2020

Labai džiaugiuosi, kad šiemet pavyko perskaityt daug puikių knygų – čia vienintelis mano kiekvienų metų pasižadėjimas ir, atrodo, šiemet jį tikrai įvykdžiau – galiu ramiai palydėti keistuosius 2020 į praeitį (su viltim, kad keisčiau nebus).

Ačiū leidykloms, autoriams, tinklaraštinikėms (-ams) už naujas pažintis, draugystes, bendradarbiavimą, goodreads knygų kritikėms ir kritikams – už aštrią akį ir ne mažiau aštrų liežuvį, juoką ir gerą nuotaiką.

Kitiems metams palinkėjimas išlieka toks pat ir dar stengsiuosi sumažint neskaitytų knygų lentynas.

Geriausios negrožinės

Gabija Lunevičiūtė “Vilniaus atminties punktyrai”

Patrick Svensson “Apie ungurius ir žmones”

Grafinė

Nora Krug “Heimat”

Geriausios iš geriausių grožinių

Elizabeth Strout “Olive Kitteridge” ir “Olive, again”

Shokoofeh Azar “The Enlightment of the Greengage Tree”

Richard Powers “Medžių istorija”

Kate Atkinson “Anapus fotografijų”

Bernardine Evaristo “Girl, Woman, Other” (lietuviškai išversta “Mergaitė, moteris, kita”

Marina Stepnova “Sodas”

Kim Leine “Amžinybės fjordų pranašai”

Irgi geriausios, nes turtingi metai

Virginie Despentes “Vernonas Subutexas”

Jurga Tumasonytė “Undinės”

Sergej Dovlatov “The Suitcase”

Jon Fosse “Vaizdai iš vaikystės”

Akvilė Kavaliauskaitė “Kūnai”

Grigorijus Kanovičius “Šėtono apžavai”

Jennifer Clement “Maldos pagrobtosioms”

Laura Groff “Florida”

Mathias Enard “Vagių gatvė”

Jose Eduardo Agualusa “Bendroji užmaršties teorija”

Arthur C. Clarke “2001: a Space Odyssey”

Veronika Urbonaitė “Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais”

Saulius Tomas Kondrotas “Kolekcionierius”

Paauglių

Annet Huizing “Kaip aš netyčia parašiau knygą”

Jasminka Petrovic “Viskas bus gerai”

Katherine Paterson “Smarkuolė Gilė Hopkins”

Gudrun Skvetting “Mėnulis ir kitos nelaimės”

_____

Iš visų perskaitytų – 22 audio knygos, 18 lietuvių autorių, 4 grafinės ir tik 2 popierinės anglų k.

Sodas

Marinai Stepnovos knygoms reklamos nebereikia. Jos knygų mylėtojams tik reikia pranešti, kad jau yra nauja knyga. Vos spėja knyga įgauti fizinį pavidalą, tai šalin metami visi darbai, lekiama į leidyklą per pietų pertrauką ir gyvenimas laikinai sustoja. Na, čia man taip. O dabar reikia kažką parašyti, bet čia viena iš tų knygų, kur nei noris rašyti, nei labai žinai ką, nes, nu, ji tiesiog tokia knyga, kuri bus įsiūlyta visoms mano draugėms ir rekomendacijų prašytojoms.

Aš pati tai vis dar “Sode”, devynioliktojo amžiaus Rusijoje, su knygos personažais, turtingoje kunigaikščio Boriatinskio sodyboje. Įdomu, kad tikėjaus greit sugraužt, bet nelabai pavyko. Nors tai ir nėra lėta knyga, bet iš manęs pareikalavo susikaupimo, įsiskaitymo į žodį, įsijautimo ir įsigyvenimo. Autorė laiką knygoje supynus į kasą, neperspėjus šokinėja nuo vieno laikmečio prie kito, tad reikėdavo stabtelėt, vos ne grįžt keletą pastraipų atgal, kad susivokt, kad jau kitam laike personažai. Bet ta kasa, nesigasdinkit, labai daili, išglostyta, niekas ten neišsipešioję ir neprivelta, kai ateina laikas viskas stoja į vietas.

Knygoje labiausiai surezonavo moters visuomenėje tema. Nelabai svarbu, turtingos ar vargšės. Kiekvienai griežtai apibrėžta vieta lentynėlėje ir – kokia tragedija! – jei gavai paragaut kitokio pasaulio skonio. Pasaulio, kuriame esi žmogus, kur moteriai pridera ne tik klapsėjimas blakstienomis, savo nuomonės pasilaikymas sau, na, ir žinoma, palikuonių gimdymas. Ar teisūs mergaitę auginantys ir parodantys uždraustą vaisių, bet neleidžiantys jo ragauti? Ar teisūs auginanę laisvą sielą, kurią paskui suveržę į korsetus bando prakišti tai pačiai visuomenei, kurioje lentynėlės tokioms personoms dar niekas nesukalė?

