Category: Asmeninė

Say Nothing – live

~ kzL ~ Leave a comment

Kadangi preitą savaitę išpuolė nuvažiuot į Airiją, sugalvojau, kad laikas imtis skaityti taip išgirtos Patrick Radden Keefe “Say Nothing. A True Story of Murder and Memory in Northen Ireland”, o kartu nuvažiuoti į Belfastą ir sudalyvauti Black Cab eskursijoje. Šioje turistai susodinami į juodus Londono taksi, kuriuos vairuoja The Troubles dalyvavę vairuotojai ir pasakoja savo istoriją. Iš savo pusės. Beje, iš Dublino ekskursantus lydėjusi gidė, prasidėjus reikalams buvo vos vienuolikos metų mergaitė, tai irgi turi savo perspektyvą. Tokią, kai į kūną sprogus bombai susminga stiklai…

Niūri ekskursija. Labai nejauki. Neįtikėtina, dėl to, kad respublikonų-katalikų ir unionistų-lojalistų-protestantų gyvenamuosius rajonus vis dar skiria aukštos tvoros, kad septintą ryto ir septintą vakaro atidaromi/uždaromi vartai, skiriantys šiuos rajonus, ir virš 85 procentų gyventojų nenori, kad tvoros būtų panaikintos. Beje, sienos tarp Šiaurės Airijos ir Airijos respublikos nėra, valstybes skiria tik raudonais dažais nutaškytas ženklas – po Brexito Šiaurės Airija liko Europos Sąjungos muitų zonoje.

Kad suprasti šio konflikto ištakas, reikia keliauti į 1600-uosius, galima įsivaizduoti, kiek čia istorinio palikimo, žaizdų, traumų, politikos žaidimų. Bet grįžkime į Black Cab. Savo taksi vairuotojo vardo nebepamenu, bet labai dažnai jis savo istoriją pasakodavo sėdėdamas už vairo, nes tiesiog negali to daryti stovėdamas prieš žmones, vis dar per daug jautru. Pirmą kartą policijos buvo sučiuptas gatvėje budamas vos septyniolikos, buvo tardomas ir kankinamas ir du metus praleido kalėjime be jokių konkrečių kaltinimų ir teismo. Antrą kartą kalėjime atsidūrė dėl ginklo laikymo ir kalėjime praleido, jei teisingai supratau, 3.5 metų iš 7. Kartu su kitais suimtaisiais atsisakydavo dėvėti kalėjimo rūbus, taip protestavo prieš tai, kad buvo laikomi kriminaliniais nusikaltėliais. Skelbė esą politiniai kaliniai. Ką dėvėdavo? Nieko. Būdavo susisupę į paklodes. Metų metus. Badaudavo reikalaudami minimalių teisių gauti siuntinius iš šeimų, susitikti su artimaisiais. Nuo bado mirę kaliniai – piešiniuose ant sienų.

Visas rajonas Falls gatvė iš respublikonų pusės išpieštas štai tokiais “murals”, daug Memory gardens, kur paminimi žuvę nuo neramumų pradžios. Kai už sienos užvažiavome į unionistų pusę, ten tiesiog sienos su grafičiais, jokių “šventumų” ir pagerbimų. Beje, visur rašau, kad konfliktas tarp respublikonų ir unionistų, nes pats vairotojas sakė, kad čia su religija nėra nieko bendro, tiesiog taip išėjo, kad dauguma respublikonų – katalikai, o unionistų – protestantai. Jis pats nepripažįsta “jokios organizuotos religijos” ir į bažnyčią nekelia kojos.

Black Cab atsirado, kai miesto visuomeninis transportas nustojo važinėti į katalikų rajonus. Tada žmonės parsivarė Londono cab’us, kurie pradėjo veikti kaip maršrutinis taksi – už autobuso kainą veždavo žmones į darbus ir mokyklas. Jie važinėja iki šiol, jei už tikrą taksi sumokėsi 20 svarų, už Black Cab ne daugiau 2. Kad užsidirbtų, papildomai dar veda šias ekskursijas.

Visas rajonas Falls gatvė iš respublikonų pusės išpieštas štai tokiais “murals”, daug Memory gardens, kur paminimi žuvę nuo neramumų pradžios. Kai už sienos užvažiavome į unionistų pusę, ten tiesiog sienos su grafičiais, jokių “šventumų” ir pagerbimų. Beje, visur rašau, kad konfliktas tarp respublikonų ir unionistų, nes pats vairotojas sakė, kad čia su religija nėra nieko bendro, tiesiog taip išėjo, kad dauguma respublikonų – katalikai, o unionistų – protestantai. Jis pats nepripažįsta “jokios organizuotos religijos” ir į bažnyčią nekelia kojos.

Šiaurės Airijos respublikonai remia Palestiną, Če Gevara – jų žvaigždė, nes, pasak, jų airių kilmės (netikrinau). Po Brexito vėl buvo neramumai, o šiuo metu pirmą kartą istorijoje respublikonai turi daugaiu nei 50 procentų vietiniam parlamente, bet kaip sakė dubliniečiai, abi pusės atsisako sėdėti vieni šalia kitų. Įdomiausia, kad nei britai, nei patys airiai, apie tai, kas vyko Belfaste per daug nežinojo, niekas per daug apie tai nekalbėjo, buvo gana ignoruojamas reikalas. U2 dainos “Sunday Bloody Sunday”, “Where the Streets Has No Name”, The Cranberries “Zombie” yra apie The Troubles. Visais laikais tavo vardas pavardė ir adresas Belfaste galėjo lemti gyvenimą arba mirtį. Dėl to Bono ir dainuoja apie miestą, kur ši taisyklė neveiktų.

