Bitės

Na, kaip ir sako paantraštė “Bitės” – grafinė novelė apie išskirtinę merginų roko grupę. Labai ačiū Akvilei Magicdust, kad įamžino tokį sovietinės Lietuvos reiškinį, apie kurį, neįmanoma patikėti, rašė The New York Times ir merginos buvo kviečiamos koncertuoti į Ameriką!Ak, šventas vakariečių naivume, kas gi jas išleistų 1979 metais…

Nepaslaptis, kad esu grafinių novelių fanė ir džiaugiuosi bet kokia naujiena. Šioji kiek susigrojo su neseniai skaityta knyga apie Nelly Paltinienę – tos pačios sovietinių muzikantų problemos – instrumentų trūkumas, privalomos programos ir koncertai “nusipelniusioms” personoms. Taip pat Akvilė gražiai atskleidžia, ką reiškė būti moterim muzikante – kaip karjerą nutraukdavo nepatenkinti vyrai, buitis ar KGB.

Labai rekemenduoju. Skaitykim ir palaikykim lietuviškų grafinių novelių kūrėjas ir leidėjas.

Nuojauta

“Nuojauta” susiskaitė rekordiškai greitai ir tas greitis tikrai buvo savotiška atgaiva. Nepaisant to greičio, knyga pajudina tikrai daug su motinyste susijusių gilių klausimų, prie kurių ir perkaičius knygą mintyse vis sugrįžtu. O klausimai tokie, apie kuriuos gal ir nelabai mėgstama, bet vis dažniau garsiai kalbama – apie motinų psichinę sveikatą, apie pogimdyvinę savijautą ir šiaip savijautą ir atskirtį auginant mažus vaikus, apie visuomenės lūkesčius motinoms ir kaltę, kad vaikas ne toks kaip visuomenė tikisi, apie motinomis tapusių moterų gyvenimą, kuriame kalbėti apie mamystės sunkumus tarsi net nepadoru, nes “kokia gi tu motina!” Ir “vaiko auginimas prasmingiausias darbas pasaulyje”.

Nors knygos tema tikrai ne naujiena (“Let’s talk about Kevin” iki šiol bijau skaityt, “Apginti sūnų” – labai patiko), man patiko, kaip knygoje bandoma papasakoti apie tikriausiai didžiausią gyvenimo lūžį, kuris įvyksta susilaukus vaikų. Kaip gyvenimas gali nušvisti vaivorykštės spalvom, bet ir gali nublokšti į visišką bedugnę, koks klaikus jausmas turėtų ištikti suvokus, kad nieko tam vaikui nejauti ir neįmanoma nieko atsukti į pirminę padėtį. Ir kokia kančia vaidinti laimės burbulo spektaklį.

Bet nepaisant visų knygos temų aktualumų ir svarbumų, vis dėlto negaliu pasakyti, kad patikėjau ir iki galo išjaučiau Blajos personažę. Suprantu visas vaikystės traumas, motinos nemeilę ir jos pačios nemeilę dukrai, bet maždaug nuo knygos vidurio pradėjau ja nebetikėti, o va dėl ko, tai niekaip nesugalvoju. Gal dėl “užstrigimo” nemeilėje ir visiško nebandymo iš tos būsenos išeiti – dėl dievo meilės, gi čia mažas vaikas, o ne monstras. Gal man pritrūko tokio suaugusio žmogaus atsakomybės prisiėmimo, kai jau nebegali nurašyti visko ant sunkumų po gimdymo, nemigos ir t.t. Kažkaip pradedi žinoti, kaip maždaug viskas baigsis – taip arba anaip ir kažkoks banalumo poskonis atsiranda.

Bet kokiu atveju knyga tikrai patiks Liane Moriarti “Big Little Lies”, Celestes Ng ir panašių knygų gerbėjoms. Man net knygos tonas vienodas, kaip ir šiose. Autorė, man atrodo, sąmoningai tą toną pasirinko, kažką apie šias knygas mini interviu knygos pabaigoje. Nu, biškį išsiplėčiau, gal užteks jau.

Rain Dogs

Šiandien liūdna diena, nes baigėsi mano romanas su Sean Duffy. Nors “Rain Dogs” ne paskutinė serialo knyga, bet iš eilės pradėjau klausyt, tik išbandžius porą nemokamai audible duotų knygų, o įsiliepsnojus meilei susipirkau visas kitas. Įsimylėjau ir Gerard Doyle airišką akcentą, garbingai stoja prie Dick Hill, įskaičiusio Kurt Wallander.

