Klausymo ragelis

Daug triukšmo dėl klausymo ragelio, o gal pasaulio triukšmas per klausymo ragelį? Iki tol, kol gavo tokią dovaną iš savo draugės devyniasdešimt dvejų Mariana Leterbi ramiai gyveno savo pasaulyje su savo mažais rūpesčiais ir katėmis. Tas pasaulis toks žavingai lėtas ir ramus ir, atrodo, kam gi senutėlė galėtų trukdyti, o bet tačiau piktosios raganos rolę knygoje gavusi marti jau įkalbino savo vyrą senutę iškraustyti į senelių namus.

Tiesa, marti net nenumano, kad anyta iškeliauja patirti savotišką antrą jaunystę (juokauju, žinoma), bet toks jausmas ištinka, kai senelių globos namų vadovai bando perauklėti gyvenimo saulėlydyje esančias bobutes lyg kokias mokines – viena per daug tinginiauja, kita per daug valgo ar kitaip “nusipelno” bulvių skutimo bausmės. Beveik pionierių stovykla. Na, gel ne pionierių, bet kokio perauklėjimo tai tikrai, lyg senolės dar turi šansą “pasitaisiusios” būti paleistos gyveniman.

Na, bet visa šita dar nieko – ant senelių namų sienos, tiesiai prieš mūsų mielosios Marianos akis, gašliai markstosi vienuolė, kurios gyvenimo istorija – kažkas panašaus į silva rerum kvadratu. Neišduosiu, kiek dar visko tiko ir atsitiko, buvo ir pražuvo ir kaip galiausiai pasaulis apsivertė, kas mirė, o kas išgyveno. Jei galvojat, kad įsivaizduojat, tai labai klystat, nes Leonoros Carrington fantazija, na, žinote, akis kumpyje ir panašiai (pagooglinkit). Ir tas klausymo ragelis toks metaforiškas man, kaip slaptas teleportacijos kanalas, kaip kokia kriauklė, kur, kol nepridedam prie ausies, net neįtariam, kad slepia jūrą.

Savelijaus dienos

Ech, “Savelijaus dienos”, prigirtoji, nunešusi Rusijos auditoriją. Laukiau laukiau toks ekstazės ir nesulaukiau, deja. Taaip gaila, kad net nežinau. Galvojau bus koks naujasis mano Šiškinas. Gal bus kada nors, bet už ką Vodolazkinas prigyrė, taip ir neatradau. Ir taip bandžiau suprast, ir anaip – ir per katiniškąją prizmę, ir per žmogiškąją, ir per keruakiškosios kelionės. Tai gerai, kad nestora, bent pabaigiau.

Bet buvo vietomis kad ir patiko. Tik kažkodėl ne katinai, o patiko žmonės – tokie kirgizai nuo Isyk Kulio ežero Kirgizijoj (net paguglinau tą Isyk Kulį). Tokie geriečiai nabagai, kuriems Rusijos baisynuose geriau nei savam kaime (o kaip tada tam kaime…) ir nuo kurių nusisuka kirgizų merginos, nes ką čia su kaimiečiais susidėsi. Žodžiu, pas kirgizus švelnaus Savelijaus vardo katinas tapo Temiržanu.

O knyga apie katiną, kuris, visiems gerai žinoma, mėgsta vaikščioti vienas. Na, bent jau iki tol, kol ištinka meilė. O su meile, žinia, būna reikalų – apsunkina ir komplikuoja gyvenimą. Net katinišką.

_____________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Literra”

The Dogs of Riga

Kurt Wallander #2 Šis detektyvas išleistas 1992 metais ir, nors ir gal truputį senokas, mūsų auditorijai labai įdomus, kadangi veiksmas iš Švedijos persikelia į tų laikų Latviją. Labai įdomu paskaityti, kaip mes tuo metu atrodėm vakariečiams, kaip jie matė mūsuose susidariusią politinę situaciją, ir, iš tikrųjų, apskritai faina, kad Henning Mankell atkreipė dėmesį į politinius kaimynų reikalus ir savotiškai supažindino savo auditoriją su šalimis, esančiomis kitoje jūros pusėje. Įsivaizduojate, ten ne kažkokia Sovietų Sąjunga, o vietoje nenustygstančios tautelės, bandančios išsivaduoti iš sistemos ir surasti savo identitetą.

Pats siužetas, nors ir gražiai parodė, kokios intrigos virė valstybių vidaus oganuose – policijoj, muitinėj, kur reikėjo išsiaiškinti, kas kurioje pusėje yra, bet šiaip truputį perspaustas, na, nes gi nebuvo taip, kad kažkas su automatu gatvėj lakstė ir šaudė žmones. Nors gal man vaikui taip atrodė? Labai gerai atsimenu, kaip atsivertus laikraščius žiūrėdavau, ar susprogdino kokią mašiną šiandien, ar ne. Šių dienų akim žiūrint atrodytų košmariškai. Žinoma, nereikia čia lygint su knyga, jei reikėjo patirštint, tai ir patirštino. Ir tikrai gan gerai atskleidė sisteminį lūžį ir tuometę niūrią atmosferą – kai žiemą viduj šalta taip par kaip ir lauke, radiatoriai vos drungni, kaip ir “karštas” vanduo iš krano, maistas, neegzistuojanti kava ir tt.

Taigi, kaip matot, nedetektyvinė pusė šioj knygoj man buvo daug įdomesnė nei detektyvinė, kur vieną rytą jūros pakrante Švedijoje vaikščiojanti moteriškė aptinka gelbėjimosi valtį su dviem pasipuošusiais lavonais. Aaaaaaa!

