Grybo auksas

Labai labai faina knyga. Labai dėkoju autorėms, kad ji atsirado. Šį komiksą pavadinčiau “edukacija su malonumu” – per gerą valandžiukę tikrai apsišvieti ne tik apie žymųjį talentingąjį skulptorių, bet ir sužinai įvairiausių skulptūrų reikalų – nuo kūrybinių iššūkių (dieviškoji kūrybos dalis) iki gamybinių ir piniginių reikalų (žemiškoji nemalonioji). Apie Vincą Grybą nežinojau nieko ir likau labai nustebinta šios istorijos, talento, kuris buvo pastebėtas Grybui piemenaujant (kokia laimė, kad pastebėtas), o vėliau pripažintas studijuojant Prancūzijoje.

Ši knyga dar labai ypatinga asmeniškumo aspektu – viena iš autorių, Rasa Grybaitė, yra skuptoriaus anūkė, tad komikse įpinami Vinco Grybo žmonos ir anūkų prisiminimai, jie netikėtai sukurią labai šiltą ir jaukią atmosferą. Nenoriu sakyti, kad knyga privaloma visiems komiksų gerbėjams, tiesiog sakau – nepražiūrėkit šitokio malonumo (kad ir su labai liūdna, beprasme baigtim – tikrai norėjos bliaut balsu).

Bravo, autorėms!

Figmedis

Nežinau, iš kur Kitos knygos ištraukė Goran Vojnović – slovėnų literatūra ne tai kad neplūsta pas mus nesustabdomai, bet esu baisiai dėkinga, nes neturiu žodžių, kaip man patinka, kaip rašo šis rašytojas! O buvosi Jugoslavija, apie kurią skaitėm pirmajam autoriaus vertime į lietuvių kalbą, su savo burbuliuojančiu temperamentu, istorija ir traumomis yra nesibaigiantis šaltinis romanams.

Šioje knygoje autorius vėl kalba apie kartu su valstybe suskilusias šeimas ir žmonių likimus. Pagrindinis veikėjas vėl (kaip ir Jugoslavojoje) savotiškai netenka tėvo – nors šis gyvas, tačiau, staiga netekęs šalies, kurioje su šeima gyveno, pilietybės, atsiriboja ir nuo šalies, ir nuo šeimos. Jo senelio Aleksandro sudėtinga istorija kartu su juo nukeliauja užmarštin. Ir štai Jadranas, Aleksando anūkas, tarsi stovi savo gyvenimo kryžkelėj ir bando susivokti savyje.

“…prislopinta tapatybė niekada nėra iš tikrųjų prislopinta, ji veikia iš pogrindžio ir nepaliaujamai, o išsiveržusi į paviršių gali būti pražūtingesnė už visas kitas tapatybes, juk slepia savyje visa, kas buvo neigiama ir atstumiama, kažkokią ypatingą galią, kad ūmai gali mus užvaldyti, užvaldyti visa, kas manomės esą.”

Šioj knygoj labai ryškus cikliškumas – šeimos narių poelgiai tarsi atsikartoja vėlesnėse kartose, nesprendžiami ir neiškalbėti dalykai traumuoja, žmonės nesugeba jų išspręsti, neįsivaizduoja sprendimą apskritai esant. Kiekviename puslapyje tarsi tvyro neišsakyti žodžiai – žmonės tai supranta, bet vis tiek tyli ir nutyli, ir tuose nutylėjimuose tiesiog akyse tolsta vienas nuo kito. O iš prisiruošusių prabilti likimas pasišaipo – nesuteikia šanso.

Iš tikro tai labai sunku trumpai parašyti apie šią knygą – ji labiau tiktų ilgiems pokalbiams knygų skaitytojų klube (kaip norėčiau tokios diskusijos). Užvertus paskutinį puslapį ėmiausi ją skaityti iš naujo. Kadangi tai nėra greito skaitymo knyga, kol nukeliauji į pabaigą, pasimiršta detalės, arba jau žinant visą istoriją, jos nušvinta visai kitokiom spalvom ir prasmėm.

Labai rekomenduoju pasiilgusiems gilios ir lėtos knygos. Retai pasitaiko, kad perskaičius vis nenoriu knygos padėt į lentyną – vis atsiverčiu ir paskaitinėju bet kurioj vietoj.

One Step Behind

Kurt Wallander #7

Jaučiu, kad nebeaprašinėsiu tų Wallanderių, nes jau praklausius kelias į priekį ir pagal pavadinimą nelabai beatsimenu, apie ką buvo prieš dvi savaites klausyta. Toks jau detektyvų likimas, jei kam labai svarbu, ar man patiko, tai žiūr. Goodreads.

