Tag: K.Sabaliauskaitė

Silva Rerum (audio)

~ kzL ~ Leave a comment

Šiais metais man užėjo noras iš naujo perskaityti “Silvą Rerum”. Toks įdomus noras, nes šiaip knygų antrą kartą beveik neskaitau, tikrai galėčiau tokias antrą kartą skaitytas suskaičiuoti ant rankų pirštų. Net nustebau, kad nuo pirmosios Silvos jau praėjo 15 metų. “Silva rerum” tapo viena iš knygų, kurios įtakojo požiūrį į Vilnių, LDK, apskritai į istoriją. Galbūt labiausiai dėl to, kad kai mokykloje mokėmės istorijos, normalių vadovėlių dar nebuvo, mūsų pagrindinis vadovėlis buvo romantiškasis Šapokos ir sukonspektuoti mokytojos pasakojimai. Tai man kažkaip Lietuvos istorija galvoj buvo su neaiškiu laikotarpiu nuo Vytauto iki XX amžiaus. Silva nugulė tam laikotarpy, pakeitė žvilgsnio perspektyvą, toks jausmas, kad išvedė iš kaimo.

Taigi, ant tų mano pasvajojimų vėl perskaityt, ėmė ir paleido “Baltos lankos” audio knygų platformą, o tarp jų ir “Silva Rerum”. Iš karto ėmiausi klausyti ir pati save nustebinau, kaip (ne)prisimenu siužeto – daugiausia kažkaip prisimennu apie Uršulę, jos noviciatą, ir beveik nieko apie jos brolį Kazimierą ir Joną Kirdėjų. Suklausiau pusiau kaip naują knygą.

Ir kaip man sekės su viena pirmųjų klausytų lietuviškų audio (mano audible rodo 110 perklausytų knygų (92 not started… dar viena neskaityta lentyna)? Klausiau ir juokas iš savęs ėmė, nes kažkaip, kai klausau angliškai, vis tiek turi kažkiek ausį įtempti, susikaupti, o klausyti lietuviškos audio atrodė kaip visiška tinginystė – jokių pastangų, vien tik malonumas. Pasireguliuoji garsą, skaitymo tempą ir mėgaujiesi, svarbiausia, kad aplinkinis pasaulis su savo reikalais netrukdytų. Tai pradžioj kažkaip reikėjo save įtikint, kad it’s ok, kad taip lengva klausyt, atsipalaiduot ir tiesiog gyvent knygoj.

Kaip su bet kokia audio knyga, vis dėlto labai svarbu yra, kad neerzintų įskaitytojo balsas, tonas, akcentas. Prieš pirkdama bet kokią audio knygą, visada pasitikrinu, paklausau knygos pavyzdį. Kelis kartus tikrai esu prašovus ir nepataikius, pvz., Sabastian Barry The Secret Scripture pusės knygos, kur skaitoma airišku akcentu nesupratau, galvoju, reikės pabandyt vėl paklausyt, nes per tiek metų ausis pralavėjo akcentų atžvilgiu.

Silvoj Rereum mano ausiai kliuvo kai kurie skaitytojos Jovitos Jankelaitytės sakinio akcentų ir pauzių dėliojimai, vietom koks sakinio akcentas rodės ne ten, kur pati dėčiau skaitydama, taip savotiškai erzino. Iš kitos pusės suprantu įskaitytoją – Kristinos Sabaliauskaitės ilgus sakinius tikrai nėra lengva garsiai, aiškiai ir išraiškingai perskaityt. Kur uždėt akcentą puslapio ilgumo sakinyje? Galiausiai jau net nebesierzinau dėl tų pauzių, net pradėjau stebėti, ar ir toliau J.Jankelaitytė išlaikys tą patį skaitymo braižą.

Tai summa summarum mano įspūdžiai kuo puikiausi. Platformoje jau perklausiau tris knygas ir nežadu sustot, man blogiausia, kad beveik viską, ką norėčiau iš platformos knygų klausyti, jau esu perskaičius, tada kantriai lauksiu naujų audio knygų.

