Visos dingusios

Kažkaip man jau reikėjo poilsinio skaitalo, tai kas praeinant arčiausiai buvo po ranka, tą ir ėmiau. Na, ir dar su tikslu apmažint neskaitytas seniai laukiančias eilėj. Tai kaip rinkausi nesidomėdama nei vertinimais, nei kitų skaitytojų įspūdžiais, taip ir susiskaitė poilisiniais savaitgalio prisėdimais. Bet nebuvo taip, kad norėtųsi per naktį skaityti, kad sužinot, kaip baigės – vis tik skandinaviški gal vis dėlto man labiau prie širdies nei amerikietiški.

Labiausiai knygoje patiko tai, kaip pateikta laiko juosta: sakykim, užbėgam veiksmui dvi savaites į priekį ir tada sekam atgal – vis vakar, o tada vėl vakar ir vėl vakar, kažkaip neprisimenu, kad su panašiu žaidimu laiku būčiau susidūrus, tai buvo smagu stebėt, kaip autorė savo žaidime varijuoja ir reguliuoja įtampą. O neįtikino gal, kaip nebuvo savo laiku išnarpliotas pirmasis nusikaltimas (pirma dingusi mergina). Kažkaip toks jausmas, kad labai jau per gudrūs buvo paprasto miestelio gyventojai. Na, bet per daug nesikabinėjau, nes kažkaip nebuvo kažkokių užknisančių nesamonių.

O siužetas – Nika grįžta gimtajan miestelin pardavimui paruošti slaugos namuose gyvenančio tėvo namo. Iš gimtinės ji pabėgo prieš dešimt metų, po to, kai dingo jos geriausia draugė, o jos dingimas taip ir nebuvo išaiškintas. Ir štai jai beviešint vėl dingsta mergina. Koks netikęs sutapimas! Gal ir Nikai gresia pavojus? Kas šmirinėja naktim aplink namą? Ūūūūū!

Poilsiniam nepretenzingam skaitymui.

The Mountains Sing

Audioknyga, kurią užskaitau – lengvai klausėsi ir papasakojo apie Vietnamo karą vietnamiečių akimis. Literatūrine prasme nėra kažkoks ten šedevras, sakyčiau tokia alia vietnamietiška “Tarp pilkų debesų”, tik kad mums labiau suprantama, nei komunizmo rytojuje negyvenusiems. Bet papuola į tą “pasaulio praplėtimo” knygų kategoriją, kuri tinka klausymui.

Kad ir kaip būtų keista taip sakyti, bet knyga lietuvio mentalitetui daug artimesnė, nei galima būtų tikėtis – panašiai išgyvenome komunistinio ir kapitalistinio pasaulių susidūrimą, nuosavybės nusavinimą ir niokiojimą. O viso šito pasekoje, šeimų išdrąskymą, propagandos išplautus smegenis, šeimos narių supriešinimą.

Man patiko, kad autorė kaip pagrindinį pasakotoją pasirinko šeimą, atsidūrusią po komunistų sparneliu šiaurėje – būtų per daug paprasta vakariečiams pasakoti iš pietų vietnamiečio perspektyvos – va, tie blogiečiai komunistai taip ir anaip, būtų buve plokščia. O čia šiauriečiai – kaip jie ten “pavirto” komunistais, kaip buvo išbuožinti, išprievartauti ir perauklėti. Kaip turėjo su ginklu eiti prieš savo tautiečius, bijodami priešininko pusėje pamatyti savo brolį, pusbrolį ar kaimyną. Kaip buvo “nukenksminti” ant galvų pilamais chemikalais. Baisiau už karą yra tik pilietinis karas, kuriuose įsivėlę “gelbėtojai”.

Tokio tipo knygos tikrai turi mėgėjų ratą, tad jiems ir rekomenduosiu.