Dabar klausau paskutinę audible nemokamai duotą Before the Frost, kuri deja, įskaityta jau nebe Dick Hill ir tai yra absoliučiai nebe tas. Toks jausmas, kad visai kiti veikėjai veikia – Wallander ne taip pyksta, jo visai ne tokie santykiai su dukra ir jis visai kitaip rėkauja. Nu, žodžiu, pusė gėrio nebeliko. Čia kaip kokioj nesibaigiančioj Santoj Barbaroj ima ir pakeičia vidury serialo CC (Sisi).

Šiojoj siautėja maniakas, kuriam nepatinka laimingi žmonės. Labai nepatinka. Ir įsivaizduojat jau tikriausiai, kas jiems nutinka. Beje, Wallanderis šioje knygoje supranta, kad šalia buvęs kolega buvo visai ne toks, kokiu jį visi įsivaizdavo.

Kaip visada man Mankell detektyvai labiausiai patinka dėl nusikaltėlio gaudymo proceso (daugiau Wallanderio galvoje, nei gatvėje), na, o kad inspektorius visada one step behind, tai natūralu, kaip kitaip. Beje, kiekvienoje knygoje Mankell’is pasibėdavoja apie tai, kur ritasi jo gerovės valstybė ir kas darosi su žmonėmis, kurie vis žiauryn ir be vertybių. Kadangi knyga dvimketurių metų senumo, tai taip įdomu iš laiko perspektyvos pastebėt, kaip šia prasme niekas nesikeičia. Tiesa, policininkai jau mašinose turi telefonus, bet alga jų tokia, kad apie Kanarus tegali pasvajoti.

Žemėje žavūs mes tik akimirką

Tikrai nesitikėjau, kad taip išlaukta knyga taip sunkiai skaitysis. Į tarpą vos ne pora knygų perskaityta, kažkaip netraukė nors tu ką, beveik jau galvojau, kad gal net nebaigsiu. Nebuvo ir kad nepatiktų, labiau kažkaip piktybiškai netraukė ir tingėjau skaityt. Gal ir šiaip koks blokas, nežinau. Tik kad kažkaip sukosi mintis, kad Ocean Vuong gal labiau būtų pavykę kokie short stories, nes vietom tokie gražūs teksto gabalai ir taip sugroja gražiai, o vietom taaip nusibosta. Tai tuose gražiuose gabaluose Vuong visą savo poetiškumą išrašo – kaip pavyzdžiui, pavadinime. Tikrai. Gražu, net prisibraukiau knygą. Bet tos visumos kažkaip pritrūko.

Ši knyga – nuolatinė savo tapatybės paieška. Nežinomo baltojo dukra vietnamietė – Vietnamo karo palikimas. Be vietos Vietname, be vietos Amerikoje. Pastarojoje, ne tk be vietos, bet ir be kalbos. Svetimai šaliai ji kalba sūnaus lūpomis, o sūnus savo vienišai darbuose paskendusiai motinai jai nesuprantama kalba rašo laišką apie savo, jos ir jos motinos gyvenimą. Apie vienatvę ir apie bendruomenės ir bendrumo ilgesį, apie meilę, balansuojančią tarp palaimos ir skausmo, ir, aišku, nusivylimo, kaip be jo. Liūdna knyga, kurioje viltingai ieškoma šviesos.

Įdomu, kaip jums sekės skaityt.

The Dangers of Smoking in Bed

Biškį tingiu rašyti, nes apie apsakymus visada sunku ką nors tokio sukurpti, bet parašysiu bent trumpai, nes knyga man patiko, kai kurie apsakymai net labai. Lentynoje turiu antrosios autorės knygos vertimą, tai reikės kažkaip pastūmėti eilėje.

Mėgstantiems realistiškus pasakojimus su šia knyga tikrai nepakeliui (čia turiu omeny vieną savo brangią draugę, kuri su šia knyga mane garantuotai pasiųstų velniop). Bet man taip patinka Lotynų Amerikos prieskoniais nubarstytos istorijos, kuriose nėra ribos tarp realybės ir magijos! Į tą paslaptingą “tarp” skaitytojas taip lengvai, pats nepastebėdamas įslysta ir visai odai pašiurpus viltingai laukia gaidžių giesmės ir aušros. Panašiai kaip pasakoje, tikriausiai, kai išgelbėjimuui reikia to vienintelio spindulio.