Petro imperatorė

~ kzL ~ Leave a comment

Ilgokai pataupiau “Petro Imperatorės” antrą dalį, dar ilgiau užtrukau su apžvalga – ši knyga dar iš atostogų laikų ir tikrai buvo geriausia per atostogas perskaityta. Jei dar neskaitėte, tai prieš skaitant antrąją, rekomenduočiau bent jau perversti pirmąją, ypač, jei skaitant nebus galimybės pirmąją dalį turėt šalia. Kad ir kaip atrodė, kad prisimanu, apie ką pasakota pirmojoje, vis dėlto detalės pasimiršta, pvz., niekaip negalėjau prisiminti, kaip Petras atsikratė pirmosios žmonos. Na, bet čia niuansai. Tik kažkaip labai norėtųs kitą kartą turėti kantrybės ir knygą skaityti tik tada, kai ji išleista visa.

Šiaip jau antroji dalis man patiko labiau, kažkaip man ji įdomesnė pasirodė. Gal ir dėl to, kad turėjau galimybę perskaityti praktiškai vienu prisėdimu. O tada jau lieka vienas malonumas pasinerti į Kristinos Sabaliauskaitės bandymą suprasti Imperatorę kaip moterį, kaip žmogų, nėščią tampomą po stepes ir Vakarų Europą, kantrią vyrui lakstant pagal jaunų moterų sijonus, įsibauginusią dėl savo ir savo mergaičių saugumo, kenčiančią dėl prarastų vaikų, neatpažįstančių savo motinos. Ši knyga yra įtakingiausios Rusijos moters karūnos suteiktos jėgos ir tos pačios karūnos bejėgystės refleksija, išjausta ir išrymota ties kiekvienu niuansu.

Vis galvoju, kaip čia mus ištiko tokia laimė turėti tokią rašytoją. Užsispyrėliškai nenorintiems pripažinti K.Sabaliauskaitės populiarumo, siūlyčiau paįsivaizduoti, jei ji būtų latvių ar estų rašytoja, kaip garantuotai dejuotome: “O kodėl pas mus niekas taip negali parašyti?”. K. Sabaliauskaitė yra viena iš rašytojų, kuri man gerąja prasme išplovė smegenis – po jos knygų tikrai kitaip žiūriu į mūsų istoriją, kitaip matau Vilnių. Už tai autorei esu labai dėkinga.

Geležinė Stalino pirštinė

~ kzL ~ Leave a comment

Skaičiau, skaičiau ir pamečiau kantrybę. Iš tikro tai baigiau skyrių ir supratau, kad skaityt nebenoriu. Savotiškai pavargau nuo faktų faktelių, o dar laukė du trečdaliai knygos. Padėjau pailsėt, bet labiau padulkėt, ką darysi. Įdomiausia, kad šiaip tas pirmas trečdalis, kad ir biškį prisiverčiant skaitytas, išsijojus neįdomybes ir nelabai gal reikalingus kalnus detalių, buvo net labai įdomus. Bet sakau, kažkaip, nu, ar tikrai ten viską reikia sudėt į knygą, ką surinkai apie personažą? Kaip K.Sabaliauskaitė interviu sakė, kad kartais tenka su labai įdomiais faktais ir personažais su šidgėla atsisveikint, nes jų istorijos niekaip nestiprina ir neparemia pagrindinės istorijos linijos, taip va skaitant Stalino pirštinę, deja, neatrodo, kad taip būtų padaryta (dreba dabar neekspertinė rankelė taipindama).

Šio autoriaus daugiau nieko neskaičius, bet būtinai ieškosiu kitų knygų, užkabino ironiškas stilius. O čia buvo mano bandymas perskaityt pretendentes į geriausią 2020 m. knyga, tai va, kol kas toks pusiau sėkmingas (mano favoritė – Akvilės Kavaliauskaitės “Kūnai”, na, bet reikia dar Undinės Radzevičiūtės perskaityt). Linkiu visiems būsimiems skaitytojams kantrybės.