“Sodas” tai toks pasaulio pakraštys, kur galima kažkiek kitaip, savaip, nesitaikstant, kur laisviau plaikstotsi plaukai, atpalaiduoti korsetai. Ten labiau moterų pasaulis nei vyrų. Nors pastarasis srūva ir veržias į sodą, net iš tolimų tolybių, net iš sostinės. Ir šviesos, ir tamsos pavidalais. Sodybos ir jos sodo prieglobstin. Kiek galima nesitaikyt su tuo pasauliu, kur sodo riba? Gal ji ne vietoj, gal labiau laike?

Labai rekomenduoju. Negraužkit, mėgaukitės, gyvenkit toj sodrioj istorijos ir sodrioj tą istoriją papasakojusioje kalboj. Kiekvienam žody, kiekvienam siužeto vingy ir su kiekvienu personažu.

________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Tyto Alba. Neįtikėtina, bet lietuviškai knyga pasirodė ankščiau nei rusiškai. Čia tai tikrai pirmiau kiaušinis, o paskui višta.

Italų pamokos

italu-pamokos-70245552

Labai patiko – viskas, ką noriu parašyti apie šitą knygą. Ką tik perskaičiau, ką parašiau apie “Lazario moteris“, tai ten irgi panašiai rašau, kad ką jau čia rašysi, kai knygoje viskas parašyta. Man labai patiko, nors, greičiausiai “Lazario moterys” patiko labiau. Bet ir “Italų pamokos” labai, ar būtina joms būti konkurentėmis? Man gal siužetas moterų stipresnis, bet, dieve, dieve, ta Stepnovos kalba. Nu, nereali, nereikia ten nė siužeto, toks jausmas! Kaip gražiai jinai rašo, kaip gražiai ji mato. Viską! Jau pirmam puslapy apie mėsmalę – “geležinę, labai sunkią, ant taburetės nuo jos išdavikiškas įspaudas”. Pas kiekvieną mamą tikriausiai tas įspaudas namuose – ant stalo, ar ant taburetės, kaip pas ką. Kiaurai gręžiantis tarybinio gyvenimo atributas.

Šį kartą knygos nugarėlė labai tiksli ir gerai surašyta, nelabai ką pridursi. Ogariovas visai nenorėjo tapti gydytoju, taip jau susiklostė, kad turėjo. Kad išsipirktų, tikriausiai. Ar prieš dievą, ar prieš sąžinę, kas ten žino. Tokia pilka tarybinė vaikystė – net dusina nuo nemeilės, nuo kažkokio beviltiškumo, kuris net karą padaro patraukliu – geriau jau karas, nei šitai, kai nėra daugiau iš ko rinktis. Du variantai – yra mėsos arba nėra mėsos. Iš vaikystės pilkumos, pažaidęs karą armijoje, į kitą, jau savo pilkumą. Mokslas mokslas mokslas darbas darbas darbas ir, o dieve, meilė. Net kojas pakerta. Kai, kad galėtum mylėti, turi būti žiaurus, begėdis, suskis paskutinis, baisu net į save žiūrėti. Geriau tik į ją. Karūnuota beprotybės karūna. Tik Ogariovas jos nematė, tos karūnos. Bet nesvarbu, meilės baigtį Stepnova išduoda pirmame sakinyje – “Iš Malios liko tik baklava.” Kaip skaitytoja, įtari, kas ta Malia ir kokia jos baigtis, tik prie ko čia ta baklava? Aišku, kaip visada, iš pradžių nenori tikėti, kad taip ir bus, kad tokia pabaiga. Vis tiek tikiesi ilgai ir laimingai, kai visi priešai nugalėti. Gal taip ir buvo? Kaip pažiūrėsi.

Svarbiausiam Knygų mugės susitikimui pasiruošus, reikia tik kokį klausimą sugalvoti autorei. Gal apie tai, kokia prognozė Rusijai be olandiškų ir itališkų sūrių?

Apie sūrį Rusija sužinojo tik Petro Pirmojo laikais. Jis atvežė sūrininkų iš Olandijos, jis daug ko atvežė, vargšas išdirgintas žmogus, psichopatas ir darbštuolis, na, tikrai jau nenorėčiau gyventi prie tokio caro-tėvelio, bet ir pagalvoti baisu, kas būtų nutikę Rusijai be jo. Sūris prigijo, ir neblogai, bet amžiams liko svetimos šalies pramanas, keistenybė laisvų žmonių, kuriems nėra ką veikti, tik sėdėti ir laukti, kol skysta virs kieta, o iš pieno ir vilties gims ateitis – sūris.

