Tikėjaus įdomios ir intriguojančios knygos, ypač būdama teniso mėgėja, o negavau nei to, nei ano. Man ji buvo nuobodu, vienu momentu strigau iki tokio lygio, kad nusprendžiau nebeskaityt. Gal dėl to, kad tikėjausi geros biografijos apie lietuvių legendą ir žvaigždę, o gavau romaną, pilną kažkokių kapotų, niekam nereikalingų dialogų apie nieką. Tai, ką sužinojau iš knygos, lengvai galėjau pasiskaityti wiki straipsnyje neskaičius tų išgalvotų. Na, sužinojau, kas buvo to meto teniso žvaigždės, kuriuos pasigooglinau, kad pažiūrėt, kaip atrodo (mielai paskaityčiau apie Bjorn Borg, tik, prašau, ne romaną, parašytą pirmuoju asmeniu), kad Vitą treniravo tėvas ir kaip jis mirė. Na, daug tūsino su daug garsių vardų. Na, ir ką? Uostė kartu su X, Y, Z? Maža tokių? Man toks jausmas liko, kad kaip asmenybė tas Bjorn Bjorg įdomiau atskleistas nei pats Vitas, kuris taip ir liko tolimas liūtas (kiek buvo galima apie tuos jo plaukus rašyt). Metų nusivylimas, ne kitaip. Deja.
Category: Asmeninė
Traukinys atvyksta laiku
Knygą perkaičiau per dieną ir pusę dienos skaitydama verkiau. Beveik nevaldomai byrėjo ašaros, taip verkiau, kai prasidėjo karas. Knygoje vėl teko sugrįžt į tą patį tašką, į tą siaubo naktį, visiškai negalvojau, kad po keturių plius metų taip sureaguosiu į tą karo pradžios šoką, juk jau seniai čia “senos naujienos”, nebestebina nei vaizdai, nei žinios.
Atrodo, kas čia gali būti įdomaus skaityt apie traukinius ir geležinkelius? O man buvo taip įdomu visos tos techninės ir logistinės problemos, su kuriom susidūrė daugybė ukrainiečių geležinkelininkų karo pradžioje ir iki šiol. Kiek reikėjo ir vis dar reikia kūrybiškumo, atkaklumo, atsidavimo, drąsos ir dar tunto savybių, kad padaryti tai, ką reikėjo padaryti – per naktį persiorientuoti, išspręsti logistinius ir techninius rebusus, pervežti milijonus žmonių, link fronto vežti pagalbą, užtikrinti užsienio vadovų, lankančių Ukrainą, saugumą, ten kosmosas, ką žmonės darė ir padarė. Viena didžiausių šalies biurokratijų pavirto į lanksčiausią tokiomis sąlygomis įmanomą organizmą. Skaitai ir atrodo, kad tie žmonės nemirtingi. Jie tikriausiai ir buvo iš pareigos lyg bebaimiai. O juk žuvo ir geležinkelininkai, ir keleiviai, ir pačiai autorei teko geležinkelio stotyje išgyventi bombardavimą.
Antroj knygos pusėj knyga kasdieniškesnė, pasakoja apie labai žemiškas ir mažai ką su heroiškumu turinčias istorijas – mažus geležinkeliečių atlyginimus, biurokratinius reikalus, vietomis ji man tapo kiek PR’inė, ypač kai pasakoja apie kai kuriuos geležinkelių vadovus, bet gal aš kiek per daug skeptikė, gal jie ir buvo tokie nerealūs. Bet šiaip – puiki knyga. Paskaitykit. Nosines turėkit kur nors po ranka.
Prancūzo įlanka
Jau radau vaistą nuo audio blokų – kai tik pastringu, ieškau klasikos, kurią seniau būčiau klausius tik todėl, kad “reikia”, o dabar klausaus tų romantikų ir mėgaujuos. Labiausiai gal autorių išmone, fatazija, istorijos pasakojimo būdu, paprastumu, kuris padeda smegenim atsijungti. Klausaus, šypsausi sau į ūsą patenktinta ir bandau įsivaizduoti, kaip šią knygą skaitė jos laikmečio skaitytojos – kokie dalykai jaudino, kas šokiravo, kokius tabu laužė autorė.
Šioji man buvo romantikos viršūnė – visi tie besiplaikstantys vėjyje plaukai, jodinėjimai ir išdykavimai, meilė tokiam romantiškam piratui, kad net saldu, nuotykiai, rizika, paslaptys ir nuolatinis balansavimas tarp taip norimos laisvės ir visuomenės suvaržymų. Nenustebkit, jei ateityje pradėsiu visokius romantasy skaityt. Hahaha.