____________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

Petro imperatorė

~ kzL ~ 2 Comments

Image result for petro imperatorė

Kristinos Sabaliauskaitės knygas labai mėgsu skaityti ir labai nemėgtu apie jas kažką rašyti – ką čia parašysi, jas tiesiog reikia perskaityti. Ir nors šen bei ten pasigirsta Sabaliauskaitės romanų nemėgstančių balsų, juos nurašau tiems, kuriems, žinoma, gali ir nemėgti autorės stiliaus ir knygų, bet daugiausia tai nurašau pavyduoliams. O tuo tarpu džiaugiuosi autorės sėkme, tiek vietine, tiek tarptautine, ypač tarptautine. Džiaugiuosi, kad knyga buvo rezervuojama, kad iššluotas pirmasis tiražas. Džiaugiuosi, kad ažiotažas dėl knygos, o ne kokio vienadienio daikto ar nuolaidėlės. Tuo pačiu labai tikiuosi, kad visi romanai bus išversti į anglų kalbą, iš tikro, matyt tų pačių pavyduolių dėka, tai vis dar nėra padaryta, o bet tačiau, skaitydama vis galvojau, o jei ŠIS romanas būtų išverstas į rusų?

Nepaisant visų komentarų apie dialogus ir t.t., knyga man yra labai Sabaliauskaitiška, nors, tiesą sakant, nelabai suprantu, kam tie dialogai – visai jų nepasigendu. Skaitant “Petro imperatorę” turėjau įsijungti lėtąjį skaitymą, nes tekstas labai sodrus ir, bent jau man, – sunkiai skanuojamas (kai akys tik bėga tekstu), tad niekur nenuskubėsi, o ir nereikia. Sąžiningai atskaičiau kiekvieną žodį ir buvo taip gera tą tempą sustabdyti, savotiškai suklusti ir galvoje “kurti” savo filmą.

Taip taip, knyga labai kinematografiška (ir vėl), ten yra milijonas ir viena to laikotarpio detalė, kartais net atrodo, kad skaitai visai ne grožinę knygą, bet dėl to tik džiaugiuosi, nes šiaip gi neisiu ir neskaitysiu mokslinių knygų – o čia tiek visko sužinojau – atsivėrė dar vienas naujas pasaulis. Lygiai taip pat, kaip jis atsivėrė po “Silva Rerum”.

Labiausiai mane knygoje įsiminė laiko ir ribos tarp rytų ir vakarų linija. Ta, kur vis kalba apie aktualumą šiandienai. Ta, kuri šimtus metų yra nuolatiniame pavojuje, nes visais laikais buvo daug norinčių ant jos užminti. Ta, už kurios tamsa, nors rytai, atrodo, turėtų nešti rytą. O šviesos daugiausia sklinda iš tuometės Lietuvos aprašymų – net nejauku skaityti, atrodo, pats save girtumei.

Įspūdingiausia ir įtempčiausia knygos vieta – derybos su turkais. Po jų – šuolis į naują statusą ir pasiruošimas naujai knygai, kuri, viliuosi, neužtruks, nes atsiradus Silvai, gi nežinojome, kad nepaskutinė, tik spėjome, o čia štai juodu ant balto –  1 knyga. Su nekantrumu laukiu tęsino, bet kartu ir bijau, nes įtariu, ten gali būti gili tamsa.

 

Silva Rerum IV

~ kzL ~ 6 Comments

silva

Dabar mane apėmęs toks užbaigtumo jausmas. Labai labai baigiau skaityti Silva Rerum, kuri neabejotinai pakeitė Lietuvos literatūros pasaulį ir daugelio mūsų supratimą apie lietuvių literatūrą, istoriją ir daugelį kitų dalykų. Iš tikrųjų net sunku apibrėžti šio kūrinio vertę, nes visada atrodys per mažai pagirta, o kartu ir liaupsint nesinori, tarsi liaupsinimas būtų niekingas padlaižiavimas kažkam  didingam.

