Bridget Jones po daug metų

Kai aš susitinku su savo sese (su gimtadieniu, mano A!), su K.Ž.L ar su savo drauge Jurga (baigiu nusibaigti iš ilgesio, kiek metų mes nesimatėm?) nesijaučia, kad ilgai nebuvom susitikusios. Tiesiog pradedam kalbėtis taip lyg niekur nieko. Nepuolam atsiprašinėti “Tu nepyk, kas neatrašiau, nepaskambinau ir t.t.”, nesiteisinam, tiesiog taip jau yra, kad suprantam viena kitą.

Neseniai sustikau dar vieną seną draugę-Bridget Jones (kiek metų nesimatėm, “Bridže”?). Kai susitikom pirmą kartą, jai buvo 32, šiandien jai 51. Pirmiausia abi kartu pabliovėm, nes Markas Darsis mirė prieš penkis metus Darfure, po to suguldėm vaikus ir išgėrėm šiek tiek per daug vyno.

Jei rimtai, tai išgirdusi apie Marko Darcy mirtį per knygos pristatymą per Tv net buvau apsisprendusi neskaityti trečiosios H.Fielding knygos”Bridget Jones. Mad about a Boy”.
“Ką ta Helen Fielding sau leidžia? Kaip galima taip padaryti Markui? Jei bus trečias filmas, tai Colin Firth nebevaidins juk..” Na, žodžiu, labai “logiški” pokalbiai mano galvoje vyko.
Bet ar galima nenorėti susitikti su Bridget? ” Ką ji dabar daro? Kaip ji viena susitvarko su vaikais? Ar susitinka ji kada Danielį? Ar ji laiminga?”

Galiu pasakyti, kad Bridget nelabai pasikeitusi. Ji vis dar skaičiuoja kalorijas, rašo dienoraštį, nervinasi dėl raukšlių  , bet dabar dar ir  bando sukurti harmoniją ir idilę namuose, kur auga du maži vaikai. Praėjo penki metai be Marko, ir Bridget atėjo laikas vėl leistis į pasimatymų džiungles. Tik… pasaulis per tą laiką pasikeitė. Dabar egzistuoja Facebook, SMS, Twitter. Ką ir kaip greitai reikia atsakyti į SMS? Ką galima, o ko negalima rašyti Twitteryje?

Juokiausi, atpažinau savo pačios bandymus palaikyti tvarką namuose, atpažinau savo galvoje egzistuojančią idilę, kai visa šeima ramiai valgo vakarienę, kai niekas nepabėga nuo stalo žiūrėti “Shaun the Sheep”, kai visi sėdi ramiai ir kalbasi, vietoj to, kad vykdytų kone Jungtinių Tautų lygio derybas “Dar tris kukulius, ir vieną mooorką.  Atsisakai morkos? Tada minimum keturis kukulius. Ir dar šaukštą bulvių košės. Šaukštą. Ne arbatinį šaukštelį, o šaukštą“.

Ta naujoji Bridget Jones pusė- mama- prideda knygai šiek tiek rimtumo ir kompensuoja kai kuriuos “perspaudimus” ir  primityviai komiškas scenas. Jei tai būtų kokia nors kita knyga, ko gero, būčiau griežtesnė ir mažiau atleidžianti. Dabar gi kone ignoruoju tas silnąsias vietas, susikoncentruoju ties tomis juokingomis situacijomis ir sąmojingais dialogais.
Jei tai būtų kokia nors kitą knyga turbūt rašyčiau griežčiau, bet neigiamai kalbėti apie drauges viešai nenoriu. Juo labiau, kad ir šitoj knygoj H.Fielding išlaikė šilumą, ironiją ir juokiasi iš mūsų nesėkmingų bandymų gyventi idealiuose namuose, turėti idealius vaikus, gyventi idealioje meilėje , visada idealiai atrodyti ir ideliai nesuvalgyti nė vienos kalorijos daugiau nei reikia.

Dabar po to, kai chick-lit (nekenčiu šito pavadinimo) žanras išsiplėtė, Bridget Jones gal ir neatrodo tokia revoliucinga herojė, kaip tada, kai išėjo pirmoji knyga. Bet noriu priminti, kad Bridžė buvo, ko gero, viena pirmųjų tų herojų, kurios atvirai parodė, kaip mums nepavyksta pasiekti tų idealių standartų. Bridget Jones parodė, kad nėra baisu, kad kažkas nepasiseka, kad pažadai duoti sau lieka neįvykdyti, kad nieko baisaus, jei nesi nežemiška kone ore sklendanti deivė, nieko tokio, jei kartais “susidirbi”, jei korsetas, į kurį įsispraudi susisuka, jei išgeri per daug vyno ir dainuoji “all by myself”.
K.Ž.G