Yesteryear
Labai juokinga. “Yesteryear” perklausiau specialiai, kad žinočiau, apie ką instagramas kalba, ir susidaryčiau kažkokią nuomonę, o perklausiau ir neturiu nuomonės, ir dar visiškai vengiau kažką suskrebent būtent dėl to nuomonės neturėjimo. Greičiausiai dėl to, kad klausiau kaip reiškinio, ne kaip grožinės knygos.
Žodžiu, autorė labai laiku (bent jau aš tikrai dar neskaičiau kažko panašaus, gal socialinių tinklų tema labiau kokia YA skaitės) pasigriebė aktualias socialines temas, kurios konkuliuote kunkuliuoja instagrame ir portaluose – motinystė, tradewifes, daugiavaikės mamos influencerės, influencerių mamų vaikų reikalai, na ir visas gražus instagraminis pasaulio paviršius ir ne visada tokie faini, bet visada daug įdomesni užkulisiai. Ne veltui paskyros, kurios transliuoja tikrą pasaulį yra ne mažiau populiarios ir gal sukelia mažiau pykčio, nei tobulųjų moterų, turinčių dešimties vaikų ir x gyvulių fermą, gaminančių senovinėj viryklėj, nieko neperkančiai iš pardžių, bet viską parduodančiai sekėjams, na, ir poilsio valandėlėmis pašokančiai baletą kaip seno gyvenimo prisiminimą. Žodžiu, žiūri mamos ir linguoja galvas arba žiauriai pyksta. Daaaug emocijų ir visiškai pamirštama, kad yra mygtukas “unfollow” ir net nepastebi, kaip greitai erzinusi persona nustoja egzistavusi.
Tai man visai patinka šaršalas, kurį knyga sukėlė, visi iki vieno klausimai, kuriuos knyga kelia ir diskutuoja visos, kas netingi. Ir labai labai įdomus (ateities) klausimas apie tame pasaulyje gyvenančius vaikus, kas jiems atsitinka, kai jie pradeda suvokti, kad jų gyvenimas, augimas, emocijos ištransliuotas ir šito nebeatsuksi. O pati knyga? Na, nei patiko ji man, nei nepatiko, tiesiog kaip kūrinys liko antram plane, įtariu, goodreadsuose bus 3/5. Siužeto posūkis, kuris irgi matau, skaitytojoms kelia neigiamų emocijų man pasirodė visai galimas, kažkaip džiaugiaus, kad niekas nieko nenužudė, nors jau kvepėjo ir gan anksti man tas kvapas atsirado. Tai, žodžiu, pasidalinkit, kokias jums emocijas sukėlė.
Beje, knygą greitu metu išleis leidykla “Baltos lankos”.
Vandens chronologija
“Vandens chronologiją” angliškai gavau dovanų iš Giedrės jau senų senovėje. Tuo metu buvau jauna mama ir nesugebėjau paskaityti toliau antro puslapio. Nemokėjau būti šalia tokio sielvarto – “Niekas nemokėjo būti šalia mūsų”. Apsižliumbiau ir padėjau knygą į šalį, kol sulaukiau vertimo (ir filmo 2026 metų Kino pavasaryje).
Sunki knyga, daug apleistumo, nemeilės ir nemokėjimo mylėti, daug tylos, savidestrukcijos ir nevilties. Aš apskritai negaliu skaityti nei apie daugiadienius gėrimus, nei apie narkomanų kasdienybę, man užteko vieną kartą kažkurioj knygoj paskaityt, ten gi visada tas pats. Tikriausiai negaliu pakelt to čiuožimo bedugnėn, man kažkokia stipri atmetimo reakcija būna.
Ypač sunku skaityt, kaip Lidia nusivažiuoja univeroj, kai atrodo jau ištrūko iš tėvo čiuptuvų ir gavo šansą pradėti kurti kitą gyvenimą. Bet matyt, man nesuprast šitų traumų ir per jas keliaujančių žmonių. Tad tiesiog save tempiau per knygos vidurį, per tą tamsą ir neviltį, visai nenorėjau ten būti. Bet matyt, nepaleido autorės atvirumas, visiškas apsinuoginimas net nebandant pasislėpti. Štai aš, žiūrėkit. Nenusisukit ir nenuleiskit žvilgsnio. Nesmagu? Negera? Bet čia aš, Lidija. Nepagražinta, nepatogi, gyva žaizda. Kur man pačiai save pasidėt?
“Ir visgi kažkas manyje gimė,”- sako Lidija, ir išneria į vandens paviršių. Ir atsitiesia. “Nebenorėjau dulkintis. Norėjau skaityti.“
Lidia yra pavyzdys, kad visada yra vilties, net tada kai atrodo visiškai priešingai. Neįtikėtina.