Na, apie detektyvus kaip ir viskas aišku – lavonas, tyrimas, išaiškinimas, tai kuo mane taip sužavėjo McKinty knygos? Visų pirma, man labai buvo įdomus knygos kontekstas – patys Šiaurės Airijos The Troubles kaip ir praeityje, bet pasigirti ramybe dar nelabai galima – katalikų ir protestantų grupuotės, nuolatiniai streikai, protestai ir riaušės – Carrickfergus ir Belfasto kasdienybė. Kaip ir kasdienybė Sean’ui kaskart prieš sėdant į mašiną, pasilenkus pažiūrėt, ar neprikabinta bomba. Kadangi McKinty turi gerą pūdą humoro, tai kiekvieną kartą, kai Dyffy sėda į savo beamer (BMW), autorius būtinai pamini, kaip Duffy pažiūri po mašina, iki tokio lygio, kad gresia pačiai pradėt po mašina žiūrėt.

Šiaip knygų serijos veiksmas maždaug 1980+, tai dar įprasti buvo visokie dalykai, kur dabar gal jau nebelabai. Nėra jokių mobiliakų ir dronų, labiausiai fancy dalykas – krūta mašina, na, neskaitant visokio kalibro ginklų. Na, ir chebrytė, aišku, ten pila, kad maža nepasirodys – nuo ryto iki vakaro. Maždaug “Johnny Walker in the tea, Jim Beam in the coffee.“ Darbe. “Sveikas” gyvenimo būdas daveda iki to, kad Carrickfergus skyrius (jei pamenu, beveik visas) nepavykus pasiplauti, neišlaiko fizinio pasirengimo patikrinimo. Kaip egzaminą aprašo Adrian McKinty – atskiras anekdotas.

Be kitų savo ypatybių, Duffy yra melomanas ir didis klasikos mėgėjas. Štai kaip autorius apibūdina jo muzikinį skonį: “The driver had on Radio 1, which was giving us Kylie Minogue’s “I should be so lucky”… By the song’s second verse I was already longing for an IRA ambush and by the second chorus I was dreaming of a rogue comet strike.”

Na, o labiausiai jis žavi savo nepalenkiama aistra tiesai. Dzin jam ten visokie šulai, serai, lordai ir t.t. Vienintelis autoritetas jam – tiesa. O besiaiškindamas pakeliui dar visokias užleistas ir apleistas bylas pakelia ir nupučia dulkes nuo aplaidaus kolegų darbo. Nu, žodžiu, už tai jam atleidžiamos visos nuodemės, paklydimai ir t.t. Beje, didžioji dalis jo išaiškintų bylų visuomenės akyse taip ir lieka “neišaiškintos”, nes tampa classified. Nes tai ten su MI5 reikalai, tai dar koks super secret reikalas, žinojimas apie kurį gali kainuoti gyvybę. Na, bet kaip pasakytų Duffy – “A bullet in the head will fix an incipient asthma attack every time”.

___________________________________

Už nuotikį visos gėlės Evelinai B., užrodžiusiai

Petro imperatorė

Ilgokai pataupiau “Petro Imperatorės” antrą dalį, dar ilgiau užtrukau su apžvalga – ši knyga dar iš atostogų laikų ir tikrai buvo geriausia per atostogas perskaityta. Jei dar neskaitėte, tai prieš skaitant antrąją, rekomenduočiau bent jau perversti pirmąją, ypač, jei skaitant nebus galimybės pirmąją dalį turėt šalia. Kad ir kaip atrodė, kad prisimanu, apie ką pasakota pirmojoje, vis dėlto detalės pasimiršta, pvz., niekaip negalėjau prisiminti, kaip Petras atsikratė pirmosios žmonos. Na, bet čia niuansai. Tik kažkaip labai norėtųs kitą kartą turėti kantrybės ir knygą skaityti tik tada, kai ji išleista visa.

