The Island of Missing Trees

Esu Elif Shafak fanė, perskaičiau beveik visus jos romanus (va, matau, kad dar “Black Milk” neskaičius, reikės pasitaisyti), o bet tačiau, gal dėl didelių lūkesčių po “10 Minutes, 38 Seconds in This Strange World” šioji man nepaliko didelio įspūdžio. Kaip gaila! Ypač, kad ir vėl Elif Shafak pasirenka temą, apie kurią niekas nesiveržia per daug diskutuoti, na, žodžiu, eilinis Europos skaudulys – Kipras ir jo padalijimas.

Šia tema jau seniai maga pasidomėti ir knyga buvo gera proga, visada smagiau per knygą. Salos istorija pasakojima per meilės prizmę, jos pagrindiniai veikėjai graikų kilmės kiprietis Kostas ir turkų kilmės kiprietė Dafne – Kipro Romeo ir Džiuljeta – įsimyli ne tą, ką reikia ir ne tada, kai būtų galima. Bet myli, slapstosi, susitikinėja, slepiasi pas taverną laikančių gėjų porą. Pradžioj lyg ir nieko būtų, bet įsiplieskia konfliktas ir nutinka, kas nutinka.

Tai viskas ten su ta istorija gerai, ir surašyta gražiai per foninę veiksmo stebėtoją – figą, bet kažkaip man pritrūko gilumo tiek personažų, tiek siužeto. Kažkaip man pasirodė supaprastintas variantas (čia gal jau Malaparte su savo “Oda” pakorojo man), net labiau gal skirtas young adult auditorijai. Nors graži ta figos linija, bet kai kur autorė vos ne atpasakoja Peter Wohlleben “Paslaptingą medžių gyvenimas”, tai nžn, net akis norėjos pavartyt.

Bet šiaip prognozuoju, kad knyga turės milijona fanų ir išversta bus mylima ir skaitoma. Pasilieku prie “Stambulo pavainikės” ir “10 minučių” kaip mėgstamiausių Elif Shafak knygų.

Žmogus aukštoje pilyje

Du trečdaliai knygos man gana. Jau į tarpą tikriausiai tris knygas perskaičiau ir prie šios nebesinori visai grįžti. Aišku, nemetu lengva ranka, to dar neišmokau, treniruojuos (ir aišku, jaučiuosi kalta). Svarbiausia, susipažinau su klasika laikoma alternatyviosios istorijos knyga, pagavau nuotaiką ir istorijos kryptį, kuri man nebuvo naujiena, nes panašia tema – Vokietija laimi antrąjį Pasaulinį karą knygoje “The Plot Against America” žongliruoja Philip Rith (ir man labiau patiko).

Šioj knygoj tikrai kafkiška nuotaika (ar tik nebus knygos pritempinėjimas prie klasikos). Niūrybė, viskas labai išplaukę ir neapibrėžta, ir neaišku. Kiek ir pabodo to aiškumo laukti. Ir knygos veikėjai vis laukia – ar kad juos kas aplankytų, ar kad kažkas atvyktų. Na, gal kažkas sulauks.

PS iš apžvalgų goodreads, galiu suprast, kad nesulauks. Kaip vienas skaitytojas pakomentavo “Dick was quite a dick to publish that concontation.” Hahahaha

My Policemen / Mano policininkas

Knygoje pasakojama meilės trikampio istorija greičiausiai bus atpažįstama daugeliui, pažįstančių homoseksualų žmogų. Net dabar, kai homoseksualumas yra dekriminalizuotas ir nebelaikomas psichine liga (apsibrėžkime vakarų pasauliu), tokie meilės trikampiai, tikiu, vis dar atsiranda ir egzistuoja dėl daugelio priežasčių.

Anglija, kažkada ten tarp pokario ir naujesnių laikų, nebeatsimenu, ar buvo tiksliau minimas laikotarpis, gal kokie šešiasdešimtieji. Marion įsimyli savo draugės brolį, gražuolį Tomą. Patrick’as, gera dešimčia metų vyresnis už porelę, irgi įsimyli Tomą. Patrick’as neprištarauja, net skatina Tomo ir Marion draugystę, net santuoką, nes Marion tampa saugiu prieglobsčiu dviejų vyrų santykiams ir meilei. Atrodytų, kodėl gi tie santykiai negalėtų ramiai vystytis privačiose erdvėse, bet, sunku net patikėti – visų kaimynų akys ir ausys pastatytos, vienam vyriškiui lankymasis pas kitą vėlyvu metu iš karto keldavo įtarimus, galėjo būti įskūsta ir t.t. Deja, meilė akla ir vienu momentu Marion “ant karštųjų” pasielgia neapgalvotai, ir tas poelgis negrįžtamai paveikia visų trijų likimus.