Skaitai ir atrodo, kad tas didingumas iš puslapių teka tiesiai į kraują, prikeldamas seniai pamirštus genus ir pasąmonę, atverdamas tai, kas kiekvieną dieną buvo tiesiai po nosimi, bet nematomas ir neatsivėręs – kiekvienas Vilniaus bokštelis, langas ar gatvės posūkis. Pagaliau pamatėme, kur gyvename, ir iš paskos ėmė plūsti kitos knygos, kažin kur tūnojusios ir laukusios savo eilės. Įvyko tyli ir subtili revoliucija skaitytojų galvose. Todėl nė kiek neperėsiu sakydama, kad Silva Rerum man yra prasmingiausias artėjančio Lietuvos valstybės šimtmečio paminklas.

 

Aš atsisuksiu atgal – į 2014 m.

~ kzL ~ 2 Comments

citata

58 knygos (neblogai):

36 skaitytos lietuviškai

20 audio (angliškos)

2 skaitytos angliškai

13 lietuvių autorių

O pernai tegul būna išskirtiniai metai ir geriausia metų knyga skelbiu

Agnes de Lestrade knygą “Didysis žodžių fabrikas”,

nes kaip bežiūrėčiau į perskaitytas (šioji gi net neįtraukta į 58 tarpą, nes žiūrėjimo daugiau nei skaitymo), nė viena manęs taip giliai neužgriebė kaip šioji, taigi tebūnie jai ši karūna.

Labai labai geros, nedaug iki metų geriausios:

Ch. N. Adichie “Americanah”

Kate Atkinson “Gyvenimas po gyvenimo”

Metų autorė:

Chimamanda Ngozie Adichie – perskaičiau tris šios autorės knygas ir visos vertos dėmesio

Geros (labai rekomenduoju):

R.J.Palacio “Wonder” (lietuviškas leidimas vadinasi “Stebuklas”

Ian McEwan “The Children Act”

Jhumpa Lahiri “The Namesake”

John Boyne “Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui”

Chimamanda Ngozie Adichie “Pusė geltonos saulės”

Kristina Sabaliauskaitė “Silva Rerum III”

Labai kitokia, prie kurios vis grįžtu ir apie ją nuolat galvoju:

Karl Ove Knausgaard “My Struggle 1. A Death in the Family”

Liko įpusėta ir nežinia, koks bus jos likimas:

Salman Rushdie “Šėtoniškos eilės”

Štai tokie metai. Kaip matot daugiau (užpernai perskaičiau mažiau), nebūtinai reiškia geriau. Galbūt šiais metais būsiu išrankesnė, tik dar nelabai įsivaizduoju, kam ir kaip. Su Naujais metais! Gerų knygų, daug laiko skaitymui ir eurų knygoms pirkti.

Silva Rerum III

~ kzL ~ 14 Comments

silvarerumIII_WEB(2)

Apie “Silva Rerum” man labai sunku ką nors sakyti, nes trumpai pasakyti neišeina, o ilgai sakyti irgi neišeina, bet dėl kitų priežasčių (laiko, tinginystės ir t.t.). “Geriausia” mintis, kuri šauna į galvą – eik pats ir skaityk, nes papasakoti čia nelabai įmanoma. Kai kas nors paklausia, apie ką knyga, geriausiu atveju išlemenu – istorinė, tarsi bijočiau praskleisti užsklandą ir atimti būsimą malonumą iš skaitysiančiojo.  Jei iš tikro trumpai – man Silva Rerum yra super, super dėl daug priežaščių – dėl to, kad apskritai atsirado, dėl to, kad tokia išskirtinė, kad gili, kad crazy populiari, kad reikia stovėti eilėje prie autografo ir t.t

Pačiai labiausiai norėjosi imti ir vėl perskaityti pirmąsias dalis, nes veikėjai, kaip žinia, iš ten atkeliavę ir trečiojoje dalyje yra visokiausių atgarsių, kuriuos norisi prisiminti. Tačiau paimti ir prisiminti, kaip viskas buvo, nelabai galiu, nes mano lentynose stovi tik dvi Silva Rerum išnaros – knygos tai ratais keliauja ir retai namo grįžta.