The Vanishing Half

O taip visai netikėtai beklausydama audio suvokiau, kad klausau jau antrą autorės knygą. Pirmoji “The Mothers” atsimenu, kad patiko, tai gerai, kad turiu seną įrašą, galiu prisimint, apie ką buvo. Šoji, The Vanishing Half irgi patiko, bet negaliu pasigirt, kad visos vietos įtikinamai sugrojo, o jei prie sugrojimo labai nesikabinėt, na, tai gerai susiklausė ir šiaip įdomi tema pasirinkta, panašiai kaip Philip Roth “Human Stain” – apie juodaodžius, kurių tokia šviesi oda, kad niekas šiaip iš išorės niekada nesugalvotų, kad žmogus turi juodaodžių kraujo, o žinia, už Atlanto užtekdavo turėti vos lašą.

Šioje knygoje seserys dvynės gyvena Luisianos juodaodžių miestuke, kuris garsėja labai sviesiaodžiais juodaodžiais, toks miestukas, į kurį vienai seseriai grįžus su tokia juoda, kad net mėlyna, dukrele, visi negali atitraukti akių, na, žinia, iš to nebus nieko gero – aišku visiems. Juk visų miestelio juodaodžių gyvenimo tikslas būti kuo šviesesnės odos. Nuskubėjau. Kai šešiolikamečių seserų motina pareiškia, kad su mokslais baigta, nes reikia užsidirbti pinigų, seserys nusprendžia pabėgti į Naująjį Orleaną siekti savo svajonių. Nuolatos kartu buvusios seserys, vienai staiga neaiškiai pradingus, pasuka kiekviena savo gyvenimo keliu. Vienai tenka grįžti namo vedina juoda kaip naktis mergaite, o kita pasirenka baltosios moters gyvenimą.

Ar dar susitiks seserys? Ar vienas kitą pažinos jų vaikai? Ar įmanomas kelias atgalios ir kokia yra slapto gyvenimo palaidojus gyvus artimuosius kaina?

Patiko, puikiai susiklausė, bet iki puikios knygos pritrūko.

Bendroji užmaršties teorija

Žmogus su gera istorija – beveik karalius.

“Bendroji užmaršties teorija” – viena tų knygų, nuo kurių atsiveria nežinomi pasauliai. Panašiai kaip senam Windows žaidime Minesweeper, kur teisingai pažymėjus bombikę, atsiveria didžiulis saugus laukas (įdomu, kiek skaitančių šitą postą iš viso dar žino bombikių žaidimą).

Taigi, iki šios knygos niekada nebuvau Angoloje, niekada nebuvau girdėjus, kad išbadėję žmonės lesintų balandžius deimantais, tam, kad galėtų pagavę juos suvalgyti. O įsivaizduok, jei tas prakeiktas deimantą sulesęs balandis, nuskrenda. Nei diemanto, nei balandžio. Arba deimantas per didelis jį sulesti – “turtingasis” deimanto savininkas ir toliau lieka alkanas. O įsivaizduok, jei tu ruošiesi valgyti balandį ir randi jame deimantą? Ne iš gero gyvenimo gi ruošeisi tą paukštį valgyti.

Jose Eduardo Agualusa yra kuo tikriausias istorijų pasakojimo karalius. O pasakoti jis moka kažkaip stebuklingai – tarp pasakos ir realybės, kuri staiga, kai jau esi patikėjus, kad tai kuo tikriausia pasaka, negailestingai atidengia realybę. Angoliškas magiškasis realizmas, kuriame balandžiai šika tikrais deimantais, iš gyvo žmogaus lieka tik skrybėlė, o moterys sensta užmūrytuose butuose. Taip skaitytojas būdamas beveik nuolatinėj nuostabos būsenoj per žmonių istorijas perskaito ir gabalą vienos šalies istorijos.

Įstabi, labai patiko, viena iš knygų, kuri negali patikėt, kiek sutelpa į šimtą penkiasdešimt puslapių.

Vasara su katšuniu

Gendručio Morkūno knygos, sakyčiau, nepasiduoda būti aprašomos. Jei kažką nori aprašyti, tai reikia kažkaip knygą galvoje “apdoroti” ir kažkaip išgrynint mintį. Su Morkūnu, ech, pabandykit jūs ten pagrynint, užtenka pačio katšunio – super “grynas” sutvėrimas.

