Tai jau išėjo, kad vienu metu supuolė panašaus tipo knygos – kai klausiau Andrea Levy “Smal Island”, skaičiau B.Everisto “Girl, Woman, Other”. Ir nors abi knygos laimėjo premijas, “Small Island” kiek nublanko. “Girl, Woman, Other” man pasirodė ir platesnė, ir gilesnė, ir geriau sukalta. Ryškesnė.
Knygų panašumai susišaukia Britų imperijos palikimo sukeltos problemos. Daugybė imperijai priklausiusių šalių žmonių užaugo save laikydami britais, besididžiuodami tolimąja motinėle Anglija, daugybė vaikų buvo išauklėti angiška dvasia (su vietiniais niuansais, žinoma). Ir štai tie, kurie tiek prisvajoję ir prifantazavę, vidurinei ar net aukštesnei klasei savo šalyje (šiuo atveju Jamaikoje) priklausę žmonės atkanka į tą išsvajotąją šalį ir nieko aprašyto vadovėliuose ir knygose neranda. Londonas ne toks didingas, namai po karo nutriušę, oras baisus, maistas dar labiau, tamsiaodžiai, kurie buvo tinkami kovoti su nacistine Vokietija staiga pasidaro nebereikalingi, jų išsilavinimas nepripažįstamas ir t.t.
Į tokią nelabai svajonių šalį papuola knygos herojė Hortense. Ją pasitinka, t.y. pradžioje nepasitinka jos šviežutėlis vyras Gilbert ir knygoje mes keliaujame abiejų gyvenimais prieš šį susitikimą ir po. Kur nuves ši santuoka iš išskaičiavimo? Kokie siurprizai jų laukia? Kokia Queenie, tikros anglės, pralenkusios savo laikmetį ir nesibaidainčios juodaodžių imigrantų, gyvenimo istorija ir kaip ji susikerta su Hortense ir Gilbert? Ir ar tikrai gali aplenkti savo laikmetį?
Ir galiausiai, kuri sala yra mažoji – Britanija ar Jamaika? Tiek fiziškai, tiek dvasiškai? Kol surašiau viską, tai supraatau, kad visai patiko, tik patarčiau tada neskaityti viena po kitos su “G,W, Other”. Kad viena kitos neužgožtų.
Tokiu greituoju būdu suklausiau dvi audioknygas, jei būtų daugiau, galėčiau ir toliau klausyt be pabaigos. Kadangi šias knygas ir jose esančius visiškai atskirai galinčius gyvuoti apsakymus (short stories) (audioknygos pabaigoje net minimi leidiniai, kuriuose šie apsakymai buvo publikuoti) jungia viena veikėja – Olive Kitteridge – tai ir jungiu jas čia kartu, labai jau organiškai jos kartu sugyvena.
Man net sunku įvardinti, kodėl man taip patiko šios knygos, kol rašau bandau sugalvoti, bet tikrai verta paminėti, kaip įdomiai tie apsakymai žaidžia vienas su kitu. Tai visai nėra nuoseklus pasakojimas apie Olive gyvenimą, labiau gal tokia mozaika, iš kurios Olive paveikslas kaip ir savaime susideda. Na, pavyzdžiui, vienas apsakymas gali pasakoti apie Crosby miestelio Meino valstijoje šeimą, jos sėkmes ir nesėkmes (dažniau nesėkmes nei sėkmes), kuriame Olive sušmėžuoja net ne antraplanė veikėja, o labiau net foninė, ji tiesiog prisimenama, praeina pro šalį, mesteli repliką ar stovi šalia apsakymo veikėjo parduotuvėje. Ir tai, kaip autorė visa tai sujungia į vitražą yra tiesiog neįtikėtina ir veikia užburiančiai (vis dar esu apkerėta).
Kitas dalykas šiose knygose yra temos, kurias Elizabeth Strout paliečia – štai viename apsakyme dukra iš jau nepilno proto savo motinos supranta, kad ji išnaudojo brolį seksualiai, kas sukėlė absoliučiai tragiškas pasekmes, kitame advokatas po kliento mirties supranta, kad kliento žmonos pagalbos šauksmas nebuvo išprotėjusios moteriškės užgaida ar bandymas sulaukti dėmesio.