Originalus knygos pavadinimas yra "Безбожный переулок"
Originalus knygos pavadinimas yra “Безбожный переулок”. Dėl pavadinimo daugiaprasmiškumo ir neišverčiamumo, autorės pasiūlytas pavadinimas vertimams yra “Italų pamokos”

 

 

2013 AtaSkaita

Iš viso perskaičiau 48 knygas. Blogiausias skaitymo atžvilgiu mėnuo buvo balandis, neperskaičiau nei vienos. Geriausias-gruodis-11 knygų. ef17df9f3af4817bc1a5ccdec4cf4822
Šiemet vengiau “plytų”. Skaityti storų knygų keliais prisėdimais galimybės neturiu, tai skaitymas gaunasi per daug fragmentiškas, tad sunkiau pajusti knygos nuotaiką. Vienintelė tikra 2013ųjų plyta tai H.Mantel “Woolf Hall”

Geriausios 2013aisias skaitytos

S.Avallone “Plienas”
C.Toibin “Marijos testamentas”
J.Otsuka “Buda palėpėje”
M.Stepnova “Lazario moterys”
V.Sorokin “”Opričniko diena”

Statistika:
28 autorės buvo moterys ir 20 vyrų.
eknygų-7, audioknygų 2
Lietuvių autorių rašytos knygos buvo 2, švedų 12, rusų 4.

Knygos parašytos neeuropiečių ir ne JAV autorių- 3. Va štai šitas dalykas mane graužia, labai aiškiai matosi, kad mano skaitymas yra įspaustas į vienus rėmus ir kad man būtina plėsti savo skaitymo geografiją. Tai 2014aisiais skaitysiu minimum Taiye Selasi “Ghana Must Go” ir Chimamanda Ngozi Adichie “Americanah”. Kai Göteborgo knygų mugėje sutikau Hanną rašančią blogą “Feministbiblioteket” buvau jos įkvėpta daryti “skaitymą aplink pasaulį”. Nežinau, ar pavyks, bet pamėginsiu.

Šiais metais kaip niekad skaičiau daug knygų n-tąjį kartą- 6 jau anksčiau skaitytos, bet vistiek vertos naujo perskaitymo. Pvz “Jane Eyre” esu skaičiusi kokius 20 kartų paauglystėje. Tada skaičiau ją kaip meilės romaną, o šiemet- kone kaip feministinį manifestą. Jau vien ta citata, kai Jane Eyre sako ““I am no bird, and no net ensnares me; I am a free human being with an independent will, which I now exert to leave you.”

Metų nusivylimas– A.M Homes “May We Be Forgiven”. “Damušinėjau” ją kelis kartus, tai labai gali būti, jog čia mano kaltė, jog aš neįžvelgiau šių metų Women’s Prize of Literature laimėtojo didumo. Esu skaičiusi daug aštresnių satyrų. Be to, knyga man pasirodė per daug ištempta, nelabai fokusuota, su daug pasikartojimų, kurių paskirtis neaiški.

Skaičiau ir neprisimenu apie ką– Amor Towles “Rules of Civility” Daug kas išgyrė ją, bet man ji nebuvo įsimintina.

Geriausia ekranizacija– “Don’t Ever Wipe Tears Without Gloves” pagal to paties pavadinimo Jonas Gardell knygą apie kurią esu rašiusi anksčiau. Šis trijų dalių filmas paliko man vieną stripriausių kultūrinių įspūdžių 2013aisiais apskritai (kartu su Vakhtangovo “Eugenijus Oneginas”). Filmas, atvirai kalbant, yra kelis kartus geresnis nei knyga. Rekomenduoju visiems pažiūrėti, bet nusipirkti teks ko gero patiems iš Amazon ar kur kitur, nes LTV niekaip neužteks drąsos greitu laiku nupirkti šito filmo Lietuvos žiūrovams (Norvegijos TV jau rodė, BBC taip pat)

Knygynis metų įvykis: Göteborgo knygų mugė ir tai, kad savo keturmečiui pradėjau skaityti chapter books (ar yra koks lietuviškas geras terminas?) Per kelias savaites perskaitėm K.DiCamillo “Nuostabi Edvardo Tiuleino kelionė” (puiki dovana kiekvienam vaikui) ir jau pusę “LasseMaja detektyvų biuro” serijos knygų (autorius Martin Widmark, iliustratorė Helena Willis). Jei Lietuvos leidyklos ieško galimo “aukso puodo” vaikų literatūroje, tai “LasseMaja detektyvų biuras”, Švedijoje karaliaujanti tiek perkamiausiaų, tiek labiausiai bibliotekoje skolintų knygų sąrašuose, turėtų būti svarstytina alternatyva.

