Tikrai nesitikėjau, kad taip išlaukta knyga taip sunkiai skaitysis. Į tarpą vos ne pora knygų perskaityta, kažkaip netraukė nors tu ką, beveik jau galvojau, kad gal net nebaigsiu. Nebuvo ir kad nepatiktų, labiau kažkaip piktybiškai netraukė ir tingėjau skaityt. Gal ir šiaip koks blokas, nežinau. Tik kad kažkaip sukosi mintis, kad Ocean Vuong gal labiau būtų pavykę kokie short stories, nes vietom tokie gražūs teksto gabalai ir taip sugroja gražiai, o vietom taaip nusibosta. Tai tuose gražiuose gabaluose Vuong visą savo poetiškumą išrašo – kaip pavyzdžiui, pavadinime. Tikrai. Gražu, net prisibraukiau knygą. Bet tos visumos kažkaip pritrūko.
Ši knyga – nuolatinė savo tapatybės paieška. Nežinomo baltojo dukra vietnamietė – Vietnamo karo palikimas. Be vietos Vietname, be vietos Amerikoje. Pastarojoje, ne tk be vietos, bet ir be kalbos. Svetimai šaliai ji kalba sūnaus lūpomis, o sūnus savo vienišai darbuose paskendusiai motinai jai nesuprantama kalba rašo laišką apie savo, jos ir jos motinos gyvenimą. Apie vienatvę ir apie bendruomenės ir bendrumo ilgesį, apie meilę, balansuojančią tarp palaimos ir skausmo, ir, aišku, nusivylimo, kaip be jo. Liūdna knyga, kurioje viltingai ieškoma šviesos.
Įdomu, kaip jums sekės skaityt.
knyguziurkes.com 
O kaip gaila, kad nesisekė Jums su šia knyga! Man taip nepaprastai patiko, gal bet tempė iki metų knygos mano asmeniniame tope pernai. Bet gal todėl, kad man teksto gražumas pagrindinis veiksnys skaitant knygą.