Knygos tema, įdomi, tačiau, negaliu pasakyti, kad pati knyga labai patiko (klausiau audio). Man ji pasirodė kiek ištęsta ir vietomis per saldi – ypač Patrick’o grožėjimasis Tomu, visoks ten ilgėjimasis ir t.t. Man daug įdomesnė buvo Marion linija (Tomas skaitytojui nieko nepasakoja, autorė žongliruoja dviejų veikėjų pasakojimais), jos sąmoningas nenorėjimas matyti to, ką visi aplinkiniai (šeimos nariai) seniai žino ir mato. Tokia saviapgaulė, kurioje moterys yra nepralenkiamos bet kokiuose santykiuose.

Puikiausiai tiks nebanalių meilės istorijų mėgėjoms. Beje, knyga tuoj tuoj pasirodys lietuviškai – vertėja Jūratė Žeimantienė, leidykla “Svajonių knygos”, bus ir filmas, visai norėsiu pamatyt.

Akys chimeros

Šis romanas kiek susišaukia su populiariąja Norberto Černiausko “Paskutine Lietuvos vasara”, tikriausiai čia vėl panašiai koletyvinė pasąmonė suveikė, kaip kad su tais devyniasdešimtųjų romanais. Ir tikrai, nors romane kalbama tik apie vieną dieną, skaitytojas spėja gerai susipažinti su to laikmečio žmonėmis, puikiausiai galima pajusti tos vasaros ir tarpukario aktualijas ir nuotaikas. Gal nebebuvo taip nauja, bet buvo įdomu.

Prieškario Lietuvoje svečiuojasi kultūrininkų delegacija iš Lenkijos, tad šios dienos iškylos dalyvių pagrindinis tikslas kaip nors iškentėti neįsivėlus į diskusijas apie Vilnių. Sunku. Per vakarykštes iškilmes ir pabūvį vos išvengta muštynių. Šiandien visi pagiringi, išvykos laivas mažokas ir nėra kur pasislėpti nuo saulės, išvyka prastokai suorganizuota, o kur dar visokios vietinės reikšmės rašytojų ir poetų intrigėlės. Kas iš Paryžiaus, kas iš kaimo, kas geriau eiles rikiuoja, kam skyrė stipendiją, o kas laimėjo premiją ir ar buvo jos vertas.

Na, nepaisant kelių įžymybių, didžiausia knygos ir laivo žvaigždė yra moteris su praeitim – žymi poetė, šviežiausia laureatė. Tad visos akys į ją. Net ir lenkai ją žino ir apkalba. O ji pati tam laive kenčia – jei galėtų, pasirinktų būti bet kur, tik ne čia. Geriausia – savo kambary, toli nuo mokytojos darbų, nuo skaudulingos motinystės reikalų, kur galėtų pamiklint ranką eiliuodama, o gal net pavyktų sėkmingai išbandyti prozą. Kas ta žvaigždė akylesnis skaitytojas supranta iš karto, o atsipalaidavęs sužinos pabaigoje.

Man tikrai patiko įsijausti į tą dieną ir atmosferą, jaučiasi, kiek įdėta darbo, perskaityta ir surinkta informacijos, bet kliuvo, kad kartais gal perlenkta stengiantis viską, kas žinoma, sukišti į tekstą. Suprantu, kad gal noris, bet ar reikia? Ta informacija dažnai pateikiama per veikėjų dialogus, kurie, ypač pabaigoje, tampa sunkūs, nebegyvi ir nebeįdomūs, kad ir kaip žaismingai ir vykusiai autorė įpina tuo metu vartotus žodžius ir jų formas. Gyvi žmonės taip nekalba, ir abejoju, kad tada kalbėjo paragrafiniais dialogais, kuriuose dėstoma teorija ir smulkiai aiškinamos vienokios ar kitokios pažiūros. Nepatiko, prabraukiau akim, bet šiaip nesigailiu skaičius, praplėtus akiratį. Biškį apkarpius, būtų net labai gerai.

