaitė “Kūnai”

Grigorijus Kanovičius “Šėtono apžavai”

Jennifer Clement “Maldos pagrobtosioms”

Laura Groff “Florida”

Mathias Enard “Vagių gatvė”

Jose Eduardo Agualusa “Bendroji užmaršties teorija”

Arthur C. Clarke “2001: a Space Odyssey”

Veronika Urbonaitė “Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais”

Saulius Tomas Kondrotas “Kolekcionierius”

Paauglių–

Annet Huizing “Kaip aš netyčia parašiau knygą”

Jasminka Petrovic “Viskas bus gerai”

Katherine Paterson “Smarkuolė Gilė Hopkins”

Gudrun Skvetting “Mėnulis ir kitos nelaimės”

_____

Iš visų perskaitytų – 22 audio knygos, 18 lietuvių autorių, 4 grafinės ir tik 2 popierinės anglų k.

Anapus fotografijų

~ kzL ~ 2 Comments

Knygai einant į pabaigą ėmiau galvoti, kad ji galėtų niekada nesibaigti – skaityčiau ir skaityčiau (panašiai kaip Olive Kitterige knygos dalių galėtų būti begalybė). O beskaitydama bibliotekos knygą, sugalvojau, kad man žiauriai reikia ją turėti savo bibliotekoje (nors knygų antrą kartą neskaitau, bet šią laisvai būtų galima) – taip man jos reikia. Toks būtų mano naujos meilės Kate Atkinson išpažinimas. Po “Gyvenimas po gyvenimo” ir “Griuvėsių dievo“, “Anapus fotografijų” lipa ant pirmos vietos pjedestalo – labai patiko.

Nuo pirmo puslapio, kurioje knygos veikėja pasakoja apie nelabai romantišką savo pradėjimą, knyga stebina ryškiu Kate Atkinson stiliumi (Ir ji taip ypatingai rašo, kad man čia iš viso nesinori jokių apžvalgų rašyt savo neatkinsonišku stilium). Kažkaip savaime suprantama atrodo atpažinti lietuvių autorių iš stiliaus, bet verstinį, verstą skirtingų vertėjų – neįtikėtina, kaip išraiškinga!

Nors knygoje daug visokių personažų ir pakeleivių, ją skaičiau kaip vienos šeimos/giminės moterų – gimstančių, augančių, įsimylėjusių, gimdančių, mylinčių, nekenčiančių, rėkiančių ir tylinčių, tekančių, našlaujančių, laukiančių, pradingstančių, iškeliaujančių, ieškančių – istorijas. Moterų, apsikrovusių vaikais ir besistebinčių, kaip atsidūrė tokioje beviltiškoje nemokamų tarnaičių padėtyje, moterų, besižavinčių ir keikiančių vyrus, moterų, konkuruojančių tarpusavyje nuo tada, kai buvo mažytės mergytės. Daugybė personažų, kurie yra tokie tikroviški ir gyvenimiški, dažniausiai nelabai mieli, išskyrus keletą vos ne angeliškos išvaizdos ir gerumo jaunuolių, kad pasijauti sėdinti jų vituvėje ir ragaujanti jų kepinius, kurių jokiais būdais negalima pirkti kepykloje (gėda šeimininkei).

“Anapus fotografijų” slypi daugybė istorijų, kurias narplioji narplioji, pamiršti (kas kieno vaikas-brolis-dėdė-meilužis) ir prisimeni, nieko nebesitiki, o autorė tik šast kitam puslapį apsuka istoriją, primena, atskleidžia, prajuokina, ironizuoja (nuolatos). O labiausiai gal iškaišo tarp eilučių. Tylias angliškas dramas (na, čia jums ne Neapolis), kurių atgalinis sprogimo laikmatis jau tiksi.

Ypatingai rekomenduoju, eina sau, koks gėris.

Griuvėsių dievas

~ kzL ~ Leave a comment

griuvesiu-dievas-1

Perskaičiau šitą knyga su dideliu pasimėgavimu. Labai gražus tekstas, nuostabus vertimas, skaičiau ir stebėjausi, kaip tobulai išlaikytas kalbos stilius palyginti su “Gyvenimas po gyvenimo” (“Griuvėsių dievas” laikomas tęsiniu, nors autorė knygas pati vadina lygiagrečiomis), o versta tai skirtingų vertėjų (dabar patikrinau ir likau nustebusi, kad vertėjos skirtingos).