Labiausiai tikriausiai rezonuoja Olive kelionė senatvės ir gyvenimo pabaigos link (ir susišaukia tiek su Philip Roth “Kiekvienas žmogus” bei K. Haruf “Mūsų sielos naktyje”), tik viskas, nepaisant nemalonios realybės, atskleidžiama su kažkokia šviesa, bandant išnaudoti visas pasitaikiusias galimybes mėgautis likusiomis dienomis, mylėti ir gyventi iki galo, net jei visi gyvenimo pakeleiviai pakeliui prašapo.
Na, ir žinoma, pats Olive personažas yra absoliučiai kosminis. Stačiokė, beveik visada pirma pasakanti, o vėliau pagalvojanti, ganėtinai žemo emocinio intelekto moteriškė, buvusi matiekos mokytoja, kurios visi mokiniai bijojo, žodžiu, pasirinkit, ką tik sugalvosit nelabai faino žmoguje – beveik viską rasit pas Olive. Dėl to ji gan vieniša, nesuprantanti ir nesuprasta, bet tokia tikra ir natūrali, kad net žavinga.
Tiffany, Tiffany. Šiais metais turiu planą truputį pasivyti su visokiais must read, kurių nesu skaičius, o kurie vis dominuoja visokiame kontekste ir tada, nors ir žinau, apie ką ten kalba, bet noriu būt pati paragavus ir patyrus. Ši knyga viena tokių, perklausiau dar pernai, bet vis neturėjau laiko parašyti. Nepadarė man įspūdžio. Gal savo laiku ir buvo hitas, žinoma, galima atrasti aktualijų ir dabar (blizgaus gyvenimo vaikymasis ir “labai tikras” gyvenimas geltonuosuose spaudos puslapiuose), bet ta tema, tokia panaši į “Didžiojo Getsbio” ar “The Rules of Civility“, manęs kažkaip neužkabina. Taigi, užsidedu tik pliusą milijono knygų, kurias reikia perskaityti per gyvenimą sąraše, ir viskas. Tai ir skaityti, matyt, rekomenduosiu tik tiems, kurie tuos pliusus sąraše renka.
O klausydama labiausiai galvojau apie Trumaną Capotę ir filmą, kuriame jį fantastiškai vaidino a.a. Philip Seymour Hoffman. Jei nematei – labai rekomenduoju.
Jei jau skaitėt vieną geriausių mano 2012 m. knygų J. Green The Fault in Our Stars, gal būtų laikas pažiūrėti ir filmą? Gal kas jau matėt? Kaip įspūdžiai? Eilinį kartą baisu žiūrėt, kad nesusigadint įspūdžio.
Kai aš susitinku su savo sese (su gimtadieniu, mano A!), su K.Ž.L ar su savo drauge Jurga (baigiu nusibaigti iš ilgesio, kiek metų mes nesimatėm?) nesijaučia, kad ilgai nebuvom susitikusios. Tiesiog pradedam kalbėtis taip lyg niekur nieko. Nepuolam atsiprašinėti “Tu nepyk, kas neatrašiau, nepaskambinau ir t.t.”, nesiteisinam, tiesiog taip jau yra, kad suprantam viena kitą.
Neseniai sustikau dar vieną seną draugę-Bridget Jones (kiek metų nesimatėm, “Bridže”?). Kai susitikom pirmą kartą, jai buvo 32, šiandien jai 51. Pirmiausia abi kartu pabliovėm, nes Markas Darsis mirė prieš penkis metus Darfure, po to suguldėm vaikus ir išgėrėm šiek tiek per daug vyno.
Jei rimtai, tai išgirdusi apie Marko Darcy mirtį per knygos pristatymą per Tv net buvau apsisprendusi neskaityti trečiosios H.Fielding knygos”Bridget Jones. Mad about a Boy”. “Ką ta Helen Fielding sau leidžia? Kaip galima taip padaryti Markui? Jei bus trečias filmas, tai Colin Firth nebevaidins juk..” Na, žodžiu, labai “logiški” pokalbiai mano galvoje vyko.