Mano galvoje dabar visos Silvos liejasi į vieną ir man pasidaro sunku atskirti, kas kurioj buvo. Tačiau, kol dar šviežia, galiu pasakyti, kad šioje dalyje yra labai daug erotikos ir kūniškos meilės, bet po visokių pilkų atspalvių, manau, droviųjų skaitytojų jau niekas nebeišgasdins. Kuo dar man susiliejusios Silvos patinka galite paskaityti čia arba čia, kur parašė KŽG.

silva vrubl
XVII–XVIII a. silva rerum iš LMA Vrublevskių bibliotekos fondų

 

Dar kartą apie “Danielių Dalbą”

~ knyguziurkeG ~ 7 Comments

Man “Silva rerum” abi dalys buvo kaip atgaiva: mano mėgstamas žanras, man labai prie širdies esantis rašymo stilius, slydimas tekstu.

K.Sabaliauskaitės tos dvi knygos man vieni geriausių kūrinių rašytų lietuviškai.

Kai skaitau jos naujausią knygą “Danielius Dalba ir kitos istorijos” lengvai atpažįstu autorės braižą, tekstą. Net tada, kai ji rašo apie kėgėbistus, apie muzikantą sumušusį savo draugę, emigravusią lituanistę Ramutę. Tas mano minėtas lengvumas, kalbos skambesys yra ir šituose aštuoniuose apsakymuose. Turi K.Sabaliauskaitė dovaną, moka rašyti nesipriešinantį tekstą taip, kad nesinori baigti skaityti.

Net ir tinklaraščio įrašai K.Sabaliauskaitės yra tokie magiški. Būtinai paskaitykit tą, kur ji rašo apie kavą, aš kavos niekada negeriu, bet prisiskaičiusi apie tai, “kai atnešė kavą, tai buvo tikras espresso tenebroso – tamsus, kaip tamsiausias Caravaggio paveikslo šešėlis, juodas kaip žudiko sąžinė, su kremine puta, gelsva kaip seno aukso relikvijorius.” tai, prisiekiu, siaubingai man, vien arbatą besiurbčiojančiai, labai jau prireikė tikros kavos.

Forma (romanas, apsakymai, blogo įrašai)K.Sabaliauskaitės stiliaus ir kalbos netrikdo, bet kai skaičiau apsakymus man KAŽKO trūko (rašau ir jaučiuosi kaip kokia ponička-mamzelė, kuri  valgydama antrą gabalą Pavlova torto skundžiasi, kad skanu , bet ne taip skanu kaip praėjusį kartą). Skaičiau, galvojau, užsirašinėjau, kol, manau, sugebėjau identifikuoti tą KAŽKĄ.

K.Sabaliauskaitės neabejotina šitos knygos striprybė yra ironija. Visą knygą skaičiau ir šypsojausi, nes atpažinau daug dalykų iš lietuviško gyvenimo.

Skaičiau  apie tai kaip anglofilė Filomena važiuoja į Londoną ir įsivaizduoja:”penktos valandos arbatėlė su biskvitais, visai kaip iš Džeinės Eir. Lietus už lango, šiapus-plati pagalvėmis iškolta palangė, tokia patogi romanams skaityti… ” ir prisipažįstu, jog tai toks gero dydžio akmuo tiesiai į mano pačios daržą. Kai darbo reikalais važiavau į pačia pirmą komandiruotę užsienyje į Birmingham, tai taip ir įsivaizdavau visą tą angliškumą. Dar ir kolegų anglų paklausiau, kur jie čia arbatėlę popietinę geria. Po to man buvo paaiškinta,  kaip ten su ta arbatėle yra iš tikrųjų.