Tad nebandysiu čia parašyti, apie ką knyga, nelabai ir žinau. Tik žinau, kad skaitant Gendrutį, iš jo knygų šviečia stebuklinga vaikystės šviesa – ten bet kas gali tapti stebuklu, viskas yra verta dėmesio ir yra įdomu. Niekas nėra keista, keisti nebent suaugėliai, kurie nieko nesupranta ir šiaip yra nuobodylos, kurie nieko aplink save nebemato, tad, jei pavargor nuo suaugėlių pasaulio, visada galima pabėgt paas Gendrutį.

All the Ugly and Wonderful Things

Ši knyga toks nuolatinis balansavimas ant ribos – tarp to kas normalu ir nenormalu, to kas įprasta, bet neteisinga ir neįprasta, bet teisinga, tarp to kas etiška ir neetiška – toks dilemų minų laukas, kuris jau irgi pats ant pačios pačios ribos, nors ką žinau, gi sako, kad gyvenime nutinka taip, kad patys didžiausi fantazuotojai nesufantazuotų. Tai sakykim taip, kad kai kurios vietos gal kiek perlenktos, gal ir gerokai vietomis. O istorija tokia – vienai mergaitei teko labai netikusi šeima gimti. Ji buvo tąsoma po įvairiausius namus, nes tėvai tai kalėjime, tai dar velnias žino kur. Prikalbėję vaikui nesąmonių, sužaloję dvasiškai, pavertę asocialiu vaiku. Viena močiutė kažkiek vaiką atpumpavo, bet ir ta pasimirė. Ir toj padvisusioj aplinkoj atsiranda žmogus, jaunas vyras, kuris mergaite pradeda rūpintis. Kiek per suaugęs būti draugu, kiek per jaunas būti jos tėvu. Toks skirtumas, į kurie nelabai kreipiama dėmesio, kai mergaitė dar vaikas, bet kuris pasidaro toks slidus, kai mergaitė paauglė. Tai va tokiais ir vaikšto peilio ašmenimis, o pasaulis, žinoma, prisideda visais įmanomais, excuse my french, š…dais. Klausymui tiko, nežinau, kaip tokia knyga skaitytųsi, gal ne taip gerai, kas žino. Bet šiaip minčių sukėlė, nuolatos galvojau, kaip reaguočiau ten visų sveiko proto žmonių vietoje, kur iki sveiko proto toloka. Na, tai tikriausiai rekomenduoju mėgstantiems dilemas.

Naktinę pamainą prieš Kalėdas

“Dabar tau skaudės” skaičiau ir patiko, tuo pačiu stiliumi parašyta ir “Naktinė pamaina prieš Kalėdas”, tačiau ji kažkokia man pasijautė kaip nedadaryta arba bandymas prilaižyti iš pirmosios knygos sėkmės.

Šioje autorius taip pat šmaikščiai aprašo savo Kalėdinius ir naujametinis budėjimus ir visokius su teminius nuotykius, bet, deja, manau, kad šią knygą skaityti neskaičius pirmosios gal ir smagu, bet ji nesudarys pilno vaizdo, o skaitant abi, antroje atsiranda visokių pasikartojimų, na, ir šiaip, naujumo įspūdis jau pablėsęs. Taip kad galima paskaityt, bet neskaičius tikrai nieko nebūsit praradę.