Ši knyga yra tokia, kur nelabai žinai, ką pasakyti, kai paklausia, apie ką. Žinoma, visada galima pasakyti, kad apie Tedį, mažąjį numylėtąjį sūnų ir broliuką, bet kartu taip sakant, pasakoma labai mažai, nes knygoje pilna visokių niuansų, nuotaikų, gyvenimo situacijų.

Man labiausiai užstrigo šeimos narių santykių drama, vėl ir vėl apie meilę ir nemeilę, kuri skaudžiai paveikia visų gyvenimus. Apie tėvų ir vaikų, anūkų ir senelių santykius. Autorė taip subtiliai ir jautriai, be kažkokio patoso ar didelių emocijų (britiškai), per detales, žvilgsnius ir nepasakytus žodžius perteikia tuos santykius, kad nuolatos galvoji, kaip galima žodžiais (ir pauzėmis reikiamose vietose) visa tai perteikti.

Kitam skaitytojui gal ši šeimos linija pasirodys šalutinė, nes, taip, viena iš knygos siužetinių linijų yra karas, Tedis yra beveik nemirtingas karo lakūnas, su kuriuo skaitytojas sėdi bombonešio kabinoje, mėto tonas bombų ant Vokietijos miestų – viskas dėl to, kad taip reikia, reikia nugalėti blogį, ginti ir kovoti už savo idėją. Bet ar tikrai ta idėja tavo? Ar neprimesta to laiko politikų ambicijų? Kas tu esi? Idėja, siela ar iš lėktuvo krentanti į karo mėsmalę nusiųsta patrankų mėsa?

O visa kita prabėga kaip sapnas. Visa knyga yra tarsi sapnas, kaip vizija. Pasinaudosiu Rasos Aškinytės sakiniu iš  “Glesum“: “Taip nebuvo, bet galėjo būti”. Puikiausiai tinka šiai knygai. Ir kažkaip norisi vėl paskaiti Kurtą Vonegutą. Nes, kai Tedis skrido bombonešiu, Kurtas vaikščiojo ant žemės, į kurias krito Tedžio bombos.

 

 

 

 

2016 Baileys’ Long List

~ kzL ~ Leave a comment

long

Kate Atkinson: A God in Ruins

Shirley Barrett: Rush Oh!

Cynthia Bond: Ruby

Geraldine Brooks: The Secret Chord

Becky Chambers: The Long Way to a Small, Angry Planet

Jackie Copleton: A Dictionary of Mutual Understanding

Rachel Elliott: Whispers Through a Megaphone

Anne Enright: The Green Road

Petina Gappah: The Book of Memory

Vesna Goldsworthy: Gorsky

Clio Gray: The Anatomist’s Dream

Melissa Harrison: At Hawthorn Time

Attica Locke: Pleasantville

Lisa McInerney: The Glorious Heresies

Elizabeth McKenzie: The Portable Veblen

Sara Nović: Girl at War

Julia Rochester: The House at the Edge of the World

Hannah Rothschild: The Improbability of Love

Elizabeth Strout: My Name is Lucy Barton

Hanya Yanagihara: A Little Life

Aš atsisuksiu atgal – į 2014 m.

~ kzL ~ 2 Comments

citata

58 knygos (neblogai):

36 skaitytos lietuviškai

20 audio (angliškos)

2 skaitytos angliškai

13 lietuvių autorių

O pernai tegul būna išskirtiniai metai ir geriausia metų knyga skelbiu

Agnes de Lestrade knygą “Didysis žodžių fabrikas”,

nes kaip bežiūrėčiau į perskaitytas (šioji gi net neįtraukta į 58 tarpą, nes žiūrėjimo daugiau nei skaitymo), nė viena manęs taip giliai neužgriebė kaip šioji, taigi tebūnie jai ši karūna.