Manifesto on Never Giving Up

Skaičiusieji nerealiąją Bookerio laimėtoją “Girl, Woman, Other” autobiografinėje “Manifesto” tikrai ras daug autorės gyvenimo atspindžių. O ši asmenybė tikrai neeilinė ir gyvenime jai teko pramušti daug sienų ir perlipti per daug stereotipų, klasinių klasifikavimų ir t.t., sunku net suskaičiuoti ir įsivaizduoti. Galite net save pratestuoti – ar žiūrėdami į autorės nuotrauką matote 25 procentus šiaurės europietiškų, 14 procentus škotiškų, 7 procentus airiškų ir 4 procentus norvegiškų genų? Atsakymas manau kiekvienam aiškus, o kaip po šios statistikos keičiasi požiūris į autorę? Atsiveria nematyti klodai – tiek į plotį, tiek į gylį. Kaip keičiasi žmogaus gyvenimas, jei visi jo kūne vizualiai mato TIK 50 procentų nigerietiškų ir togietiškų genų ir ji skelbiama kaip pirmoji juodaodė, laimėjusi Bookerį?

Vizualiai matosi, bet kultūriškai Bernardine su tais puse savo genų neturi jokio ryšio – emigrantas tėvas nepasakojo savo istorijos, nemokė kalbos, pats nepalaikė jokių ryšių su Nigerijoje likusiais giminaičiais. Evaristo gyvenimas, jos gyvenimo posūkiai tikrai labiau panašūs į roller coaster – iš tam laikui absoliučiai nepriimtino meilės ryšio į diskriminacija persisunkusį pasaulį gimę vaikai ir visa šeima niekaip netilpo į jokius socialinius rėmus ir klasifikavimo lenteles, pačios Evaristo meilės istorijos iš dalies nugulė į “Girl, Woman, Other” – spalvingesnį gyvenimą sunku ir sugalvoti.

Ši giminės ir autorės kilmės istorija ir identiteto paieškos buvo pati įdomiausia knygos dalis. Dar knygoje autorė aprašo savo kūrybinį kelią, išleistas knygas, šioj vietoj gal kažkam bus įdomiau nei man, bet iš esmės rekomenduočiau perskaityt, pavartyt nuotraukas, prisiliesti prie to išprotėjusio pasaulio, iš kurio atėjo autorė.

O pabaigai pridursiu, kad nuoširdžiai manau, kad ant Bookerio scenos pasiimti apdovanojimo Bernardine Evaristo turėjo žengti viena. Nors ji ir sako, kad jai buvo garbė būti šalia Margaret Atwood ir ji džiaugėsi dviejų moterų pergale, aš vis dėl to manau, kad kažkam pritrūko kiaušų kietumo ir drąsos, kurios tiek daug gyvenime reikėjo Bernardine, kad nominuotų pirmąją juodaodę (taip rašo ant knygos atvarto, man po šios knygos tikrai dingo bandymas autorę kažkur priklasifikuot) moterį Bookerio laimėtoja. Tik ją vieną. Be jokio papūkavimo su Atwood. Man šis “garbingas” aktas yra kažkoks nepagarbus abiejų moterų atžvilgiu, ypač kai Atwood ir taip jau turi Bookerį, ir niekaip jau čia neprakiši skolų “už gyvenimo nuopelnus”. Gal dėl to Evaristo Bookeriui knygoje skyrė palyginti nedaug dėmesio.

Fruit of Knowledge: The Vulva vs. The Patriarchy

FB jau gyriausi, kad šią knygą gavau dovanų is KŽG., o ji jau kai dovanoja, tai su trenksmu. Sakė, kai tik pamatė, kad yra šios knygos vertimas į anglų, iš karto man nupirko ir atsiuntė. Aš jau esu įsitikinusi, kad viena iš KŽG gyvenimo prasmių yra mane edukuoti, visaip lavinti ir šviesti.

Jei taip atvirai, tai vis dar nežinau, kaip man apie šį komiksą parašyti, nes sėdžiu tokia truputį pritrenkta, truputį šokiruota. Šokiruota ne dėl to, kaip komikse pasakojama apie moteriškus lytinius organus, kaip jie, net nežinau, kaip sakyti, buvo garbinami/išnaudojami/niekinami/nesuprantami įvairiausiais laikais, mane kažkaip šokiruoja tai, kiek aš pati nežinau apie savo kūną, net galima sakyti, dėl visokių kultūrinių reikalų jį ignoruoju/ignoravau, kažkuriais gyvenimo etapais nepriėmiau ir kiek apskritai į mano pačios galvą prikišta visokio mėšlo, kuris paskaičius tokią knygą šlumšt ant akių užkrenta ir negali atsipeikėti. Tikriausiai vis dar esu mėšlo iš akių krapštymosi procese. Ir šiaip nors save laikau pakankamai sveiko ir blaivaus proto, man kažkaip net liūdna suvokti, kad aš tikriausiai niekaip “neatsimokysiu” ir neatsikratysiu visokių stereotipų, ne iki galo supratimų ir t.t. Iš tikro, skayčiau, mane net apėmė praradimo jausmas kažkoks.