Heimat

Labai ypatinga knyga. Apie temą, kurią autorė gliaudo šioje knygoje, esu labai daug galvojus ir tebegalvoju, manau, apie tai pagalvoja visi, perskaitę G.Kanovičiaus “Miestelio romansą” ar “Šėtoniškus apžavus”. Šioje knygoje Nora Krug paliečia temą, kuri neliečiama ir nediskutuojama daugelio vokiečių šeimų, o šiaip yra universali tema daugeliui, jei ne visom, tautom – nuo japonų iki lietuvių. Kaip šeima ar tauta turi gyventi su juodžiausiais savo istorijos įvykiais? Kaip iš naujo pažvelgti pasauliui į akis ir kiek kartų trunka atgaila? Ar iš vis šis procesas turi pabaigą? Ir kaip susigyventi su savimi, jei įtarinėji, kad tavo gyslomis teka nusikaltėlio kraujas. Kas šioje knygoje ypatinga – kaip autorė giliai ir be gailesčio narsto savo šeimos istoriją. Kaip supranta, kad tik tiesa, jos suvokimas ir pripažinimas yra kelias į susitaikymą ir sąlyginę ramybę. Net keliose vietose autorė galėjo atsipūsti ir pasakyti, kad, na, štai, čia daugiausia, ką galėjau sužinoti, bet vis tiek ėjo toliau ir “krapštė šašus” – kalbino giminaičius, su kuriais nekalbėta dešimtmečiais, beldėsi į archyvų duris, tyrinėjo nuotraukas ir telefonų knygas – kodėl senelis įstojo į nacių partiją, kodėl fotografavosi su uniforma, už ką nusipirko vairavimo mokyklą, ką veikė tą dieną, kai buvo tyčiojamasi iš miesetlio žydų, ar galėjo būti nusikaltimo dalyvis, o jei ne, tai kodėl nesipriešino, kodėl tylėjo, kodėl nieko nedarė. Kodėl kodėl kodėl. Labai prasminga, skaudi ir kartu šviesi knyga, kurią labai sunku aprašyti. Vis dėlto manau, kad vien gimti epochoje, kuri neverčia tavęs daryti pasirinkimų, kuriuos turėjo daryti tada gyvenę žmonės, yra likimo dovana kiekvienam iš mūsų. Nes iš tikro nė vienas nežinome, kurioje barikadų pusėje atsidurtume ir kokie būtų kiekvieno iš mūsų pasirinkimai, motyvai ir pasiteisinimai. Labai rekomenduoju.

Vilniaus geto dienoraštis

cypt (Lithuania)'s review of Vilniaus geto dienoraštis, 1941-1943 / טאָגבוך  פֿון ווילנער געטאָ, 1943-1941

Šis nuostabiai Sigutės Chlebinskaitės apipavidalintas Icchoko Rudaševskio dienoraštis yra atminties paminklas vaikinui, žuvusiam Paneriuose. Apie Anos Frank dienoraštį tikriausiai žinome visi ir skaityti jį privaloma mokykloje, o kiek iš mūsų žinome apie savo kraštietį, vilnietį, vaikščiojusį tomis pačiomis gatvėmis? Kaip ir apie Matildą Olkinaitę, apie Icchoką ir jo dienoraštį sužinojau Knygų mugėje (didžiausia Knygų mugės vertybė sužinoti apie tokias knygas), o knyga gan ilgai stovėjo lentynoje, juk žinai, kas laukia tame dienoraštyje, neskubu skaityt.

Visų tokių knygų istorijos – ypatingos, o skaitydama visad galvoju, kiek dar tokių istorijų pražuvę, kartu su pražuvusiais gyvenimais. Šioje knygoje – kitoks žvilgsnis į Vilniaus getą, ne įprastas, pro geto tvorą, kaip žiūri Inesės Zanderes berniukas knygoje “Berniukas ir šuo”, o iš vidaus. Neįtikėtinai brandaus, jautraus meniškos sielos jaunuolio žvilgnis. Balansavimas tarp vilties ir nevilties, kur atrodo, visada nugali viltis – reikia mokytis, lavintis, džiaugtis, ruoštis laikui, kai sugrįš normalus pasaulis ir normalus gyvenimas, o iš kitos pusės – neviltis ir negalėjimas patikėti ir susitaikyti su tuo, kas vyksta, ir kad tai vyksta su tavimi. Ir vyksta XX amžiuje.