Iki šiandien sunku patikėti tuo, ką pamčiau, ką išgirdau, ką skaitau. Iš ekskursijos tikriausiai labiausiai įstrigo pats Balck Cab vairuotojas, kuris prisipažino savo vaikams apie šias patirtis nepasakojantis, o Black Cab vairavimas ir ekskursijų vedimas jam yra terapija. O trauma labai labai gili, tas žmogus užstrigęs laike prieš penkiasdešimt metų.

Divis Tower, kuriame gyveno išvaryti katalikai, o viršutiniuose aukštuose buvo įsikūrusi britų kariuomenė ir snaiperiai. Toliau – murals, sienos, vis dar naudojami vartai.

Belfaste taip pat yra gražus Titaniko muziejus. Mano Black cab vairuotojas sakė kojos ten nekels, nes Titaniką statė išskirtinai protestantai, katalikai neturėjo progos užsidirbti papildomo duonos kąsnio. Ekskursijos vadovės nuomone, niekas nelaimėjo, nei IRA nei britai, tad laikas viską palikt istorijai ir judėt pirmyn.

Titaniko muziejus

Darbuotojai

~ kzL ~ Leave a comment

Nuuuu tokia, nežinau. Nelabai man. Nespasirodė man kažkaip tema labai kažkokia nauja – konfliktas tarp žmonių ir žmonių sukurtų žmogonų be atgalinio bilieto skriejančių kažkur toli į kosmosą, Žemės ilgesys. Sunkiai įsitraukiau, labai jau viskas išplaukę, kad ir kaip stengiausi neskubėdama skaityti, nebuvo lengva dėmesį išlaikyti (po Rachel Cusk “Kontūrų” turiu naują plonų knygų skaitymo strategiją – skaityti lėtai.). Žinoma, po truputį autorė atskleidžia, kas čia vyksta ir apie ką kalbama, bet man nesurezonavo, žodžiu nebuvau labai jautri skaitytoja šį kartą. Pati knygos pabaiga, kaip ir įvykių/eksperimento ataskaita, buvo įdomiausia knygos vieta, realiai perskaičius pabaigą, reiktų knygą iš naujo skaityti, tikriausiai taip ji ir parašyta, daugkartiniam skaitymui ir interpretavimui, bet žinot, kaip pas mane ten su daugkartiniais knygų skaitymais, jei autorius ne Elizabeth Srout…

Žodžiu, rekomenduoju tiems, kam patinka visai nuplaukusios ir neturinčios aiškaus siužeto knygos, įdomios rašymo formos. Jei su science fiction nepakeliui, tai irgi neprasidėkit. Dėl visų šitų neaiškumų ir interpretavimo galimybių visai patiktų man padiskutuot kokiam knygų klube, bet turi jau labai būt pažengęs klubas. Dar rekomenduoju pasigooglint menininkę, kurios objektai įkvėpė autorę, gal kažkaip daugiau konteksto ir apibrėžtumo tada turėsit.

Pranešėjas ir Prezidentas

~ kzL ~ Leave a comment

Tegul būna įrašas, kad perskaičiau. Nelabai čia ką aprašysi, reiki skaityti. Po “Kabineto”, žinoma, jau buvo galima įsivaizduoti, kas laukia, palyginus su “Kabinetu” šiai, mano požiūriu, pritrūko vientisumo. Ir šiaip ir neramu, ir iki negalėjimo absurdiška, kad, nepaisant visko, kas parašyta knygoje, priklausomai nuo to, kokie bus kiti kandidatai, gali tekti ir pačiai balsuoti už dabartinį prezidentą. Dovydas Pancerovas jau paskelbė, kad išeina iš Laisvės TV kažko rašyt, tai su nekantrumu laukiu.

Karbidas

~ kzL ~ Leave a comment

Andrij Liubkos susitikimas 2023 metų knygų mugėj buvo vienas smagiausių – autorius yra tiesiog nerealus. Į knygų mugę jis turėjo atvažiuoti dar 2022 metais, bet kaip pats sako interviu, dieną prieš skrydį nuėjo miegoti kaip normalus žmogus, o atsikėlė kitame pasaulyje. Nuo tos dienos lėktuvai žmonių į knygų muges nebeskraidino. Taigi, tarp daugybės knygų mugės susitikimų, pasirinkau Andrij Liubka ir labai labai džiaugiuosi. Taip džiaugiausi, kad net įsiūliau darbiniam knygų klubui “Karbidą” paskaityt (didžiajai daugumai labai patiko).

Ši knyga – viena iš tų, kur skaitydama pradedu googlint, pradedant nuo žemėlapių. Medvedivo, tiesa, rast nepavyko, nes tai išgalvotas knygos miestas, o štai pats regionas (autorius mokės Užhorodo universitete, o žemiau esančioj nuotraukoj Užhorodo – tarptautinis oro uostas), apie kurį rašo autorius kaip koks pleištas įsiterpęs tarp Lenkijos, Slovakijos ir Vengrijos. O ką veikia pasienio žmonės? Nu, užsiima tarpvalstybiniu prekių perskirstymu. Visi, kas gali – “Neapsuksi – negyvensi”. Tik nabagai idealistai gyvena iš to, ką uždirba, dažniausiai valstybinėj įstaigoj.

Toks idealistas yra istorijos mokytojas, dėl savo kūno skleidžiamų kvapų mokinių pramintas Karbidu. Su integracija į ES Ukrainai sudėtinga – per sienas neįleidžia, oru niekaip nepavyksta, tad jis nusprendžia savo šalį integruoti per tunelį (kaip matote iš foto, toks planas nėra misija-neįmanoma). Na, bet tokiam projektui reikia bendrų, tai ir susirenka vienas po kito pagal projekto poreikius – duobkasys, kontrabandininkas, miestelio meras ir t.t.