“Matot, svarbu suprasti, kad traumuoti žmonės ne visada moka pasakyti “taip” ar pasirinkti tai, kas jiems naudinga, – net kai stovi tiesiai prieš juos. Tai gėda, kurią nešiojamės. Gėda norėti kažko gero. Gėda netikėti, kad nusipelnome stovėti tame pačiame kambaryje kaip visi tie, kuriais žavimės. Mums ant krūtinės šviečia didelės raudonos A raidės.“
“Augdama niekada negalvojau: būsiu advokatė. Astronautė. Prezidentė. Mokslininkė. Gydytoja. Architektė.
Net minties nekilo – rašytoja.
Kai kuriems žmonėms ambicijos kažkur įstringa. Sunku galvoti “taip”. Arba “Pirmyn” Kai vienintelis jausmas – bėk arba kovok.”
“Kur dingsta užspaustas skausmas ir pyktis? Ar neišgydyta dukros žaizda virsta kažkuo kitu? Ar ji sužydi pilve kaip atni-vaikas – tarsi kokia organinė masė, sudaryta iš jausmų, kurie neturėjo kur dėtis? Kaip pavadint skausmą, kuris gimsta iš moters pykčio? Motinyste?”
“Kartais protas tiesiog gimsta pavėluotai, atsiirdamas lėtesnės kelionės bangomis.” “Yra daugybė būdų nuskęsti.”
___________________
Už knygą dėkoju leidyklai “Kitos knygos”.
Kelionė Nilu: grafo Mykolo Tiškevičiaus kelionės į Egiptą ir Nubiją dienoraštis, 1861–1862 metai
“Kelionė Nilu” tikriausiai yra kol kas labiausiai nustebinusi 2026 metų knyga. Nelabai ko tikėjaus, t.y. gal tikėjausi nuobodyliško skaitinio, kurio garantuotai nebaigsiu skaityt, o pasirodo, ten pats tikriausias nuotykių romanas. Iš šių laikų perspekyvos, tokia Tiškevičiaus kelionė man atrodo, kaip kelionė į Mėnulį. Šitokia tolybė, tokia egzotika. O labiausiai gal pritrenkė pačio Tiškevičiaus turtai ir statusas. Na, visokie ten rusijos konsulai ir ambasadoriai (tiksliai nebeatsimenu, kokie ten diplomatiniai rangai buvo) šiaip sau pas eilinius žmogelius nevažinėja pareikšti pagarbos. Jau nekalbant apie visokius princus ir macharadžas (gal kiek perdedu, nes jau senokai klausiau ir rangų neastimenu, bet tikrai buvo wow). Viskas mane ten stebino toj jo kelionėj, tiesą pasakius.
Aišku, pagarba/nepagarba vietiniams istoriniams objektams ir gamtai irgi labai savotiška. Suprantama, kad prieš 165 metus buvo normalu, kad, va, turiu maišą pinigų, tai galiu sau leist ir mumiją slapčiomis išsikasti ir beveik pavogt, ir įdomų gyvūną nusišaut (nes kam grožėtis, reikia trofėjus parvežti) ir dar kokią egzotiką namo parsisiųst (nesakau, kad dabar panašiai nebūna), pagal savo statusą maždaug Egiptui garbė čia, kad svečiuojuosi. Skaitant įspūdžius apie vietinius gyventojus irgi ausys raitosi, nes jie ten ir bjaurūs ir tokie, ir anokie maždaug nelaimėliai. Kitoniškumas praktiškai visais atvejais “bjaurus”. Tai toks disonansas labai per smegenis eina – čia gi keliauja vienas labiausiai išsilavinusių, smalsiausių LDK žmonių, bet pagarba jį supančiai aplinkai ir kitokiam pasauliui dar nelabai madinga. Pasaulio centras sukasi apie turtingą baltąjį žmogų. Na, bet, žinoma, kad čia su XXI a. perpektyva lyginu, tiesiog įdomu, kiek pasaulis pasiketė (arba ne).
Na, ir šiaip, stebina grafo drąsa. Ne visi buvo drąsūs (ar kvaili – britai į savo kolonijas nesiverždavo dėl tropinių ligų ir tik 50% tikimybės neužsilenkti) išbandyti tropinių kraštų bacilas ir virusus, nuodingų gyvių įkandimų riziką ir vietinę mediciną. Bandau įsivaizduoti, ar į tokią kelionę išsiruošusieji, atsisveikindavo su visam, ar buvo laikomi nučiuožusiais nuotykių ieškotojais, ar didžiais mokslo vyrais? Gal į juos panašiai žiūrėdavo, kaip dabar žiūrime į savanorius gyventi Marse?
Žodžiu, penkios žvaigždės Mykolui, ne kitaip. Labai įdomu ir labai rekomenduoju.