O baisumai tai atkeliauja iš karinės diktatūros (1976-1983) valdomos Argentinos realybės. Kai be žinios dingsta žmonės, aplink veši smurtas ir, atrodo, vienintelis tokio pasaulio paaiškinimas – siaubai iš anapus.

Jėzaus sūnus

“Jėzaus sūnus” iš tų visiškai ne mano knygų, kad ir kaip gerai būtų parašyta, nieko man ten viduj nesuvirpina, nors tu ką. Ir kai matau visus tuos vertinimus goodreadsuose penkiom žvaigždėm, mane ima nervas, nes aš irgi norėčiau, kad man taip patiktų. Nu, neįdomu man girtuoklių ir narkomanų šlaistymaisi ir dozės ieškojimai. Man jie kažkaip atrodo visi vienodi, skirtumas gal tik kad vieni turi babkių, kiti – ne.

Bet vienas apsakymas patiko – “Skubioji pagalba”. Šiam tikrai penkios žvaigždės. Už nuotaiką, sarkazmą, humorą ir jautrumą viename. O šiaip “Jėzaus sūnus” man labai susišaukė su “Namų šeimininkės vadovu”, sakykim, abiejų autorių personažai gyveno tam pačiam name ir savaip papasakojo, kas ten vyksta. Tik Liucia Berlin šiaip daug daugiau pripasakojo ir man nepatyginti labiau patiko.

The Fifth Woman

Kurt Wallander #6

Kol kas šioji iš serialo patiko labiausiai. Žiūriu, kad kuo mažiau egzotikos, kuo papraščiau, tuo labiau patinka. Tiesiog pats inspektoriaus Wallanderio mąstymo procesas įdomus sekti, ir visai netrūksta šaudau-gaudau dalies.

“Penktosios moters” žmogžudystės susijusios su smurtu prieš moteris. Su kiekviena nauja auka – vyru – Wallanderis vis aiškiau mato, kad visi šie visuomenėje normaliais atrodę vyrukai – vienas besidomintis gėlėmis, kitas – poetas ir paukščių mylėtojas, – tiesiog siaubūnai. Ir atsiranda žmogus, kuriam ši neiteisybė pasidaro stačiai nepakenčiama. Jei nesusitvarko policija, kažkas turi imtis iniciatyvos. Na, bent jau mūsų žudikui taip atrodo.

Labai jau pavojinga tam Wallanderio Ystade. Šitiek lavonų ir svieto lygintojų. “Kas darosi su Švedija?”- vis mąsto Henning Mankell savo knygose Wallanderio balsu. “Iš kur žmonėse tiek žiaurumo?” Laukite tęsinio.

Sidetracked

Kurt Wallander #5

Mankell knygose turtuoliai tikėtina, kad bus nevidonai, o jų erdvūs namai – pilni paslapčių, kurias teks išnarstyt Wallanderiui.

Šį kartą, suvokęs, kas yra žudikas, pats Wallanderis negali patikėti – kas per šaltakraujiškumas, jėga, brutalumas (kaip jau tikriausiai supratot iš buvusių apžvalgų, detaliai visokių mėsinėjimų Mankel neaprašinėja ir ačiū jam už tai, nes man įdomu ne žmogžudystė, o jos išnarpliojimas). Bjauriausias jausmas, įtariu, susivokus, kad jis nesukeldamas įtarimų pastoviai malėsi po nosimi.

Šį kartą Wallanderio akyse rapsų lauke susidegina jauna mergina, iš pažiūros užsienietė. Kaip ji čia atsidūrė, ko laksto paklaikus tais laukais ir kam jai žudytis? Lyg vieno tyrimo būtų maža, prie savo namų nužudomas buvęs teisingumo ministras, paskui dar pora vyrukų, kuriems visiems nukertamas skalpas. Wallanderis jaučia, kad čia dar nepabaiga. Ar spės užkirtsti kelią naujoms žmogžudystėms ir kietiems nusiklatimams?

The Man Who Smiled

Kurt Wallander #4

Taigi serialas tęsiasi. Ketvirtas sezonas. Po antrojo sezono sezono pasišaudymo Kurt Wallanderį užpuolė depresija, jis jau metai sėdi ant biuliotenio ir svarsto, ar jam nereiktų mest detektyvo darbo ir eit dirbt į kokią apsaugos firmelę. Tokį jį vaikščiojantį pajūriu užtinka pažįstamas, sunerimęs dėl savo tėvo žūties ir prašantis Wallanderio pagalbos.