Bet ar galima nenorėti susitikti su Bridget? ” Ką ji dabar daro? Kaip ji viena susitvarko su vaikais? Ar susitinka ji kada Danielį? Ar ji laiminga?”
Galiu pasakyti, kad Bridget nelabai pasikeitusi. Ji vis dar skaičiuoja kalorijas, rašo dienoraštį, nervinasi dėl raukšlių , bet dabar dar ir bando sukurti harmoniją ir idilę namuose, kur auga du maži vaikai. Praėjo penki metai be Marko, ir Bridget atėjo laikas vėl leistis į pasimatymų džiungles. Tik… pasaulis per tą laiką pasikeitė. Dabar egzistuoja Facebook, SMS, Twitter. Ką ir kaip greitai reikia atsakyti į SMS? Ką galima, o ko negalima rašyti Twitteryje?
Juokiausi, atpažinau savo pačios bandymus palaikyti tvarką namuose, atpažinau savo galvoje egzistuojančią idilę, kai visa šeima ramiai valgo vakarienę, kai niekas nepabėga nuo stalo žiūrėti “Shaun the Sheep”, kai visi sėdi ramiai ir kalbasi, vietoj to, kad vykdytų kone Jungtinių Tautų lygio derybas “Dar tris kukulius, ir vieną mooorką. Atsisakai morkos? Tada minimum keturis kukulius. Ir dar šaukštą bulvių košės. Šaukštą. Ne arbatinį šaukštelį, o šaukštą“.
Ta naujoji Bridget Jones pusė- mama- prideda knygai šiek tiek rimtumo ir kompensuoja kai kuriuos “perspaudimus” ir primityviai komiškas scenas. Jei tai būtų kokia nors kita knyga, ko gero, būčiau griežtesnė ir mažiau atleidžianti. Dabar gi kone ignoruoju tas silnąsias vietas, susikoncentruoju ties tomis juokingomis situacijomis ir sąmojingais dialogais.
Jei tai būtų kokia nors kitą knyga turbūt rašyčiau griežčiau, bet neigiamai kalbėti apie drauges viešai nenoriu. Juo labiau, kad ir šitoj knygoj H.Fielding išlaikė šilumą, ironiją ir juokiasi iš mūsų nesėkmingų bandymų gyventi idealiuose namuose, turėti idealius vaikus, gyventi idealioje meilėje , visada idealiai atrodyti ir ideliai nesuvalgyti nė vienos kalorijos daugiau nei reikia.
Dabar po to, kai chick-lit (nekenčiu šito pavadinimo) žanras išsiplėtė, Bridget Jones gal ir neatrodo tokia revoliucinga herojė, kaip tada, kai išėjo pirmoji knyga. Bet noriu priminti, kad Bridžė buvo, ko gero, viena pirmųjų tų herojų, kurios atvirai parodė, kaip mums nepavyksta pasiekti tų idealių standartų. Bridget Jones parodė, kad nėra baisu, kad kažkas nepasiseka, kad pažadai duoti sau lieka neįvykdyti, kad nieko baisaus, jei nesi nežemiška kone ore sklendanti deivė, nieko tokio, jei kartais “susidirbi”, jei korsetas, į kurį įsispraudi susisuka, jei išgeri per daug vyno ir dainuoji “all by myself”.
K.Ž.G
Benagrinėdama Kino pavasario repertuarą užtikau keletą knygų ekranizacijų. Neabejoju, kad jų yra ir daugiau, bet šį kartą dvi. Į vieną bilietus jau turiu, į kitą – skirtą visai šeimai, deja, nepavyks nueiti, nes neįgarsinta lietuviškai, o maniškiai dar per maži titrams skaityti.
Nors už lando šiandien visai ne pavasaris, mano širdyje – Kino pavasaris.
Filmo aprašymas štai čia. Timo Parvela šiemet buvo atvykęs į Knygų mugę, šitą knygą kaip tik dabar skaitom su vaikais.