_______________
Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”
Oliva Denaro
Tikrai esat skaičiusios/ę bent vieną knygą apie beteises moteris arabų šalyse, viduriniuose rytuose, Afrikoje. Moteris, kurios be vyro palydos neturi teisės išeiti iš namų, o nuskriausta būna išsižadėta šėimos ar užmėtoma akmenimis. Iki šiol negaliu pamiršti jazidų moterų tragedijos, aprašytos “Paskutinėje merginoje“, kur mane labiausia sukrėtė ne tai, kaip su ja elgėsi pagrobėjai (iš tokių niekas jau nesitiki malonės), bet kaip pagrobtas moteris atstumia jų pačių bendruomenė. Ne-su-vo-kia-ma. Tada tikrai belieka tik Veronikos likimas. O bet tačiau, kažkaip vis dairomės į tolimas šalis ir linguojame galvas baisėdamiesi. Pasirodo ne ką gariau vos septintam dešimtmetyje buvo pietų Italijoje – garbės kerštas, norimos merginos pagrobimas ir išniekinimas su tikslu “atstatyti garbę” ją vedant. Ir visada, visada – aukos, ne agresoriaus pasmerkimas. Iki pat šių dienų tenka kovoti su tokiom nuostatom, tuo didesnė pagarba Gisele Pelico, pasirinkusiai viešai pasakoti savo siaubingą istoriją.
Ši istorija – pokyčio istorija. Drąsos, daryti taip, kaip teisinga prieš savo, o ne visuomenės sąžinę. Apie sunkesnį pasirinkimą ir kelią, kuriame niekas nežada pergalės, greičiau atvirkščiai. Apie sunkius, bet teisingus pasirinkimus. Ir nors visi šie žodžiai skamba labai lozungiškai, niekaip kitaip pasaulis nepasikeičia. Kaip sako Oliva, pirmiausia reikia išmokti sakyti “ne”.
Puikybė ir prietarai
Nebuvau nieko skaičius iš Jane Austen. Nelabai įsivaizduoju, kaip man tai pavyko, lyg ir bandžiau audible klausytis, bet ten kažkoks keistas įrašas buvo, toks pusiau teatrinis – su arklių kanopų ir važiuojančių karietų garsais ir šnabždesiais, kurie niekaip nepadėjo klausytis. Kartu ir džiaugiuosi, kad neskaičiau ir neklausiau, nes dabar patyriau panašų malonumą, kaip kad su Vestos Šumilovaitės skaityta “Vėjo nublokšti”. Tiesiog mėgavausi kalbos vingrybėmis (dukroms fone vartant akimis ir klausiant, kaip galiu klausyt šitos family drama), aukštuomenės taisyklėmis, garbės suvokimu, pasipūtimu, tuštybe, o galiausiai Jane Austen genialumu ir Aldonos Vilutytės balso švelnumu. Nu rimtai!
Kaip tik taip sutapo, kad man beklausant karalius Karolis III sakė savo kalbas JAV. Kokia atgaiva buvo jų klausytis po nesibaigiančių prezidento ir premjerų Vasilisų veblenimų. Tos kalbos buvo tikra atgaiva dūšiai ir tarsi atplaukė tiesiai iš mano klausomos Austen knygos – su visom vingrybėm, grožybėm ir angliškom subtilybėm. Bravo abiems.
Šiferio byla. Kolentyvizacijos Lietuvoje istorija
Labai įdomi knyga. Nors gal ir neįdomi, nes ir taip aišku, kad šiferį pavogė Landsbergis. Bet čia tiems, kurie neskaito tarp eilučių arba net nežino, kad tarp eilučių irgi yra ką skaityt.
Jau ne kartą minėjau, kad Lietuvos istorijos mokiausi iš storos Šapokos knygos, tad pastoviai jaučiu, kad reikia užkaišyt romantines Lietuvos istorijos interpretacijas, na, ir kolchozai tuo metu buvo šviežia patirtis, toli gražu ne medžiaga tokiai knygai. Aš pati labai gerai prisimenu Karolio Poželos kolūkį, kuris buvo mano senelių kaime, bet kažkaip man tas kolūkis su mano kaimu ir seneliais daug bendro neturėjo. Seneliai gyveno vienkiemyje, atokiau nuo kaimo gyvenvietės, šeimos legendos byloja, kad sodybą vienkiemyje pavyko išsaugoti padarius gerą balių atsakingiems asmenims, kažkaip praslįsti, matyt, gerai patepus.
