Iš dangaus nukrito trys obuoliai

Dabar tai prašom pasiruošti, nes bus vien tik pagyros. Nu, nuostabi knyga, kurią baigus norisi pradėti iš naujo. Kiek atsimenu, paskutinį kartą taip buvo su Elizabeth Strout “Olive Kitterige”. Nedaug beliko šių metų ir smalsu, kokių gėrybių dar suskaitysiu, bet vienareikšmiškai ši knyga bus tarp metų geriausių, taip pat ir viršelių. Tad trys bravo keliauja autorei, vertėjai Almai Lapinskienei ir dizainieriui Tadui Šiaučiuliui. Ir milijonas ačiū Balto leidyklai, kad pasirinko knygą išversti, nes aš tinginė rusiškai neskaitau.

Tai jau čia ir būtų galima baigti, nes “Obuoliai iš dangaus” yra iš tų knygų, kur užtenka pasakyt, kad labai gerai. Aišku, leidykla biškį paspoilino ant viršelio, na, jiems reikia knygą parduoti, bet aš knygą skaičiau nuo pradžios, ne nuo pabaigos (nugarėlės 🙂 ), tai man reikalo spoileris nepagadino. Rekomenduočiau ir jums to malonumo nepasigadint ir pasinerti į tokį magišką mažo neprieinamo kaimelio gyvenimą, kuriame sutelpa kartų kartos, vyksta stebuklai ir kliaujamasi nuojautomis. Beje, jei jums su švelnia gyvenimo magija ne pakeliui, tai kaip nors jau su šia knyga prasilenkinte. Man šios knygos magija taip sudozuota, kad ji tiesiog yra žemišką ir nežemišką gyvenimą jungianti gija – visiškai natūrali, įtikinama ir be jos niekaip.

Jau pirmame puslapyje skaitytojas susipažįsta su Anatolija, kuri nusidirbus visus darbus atsigula mirti. Kodėl ji taip susigalvojo, surašyta knygoje, kaip ir jos, jos kelių kartų protėvių ir su Anatolija susijusių žmonių – giminių ir kaimynų – istorijos. Kaip pro kaimą ėjo negandos, kokie prieš tai ėjo ženklai ir kaip ženklai atkeliavo iš tolimos praeities, kas ir kaip tas negandas pakėlė, o kas atsitiko su nepakėlusiais. Man ši knyga kaip daina – tokia poetiška, ilgesinga, duoklė praeičiai ir kartu išėjusių įamžinimas – aš irgi norėčiau tokios giesmės apie savo giminę.

Ir dar pasidalinsiu tokia smulkmena, kuri vainikuoja visą kūrinį ir kuria pasidalino poetas ir vertėjas Marius Burokas – knyga pabaigta fraze, kuria baigiamos armėniškos pasakos: “O naktis kerės, […], ir vėsiuose savo delnuose ritinės tris obuolius, kuriuos paskui, kaip byloja maraniečių sakmės, numes iš dangaus ant žemės – vieną tam, kas matė, kitą tam, kas papasakojo, o trečią tam, kas klausėsi ir tikėjo gėriu”. Tai va, kiekvienam romano skyriui po burnoje tirpstantį obuolį. O perskaičiusiems bonus obuolys – dar keletas nuostabių ir neapsakomai jautriai parašytų apsakymų, tokių, kur noris, kad nesibaigtų, garbės žodis.

Apsakymas “Berdas” – ir graudus, ir juokingas. Man gražu, kur graudu.

Sausis apie sniegą – “Atsibundi ryte – o už lango lyg trintuku ištrintas pasaulis. Tiktai šen bei ten matai tarsi brūkšteltą pieštuku galelį medinės tvoros ar vežimo paliktas vienišas kelio provėžas.”

Rugpjūtis; “Rugpjūtis ateina ankščiau, nei tu laukei. Ankščiau, nei pasirengei suvokti, jog atrodžiusi amžina vasara – baigiasi. Kone pralėkė. […] Rugpjūtis, laikas sulėtėjo ir pakėlė daiktų esmę.”

Gruodis: “Kai į perėją ateina žiema, žmonėms kuris laikas išsenka žodžiai. Tai palaiminga ir gydanti nebylystė – tylėk, žiūrėk pro langą, pratinkis prie savęs.”

Apsakymas “Karas”

“Didvyrių veidai visada labai paprasti, tai tik filmuose jie demonstruoja raumenis ir žandikaulius, galbėdami pasaulį. Tikrųjų didvyrių veidai visada labai paprasti.”

Už knygą dėkoju leidyklai “Balto”.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s