Stipriausia knygoje, žinoma, saviironija ir sarkazmas. Trykšta kaip tas Eurointegracijos fontanas, kuriame slėpsis tunelio pradžia. Po tuo sarkazmu – nuoga Ukraina, taip ryškiai rodanti, kad, nepaisant didžiulio lūžio žmonių sąmonėje nuo karo pradžios, dar laukia ilgas kelias iš sovietinio palikimo. Ir tas kelias niekaip nepagreitinamas. Tiesiog turi praeiti laikas. Kartu šis regionas gal net didesnis “pereinamas kiemas” nei LT: “Be kita ko, ši nuostabi geografinė ir dvasinė vienybė yra ir užmaršties žemė. Tai galima paaiškinti įvairiai. Tarkim, per ilgus okupacijos ir imperijos jungo šimtmečius čia nebuvo nei švietimo, nei universitetų, nei inteligencijos, tad nebuvo ir kam rūpintis istorija. Atmintis čia sunaikinta, išdeginta ugnimi, išrėžta peiliais, užkapota kardais, ji užleido vietą asimiliacijai ir propagandai. Tačiau galima ir paprastesnė interpretacija. Čia tiesiog nėra atminties. Gyvenimas toks sunkus ir niūrus, kad nugyventą dieną trokštama išsyk pamiršti. Prisikliaukti vakare, kad ryte ničnieko neatsimintum.

[…] Šiuose kraštuose sapnai pamirštami dar prieš pabundant, jie purpteli nuo vokų ir nebesugrįžta.

[…] Šiose vietovėse gyvenusios tautos tiek susimaišė ir persipynė, kad seniausiai prarado pirmykšį veidą. Abu pasauliniai karai ir modernus nacionalizmas vertė rinktis: “Kieno tu pusėj, berneli? kas esi?

[…] Vidurio Europoje pakilti aukščiau ribų ir šablonų – sunki užduotis, mat bet kokia pradėta tema baigiasi konfliktu. Tad verta iš vis patylėti ir užmiršti.

Tokia va Andrijaus Liubkos knyga – juokingai apie rimtus, svarbius ir liūdnus dalykus. Knygą autorius parašė būdamas labai jaunas, man ji vietomis pasirodė tokia ne iki galo išdirbta, vietomis pagaudavau pabėgančias savo mintis, na, ir pabaiga tokia, knygų klube sukėlė daug diskusijų, bet šiaip labai rekomenduoju paskaityt. Edukaciniais tikslais, kad geriau suprastume Ukrainą (kokia ji didžiulė) ir jos žmones, mūsų literatūrinius ir tikrus herojus.

Birnam Wood

~ kzL ~ Leave a comment

Neįtikino manęs Birnam Wood, manau, tuo viskas ir pasakyta. Nors šiaip visai nieko parašyta, autorė ne veltui gi Bookerio jauniausia laimėtoja ir klausyti visai patiko, gal net intrigos vietomis buvo, bet summa summarum, nu, nepatikėjau.

Patiko “Birnam Wood”, kaip organizacijos, idėja. Čia tokia chebrytė – komuna, kurie, nors ir nelegaliai, svetimose ar valstybinėse žemėse, užsiima žemės ūkiu, maždaug augina valgomus daiktus, juos pardavinėja, tiekia restoranams ir panašiai. Veikla tokia daugmaž idėjinė-savanorinė, išgyventi iš to sunkiai pavyksta, tad iniciatorei Mirai šniukštinėjant potencialią naują ūkininkavimo vietą ir užsirovus ant milijardieriaus Roberto Lemoine, pasiūliusio finansuoti “Birnam Wood” ir plėstis, Mira biškį išsigąsta, biškį susižavi, biškį įsimyli, bet įtikina savo chebrytę pasirašyti po sandoriu, tuo labiau, kad Robertas jau mestelėjo pinigų į jos sąskaitą. Robertu, beje, susidomi ir geriausia Miros draugė Shelly, tai va, turime ir draugystės išbandymą. Kažkaip jau labai šabloniška, ką?

Amerikietis Robertukas turi savo tikslų – nuošalios vietovės jam reikia pasaulio pabaigos bunkeriui įsirengti, o remti non-profitus reikia gero įvaizdžio formavimui ir pilietybės gavimui. O kokius velnius jis šiaip veikia, nespoilinsiu. Žodžiu, vienintelis nepasirašęs sandoriui yra Tony, Miros ex (ir vėl? Būtinai visi turi būti su visai permiegoję?), nusprendęs pasidomėti, kas ten iš tikro vyksta. Ir viskas baigias, kaip baigias, trileriškai taip.

Žodžiu, The NYT šią knygą vadina “a generational (anti-baby boomer) cri de coeur and a downhill-racing plot through a Stoppardian sense of humor” ir “thrilling”, o man biškį neįtikinanti, del sense or humour nežinau, tikriausiai nepagavau. Manau, tikrai bus išversta, tai galėsim pasikalbėt, kaip kam. O gal jau skaitėt?