Na, o šiaip ši knyga ypač įdomi tuo, kad turinys yra rimtas, vos ne mokslinis, o forma yra šmaikšti, įdomi ir dar pateikta komiksu. Nu, bet vis tiek, žmogus skraido į kosmosą, valdo bepiločius orlaivius ir sugalvojo mobilų telefoną, o va visą klitorį “atrado” penkiais šimtais metų vėliau nei Ameriką (kad jau totaliai neapsijuokt atradimą lyginu su Kolumbu, ne su vikingais, nes tada jau belieka isterikuot, nes atradimas įvyko net po 1000 metų). Jei labai tingit skaičiuot, tai visas klitoris, kurio ilgis yra 7-10 cm buvo atrastas 1998 m. O tada –

“Now imagine that decades after the discovery of the organs’ actual size, biology textbooks would continue to get it wrong – textbooks published in 2006 and still in use today! “

Tai tokios tokelės. Sakyčiau a must read visoms moterims, mergaitėms ir žmonėms apskritai.

Oh, William

Išankstinis įspėjimas – Elizabeth Strout yra rašytoja, kuri gali parašyti bet ką ir man labai patiks. “Oh, William” yra trečioji Lucy Barton trilogijos dalis ir norit tikėkit, norit netikėkit, pati netikiu, bet savo audio knygų lentynoje susiradau “My name is Lucy Barton” ir klausysiu iš naujo. O niekada neskaitau knygų antrą kartą.

Pprisipažinsiu, kaip knygos veikėja Lucy Barton nėra tokia išskirtinė kaip Olive Kitterige (kuriai šiaip šešios žvaigždutės iš penkių), bet kadangi Olive iš numirusių neprikelsi, džiaugiuos Lucy. Man apskritai patinka Strout pasakojimo ritmas, istorijos pateikimo kampas ir tai, kaip ta istorija papasakojama, kaip visiškai joje paskęsti ir įsimyli veikėjus, nors nebūtinai jie ten labai simpatiški. Dėl to ir atrodo, kad tas personažas nebesvarbus, svarbu, kad tik autorė pasakotų.

William buvo pirmasis Lucy vyras, kuris ją ištraukė iš didžiulio iš ankstesnių knygų pažįstamo skurdo. To skurdo žymė, nors išoriškai nebematoma, yra tokia vaikystės trauma, kuri iki šiol Lucy paverčia nematoma (bent ji pati tokia jaučias, o ir aplinkiniams ji niekuo neišsiskirianti moteriškė), nepaisant to, kad ji yra sėkminga rašytoja. Bet dukroms užaugus, Lucy William palieka.

Kodėl ji taip pasielgia ir prie ko čia dabar tas William apskritai, skaitytojas sužino vėliau, kai Lucy vis užsukdama į vaikystę toliau pasakoja savo istoriją – ir apie William, ir savo anytą, ir apie kitus staiga jų gyvenime atsiradusius žmones. Žinia, labiau pasikapsčius bet kokiam gyvenime išlenda dalykai, kurių kartais visai ir nenorėtum žinoti. Arba, jei ir žinai, nenori įvardint. Šioj knygoj bus įvardinta net keletas. Tokių visiškai atvirų prisipažinimų ir įvardijimų. Labai toli nuo romantikos, tiesa, kuri dažniausiai tik sau tyliai prisipažįstama.

Jūs kaip norit, o aš einu klausyt Lucy Barton iš naujo. O paskui tikriausiai ir Olive 🙂

Bitės

Na, kaip ir sako paantraštė “Bitės” – grafinė novelė apie išskirtinę merginų roko grupę. Labai ačiū Akvilei Magicdust, kad įamžino tokį sovietinės Lietuvos reiškinį, apie kurį, neįmanoma patikėti, rašė The New York Times ir merginos buvo kviečiamos koncertuoti į Ameriką!Ak, šventas vakariečių naivume, kas gi jas išleistų 1979 metais…

Nepaslaptis, kad esu grafinių novelių fanė ir džiaugiuosi bet kokia naujiena. Šioji kiek susigrojo su neseniai skaityta knyga apie Nelly Paltinienę – tos pačios sovietinių muzikantų problemos – instrumentų trūkumas, privalomos programos ir koncertai “nusipelniusioms” personoms. Taip pat Akvilė gražiai atskleidžia, ką reiškė būti moterim muzikante – kaip karjerą nutraukdavo nepatenkinti vyrai, buitis ar KGB.

