Įtariamasis

itariamasis

Kaip gerai, kad per šias atostogas nedariau eksperimentų ir pasiėmiau atostogoms tinkamą knygą. Skaitai, perskaitai, jokių kankinimų. Nors meluoju, kankinimų, tiesa, yra, bet jie – knygoje, kaip gi kitaip gali būti trileryje – vienaip ar kitaip autorius jei ne savo veikėjus, tai skaitytojus pakankina kokia įtampa, nežinomybe ar dar kokiu nors išmislu. Prisipažinsiu, kokį trilerį jau seniai buvau skaičius, todėl buvo visai smagu paskaityti, kai puslapiai verste verčiasi. Geriausia, kai knyga tokio dienos skaitymo storio, nes būna, kad ir miegot nelabai gali nueit, kol nebaigta. O kai atostogos, galvos niekas nekvaršina – puikus laikas trileriams skaityti.

Taip juokinga, kai įvedžiau į google “įtariamasis”, kad surastų knygos viršėlį, tai išmetė visokio plauko įtariamųjų, gali pasirinkti pagal baisumą ir intelekto lygį. Iš pirmo puslapio netiko nė vienas, nes šį kartą trileryje ne šiaip koks, o labai gudrus žudikas, tik laikykitės ir spėkite, kuris ten iš jų gudresnis, o gal pats daktarėlis skaitytoją tik ir ruošiasi išdurti avelę vilko kailyje vaidindamas? Nieko daugiau nepasakosiu ir taip leidykla jau daug atskleidžia ant viršelio. Žodžiu, labai tinkama saulėtiems paplūdimiams, o dar labiau apniukusioms dienoms, kai lyja ir niekur negali eiti.

 

George Orwell 111asis gimtadienis

Išpažintis: aš G.Orwell “1984” ir “Animal Farm” perskaičiau tik prieš 2 savaites
Nežinau, kaip Orwello tekstai praslydo neskaityti. Gal todėl, kad fabula tų abiejų knygų gerai žinoma? Esu daug kartų dalyvavusi pokalbiuose, kur kiti tiesiog iš anksto manydavo, kad aš tas knygas esu skaičiusi: “Žinai, buvo kaip Orwell “1984”- daug  kontrolės… Na tu juk žinai…” O aš nežinojau.

Šiandien 111asis George Orwell gimtadienis.
“1984” Orwell rašė 3 metus. Jis rašė sirgdamas, o kai nebeturėjo jėgų užbaigti teksto, paparašė leidyklos sekretoriaus pagalbos, bet jos negavo, tai tekstą jis tvarkė ir perrašinėjo pats namuose, kur nebuvo nei šildymo, nei elektros.
Knyga buvo išleista 1949 metais tapo sensacija. Po metų G.Orwell mirė.

orwell1 orwell2

Žuvys ir drakonai

žuvys-ir-drakonai-270x390

Tikriausiai kokią valandą čia galėčiau sėdėti ir galvoti, nuo ko pradėti rašyti apie šitą knygą. O po šito sakinio – dar vieną valandą. Ne pats lengviausias darbas. Ne pati papraščiausia knyga, net ir dabar negaliu sau pasakyti, kad viską, ką reikėjo ir rašė, supratau, ty pavieniškai tai istorijas supratau, net galima sakyti, skaičiau kaip savotiškas miniatiūras, o ne romaną, tačiau, ar tikrai supratau, kaip viena linija siejasi su kita, tai nežinau tikrai ir tikiuosi, kad neieškau kažko, ko nėra ir galbūt niekas nė nepametė.

Yra tokios dvi visiškai viena nuo kitos laike nutolusios istorijos – Cingų dinastijos laikų Kinijoje gyvenančio vienuolio dailininko Kastiljonės ir  keturių greičiausiai Vilniuje (bent aš taip viską įsivaizdavau) gyvenančių moteriškių – senelės, mamos ir dviejų seserų. Pirmoji istorija buvo man labai edukacinė – nei žinojau, nei įsivaizdavau, kad europiečiai į Kiniją vykdavo misionieriškais tikslais tokiais ankstyvais laikais, kad tapė paveikslus, freskas ir statė pastatus. Beje, skaitytojas apšviečiamas apie įvairius kinų meno niuansus – kaip kinai žiūri į paveikslus (iki  tol net nebuvau susimąsčius, kad apskritai yra kažkokia paveikslų žiūrėjimo sistema), ką kinai mokėjo ar nemokėjo nupiešti. Laikas kiniškoje knygos dalyje plaukia lėtai, kaip pasakoja Kastiljonė – žinia imperatorių pasiekė labai greitai – tik po dvejų metų, o ir visur kitur kiniškoje knygos dalyje nerasi nieko mums įprasto.