Gal ir tinkama knyga paskaityti, kai girdime aplink dejuojant, kaip sunku būti viruso uždarytiems ir kaip pavargome. Vertybės į vietas susidėlioja. Telieka palinkėt visiems kantrybės ir ramybės.

The New One. Painfully True Stories from a Reluctant Dad

Taip jau nutiko, kad nusibodo man klausyt naują Barako Obamos knygą, ji ten nesibaigianti tokia 29 h ir klausant nepraversi kur nelabai įdomu, tai va susiradau tokią nežinia iš kur “The New One” komiko Mike Birbiglia knygą apie tai, kaip jis nenorėjo turėti vaikų.

Na, iš pradžių vaikų nenorėjo abu su žmona, o paskui žmona užsinorėjo, bet jie niekaip negalėjo susilaukt, tada jam teko pasidaryt kai nekokių procedūrų susijusių su sėklidėm, paskui žmona pastojo ir jiems gimė dukra. Na, ir įsivaizduokite, kad visa tai pasakoja komikas. Tai tikrai buvo geras poilsis nuo visokių rimtumų, politikų ir t.t. Ir šiaip pasijuokt sveika, ypač dabar.

Knyga gal kiek išskirtinė tuo, kad autoriaus žmona yra poetė ir intarpuose tarp skyrių yra jos eilėraščių, kuriuos taip gražiai įkomponuotus į tekstą skaito jų autorė, kuri savo vyrui labai žadėjo, kad gimus vaikui tikrai tikrai niekas jų gyvenime nepasikeis. Na, tikriausiai įsivaizduojate, kaip niekas nepasikeitė.

Man patiko, kaip autorius dalinasi, kaip jis jautėsi išsutumtas iš “mes”. Kaip “mes’ buvo jis ir jo žmona, o po vaiko gimimo “mes” tapo žmona ir dukra. Ir tokių situacijų daugybė, todėl, manau, kad visai sveika pasiklausyt būsimiems tėvams arba esantiem šviežiai iškeptiems, kad jų išgyvenamą istoriją kažkas su humoru papasakotų iš šono. Nes iš šono, gi kažkaip kitaip viskas skamba.

Patiko, buvo smagu, nors gal visos knygos ir neištempė tokiu pat gerumu, kaip knygos pradžioje. Bet mintis ir idėja faina, jei turėsit progą, paklausykit.

The Sun is a Compass

Suklausiau tokią knygą, kurią klausydama negalėjau patikėti, kokią istoriją pasakoja autorė. O is torija tokia, kad ji su savo vyru be jokių motorinių priemonių nukeliavo 4000 mylių iki pasaulio pakraščio Alaskoje. Kai perklausius knygą pradėjau googlint ir atsidariau kelionės žemėlapį, tai tiesiog sustingau į jį žiūrėdama – tiesiog atrodė neįmanoma. Štai kokia buvo kelionė –

Nors net seilė tįsta pamačius vaizdus, kurie atsivėrė šiem dviem gamtos mylėtojams ir visiškiems bepročiams, bet realiai suprantu, kad tikriausiai nenorėčiau tokio ekstrymo patirti ilgiau nei kokį tris dienas. Labai jau mėgstu sausas ir šiltas kojas. Apie savo valties ar kanojos, ar kas ten per laivas, tempimą ant nugaros net nenoriu galvot, jaučiu, jei kas liepų tokią tempt, pradėčiau lygioj vietoj isterikuot ar žvengt, nebent grėstų pavojus vaikam, kai, žinia, gamta motinose užkuria super galias ir jos tokius laivus nešiojas kaip skiedras pasikišusios po pažasčia. Bet jei pavojus negresia?

Tiesa, kiek ramina autorės prisipažinimai apie sunkius momentus, kaip norėjos viską mest, kaip nori šilto maisto ar maisto apskritai. Gal lietuvių pasąmonėj dar per stiprūs sunkmečių prisiminimai, kad ieškotume laukinės gamtos nuotykių – nereikia toli eiti – iki artimiausio bunkerio miške ar žmogaus, išgyvenusio Sibire.