Meno klajūno eskizai

~ kzL ~ Leave a comment

Iškart prisipažįstu, kad esu šališka, ir dar paminėta šitoje knygoje, kurioje autorius rašo, kad gauna laiškų iš gerbėjų. Tai, žinokit, čia apie mane. Prieš porą metų rašiau Stasiui Eidrigevičiui laišką per Facebook, kur rašiau, kokia man svarbi jo kūryba. Jei atvirai, tai dabar suprantu, kad mano supratimas apie jo kūrybą buvo per siauras, nes gerai žinojau tik jo iliustracijas vaikiškoms knygoms. Prisipažįstu, kad jo įkvėpta jo iliustracijų K. Sajos knygai „Už nevarstomų durų“, dailės mokykloje turėjau taškavimo periodą. Manau, kad didžiausia priežastis, kodėl jo iliustracijos taip mane užkabino, buvo jų daugiaprasmiškumas ir sugestyvumas. Kai mano vaikai buvo maži, daugely knygų buvo mokoma jausmų pavadinimų: linksmas, piktas, liūdnas, išsigandęs, bet jose nebuvo jausmo „nerimas“. Vaikų knygose neminimas angst arba anxiety, nors aš prisimenu, kad būtent tai dažnai jaučiau. Būtent tą jausmą man įkūnijo Eidrigevičiaus iliustracijos Vytautės Žilinskaitės knygose.

Kai KŽL paklausė manęs, ko norėčiau iš knygų mugės, pasakiau, jog Eidrigevičiaus. Ji pasakė, kad tą jau ir taip buvo suplanavusi. Tai gavusi autografuotą egzempliorių perskaičiau laiminga, kone išsišiepusi. Knyga sudaryta iš įvairių Eidrigevičiaus esė tekstų, tai skaitytojas tegu nesitiki, kažkokios chronologinės biografijos, nes čia – įspūdžių koliažas. Miestų, parodų, bienalių pavadinimai krenta ant skaitytojo kaip spalvoti konfeti. Eidrigevičius į savo skaitytoją žiūri kaip į labai kompetetingą, apsiskaičiusį žmogų, čia pilna kūrėjų pavardžių ir parodų pavadinimų. Tas, kas šiek tiek domisi šiuolaikiniu menu skaitys lengviau, o tas, kuris nori daugiau sužinoti apie tai, tikrai sužinos.

Pirmiausia, kas krenta į akis, yra autoriaus intelektualinis smalsumas. Jis godžiai „ima“ meną parodose, daug keliauja, su daug kuo susipažįsta. Labai graži žmogaus ypatybė yra būti atviru pasauliui, o pas Eidrigevičių, sprendžiant iš jo tekstų, ta savybė yra viena dominuojančių. Daug tekstų aprašo parodų įspūdžius ir autoriaus žvilgsnis yra labiau stebintis, nei vertinantis, nors kartais labai smagu pamatyti, kad net ir jam kyla abejonių apie kai kurių kūrinių meninę vertę.

Kitas imponuojantis Eidrigevičiaus kaip kūrėjo bruožas yra jo kosmopolitiškumas. Viena vertus, jam labai svarbios jo lietuviškos šaknys, bet tuo pačiu jis yra pasaulio žmogus, dažnai keliaujantis į Japoniją, Meksiką, Prancūziją, Veneciją.

Nė vienos esė negalėjau skaityti be pertraukos, nes man nuolat reikėjo pagooglinti tai kokį nežinomą kūrėją, tai paties Eidrigevičiaus kūrinį. Knygos pradžioje yra daug jo darbų fotografijų, bet kaip ir bet kuri meno knyga negali sutaplinti kiekvieno paminėto paveikslo, tai aš nuolat sustodavau ir ieškojau internete knygoje minimų instaliacijų, peformansų ir t.t. Bet tai, sakyčiau, yra knygos privalumas, o ne trūkumas, nes taip aš daug daugiau sužinojau ir pamačiau. Skaitau vieną puslapį, po to sėdžiu pusvalandį Youtube ir Instagrame, žiūriu, ieškau, skaitau. Smagu.

Kai studijavau Klaipėdoje turėjau vieną nuostabų dėstytoją istoriką Joną Genį. Jis mus, studentus, vedėsi į ekskursiją po Klaipėdos senamiestį: kas dešimt metrų sustodavome, nes jis mums apie kiekvieną gatvės kampą gali tiek visko įdomaus papasakoti, kad mes išsižioję klausėmės. Va toks nuostabus, daug žinantis gidas po šiuolaikinį meną yra ir Stasys Eidrigevičius – norisi gaudyti kiekvieną žodį ir matyti, kaip pasaulis atsiveria.

Kelios citatos iš knygos:

„…susiklostė taip, kad Hockney sutikau Los Andžele, o Niujorke atsitiktinai gavau kvietimą į Andy Warhole Party klube „Palladium“. Su savim turėjau eskizų blonknotėlį ir ėmiau piešti. Prie manęs priėjo tamsaus gymio jaunuolis. „Ką čia piešiat?“ paklausė. Paėmė plunksną ir brūkštelėjo kažkokią figūrėlę, − žiūriu, juk tai garsusis Basquiatas.“

„Tikėjausi, kad dar veikia Gustave Dore“ paroda, − deja, neseniai ji buvo uždaryta. Nusiminęs nuėjau žiūrėti van Gogho. Daugumą paveikslų esu matęs.“

KŽG

Kalė

~ kzL ~ Leave a comment

Įdomiai su šia knyga gavos – labai su dideliais lūkesčiais ėjau skaityt, nes viena kolegė upinė knygų žiurkė nuo jos tiesiog užkaifavo, nu, tai sunku paskui skaityt, tikiesi super wow, o knyga trumputė, tikiesi, tikiesi, puslapiai slysta, aišku, kai tokio plonumo, skaitai pagreitintai, nu, ir lieki su tuo – kur, kur, kur tas knygos nerealumas. Ech, tai likau nepagavus knyginės laimės su šita knyga. Bet kartu ir labai įdomu, nes mintimis prie jos vis sugrįžtu, vis ką nors prisimenu. Apskritai dabar su plonomis knygomis darysiu taip – jei tik plona – skaitysiu labai lėtai, be jokio puslapių braukymo akimis.

