Su “Liv Marija” tai tokie reikalai – iš pradžių net nesiruošiau skaityt (nusprendžiau pagal viršelį ir erzinančią paantraštę), bet užtikau bibliotekoje, pamačiau kad plonytė, perskaičiau ir, nepaisant visokių “kaip gražu” ir “kas čia per nesąmonė”), visai ji man patiko. Labiausiai patiko ir romatiškai užliūliavo pirmoji knygos dalis – tokia romantiška šeima – į salą užklydęs milžinas norvegas veda vietinę merginą, jie lieka saloje, gimsta duktė, kurią jie apgaubia didele meile, suteikia didelę laisvę, įmanoma tik tokioje saloje. O paskui kažkoks prašalietis atvykėlis, niekšas!, ima ir sujaukia šią idilę, Liv Marijos mama iš fėjos pavirsta ragana ir iššiunčia dukrą į bokštą – Berlyną.
Čia Liv Marija patiria savo didelę meilę, kuri įsirėš vos ne kūne. Pats paauglystės meilės romanas mane įtikino, bet čia jau būsim apie knygos vidurį ir iš dramos persikelsim į melodramą, kuri vis tiek smagiai susiskaitė, na, tik tiek, kad nelabai įtikinamai, bet kaip melodramai galim atleist. Labiausiai mano “mama cenzūros” nepraėjo knygos pabaiga, kad ir kaip visaip stengiausi save įtikinti, kad Liv Marija yra laisva dūšia ir nesutverta būt uždaryta ar susidorot su senos meilės prisiminimais-neprisiminimais (na, sakau, kad įsirėžę iki kaulo).
Tad perskaičius liko visai geras jausmas, gavau daugiau nei tikėjaus, bet va, per daug gilintis ir narstyt charakterių kažkaip nesinori, nes pradedi labai kabinėtis. Tai ir paliksiu geriau šią knygą laisvai plūduriuot prisiminimuose, kaip lengvą, gražią vasaros skaitinį.
Naujoji gražioji Vilniaus Universiteto biblioteka. Nors lentynos dar tuštokos, dėl to labai nepergyvenu, nes ir taip pilna visokių knygų, kurias mielai perskaityčiau. Viduje negalima fotografuoti, bet, žinokit, ten labai man patinka – daug švarios erdvės, baltų lentynų,k gražių šviestuvų.
Apsidžiaugianti, nes manau, jog labai gerai, kad bibliotekinkai bus atlaisvinti nuo tokio darbo ir galės daugiau dėmesio skirti bibliotekų lankytojams, patarti, rekomenduoti. Pagaliau galės pasiūlyti daugiau knygų skaitymo valandėlių vaikams, knygų aptarimus suaugusiems.
Apsidžaugiau, nes pagalvojau, jog bus pakankamai personalo išmokyti žmonės ieškoti informacijos, ruošti kokius įdomius renginius bibliotekoje.
Pamaniau, jog galės ramiai katalogizuoti ir organizuoti fondus. Gal atsiras galimybė daugiau laiko skirti fondų formavimi, sprendimui, kurias knygas pirkti, o kurių ne.
Bibliotekininkų darbas yra daug daugiau nei tų kortelių pildymas. Gaila, kad mūsų mokyklos bibliotekinkė to niekaip nesuprato. Ar galit įsivaizduot, jog per visus mokymosi metus gimnazijoje į pačią biblioteką net kojos nebuvau įkėlusi? Nes moksleivių ji ten tiesiog neįleisdavo. Sustabdydavo ant slenksčio, grubiai užklausdavo, kokios knygos nori ir pati ją atnešdavo.
Viskas prasidėjo 2003iųjų spalio 28 dieną, kai į vienos bibliotekininkės elektroninio pašto dėžutę atkeliauja laiškas su užklausimu apie 1857aisiai išleistą Henry Lewis piešinių, vaizuojančių Misisipės upę, albumą.
Karališkoji biblioteka
Bet knygos bibliotekoje nėra. Bibliotekininkė pastebi, jog ir knygos registro kortelės nėra, o ir registras yra pakeistas taip lyg knyga net nebūtų egzistavusi.
Po neilgos paieškos internetiniuose antikvariniuose puslapiuose bibliotekininkė aptinka, jog knygos vertė siekia 75.000 dolerių.
O kadangi knyga buvo laikoma retų knygų saugykloje, pasidaro aišku, jog tai ne pašalinio, o bibliotekoje dirbančio žmogaus darbas. Bibliotekoje suburiama slapta grupelė bibliotekininkių, kurios bando išsiaiškinti, kas ir kokias knygas vagia.