Labai labai geros, nedaug iki metų geriausios:

Ch. N. Adichie “Americanah”

Kate Atkinson “Gyvenimas po gyvenimo”

Metų autorė:

Chimamanda Ngozie Adichie – perskaičiau tris šios autorės knygas ir visos vertos dėmesio

Geros (labai rekomenduoju):

R.J.Palacio “Wonder” (lietuviškas leidimas vadinasi “Stebuklas”

Ian McEwan “The Children Act”

Jhumpa Lahiri “The Namesake”

John Boyne “Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui”

Chimamanda Ngozie Adichie “Pusė geltonos saulės”

Kristina Sabaliauskaitė “Silva Rerum III”

Labai kitokia, prie kurios vis grįžtu ir apie ją nuolat galvoju:

Karl Ove Knausgaard “My Struggle 1. A Death in the Family”

Liko įpusėta ir nežinia, koks bus jos likimas:

Salman Rushdie “Šėtoniškos eilės”

Štai tokie metai. Kaip matot daugiau (užpernai perskaičiau mažiau), nebūtinai reiškia geriau. Galbūt šiais metais būsiu išrankesnė, tik dar nelabai įsivaizduoju, kam ir kaip. Su Naujais metais! Gerų knygų, daug laiko skaitymui ir eurų knygoms pirkti.

Gyvenimas po gyvenimo

~ kzL ~ 2 Comments

gyvenimas-po-gyvenimo-1

Štai ir padariau, ko niekada (ok, beveik niekada) nedarau – perskaičiau knygą antrą kartą, jei taip galima sakyti – pirmą kartą knygos klausiau originalo kalba, o antrą kartą skaičiau vertimą (beje, labai sklandų, aleliuja), tai beveik kaip ir gaunasi dvi skirtingos knygos, tik apie tą patį. Paskaičiau pirmąjį įrašą apie knygą ir galiu patvirtinti – tikrai taip, ši knyga turi būti skaitoma, o ne klausoma. Popieriuje knyga atsiskleidė, skaitėsi greitai ir lengvai, struktūra nevargino ir neprailgo skaityti, kaip buvo su audioknyga. Ir perskaičius popierinę – drąsiai ir labai knygą rekomenduoju.

Pagrindinė knygos veikėja Ursula vis miršta – vos gimusi arba vis užgimsta, kaip pažiūrėsi. Užgimsta ištaisyti kokios nors klaidos, kuri nuvesdavo prie mirties. Todėl Ursula pabūna visokia ir laiminga, ir nelaiminga – išbando įvairius kelius, o jų tiek daug, kad net sunku būtų išvardinti. Kaip interviu sako autorė, Ursula ir dabar kažkur praeityje gyvena, užgimsta 1910 metais ir gyvena dar vieną gyvenimą iki kol galbūt kada nors pasieks tobulybę, jei tokia įmanoma, nes ir knygoje – jei pavyksta išgelbėti brolį, tai pačios Ursulos gyvenimas pasisuka nelaiminga linkme arba, jei iš vandens praeivis ištrukia Ursulą, tai neskęsta kitas šeimos vaikas – atrodo, likimas dėlioja svarelius ant svartyklių ir tarp gero ir blogo būtinai turi būti pusiausvyra.

Autorė Kate Atknison į amžiną klausimą “apie ką knyga” atsako:

People always ask you what a book is ‘about’ and I generally make something up as I have no idea what a book is about (it’s ‘about’ itself) but if pressed I think I would say Life After Life is about being English (on reflection perhaps that’s what all my books are about). Not just the reality of being English but also what we are in our own imaginations.

 

 

2013 m. skaitymų atspindys

~ kzL ~ 5 Comments

eglute

Perskaičiau/perklausiau – 48 (neskaičiuojant Raganų Lilių, Burtininkų dramblių ir kitų vakarinių skaitymų). Perskaičiau daugiau nei pernai, bet mažiau nei Giedrė, tikriausiai 🙂 . 26 lietuviškai skaitytos, 11 angliškai ir 11 audio (irgi angliškai).

Šiemet labai lengva apsispręsti dėl geriausios knygos. Pernai irgi buvo lengva. Labai išsiskyrė iš skaitytų, galima sakyti, didelės konkurencijos nebuvo, nors gerų knygų visai nemažai, net galvoju, kaip čia patrumpinti jau surašytą sąrašą.