Kolūkio ferma stovėjo vos ne Švedkalnio kalno (piliakalnio) papėdėj, lygtais seneliai kartais ten eidavo, bet gal jau buvo pensininkai ir nebereikėjo, bet kokiu atveju, aš jų santykio su kolūkiu tuo metu nesupratau. Senelius ir jų į miestus išsilaksčiusius vaikus maitino sodybos sklypas – kaip įdomu buvo suvokti, kad taip buvo nuo amžių amžinųjų ir visa kolektyvizacija tų sklypelių dėka nenuėjo šuniui ant uodegos, nors teigiama, žinoma, buvo kitaip. Bet labai gerai atsimenu, kaip už talkas ir arklio paskolinimą (mums vaikams būdavo liepiama eit arklio parvest iš kaimynų) būdavo atsiskaitoma samagonu. Samagono butelkas baba slėpdavo pievoj. Matyt, kad namuose neužtiktų, jei ką. O gal kad senelis neišgertų ir būtų ką talkininkams duot?
Tai nors mano atsiminimuose tai jau buvo patys vėlyvieji kolūkiniai laikai, o knygoje apimamas laikotarpis iki maždaug 1965 metų, vis tiek buvo labai įdomu skaityti, vis galvojant, ką visi tie pokyčiai reiškė vieniems ar kitiems seneliams (kiti gyveno miestelyje), bet turėjo ir gyvulių ir daržų, ir šienų. Ką kolektyvizacijos kontekste reiškė tremtys, Holokaustas, partizaninis karas, ką visais laikais žmogui reiškia nuosavybė, ir ką reiškia bentras, t.y. niekieno turtas. Ir šiaip skyriai apie gyvulininkystę kolūkiuose – jautrioms sieloms geriau praleist, nes ten siaubinga buvo tas pirmasis dešimtmetis, kažkokia katastrofa.
Labai patiko, labai įdomu. Jei nevartėt knygos, dar pridursiu, kad joje pilna komunizmą šlovinančių eilėraščių, sunku patikėti, kokiam absurde reikėjo gyventi. Iš kitos pusės pagalvojau, kad visai nieko nežinau apie tai, kokia yra dabartinė žemės ūkio situacija. Būtų įdomu kažką va tokio koncentruoto paskaityti. Manau, ten irgi įdomių istorijų esama.
Ko ateini, vilke?
Susitikimas su Eva Viežnaviec man buvo geriausias 2026 metų knygų mugėje. Knygos autorė spinduliavo kažkokią įdomią charizmą, sumiksuotą iš nuoširdžios, beveik vaikiškai tyros nuostabos, meilės ir šviesos. Išėjau tarsi aukso dulkėm apkrapyta, knygos vertėjos Jurgitos Jasponytės dainavimo užliūliuota ir įsitikinus, kad pasaulis geras ir gražus. Bet matyt, kažką knygos pritatyme minėjo apie knygos nuotaiką, kad tokio pat jausmo iš knygos visiškai nesitikėjau. Neturėjau jai jokių lūkesčių, išskyrus nusiteikimą, kad tekstas kaip derva, skaityti nelengva, užtrunka. Užtruko ir man, čia ne iš tų knygų, kur vėlai vakarais gali lengvai puslapius verst.
Skaitydama galvojau, ar gerai man čia jaučias, kad nepaisant to, kokia baisi mūsų istorija, per kurią ėjo, kas netingėjo, tie patys ir mėšliną pėdsaką savo paliko, baltarusių istorija dar baisesnė? Mes jau pradedam suvedinėti galus apie tai “ką jie mums padarė”, o baltarusiams net šito tako pradžios nematyt. Skaitant atrodo, kad vienintelis būdas išgyvent – raganaut (šviesiąja prasme), o ir šitą dar reikia mokėti taip, kad nė už vieno per daug neužkliūt, nepasipainiot po kojom, bet kartu ir neišsižadėt savęs. Išgyvenimo talentas.
Perskaičiau ir supratau, kad čia ne vieno skaitymo knyga. Neužtenka to vieno. Sukasi galvoj vardai, pavardės, vietos, giminystės ir kitokie ryšiai, kad gerai suprast, net pasibraižyt gal būtų verta, kai skaitai. Daug tamsos, bet pro tarpus prasišviečia išgyvenimo instinktas, geresnių laikų viltis, už kurių kabinasi išbadėję pirštai ar žiaurumų iškankintos sielos. Deja, vilties kol kas mažai, juk ir Ryna į savo kaimą grįžta nusiskausminus alkoholiu. Kaip ir uždaro savotišką ratą grįždama, bet šviesesnės ateities nenusimato. O gal? Kaip jums atrodo ir susijautė?
Septyni Majos žiedai
Kaip aš visą laiką jaudinuosi dėl patikusių debiutantų antrų knygų. Sergu iš visų jėgų, kad pasisektų, kad man patiktų ir galėčiau visiems pasakot, kad reikia atkreipt dėmesį ir būtinai paskaityti. Knygų mugėjė lėkiau į Dainos Kleponės knygos prisatymą, kuris tikrai buvo labai įdomus, tik dėl viršelio nusiminiau – nepatinka man šitas viršelis, ta rožė man kažkokia per daug romantiška, tas kraujas… mhee nežinau. Nežinau, kodėl pasirinkta taip nutolti nuo pirmosios knygos viršelio stiliaus, juk tematiškai taip stipriai nėra nutolstama.