Na, o be visų ektremalių išbandymų, knygoje sužavi autorės meilė gamtai, noras ir mėgavimasis buvimu visiškai laukinėje gamtoje (išskyrus atsitemptą maistą), lėtas laikas, maži poreikiai, supratimas, kiek mažai iš tikro reikia.

O čia filmukas iš kelionės, kurioje negresia užsikrėsti korona, bet gresia visa kita, ką tik galite sugalvoti – https://vimeo.com/60622639

Clap When You Land

Turėjau audio bloką, tai pasiėmiau klausyt, kas klausos. Nors irgi grėsė mest, nes labai jau erzino vienos įskaitytojos agresyviai verksmingas balsas. Suprantu, kad reikia išraiškingai skaityt, nu, bet nebūtina išlot visą knygą.

Knyga pasakoja dviejų merginų, kurios iki aviakatastrofos nežinojo, kad jos yra susijusios istoriją. Viena mergina, JAV emigranto iš Dominikos Respublikos duktė, kurios gerovė visiškai priklauso nuo tėvo siunčiamų pinigų, kita – JAV pilietė, kurios imigrantas tėvas kartą per metus skraido į Dominiką aplankyti savo giminių. Ir staiga, katastrofa. Staigiai nutrūkę žmonių gyvenimai arba atskleidžia, arba nežinion nusineša visas jų paslaptis. Nebespoilinsiu, kas atsitiks šiom dviem, iki tol nežinojusiom apie viena kitą.

Ne šedevras kažkoks, kad neilga, tai ir suklausiau. Gal labiausiai įstrigo dominikietės situacijos beviltiškumas, kai nuplaukia išsilavinimas, saugumas, nes tuoj aplink gražią našlaitę sparną pradeda rėžt nusikaltėliai, kuriems tėvam mokėdavo duoklę, kad neliestų dukters, nuplaukia visa ateitis ir svajonės mokytis valstijose. Na, ir žinoma, dvigubas emigrantų gyvenimas ten ir čia, kuris jau ne pirmoje knygoje “atskleidžiamas”. Pagal pabaigą tai net gali knyga taikyt į YA, bet ir man ta pabaiga suėjo, nes noris gi, kad kartais rožiniai baigtųs.

2001: A Space Odyssey

Laikas nuo laiko vis bandau užkaišiot visokias spragas, tai Arthur C. Clarke knygą užskaityčiau už spragos užkaišymą. Knyga A.C. Clarke buvo rašoma kartu su režisieriumi S.Kubricku, kuris pagal knygą tuo pačiu metu kūrė filmą; knyga išleista netrukus po filmo pasirodymo. Ai, ir tai buvo 1964-ieji. Tai šiaip, buvo įdomu skaityti praeities knygą apie ateitį, kuri šiandien jau yra tapus tokia rimta praeitimi. Bet, matyt, turės būti 2038 (tiek, kiek metų praėjo nuo knygos išleidimo į pasaulį iki aprašomos 2001 metų ateities), kad žmonija pasiektų tokį technologijų išsivystymo ir dirbtinio intelekto lygį, apie kokį rašo knygos autorius.

Knyga prasideda prieš tris milijonus metų, kai alkanos žmogbezdžionės aptinka keistą taisyklingos formos monolitą, kuris, suprask, yra aukštesnių civilizacijų sukurtas objektas, skatinantis potencialiai būsimų protingų būtybių vystymąsi. Atsiradus monolitui, žmogbezdžionės atranda įrankius, išmoksta medžioti ir nustoja badauti.

Šokam į 1999, kai vienas mokslinikas siunčiamas alia eilinės, bet iš tikro slaptos kelionės į Mėnulį, kur amerikiečiai rausdami palydovą, aptinka mūsų jau pažįstamą monolitą, kuris, mokslininkai spėja, siunčia signalus į vieną iš Saturno palydovų. Na, ir toliau jau knygoje astronautai skrenda į Saturną, susiduria su dirbtinio intelekto, valdančio erdvėlaivį iššūkiais ir toliau nepasakosiu, nes jau, žiūriu, ir taip prispoilinau.