Dar skaitydama prisiminiau knygą, kurioj žiauri Pietų Amerikos kasdienybė – Jennifer Clement “Maldos pagrobtosioms”. Man ten toks kažkoks “tikresnis” žiaurumas nei žadėta šios knygos anotacijoje. Manęs šiaip kažkaip nelabai įtikino kalės dalybos pirmyn atgal ir visokie ten savinimaisi ir isterikavimai, kieno ta kalė ir kur ji ten valkiojasi. Man pasirodė ši vieta gan išlaužta, kad ten labai kalės lavoną reikia slėpt, lyg rimtai tam kaime kam nors labai rūpi, virš ko tie maitvanagiai ratus suka. Tai istorijos įtikinamumas gal ir buvo didžiausia problema. Ir nežinau, man ten su ta motinyste rišimas, jei labai anotacija apie tai nekalbėtų, nelabai apie ją ir galvočiau. Tai man kažkaip nelabai pavyko išjaust knygos anotecijos temų, kažkaip kitaip aš ją skaičiau ir neperskaičiau, matyt. Nu, ką padarysi, judam toliau.

Allegedly

~ kzL ~ Leave a comment

Dar viena mano klausymo knyga, kažkaip užtikau audible, gal net prie mano prenumeratos buvo, jau net nebeatsimenu, tad skubu surašyt įspūdžius, kol visai nepasimiršo.

Knygos istorija sukasi apie Mary B., kuri yra kažkokiam laisvo režimo kalėjime, nelabai man ten aišku tie kalėjimas, vienas iš minimų net vadinamas “baby prison”. Ji tokia gan nusišalinus nuo visų ir tyli, gal net visai paklusni mergaitė, kuriai priskirta dirbti slaugos namuose. Ten ji jaučiasi gerai, nes niekas nežino, kad kalėjime yra už baltojo kūdikio žmogžudystę. Taip, Mary – juodaodė ir tikriausiai galite įsivaizduoti, kiek užuojautos ir teisingumo gali sulaukti toks žmogus teisme. Teismo metu aplinka tiesiog žviegė reikalaudama devynmetei mirties bausmės.

Slaugos namuose Mary susipažįsta su panašaus likimo bičeliu ir… laukiasi. Protinga mergina supranta, kad nieko nebus, vaiką iš jos greičiausiai atims ir atiduos įvaikinimui, tad palankiai susiklosčius aplinkybėms bando panaikinti savo teistumą ir įrodyti, kad dėl kūdikio mirties kalta ne ji, o jos mama.

O daugiau nesakysiu, nes, oi, kaip ten viskas priraityta, laikykitės! Visai rekomenduoju į tarpą tarp rimtesnių knygų, buvo geriau nei tikėjaus.

Siena

~ kzL ~ Leave a comment

“Tyto Alba” Marlene Haushofer “Sieną” išleido prieš 19 metų, tad ją rasti įmanoma nebent bibliotekoje. Tiesa, sena.lt ji kainuoja kokį milijoną, na, gal ne milijoną, bet tokią sumą, kad net knygų žiurkė nesusigundė. Buvau pasiėmus iš bibliotekos, bet kadangi man sunku skaityti tada, kai reikia, o ne kai noris, tai teko po kelių pratęsimų grąžinti. Galiausiai neapsikentus susiradau audio knygą, kuri dar, pasirodo įtraukta į mano audible membership. Tai jei turite pagerintą audible prenumeratą, tai galit irgi perklausyt. Šią knygą vis medžiojau, nes apie ją per trumpą laiką perskaičiau keliuose interviu, tai ir man parūpo.

Pagrindinė knygos veikėja išvažiavusi su draugais į kalnus ryte atsibunda viena, neskaitant šuns. Į miestelį nusileidę bičiuliai taip ir nebegrįžta, o knygos veikėja įkalinta nematomos sienos – ji nuo savo namų gali nutolti tam tikru atstumu, kurį ta siena ir rėmina. Taigi, turi kartu likusį šunį, katę ir iš ganyklų atlingavusią karvę. Jos laimei – karvę melžti ji moka. Vis dar vasara, bet ateitis nieko gero nežada – niekas negrįžta, niekas jos nepasigenda ir neieško, ne tropikuose užstrigo ir reikia galvoti apie ateinačią žiemą – kaip pramisti ir kaip pasirūpinti gyvūnais, su kuriais diena iš dienos tampa vis artimesnė.

Ši knyga – tai išgyvenimo ir žmogaus sugrįžimo į gamtą, prieš kurią nepašokinėsi, istorija. Suvokimo, kokia trapi yra civilizacija. Manau, kad karo Ukrainoje fone, kai žinojom, kad žmonės ištisom parom neturi elektros, šilumos ir vandens, labai aiškiai suvokėme savo priklausomybę nuo tokių įprastų dalykų, kurių knygos herojė neteko. Degtukai ir bet kokios kitos civilizacijos apraiškos, net batai tampa didele brangenybe. Bet svarbiausia – maistas ir šiluma, jiems susikurti prireikia daugiausia jėgų ir laiko. Kaip senovėje. Ištinka suvokimas, kad apleidus fizinėms jėgoms, kai nebegalės pjauti žolės, sodinti bulvių ir kapoti malkų, tiesiog ateis badas, šaltis ir mirtis.