Kai pažįstamas po poros savaičių nužudomas, pagyvenusio jo tėvo žūtis avarijoje Wallanderiui nebeatrodo netyčinė. Išnarplioti tokią kebeknę mažo miestelio policijos poskyryje gali tik vienas inspektorius, tad Wallanderis, atėjęs parašyti prašymą išeiti į darbo, jame pasilieka. Teisingumo vardan.

Kad išspręstų šią bylą, Wallanderiui tenka mesti iššūkį garbiam Švedijos verslininkui, mecenatui ir šviesuoliui. O dėl šypsenos, tai kaip ir dėl juoko – šypsosi tas, kas šypsosi paskutinis, ane?

Laukite tęsinio 😉

Apmaudas

Savo mylimo autoriaus knygą galiu saugoti lentynoj neskaitytą dešimt metų. Kokia meilė ir ištikimybė, po kurios galvoji, kur buvo mano galva gerą knygą tiek ilgai laikyti neskaitytą!!!

Roth’as kuria tokius tikrus personažus, kad tiesiog gyvenu jų galvose, nesvarbu, kad nė iš tolo neturiu su jais nieko bendro. Šį kartą autorius vėl pasakoja apie žydų jaunuolį, košerinio mėsininko iš Niuarko vienturtį sūnų. Vienas pagridninių jo tikslų išvengti Korėjos karo mėsmalės – dėl to reikia pavyzdingai mokytis koledže ir strategiškai pasirinkti karinius mokymus, kad, jei jei tektų į karą traukti, bent jau ne į pėstininkus.

Markas ir pareigingas, ir nuolankus, ir naivus, ir visai nepatyręs gyvenimo – visas jo gyvenimas buvo mokslai ir darbas tėvo mėsinėje. Moka išdoroti gyvulius, bet izoliuotas gyventi tarp mokyklos ir mėsinės, visai neišmoksta interpretuoti pasaulio – ir tuo jis savotiškai žavingas – tiek savo aplinkai, tiek skaitytojui. Kitas svarbus Marko gyvenimo tikslas – išsivaduoti nuo iš proto besikraustančio ir paranojiku tampančio tėvo, kuriam nuolatos atrodo, kad jo veikas eina šunkeliais, o jei ir renkasi, tai vis neteisingą kelią.

Stengdamasis įvykdyti suaugusiųjų pageidavimus – tėvo – mokytis ir niekur nesivelti, dekano – bendrauti su kitais studentais ir būti socialiu, o kartu ir patirti seksualinių patirčių (kad, jei jau tektų, į Korėją nekeliautų nekaltas) – Markas patenka į savotišką aklavietę, į tokią gyvenimišką mėsmalę, į kurią patekusiam tik juoda-balta pasaulį suprantančiam jaunuoliui belieka tik apsivemti.

“Apmaudas” gal ir nėra tokio svorio kaip “Amerikietiška pastoralė” ar “Sąmokslas prieš Ameriką”, bet Philip Roth mėgėjams, manau, tikrai patiks. Ypač su tuo netikėtu knygos posūkiu, kuris gal net Marko tėvo beprotystę paverčia pranašiška, o Marko pastangas išvengti mirties – apmaudžiai išsipildžiusiom nuojautom.

Klausymo ragelis

Daug triukšmo dėl klausymo ragelio, o gal pasaulio triukšmas per klausymo ragelį? Iki tol, kol gavo tokią dovaną iš savo draugės devyniasdešimt dvejų Mariana Leterbi ramiai gyveno savo pasaulyje su savo mažais rūpesčiais ir katėmis. Tas pasaulis toks žavingai lėtas ir ramus ir, atrodo, kam gi senutėlė galėtų trukdyti, o bet tačiau piktosios raganos rolę knygoje gavusi marti jau įkalbino savo vyrą senutę iškraustyti į senelių namus.

Tiesa, marti net nenumano, kad anyta iškeliauja patirti savotišką antrą jaunystę (juokauju, žinoma), bet toks jausmas ištinka, kai senelių globos namų vadovai bando perauklėti gyvenimo saulėlydyje esančias bobutes lyg kokias mokines – viena per daug tinginiauja, kita per daug valgo ar kitaip “nusipelno” bulvių skutimo bausmės. Beveik pionierių stovykla. Na, gel ne pionierių, bet kokio perauklėjimo tai tikrai, lyg senolės dar turi šansą “pasitaisiusios” būti paleistos gyveniman.