Labai rekemenduoju. Skaitykim ir palaikykim lietuviškų grafinių novelių kūrėjas ir leidėjas.

Nuojauta

“Nuojauta” susiskaitė rekordiškai greitai ir tas greitis tikrai buvo savotiška atgaiva. Nepaisant to greičio, knyga pajudina tikrai daug su motinyste susijusių gilių klausimų, prie kurių ir perkaičius knygą mintyse vis sugrįžtu. O klausimai tokie, apie kuriuos gal ir nelabai mėgstama, bet vis dažniau garsiai kalbama – apie motinų psichinę sveikatą, apie pogimdyvinę savijautą ir šiaip savijautą ir atskirtį auginant mažus vaikus, apie visuomenės lūkesčius motinoms ir kaltę, kad vaikas ne toks kaip visuomenė tikisi, apie motinomis tapusių moterų gyvenimą, kuriame kalbėti apie mamystės sunkumus tarsi net nepadoru, nes “kokia gi tu motina!” Ir “vaiko auginimas prasmingiausias darbas pasaulyje”.

Nors knygos tema tikrai ne naujiena (“Let’s talk about Kevin” iki šiol bijau skaityt, “Apginti sūnų” – labai patiko), man patiko, kaip knygoje bandoma papasakoti apie tikriausiai didžiausią gyvenimo lūžį, kuris įvyksta susilaukus vaikų. Kaip gyvenimas gali nušvisti vaivorykštės spalvom, bet ir gali nublokšti į visišką bedugnę, koks klaikus jausmas turėtų ištikti suvokus, kad nieko tam vaikui nejauti ir neįmanoma nieko atsukti į pirminę padėtį. Ir kokia kančia vaidinti laimės burbulo spektaklį.

Bet nepaisant visų knygos temų aktualumų ir svarbumų, vis dėlto negaliu pasakyti, kad patikėjau ir iki galo išjaučiau Blajos personažę. Suprantu visas vaikystės traumas, motinos nemeilę ir jos pačios nemeilę dukrai, bet maždaug nuo knygos vidurio pradėjau ja nebetikėti, o va dėl ko, tai niekaip nesugalvoju. Gal dėl “užstrigimo” nemeilėje ir visiško nebandymo iš tos būsenos išeiti – dėl dievo meilės, gi čia mažas vaikas, o ne monstras. Gal man pritrūko tokio suaugusio žmogaus atsakomybės prisiėmimo, kai jau nebegali nurašyti visko ant sunkumų po gimdymo, nemigos ir t.t. Kažkaip pradedi žinoti, kaip maždaug viskas baigsis – taip arba anaip ir kažkoks banalumo poskonis atsiranda.

Bet kokiu atveju knyga tikrai patiks Liane Moriarti “Big Little Lies”, Celestes Ng ir panašių knygų gerbėjoms. Man net knygos tonas vienodas, kaip ir šiose. Autorė, man atrodo, sąmoningai tą toną pasirinko, kažką apie šias knygas mini interviu knygos pabaigoje. Nu, biškį išsiplėčiau, gal užteks jau.

Rain Dogs

Šiandien liūdna diena, nes baigėsi mano romanas su Sean Duffy. Nors “Rain Dogs” ne paskutinė serialo knyga, bet iš eilės pradėjau klausyt, tik išbandžius porą nemokamai audible duotų knygų, o įsiliepsnojus meilei susipirkau visas kitas. Įsimylėjau ir Gerard Doyle airišką akcentą, garbingai stoja prie Dick Hill, įskaičiusio Kurt Wallander.

Na, apie detektyvus kaip ir viskas aišku – lavonas, tyrimas, išaiškinimas, tai kuo mane taip sužavėjo McKinty knygos? Visų pirma, man labai buvo įdomus knygos kontekstas – patys Šiaurės Airijos The Troubles kaip ir praeityje, bet pasigirti ramybe dar nelabai galima – katalikų ir protestantų grupuotės, nuolatiniai streikai, protestai ir riaušės – Carrickfergus ir Belfasto kasdienybė. Kaip ir kasdienybė Sean’ui kaskart prieš sėdant į mašiną, pasilenkus pažiūrėt, ar neprikabinta bomba. Kadangi McKinty turi gerą pūdą humoro, tai kiekvieną kartą, kai Dyffy sėda į savo beamer (BMW), autorius būtinai pamini, kaip Duffy pažiūri po mašina, iki tokio lygio, kad gresia pačiai pradėt po mašina žiūrėt.

