Saldžioji Darusia

Nedidelė laimė žmonėm gyvent valstybių pakraščiuose, pasieniuose. “Saldžioji Darusia” apie įvykius Šiaurės Bukovinos huculų dalyje, dabartinėje Vakarų Ukrainoje. Žemės, kurios pirmajame XX amžiaus penkiasdešimtmetyje iškentėjo dvidešimties valdžių pasikeitimą. Įsivaizduojate? Nuo Austrijos-Vengrijos monarchų iki rumunų ir galiausiai sovietų. Nutryptos žemės, kur kiekvienam naujam atėjūnui rūpi pamokyti prieš tai buvusius “priešus”, o šiems išėjus, vis iš naujo suguža kiti išvaduotojai. Ir taip be pabaigos.

Knygos pradžioje skaitytojas susitinka su kaimo keistuole Darusia. Vieni ja vadina kvaile, kiti luoše, o treti “saldžiąja”, lyg saldumas būtų meilybinis kvailumo užvadinimas. Iš tikro, pasimiršo kaime, kodėl ji saldžioji, nemažai gi laiko praėjo, nuo įvykių, kurie pavertė Darusią nebyle ir keistuole. Žiaurus ir skaudus tas saldumas.

Viena iš romano įdomybių – kaimo pletkų intarpai, kur bobelės tratatuodamos liežuviais tiek juodina, tiek prausia. Visi kaime viską mato, visi viską žino, o jei nežino, tai sugalvoja – niekas neliks nepastebėtas, neapipletkintas. Na, ir, žinia, pletkams nebūna gero elgesio, kaip besielgsi, visada bus blogai ir taisytinai. Tie pletkai lyg prisijungimas prie kaimo sąmonės, nes pažiūrėjus gi lyg ir viskas taikiai ir ramiai atrodo, o po ta ramybe, už tvorų kiek visko kunkuliuoja!

“Saldžioji Darusia” buvo įdomus susipažinimas su ukrainiečių autore ir su pasienių žmonėm (būtina pasigooglint žemėlapius, kad geriau įsivaizduotum). Rekomenduočiau visiems panašia knygptim besidomintiems. O iš tiesų aprašomi įvykiai ir išgyvenimai taip panašu į to laikmečio Lietuvos reikalus. Šiuo aspektu esame labai panašios tautos – ant didžiųjų valstybių kryžkelės.

The White Lioness

Kurt Wallander #3

Toks jausmas, kad ir miegot einu, ir keliuosi su Wallander. Kai rašau šį įrašą, esu jau esu perklausius dar vieną ir pusę kitos Wallanderio serijos, žodžiu, nėra net kada čia rašyti. Jau net pradedu galvoti, kad Wallanderis nemirtingas, nes man perklausant pusantros knygos per savaitę, gaunasi, kad vidutiniškai pusantro karto per savaitę su juo norima susidoroti žiauriuoju būdu. Kol kas likimas jam gailestingas.

Šioje “Baltojoje liūtėje” Mankell’is vėlgi pina international intrigą tarp Pietų Afrikos respublikos, kur Nelsonas Mandela ką tik paleistas iš kalėjimo ir pareigas einantis prezidentas planuoja taikų šalies išvedimą iš apartheido. Deja, deja, senosios sistemos palaikytojai nesnaudžia ir planuoja Mandelos žmogžudystę, o būsimą žudiką Švedijoje ruošia siaubūnas buvęs KGB agentas, kuriam nėr šioj žemėj nieko švento. Kėgėbistas net tik žiaurus, bet ir gudrus, tad Wallanderiui prisikasus iki ruso, pačiam tenka gelbėti savo gyvybę, maždaug gaunas, kad viskas apsiverčia ir pelė gaudo katę.

Šioji dalis patiko, bet kažkaip, žiūriu, labiau patinka, kai veiksmas orientuojasi į Švediją. Nors negaliu sakyt, apie PAR buvo įdomu paklausyt. Bet, žinokit, čia iš manęs objektyvumo labai nesitikėkit, nes Mankell’iui tikriausiai atleisčiau bile kokią kliurką. Na, meilė – akla ir t.t.

