Šiais metais ypatingai knieti “pasivyti” kai kurias neskaitytas knygas, tad vakariniams skaitymams pasirinkau Hario Poterio seriją. Ko pesekoje jau nebesu “Harry Potter virgin”, kaip kad mane pavadintų KŽG (G., “Jane Austen virgin” dar tebesu, bet kadangi kamšau spragas, tai gal ir šį reikalą pavyks šiais metais sutvarkyti).
Kadangi esu neskaičius Poterio, tai ir filmą vis vengdavau žiūrėti. Tikriausiai vienintelė serija, kurią esu mačiusi ne kartą, bet niekada nuo pradžios iki pabaigos – ir yra šioji. Ir blogai, nes, jei esu mačius filmą, tai tik ir bandau suvesti galus, kokia čia knygos ir filmo vieta, ko trūksta – savai vaizduotei visiškai nebelieka vietos. Atrodo, net ir knygos nebegali objektyviai vertinti.
Skaitant daugiausia galvojau apie tai, kaip šitiekai daug leidėjų Haris Potteris nepasirodė vertas išleidimo. Man atrodo, neįmanoma, kad ji gali nepatikt vaikams – šitiek nuotykių, šitiek mokytojų neklausymo, paslapčių, keistų gyvių ir pusiau negyvų būtybių. Net nenoriu įsivaizduoti, kaip jie nusigraužė nagus Hariui Poteriui išpopuliarėjus.
Praėjusį rudenį vienas didesnių įvykių vaikų literatūros pasaulyje buvo iliustruotos “Harry Potter and the Philosopher’s Stone” išleidimas. Jim Kay iliustracijos ne tik vizualizuoja J.K.Rowling tekstą, bet tuo metu ir padaro jį labiau prieinamą jaunesniam skaitytojui. Santykis tarp teksto ir iliustracijų yra ne tik papildantis, bet ir išplečiantis: iliustracijos suteikia tekstui naujų dimensijų ir net atskleidžia tai, ko tiesiogiai nesakoma tekste. Toks pavyzdys yra drakono kiaušinių iliustracija.
Manau, kad Jim Kay itin pavyko išlaikyti balansą tarp ikoniškų Hario Poterio situacijų, kurių labai trūktų, jei jų nebūtų (pavyzdžiui, kai Haris atvyksta į perona 9 3/4 ar kai jis su Paskirstymo kepure) ir mažiau įsimintinų scenų (tarkim, kai Hermione išburia liepsneles stiklainiuose, ar kai Malfoy matuojasi uniforminį apsiaustą). Ypač smagu, kad yra daug iliustruotų situacijų,kurios nėra įtrauktos į filmą. Tai galima interpretuoti, jog filmas dalinai riboja iliustratoriaus darba, nes ar įmanoma nupiešti Harį Poterį, kuris labai skiriasi nuo to, kuris matomas filme? Bet kokiu atveju, Jim Kay kažkokiu stebuklingu (tikrai ne žiobarišku būdu) pavyksta išlaviruoti tarp ištikimybės filmatizuotam Hario Poterio pasauliui ir savo kūrybiškumui.
Iliustruota labai įvairia technika: ir aliejiniais dažais , ir akvarele ir akriliniais dažais. Kartais po permatomu akvarelės sluoksniu galima matyti lengvus pieštuko kontūrus. Kartais iliustracijos nepaprastai spalvingos, kone vibruojančios, o kartais smarkiai sugestyvios tamsios.
Iliustracijos dosnios ir su daugybe detalių. Jim Kay kurta Hogwars aplinka labai organiška, gamtos elementai harmonizuojasi su pilimi. Iliustracijų dydis nėra pastovus: kai kurios iliustracijos užíma abu atverstus puslapius, kitos yra mažutės, pvz kampe ir nelabai krintančios į akis.
Puslapiai su tekstu yra aptaškyti dažais ir taip suriša net puslapius be paveikslėlių. Tuo pačiu tos dažų dėmės, išsilieję dažai tarsi liudija apie iliustratoriaus darbo procesą ir yra lyg priminimas studijuoti iliustracijas šiek tiek ilgėliau, turint omeny, koks milžiniškas darbas už jų slypi.K.Ž.G
Naujausioji mano ataskaita bus ne kiekybinė, nes, jei atvirai, tai nežinau skaitytų knygų kiekio 2015aisiais. Ne viską užsirašinėjau, planavau užrašyti vėliau, skaičiau po du ar tris kartus tą patį kūrinį. Tai geriau tada rašysiu iš kokybinės pusės.