Šiaip knygų serijos veiksmas maždaug 1980+, tai dar įprasti buvo visokie dalykai, kur dabar gal jau nebelabai. Nėra jokių mobiliakų ir dronų, labiausiai fancy dalykas – krūta mašina, na, neskaitant visokio kalibro ginklų. Na, ir chebrytė, aišku, ten pila, kad maža nepasirodys – nuo ryto iki vakaro. Maždaug “Johnny Walker in the tea, Jim Beam in the coffee.“ Darbe. “Sveikas” gyvenimo būdas daveda iki to, kad Carrickfergus skyrius (jei pamenu, beveik visas) nepavykus pasiplauti, neišlaiko fizinio pasirengimo patikrinimo. Kaip egzaminą aprašo Adrian McKinty – atskiras anekdotas.

Be kitų savo ypatybių, Duffy yra melomanas ir didis klasikos mėgėjas. Štai kaip autorius apibūdina jo muzikinį skonį: “The driver had on Radio 1, which was giving us Kylie Minogue’s “I should be so lucky”… By the song’s second verse I was already longing for an IRA ambush and by the second chorus I was dreaming of a rogue comet strike.”

Na, o labiausiai jis žavi savo nepalenkiama aistra tiesai. Dzin jam ten visokie šulai, serai, lordai ir t.t. Vienintelis autoritetas jam – tiesa. O besiaiškindamas pakeliui dar visokias užleistas ir apleistas bylas pakelia ir nupučia dulkes nuo aplaidaus kolegų darbo. Nu, žodžiu, už tai jam atleidžiamos visos nuodemės, paklydimai ir t.t. Beje, didžioji dalis jo išaiškintų bylų visuomenės akyse taip ir lieka “neišaiškintos”, nes tampa classified. Nes tai ten su MI5 reikalai, tai dar koks super secret reikalas, žinojimas apie kurį gali kainuoti gyvybę. Na, bet kaip pasakytų Duffy – “A bullet in the head will fix an incipient asthma attack every time”.

___________________________________

Už nuotikį visos gėlės Evelinai B., užrodžiusiai

Petro imperatorė

Ilgokai pataupiau “Petro Imperatorės” antrą dalį, dar ilgiau užtrukau su apžvalga – ši knyga dar iš atostogų laikų ir tikrai buvo geriausia per atostogas perskaityta. Jei dar neskaitėte, tai prieš skaitant antrąją, rekomenduočiau bent jau perversti pirmąją, ypač, jei skaitant nebus galimybės pirmąją dalį turėt šalia. Kad ir kaip atrodė, kad prisimanu, apie ką pasakota pirmojoje, vis dėlto detalės pasimiršta, pvz., niekaip negalėjau prisiminti, kaip Petras atsikratė pirmosios žmonos. Na, bet čia niuansai. Tik kažkaip labai norėtųs kitą kartą turėti kantrybės ir knygą skaityti tik tada, kai ji išleista visa.

Šiaip jau antroji dalis man patiko labiau, kažkaip man ji įdomesnė pasirodė. Gal ir dėl to, kad turėjau galimybę perskaityti praktiškai vienu prisėdimu. O tada jau lieka vienas malonumas pasinerti į Kristinos Sabaliauskaitės bandymą suprasti Imperatorę kaip moterį, kaip žmogų, nėščią tampomą po stepes ir Vakarų Europą, kantrią vyrui lakstant pagal jaunų moterų sijonus, įsibauginusią dėl savo ir savo mergaičių saugumo, kenčiančią dėl prarastų vaikų, neatpažįstančių savo motinos. Ši knyga yra įtakingiausios Rusijos moters karūnos suteiktos jėgos ir tos pačios karūnos bejėgystės refleksija, išjausta ir išrymota ties kiekvienu niuansu.

Vis galvoju, kaip čia mus ištiko tokia laimė turėti tokią rašytoją. Užsispyrėliškai nenorintiems pripažinti K.Sabaliauskaitės populiarumo, siūlyčiau paįsivaizduoti, jei ji būtų latvių ar estų rašytoja, kaip garantuotai dejuotome: “O kodėl pas mus niekas taip negali parašyti?”. K. Sabaliauskaitė yra viena iš rašytojų, kuri man gerąja prasme išplovė smegenis – po jos knygų tikrai kitaip žiūriu į mūsų istoriją, kitaip matau Vilnių. Už tai autorei esu labai dėkinga.