Po kiek laiko pradeda aiškėti, jog “Bibliotekos vagis” yra 48erių Anders B., kuris dirbo rankraščių skyriaus viršiniku nuo 1995ųjų.
Jis aštuonioliktojo amžiaus literatūros ekspertas, turintis daktaro laipsnį, rūkantis brangius Cohiba cigarus. Jau mokyklos laikais Anders B. buvo žinomas dėl savo pomėgio sudėtingai literatūrai. Po mokyklos jis pakeičia savo įprastą pavardę į kitą- tokią, kuri sutinkama tarp aukštesniosios ir turtingesniosios klasės.
Tie, kas jį pažinojo jaunystėj, sako, kad Anders B. labai stengėsi atsikratyti vidutiniosios klasės etiketės, kratėsi tam visuomenės sluoksniui būdingų atributų ir t.t.
Anders B. apsigina doktorantūrą (tema- aštuonioliktojo amžiaus cenzūros įstatymai) ir dar taip pat baigia juridikos, bibliotekininko ir nekilnojamojo turto maklerio studijas.
Galiausiai Anders B. supranta, jog jo kolegos po truputį lipa jam ant kulnų ir vieną dieną neišlaikęs jis vienai bibliotekninkei prisipažįsta.
Anders B. yra suimamas, apklausiamas. Anders B pasiaudojęs Karl Fields slapyvardžiu (aliuzija į poetą Erik Axel Karlfeldt) pavogė ir vienai firmai Hamburge pardavė 103 knygas, 58ias iš Karališkosios bibliotekos, 15 iš Carolina Redviva ir 8 iš Karolinska instituto bibliotekos. Paaiškėja, kad jis taip pat vogė ir iš Stokholmo universiteto bibliotekos
Belaukiant teismo, policija išleido jį namo.
2004ųjų gruodžio 8ą Anders B. persipjovė savo riešus, perkirpo dujinės viryklės žarnelę ir atsigulęs ant virtuvės grindų
Anders B. butas po sprogimo
ėmė laukti sprogimo. Galiausiai nuo šaldytuvo termostato kibirkšties įvyksta sprogimas, sugriovęs visą butą.
Kaip jau rašiau pradžioje, prieš mėnesį buvo aptikta viena tų pavogtųjų knygų. Deja, jos vertė per tą laiką baisingai išaugo, tad Karališkoji biblioteka niekaip neišgalės tos knygos įpirkti. O ir juridiniam procesui knygai atgauti biblioteka lėšų neturi.
O kai kas galvoja, kad bibliotekininkų darbas yra ramus ir be jokių detektyvinių ar trilerinių elementų 🙂
Aišku, kur einu, ten labiausiai traukia visa tai, kas susiję su knygomis. Ir apie miestą galiu spręst iš knyginių vietų 🙂 Keletas tokių simpatiškų iš kalnų papėdėje įsikūrusio Manitou Springs, Kolorado valstija.
Šiandieniniame “The Guardian” radau rašytojų ir jų spausdinimo mašinėlių nuotraukas. Françoise Sagan, Agatha Christie, Tennessee Williams, Philip Roth ir kiti nufotografuoti su savo mašinėlėmis arba užfiksuoti, kai giliai susimąstę rašo savo kūrinius.
Švedijoje, Nacka savivaldybėje protestuojama prieš savivaldybės sprendimą privatizuoti bibliotekas. Tik pagalvokit, kas būtų jei biblioteką sugalvotų nusipirkti, pavyzdžiui, Bonniers leidykla. Ateini į biblioteką, o ten- vien tam tikros leidyklos knygos. Ačiū, bet ne.
***
Švedijos karališkoji biblioteka bendradarbiaudama su Švedijos akademija (kuri ir finansuoja projektą) kartu sukūrė Literatūros banką, kuriame yra daugiau nei 500 švedų autorių knygų, kurias galima skaityti kompiuteryje arba mobiliajame telefone. Literatūros banke surinkti klasikiniai švediškos literatūros kūriniai, tad pavyzdžiui, S.Lagerlöf, A.Strindberg, C.von Linne, S.Dagerman knygas galima skaityti nemokamai.