Kitų šalis

Ech, jaunosios Matildos meilė, kuri, atrodo, bus išvaduojanti, laisvės bilietas į suaugusių pasaulį, kuriame būsi savo gyvenimo šeimininkė. Aukšta, augalota mergina išteka už visa galva už ją žemesnio žavaus marokiečio ir su juo iškeliauja į jaunikio gimtąją šalį, prancūzų protektoratą. Vietoj išsvajotos laisvės jaunamartė susiduria su visiškai kita kultūra, dėl vyro užsispyrimo atgaivinti ūkį, atsiduria nuošalioje sodyboje, kurioje iš jos tikimasi padoraus musulmono žmonos elgesio.

Aplink beįsisiūbuojant nepriklausomybės reikalaujantiems maištininkams, Matildos ir Amino šeima tampa tokia – nepriklausanti nė vienai pusei, bandantys išsilaikyti neutraliai – nei kieno draugai, nei priešai, o gal priešai visų. Begalinė daugiabriaunė Matildos vienatvė – toli nuo namų, toli psichologiškai nuo savo kultūron grįžusio vyro, amžiams susaistyta su nauja šalimi jos pačios vaikų – protinguolės vienolių mokykloje auklėjamos dukrelės, musulmono tėvo namuose besimeldžiančios Mergelei Marijai, ir sūnaus – inkarėliai, pakabinantys moterį tarp dviejų pasaulių, kai Prancūzijoj tampi tik svečiu, o Maroke niekada netapsi sava.

Šis romanas labai atmosferinis ir vaizdinis, kaip skaitytoja labai aiškiai regėjau veikėjų akimis, išgyvenau, kas vyksta veikėjų galvose, nors, atrodo, kad niekas niekada nekalba, tik galvoja, susižvalgo, nutyli ir tyliai (ne visada, žinoma) išgyvena dramas. Leila Slimani meistriškai leidžia išjausti tiek Matildos, tiek jos dukrelės Aišos, tiek Amino jausmus ir išgyventi mintis. Neskaitydama knygos vis dar gyvenau tuose vaizduose ir jausmuose, lyg stovėčiau ir žvalgyčiaus į tolį nuo kalvos, ant kurios stovi sodyba.

“Kitų šalis” – marokietiškai prancūziška knyga, kuriai reikia naudinga pasigooglint kontekstą (tą padariau jau perskaičius knygą), nors, sakyčiau, visai naudinga būtų prieš skaitant perbįgt akim wikipedijos paragrafą apie XX amžiaus pradžios Maroko istoriją, kad būtų aiškiau, prie ko ten visokie kariai, tankai ir įtampos, ir iš kur marokietis Elzase. Ši knyga man taip pat buvo lyg laiko tramplinas (atbulinis) į M.Enardo “Vagių gatvę”, kurioje jaunas marokietis svajoja apie užsienietę, kuri būtų jo bilietas į Europą iš laike užstrigusio Maroko. Dvi viena į kitą iš skirtingų laikmečių žvelgiančios knygos – verta perskaityt abi.

__________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

Neortodoksiška

Tai paaats didžiausias klausimas apie šitą knygą yra – jei mačiau serialą, ar verta skaityti knygą? Keletą mėnesių ji pastovėjo eilėj, bet kai paskaičiau Laros Lempertienės interviu apie knygą – tiesiu taikymu keliavau prie lentynos. Tikrai verta paskaityti, juo labiau, kad serialas nėra identiška knygos kopija, man susiskaitė kaip panaši, bet visiškai kito žmogaus istorija. Ir knyga, žinoma, daug išsamesnė, nei serialas (nors ir serialas padarė įspūdį).