Sakykim, vilnietiškoji arba moteriškoji knygos dalis – nerealiai žaisminga, pilna nerealių dialogų. Nerealių ta prasme, kad ankčiau ar vėliau gausi netikėtą crazy atsakymą. O kaip gi kitaip, kai močiutės vardas Amigorena, Mama Nora rašo erotinius romanus, o dukros Miki ir Šaša (Šaša, gerai parašiau) šiaip, na, kokios gali užaugti dukros su tokiom augintojom. Ši knygos dalis skaitėsi lengvai ir smagiai, gal dėl to, kad nereikėjo virškinti kiniškų niuansų.

Taigi, nepaisant to, kad nežinau, ar tikrai supratau knygos dalių ryšius, knyga man patiko, nors, tiesa, nesiimsiu tos nesibaigiančios diskusijos, kiek lietuviška, ar nelietuviška tai knyga ir kiek nutolusi ar nenutolusi nuo lietuvių literatūros ir pasirengusi platesniems vandenims. Papraščiausiai man atrodo, kad lietuviams to įvertinti neįmanoma – turėtų skaityti nelietuvis ir mums visiems pasakyti. Todėl ir neraginsiu paskaityti labiausiai nuo lietuvių literatūros nutolusią ar dar kažkokią kitokią knygą. Paskaitykite vien tam, kad sužinotumėt pagaliau, kas to žuvys ir kas tie drakonai (tiesiai, aišku, knygoje niekas to ir nesako), nuo kur kinai pradeda žiūrėti į paveikslą, kodėl jų nepavyko atversti į krikščionišką tikėjimą ir galėtumėt kas antroje pastraipoje būti nustebinti netikėtų dialogų posūkių ir šmaikštumo. Sėkmės.

Kodėl spaudžiam dešinę

drukteinis

Universitete pas turėjau tokį labai įdomų kursą, pas ne mažiau įdomų dėstytoją Arminą Lydeką. Kursas vadinosi “Tarptautinis protokolas”. Galėčiau pasakyti, kad buvo vienos naudingiausių gyvenimiškų paskaitų, nes tokie pusiau laukiniai dar pusiau tarybiniai studentai sužinojo apie stalo įrankius, taures, kokias kojines reikia dėvėti vyrams prie kostiumo ir kaip elgtis, jei staiga susitiktumėm Anglijos karalienę (deja, dar neteko). Ką labiausiai prisimenu po šių paskaitų – kaip viskas aplinkui staiga pradėjo badyti akis – nuogos gauruotos politikų blauzdos televizoriuje ir taip toliau, ir panašiai. Iš tos pačios temos teko rašyti ir kursinį darbą, kas buvo visiška tragedija, nes vienintelė knyga, kurią pavyko sužvejoti buvo rusiška, atsimenu, kaip kažką bandžiau išvartyti iš vainikų ant nežinomo kareivio kapo padėjimo ceremonijos. Kursinis darbas buvo visiška nesekmė.

Giedriaus Drukteinio knyga yra labiau ne etiketo taisyklių knyga, o pasakojimas apie etiketo istoriją – kaip ir kodėl atsirado vienas ar kitas paprotys, kokia jo kilmė ir reikšmė. Žinoma, taip linksmai ir nenuobodžiai skaitydami sužinosite ir pačias taisykles, gal taip ir įsiminti lengviau, kai žinai visokius niuansus ir istorijas. Perskaitę tikrai žinosite, kas netinkamo pavaizduota ant knygos viršelio. O pačią knygą galite lengvai perskaityti per kelis vakarus gulėdami lovoje ar per  porą dienų besivoliodami Palangos pliaže, na, kai oras bus geresnis.

Milė

Du vakarus iš eilės skaitėm apie fainuolišką mergaitę Milę. Štai prašom susipažinti: Milė ir jos sportuojanti mama (mano sūneliui labai patiko, kad mama su tiek daug kojų) –

mile ir mama

Beje, Milės mama sportuoja greičiausiai dėl to, kad Milė paklausė, ar tik ji greitai neturės broliuko arba sesutės, nes jos pilvelis išsipūtęs. Ach, tos mamos. Ech, tie vaikai.

Pirmiausia perskaitėme naujausią knygutę apie Milę “Milė ir Gėris iš viršutinio aukšto”.

mile 1

Gėris yra šuniukas (Milė labai nori šuniuko), kurį Milė turi pasaugoti. Kokia nelaimė – “besaugant” Gėris prapuolaaaa!!! Milė su savo draugais eina jo ieškoti. Milės draugai yra trys Gustai. Iš kur jie atsirado, sužinosite iš pirmos knygutės, kurią prisiminėm turintys lentynoj, tad ir kitą vakarą skaitėm apie Milę.