Šiaip jau antroji dalis man patiko labiau, kažkaip man ji įdomesnė pasirodė. Gal ir dėl to, kad turėjau galimybę perskaityti praktiškai vienu prisėdimu. O tada jau lieka vienas malonumas pasinerti į Kristinos Sabaliauskaitės bandymą suprasti Imperatorę kaip moterį, kaip žmogų, nėščią tampomą po stepes ir Vakarų Europą, kantrią vyrui lakstant pagal jaunų moterų sijonus, įsibauginusią dėl savo ir savo mergaičių saugumo, kenčiančią dėl prarastų vaikų, neatpažįstančių savo motinos. Ši knyga yra įtakingiausios Rusijos moters karūnos suteiktos jėgos ir tos pačios karūnos bejėgystės refleksija, išjausta ir išrymota ties kiekvienu niuansu.

Vis galvoju, kaip čia mus ištiko tokia laimė turėti tokią rašytoją. Užsispyrėliškai nenorintiems pripažinti K.Sabaliauskaitės populiarumo, siūlyčiau paįsivaizduoti, jei ji būtų latvių ar estų rašytoja, kaip garantuotai dejuotome: “O kodėl pas mus niekas taip negali parašyti?”. K. Sabaliauskaitė yra viena iš rašytojų, kuri man gerąja prasme išplovė smegenis – po jos knygų tikrai kitaip žiūriu į mūsų istoriją, kitaip matau Vilnių. Už tai autorei esu labai dėkinga.

In the Morning I’ll Be Gone

Jau apsiskelbiau FB, kad turiu naują audiomeilę, naują meilę – detektyvą inspektorių Sean Duffy, naują aistrą airiškam akcentui ir knygų įskaitytojui Gerard Doyle. Savo naują detektyvinį serialą pradėjau ne iš eilės, ši knyga yra trečioji, audible ją davė nemokamai prie narystės. Tada pasibandymui paskaičiau dar vieną nemokamą, o dabar jau klausau pačią pirmą, nes noriu apie naują meilę žinot viską.

Autorius yra ne tik geras detektyvų rašytojas, jis turi ir puikų humoro jausmą, kurį įžodina pagrindinis veikėjas Duffy, na, ir kitiems veikėjams liežuviai tikrai nepatrumpinti. Vienas smagumas klausyt, net jei ne visada supranti airiško sumalimo. Ale ant tiek prie akcento pripratau, kad jau beveik ir nusiteikus klausytis airiškai įskaitytą Douglas Stuart “Suggie Bain”.

Beje, labai ten nesiaiškinau, bet pasirodo keistuoliški Duffy detektyvų istorijų pavadinimai yra nurašyti nuo dainų, kurias dainuoja absoliučiai girtuokliškai skambantis bičas (už paakinimą amžinai dėkinga Evelinai B.).

O šiaip patys detektyvai super dėl: a) Šiaurės Airijos ir the Troubles konteksto – labai įdomu iš istorinės perspektyvos, b) kol Sean Duffy narplioja vieną istoriją, visada įsipainioja į dar vieną ir trečią ir tada jau turi narpliot visas iš karto. Šioje bagaudydamas pagrindinį IRA sprogmenų ekspertą, kartu narplioja ir vienos merginos žmogžudystę, “the locked room mystery”, na, kai žudikas turėjo būt kambaryje, nes kambarys buvo užrakintas.

Nu, žodžiu, jau liudžiu dienos, kai baigsis mano šitas serialas.

Didžiausia laimės ministerija

Didžiausios nevilties ministerija. Ta laimė knygoje tikriausiai tik mirusiesiems, kurie jau kapuose. Laimė ramybėje. Man tai daugiau buvo nevilties knyga. Tos nevilties, kuria pulsuoja daugelyje knygų apie Indiją, o ypač tokiose, kur paliečiami politiniai reikalai – šalių dalijimai, atsidalijimai, pasidalijimai, nepasidalijimai ir visas su tuo susijęs paprastų žmonių siaubas (panašiai kaip vakar Kabule).

Man tą knygos situacijos beviltiškumą gerai atspindi knygoje pasakojamas anekdotas:

Vakar draugas iš Pakistano persiuntė man šitą anekdotą – jis keliauja iš vieno mobiliojo į kitą, taigi gal jūs jį jau žinote.

Pamačiau ant tilto žmogų, susiruošusį šokti.

