Visi balsuoti!

 

Jokių pasiteisinimų.
Jokių “nespėju”, “pamiršau”, “tuo metu nesu namuose”, “nežinau už ką”, “man nerūpi politika” , “nėra skirtumo už ką balsuot, vistiek viskas bus kaip yra”.
Demokratija yra trapus dalykas. Demokratija yre ne turima, demokratija yra daroma. Kasdien.
Todėl visi turime eiti balsuoti. Visi turime prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta. Nė vienas negalime nusiplauti rankų.

Kai pagalvoji, kad sufražistės, kovojusios už moterų laisvę balsuoti buvo uždaromos į kalėjimus, badavo dėl teisės balsuoti, buvo prievarta maitinamos, kokie dar pasiteisinimai nebalsuoti gali būti?

suffragette Suffragette_poster

 

 

 

 

 

 

suffraggette

forcefed232times17april1914

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Arba prisiminkim “rinkimus” sovietų laikais, kai galėjome “rinktis” už kurią partiją, kurį požiūrį balsuoti

171368767

 

 

 

 

 

 

Todėl visi eikim balsuoti prezidento ir ES rinkimuose.
Paskaitom, pagalvojam ir – balsuoti.

Kad po to nebūtų taip, kaip kai kuriose  knygose

images index indexs

 

 

 

 

 

 

 

 

hungergamescover Harry_Potter_and_the_Chamber_of_Secrets_(US_cover) fhlg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

animalfarm 051008ac5b01e2569738cc782a6f31ee44b50319_article_200 7624 1984-front

K.Ž.G

Viena Indijoje

viena

Kažkaip pastaruoju metu daug visokių knygų, susijusių su Indija, aplinkui mane: R.Mistry “A Fine Balance”, ką tik perskaityta ir dar neaprašyta Jhumpa Lahiri “The Namesake” ir dabar nauja Vaivos Rykštaitės knyga “Viena Indijoje” (o iš karto po jos dar filmas “The Best Exotic Marigold Hotel”). Gal į Indiją teks važiuoti, kad jau taip?

Pirmiausia – viršelis. Ar gali būti labiau indiškas? Iš pirmo žvilgnio net neatrodo lietuviškas, o tikras Bolivudo filmų posteris, ar ne?

Antriausia – pasiėmiau į kelionę ir kelionėje perskaičiau – buvo smalsu, smagu, įdomu ir nenuobodu. Net lėktuvinius filmus nurungė, nerėjosi mušt iki pabaigos. Tekstas sklandus, skaityti lengva, bet svarbiausia, žinoma, – nenuobodu. Apie Indiją gi prisiklausę-prisigirdėję begalybę, kažkaip retai kada tenka išgisti kokių komentarų, kurie būtų, na, maždaug, per vidurį, dažniausiai būna arba-arba. O čia mergina iškeliavo viena – drąsuolė, aš greičiausiai viena nevažiuočiau, nebent į tą Indiją, kur su kondicionierium ir švaria patalyne.

Kas labiausiai man knygoje patiko? Nuoširdumas. Autorė savęs nevaizduoja nei kaip Indijos ekspertės, nei kaip didelės žinovės – tiesiog crazy smalsi mergina, kuri kartais, atrodo, kiša nosį, kur reikia ir kur nereikia (apie “kur nereikia” pagalvos visos mamos), bet kaip visi ištroškę nuotykių žino, kad kondicionuojamoje Indijoje nuotykių visam gyvenimui greičiausiai nepatirsi ir senatvėj anūkams nepapasakosi.

Taigi visiems, kurie ruošiasi patys savarankiškai keliauti po Indiją ir visiems, kurie geriausiu atveju į Indiją keliaus ant skraidančios savo namų sofos, tradiciškai – spalvota, kvapni, jogiška, stebuklinga, įkvepianti ir nuvilianti, pilna nušvitusių ir apsimetusių nušvitusiais, saldi ir visokia kitokia Indija Vaivos Rykštaitės knygoje. Jimmy Jimmy Acha Acha (čia iš tokio vaikytėje žiūrėto indiško filmo priedainio, atrodo “Vandenynas” vadinosi).