Month: November 2017

Hunger: A Memoir of (My) Body

~ kzL ~ Leave a comment

hunger 2

Jooo, tokia išskirtinė knyga. Parašiau šitą sakinį ir nežinau, kaip toliau rašyti, nes kažkaip reikia rašyti politkorektiškai arba žiauriai ir nelabai žinau, kaip parašyti abiem variantais iš karto, o paskui iš viso galvoju, kad gal nelabai apskritai turiu teisę rašyti anei vienu variantu. O iš tikro taip blaškantis pagalvojau, kad iš tikrųjų sunku reaguoti į tokį atvirumą, nes visi jausmai siaučia ir maišosi – ir gailestis, ir pasibjaurėjimas, ir pyktis, ir susižavėjimas, ir dar kažkas, o ir pati autorė sako, kad ji yra ji, ir reikia tai priimti, bet aš gi negaliu išvengti savo jausmų kaip skaitytoja – kokie kyla, tokie kyla.

O knyga yra labai storos moters memuarai. Kaip gyvena toks didelis žmogus? Kodėl reikėjo pavirsti į moterį-tvirtovę? Daug kaip, kodėl ir apie – dalykai, apie kuriuos niekaip nebūčiau sugalvojus pagavoti.

 

Tomo vidurnakčio parkas

~ kzL ~ Leave a comment

tomo vidurn

Jaunosios skaitytojos komentaras (10 metų).

Tomas buvo vasarą suplanavęs su savo broliu Piteriu pastatyti namelį obelyje, bet Piteris susirgo tymais ir Tomą išvežė pas dėdę ir tetą. Tomui ten labai nepatiko, nes nebuvo ką veikti ir vieną naktį namas pakuždėjo jam pažiūrėti į laikrodį, kai jis pažiūrėjo, laikrodis rodė ne 12 nakties, o 13 nakties. Tomas nuėjo į vidinį kiemą ir pamatė, kad ten yra parkas. Tame parke jis sutiko mergaitę Hetę. Hetė buvo mergaitė iš parko. Tomas kiekvieną dieną, kai atsikeldavo, mąstydavo apie tą parką. Jis taip pamėgo parką, kad užsibubo daugiau savaičių, nei reikėjo. Su mergaite susitikdavo kiekvieną naktį. Paskutinę dieną, jis naktį norėjo eiti į parką, bet pamatė, kad parkas toks, kaip paprastai. Jis apsiverkė, atbėgo dėdė ir jį nusinešė. Ryte jį pasikvietė namo savininkė, kurią jis pažadino naktį ir Tomas sužinojo (nes jie buvo senuose laikuose). Pasirodo, kad jis viską sapnavo ir Hetė buvo namo namo savininkė, kai buvo mergaitė. O Hetė irgi sapnavo, tai jie susapnavo tą patį sapną.

FKŽ: O ką jie veikdavo, kai susitikdavo?

M: Žaisdavo.

FŽK: Ar patiko knyga?

M: Pusiau. Nes buvo daug skyrių, kur jie žaidė ir žaidė, ir nieko įdomaus.

FKŽ: Ar rekomenduotum, kitiems vaikams?

M: Kaip ir jo.

FKŽ: Nuo kelių metų?

M: Nuo 9 iki 25.

FKŽ: O kas labiausiai patiko?

M: Kai jis viską išsiaiškino, kad sapnavo.

FKŽ: Kaip išsiaiškino?

M: Tai vieną naktį, kai nieko nepamatė, tai apsiverkė, nes nebuvo nieko stebuklingo. O jis šaukė: “Hete, Hete!” Tai namo savininkė išgirdo ir atskubėjo pažiūrėti, kodėl Tomas ją šaukė.

FKŽ: O Tomas labai nusiminė?

M: Ne, apsidžiaugė, kad sutiko Hetę.

FKŽ: O tau patinka mistinės knygos?

M: Ne, man labiau patinka žiūrėti ekstrasensus.

Čia tai aš jau nuvirtau ir baigės interviu. No comments. Nors išeina, kad mistika patinka.

Dar komentaras apie knygą – kai perskaičiau, tai iš tikro sutinku su dukros įspūdžiu – vienu momentu tikrai daug žaidžia veikėjai, bet kaip ir niekur neveda tie žaidimai, neįtakoja per daugiauisiai. Bet knyga man patiko. Tikrai geriau tegul skaito, nei žiūri ekstrasensus.

