Kol skaitau/klausau savo šių metų knygą (žinoma, tikiuosi bus dar geresnių, nes dar tik metų vidurys), lygiagrečiai vakarais draugauju su mažiausiai dviem vaikiškom knygelėm – su vyresnėle antrą kartą skaitome T.Parvela “Elę ir draugus”,
su mažėliu dažniausiai tris iš eilės “pačias paskutines” Mažosios princesės istorijas arba labai gražią knygą su labai gražia istorija apie drambliuką Elmerį.
O buvo taip, kad gyveno daug visokių dramblių – ir storų, ir plonų, aukštų ir žemų, bet visi jie buvo pilki, išskyrus Elmerį, spalvotą dramblį. Ar smagu būti kitokiam? O gal smagiau būt tokiam, kaip visi? Labai paprastais žodžiais, bet su gilia mintim ir labai gražiom iliustracijom, atgaiva sielai po visiškai pankiško pono Gumbo 🙂
knyguziurkes.com 
Man ta Ele nelabai, vaikams aisku patiko,labai erzina tusti dialogai…nors vaikams atrodo viskas logiska. Mes dabar su Ferdinandu ir Pukseliu i Australija keliaujame, tai pati juokiuosi vietomis.
Na, Ele tokia savotiska sakyciau, bet kaip sakant, ne as renkuosi, ka skaityti prie 9 valanda vakaro :))))