Arba kitas sabaliauskaitiškos ironijos pavyzdys : “Ramutė kartais pagalvoja, jog būtinai parašys apsakymą apie savo viešbutį- be pagražinimų, ne iš išskaičiavimo, ne nuolaidos tikėdamasi-parašys lietuviškai; taip, kaip mato ji. Ir tai bus tikra-pagoniškai atvira ir valstietiškai tiesmuka, atskirianti pelus nuo grūdų. Tai bus tikra literatūra- išjausta, išskaudėta, apmąstyta”.
Ta ironija ir yra šitų pasakojimų variklis, būtent ta ironija ir suteikia to gaivumo, kurio aš dažnai pasigendu lietuviškuose tekstuose.
K.Sabaliauskaitė į visus savo veikėjus žiūri su ironia, nebijo jų pašiepti, ir kartais, man pasirodė, kad tie veikėjai per daug sukarikatūrinami. Kai kuriuose apsakymuose autorė sugeba atsverti tą kuriamą veikėjų karikatūriškumą ir suteikti kokią nors naują įdomią dimensiją. Pavyzdžiui pasakotojas apsakymo “Mirtis Vilniuje” pirmojoje pusėje man pasirodė vienpusiškas, perdėm šaržuotas, bet autorė kažkur per vidurį “apvertė” pasakojimą.

Tačiau  kartais tie veikėjai ir lieka tokie neniuansuoti, pavyzdžiui Algis iš “Filomena važiuoja…”, Ramutė iš “Žeismastis” arba pasakotojas iš apsakymo “Vilniaus vėtrungės”. K.Sabaliauskaitė pristato savo herojus tarsi per atstumą, tarsi nuo aukštesnės pakylos ir ji retai yra savo veikėjų pusėje.

Štai čia manau, ir buvo man tas KAŽKAS, kurio man trūko. Žinau, jog neteisinga lyginti apsakymus su romanais, bet man pasirodė, jog savo pirmosiose dviejuose knygose K.Sabaliauskaitė labiau mylėjo savo veikėjus, buvo labiau jiems gailestinga, mažiau juos teisianti ir daugiau jiems atleidžianti. Šįkart pasigailėjimo iš autorės jos herojai nesulaukia, kai ji pastraipa po pastraipos baksnoja į jų nuodėmes ir trūkumus.

Aš esu K.Sabaliauskaitei dėkinga už rašymą be lietuviškų pagraudenimų, už tiesumą, už pasakojimus apie pie miestą, o ne apie kaimą, su kuriuo nejaučiu ir neturiu jokio ryšio, už taiklius pastebėjimus. Už tai, kad nei savo tekstuose nei interviu neatsiprašinėja, kai jaučiasi daugiau žinanti.

Labiausiai man patikę apsakymai yra “Juodieji Franko perlai” (ir aš noriu storos knygos apie šitus perlus ) ir “Filomena važiuoja į Londoną” (pastarojo pabaiga man pasirodė nuostabi).
O paskutiniojo apsakymo smagumas (be savaime suprantamai džiuginančio lietuviškos literatūros “tarkavimo” )buvo atpažinti į jį įkeltus tikrus žmones- J.Ivanauskaitę (pakalnutės išdavė) ir ,rodos, identifikavau Danieliaus Dalbos draugę- Lakmę-buvusią Salman Rushdie žmoną, modelį ir maisto gaminimo knygų autorę Padma Lakshmi.

Kiti prieš mane perskaitę K.Sabaliauskaitės “Danielius Dalba ir kitos istorijos” rašė, jog nori dar. Aš irgi prisidedu prie jų. Norių dar. Nes tas lengvumas, su kuriuo sabaliauskaitiškas tekstas skaitosi, yra nedažnas reiškinys, ypač derinyje su įdomiu turiniu.

K.Ž.G

 

Danielius Dalba & kitos istorijos

~ kzL ~ 15 Comments

Perskaičiau. Jau kelios dienos. Ir niekaip negaliu parašyti įspūdžių apie knygą, dieve mano, toks jausmas, kad net jaudinuosi (nes niekada nežinau, kas čia galų gale pasirašys), įsivaizduoju, kaip turėtų jaudintis autorė. Arba nesijaudinti. Dar neparašau, nes nežinau, kaip iš viso minčių kratinio ką nors normalaus ir suprantamo sudėlioti. Gali būti, kad dar kartą parašysim, kai jau G. perskaitys ir mes kokią bloginę simbiozę susuksim. Šį kartą “bullet pointais” sumėtysiu.