In the Morning I’ll Be Gone

Jau apsiskelbiau FB, kad turiu naują audiomeilę, naują meilę – detektyvą inspektorių Sean Duffy, naują aistrą airiškam akcentui ir knygų įskaitytojui Gerard Doyle. Savo naują detektyvinį serialą pradėjau ne iš eilės, ši knyga yra trečioji, audible ją davė nemokamai prie narystės. Tada pasibandymui paskaičiau dar vieną nemokamą, o dabar jau klausau pačią pirmą, nes noriu apie naują meilę žinot viską.

Autorius yra ne tik geras detektyvų rašytojas, jis turi ir puikų humoro jausmą, kurį įžodina pagrindinis veikėjas Duffy, na, ir kitiems veikėjams liežuviai tikrai nepatrumpinti. Vienas smagumas klausyt, net jei ne visada supranti airiško sumalimo. Ale ant tiek prie akcento pripratau, kad jau beveik ir nusiteikus klausytis airiškai įskaitytą Douglas Stuart “Suggie Bain”.

Beje, labai ten nesiaiškinau, bet pasirodo keistuoliški Duffy detektyvų istorijų pavadinimai yra nurašyti nuo dainų, kurias dainuoja absoliučiai girtuokliškai skambantis bičas (už paakinimą amžinai dėkinga Evelinai B.).

O šiaip patys detektyvai super dėl: a) Šiaurės Airijos ir the Troubles konteksto – labai įdomu iš istorinės perspektyvos, b) kol Sean Duffy narplioja vieną istoriją, visada įsipainioja į dar vieną ir trečią ir tada jau turi narpliot visas iš karto. Šioje bagaudydamas pagrindinį IRA sprogmenų ekspertą, kartu narplioja ir vienos merginos žmogžudystę, “the locked room mystery”, na, kai žudikas turėjo būt kambaryje, nes kambarys buvo užrakintas.

Nu, žodžiu, jau liudžiu dienos, kai baigsis mano šitas serialas.

Didžiausia laimės ministerija

Didžiausios nevilties ministerija. Ta laimė knygoje tikriausiai tik mirusiesiems, kurie jau kapuose. Laimė ramybėje. Man tai daugiau buvo nevilties knyga. Tos nevilties, kuria pulsuoja daugelyje knygų apie Indiją, o ypač tokiose, kur paliečiami politiniai reikalai – šalių dalijimai, atsidalijimai, pasidalijimai, nepasidalijimai ir visas su tuo susijęs paprastų žmonių siaubas (panašiai kaip vakar Kabule).

Man tą knygos situacijos beviltiškumą gerai atspindi knygoje pasakojamas anekdotas:

Vakar draugas iš Pakistano persiuntė man šitą anekdotą – jis keliauja iš vieno mobiliojo į kitą, taigi gal jūs jį jau žinote.

Pamačiau ant tilto žmogų, susiruošusį šokti.

Nedaryk to! – pasakiau. / – Niekas manęs nemyli, – atsiliepė jis. / – Dievas myli, – nesutikau aš. Ar tiki Dievą? / – Taip, – atsakė jis. / – Tu musulmonas ar ne? – paklausiau. / – Musulmonas, – atsakė jis. / – Šiitas ar sunitas?- paklausiau. / – Sunitas, – atsakė jis. / – Aš irgi! – tariau. – Deobandi ar barelvi? / – Barelvi, atsakė jis. / – Aš irgi! – atsiliepiau. / -Tanzyhi ar tafkyri? / – Tanzyhi, – atsakė jis. / – Aš irgi! – apsidžiaugiau. / – Tanzyhi azmati ar tanzyhi furhati? / – Tanzyhi furhati, – atsakė jis. / – Aš irgi! – tariau. /- Tanzyhi farhati džamija ul ulūm Adžmer ar tanzyhi farhati džamija ul nur Mevat? / – Tanzyhi farhati džamija ul nur Mevat, – atsakė jis. / – Mirk netikėli! – sušukau aš ir įstūmiau jį į upę.

Laimė, kai kurie iš jų tebeturi humoro jausmą.

Na, matyt, ta situacija ten tokia apskritai, kad tik juoktis ir belieka. Iš nevilties irgi.