Nedaryk to! – pasakiau. / – Niekas manęs nemyli, – atsiliepė jis. / – Dievas myli, – nesutikau aš. Ar tiki Dievą? / – Taip, – atsakė jis. / – Tu musulmonas ar ne? – paklausiau. / – Musulmonas, – atsakė jis. / – Šiitas ar sunitas?- paklausiau. / – Sunitas, – atsakė jis. / – Aš irgi! – tariau. – Deobandi ar barelvi? / – Barelvi, atsakė jis. / – Aš irgi! – atsiliepiau. / -Tanzyhi ar tafkyri? / – Tanzyhi, – atsakė jis. / – Aš irgi! – apsidžiaugiau. / – Tanzyhi azmati ar tanzyhi furhati? / – Tanzyhi furhati, – atsakė jis. / – Aš irgi! – tariau. /- Tanzyhi farhati džamija ul ulūm Adžmer ar tanzyhi farhati džamija ul nur Mevat? / – Tanzyhi farhati džamija ul nur Mevat, – atsakė jis. / – Mirk netikėli! – sušukau aš ir įstūmiau jį į upę.

Laimė, kai kurie iš jų tebeturi humoro jausmą.

Na, matyt, ta situacija ten tokia apskritai, kad tik juoktis ir belieka. Iš nevilties irgi.

“Džiaugsmo ministerija” nebuvo lengvas skaitinys, sakyčiau, net jaučiasi, kad rašytas begalybę metų – taip toli kartais nutoldavo viena tema nuo kitos, vietomis tikrai galvodavau, o prie ko čia tas ar anas nukrypis ir politinis pasažas. O pačių temų įvairovė – nuo transgender žmonių, kuriuos aplinkiniai gerbia/toleruoja/pakenčia dėl prakeiksmo prietarų ir baimės, kapinėse įkūrusių išgyvenimo koloniją, iki Kašmyro tragedijos, nuo partizaninės meilės, kurioje įsipynus famme fatale, iki Sadamo Huseino ant balto žirgo (no kidding).

Nors ir norėjos daugiau vientisumo (iš tinginystės, kad būtų buvę lengviau skaityti), knyga labai patiko. Viena iš tų, kur atveria pasaulį ir primena apie tai, kokiam burbule gyvenu ir kiek mažai be to burbulo žinau, o tas, žinia, visada vis iš naujo sukrečia. Tai ir rekomenduoju visiems, per daug užsiliuliavusiems pokarantininėj ekrano iliuzijoj.

Greenlights

Kartais su mano bose pakalbam, ką gero skaitėm. Tai užrekomendavo man šią, sakė buvo visai įdomu. Na, ir buvo visai įdomu. Aktorius Matthew McConaughey veda skaitytoją (buvau klausytoja) savo gyvenimo keliu ir stabteli ties kiekvienu šviesoforu, kur jam užsidegė gyvenimiškai svarbi žalia šviesa – iš čia ir Greenlights.

Kadangi jau senokai suklausiau, tai galvoju, kas čia labiausiai įstrigo. Aktorius užaugo tokioj mačo aplinkoj, kad maža nepasirodys. McCanaughey tėvas savo sūnus daužydavo vyriškumo link, iki kol pats gaudavo nuo jų atgal, o tada jau prasidėdavo tikroji meilė ir abipusė vyriška pagarba. Tokia kraštutinumų šeima – daužantis sūnus už smulkmenas, bet švelnus ir supratingas autoriui, kai šis drebėdamas pareiškia, kad nebesimokys teisininku, bus aktorius. Gerai, sūnau, būk aktorius.

Nelabai aš ten žinovė, ką McCanaughey suvaidino (gal tik kokį The Wolf of Wall Street ir gerulis gotinis True Detective), bet visai įdomu paklausyt, kaip rutuliojosi karjera, kaip Matthew nebenorėjo būt romantic comedy gražuoliuku ir du metus sėdėjo be darbo visiems romantic pasiūlymams sakydamas “ne”. Išlaukė (nebadaudamas, no worries). Ir šiaip jis toks mėgstantis visokius iššūkius – student exchange į Australiją, kur buvo papuolęs į psichų šeimynėlę, ar keliones auto per Ameriką.

Tikriausiai rekomenduosiu fanams ir šiaip smalsuoliams, mėgstantiems bio. Fainas klausymas, įskaitytas autoriaus, savaime suprantama. Su ugnele, biškį toks “koks aš fainas”, bet per ne per daug susireikšminant, bet ir ilgai galvoje neužsiliekantis, na, nebant esi žaurus fanas.