Iš tikro, geriau skaityti atvirkščiai – iš pradžių susipažinti su Gustais, o paskui ieškoti Gėrio. Bet nieko tokio, jei ir ne iš eilės, tada gaunas kaip ir daugiau įtampos, nes tik įpusėjus sužinai, kas tas Gėris apskritai yra (na, nebent prisimeni iš preito skaitymo).

Mile

 

Americanah

“Why did people ask “What is it about?” as if a novel had to be about only one thing”
Chimamanda Ngozi Adichie, Americanah

americanah

Aprašyti man labai patikusias knygas yra labai sunkus darbas, nes daugiausia, ką noriu parašyti yra:”Labai labai patiko, imkit ir skaitykit”. Kai knyga nepatinka, tai dažnai labai aišku, kodėl, o kai labai patinka, tai ir tas patinka, ir anas, ir kad viską aprašyti, reikia daug laiko, kurio šiltais vasaros vakarais visai nesinori leisti prie kompiuterio.

Truputį juokinga, kad skaityti Adichie yra senas KŽG vis kitų ir kitų metų planas, kurį aš sugalvojau už ją įvykdyti, tad dabar, kai kada virtualiai susitinkam, aš vis zyziu, kad duotų man dar kokią štai tokią rekomendaciją, kuri išvirstų į pusės metų geriausią perskaitytą knygą, o gal ir dar geriau (čia tiesiogiai adresuoju leidykloms, kad kuo greičiau užsiimtų visais žemiškais darbais, kurie suteiks nežemišką pasitenkinimo jausmą skaitytojams).

Jei pavyks labai labai trumpai, kas ten man taip patiko. Vis galvoju, kad tikriausiai labai susitapatinau su pagrindine veikėja Ifemelu (Adichie knygose susipažinau su krūva gražių afrikietiškų vardų – Ifemelu reikia skaityti Ifemeliu, minkštai). Kažkaip labai jau natūraliai ėjau tuo keliu, kuriuo ji ėjo, jos pasirinkimai man atrodė labai organiški, tikri ir žmogiški, nebuvo jokio nenatūralaus situacijos ar jausmo laužimo, ar režisavimo, atrodė, jei ten būčiau aš ir man taip būtų, aš taip galvočiau.

Knygoje daug pamąstymų apie rasę, kaip rasė traktuojama viename ar kitame žemyne, nesijuok, bet su kokiomis problemomis susiduria juodaodės bandydamos tiesinti savo neklusnius afro plaukus, kas atsitinka, jei būdama už Atlanto tų plaukų nesitiesini, netgi judėjimą už natūralius plaukus. Knygoje daug kalbama apie emigraciją, pritapimą, susitaikymą, žinoma, apie meilę, apie gražius lygiaverčius santykius, šioje knygoje perskaičiau gražiausią, kokį esu girdėjusi mamos įspėjimą jaunai porai “neprisidirbti”. Ir dar milijoną visokių dalykų, gražių įžvalgų ir tt

Išduosiu, po 13 m. praliestų Amerikoje, Ifemelu nusprendžia grįžti namo, į Nigeriją. Prieš kelionę ji užsuka susipinti savo crazy afrikietiškų plaukų – jei įsivaizduojate tuos daugybę mažų kaselių, įtariate, kiek laiko užima visas šitas procesas – pakankamai, kad galėtume išklausyti vieną gyvenimo istoriją. Kas galite, skaitykite kuo greičiau originalą, kas ne- svajokite apie gerą vertimą.

***

Bnadžiau surasti tą gražią citatą, deja. Čia keletas kitų-

“The only reason you say that race was not an issue is because you wish it was not. We all wish it was not. But it’s a lie. I came from a country where race was not an issue; I did not think of myself as black and I only became black when I came to America. When you are black in America and you fall in love with a white person, race doesn’t matter when you’re alone together because it’s just you and your love. But the minute you step outside, race matters. But we don’t talk about it. We don’t even tell our white partners the small things that piss us off and the things we wish they understood better, because we’re worried they will say we’re overreacting, or we’re being too sensitive. And we don’t want them to say, Look how far we’ve come, just forty years ago it would have been illegal for us to even be a couple blah blah blah, because you know what we’re thinking when they say that? We’re thinking why the fuck should it ever have been illegal anyway? But we don’t say any of this stuff. We let it pile up inside our heads and when we come to nice liberal dinners like this, we say that race doesn’t matter because that’s what we’re supposed to say, to keep our nice liberal friends comfortable. It’s true. I speak from experience.”

“They <Americans> “Idon’t know.” They said, instead, “I’m not sure,” which did not give any information but still suggested the possibility of knowledge.”