Keliaudama per knygą užsiliūlavau paprasta veikėjos kasdienybe, jau atrodė, kad kas čia begali nutikti, negi keliausim su veikėja iki jos paskutinės dienos. Na, bet autorė parinko kitokią pabaigą. Netikėtą. Tarsi parodo, kad vis dėlto gamta ir jos šviesos-tamsos, šilumos-šalčio ir žalumos-pilkumos ciklas yra visiškai natūralus, savotiškai taikus, aiškus ir prognozuojamas, o didžiausias žmogaus priešas yra žmogus. Knyga patiko, bet gal po tų interviu tikėjausi kažko labai ypatingo, tai net nežinau dabar, kiek nuėjus į goodreads žvaigždžių vertinti. Gal 3,5?

Rūstybės kekės

~ kzL ~ Leave a comment

Paskutiniu metu storules knygas daug sėkmingiau sekasi klausyti nei skaityti. 20 valandų klausymo visai nebaugina, o štai 500 plius puslapiams suskaityti kažkaip yra reikalų, labai lėtai stumiuosi, ypač kai anksti nueinu miegot.

Ėmiausi knygos beveik iš karto po “East of Eden”, nes niekaip neužsikabinau už jokios audio, o Steinbeckas klausymui labai tinka. O bet tačiau neapturėjau tokio malonumo, kaip su Rojum. Tikrai rūsčios tos “Rūstybės kekės”, net skauda skaityti apie iš gimtųjų namų išgrūstus žmones. Tokia neviltybė, kad negaliu – vėl buvo momentų, kad visai nenorėjau žinoti, kaip tiem nelaimėliam baigsis, nes baigsis vis tiek blogai, autorius čia tikrai pasistengs parodyti visus bjauriausius kapitalizmo veidus. Kol kas šioji yra niūriausia mano skaityta Steinbecko knyga, net “Konservų gatvės” gyventojai laimingesni toje savo gatvėje, kurioje turi savo kampą, pašiūrę ar savo vamzdį-namus. O štai šios knygos personažai su viltimi traukia į Kaliforniją, pažadėtąją žemę, kurioje jų laukia visiškas pragaras. Kažkaip man labai sunku buvo atsiriboti ir neįsijausti į visas tas jų negandas.

Žinoma, Steinbecko meilė žmogui ir čia švyti pramušdama visas tamsybes ir nelaimes. Šeima čia yra visa ko pagrindas, svarbiausia laikytis vienas kito, nepabirti. Tik kad su tuo fermerių nuvarymu nuo žemės, senasis pasaulio ir šeimos modelis, kai žemė galėjo išmaitinti kartų kartas, tėvas žemę perduodavo sūnui, ir pasaulis turėjo užtikrintą tęstinumą, nebeveikia. Naujajame pasaulyje į laukus atrieda traktoriai, o autorius skaitytojui išaiškina visą kapitalizmo darbo jėgos pasiūlos ir paklausos sistemą pačiu žiauriausiu būdu. O tada jau viskas byra, pabyra – vienam neatlaiko nervai, kitiem – sveikata, tretiem kūnas apskritai. Taip saugotos šeimos lieka tik draiskanos.

Jau nuo kokio knygos vidurio galvojau, na, ir kaipgi viskas baigsis, negi Steinbeckas čia ims visus užmuš ar išmarins badu, kaip jis čia su ta pabaiga išsisuks. Labai gražiai išsisuko – netikėta ir talentingai susukta pabaiga, beveik norisi sakyti – žmogiškumo triumfas, bet labai jau čia fanfariškai nuskambės. Aišku, po to triumfo, nelaimėlių veikėjų likimas vis tiek išbyra iš rankų kaip smėlis iš saujos…

The Light Pirate

~ kzL ~ Leave a comment

Suklausiau audio. Ne šedevras, bet klausyti audio labai tinka ir šiaip klimato siužetinė linija visai įdomi. Žodžiu, klimato atsišilimas žmonėms kerta kaip reikalas ir viskas patampa labai rimta. Uraganas gena uraganą, jau beveik kasdienybe tampa, o ir abėcėlės raidžių ir vardų jiems užvadinti nebeužtenka. Vyriausybė vis dažniau ragina žmones evakuotis, bet kaip visada, atsiranda drąsuolių, kurie įsivaizduoja galintys gamtą pergudraut. Toks Kirby Lowe irgi erzinančiai užsispyręs, niekur nevažiuoja, bando įtikinti šeimą, kad viskas ok, kol nuo uragano gauna taip, kad maža nepasirodys – dabar jau gali nagus kad ligi alkūnių nusigraužt.

Tos šeimos linijos nespoilinsiu, tik tiek, kad šeima niekur neišvažiuoja, o gyvenimas po truputį “laukėja”. Florida tuštėja, nes gyventi darosi neįmanoma, infrastruktūros atstatymas kainuoja baisulinius pinigus, o gyventojams išsikeliant, papraščiausiai nebėra kam mokėti mokesčius. Vaikai kas savaitę sužino, kad dar viena mokytoja ar koks klasiokas evakuavosi ir išvažiavo į šiaurę, ten kur aukščiau, kur neapsemta. Galiausiai vyriausybė valstiją palieka likimo valiai. Lieka tik ištvermingiausi arba tie, kurie tiesiog neturi kur ar už ką važiuoti. Gamta tampa vaikų mokykla ir čia knygos skaitytojas išvys pažįstamą peizažą – pelkes, kuriose plaukioja vieniša mergiotė, visai kaip “Giedančiuose vėžiuose”. Jau matau, kaip leidėjai rašo ant viršelio, kad patiks visiems, kam patiko “Vėžiai”. Oh, well. Tikriausiai taip ir bus.