Kas čia, Philip Roth knygų iššūkis? Visų Pilypo knygų? Dabar – 4 iš 31. Iš tikrųjų, “Nemesis” nelikau labai sužavėta, bent jau iš pradžių, bet ta knyga man vis dar sukasi galvoje, pavyzdžiui, tik dabar žiūrėdama į geltoną šios knygos viršelį, sugalvojau, koks jis į temą, nors skaitant galvojau, kad jis man toks blankus ir neišraiškingas. Paprastos ir neįsimenančios knygos gi tiesiog dingta iš galvos, o Pilypas mane tikriausiai užkerėjo, kad nepaliauju apie jį galvojus.
Ne visada pasidomiu knyga iš anksto prieš skaitydama, tai taip ir gaunasi, kad iš alia trilogijos, kurią sudaro “Amerikietiška pastoralė“, “I Married a Communist” ir “The Human Stain”, ėmiau vidurinę ir praleidau. Na, tiek jau to. Kadangi P.Roth knygas man galvoje reikia subrandinti, tai net dabar nežinau, kaip apie “The Human Stain” parašyti. Gal tiek – labai patiko, labiau nei “Nemesis” (o “Nemesis” dabar patinka labiau, nei tada, kai perskaičiau). Norisi ir parekomenduoti ir neišduoti knygos siužeto, kaip čia išsisukti?
Coleman Silk iš Athena koledžo dekano (nežinau, ar čia tiksliai verčiu tas pareigas) pareigų buvo atleistas už rasizmą. Jo paskaitų nelankančius studentus jis pavadino “spooks”. Žodžių, kurių tiesioginė prasmė yra “vaiduoklis”, o netiesioginė – įžeidi afroamerikiečiams. Atrodo, kas čia tokio nuostabaus, jei ne tai, kad pats “rasistas” yra juodaodis, kaip čia pasakius, juodaodis savo krauju ir kilme, nes jo paties oda kaip juodaodžio yra labai šviesi ir jis apsimeta juodaodžiu nesantis. Jis apsimeta žydu. Neblogai, ane? Apie jo kilmę žino tik jo šeima, kurios jis išsižadėjo prieš vesdamas baltaodę merginą, su kuria susilaukė keturių vaikų – su siaubu prieš kiekvieno vaiko gimimą galvodamas apie laukiamą prisipažinimą. Ar teks Coleman’ui prisipažinti?
Dar nusprendžiau, kad šio autoriaus knygų daugiau neklausysiu, nes klausyti jis vis dėlto man yra per sunkus. P.Roth knygose man reikia su grįžti atgal, prisiminti ir pasitikslinti, o audio knygoj tiesiog negali lengvai surasti tos specifinės pastraipos ar knygos vietos. O dabar manęs jau laukia knygos ekranizacija.
Pažiūrėjau filmą. Nes nemanau, kad sugebėsiu įskaityti knygą originalo kalba. Ėjau be jokių lūkesčių, kiek išigandau trukmės (2h 45 min), bet išsėdėjau ir likau visai patenkinta trijų režisierių (vienas jų – Matrix’os). Tiesa, paskutinės pabaigos scenos galėjo ir nebūti, labai jau ten standartiškai užsaldinta ir nupaprastinta, bet šiaip buvo visai gerai. Iš viso sunku net įsivaizduoti, kaip sudėlioti tiek siužeto linijų nepadarant visiškai nesuprantamo jovalo.
Man labiausiai patikusios siužeto linijos veikėjai šitoje nuotraukoje:
Apie švedų rašytojų knygas, kurios nėra išverstos nei į anglų nei į lietuvių kalbas, stengiuosi nerašti šitame bloge. Bet šįkart nerašyti negaliu.
Yra svarbių dalykų ir temų, apie kurias nutylėti yra nuodemė, nes kaip sakoma, tam kad blogis triumfuotų, pakanka nieko nedaryti.
Visai neseniai Švedijoje pasirodė garsaus komiko ir rašytojo Jonas Gardell knyga “Torka aldrig tårar utan handskar. Kärleken” (Niekada nešluostyk ašarų be pirštinių. Meilė). Knyga yra pirmoji trilogijos dalis. Dar tik pasirodysiančios dalys vadinsis “Liga” ir “Mirtis”.