“In America, racism exists but racists are all gone. Racists belong to the past. Racists are the thin-lipped mean white people in the movies about the civil rights era. Here’s the thing: the manifestation of racism has changed but the language has not. So if you haven’t lynched somebody then you can’t be called a racist. If you’re not a bloodsucking monster, then you can’t be called a racist. Somebody has to be able to say that racists are not monsters.”

“You could have just said Ngozi is your tribal name and Ifemelu is your jungle name and throw in one more as your spiritual name. They’ll believe all kinds of shit about Africa.”

“He had first been excited by Facebook, ghosts of old friends suddenly morphing to life with wives and husbands and children, and photos trailed by comments. But he began to be appalled by the air of unreality, the careful manipulation of images to create a parallel life, pictures that people had taken with Facebook in mind, placing in the background the things of which they were proud.”

 

Brėmeno miesto muzikantai

bremeno

Brėmeno miesto muzikantai yra viena mėgstamiausių mano pasakų. Net tarybinis filmukas (šiems šiaip jau nejaučiu jokio ilgesio ir nedejuoju, kokie filmukai buvo “mūsų” laikais) man patiko. O čia štai jums nauja leidyklos “Nieko rimto” eiliuota muzikantų istorija. Labai smagu skaityti su vaikais, dar smagiau būtų išmokti mintinai, vienintelis dalykas, kuris pasirodė keistas, kad istorija baigiasi visai kiaip nei tradicinėje pasakoje. Tiesiog nutrūksta, toks jausmas, kad eilės autoriui ėmė ir išsisėmė, o gal dailininkui dažai išsibaigė? O gal tiesiog bus istorijos pratęsimas? Bet kokiu atveju, Kęstučio Kasparaičio paveiksliukuose yra daugybė skaitymo visiems.

Margaret Atwood +Darren Aronofsky= TV

Šiandien mano Twitteryje atsirado krūva pranešimų apie tai, kad M.Atwood trilogija MaddAdam trilogija (“Oryx & Crake”, “The Year of the Flood” ir “MaddAdam”) bus kuriama kaip HBO serialas.
Tamsi distopija, biologine katastrofa, mutacijos pagal M.Atwood, bet  HBO ekrane!  (Tikiuos, kad HBO neprikiš per daug nereikalingų nuogybių)
“Oryx and Crake” yra išversta lietuviškai, o kaip su likusiom dviem?

images

 

 

 

K.Ž.G

Elmeris

Kol skaitau/klausau savo šių metų knygą (žinoma, tikiuosi bus dar geresnių, nes dar tik metų vidurys), lygiagrečiai vakarais draugauju su mažiausiai dviem vaikiškom knygelėm – su vyresnėle antrą kartą skaitome T.Parvela “Elę ir draugus”,

ele-ir-draugai-

su mažėliu dažniausiai tris iš eilės “pačias paskutines” Mažosios princesės istorijas arba labai gražią knygą su labai gražia istorija apie drambliuką Elmerį.

O buvo taip, kad gyveno daug visokių dramblių – ir storų, ir plonų, aukštų ir žemų, bet visi jie buvo pilki, išskyrus Elmerį, spalvotą dramblį. Ar smagu būti kitokiam? O gal smagiau būt tokiam, kaip visi? Labai paprastais žodžiais, bet su gilia mintim ir labai gražiom iliustracijom,  atgaiva sielai po visiškai pankiško pono Gumbo 🙂

drambliai
Visokie kasdieniai drambliai
dramb
Kitoks, šventinis dramblys Elmeris

Tu bjaurus, pone Gumbai!

ponas gumbas

Knygutę gavau dovanų iš Baltų lankų. Perskaitėm su šešiamete per keletą vakarų. Pagyrų knygai puslapiuose galite pamatyti tokias citatas iš recenzijų:

Keista, trenkta ir nepakartojama.” Primary Times

Visiškai nučiuožusi knyga – džiaugsitės kiekvienu sakiniu.” TBK Magazine

Taigi, taip, taip, tai yra visiškai trenkta ir nučiuožusi knyga. Garbės žodis. Tokia pasaka – nepasaka. Stebuklų ir neįmanomų dalykų daugiau nei pasakoj. O dar pilna chaoso ir nukrypimų nuo temos, tikrai. Žodžiu, skaitėm ir visą laiką galvojau, kuo čia viskas baigsis. O bet tačiau, kam rūpi mano nuomonė? Šešiametei viskas buvo super įdomu ir faina, nekantraudama laukė knygos pabaigos, kai galės perskaičiusi neštis ir skaityti savo klasėj. Dar ant viršelio pamatė, kad čia yra pirmoji knyga ir jau yra antrosios knygos viršelis, tai knygyne turėjau ieškoti antrosios knygos, kuri, deja, dar neišleista, bet jau-jau, sakė, kad už poros savaičių turėtų būti. Dar viena knyga iš serijos – tegul fantazija liejasi laisvai. Nepaskęskit!