Geriausia  – Marina Stepnova “Lazario moterys”

Pukšt – pokšt!!! (Fejerverkai)

Geros (be tvarkos) (daug!):

Abraham Vergese “Cutting for Stone” (Lietuviškai – “Vienuolės paslaptis”)

Sherman Alexie “The Absolutely True Diary of Part Time Indian” (yra ir lietuviškai)

Lena Eltang “Akmeniniai klevai”

David Levithan “The Lover’s Dictionary” (yra ir lietuviškai)

Madeline Miller “Achilo giesmė”

Gillian Flynn “Gone Girl”

Kate Atkinson “Life after Life”

Rachel Joyce “The Unlikely Piligrimage of Harold Fry”

Jose Saramago “Kai mirtis nusišalina”

Philip Roth “The Human Stain”

Jerzy Pilch “Mano pirmoji savižudybė”

Julie Otsuka “The Buddha in the Attic”

Andrei Makine “Trumpų amžinų meilių knyga”

Linksmiausia Jonas Jonasson “Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo”

Iš negrožinių:

Jasper Juul “Your Competent Child”

Nepribaigtos – gera krūvelė, neminėsiu jų čia, gal išauš ta valanda.

Šių metų naujovė – knygų klubas knygyne “Jauku”. Iš tikro jauku ir smagu.

* nuotrauka iš

Life after Life

~ kzL ~ 3 Comments

“What if we had a chance to do it again and again, until we finally did get it right? Wouldn’t that be wonderful?”

life after life

1910 m. vasario šaltą ir snieguotą naktį gimsta mergaitė. Negyva, aplink kaklą apsisukus virkštelė uždusina kūdikį. Nusileidžia tamsa ir vėl sugrįžtam į tą pačią dieną, tik kūdikis – Ursula, Uršulė – išgyvena. Šį kartą gal iki dienos, kai iškris pro langą, o gal nuskęs. Vėl nusileis tamsa ir rašytoja vėl leis Ursulai užgimti, pagyventi keletą metų, vėl atkeliauti į tą pačią gražią dieną prie jūros, tik šį kartą skęstančią mergaitę su seserimi išgelbės pro šalį einantis vyriškis.

Visa knyga tokia. Kaip “Run Lola Run” arba “Sliding Doors“, tad tema nėra labai didelė naujiena, tik gal paprastai filmuose rodomi du keliai – vienas nuvedantis į laimingą pabaigą, o kitas – į nelabai laimingą, o knygoje tai man vis kirbėjo mintis, kad tarsi žaidžiama “klases” – nepataikai akmenėlio į reikiamą langelį, stoji į galą ir vėl lauki savo eilės. Užgimti iš naujo. Bet kartu ir prisiminti preitus gyvenimus ir kritinius momentus, prikaupti energijos ir prasibrauti per nesėkmę sukėlusį poelgį – nekalbėti su užkalbinusiu žmogumi, nepasilikti svetimoje šalyje ir t.t. Iki tol, kol viskas gerai baigsis?

Knygoje autorė ne tik žaidžia su laiku, bet ir pasakoja šeimos istoriją. Būtent šeimos tema, o ne laiko, man šioje knygoje patiko labiausiai. Autorė tikrai įtikinamai atskleidžia šeimos santykius, tokius žemiškus ir natūralius, dar, sakyčiau, labai anglišką (būdama Vokietijoje tarpukariu Ursula, matydama vokiečių masinę psichozę dėl Hitlerio, galvoja, ar toks dalykas būtų įmanomas anglų tarpe. Tikriausiai ne. Labai sunku būtų įsivaizduoti. O ir Sylvie, Ursulos mama, išdidžiai praiena pro uniformuotus vokiečių pareigūnus, saugančius įėjimą į žydo parduotuvę).

Visai įdomi knyga, tik gal kiek per daug vietomis užtesta. Ir gal labiau būtų tinkama skaityti, o ne klausyti, kaip kad aš dariau. Nes kartais norėjosi susirasti kokį preitą gyvenimą ir pasitikslinti, kaip buvo preitą kartą.