Knygoje labiau aiškinami chasidų papročiai, įpročiai ir visos protu nelabai suvokiamos keistenybės, pvz., gerai išmanančiu religines knygas žmogumi laikomas tik tas, kuris sugeba jose surasti landas, pro kurias galima išsisukti nuo griežtų ir labai tiesiogiai interpretuojamų nurodymų. Koks absurdiškas vaidinimas, kad laikomasi tradicijų. Vietoj to, kad eitų tiesiai, ten pat einama per aplinkui. Nes… (sugalvokite bet kokią į galvą šaunančią priežastį).

Labiausiai knygoje sukrečia su lytiniu gyvenimu susiję dalykai – kaip ištekėjusi (liežuvis nesiverčia sakyti) septyniolikametė moteris nežino, kad turi vaginą, kaip jaunavedžiai težino, kad… nesiplėsiu. Ir kaip žiauriai viskas baigiasi fiasko ir didžiulėmis fizinėmis ir psichologinėmis traumomis. Apie visos bendruomenės kišimąsi į lovos reikalus iš vis tyliu. Žinia, po Amerikos dangum visi randa vietos, bet kaip yra sunku suvokti, kad šitie dalykai vyksta Niujorke, kad būnant pasaulio visko centre, įmanoma nuo visko atsiriboti ir tą pasaulį išjungti. Kai Taros Westover knygoje “Apšviestoji” žemiškosios tamsybės vyksta kažkur užkampiuose, tai gal lengviau suvokti uždarumą, o čia.. Tai labai rekomenduoju, ypač besidomintiems kultūromis ir papročiais. Pats tekstas nesudėtingas, skaitosi kaip koks trileris.

___________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Balto.

Klausymo ragelis

Daug triukšmo dėl klausymo ragelio, o gal pasaulio triukšmas per klausymo ragelį? Iki tol, kol gavo tokią dovaną iš savo draugės devyniasdešimt dvejų Mariana Leterbi ramiai gyveno savo pasaulyje su savo mažais rūpesčiais ir katėmis. Tas pasaulis toks žavingai lėtas ir ramus ir, atrodo, kam gi senutėlė galėtų trukdyti, o bet tačiau piktosios raganos rolę knygoje gavusi marti jau įkalbino savo vyrą senutę iškraustyti į senelių namus.

Tiesa, marti net nenumano, kad anyta iškeliauja patirti savotišką antrą jaunystę (juokauju, žinoma), bet toks jausmas ištinka, kai senelių globos namų vadovai bando perauklėti gyvenimo saulėlydyje esančias bobutes lyg kokias mokines – viena per daug tinginiauja, kita per daug valgo ar kitaip “nusipelno” bulvių skutimo bausmės. Beveik pionierių stovykla. Na, gel ne pionierių, bet kokio perauklėjimo tai tikrai, lyg senolės dar turi šansą “pasitaisiusios” būti paleistos gyveniman.

Na, bet visa šita dar nieko – ant senelių namų sienos, tiesiai prieš mūsų mielosios Marianos akis, gašliai markstosi vienuolė, kurios gyvenimo istorija – kažkas panašaus į silva rerum kvadratu. Neišduosiu, kiek dar visko tiko ir atsitiko, buvo ir pražuvo ir kaip galiausiai pasaulis apsivertė, kas mirė, o kas išgyveno. Jei galvojat, kad įsivaizduojat, tai labai klystat, nes Leonoros Carrington fantazija, na, žinote, akis kumpyje ir panašiai (pagooglinkit). Ir tas klausymo ragelis toks metaforiškas man, kaip slaptas teleportacijos kanalas, kaip kokia kriauklė, kur, kol nepridedam prie ausies, net neįtariam, kad slepia jūrą.

Savelijaus dienos

Ech, “Savelijaus dienos”, prigirtoji, nunešusi Rusijos auditoriją. Laukiau laukiau toks ekstazės ir nesulaukiau, deja. Taaip gaila, kad net nežinau. Galvojau bus koks naujasis mano Šiškinas. Gal bus kada nors, bet už ką Vodolazkinas prigyrė, taip ir neatradau. Ir taip bandžiau suprast, ir anaip – ir per katiniškąją prizmę, ir per žmogiškąją, ir per keruakiškosios kelionės. Tai gerai, kad nestora, bent pabaigiau.