Ilgai sukau galvą, kurioj vietoj man nesueina šitos knygos galai. Iš pristatymo buvau susidariusi visai kitą įspūdį – atrodė, kad dominuos Rytprūsių tema, kad Karaliaučius bus ašis, aplink kurią viskas suksis. O gavosi taip, kad tai – tik viena iš siužeto linijų. Ir vis kirba klausimas: ar tas Karaliaučiaus pasakojimas iš tiesų natūraliai siejasi su kriminaline istorija? Nežinau. Man – nelabai. Kažkaip, atrodo, tik dėl to, kad reikia suklijuot.
Ir tada taip ir gaunasi: turime dvi stiprias, įdomias istorijas, bet tarp jų – silpnoka jungtis. Lyg dvi atskiros knygos po vienu stogu. Gal dėl to ir privargau skaitant mėginti jas suvesti į vieną tašką, kai nėr to taško. Prisipažinsiu, buvau gerokai pasimetusi, vis grįždavau prie schemos, kurią dar pristatyme nusifotkinau (o jūs galit rasti knygos gale), bet net ten – kūdikis, kuris, pasirodo, ne iš tos siužetinės linijos, kaip visos kitos schemos dalyvės. Na ir kas, kad nepriskirtas nė vienai moteriai – kodėl jis ten iš vis?
Na, ir lavonų po rožių krūmais man daugoka. Ypač šiuolaikiniam pasauly. Po karo – suprantu, bet dabar kažkaip taip lengvai su maišu bagažinėj gal nepasivažinėsi ir kaime, kur visi viską mato, nepakasi rūtų daržely. Na, o jau kai perskaičiau apie inspektorių, kuris taip pasimetęs savo meilės reikaluose, nekalbant apie akrobatinius nuotykius sename atrakcijonų parke, tai tik pavarčiau akis. Na, mano nuomonę apie inspektorių meilės reikalus jau gerai žinot. Jau geriau tegul geria, negu seilėjas.
Tikriausiai gavos taip, kad po knygos pristatymo skaičiau su tam tikrais lūkesčiais ir tie lūkesčiai ne visai pasiteisino. Galvoju, kad visos tos siužetinės linijos (išskyrus meiles seiles) buvo įdomios, bet sujungtos, nes reikia. Lieku pirmosios knygos fanė.
__________
Knygą pirkau knygų mugėj.
Pagauti Palucką
Tokias knygas stengiuosi perskaityt ant smūgio, kol dar labai aktualios, tai tikriausiai ir gavos, kad gaudžiau Palucką po Knygų mugės su visa Lietuva. Gaudynės buvo tikrai įdomios, Šarūnas Černiauskas (man kažkaip čia jo knyga, Tapinas čia toks komentatorius labiau) rašo žavingai ir nuoširdžiai (bent jau taip atrodo), daug juokelių, labai daug savęs traukimo per dantį ir nesivaizdavimo herojumi, tai tas labai patiko. Žodžiu, skaityt buvo smagu, tekdavo vis priminti, kad čia ne trileris ir ne bajeris, kad čia rimti dalykai ir realiai tai visi sėdim šiknoj ir šviesos kol kas nelabai matosi. Bet tsakant, humoras yra pasaulio gelbėtojas. Juoko bijo visi blogiečiai, o “tie, kurių bijo visi, bijo tų, kurie nieko nebijo”. O tie, žinia, daug juokias.
Labai patiko žurnalistinė virtuvė, žavėjausi Šarūno užsispyrimu, nuojautom, o kartu stebėjaus, kiek gi vis dėlto iškapstoma su “švilpikų” pagalba. Be jų indėlio švilpauk nešvilpavęs, nesusives galai, nors tu ką. Tai respectas visiems pilietiškiems švilpikams, dar kartą dainuoju GNG Sindikato dainą. Bet šiaip tai siaubiakas, kiek varkių tyliai verda piliečiams už nugaros. Liūdesys.
The Correspondent
Matau, kad Virginia Evans debiutinis romanas “The Correspondent” jau atsidūrė keliuose longlistuose – Women’s Prize for Fiction, Carnegie Medal for Excelence in Fiction ir t.t. Įdomu, kad šis debiutas yra aštuntasis autorės rankraštis, įsivaizduoju, kad dabar visi septyni autorės rankraščiai intensyviai skaitomi, vertinami, taisomi ir ruošiami išleidimui. Turėtų užgriūti Virginios Evans knygų lietus.