Na, bet visa šita dar nieko – ant senelių namų sienos, tiesiai prieš mūsų mielosios Marianos akis, gašliai markstosi vienuolė, kurios gyvenimo istorija – kažkas panašaus į silva rerum kvadratu. Neišduosiu, kiek dar visko tiko ir atsitiko, buvo ir pražuvo ir kaip galiausiai pasaulis apsivertė, kas mirė, o kas išgyveno. Jei galvojat, kad įsivaizduojat, tai labai klystat, nes Leonoros Carrington fantazija, na, žinote, akis kumpyje ir panašiai (pagooglinkit). Ir tas klausymo ragelis toks metaforiškas man, kaip slaptas teleportacijos kanalas, kaip kokia kriauklė, kur, kol nepridedam prie ausies, net neįtariam, kad slepia jūrą.

The Dogs of Riga

Kurt Wallander #2 Šis detektyvas išleistas 1992 metais ir, nors ir gal truputį senokas, mūsų auditorijai labai įdomus, kadangi veiksmas iš Švedijos persikelia į tų laikų Latviją. Labai įdomu paskaityti, kaip mes tuo metu atrodėm vakariečiams, kaip jie matė mūsuose susidariusią politinę situaciją, ir, iš tikrųjų, apskritai faina, kad Henning Mankell atkreipė dėmesį į politinius kaimynų reikalus ir savotiškai supažindino savo auditoriją su šalimis, esančiomis kitoje jūros pusėje. Įsivaizduojate, ten ne kažkokia Sovietų Sąjunga, o vietoje nenustygstančios tautelės, bandančios išsivaduoti iš sistemos ir surasti savo identitetą.

Pats siužetas, nors ir gražiai parodė, kokios intrigos virė valstybių vidaus oganuose – policijoj, muitinėj, kur reikėjo išsiaiškinti, kas kurioje pusėje yra, bet šiaip truputį perspaustas, na, nes gi nebuvo taip, kad kažkas su automatu gatvėj lakstė ir šaudė žmones. Nors gal man vaikui taip atrodė? Labai gerai atsimenu, kaip atsivertus laikraščius žiūrėdavau, ar susprogdino kokią mašiną šiandien, ar ne. Šių dienų akim žiūrint atrodytų košmariškai. Žinoma, nereikia čia lygint su knyga, jei reikėjo patirštint, tai ir patirštino. Ir tikrai gan gerai atskleidė sisteminį lūžį ir tuometę niūrią atmosferą – kai žiemą viduj šalta taip par kaip ir lauke, radiatoriai vos drungni, kaip ir “karštas” vanduo iš krano, maistas, neegzistuojanti kava ir tt.

Taigi, kaip matot, nedetektyvinė pusė šioj knygoj man buvo daug įdomesnė nei detektyvinė, kur vieną rytą jūros pakrante Švedijoje vaikščiojanti moteriškė aptinka gelbėjimosi valtį su dviem pasipuošusiais lavonais. Aaaaaaa!

Faceless Killers

Pasakysiu taip – audio knygos išgelbėjo mano Velykas. Kadangi nesu maisto darymo fanė, o karantinas privertė kažkaip užsiimti tradicijų palaikymu, tai šeštadienį pjausčiau tokioj dzen ramybėj nepykdama, kad niekas nepadeda, kad ilgai trunka, kad daug pjaustyt, nu, tokia meditacija gavosi, būčiau ir daugiau ten visko pripjausčiusi mielai, kad tik galėčiau ramiai klausyt. Ir laikas nejučia prabėgo. Tai štai Henning Mankell buvo tas mano Velykų šeštadienio gelbėtojas. O knygą pasirinkau paprastuoju būdu – audible įtraukė į mano prenumeratą kaip priedą, tai dabar bus daug Mankell klausymo, visas serialas.

O siužetas – gan atokioje sodyboje nužudomas senas ūkininkas, jo žmona randama dar gyva, bet labai sunkios būklės. Kas gi galėtų būti suinteresuotas ir kam taip žiauriai žudyti, juk, pasak kaimynų, senjorai tikrai nelaikė pinigų namuose, tuo labiau, kad nelabai jų ir turėjo perteklinių? Ar tikrai? Taigi, susipažinkite su Kurt Wallander, inspetoriumi, kuriam teks išnarplioti bylą, kurioje pradžioje lyg ir nelabai yra už ko užsikabinti. Bet po truputį, pametant kelią dėl takelio ir vis nueinant šunkeliais, siūlų kamuolys pradedamas vynioti.