Geriausia metų knyga
Jau maniau ir praeis metai be TOS knygos. Kiek skaičiau, niekas nesuteikė man tokio jausmo, kad rašyčiau KŽL: „Būtinai skaityk šitą. Būtinai“. Galvojau, kad bus metai, kai būsiu skaičiusi „Hamletą“ tris kartus, Harį Poterį – septynis, o “Angeliną Baleriną” – 50. Bet rugpjūčio mėnesį man į rankas pateko Lidia Yuknavitch straipsnis, kurį aš rekomendavau tinklaraštyje, o po to kai jį perskaičiau, jis man iš galvos niekaip neišėjo. Pradėjau aš googlinti Lidia Yuknavitch ir atradau, kad jos biografinė knyga „Chronology of Water“ gauna puikius atsiliepimus ir nusipirkau.
Oh dear! Na ir knyga! Sunku papasakoti, kaip Yuknavitch. Pirmas į galvą ateinantis žodis yra „raw“.
Aš dažnai atsižegnoju nuo visokių biografijų, kuriose vien baisumai ir prievarta. Negaliu pakęsti tų, kurias skaitomos dėl cekavos Zosės sindromo, kur dėliojamos baisios detalės, vien tam kad sukelti skaitytojo pasibaisėjimą. Yuknavitch knyga visai kitokia. Jos literatūrinė kalba yra tokia stipri, tokia užtaisyta, tarsi įelektrinta. Kalba kartais slepia dalykus, o Yuknavitch kalba atvirkščiai – atskleidžia. Nėra detalių baisių prievartos aprašymų, bet jos nesentimentali kalba atsiranda, matyt, būtent iš tų tamsių, pilnų juodų šešėlių vietų. Nuolat besikartojanti vandens metafora prasmingai suriša Lidia Yuknavitch gyvenimo įvykius. Beje, knygos viršelio sprendimas yra labai gražus.
(KŽL, tau jau nupirkau egzempliorių)
Visai netikėtai praėjusieji metai tapo metais, kai aš skaičiau labai daug poezijos. Poezijoj suradau paguodos, kai kartais atrodė, jog pasauly neliko jokios humanistinės logikos. Kai mano pažįstami žmonės piktinosi, kad pabėgėliai jiems gadino atostogas Graikijoje, kai kasdien laikraščiai publikavo vaikų su pripučiamomis plaukimo pagalvėlėmis nuotraukas, kai suaugę žmonės, kuriuos aš kartu su kitais savanoriais mokiau švedų kalbos, verkdavo iš nerimo dėl savo artimųjų, eilėraščiai davė žodžius, kurių pati nesugebėjau rasti. Taip mano lentynoje atsirado knygelė su Warsan Shire eilėraščiais. Keletą jų labai gerai išvertė Marius Burokas.
„vėliau, naktį
laikiau ant kelių atlasą,
vedžiojau pirštu po pasaulį
ir šnabždėjau
kur skauda?
jis atsakė
visur
visur
visur“
KAI PASKUTINĮKART MATĖM TAVO TĖVĄ
Jis sėdėjo skolintoj mašinoj ligoninės
stovėjimo aikštelėj, skaičiavo pastato
langus, spėliodamas, kuris iš jų švyti
jo klaida.
Warsan Shire
Kita poetė, kurią „atradau“ praėjusiais metais yra amerikietė Mary Oliver. (Ji, skirtingai nuo Warsan Shire, yra išleidusi daug poezijos rinktinių, Warsan Shire pirma tikra bus išleista šiemet).
Someone I loved once gave me
a box full of darkness.
It took me years to understand
that this, too, was a gift.
//Mary Oliver “The Uses of Sorrow”
Įsiminusios:
Nina Bouraoui ”Garçon manqué” . Niekas taip nerašo apie kalbą, identitą, prisiminimus ir praeitį kaip ji. Prognozė: Nobelio premija ateity.
Nina Bouraoui
M.Atwood “The Penelopiad”. Odisėjo mitas yra daug kartų perrašytas ir interpretuotas, bet ši knyga, ne iš Odisėjo, o iš jo žmonos Pelepopės perspektyvos. Pagal mitą, grįžęs Odisėjas ne tik nužudo besipiršusius jo žmonai vyrus, bet ir dvylika tarnaičių, kurios kartu su Penelope pateikia savo versiją. Atwood žvilgsnis kaip visada intelektualus ir kritiškas.
Bet metų įvykis man buvo, kad savo šešiamečiui perskačiau pirmas keturias knygas apie Harį Poterį. Jis vaikšto dabar su Hario Poterio šaliku ir kai ko nors nepasiekia šaukia “Accio”. Darželio baigimo proga jis gavo visas serijos knygas, bet kadangi rudenį pasirodė Jim Kay iliustruota pirmoji knyga, tai Kalėdoms gavo ir ją.