Be klimato (kur man buvo įdomu) tai ši knyga apie tą mergiotę ir kaip ji mokosi išgyventi. Iš pradžių kartu su kaimyne, paskui jau visiškai viena. Vanduo kyla, karštis taip pat, dieną gyventi tampa nebeįmanoma. Žmonės tampa nakties gyviais. Klausant man vis tiek mergiotės tėvukui noris su irklu vožtelėt per galvą, kad to vaiko neišvežė, nors, žinia, ir visur kitur tikrai ne rojus. Na, bent jau medžiuose kol kas gyventi nereikia. Nelabai man buvo aišku išgyvenimo scenarijus mintant beveik vien žuvimi. Gal praklausiau kažką, bet jei nėra žemės, nėra gi jokių grūdinių kultūrų, nu, nieko, gal jie ten meldus valgė jau, nežinau.

Tai taip gavos, kad klimato dalis buvo labai įdomi, šeimos ir mergaitės – pradžioj tikrai neblogai, daug įtampos, bet paskui jau tokios skeptikės kaip aš nelabai neįtikino, bet šiaip tai nekeliant kartelių iki olimpinio lygio, tai visai gerai klausėsi. Taigi, kaip audio užskaitau, nors su autore tai tikrai turėčiau apie ką pasiginčyti.

Projektas “Sveika, Marija” / Project Hail Mary

~ kzL ~ 2 Comments

Labai patiko man klausyti Project Hail Mary! Aš šiaip nuo vaikystės didelė mokslinės fantastikos gerbėja ir labai mėgstu filmus apie kosmosą, jei jie nėra visiškai idiotiški (Interstellar net “sudalyvavau”, kai biškį gavau narkozės po gimdymo – buvau šviežiai pažiūrėjus ir mano sąmonė palaimingai nuslydo į tuos paralelinio pasaulio kubus). Kaip audio knygai ši- tobula knyga. Aišku, dėl angliškų chemijos terminų biškį pablūdinau ten, bet nieko tokio, nebūtinai ir lietuviškai būčiau galėjus chemijos formulėm įrodyti, kad viską labai ten jau supratau.

Šiaip man labai patiko autoriaus idėja – globalinio atšilimo kontekste, staiga CO2 ir metanas pavirsta Žemės gelbėtojais, nes labai staigiai mažėja Saulės aktyvumas ir Žemėi gresia ledynmetis. Šiluma dabar deficitas. Reikia daug ir greitai. Kad išlaikyti šilumą, žmonės net priversti visaip “judinti Žemę”, kad tik į atmosferą patektų kuo daugiau metano. Atpasakojimo nerašysiu, bet išsiaiškinus, kas tą Saulės energiją “vartoja” tenka greitai susiruošti tarpgalaktinei kamikadzinei misijai į žvaigždę, kuri “neužkrėsta” ir išlaiko stabilų aktyvumo lygį. Reikia išsiaiškint, kodėl.

Bet čia jau viskas narpliojais knygos eigoje, nes pačioje pradžioje mes tiesiog susitinkame su žmogumi, kuris, kaip paaiškėja yra kosminiame laive ir ką tik pabudo iš keleto metų trukusios dirbinai sukeltos komos. Atmintis kiek sutrikusi, tad visa knyga mūsų herojui yra kaip atminties sugrįžimas, suvokimas, kas jis toks, kodėl šitokiu greičiu lekia link tolimos žvaigždės ir koks misijos tikslas. Vykdamas į šią kelionę, jis jau žino, kad nesame vienintelė gyvybės forma visatoje, tad ar sutiks dar ką nors ir koks bus Žemės ir jo paties likimas?

Jei nesi chemijos ir eksperimentų mėgėja/as, tai antroj knygos pusėj gal gali veiksmas kiek prailgti visokios hipotezės, eksperimentai ir bandymai, bet jei mėgsti sifi, tai labai rekomenduoju. Projektas “Sveika, Marija” – tikras saldainiukas.

________________________________________

Prisiminimui citata, kuri prajuokino:

Humans leak. Grose!

Anxious People / Nerimo žmonės

~ kzL ~ Leave a comment

Knygą išsirinko sausiui mano darbinis knygų klubas, tokios knygos, žinia labai gerai klausosi, tai ėmiau ir knygą suklausiau. Ir gavosi tokia visai gera Kalėdinės-naujametinės nuotaikos knyga. Gerietiška tokia, teigiama ir labai Backmaniška. Labai tinkama biškį nuotaikai pakelti, biškį paliūdėti, labai fainą filmą bus galima pastatyt. O šioje, kaip ir kitose autoriaus knygose, vieniši, liūdnose ar beviltiškose situacijose atsidūrę žmonės, kuriuos ištinka koks nors kitas žmogus ar žmonės – ar koks gerietis, ar koks atsiskyrėlis, ar dar koks nors keistuolis, kuris niekaip nesutinka atsikabinti paprastuoju būdu ir gaunas taip, kad naiviu atkaklumu pramuša ledus. O tada visiems faina ir būna Kalėdinė nuotaika.

Nieko apie siužetą nepasakosiu, nes labai čia lengva prispoilinti. Man dabar įdomiausia, kaip knyga buvo išversta į lietuvių kalbą, ar dialogai išliko tokie patys žavingi, ar knyga nenubanalėjo, kaip kartais gaunas su lengvų knygų vertimais. Dar labai smalsu, kaip “Nerimo žmonių” vertėja sužaidė su kai kurių knygos veikėjų gimine – nežinau, kaip švediškai, bet angliškai kuo puikiausiai ją galima nuslėpti po “bank robber”, o štai lietuviškai jau sunkiau – čia jau išsiaiškinsiu per knygų klubo susitikimą.

Rekomenduoju skaityti, kai nekokia nuotaika, tamsu, sunku ir norisi kažko mielo.