Grybo auksas

Labai labai faina knyga. Labai dėkoju autorėms, kad ji atsirado. Šį komiksą pavadinčiau “edukacija su malonumu” – per gerą valandžiukę tikrai apsišvieti ne tik apie žymųjį talentingąjį skulptorių, bet ir sužinai įvairiausių skulptūrų reikalų – nuo kūrybinių iššūkių (dieviškoji kūrybos dalis) iki gamybinių ir piniginių reikalų (žemiškoji nemalonioji). Apie Vincą Grybą nežinojau nieko ir likau labai nustebinta šios istorijos, talento, kuris buvo pastebėtas Grybui piemenaujant (kokia laimė, kad pastebėtas), o vėliau pripažintas studijuojant Prancūzijoje.

Ši knyga dar labai ypatinga asmeniškumo aspektu – viena iš autorių, Rasa Grybaitė, yra skuptoriaus anūkė, tad komikse įpinami Vinco Grybo žmonos ir anūkų prisiminimai, jie netikėtai sukurią labai šiltą ir jaukią atmosferą. Nenoriu sakyti, kad knyga privaloma visiems komiksų gerbėjams, tiesiog sakau – nepražiūrėkit šitokio malonumo (kad ir su labai liūdna, beprasme baigtim – tikrai norėjos bliaut balsu).

Bravo, autorėms!

Figmedis

Nežinau, iš kur Kitos knygos ištraukė Goran Vojnović – slovėnų literatūra ne tai kad neplūsta pas mus nesustabdomai, bet esu baisiai dėkinga, nes neturiu žodžių, kaip man patinka, kaip rašo šis rašytojas! O buvosi Jugoslavija, apie kurią skaitėm pirmajam autoriaus vertime į lietuvių kalbą, su savo burbuliuojančiu temperamentu, istorija ir traumomis yra nesibaigiantis šaltinis romanams.

Šioje knygoje autorius vėl kalba apie kartu su valstybe suskilusias šeimas ir žmonių likimus. Pagrindinis veikėjas vėl (kaip ir Jugoslavojoje) savotiškai netenka tėvo – nors šis gyvas, tačiau, staiga netekęs šalies, kurioje su šeima gyveno, pilietybės, atsiriboja ir nuo šalies, ir nuo šeimos. Jo senelio Aleksandro sudėtinga istorija kartu su juo nukeliauja užmarštin. Ir štai Jadranas, Aleksando anūkas, tarsi stovi savo gyvenimo kryžkelėj ir bando susivokti savyje.

“…prislopinta tapatybė niekada nėra iš tikrųjų prislopinta, ji veikia iš pogrindžio ir nepaliaujamai, o išsiveržusi į paviršių gali būti pražūtingesnė už visas kitas tapatybes, juk slepia savyje visa, kas buvo neigiama ir atstumiama, kažkokią ypatingą galią, kad ūmai gali mus užvaldyti, užvaldyti visa, kas manomės esą.”

Šioj knygoj labai ryškus cikliškumas – šeimos narių poelgiai tarsi atsikartoja vėlesnėse kartose, nesprendžiami ir neiškalbėti dalykai traumuoja, žmonės nesugeba jų išspręsti, neįsivaizduoja sprendimą apskritai esant. Kiekviename puslapyje tarsi tvyro neišsakyti žodžiai – žmonės tai supranta, bet vis tiek tyli ir nutyli, ir tuose nutylėjimuose tiesiog akyse tolsta vienas nuo kito. O iš prisiruošusių prabilti likimas pasišaipo – nesuteikia šanso.

Iš tikro tai labai sunku trumpai parašyti apie šią knygą – ji labiau tiktų ilgiems pokalbiams knygų skaitytojų klube (kaip norėčiau tokios diskusijos). Užvertus paskutinį puslapį ėmiausi ją skaityti iš naujo. Kadangi tai nėra greito skaitymo knyga, kol nukeliauji į pabaigą, pasimiršta detalės, arba jau žinant visą istoriją, jos nušvinta visai kitokiom spalvom ir prasmėm.

Labai rekomenduoju pasiilgusiems gilios ir lėtos knygos. Retai pasitaiko, kad perskaičius vis nenoriu knygos padėt į lentyną – vis atsiverčiu ir paskaitinėju bet kurioj vietoj.