Kad jau vis man pašmėžuodavo akyse – nusprendžiau paklausyt. Audio klausyt gal biškį užknisa, nes knyga parašyta laiškų forma ir tai, ką skaitydama tik perbėgčiau akim, klausydama turiu išklausyt nuo a iki z – adresus su pašto kodais, emailų adresus ir RE: RE: RE: RE:, jei tai elektroninių laiškų grandinė. Bet čia ir tebuvo vienas užknisantis dalykas. O toliau jau galėjau mėgautis gražiai įskaityta knyga, ir kaip autorė šokinėdama nuo žmogaus prie žmogaus papasakoja Sybil, kuri jau įžengus į garbingą amžių, istoriją. Kokia kieta ji buvo teisėjo asistentė (jei ten kitos pareigos buvo, baisiausiai atsiprašau, bet ne esmė), kokio aštraus proto ji laikyta, kokia buvo darbšti ir įtakinga, žodžiu, puiki karjera, bet ne taip blizgantis asmeninis gyvenimas – kad ir labai sėkmingai įvaikinta ir gerai sutarianti su savo įbroliu, su savo vaikais Sybil nutolus, nepasakoja svarbių savo gyvenimo įvykių, bet ir apie vaikus nelabai ką žino.
O kodėl gi viskas susiklostė taip, kaip susiklostė, nespoilinsiu. Skaitytoja keliaudama nuo vieno prie kito laiško viską išsiaiškins, suskaičiuos visus vaikus, visus seseris ir brolius, visus skaudulius ir žaizdas. Beskaitant galvoje vis sukosi mintis, kaip reikia neatidėlioti gyvenimo. Praeina greičiau nei spėjam susivokt.
Žinoma, kad rekomenduoju visiems susirašinėjimo fanams ir gražių istorijų mėgėjams. Neabejoju, kad bus išversta, gal jau net verčia kas.
Katastrofa
Knyga kantriai laukė lentynoj nuo 2024 metų, tik kad buvo ne perskaityta, o perklausyta. Klausydama niekaip negalėjau suprasti, kas ten per keistas nelinksniuojamas vardas, atsiverčiu knygą, o ten mielasis Aldous, naujo puikaus pasaulio, kuris ateis po katastrofos, raktininkas. Net susijuokiau iš savęs, kaip ausis nepagavo to, ką pagavo akis.
Nepaisant du metus besitęsiančio karo, 2024 metų pasaulis šios dienos akimis atrodo savotiškai naivus, nes net įsivaizduot neįsivaizdavom, kur atsidursime 2026-aisiais. Tad ir “Katastrofa” šiandien skaitosi kitaip, nei kad būtų šviežia susiskaičius. Šiandien jau atrodo, kad gyvenime nuolatinėje katastrofoje, tad ir menamoji knygos katastrofa taip nebegąsdina. Gerai, kad bent juokina.. Nors gal į Žemėn lekiantį ateivių aparatą reiktų žiūrėti rimtai? Bet kaip tai daryti, jei taupumo sumetimais į juos pasitikti paleistą kosminį laivą net neįmontuojama kamera? Tad įvykus pirmajam žmonių ir ateivių kontaktui, pasitikimo misijos dalyviams reikia įvardinti tai, kas žodžiais sunkiai nupasakojama. Nors gal ir nieko tokio, jei nenufilmavom, galim pafantazuoti ir istorinį susitikimą suvaidinti.
Na, o Žemėj po senovei – laukiama “barbarų”. Ir kaip visada neaišku, kas didesni barbarai – laukiamieji, ar laukiantieji. Manipuliacijos, komunikacijos viražai, ekspertų menamas ekspertiškumas, įvairiausio plauko šarlatanai ir nuolatinis makaronų kabinimas apie į Žemę visu greičiu lekiantį ateivių laivą – garantuotai gausite gerą sarkazmo dozę. Tik niekam labai nepasakokite, nes viskas “Įslaptinta!”. O šiaip tai, dieve dieve, kiek makaronų paprastiems mirtingiesiems prikabinama ir kaip niekada ir nesužinosim, kas ir kaip iš tikrųjų buvo. Bet kartais gal geriau ir nežinoti, nes ta artėjanti katastrofa gali niekada ir neįvykti. Na, o jei norite sužinoti, kokią savybę iš ateivių perėmė VIP žmonės, teks skaityt knygą.
Knygos ėmiausi po vienos rekomendacijos atkreipt dėmesį, kažko labai nesitikėjau, o čia šast ir visai patiko! 4/5.