The Book of Goose

~ kzL ~ Leave a comment

Jau seniai neskaičiau (šios klausiau, tai neklausiau) knygos, kuria taip netikėčiau. Kažkoks netikėjimas prasidėjo nuo autorės ir viršelio (beje, tikrai labai gražaus, bet ar tikrai labai europietiškas?) – pagal jį tikrai nesitikėtum, kad knyga bus apie pokario Prancūzijoje gyvenančias dvi mergaites paaugles. Knygos įskaitytoja irgi skaitydama kartais įmeta akcentą, tai tokia košė galvoj gaunasi ir niekaip nesusiveda galai. Kur jie susives, jei viskas dirbtinai bandoma suklijuot. Ne mano reikalas, apie ką nori autorė rašyt ir kur jos veikėjai turi gyvent, bet nu, seriously, kinų kilmės rašytoja, gyvenanti JAV rašo apie pokario Prancūziją ir Angliją? Kam? Ta istorija puikiausiai galėjo gyventi JAV, kaip ir autorė, ir gal net atrodytų ne tokia netikroviška.

Kadangi netikiu knyga, tai, sorry, spoilinsiu, tai jei galvojat skaityt, toliau nebeskaitykit. Perklausius knygą pradėjau žiūrinėti recenzijas ir nuomones, nieko jos man ten nepadėjo įžvelgt- pilna ir susižavėjusių knyga, ir tokių nesusipratėlių kaip aš. Labiausiai mane nustebino knygos siejimas su Ferrante mergaitėmis, tai nieko panašaus man nepasirodė, gal labiau, sakyčiau, nesėkminga Ferrante draugystės kopija, nei panašumas, o ir pati istorija ale kažkokia Francoise Sagan refleksija – dvi kaimo mergiotės sugalvoja parašyti knygą (vėliau knygoje ir minima, kad po šios istorijos knygą išleido Sagan).

Fabienne – dueto smegenys, bet Agnes tokia lyg ir išvaizdesnė, ir gražiau rašo, tai gudruolės Fabienne prastumiama kaip autorė. Savo rašliavą jos parodo kaimo paštininkui, kuris nusiunčia rankraštį leidėjams, šie susižavėję knygą išleidžia. Išsigandusios, kad paštininkas išduos autorystės paslaptį, mergos apkaltina paštininką priekabiavimu ir šis turi išsikelti iš kaimo. Tuo tarpu, visi ošia ir žavisi Agnes, ir vienos internatinės mokyklos Anglijoje vadovė, pakviečia Agnes į Angliją metams alia Erazmusui – tobulinti savo įgudžius, mokintis kalbos ir tt. Po keletos mėnesių Agnes baisiai nori namo ir bando mokyklos sodininką prikalbint paskolint jai pinigų pabėgimui (net siūlo jam tuoktis). Viskas išaiškėja, vargšą sodininką išmeta ir baisioji direktorė galiausiai sutinka Agnes paleisti namo. Ši grįžta, kaimas niekaip nereaguoja, Fabienne nutolusi, pabėga su keliaujančiu cirku, o Agnes galiausiai išvažiuoja iš kaimo ir, ištekėjus už amerikiečio, atsiduria Amerikoje. Fabbiene grįžta į kaimą nėščia, gimdydama miršta. Nuo to ir prasideda knyga, kad Agnes prisimena savo draugę.

Kažkokia man knyga apie nieką. Didžiausia knygos drama – ar Agnes pasipriešins bjauriosios direktorės norui skaityt jos korespondenciją, ar ne. Pusė knygos veikėjų išviso iš piršto laužti. Ta direktorė kažkokia nei į tvorą, nei į mietą, iš tokios formalios poniutės vienu momentu pavirsta į raganą ir skaitytojai turim išsigąsti ir pajausti knygos sąsajas su pasaka. Nu, žodžiu galvojau Nobelistas bus silpniausia metų knygą, bet šita tai ir Nobelistą nuneša. Nerekomenduoju visiškai, jei pavyks, grąžinsiu audible atgal. Pavyko, galima pamiršt apie ją.

Drakula

~ kzL ~ Leave a comment

Kažkaip gyvenime prasilenkiau tiek su šiuolaikiniais, tiek su klasikiniais vampyrais – nei skaičiau knygų, nei mačiau filmų, gal kažkada labai seniai “Interviu su vampyru” ir viskas. Kartais net pačiai keista, kaip taip buvo įmanoma iškristi iš vampyrinio konteksto, ypač visų saulėlydžių ir seilėtekių. Bram Stoker “Drakulai” neturėjau jokių lūkesčių, na, galvojau, jei jau visai bus neįdomu, kažkaip perskaitysiu tuos 400 puslapių bendro vampyrinio išsilavinimo vardan, ir pati buvau didžiai nustebusi, kaip puikiai parašyta knyga, kaip skaniai skaitėsi. Žinoma, knygoje yra visokių laikmečio ypatybių – moterys labai trapios ir jautrios, nuolatos išblykšta, o vyrai visi pasiryžę mirt už garbę ir teisingumą. Bet, matyt, buvo visai gera skaityti apie pradingusį pasaulį, kuriame, išskyrus paranomalius reiškinius, viskas taip paprasta ir aišku.

Ir buvo baisu! Skaitydama vakarais būčiau mielai ant kaklo pasikabinus rumunų kaimiečių dovanotą kryželį ar pasidabinus česnakų vainiku. Ir nuostabaus grožio “lūpos kaip vyšnios” vampyrės karstuose ar į langus besidaužantys šikšnosparniai vampyrai jaukumo tikrai nesukuria.

Likau, žodžiu, pati nustebus, kaip labai man patiko ta siaubo pasaka. Jei sugalvosit skaityt, dėl viso pikto ant naktinio stalelio pasidėkit česnako galvą. Kai perskaitysit, galės keliauti atgal į virtuvę.