Bet buvo vietomis kad ir patiko. Tik kažkodėl ne katinai, o patiko žmonės – tokie kirgizai nuo Isyk Kulio ežero Kirgizijoj (net paguglinau tą Isyk Kulį). Tokie geriečiai nabagai, kuriems Rusijos baisynuose geriau nei savam kaime (o kaip tada tam kaime…) ir nuo kurių nusisuka kirgizų merginos, nes ką čia su kaimiečiais susidėsi. Žodžiu, pas kirgizus švelnaus Savelijaus vardo katinas tapo Temiržanu.

O knyga apie katiną, kuris, visiems gerai žinoma, mėgsta vaikščioti vienas. Na, bent jau iki tol, kol ištinka meilė. O su meile, žinia, būna reikalų – apsunkina ir komplikuoja gyvenimą. Net katinišką.

_____________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Literra”

The Dogs of Riga

Kurt Wallander #2 Šis detektyvas išleistas 1992 metais ir, nors ir gal truputį senokas, mūsų auditorijai labai įdomus, kadangi veiksmas iš Švedijos persikelia į tų laikų Latviją. Labai įdomu paskaityti, kaip mes tuo metu atrodėm vakariečiams, kaip jie matė mūsuose susidariusią politinę situaciją, ir, iš tikrųjų, apskritai faina, kad Henning Mankell atkreipė dėmesį į politinius kaimynų reikalus ir savotiškai supažindino savo auditoriją su šalimis, esančiomis kitoje jūros pusėje. Įsivaizduojate, ten ne kažkokia Sovietų Sąjunga, o vietoje nenustygstančios tautelės, bandančios išsivaduoti iš sistemos ir surasti savo identitetą.

Pats siužetas, nors ir gražiai parodė, kokios intrigos virė valstybių vidaus oganuose – policijoj, muitinėj, kur reikėjo išsiaiškinti, kas kurioje pusėje yra, bet šiaip truputį perspaustas, na, nes gi nebuvo taip, kad kažkas su automatu gatvėj lakstė ir šaudė žmones. Nors gal man vaikui taip atrodė? Labai gerai atsimenu, kaip atsivertus laikraščius žiūrėdavau, ar susprogdino kokią mašiną šiandien, ar ne. Šių dienų akim žiūrint atrodytų košmariškai. Žinoma, nereikia čia lygint su knyga, jei reikėjo patirštint, tai ir patirštino. Ir tikrai gan gerai atskleidė sisteminį lūžį ir tuometę niūrią atmosferą – kai žiemą viduj šalta taip par kaip ir lauke, radiatoriai vos drungni, kaip ir “karštas” vanduo iš krano, maistas, neegzistuojanti kava ir tt.

Taigi, kaip matot, nedetektyvinė pusė šioj knygoj man buvo daug įdomesnė nei detektyvinė, kur vieną rytą jūros pakrante Švedijoje vaikščiojanti moteriškė aptinka gelbėjimosi valtį su dviem pasipuošusiais lavonais. Aaaaaaa!

Faceless Killers

Pasakysiu taip – audio knygos išgelbėjo mano Velykas. Kadangi nesu maisto darymo fanė, o karantinas privertė kažkaip užsiimti tradicijų palaikymu, tai šeštadienį pjausčiau tokioj dzen ramybėj nepykdama, kad niekas nepadeda, kad ilgai trunka, kad daug pjaustyt, nu, tokia meditacija gavosi, būčiau ir daugiau ten visko pripjausčiusi mielai, kad tik galėčiau ramiai klausyt. Ir laikas nejučia prabėgo. Tai štai Henning Mankell buvo tas mano Velykų šeštadienio gelbėtojas. O knygą pasirinkau paprastuoju būdu – audible įtraukė į mano prenumeratą kaip priedą, tai dabar bus daug Mankell klausymo, visas serialas.