One Step Behind

Kurt Wallander #7

Jaučiu, kad nebeaprašinėsiu tų Wallanderių, nes jau praklausius kelias į priekį ir pagal pavadinimą nelabai beatsimenu, apie ką buvo prieš dvi savaites klausyta. Toks jau detektyvų likimas, jei kam labai svarbu, ar man patiko, tai žiūr. Goodreads.

Dabar klausau paskutinę audible nemokamai duotą Before the Frost, kuri deja, įskaityta jau nebe Dick Hill ir tai yra absoliučiai nebe tas. Toks jausmas, kad visai kiti veikėjai veikia – Wallander ne taip pyksta, jo visai ne tokie santykiai su dukra ir jis visai kitaip rėkauja. Nu, žodžiu, pusė gėrio nebeliko. Čia kaip kokioj nesibaigiančioj Santoj Barbaroj ima ir pakeičia vidury serialo CC (Sisi).

Šiojoj siautėja maniakas, kuriam nepatinka laimingi žmonės. Labai nepatinka. Ir įsivaizduojat jau tikriausiai, kas jiems nutinka. Beje, Wallanderis šioje knygoje supranta, kad šalia buvęs kolega buvo visai ne toks, kokiu jį visi įsivaizdavo.

Kaip visada man Mankell detektyvai labiausiai patinka dėl nusikaltėlio gaudymo proceso (daugiau Wallanderio galvoje, nei gatvėje), na, o kad inspektorius visada one step behind, tai natūralu, kaip kitaip. Beje, kiekvienoje knygoje Mankell’is pasibėdavoja apie tai, kur ritasi jo gerovės valstybė ir kas darosi su žmonėmis, kurie vis žiauryn ir be vertybių. Kadangi knyga dvimketurių metų senumo, tai taip įdomu iš laiko perspektyvos pastebėt, kaip šia prasme niekas nesikeičia. Tiesa, policininkai jau mašinose turi telefonus, bet alga jų tokia, kad apie Kanarus tegali pasvajoti.

Žemėje žavūs mes tik akimirką

Tikrai nesitikėjau, kad taip išlaukta knyga taip sunkiai skaitysis. Į tarpą vos ne pora knygų perskaityta, kažkaip netraukė nors tu ką, beveik jau galvojau, kad gal net nebaigsiu. Nebuvo ir kad nepatiktų, labiau kažkaip piktybiškai netraukė ir tingėjau skaityt. Gal ir šiaip koks blokas, nežinau. Tik kad kažkaip sukosi mintis, kad Ocean Vuong gal labiau būtų pavykę kokie short stories, nes vietom tokie gražūs teksto gabalai ir taip sugroja gražiai, o vietom taaip nusibosta. Tai tuose gražiuose gabaluose Vuong visą savo poetiškumą išrašo – kaip pavyzdžiui, pavadinime. Tikrai. Gražu, net prisibraukiau knygą. Bet tos visumos kažkaip pritrūko.

Ši knyga – nuolatinė savo tapatybės paieška. Nežinomo baltojo dukra vietnamietė – Vietnamo karo palikimas. Be vietos Vietname, be vietos Amerikoje. Pastarojoje, ne tk be vietos, bet ir be kalbos. Svetimai šaliai ji kalba sūnaus lūpomis, o sūnus savo vienišai darbuose paskendusiai motinai jai nesuprantama kalba rašo laišką apie savo, jos ir jos motinos gyvenimą. Apie vienatvę ir apie bendruomenės ir bendrumo ilgesį, apie meilę, balansuojančią tarp palaimos ir skausmo, ir, aišku, nusivylimo, kaip be jo. Liūdna knyga, kurioje viltingai ieškoma šviesos.

Įdomu, kaip jums sekės skaityt.

The Dangers of Smoking in Bed

Biškį tingiu rašyti, nes apie apsakymus visada sunku ką nors tokio sukurpti, bet parašysiu bent trumpai, nes knyga man patiko, kai kurie apsakymai net labai. Lentynoje turiu antrosios autorės knygos vertimą, tai reikės kažkaip pastūmėti eilėje.