Careless People: a Cautionary Tale of Power, Greed, and Lost Idealism
Klausytis šios knygos buvo ir pikta, ir silpna, ir beviltiška. Labiausiai tai norėjos pasinaudot GDPR teise būt pamirštai ir išsitrint soc tinklus (pradžiai bandau atsijunkyt užsidėdama limitus), apsikabint kokią gerą knygą ir pasislėpt po kaldra. Žinoma, visų pirma reikia, kaip man pasakė viena draugė, knygos “stiprumą” diskontuoti – vis dėlto jos autorė pati ilgai dirbo facebooke ir prisidėjo prie įvairių politikų formavimo, naudojosi korporacijos benefitais, ir ilgai pūtė korporacinę dūdą. Toks gyvenimas, kaip sakant, patys sakitytojai turi nuspręsti, kokia ta diskonto norma turi būti. Na, o pasikoregavus akinių spalvą, tikrai labai įdomu įkišti nosį į facebook’o vadovų kabinetą (arba privatų lėktuvą). Beje, pačios autorės atsikando ne tik korporatyviniai rykliai, bet ir tikri, bet, matyt, dievulis jai numatęs nebūt ryklių suėstai.
Labiausiai iš knygos įsiminė FB buvosios COO Sheryl Sandberg, parašiusios “Lean In“, knygą, skatinančią moteris siekti karjeros ir t.t., išverstaskūriškumas. Pati knyga tai viskas, ok, tik kad, pasak Sarah’os, fb praktikoje Sandberg iš savo darbuotojų reikalavo, kad darbe “vaikų” nesijaustų. Jie turi nesirgti, nerėkti, ir nekakoti. Sarah pasakojo atsitikimą, kad jai teko palikti kūdikį su aukle, ji buvo kitam pasaulio gale, vyras darbe, o auklė netyčia užsitrenkė buto duris ir vos ne naujagimis liko vienas namie. Autorės vyras paklaikęs per babymonitor mato, kaip po jų namus vaikšto gelbėtojai ir t.t. Toks per kojas pakertantis įvykis, apie kurį tikriausiai savaitėm pasakotum darbe, bet realiai turi apsimest, kad nieko neįvyko, nes per savo darbo įvertinimą gausi komentarą, kad maždaug esi išsiblaškius, neatsiduodi 1000% procentų darbui ir t.t. Žodžiu, tavo vaikai – tavo problemos. Ir visa tai tiesiogiai ar netiesiogiai iš didžiosios moterų suporterės lūpų.
O visa kita, kas sukrečia tai – politika. Užsienio, vidaus ir ko tik nori. Bent jau kaip rašo autorė, tendencingai palanku kinijoms, chuntoms ir diktatoriams, kurie pagrasina, kad fb atjungs. Ten nebegalioja nei duomenų apsaugos, nei taisyklės, nei kibernetinė sauga. Vienintelė taisyklė – visus pasaulyje pajungti ant fb. (Juk sėkmingai pajungė, ane?) Kuo daugiau vartotojų, tuo didesnė akcijų kaina, tuo turtingesnis MZ. O štai kalbant su demokratinėm vyriausybėm galima pezėti, kad duomenys yra tokie ir anokie, kad serveriai tik ten ir anen, kad mokesčiai tai jau per dideli, tuoj iškelsim darbo vietas į kitą valstybę ir t.t. Absoliutus virvučių tampymas ir mygtukų spaudymas. Na, ir žinoma, kaip be įtakos rinkimams ir per vėlai atėjusio suvokimo, kad patys padėjo oranžiniam iškovoti prezidento postą.
Žinoma, kad fb nepatenkintas Sarah’os Wynn knyga. Negi paliks taip lyg niekur nieko. fb, iš kurios Sarah buvo atleista, kai, pasak jos, pradėjo bandyt eit prieš srovę, teigia, kad išleisdama knygą ji pažeidė atleidimo sutartį. fb inicijavo arbitražą, kuris skubos tvarka laikinai uždraudė Wynn-Williams viešai reklamuoti knygą ar komentuoti jos turinį, nors pati knyga liko prekyboje (juk tikrai jaučias kad knyga nėra reklamuojama). Autorė ir leidėjai šį sprendimą kritikuoja kaip bandymą nutildyti kritiką, o „Meta“ tvirtina ginanti savo reputaciją nuo, jos manymu, klaidinančių ar melagingų teiginių. Tolimesnės arbitražo datos ar termino Meta ir Wynn-Williams susitarimo sprendimui nėra viešai žinomos. Na, pati Sarah yra teisininkė, tad, tikriausiai gerai apgalvojo visas įmanomas pasėkmes. Eiti prieš tokį milžiną tikrai reikia drąsos ir ryžto. Tikėkimės, kad Sarah tokia ir yra. Ir atstovės iki galo.
P.S. Vienas iš komentarų GR sako: Instead, read Max Fisher’s Chaos Machine. Kaip tik vakar gavau tokią rekomendaciją, tad taip ir padarysiu.