“Džiaugsmo ministerija” nebuvo lengvas skaitinys, sakyčiau, net jaučiasi, kad rašytas begalybę metų – taip toli kartais nutoldavo viena tema nuo kitos, vietomis tikrai galvodavau, o prie ko čia tas ar anas nukrypis ir politinis pasažas. O pačių temų įvairovė – nuo transgender žmonių, kuriuos aplinkiniai gerbia/toleruoja/pakenčia dėl prakeiksmo prietarų ir baimės, kapinėse įkūrusių išgyvenimo koloniją, iki Kašmyro tragedijos, nuo partizaninės meilės, kurioje įsipynus famme fatale, iki Sadamo Huseino ant balto žirgo (no kidding).

Nors ir norėjos daugiau vientisumo (iš tinginystės, kad būtų buvę lengviau skaityti), knyga labai patiko. Viena iš tų, kur atveria pasaulį ir primena apie tai, kokiam burbule gyvenu ir kiek mažai be to burbulo žinau, o tas, žinia, visada vis iš naujo sukrečia. Tai ir rekomenduoju visiems, per daug užsiliuliavusiems pokarantininėj ekrano iliuzijoj.

Greenlights

Kartais su mano bose pakalbam, ką gero skaitėm. Tai užrekomendavo man šią, sakė buvo visai įdomu. Na, ir buvo visai įdomu. Aktorius Matthew McConaughey veda skaitytoją (buvau klausytoja) savo gyvenimo keliu ir stabteli ties kiekvienu šviesoforu, kur jam užsidegė gyvenimiškai svarbi žalia šviesa – iš čia ir Greenlights.

Kadangi jau senokai suklausiau, tai galvoju, kas čia labiausiai įstrigo. Aktorius užaugo tokioj mačo aplinkoj, kad maža nepasirodys. McCanaughey tėvas savo sūnus daužydavo vyriškumo link, iki kol pats gaudavo nuo jų atgal, o tada jau prasidėdavo tikroji meilė ir abipusė vyriška pagarba. Tokia kraštutinumų šeima – daužantis sūnus už smulkmenas, bet švelnus ir supratingas autoriui, kai šis drebėdamas pareiškia, kad nebesimokys teisininku, bus aktorius. Gerai, sūnau, būk aktorius.

Nelabai aš ten žinovė, ką McCanaughey suvaidino (gal tik kokį The Wolf of Wall Street ir gerulis gotinis True Detective), bet visai įdomu paklausyt, kaip rutuliojosi karjera, kaip Matthew nebenorėjo būt romantic comedy gražuoliuku ir du metus sėdėjo be darbo visiems romantic pasiūlymams sakydamas “ne”. Išlaukė (nebadaudamas, no worries). Ir šiaip jis toks mėgstantis visokius iššūkius – student exchange į Australiją, kur buvo papuolęs į psichų šeimynėlę, ar keliones auto per Ameriką.

Tikriausiai rekomenduosiu fanams ir šiaip smalsuoliams, mėgstantiems bio. Fainas klausymas, įskaitytas autoriaus, savaime suprantama. Su ugnele, biškį toks “koks aš fainas”, bet per ne per daug susireikšminant, bet ir ilgai galvoje neužsiliekantis, na, nebant esi žaurus fanas.

Grybo auksas

Labai labai faina knyga. Labai dėkoju autorėms, kad ji atsirado. Šį komiksą pavadinčiau “edukacija su malonumu” – per gerą valandžiukę tikrai apsišvieti ne tik apie žymųjį talentingąjį skulptorių, bet ir sužinai įvairiausių skulptūrų reikalų – nuo kūrybinių iššūkių (dieviškoji kūrybos dalis) iki gamybinių ir piniginių reikalų (žemiškoji nemalonioji). Apie Vincą Grybą nežinojau nieko ir likau labai nustebinta šios istorijos, talento, kuris buvo pastebėtas Grybui piemenaujant (kokia laimė, kad pastebėtas), o vėliau pripažintas studijuojant Prancūzijoje.

Ši knyga dar labai ypatinga asmeniškumo aspektu – viena iš autorių, Rasa Grybaitė, yra skuptoriaus anūkė, tad komikse įpinami Vinco Grybo žmonos ir anūkų prisiminimai, jie netikėtai sukurią labai šiltą ir jaukią atmosferą. Nenoriu sakyti, kad knyga privaloma visiems komiksų gerbėjams, tiesiog sakau – nepražiūrėkit šitokio malonumo (kad ir su labai liūdna, beprasme baigtim – tikrai norėjos bliaut balsu).

Bravo, autorėms!