Pagal knygas jau pastatytas švediškas trijų dalių serialas, ir tris pirmadienius didelė dalis Švedijos kartu tuo pačiu metu priešais televizorių verkė (Pirmąją seriją matė 1 247 000 žiūrovai).
Aš pati verkiau balsu, pasikūkčiodama, susiėmusi už galvos, nes filmo pasakojimas buvo toks stiprus ir baisus tuo pačiu metu. Twitter’yje filmą komentavusieji dalijosi tomis pačiomis reakcijomis: visi sutartinai verkėme, nes nesuprantama kaip tokie dalykai, apie kuriuos kalba J.Gardell savo knygoje ir filme dar visai neseniai galėjo vykti Švedijoje. Ir kad jie tebevyksta.
Devintasis praėjusio amžiaus dešimtmetis. Pasakojimas sukasi apie du jaunus vaikinus- Rasmus ir Benjamin. Rasmus palieka savo vaikystės namus ir atvažiuoja į Stokholmą, kur, kaip visi žino, gėjai gali gyventi atviriau nei likusioje Švedijoje. Ten jis susipažįsta su Jehovos liudininku Benjaminu, ir jie abu jauni ir gražūs vienas kitą įsimyli. Bet džiaugtis naujai atrasta meile ir laisve tenka neilgai. Iš pradžių tik iš užsienio atklystančios, vėliau paniką Švedijoje keliančios naujienos apie AIDS paplitimą apverčia ne tik Benjamino ir Rasmus gyvenimą, bet ir visą homoseksualų bendruomenę.
Knygos viršelio nuotraukoje- Jonas Gardell savo jaunysteje. Viename Tv interviu jis papasakojo, kad žmogaus, kurio rankos nuotraukoje apsivijusios laiko J.Gardell, nebėra
Jonas Gardell žino, apie ką jis rašo. Jis pats buvo ir yra tos bendruomenės dalis, jis išgyveno, o daugelis jo draugų- ne. Jis rašo:
” Tuos, kurie mylėjo labiausiai. Tuos, kurie buvo meilės apsėsti. Būtent juos šalna pasiėmė”
J.Gardell pasakojime pilna tikrų ir neišgalvotų detalių, tikrų nutikimų, ir būtent dėl pasakojimo autentiškumo buvo taip baisu. Būtent todėl tiek visi žiūrėję filmą verkėme.
Ta plonutė tolerancijos luoba, kuri sudaro didelė dalį švediškojo identiteto, nėra nekintama konstanta. Tik prieš keletą dešimtmečių, AIDS išgasdinta visuomenė elgėsi su marginaline grupe taip, kad protu nesuvokiama.
Knygos pavadinimas “Niekada nešluostyk ašarų be pirštinių” paimtas iš tikro nutikimo, kai vieną seselė užsimiršusi ligoninėje slaugydama nuo AIDS mirštantį pacientą, nubraukė nepirštinėta ranka ašarą nuo jo skruosto. Kita seselė davė jai pylos ir išbarė už tokį poelgį.
J.Gardell pasakoja apie tai, kaip net personalas kartais atsisakydavo įeiti į palatą, taip jauni vyrai mirė tuščiose palatose visiškai vieni.
Kai kurie mirė tėvams taip ir nepapasakoję apie savo ligą, nes tada būtų atskleidę paslaptį apie savo homoseksualumą.
O šeimos, kurios žinodavo kodėl mirė jų sūnūs, meluodavo, kad jie mirė nuo vėžio, bijodami “ką žmonės pasakys”, tai į laidotuves uždrausdavo ateiti homoseksualiems draugams ir net mirusiojo partneriui, kartais neatskleisdami net laidojimo vietos.
Įsivaizduokit, kaip tas, kurį mylite nyksta akyse, kaip ligoninėje iki pat pabaigos laikot jo ranką, o po to neturite teisės net atsisveikinti, nes artimiejo net ir po mirties bandė neigti savo vaikų gyvenimus ir pasirinkimą.