O siužetas – gan atokioje sodyboje nužudomas senas ūkininkas, jo žmona randama dar gyva, bet labai sunkios būklės. Kas gi galėtų būti suinteresuotas ir kam taip žiauriai žudyti, juk, pasak kaimynų, senjorai tikrai nelaikė pinigų namuose, tuo labiau, kad nelabai jų ir turėjo perteklinių? Ar tikrai? Taigi, susipažinkite su Kurt Wallander, inspetoriumi, kuriam teks išnarplioti bylą, kurioje pradžioje lyg ir nelabai yra už ko užsikabinti. Bet po truputį, pametant kelią dėl takelio ir vis nueinant šunkeliais, siūlų kamuolys pradedamas vynioti.

Kadangi jau perskaičiau ir antrą serialo detektyvą, tai jau pastebiu fainą Mankell tendenciją, kad byla kaip ir laikoma baigta, lyg ir viskas aišku, bet kažkoks tvyro netikrumo jausmas, kad dar ne pabaiga arba tiesiog aklavietė su tikimybe, kad byla liks neišspręsta. Ir tada kažkoks netikėtas minties posūkis, vos ne koks deja vue, kuris visiškai pakeičia perspektyvą ir išsprendžia rebusą. Saldainis skaitytojui. Dar patiko, kad nepersunkta žiaurybėm ir jų smulkmenišku detalizavimu. Kaip tik mišrainių pjaustymui.

Picofalkonės šunsnukiai

Na, po visokių niūrių skandinaviškų detektyvų ir trilerių su kraujo fontanais ir žiauriais piktadariais, šis itališkas man pasirodė toks neapolitiškai atsipūtęs, su romantiškais pamirksėjimais ir kavos pagėrimais. Na, žinoma, yra detektyvui privalomas lavonas, įtariamieji, meilužės, meilužiai ir visokios po uniformomis tūnančios asmeninės paslaptys, bet jos tokios kažkokios nedramatiškos pasirodė (ne blogąja prasme).

Picofalkonės komisariate ką tik išspyrė beveik visus senuosius darbuotojus – nesudrebėjo rankelė jiems siekti netikėtai atsiradusios progos apsitvarkyti finansines problemėles. Iš įvairių komisariatų buvo suburta nauja komanda, kurią sudarė, galima sakyti, visokie pareigūnai nepritapėliai, ar šiaip nusižengėliai – vienam gal ginklas nelaiku iššovė, kitas rankų nesuvaldė, trečias dar šis bei tas. Štai iš tokių ir tenka suformuoti naująją komandą. Ne tik suformuoti, bet dar ir sužibėti, kad kas nors nesugalvotų šio mažyčio skyriaus apskritai uždaryti. Notaro žmonos žmogžudystės išnarpliojimas – puiki proga.

Rekomenduoju poilsiui, atokvėpiui nuo skandinaviško niūrumo.

__________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Balto.

Orfėjas

Šioje knygoje ne tik profesinė kartais sėkminga, o dažniau nesėkminga kompozitoriaus kelionė, bet ir jo gyvenimas, pasirinkimai, meilės, savotiškai šventas naivumas, tobulumo ar dieviškumo muzikoje paieškos, nuvesiančios herojų pačiais keisčiausiais keliais. Kartu tai ir paskutinė herojaus kelionė per savo gyvenimą, susitikimas su moterimis, kurias mylėjo, draugais, su kuriais daug išgyventa.

Puiki knyga, nuostabus vertimas (tikriausiai originalas man būtų gerokai per sudėtingas skaityti), ir superinis viršelis, kuriame ir knygos pabaiga ir ląstelėje telpantis visatos sprogimas.

_____________________________

Už knygą labai dėkoju leidyklai “Alma Littera”.