  • Ar patiko? Patiko. Jau vien tai, kad lietuvio autoriaus knyga skaitosi su vėjeliu, nestriginėja ir egsitenciškai šlamančiais lapais nekankina, yra labai daug.  Bet jeigu taip rašau, alia teisinuos, tai kažkas ir nepatiko? Gal aš iš esmės nesu apsakymų mėgėja – tik tik įsijauti ir jau viskas, ate. Gal čia mano, kaip skaitytojos pasvajojimai – aš iš tikro norėčiau kokios geros storos knygos “Silva rerum” apimties apie neregėtą Vilnių XX a. pradžioje, iki karo, kaip “Juoduosiuose Franko perluose”. Apsakymas – potenciali knyga, nu, nes tikrai, man per mažai ten to apsakymo, man egoistiškai norisi daugiau ir ilgiau. ir ne tik šio vieno apsakymo.
  • Vienas keistas jausmas skaitant buvo – kad žinau, kaip apsakymas baigsis. Tai įdomu būtų sužinoti kitų patirtis – ar buvo tas jausmas?
  • “Mirtis Vilniuje” – labai patiko. Tokia jauniklio lūpomis ir slengine kalba išsakyta įžvalga apie tai, kas vienąkart garsiai nutiko Vilniuje, nes dažniausiai gi čia viskas vyksta tyliai. Pasaulinės žvaigždės Vilniuje beveik kaip mėnulyje –  “Žmonėms reikia atsipalaiduoti, ypač, jeigu jie jautrūs ir silpnų nervų, o menininkai dažniausiai tokie. Aktoriai – dar ir narcizai. O jeigu jie priklausomi nuo šlovės… Ir atsiduria Vilniuje… Čia su “Oskaru” gali nebent išsivalyt užsikimšusį unitazą, su Venecijos “Liūtu” -paremt duris, o su “Palmės šakele” pasikasyti nugarą. Čia visa tai nieko nereiškia”. Velnias žino, ar ne per durna kalbėtojo galva apsakymo įžvalgoms, bet let it be. Gerulis šitas apsakymas ir iš tikro kitoks. Kitoks, nes jei paimtum šitą tekstą ir nežinodamas skaitytum, greičiausiai nė neįtartum, kad čia Sabaliauskaitė. Šitam apsakyme radau tą iš anksto pažadėtą kitoniškumą.
  • “Žeismastis” – apie tai, kaip būti laimingam. Nesvarbu, kaip gyveni, koks esi – jei jauti pasitenkinimą ir nesilygini su turtingesniais geresniais gražesniais plonesniais gudresniais – gyveni gerai, džiaugiesi savo mažais ar dideliais pasiekimais (vieniem jie gal bus dideli, o kitiems maži, nereikia net pagal svetimą kartelę matuoti) ir mėgaujiesi. Apsakyme, nenoriu išduoti, ir apie tai, kokie iš pažiūros geriečiai ir niekam bloga nelinkintys būna viduje supuvę.
  • Danielius Dalba – Sabaliauskaitė ir kiti lietuvių literatūros pasaulio veikėjai. Tikras smagumėlis. Bet silpnų nervų, įžeidiems, nepakantiems ir bijantiems aštresnio žodžio ir žmogaus kūno dalių neįprastose vietose – nerekomenduoju. Visiems kitiem – malonaus skaitymo.

Kaip apibrėžtumete savo santykį su lietuvių literatūros tradicija?

Kaip labai netradicinį.

Gal galėtumėte plačiau? Kuriuos lietuvių autorius labiausiai vertinate?

Mirusius. Nors  ne visus. Donelaičio nusikaltimo lietuvių literatūrai neatperka net jo mirtis.

Čia ne iš interviu su Sabaliauskaite, čia – Danielius Dalba. Sabaliauskaitė interviu nuo tokių klausimų išsisuka. Kad paveldo saugotojai be reikalo nesinervintų. Dar kartą – smagaus skaitymo.