Kadangi jau perskaičiau ir antrą serialo detektyvą, tai jau pastebiu fainą Mankell tendenciją, kad byla kaip ir laikoma baigta, lyg ir viskas aišku, bet kažkoks tvyro netikrumo jausmas, kad dar ne pabaiga arba tiesiog aklavietė su tikimybe, kad byla liks neišspręsta. Ir tada kažkoks netikėtas minties posūkis, vos ne koks deja vue, kuris visiškai pakeičia perspektyvą ir išsprendžia rebusą. Saldainis skaitytojui. Dar patiko, kad nepersunkta žiaurybėm ir jų smulkmenišku detalizavimu. Kaip tik mišrainių pjaustymui.

Transcendent Kingdom

Yaa Gyasi “Auksinės šaknys” man labai patiko. Aišku, su patikusiais debiutais paskui viltingai lauki kitos knygos. “Transcendent Kingdom” patiko, klausyt baigiau prieš keletą dienų, jau ir naują audio įpusėjau, o ką parašyti apie šitą knygą taip ir nesugalvoju. Taip, ji apie mamos – dukros, sesers – brolio, šeimos santykius, taip ji apie tai, ką išgyvena šeima, kurioje gyvena priklausomybių turintis žmogus, taip, ji apie imigrantus ir visus reikalus, su kuriais jiems tenka susidurti, ir t.t. Bet kažkaip suma summarum ir nebuvo kažko, kas padarytų knygą įsimenančia, tokia, apie kurią kiltų didžiulis noras pasidalinti ir visiems šaukti skaitykit, skaitykit, skaitykit.

Paprastai tokiais atvejais, pradedu skaitynėti recenzijas ir tikrintis, ko knygoje nepajaučiau ar nesupratau. Ir nieko. Net perskaičius The New York Times recenziją, kurios autorius ar autorė sako, kad jam ši knyga patiko labiau, nelabai supratau, kodėl. Nu, nes man labiau nepatiko. Tokia normali knyga. Labai tinka klausymui, jei nesugalvojat, ką klausyt ir reikia kažko nesudėtingo.

Breasts and Eggs

Paklausyti šios knygos užsiinfluencinau nuo kitų knygų skaitytojų. Kaip įdomiai man skaitosi tos japonų knygos. Kažką turi tokio bendro, tos kažkokios japoniškos nuotaikos, specifinės vienatvės, man net spengia ausyse ta vienatvė, kaip aš ją įsivaizduoju tarp dangoraižių, ar traukinių stotyse, pačiuose traukiniuose – nesumaišoma.

Tai ši knyga irgi trykšta ta vienatve. Vienatve žmonių, kurie kaip ir porose, ne vieni, bet niekaip neišsipildo dėl nevaisingumo (čia man labiausiai surezonavusi tema, kuri susijus su pavadinimo “Eggs” dalim, “Breasts” dalis biškį crazy tokia buvo, paliksiu ją šį kartą ramybėj). Tada sugalvoja pasinaudoti donorais moteriškų ar vyriškų lytinių ląstelių ir ta tėvų vienatvė persismelkia į jų sukurtų vaikų vienatvę, sužinojus ir supratus, kad tavo tėvai (ar pusė tėvų) iš tikro ne tavo biologiniai. Tokia kosminė vienatvė, kai staiga netenki savo praeities, kai tavo močiutė tampa nebe tavo močiute, kai ji net nebesivargina vaidint ir staiga tampa svetimu žmogumi, kai pašlijus poros, taip troškusios kūdikio santykiams, tas taip išlauktas kūdikis tampa kažkokiu svetimkūniu, pasmerktų amžinoms spermotoziodo savininko paieškoms.

Ir visame šitame malasi tokia savo pasaulyje gyvenanti moteris, kuri svarsto, kaip jai neturinčiai partnerio ir negalinčiai pakęsti sekso, šiam pasauly nelikti vienai. Ir tas biologinis laikrodis, aišku, taip garsiai tiksi ir šiaip visokių reikalų ten emocinių. Ir kaip ji svarsto sukurti būtent tokį kūdikį, kurio jai labai reikia, bet kuris, didelė tikimybė, bus pasmerktas tai iš donoro spermos atsiradusio vaiko bešaknystei ir vienatvei. Ar vieno žmogaus didelis noras įgalina jį sukurti kitą žmogų? Sočiai medžiagos pamątymui.

______________________

Už rekomendacijas dėkoju normalioms knygų skaitytojoms.