Gera naujiena visiems Hario Poterio mylėtojams. Vakar J.K.Rowlings internetiniame puslapyje Pottermore publikavo naują tekstą apie Harį Poterį. Hariui Poteriui dabar 34metai (aš ir jis esam beveik vienmečiai), ir tekste atskleidžiama, kaip jis laikosi ir ką jis veikia. Jei norit skaityti visą tekstą, reikia prisiregistruoti Pottermore, o trumpą santrauką galima paskaityti čia.
Hari, ką tu veiki? Irgi moki sąskaitas? Eini į tėvų susirinkimus? Moki paskolas?
Su savo penkiamečiu neseniai pažiūrėjau visą pirmąjį Hario Poterio filmą. Pagaliau galime kartu “poteriauti” (taip sako mano tėvelis, kai aš skaitau HP knygas) ir mano jausmas, kad tai pagaliau įvyko buvo kaip iš Hendelio “Mesijo”: Hallelujah!
Kadangi apie Harį Poterį namuose kalbame dabar daug, tai buvo pats laikas iš naujo perskaityti visas knygas. Skaičiau ir… susinervinau. Tekstas kažko kliuvinėjo, sakiniai atrodė kapoti. Pasiėmiau anglišką tekstą ir palyginau, ir paaiškėjo, kad mano susierzinimas nebuvo be priežasties.
Zitos Marienės vertimas tarpais yra tikrai geras. Ji sugeba padaryti teksta gyvą, dažnai parenka tinkamus lietuviškus atitikmenis, žodynas yra turtingas. Bet… Labai trūksta nuoseklumo. Vienos vietos išverstos, mano nevertėjiška (o gal neverteliška, cha cha )nuomone, puikiai, o kitos tai “bele kaip”.
Pirmiausia dėl vardų vertimo. Germione Granger versta kaip Hermiona Įkyrėle, Draco Malfoy – Drakas Smirdžius, Oliver Wood – Medis. Nesuprantu, kodėl vienus vardus versta, o kiti palikti neversti (Haris Poteris, Arturas Vizlis). Ir iš kur ištraukti tie “Įkyrėlė” ir “Smirdžius”?
Paskaičiau tik 30 “Haris Poteris ir Azkabano kalinys” puslapių ir radau tokių neaiškumų, klaidų:
Lietuviškame vertime: “Durslių šeimynėlė, gyvenanti Ligustrų gatvės ketvirtame name, ir gadino Hariui atostogas. Jie buvo žiobarai, taigi į magiją žiūrėjo viduramžiškai” (8psl)
Angliškas tekstas “The Dursley family of number four, privet Drive, was the reason that Harry Potter never enjoyed his summer hollidays. Uncle Vernon, Aunt Petunia and their son Dudley, were Harry’s only living relatives. They were Muggles, and they had a very medieval attitude towards magic”
Antras sakinys išvis dingo iš lietuviško teksto.
Dinginėja ir pavieniai reikšmingi žodžiai : “one week into school holidays” versta “pačią pirmą savaitę” (8psl)
“”I DON’T KNOW WHAT SCHOOL YOU’RE TALKING ABOUT! NEVER CONTACT ME AGAIN! DON’T YOU COME NEAR MY FAMILY” išversta “NEŽIANU, APIE KOKIĄ MOKYKLĄ KALBI. NESIARTINK PRIE MANO ŠEIMOS” (vėl dingo sakinys, 9psl)
Net veikėjai dinginėja “While Uncle Vernon, Aunt Petunia and Dudley had gone out into the front garden ” versta “Kol dėdė Vernonas su teta Petunija kieme grožėjosi “, o tai ką veikė Dudlis? (8psl)
10ame puslapyje parašyta, jog “Dursliai gražiausiai užmiršo du paskutinius jo gimtadienius”, nors originale sakoma “The Dursleys have completely ignored his last two birthdays” . Ignoruoti ir pamišti yra ne tas pats.
“our eldest son, Bill, works as a curse breaker for Gringotts Wizarding Bank” – “mano vyriausias sūnus Bilas- atkeri Gringotso banko filialą” (12 psl). Nesu magijos žinovė, bet “a curse breaker for Gringotts Wizarding Bank” ,manau, reiškia ką kitą nei atkerėti patį banko filialą
Man užkliuvo, kad lietuviškame vertime J.K.Rowling sakiniai buvo kapojami į kelis trumpesnius, ko pasekoje, kalb0s tekmė tarsi užsikirtinėjo Pvz. “Harry put the Pocket Sneakscope on his bedside table, where it stood quite still, balanced on it’s point, reflecting luminous hands of his clock”. Lietuviškame tekste kažkodėl prireikė vieną sakinį padalinti į tris: “Haris pasidėjo Skundiklį ant stalelio šalia lovos. Stiklinėlė ramiai stovėjo. Joje atsispindėjo laikrožio ciferblatas”. (13psl) Ir tokių padalijimų labai daug, ir būtent jie man ir strigo.