Faceless Killers

Pasakysiu taip – audio knygos išgelbėjo mano Velykas. Kadangi nesu maisto darymo fanė, o karantinas privertė kažkaip užsiimti tradicijų palaikymu, tai šeštadienį pjausčiau tokioj dzen ramybėj nepykdama, kad niekas nepadeda, kad ilgai trunka, kad daug pjaustyt, nu, tokia meditacija gavosi, būčiau ir daugiau ten visko pripjausčiusi mielai, kad tik galėčiau ramiai klausyt. Ir laikas nejučia prabėgo. Tai štai Henning Mankell buvo tas mano Velykų šeštadienio gelbėtojas. O knygą pasirinkau paprastuoju būdu – audible įtraukė į mano prenumeratą kaip priedą, tai dabar bus daug Mankell klausymo, visas serialas.

O siužetas – gan atokioje sodyboje nužudomas senas ūkininkas, jo žmona randama dar gyva, bet labai sunkios būklės. Kas gi galėtų būti suinteresuotas ir kam taip žiauriai žudyti, juk, pasak kaimynų, senjorai tikrai nelaikė pinigų namuose, tuo labiau, kad nelabai jų ir turėjo perteklinių? Ar tikrai? Taigi, susipažinkite su Kurt Wallander, inspetoriumi, kuriam teks išnarplioti bylą, kurioje pradžioje lyg ir nelabai yra už ko užsikabinti. Bet po truputį, pametant kelią dėl takelio ir vis nueinant šunkeliais, siūlų kamuolys pradedamas vynioti.

Kadangi jau perskaičiau ir antrą serialo detektyvą, tai jau pastebiu fainą Mankell tendenciją, kad byla kaip ir laikoma baigta, lyg ir viskas aišku, bet kažkoks tvyro netikrumo jausmas, kad dar ne pabaiga arba tiesiog aklavietė su tikimybe, kad byla liks neišspręsta. Ir tada kažkoks netikėtas minties posūkis, vos ne koks deja vue, kuris visiškai pakeičia perspektyvą ir išsprendžia rebusą. Saldainis skaitytojui. Dar patiko, kad nepersunkta žiaurybėm ir jų smulkmenišku detalizavimu. Kaip tik mišrainių pjaustymui.

Picofalkonės šunsnukiai

Na, po visokių niūrių skandinaviškų detektyvų ir trilerių su kraujo fontanais ir žiauriais piktadariais, šis itališkas man pasirodė toks neapolitiškai atsipūtęs, su romantiškais pamirksėjimais ir kavos pagėrimais. Na, žinoma, yra detektyvui privalomas lavonas, įtariamieji, meilužės, meilužiai ir visokios po uniformomis tūnančios asmeninės paslaptys, bet jos tokios kažkokios nedramatiškos pasirodė (ne blogąja prasme).

Picofalkonės komisariate ką tik išspyrė beveik visus senuosius darbuotojus – nesudrebėjo rankelė jiems siekti netikėtai atsiradusios progos apsitvarkyti finansines problemėles. Iš įvairių komisariatų buvo suburta nauja komanda, kurią sudarė, galima sakyti, visokie pareigūnai nepritapėliai, ar šiaip nusižengėliai – vienam gal ginklas nelaiku iššovė, kitas rankų nesuvaldė, trečias dar šis bei tas. Štai iš tokių ir tenka suformuoti naująją komandą. Ne tik suformuoti, bet dar ir sužibėti, kad kas nors nesugalvotų šio mažyčio skyriaus apskritai uždaryti. Notaro žmonos žmogžudystės išnarpliojimas – puiki proga.

Rekomenduoju poilsiui, atokvėpiui nuo skandinaviško niūrumo.

__________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Balto.

Orfėjas

Jau seniai nesiklausiau tiek daug muzikos. Neįsivaizdavau, kad galima muziką skaityti knygoje. Aha, būtent taip skaityti – kada muzikos kūrinyje įstoja kokia fleita ar kitas instrumentas, ką jis sako, su kuo susipina, kur nugrimzta. Iš tikro gali atrodyti, kas per nesąmonė, skaityti tokius aprašymus – tikra nuobodybė, bet kai skaitai ir klausai vienu metu – negali patikėti, kad taip gali būti – muzika ne natom, o žodžiais ir dar taip užburiančiai. Galvoju, kad daugelį skaitytojų užknis tas aprašinėjimas, kaip užkniso nesibaigianti mano numylėta “Medžių istorija” – aš po šios knygos supratau, kad Powers yra mano rašytojas, kurio įkvėpta galėčiau prisirakinti prie pjaunamo medžio ar skaityti nesibaigiančius išprotėjusio kompozitoriaus muzikos, kuri man tikriausiai nė nepatiktų aprašymus. Beje, neįsivaizduoju, gal Powers pats yra koks neišsipildęs kompozitorius ar muzikantas, kad sugebėjo parašyti tokią muzikinę knygą.

Šioje knygoje ne tik profesinė kartais sėkminga, o dažniau nesėkminga kompozitoriaus kelionė, bet ir jo gyvenimas, pasirinkimai, meilės, savotiškai šventas naivumas, tobulumo ar dieviškumo muzikoje paieškos, nuvesiančios herojų pačiais keisčiausiais keliais. Kartu tai ir paskutinė herojaus kelionė per savo gyvenimą, susitikimas su moterimis, kurias mylėjo, draugais, su kuriais daug išgyventa.

Puiki knyga, nuostabus vertimas (tikriausiai originalas man būtų gerokai per sudėtingas skaityti), ir superinis viršelis, kuriame ir knygos pabaiga ir ląstelėje telpantis visatos sprogimas.

_____________________________

Už knygą labai dėkoju leidyklai “Alma Littera”.