 

Šaknys

~ kzL ~ Leave a comment

saknys

Taisome pasaulį dantis po danties.

Ši knyga yra pavyzdys, kaip galima labai paprastais žodžiais papasakoti apie labai svarbius dalykus. Subtiliai, su humoru, jautriai ir visai nebanaliai.

Šaknis turi ne tik dantys, bet ir žmonės, pastarieji, nors ir tikrai žino, kad jos yra, bet labai dažnai nežino, kokios jos – užtenka tik pažiūrėti “Nacionalinę paieškų tarnybą” – dažnai neatsistebiu, kaip taip žmonėm gali nutikti.

Kurioziška situacija. Peka Kirnuvara, suskaudus dančiui, patenka pas dantų gydytoją tokia pačia pavarde. Žinoma, užklausia, ar kartais nesą jie giminės. Dantistas nenusiteikęs labai bendrauti, neįprato tikriausiai, gi jo pacientai vis dieną sėdi išsižioję, ir geriausiu atveju gali tik mykti – apie giminystę supranta vos pacientui išsižiojus, tačiau būdamas labai uždaras, visaip bando į giminystes nesivelti – maža kas. Bet Peka pasiryžęs neatstoti ir išsiaiškint, kodėl jie tokie panašūs ir turi vienodas pavardes. Ir ne jie vieni, beje.

Gera buvo šiuo tamsiu metu skaityti šią knygą, nes ji nors vietomis ir labai skaudi, bet kartu ir linksma bei šviesi, manau, puikiai tinka dovanoms Kalėdų proga, kai po svietą išsiblaškę šeiminykščiai sugrįžta prie bendro stalo prisiminti šaknis.

Autorius

 

The Lowland

~ kzL ~ 2 Comments

the lowland

Man labai patiko Jhumpos Lahiri ‘Bendravardis‘ ir aš tikriai turėjau tam tikrų lūkesčių “The Lowland”, tik kažkaip vis privengiau, nes mačiau, kad goodreads knyga labai vidutiniškai įvertinta.

Va, sėdžiu ir dūsauju, ir nežinau, ką parašyti, nes kažko knygai trūksta. Druskos, tikriausiai. Aistros gal trūksta kažkokios, ar personažų jėgos? Pradžia tokia intriguojanti ir pilna galimybių tapti nepamirštama istorija, bet vis lauki, lauki, verti puslapius, o ta intriguojaunti istorija taip ir normaliai neužsidega. Kaip skaitytoja, leisdama valandas prie knygos, aš tikiuosi iš autoriaus gauti emociją, kulminaciją ar pabaigą, bet vis dažniau nustembu negavus nei vieno, nei kito.

Bet kad bloga knyga sakyti taip pat negaliu – juk vis dėl to perklausiau ir dar su didelėmis viltimis. Bet galbūt vis dažniau knygos būna apie paprastus žmones, kurie stengiasi tiesiog kaip nors ramiai nugyventi savo gyvenimą (kaip Stouneris, pavyzdžiui) ir visos intrigos ir gyvenimo vėtymai yra tikrai ne jų iniciatyva?

Shubhash ir Udayan – du broliai. Pirmasis – nuolankus ir taikus, antrasis – nenustygstantis vietoje, maištautojas – nenuostabu, kad jų gyvenimai pasuka skirtingomis kryptimis. Ir kas gi nutiko, kad pirmagimis nusprendžia vesti jaunėlio žmoną? (Na, sakau, intrigos pradžiai tikrai pakanka!)

Anita Chaudhuri, Psychologiesmagazine redaktorė, savo švilpyje apie knygą pasakė taip: “One of the bravest books I’ve ever read, no tricks, no jokes, just life.” Būtent taip ir yra. Ar susigundyt skaitymu teks apsispręst tau.

Kaukas Gugis ir kerų karas

~ kzL ~ Leave a comment

kaukas virselis

Tai smalsumas vėl buvo suviliotas ir perskaičiau visai neplanuotą knygą, kuri dar tik kažkui pakeliui į savo popierinį būvį. Jos pirmtakė stovi vaikų lentynoje, bet neturėjau progos jos perskaityti, tai pasidalinsiu savo įspūdžiais apie šiąją, o jūs, galit pasidalint, jei skaitėt pirmąją.

