Vidurnakčio gauja

Pasakoja Meda:

Gyveno berniukas Tomas, kurio tėtis turėjo labai gerą darbą ir daug uždirbdavo, bet tas darbas buvo labai toli, net kitoje šalyje. Mamai tai labai patiko. Kodėl? Nes daug uždirbdavo. Tai mam tuo naudojosi ir daugiausia laiko praleisdavo ne su Tomu, o eidavo į parduotuves. O Tomas neturėjo jokių draugų, nors mama jam pripirkdavo įvairių žaislų. Jis jausdavosi vienišas. Tomas pradėjo lankyti baisiai prabangią mokyklą, bet ten taip pat draugų nesusirado.

Vieną dieną, kai jis stovėjo aikštės kampe, kai kiti žaidė kriketą, Tomas ramiai sau stovėjo ir svajojo, kol atskriejo kamuoliukas ir bumtelėjo jam į galvą. Jis atsibudo ligoninėje šalia neseniai darbą pradėjusio daktaro. Daktaras buvo labai drovus, bet uždavinėjo labai daug klausimų, nes norėjo puikiai pasirodyti darbe. Tačiau Tomas mažai ką atsiminė. Daktaras jo paprašė, kad Tomas jį gerai įvertintų vertinimo lentelėje.

Staiga į kambarį atėjo seselė ir pasakė, kad daktarui jau reikia eiti. Tomas buvo nuvestas į vaikų palatą. Palatoje buvo keturi vaikai: viena su sugipsuotomis rankomis ir kojomis, kitas nutukęs, dar kitas su tvarščiu ant akių ir paskutinė labai nusilpusi. Tomą pasitiko labai vaikų nemėgstanti seselė, kuri buvo atsakinga už vaikų palatą. Kadangi visi turėjo būti su pižamomis, o Tomas pižamos neturėjo, ji jam davė rožinę palaidinukę.

Kai atėjo vidurnaktis, trys vaikai kažkur išskubėjo ir Tomas norėjo su jais, bet nusilpusi mergaitė jį sustabdė. Ji pasakė, kad jie vaikai kiekvieną vidurnaktį kakur išeinair jos neima kartu. Tomas pažadėjo jam papasakoti. Taip prasidėjo jų nuotykiai. Pasirodo vidurnakčio gauja pildė vaikų svajones.

Man Meda svajones papasakojo, o jei jūs norėsite sužinoti nuotykius, paskaitykte knygą. Labai smagi ir, man atrodo, geriausia iš visų David Walliams knygų. Meda pritaria.