Įdomiai čia su šita knyga. Pasikabinėt norisi nemažai, bet kažkaip taip gražiai parašyta, labai graži kalba, kažkaip labai malonu skaityt. Nors, paskaičius interviu su autorium, jau pradedu galvoti, kad tiesiog taip labai gerai išversta, kad net pagerinta, na, tiesiog man toks atotrūkis tarp to, kaip knyga vystoma ir to, kokia kalba pasakojama.

Įpusėjus knygą atsirado jausmas, kad knygos veikėjai užgrobė knygos autorių ir jo nebeklausė. Pagal knygos aprašymą lyg ir tikiesi, kad čia Tristano ir Hedos istorija, bet labai didelę romano, kurio tikėjaus būsiančio daugmaž psichologinio, perima vietinis konsteblis Altamontas (tiesa, man visai patiko, kaip detektyvų rašytojas Tristanas su konstebliu susiejamas), o su juo knyga virsta detektyvine, per jį į siužetą ateina jo duktė Filomena, kurios meilės istorijai autorius skiria nepagrįstai daug laiko ir ta istorija nelabai aišku, kam iš viso reikalinga. Vėliau dar į siužetą įsipina Hedos sesuo Grėtė, kuri vėlgi labiau nukreipia dėmesį nuo Hedos personažo, nei jį sustiprina. Kaip šalutinei veikėjai kažkaip autorius jai skiria per daug dėmesio.

Iš viso šito gaunas, kad nebeaišku, kas tie pagrindiniai, o kai tikiesi kažkuriuos būt pagrindiniais, tai tada jie neišvystyti kažkokie, nes man taip ir nepaaiškėja charakterių niuansai ir priežastys dėl ko , pvz., Tristanas yra toks koks yra, o Heda tokia, kokia yra. Liko tokie pakibę ore man jie ir tai yra didžiausias knygos minusas.

Bet, kaip jau minėjau, kažkaip gražiai parašyta, tad visai smagiai susiskaitė, biškį kelionių egzotikos, tropinio Belizo ir netropinės Norvegijos, biškį uragano, biškį detektyvo ir kiek netikėto istorijos išrišimo. Visgi sakyčiau, kad labiausiai vykusi būtent Altamonto linija, reikėjo jam ir atiduoti knygą, jei jau jis ją užvaldė. Apie atsiskyrėlius džiunglėse gyvenančius įsimylėjėlius galima atskirą knygą parašyt. O šioji puikiai tiks vasarai.

________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”