Štai mano knygų lentynos. Prašau įvertinti asmenybės tipą. Nesikuklinkit, nes pati sakyčiau: CHAOSAS arbe nesutelpu savo visatoje… Tik nuotraukoje pastebėjau, kad kažkas mano lentynose saugo duonos atsargas – pažymėjau balta rodykle 😀
Pro Mickevičiaus biblioteką Vilniuje praeinu tikriausiai kas antrą dieną, vis pagalvodama, kad reikia užeiti, pasižiūrėti, užsirašyti. Bet kažkaip labai mane stabdė vis nugirstamos žinios, kad tokiose bibliotekose neįmanoma gauti naujesnių knygų, ilgiausios eilės ir taip toliau. Šiandien nusprendžiau, kad bus bibliotekos diena, tuo labiau, kad visai neseniai viename dienraštyje skaičiau apie bibliotekas Vilniuje. Aisku, skaitytos žinios buvo liūdnos – per metus Vilniaus bibliotekos įsigijo vos daugiau nei septynis tūkstančius knygų. Jei šitas knygas padalintume Vilniaus gyventojams, išeina, kad vienas gyventojas gautų po 0,01 knygos. Gal po vieną puslapį ir išeitų. Labiausiai mane sukrėtė tai, kad bibliotekininkės išspausdina naujai išleistų knygų viršelius ir sudeda lentynose – kad skaitytojai galėtų bent viršelius naujai išleistų knygų pažiūrėti. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu, ar ne? Tai iš tikro ir ėjau pažiūrėti tų popieriaus lapelių.
Žinote, pirmas įspūdis mane iš tikrųjų sukrėtė. Kaip sukrėtė? Žiauriai. Sako, nėra laiko mašinų. Jei norite pakeliauti atgal laiku – keliaukite į Vilniaus Mickevičiaus biblioteką. Pasiimkite nosinių, nes nieko kito nelieka – tik verkti, nebent jums tas 30 m. atgal patinka. Man, pripratusiai prie naujos ir gražios Girulių bibliotekos, iš tikrųjų buvo šokas. Nes ten tokia senovė ir toks skurdas, remontas nedarytas nuo neatmenamų laikų. Pasijaučiau kaip kokia ateivė. Iš tikro net bijojau eiti prie lentynų ir žiūrėti, kas ten gero, nes visos knygos atrodė senos, suskaitytos, sulopytos.
Mickevičius ant padūmavusios sienos
Nepatiko man bibliotekos sistema, nes grožinės literatūros autoriai yra skirstomi pagal tautybę, o paskui pagal abėcėlę. Tai priėjęs prie lentynos rasi, pvz., italų literatūrą lietuvių kalba, paskui italų literatūrą rusų, lenkų kalbomis. Man atrodo žymiai paprasčiau visus sudėti lietuviškai pagal abėcėlę, paskui lenkiškai pagal abėcėlę – būtų žymiai lengviau susigaudyti, nei dabar, eini ir ieškai, kur prasideda naujos tautos literatūra. Na, bet pavaikščiojus kokį pusvalandį, jau maždaug įsivaizdavau, kaip ten ko ieškoti.
Sustojęs laikas lentynose
Akivaizdžiai visos naujos knygos paimtos, tai visų senesnių vaizdas liūdnas – populiaresnės – mirtinai suskaitytos, suklijuotos visais įmanomais būdais – kažkaip net nesinori jos neštis namo. Viršeliai taip suklijuoti, kad net nesimato, kokia ten knyga – turi traukti lauk, kad pamatytum viršelį. Lentynos nepritaikytos didesnio formato knygoms, pvz., dauguma Almos literos knygų yra įkištos nugarėlėmis į viršų, nes stačiai tiesiog netelpa. Na, bet knygų yra, ateidamas dažniau ir turėdamas kantrybės tikriausiai sulauksi tavo knygos, nesu susipažinusi su rezervavimo sistema, gal ir visai patogu. Gal jei pačios lentynos būtų ne šimto metų senumo, tai vaizdas nebūtų toks liūdnas, bet tada dar baisiau atrodytų šimtą metų nedažytos sienos, nekeisti langai.
Ką ir bepridursi...
Daug knygų užsienio kalbomis – rusų ir lenkų, bet tokios pat senos, kaip ir lietuvių kalba. Yra ir anglų, bet nieko panašaus, kuo giriasi Panevėžio Bitės biblioteka.
Bibliotekininkių bandymas pridengt baisias sienas
Pernai bibliotekos pastato fasadas suremontuotas, lyg ir stogas. Tik niekaip nesuprantu, kodėl mes remontuojame savo kultūrą iš išorės, o ne iš vidaus?
Kai nedidelio (6000 gyventojų) miestuko Stony Stratford politikai sugalvojo (genijai, ne kitaip) sutaupyti uždarydami biblioteką, miestelio gyventojai sumanė tam pasipriešinti ir parodyti,kaip jiems svarbi yra jų biblioteka.
Tai jie visi nuėjo ir pasiskolino po 15 knygų (daugiau neleidžia bibliotekos taisyklės).
Bibliotekoje dabar- daug tuščių lentynų, kurios, anot aktyvistų simbolizuoja tuštumą, kurią pajaustų bendruomenė, jei biblioteka būtų uždaryta.
knyguziurkes.com 