-Dumbledorai, juk taip seniai buvom susitikę. Kas naujesnio? -Liūdni reikalai, Voldemortai, moksleiviai vis labiau tingi, vis mažiau mokosi.Lietuvių kalbos egzamino neišlaikė 12 procentų abiturientų -Tu rimtai?
Radau ir daug netiksliai išverstų žodžių.
“my saurcer” išversta kaip “mano puodelis” (23psl), “bow tie” pirmą kartą išversta kaip “kaklaraištis”(20psl), bet vėliau pasitaisyta į “varlytę”.
Autobusas, kuris J.K.Rowling teste abibūdinamas kaip “a tripple decker, violently purple bus” , lietuviškame tekste tampa “šiurpiai raudonu autobusu”. (30psl)
Kai pirmą kartą skaičiau “Harris Poteris ir netikras princas” radau vieną grubią klaidą : “Sneipas pripylė taures raudono kaip kraujas vyno i padavė seserims. Narcisa murmtelėjo ačiū, bet Belatriks tylėjo, tik varstė brolį baisiu žvilgsniu”. Originale parašyta ” snape poored out three glasses of blood-red wine and handed two of them to the sisters. Narcissa murmured a word of thanks, whilst Bellatrix said nothing, but continued glower at Snape”. Sneipas nėra Belatriks ir Narcisos brolis, bet lietuviškas vertimas būtent tai ir teigia.
Dar viena Beno apžvalga. Šaunuolis Benas, pastebėjot, kaip ilgėja jo apžvalgos? Kad ir toliau neprarastų entuziazmo ir noro dalintis įspūždiais apie knygas knygų žiurkės dovanoja “Vaivorykščių arkas” – kad nepritrūktų skaitymo mūsų jaunasis draugas.
Aš nesu priešiškai nusiteikusi Halloweeno atžvilgiu. Atvirkščiai.
Aš už viską, kas bent kiek prašviesina tamsiausius rudens mėnesius. Ir antiamerikietiškų nuotaikų nejaučiu, tad tikrai nemanau, jog Halloweenas kažkokia blogybė.
Tai va. Namuose išpjaustėm moliūgą, uždegėme jame žvakę, aš suvalgiau visus saldainius skirtus persirengėliams vaikučiams ir atsisėdau sudarinėti Helloweeno savaitgaliui tinkamo knygų sąrąšo.
"Baskervilių šuo" man garantuoja šiurpuliukus
Paklausykit A.Lennox dainos "Lovesong for a Vampire"
Ar žiūrit pagal Ch.Harris knygų seriją pastatytą serialą True Blood?
Aš kaip tik dabar halloweeno proga iš naujo skaitau Twilight
Puikybė, prietarai ir ZOMBIAI! Ar seserys Bennet, puikiai įvaldžiusios kovos menus, sugebės apginti visus nuo zombių ir sėkmingai ištekėti?
Kažkada banžiau žiūreti filmą pagal šitą knygą. Baigėsi tuo, kad man buvo uždrausta net kalbįti apie S.King, ir kokią savaitę namuose šviesa degė visą parą
Vakar JK Rowling laimėjo naują danų literatūros premiją, kuri, žinoma, pavadinta HK Anderseno vardu. Premija (60,000 svarų) įtekta Odensėje, kuri gimė garsusis pasakorius. Dėl premijos “kaunasi” tokie rašytojai, kurių kūryba gali būti palyginama su Anderseno kūryba.
Viena iš mano silpnybių yra įkvepiančios, uždegančios kalbos. Pasiklausius tokios kalbos jaučiuosi labai pakylėta ir pasikeitusi. Iš visos širdies rekomenduoju pasiklausyti rašytojos J.K.Rowlings (Hario Poterio autorės) kalbos, kurią ji sakė 2008aisias Harvarde.
Keletas labai stiprių citatų iš šitos kalbos:
So why do I talk about the benefits of failure? Simply because failure meant a stripping away of the inessential. I stopped pretending to myself that I was anything other than what I was, and began to direct all my energy into finishing the only work that mattered to me. Had I really succeeded at anything else, I might never have found the determination to succeed in the one arena I believed I truly belonged. I was set free, because my greatest fear had been realized, and I was still alive, and I still had a daughter whom I adored, and I had an old typewriter and a big idea. And so rock bottom became the solid foundation on which I rebuilt my life.
***
Choosing to live in narrow spaces leads to a form of mental agoraphobia, and that brings its own terrors. I think the wilfully unimaginative see more monsters. They are often more afraid. What is more, those who choose not to empathise enable real monsters. For without ever committing an act of outright evil ourselves, we collude with it, through our own apathy.
K.Ž.G
knyguziurkes.com 