Didelė dalis sirgusiųjų AIDS nusižudė. TVinterviu J.Gardell pasakojo, kad vienu metu darbe jis net turėjo juodą kostiumą. Tokiu būdu tiesiai iš darbo galėjo važiuoti į dar vienas laidotuves.
Kai Benjamino tėvai sužino, kad jis gėjus, jie , pagal egzistuojančias Jehovos liudininkų taisykles, privalo nutraukti su juo santykius. Vieną dieną jie užeina į jo namus, kur jis gyvena kartu su Rasmus, pasiterauja, ar jis tvirtai įsitikinęs, kad jis gėjus. Jie tryse sėdi geria kavą, valgo tėvų atsineštą tortą, ant stalo stovi jų nupirktos rožės. Ir tada Benjaminas suvokia, ko jie atėjo. Jis supranta, kad jo tėvai atėjo į jo laidotuves, kad nuo dabar jis jiems nebegzistuos. Jis stovi koridoriuje, kai tėvai rengiasi išeiti, ir šaukia: “Aš nesu blogas! Aš nesu blogas! ”
Tėvai apsisuka ir išeina.
Pasirodo, šita scena irgi nėra išgalvota. ir įvyko ji tikrame gyvenime tik prieš 5 metus. Knygos autorius rinkdamas medžiagą knygąi kalbėjo su vaikinu, kurio būtent taip atsižadėjo jo labai religinga šeima.
Kita labai stipri scena, kai Rasmus jau sužinojęs, kad ir jis susirgs, negali miegoti, verkia ir sako Benjaminui, jog jis nenori kad ji kaip šiukšlę po mirties įdėtų į juodą šiukšlių maišą, nes būtent taip buvo elgiamasi.
Knygoje ir filme naudojamos tikros tuometinių laikraščių rubrikos. Įsibaiminusi visuomenė siūlė košmariškus problemos sprendimus: izoliuoti visus užsikrėtusius Gotlando saloje, ištatuiruoti kokį nors ženklą pažastyje. Visa tai labai stipriai kontrastuoja su meile, kuri egzistuoja tarp Rasmus ir Benjamin.
Ir nesuvokiama, kaip tai, ką jie vienas kitam jaučia, gali kelti tokius negatyvius jausmus ir tokias baisias reakcijas kitiems. Nesuvokiama, kaip meilė gali būti taip priešiškai traktuojama. Nesuprantama, kaip meilė gali būti rezervuojama vieniems, bet draustina kitiems.
Ir baisu, jog net ir šiandien negalime nuo tokio elgesio atsižegnoti. Tai, kad kažkada jau istorijoje elgėmės kaip beširdžiai nedaro mus atsparius tokiam elgesiu ateityje. Ta tolerancijos, kultūros, civilizacijos luoba, kuria jau minėja anksčiau, yra tokia plonytė ir tokia nepatvari prieš mūsų baimes ir ribotumą.
Labai norėčiau, kad atsirastų drąsi leidykla ir išleistų šitą knygą lietuvių kalbą. Labai norėčiau, kad atsirastų drąsi televizija ir nuspirktų šitą filmą Lietuvos auditorijai, nes J.Gardell pasakojama istorija mus visus liečia, nes iš jos privalome visi pasimokyti.
Teisę rodyti serialą jau nusipirko Skandinavijos šalys, vedamos derybos su BBC, jau yra planų perdaryti serialą į filmą, ir tokiu būdu padaryti jį labiau prieinamą užsienyje.
Tiek literatūros, tiek filmo kritikai kalba apie svarbią kultūrinę gairę.SvD recenzuoja knygą
“Lyg rauda, lyg priminimas, lyg atpildas, lyg prisipažinimas meilėje ir kaip svarbus istorijos aprašas, suteikia man viską, ko norėčiau.”
Na, nežinau, arba aš jau nieko nebesuprantu, arba mano ir knygų apžvalgininkės Rasos Gečaitės skoniai totaliai nesutampa. Štai ji išgyrė Bolano “Čilės noktiurną“, kuriame nieko žavinčio neradau, taip pat ji žavisi ir David Foekinos “Subtilumu“.
