Nedidelė laimė žmonėm gyvent valstybių pakraščiuose, pasieniuose. “Saldžioji Darusia” apie įvykius Šiaurės Bukovinos huculų dalyje, dabartinėje Vakarų Ukrainoje. Žemės, kurios pirmajame XX amžiaus penkiasdešimtmetyje iškentėjo dvidešimties valdžių pasikeitimą. Įsivaizduojate? Nuo Austrijos-Vengrijos monarchų iki rumunų ir galiausiai sovietų. Nutryptos žemės, kur kiekvienam naujam atėjūnui rūpi pamokyti prieš tai buvusius “priešus”, o šiems išėjus, vis iš naujo suguža kiti išvaduotojai. Ir taip be pabaigos.
Knygos pradžioje skaitytojas susitinka su kaimo keistuole Darusia. Vieni ja vadina kvaile, kiti luoše, o treti “saldžiąja”, lyg saldumas būtų meilybinis kvailumo užvadinimas. Iš tikro, pasimiršo kaime, kodėl ji saldžioji, nemažai gi laiko praėjo, nuo įvykių, kurie pavertė Darusią nebyle ir keistuole. Žiaurus ir skaudus tas saldumas.
Viena iš romano įdomybių – kaimo pletkų intarpai, kur bobelės tratatuodamos liežuviais tiek juodina, tiek prausia. Visi kaime viską mato, visi viską žino, o jei nežino, tai sugalvoja – niekas neliks nepastebėtas, neapipletkintas. Na, ir, žinia, pletkams nebūna gero elgesio, kaip besielgsi, visada bus blogai ir taisytinai. Tie pletkai lyg prisijungimas prie kaimo sąmonės, nes pažiūrėjus gi lyg ir viskas taikiai ir ramiai atrodo, o po ta ramybe, už tvorų kiek visko kunkuliuoja!
“Saldžioji Darusia” buvo įdomus susipažinimas su ukrainiečių autore ir su pasienių žmonėm (būtina pasigooglint žemėlapius, kad geriau įsivaizduotum). Rekomenduočiau visiems panašia knygptim besidomintiems. O iš tiesų aprašomi įvykiai ir išgyvenimai taip panašu į to laikmečio Lietuvos reikalus. Šiuo aspektu esame labai panašios tautos – ant didžiųjų valstybių kryžkelės.