Mėgstantiems realistiškus pasakojimus su šia knyga tikrai nepakeliui (čia turiu omeny vieną savo brangią draugę, kuri su šia knyga mane garantuotai pasiųstų velniop). Bet man taip patinka Lotynų Amerikos prieskoniais nubarstytos istorijos, kuriose nėra ribos tarp realybės ir magijos! Į tą paslaptingą “tarp” skaitytojas taip lengvai, pats nepastebėdamas įslysta ir visai odai pašiurpus viltingai laukia gaidžių giesmės ir aušros. Panašiai kaip pasakoje, tikriausiai, kai išgelbėjimuui reikia to vienintelio spindulio.

O baisumai tai atkeliauja iš karinės diktatūros (1976-1983) valdomos Argentinos realybės. Kai be žinios dingsta žmonės, aplink veši smurtas ir, atrodo, vienintelis tokio pasaulio paaiškinimas – siaubai iš anapus.

Jėzaus sūnus

“Jėzaus sūnus” iš tų visiškai ne mano knygų, kad ir kaip gerai būtų parašyta, nieko man ten viduj nesuvirpina, nors tu ką. Ir kai matau visus tuos vertinimus goodreadsuose penkiom žvaigždėm, mane ima nervas, nes aš irgi norėčiau, kad man taip patiktų. Nu, neįdomu man girtuoklių ir narkomanų šlaistymaisi ir dozės ieškojimai. Man jie kažkaip atrodo visi vienodi, skirtumas gal tik kad vieni turi babkių, kiti – ne.

Bet vienas apsakymas patiko – “Skubioji pagalba”. Šiam tikrai penkios žvaigždės. Už nuotaiką, sarkazmą, humorą ir jautrumą viename. O šiaip “Jėzaus sūnus” man labai susišaukė su “Namų šeimininkės vadovu”, sakykim, abiejų autorių personažai gyveno tam pačiam name ir savaip papasakojo, kas ten vyksta. Tik Liucia Berlin šiaip daug daugiau pripasakojo ir man nepatyginti labiau patiko.

The Fifth Woman

Kurt Wallander #6

Kol kas šioji iš serialo patiko labiausiai. Žiūriu, kad kuo mažiau egzotikos, kuo papraščiau, tuo labiau patinka. Tiesiog pats inspektoriaus Wallanderio mąstymo procesas įdomus sekti, ir visai netrūksta šaudau-gaudau dalies.

“Penktosios moters” žmogžudystės susijusios su smurtu prieš moteris. Su kiekviena nauja auka – vyru – Wallanderis vis aiškiau mato, kad visi šie visuomenėje normaliais atrodę vyrukai – vienas besidomintis gėlėmis, kitas – poetas ir paukščių mylėtojas, – tiesiog siaubūnai. Ir atsiranda žmogus, kuriam ši neiteisybė pasidaro stačiai nepakenčiama. Jei nesusitvarko policija, kažkas turi imtis iniciatyvos. Na, bent jau mūsų žudikui taip atrodo.

Labai jau pavojinga tam Wallanderio Ystade. Šitiek lavonų ir svieto lygintojų. “Kas darosi su Švedija?”- vis mąsto Henning Mankell savo knygose Wallanderio balsu. “Iš kur žmonėse tiek žiaurumo?” Laukite tęsinio.

Sidetracked

Kurt Wallander #5

Mankell knygose turtuoliai tikėtina, kad bus nevidonai, o jų erdvūs namai – pilni paslapčių, kurias teks išnarstyt Wallanderiui.

Šį kartą, suvokęs, kas yra žudikas, pats Wallanderis negali patikėti – kas per šaltakraujiškumas, jėga, brutalumas (kaip jau tikriausiai supratot iš buvusių apžvalgų, detaliai visokių mėsinėjimų Mankel neaprašinėja ir ačiū jam už tai, nes man įdomu ne žmogžudystė, o jos išnarpliojimas). Bjauriausias jausmas, įtariu, susivokus, kad jis nesukeldamas įtarimų pastoviai malėsi po nosimi.

Šį kartą Wallanderio akyse rapsų lauke susidegina jauna mergina, iš pažiūros užsienietė. Kaip ji čia atsidūrė, ko laksto paklaikus tais laukais ir kam jai žudytis? Lyg vieno tyrimo būtų maža, prie savo namų nužudomas buvęs teisingumo ministras, paskui dar pora vyrukų, kuriems visiems nukertamas skalpas. Wallanderis jaučia, kad čia dar nepabaiga. Ar spės užkirtsti kelią naujoms žmogžudystėms ir kietiems nusiklatimams?