2011 m. metų knygomis tapo

~ kzL ~ 12 Comments

Kristinos Sabaliauskaitės “Silva Rerum II”

Gendručio Morkūno „Iš nuomšiko gyvenimo“,

Vytauto V. Landsbergio „Stebuklingas Dominyko brangakmenis“.

Nugalėtojai bus apdovanoti Knygų mugės metu, vasario 26 d. 14 h.

Mano mama visai neseniai perskaitė antrą “Silva Rerum” dalį. Paskambino:

– Kaip man patiko “Silva rerum”! Labai patiko, negalėjau eit miegoti, kol nebaigiau skaityti! Siųsk greičiau trečią dalį!

 

Šeimininkė

~ kzL ~ Leave a comment

Hmm, negalvojau, kad pirksiu tokį žurnalą, bet pamačiau K. Sabaliauskaitę ant viršelio. Nustebau, aišku. Aha, kad ant tokio žurnalo, bet įžangoj straipsnio irgi rašo, kad “Iš pradžių “Šeimininkė” išgirdo griežtą “ne”. Tačiau netikėtai į pagalbą atėjo antroji rašytojos  antroji pusė. “Turite dėkoti mano vyrui, jis mane įkalbėjo ir parėmė argumentu, kad toks interviu – puiki proga palaikyti moteris, kurios laiko tris, o dažnai ir visus namų kampus”,- sako rašytoja.”

Kaip ten sakoma apie spjaudymą?…

Mano 2011 m. skaitymai

~ kzL ~ 2 Comments

Uhuuuuu! Su artėjančiais naujais! Knygų žiurkėms geriausia linkėti, kad kitais metais turėtumėt kuo daugiau laiko skaitymui! Iš visos širdies linkiu. Ir skaičiuoju, ką man pavyko nuveikti per praėjusius metus. Turint omeny, kad pradėjau dirbi, esu ištekėjus ir turiu vaikų :), tai, manau, rezultatas visai pakenčiamas 🙂 – perkskaityta 41 knyga (2010 m., kai buvau su visais tais pačiais statusais, išškyrus darbą, – 59).

Taigi, kas gi buvo gero? Didžiausia naujiena, gelbėjanti mano perskaitytų knygų skaičių yra audio knygos, kurių klausau važiuodama į darbą. Perskaičiau 5 tokas, o vieną siaubingai storą (35 cd) – Shantaram – įpusėjau. 17 knygų buvo anglų kalbą, likę – lietuvių. Lietuvių autorių perskaityta – oho, net 9 knygos!  9 knygos – negrožinės.

Žinai, kas įdomiausia, negaliu šiemet įvardint nė vienos knygos kaip metų knygos. Na, todėl tik išvardinu, kurios man labai papatiko (eiliškumas pagal tai, kurią skaičiau pirmiau, kurią vėliau):

Labai labai geros:

Kathryn Stochett The Help

Wieslaw Mysliwski Traktatas apie pupelių gliaudymą

Kristina Sabaliauskaitė Silva Rerum II

J.Orringer How to Breath Under Water

S.Bernotaitė Virgos džiaugsmai (dar neišleista)

M. Gladwell Outliers

Ken Follett World without End ir The Pillars of the Earth

Julian Barnes The Sense of Ending

Neperskaitytos – M.Corrigan Leave me alone, I’m reading ir R.Bolano Čilės noktiurnas, neverta jų čia net minėti.

Nuvylė – Mario Vergas Llosa Tutulė Chulija ir rašeiva.

Užtat labai džiaugiuosi, kad pirmos perskaitytos/perklausytos knygos, jau dabar žinau – bus gerso!

Beje, vakar gavau pirmą knygą kalėdų dovanų, Giedre, kas sakė, kad knygų žiurkei lengva padovanoti knygą nepasitarus??? 🙂 🙂 🙂 Bet vaikučiai labai dėkoja K. ir L. už dovanėlę!