Petro imperatorė

Kristinos Sabaliauskaitės knygas labai mėgsu skaityti ir labai nemėgtu apie jas kažką rašyti – ką čia parašysi, jas tiesiog reikia perskaityti. Ir nors šen bei ten pasigirsta Sabaliauskaitės romanų nemėgstančių balsų, juos nurašau tiems, kuriems, žinoma, gali ir nemėgti autorės stiliaus ir knygų, bet daugiausia tai nurašau pavyduoliams. O tuo tarpu džiaugiuosi autorės sėkme, tiek vietine, tiek tarptautine, ypač tarptautine. Džiaugiuosi, kad knyga buvo rezervuojama, kad iššluotas pirmasis tiražas. Džiaugiuosi, kad ažiotažas dėl knygos, o ne kokio vienadienio daikto ar nuolaidėlės. Tuo pačiu labai tikiuosi, kad visi romanai bus išversti į anglų kalbą, iš tikro, matyt tų pačių pavyduolių dėka, tai vis dar nėra padaryta, o bet tačiau, skaitydama vis galvojau, o jei ŠIS romanas būtų išverstas į rusų?

Nepaisant visų komentarų apie dialogus ir t.t., knyga man yra labai Sabaliauskaitiška, nors, tiesą sakant, nelabai suprantu, kam tie dialogai – visai jų nepasigendu. Skaitant “Petro imperatorę” turėjau įsijungti lėtąjį skaitymą, nes tekstas labai sodrus ir, bent jau man, – sunkiai skanuojamas (kai akys tik bėga tekstu), tad niekur nenuskubėsi, o ir nereikia. Sąžiningai atskaičiau kiekvieną žodį ir buvo taip gera tą tempą sustabdyti, savotiškai suklusti ir galvoje “kurti” savo filmą.

Taip taip, knyga labai kinematografiška (ir vėl), ten yra milijonas ir viena to laikotarpio detalė, kartais net atrodo, kad skaitai visai ne grožinę knygą, bet dėl to tik džiaugiuosi, nes šiaip gi neisiu ir neskaitysiu mokslinių knygų – o čia tiek visko sužinojau – atsivėrė dar vienas naujas pasaulis. Lygiai taip pat, kaip jis atsivėrė po “Silva Rerum”.

Labiausiai mane knygoje įsiminė laiko ir ribos tarp rytų ir vakarų linija. Ta, kur vis kalba apie aktualumą šiandienai. Ta, kuri šimtus metų yra nuolatiniame pavojuje, nes visais laikais buvo daug norinčių ant jos užminti. Ta, už kurios tamsa, nors rytai, atrodo, turėtų nešti rytą. O šviesos daugiausia sklinda iš tuometės Lietuvos aprašymų – net nejauku skaityti, atrodo, pats save girtumei.

Įspūdingiausia ir įtempčiausia knygos vieta – derybos su turkais. Po jų – šuolis į naują statusą ir pasiruošimas naujai knygai, kuri, viliuosi, neužtruks, nes atsiradus Silvai, gi nežinojome, kad nepaskutinė, tik spėjome, o čia štai juodu ant balto –  1 knyga. Su nekantrumu laukiu tęsino, bet kartu ir bijau, nes įtariu, ten gali būti gili tamsa.