Buvo labai įdomu klausyt, o kadangi vis tiek apie tokius nežemiškus dalykus kai klausai, tai nesupranti iki galo, ar teisingai supranti. Tai pasigooglinau apie filmą ir apie knygos/filmo pabaigą, tai ten pasirodo, yra atskira diskusija, nes pabaiga yra atvira interpretacijoms ir kaip nori, taip gali suprasti, kokia ten jos reikšmė ir šiaip ten jau yra kosmosas, panašus jausmas, kaip kad skaitai Carlo Rovelli “Laiko tvarką” ir maždaug nuo vidurio nieko nebesupranti.

Summa summarum, labai patiko ir buvo labai įdomu ir klausyt, ir googlint, ir skaityt interpretacijas. Visada žavi tokios ateitį spėjančios fantazijos, ypač, kai jos tokios taiklios. Autoriai gal ir tikėjos greitesnio progreso, bet įsivaizduoju, kad 1964 metais 2001-ieji atrodė siaubingai toli, net ir 1990-aisiais jie toli atrodė ir net 1999 gruodžio 31 dieną nežinojom, ar bus pasaulio pabaiga kompams nesupratus, kokie čia metai atėjo.

Visai klausyčiau ir kitas odisėjas, tik gal ne audio. Kiek googlas rodo kitos dvi Odisėjos (2010 ir 3001) nėra išverstos. Jei skaitėt, ar verta toliau keliaut?

Smarkuolė Gilė Hopkins

Ech, Gilė. Niekaip nesuprantu, kaip ši knyga praslydo mano neperskaityta vaikystėj. Bet atsimenu tokių ne vieną, tame tarpe buvo ir “Hobitas”, kurio iki šio neperskaičiau, matyt, skaitysiu kitais metais, kai sūnus bus šeštokas. Dabar mat skaitau penktokų sąrašą.

Gilė, Galadrielė, mergaitė keliaujanti iš vienų globėjų namus į kitus ir, žiūrėdama į gražuolės mamos fotografiją, vis svajojanti, kaip šioji su griausmu atvažiuos jos pasiimti. Vargšė Gilė, vargšai visi pasaulio vaikai, laukiantys ir nesulaukiantys savo mamų!

Pasakojimas prasideda, kai Gilė patenka pas keistą globėją, kurios niekas, kas susiję su Gile ir jos elgesiu nešokiruoja ir neerzina (kad ir kaip Gilė stengtųsi). Gal pagaliau Gilė papuolė ten, kur bus mylima tokia, kokia yra? Tiek kartų įskaudinta ir palikta mergaitė ir pas šią globėją kasdien susisuka į spygliuoto ežiuko kamuoliuką ir niekam neleidžia per daug prisiartinti. Ji parašo savo beveik neegszistuojančiai mamai skųsdamasi savo esama padėtimi, globėja ir aplinkiniais, apsivagia, bando bėgti iš globėjos Troter namų. Laiškas tuo metu keliauja per rankas ir užveda nesustabdomą procesą, kuriam užsisukus net smarkuolė Gilė nebegalės nieko pakeisti, nors ir kaip norėsis.

Tas mano jaunasis skaitytojas penktokas visą knygos skaitymą mąstė panašiai kaip Gilė. Taip įdomu stebėti, kaip ten dėliojasi jo mintys – kaip tau atrodo, kodėl ta mama neatvažiuoja, kaip tau atrodo, ar dabar Gilė laiminga, kodėl ji nebenori važiuoti su močiute? Na, žodžiu, yra reikalų. Autorė viską pasakoja užuominomis ir patylėjimais, kurie dažniau bus suprantami tėvams nei vaikams, tad rekomenduočiau, pasitikslint, ar jaunieji skaitytojai viską suprato (kiek įmanoma). O šiaip tai labai labai rekomenduoju mamoms ir tėčiams perskaityt – puiki knyga.