Nusipirkau knygą ir nusprendžiau greitai ją perskaityti iki mugės, kad nuėjus į susitikimą su autorium, būčiau bent kiek susipažinus su jo kūryba. Aha, atvažiuoja į Vilnių, tik aš jau nebežinau, ar eisiu, gal ir eisiu, bet ne dėl knygos. Niekaip nesuprantu, ko aš nesuprantu toje knygoje. Na taip, ji turi tokių gražių intarpų ir gabaliukų, pavyzdžiui, apie tai, kokius albumus būtų išleidęs John Lenon, jei būtų iki šiol gyvas, bet daugiau tai man kažkaip primena paprastą istoriją apie tai, kaip jis susitinką ją, jie idealiai vienas kitam tinka, susituokia, gražiai gyvena, jis išbėga pabėgioti, patenka į avariją, jo nebėra, ją kabina jos bosas, ji, aišku, nesikabina, geriau pabučiuoja nepastebimą kolegą, kuris pasirodo yra visai įdomus, originalus ir šmaikštus. Sustojau per pusę knygos, nes nusibodo akis vartyti. O šiandien ir nebežinau, ar taip ir palikti pusiaukelėj, ar paaukoti dar vieną vakarą akių mankštai? Kažkaip labai gaila laiko.
Tai kodėl vis dėlto tikriausiai eisiu į susitikimą su autorium? Nes jis pastatė filmą tokiu pačiu pavadinimu. Ir man atrodo, kad čia bus vienas iš variantų, kai filmas bus geresnis nei knyga. Arba Audrey Tautou jį tokiu padarys. Tiesiog filmo traileris toks patrauklus. Filmą Lietuvoje pradės rodyti jau vasario 24 d., o susitikimas su autorium irgi – jau šį savaitgalį.
Paskutiniu metu man siaubingai nesiskaito. Mūčinuosi su J.Franzen “Corrections”. Bet ta knyga tikrai smagi, tik kad stora.
Tik kad laiko skaityti paskutiniu metu taip mažai lieka (Gerai gerai, prisipažįstu, jog kai sumigdome vaikus įsijungiam jau penktą “West Wing” sezoną. Štai būtent ten ir dingsta skaitymui skirtos valandos, bet teisinuosi, jog tai vienas geriausių ir protingiausių TV serialų)
Vakar nusprendžiau, jog užteks man kankintis su “Corrections”, juk galiu prie jos grįžti po kokios savaitės, ir pradėjau skaityti Philippe Grimbert “Paslaptis”- plonutę, nė 200 puslapių neturinčią autobiografinę knygą.
Philippe – atletiškų tėvų vaikas. Tas tėvų sukurtas gražaus kūno kultas ne tik verčia Philippe jaustis taip lyg jis būtų tėvų nusivylimas, bet ir knygos pabaigoje tampa pragaištingu faktoriumi. Philippe išsigalvoja sau netikrą vyresnį brolį, kuris ir drąsesnis už Philippe, ir stipresnis, bet vėliau pasirodo, jog Philippe fantazijos yra labai arti tiesos.
Toks brolis egzistavo, bet kodėl tada šeima net nemini jo vardo? Kokią paslaptį saugo šeima?
Labai liūdna knyga, parodanti, kaip mūsų egzistenciją nulemia tiek intymios šeimyninės dramos, tiek didžiuliai pasaulinio masto įvykiai.
Net ir nuotaika, knygos kalba, knygos apimtis man priminė “Skaitovą” – parašyta stipriai, nostalgiškai, su liūdesiu, su praradimo jausmu.
Su žinojimu, jog nuo blogio pasaulyje negalime atsižegnoti. Jog esame atsakingi. Jog gyvename ant ankstesnių įvykių klodų ir neišvengiamai esame susiję su paslaptimis.
2007aisiais pagal knygą buvo pastatytas filmas. Čia filmo anonsas. O visą filmą galima susirasti youtube.
knyguziurkes.com 