Šaknys

Taisome pasaulį dantis po danties.

Ši knyga yra pavyzdys, kaip galima labai paprastais žodžiais papasakoti apie labai svarbius dalykus. Subtiliai, su humoru, jautriai ir visai nebanaliai.

Šaknis turi ne tik dantys, bet ir žmonės, pastarieji, nors ir tikrai žino, kad jos yra, bet labai dažnai nežino, kokios jos – užtenka tik pažiūrėti “Nacionalinę paieškų tarnybą” – dažnai neatsistebiu, kaip taip žmonėm gali nutikti.

Kurioziška situacija. Peka Kirnuvara, suskaudus dančiui, patenka pas dantų gydytoją tokia pačia pavarde. Žinoma, užklausia, ar kartais nesą jie giminės. Dantistas nenusiteikęs labai bendrauti, neįprato tikriausiai, gi jo pacientai vis dieną sėdi išsižioję, ir geriausiu atveju gali tik mykti – apie giminystę supranta vos pacientui išsižiojus, tačiau būdamas labai uždaras, visaip bando į giminystes nesivelti – maža kas. Bet Peka pasiryžęs neatstoti ir išsiaiškint, kodėl jie tokie panašūs ir turi vienodas pavardes. Ir ne jie vieni, beje.

Gera buvo šiuo tamsiu metu skaityti šią knygą, nes ji nors vietomis ir labai skaudi, bet kartu ir linksma bei šviesi, manau, puikiai tinka dovanoms Kalėdų proga, kai po svietą išsiblaškę šeiminykščiai sugrįžta prie bendro stalo prisiminti šaknis.