Pavasario kiemas

Labai japoniška knyga, tai tikriausiai patiks visiems, kuriems patiko tokio tipo knygos kaip “Kombinio moteris”. Tik šioje knygoje viskas dar labiau išplaukę ir veikia labiau pastatai gal nei žmonės, kad ir kaip keista taip būtų sakyti.

Prisipažinsiu, jei būtų buvus stora knyga, greičiausiai nebūčiau perskaičius, bet kai plona, tai perskaičiau ir nesigailiu, nes vėl buvau panardinta į tą japoniškų knygų keistuolišką kraupokos vienatvės atmosferą. Nu, jie ten taip susigrūdę toj Japonijoj, gyventojų tankumas aštuonis kartus didesnis nei Lietuvoj, bet tie knygų veikėjų dažnai mažulyčiai buteliai daugiabučiuose yra vienatvės galaktikos, kur kitas žmogus per kokį šviesmetį geriausiu atveju.

Šiame romane nugriauti ruošiamo namo kaimynai susipažįsta, nes Niši pamišusi dėl šalia daugiabučio stovinčio namo, apie kurį viena menininkų porelė išleido fotoalbumą. Niši įsiprašo į Taro balkoną, nes iš ten tas namas geriau matosi. Vėliau Niši, susipažinus su ten gyvenančia šeima, įsiprašo ir į patį namą, kuriame jai svarbu iššniukštinėti kiekvieną nuotraukose matytą kampelį (dėl to net ryžtasi vienai crazy intrigai). Reikia skubėti, nes kaip kad ruošiasi nugriauti daugiabutį, gali nugriauti ir šį namą, tada jis links tik nuotraukų albume.

Knyga gal būtų visai nesurezonavusi, jei ne tas namų perstatymas. Kai buvau Niujorke, stebėjausi, kaip dėl žemės brangumo griaunami tipiniai seni raudonų plytų namai ir statomi stikliniai dangoraižiai. Kažkaip žiauriai gaila man tų namų buvo. Miestas visiškai pasikeičia ir niekada nebegali sugrįžti į tokį, kokį palikai. Taip ir knygos personažai gaili besikeičiančio miesto, kuriame neliks jų prisiminimų liudininkų.

Tokia va keistuoliška knyga. Visai nieko, kai pagalvoju. O už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

Drugelių kalnas

Įdomiai čia su šita knyga. Pasikabinėt norisi nemažai, bet kažkaip taip gražiai parašyta, labai graži kalba, kažkaip labai malonu skaityt. Nors, paskaičius interviu su autorium, jau pradedu galvoti, kad tiesiog taip labai gerai išversta, kad net pagerinta, na, tiesiog man toks atotrūkis tarp to, kaip knyga vystoma ir to, kokia kalba pasakojama.

Įpusėjus knygą atsirado jausmas, kad knygos veikėjai užgrobė knygos autorių ir jo nebeklausė. Pagal knygos aprašymą lyg ir tikiesi, kad čia Tristano ir Hedos istorija, bet labai didelę romano, kurio tikėjaus būsiančio daugmaž psichologinio, perima vietinis konsteblis Altamontas (tiesa, man visai patiko, kaip detektyvų rašytojas Tristanas su konstebliu susiejamas), o su juo knyga virsta detektyvine, per jį į siužetą ateina jo duktė Filomena, kurios meilės istorijai autorius skiria nepagrįstai daug laiko ir ta istorija nelabai aišku, kam iš viso reikalinga. Vėliau dar į siužetą įsipina Hedos sesuo Grėtė, kuri vėlgi labiau nukreipia dėmesį nuo Hedos personažo, nei jį sustiprina. Kaip šalutinei veikėjai kažkaip autorius jai skiria per daug dėmesio.

Iš viso šito gaunas, kad nebeaišku, kas tie pagrindiniai, o kai tikiesi kažkuriuos būt pagrindiniais, tai tada jie neišvystyti kažkokie, nes man taip ir nepaaiškėja charakterių niuansai ir priežastys dėl ko , pvz., Tristanas yra toks koks yra, o Heda tokia, kokia yra. Liko tokie pakibę ore man jie ir tai yra didžiausias knygos minusas.

Bet, kaip jau minėjau, kažkaip gražiai parašyta, tad visai smagiai susiskaitė, biškį kelionių egzotikos, tropinio Belizo ir netropinės Norvegijos, biškį uragano, biškį detektyvo ir kiek netikėto istorijos išrišimo. Visgi sakyčiau, kad labiausiai vykusi būtent Altamonto linija, reikėjo jam ir atiduoti knygą, jei jau jis ją užvaldė. Apie atsiskyrėlius džiunglėse gyvenančius įsimylėjėlius galima atskirą knygą parašyt. O šioji puikiai tiks vasarai.

________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”