Taigi, įsivažiuot skaityt buvo sunkoka. Skaičiau ir galvojau, na, jei man sunkoka, tai kaip vaikui reikės išlaukti šituos puslapius. Kažkaip norėjosi, kad knyga greičiau įsibėgėtų, o ir kalbos specifika tokia truputį alia lituvių liaudies pasakų motyvais – man tai ok, bet aš vis galvojau, kaip vaikams, kaip vaikams, kaip vaikams? Juk dabar reikia išlaikyti nekantrųjį skaitytoją. Aš, aišku, už knygą, už sudėtingesnę, už reikalaujančią daugiau pastangų ir visą kita, bet man taip pat svarbu, kad ji būtų perskaityta, o tai jau turi būti didelis autoriaus įdirbis ir siekiamybė.

Kas man aptiko knygoje? Pirmiausia patiko toks nuolatinis jausmas, kad va, kaukai gi kaip ir turėtų būt geriečiai knygos, o bet tačiau, autorius taip lengvai neduoda skaityt ir palieka tokį geriečių-blogiečių santykio neapibrėžtumą. Kaukai savo visokius nelabai gražius veiksmus bando pridengti visokiais alia labai svarbiais išlikimo ir svarbos motyvais, kartais labai negražiai ir negarbingai elgiasi, ir per lengvai švaistosi gentainių gyvenimais dėl savo įgeidžių, nesugaba nugalėti garbėtroškos ir tai dažnai per brangiai kainuoja. O paskui nuo tokių dalykų kaupiasi bloga karma ant visos kaukų giminės.

Dar skaitant vis galvojau, kad čia yra tokia savotiška lietuviška indėnų versija. Kovos, žiaurumai, savo teritorijos gynimas, burtai, išmintingi senoliai ir kraujo kerštas. Va, kietai skamba, ane?

Mėgstamiausias ir paslaptingiausias personažas vis dėlto man buvo aitvaras. Na, toks, va toks. Labai jau nežemiškas ir spoksot į jį negalima, jei ką, kad žinotumėt.

O šiaip tai niekada iki šiol nebuvau pagalvojus, kaip atrodo kaukas ir kokio jis ten dydžio. O pasirodo va tokio – vyras gali užsikelt ir panešt ant peties. Gaila, kad va gavau tik vieną iliustraciją pažiūrėt… Knygoj tikriausiai bus daugiau ir jos padės jauniesiems skaitytojams lengviau brautis per senosios Lietuvos rūkus ir kipšų miglas traukti. Ir neišsigąskit, paskui knyga įgauna pagreitį ir smagiai susiskaito.

kaukai

 

Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika

~ kzL ~ Leave a comment

kvadratas

Kaip jau šimtą kartų sakiau, komiksai man yra naujas atradimas – esu labai didelė grafinių novelių fanė. Labai džiaugiuosi naujuoju Miglės komiksu apie Algirdą Julių Greimą. Džiaugsmas yra dvigubas, nes tai: a) nauja grafinė novelė ir b) ji apie Greimą. Paprastais ir nelabai paprastais žodžiais. Na, pavyzdžiui:

greimas 2

Kiek vis bandydavau apie Greimą pasidomėti, tai man visi jo semiotiniai reikalai toks tankus miškas, kad įkiši nosį ir trauki lauk, nes seniai nebegyveni mokslinių tekstų pasaulyje ir smegenys tokios informacijos anei paveža, anei virškina. O smalsu tai be galo – lietuviškas ir dar pasaulinio lygio! O čia štai viskas komiksų kalba! Nerealu! Man atrodo, kad jau paprastesniais žodžiais apie Greimą ir semiotiką papasakoti nebeįmanoma, už visą informacijos suvirškinimą ir bandymą pateikti paprastų žmonių kalba – 100 kartų bravo Miglei!

Šis komiksas nelabai toks laisvalaikio skaitinys. Na, laisvalaikio, bet smegenų atpalaiduoti tai nelabai gali, nes reikia susikaupt ir bandyt suprast. Nes ta Greimo semiotika man yra kaip kokia kvantinė fizika – kol skaitau, lygtais suprantu, bet vis tiek paaiškint nemokėčiau, nors gal dabar ir geriau mokėčiau, po to kai Miglė nupiešė – būtent – nupiešė ir dar linksmai. Tikras lobis!

Tikiuosi, kad ant mūsų žemės vaikšto daugiau neatrastų komiksų kūrėjų, ne tik Miglė Anušauskaitė ir Gerda Jord (abiejų esu didelė gerbėja). Dar tikiuosi, kad abi stalčiuj brandina po kokį naują komiksą, kad nebereiktų taip baisiai ilgai laukti kito karto.