2013aisiais pasirodęs dažniausiai Švedijos bibliotekose skaitomų rašytojų šimtukas labai aiškiai parodė vieną dalyką- vaikai skaito daug daugiau nei suaugę. Pirmoji rašytoja rašanti suaugusiems šiame sąraše yra  22e vietoje. 1-21 vietoje karaliauja rašytojai, kuriantys knygas vaikams.

K.Ž.G

 

2013 m. skaitymų atspindys

eglute

Perskaičiau/perklausiau – 48 (neskaičiuojant Raganų Lilių, Burtininkų dramblių ir kitų vakarinių skaitymų). Perskaičiau daugiau nei pernai, bet mažiau nei Giedrė, tikriausiai 🙂 . 26 lietuviškai skaitytos, 11 angliškai ir 11 audio (irgi angliškai).

Šiemet labai lengva apsispręsti dėl geriausios knygos. Pernai irgi buvo lengva. Labai išsiskyrė iš skaitytų, galima sakyti, didelės konkurencijos nebuvo, nors gerų knygų visai nemažai, net galvoju, kaip čia patrumpinti jau surašytą sąrašą.

Geriausia  – Marina Stepnova “Lazario moterys”

Pukšt – pokšt!!! (Fejerverkai)

Geros (be tvarkos) (daug!):

Abraham Vergese “Cutting for Stone” (Lietuviškai – “Vienuolės paslaptis”)

Sherman Alexie “The Absolutely True Diary of Part Time Indian” (yra ir lietuviškai)

Lena Eltang “Akmeniniai klevai”

David Levithan “The Lover’s Dictionary” (yra ir lietuviškai)

Madeline Miller “Achilo giesmė”

Gillian Flynn “Gone Girl”

Kate Atkinson “Life after Life”

Rachel Joyce “The Unlikely Piligrimage of Harold Fry”

Jose Saramago “Kai mirtis nusišalina”

Philip Roth “The Human Stain”

Jerzy Pilch “Mano pirmoji savižudybė”

Julie Otsuka “The Buddha in the Attic”

Andrei Makine “Trumpų amžinų meilių knyga”

Linksmiausia Jonas Jonasson “Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo”

Iš negrožinių:

Jasper Juul “Your Competent Child”

Nepribaigtos – gera krūvelė, neminėsiu jų čia, gal išauš ta valanda.

Šių metų naujovė – knygų klubas knygyne “Jauku”. Iš tikro jauku ir smagu.

* nuotrauka

Lazario moterys

lazario moterys

O galėjo labai paprastai atsitikti taip, kad aš šios knygos būčiau neperskaičius. Aišku, aš ją pastebėjau knygyne, kaip galėčiau nepastebėti baleto bateliais apautų kojų, bet pasiėmiau knygą, paskaičiau nugarėlę, o ten apie kažkokį mokslininką, citata iš knygos irgi apie mokslą – niekaip nesupratau, prie ko čia tos balerinos kojos. Žvilgtelėjau į vertėją, oo, Sigitas Parulskis, na, tikėtina, kad bet ko nevers, o paskui tai iš šen, tai iš ten geri atsiliepimai apie knygą – gunda pagunda. Netikėkit šituo viršeliu, nors perskaičius knygą jis kaip ir turi prasmę, bet ne tokią, kad turėtų ant viršelio puikuotis, geriau jau galėjo būti, pavyzdžiui, namas. Arba laboratorijos kolba. Arba baltas chalatas. Arba perlai. O ant nugarėlės galėjo būti tiesiog parašyta – čia yra lobis, nepasigailėsi.

Iš tikro net nenoriu nieko rašyti apie „Lazario moteris“, nes ką ten jau beparašysi, kai viskas parašyta. Knygoje, aišku. Mėgavausi tekstu, šeimos saga, kurią skaitant gyvenau tokiuose pat jausmuose ir vaizdiniuose, kaip kad skaitant G.G. Marquez. Gal ne „Šimtą metų“, bet „Meilę choleros metu“ tai tikrai. Tik tai ne Pietų Amerikos, o Rusijos vaizdai, jausmai ir kvapai. Dar truputį kaip Miškino “Laiškų knygą” – gal dėl to paties vertėjo, o gal dėl to paties gerumo?

Rusiškas leidimas
Rusiškas leidimas

Visa istorija prasideda dar carinėje Rusijoje, o baigiaisi visai nesenais laikais. Ir nors Lazaris Lindt laike realiai gyvena tik viduriniame laiko tarpe, viskas, kas įvyko prieš jį ir po jo yra labai svarbu, susiję, persipynę. Nes iš pradžių gyveno Marusia, laimingai ištekėjusi, tačiau bevaikė, mokslininko žmona, kuri pirmą kartą pamačiusi blusomis nuėjusį perkarusį beveik dar vaiką Lazarį Lindtą, jį „įsisūnija“, o jis ją – įsimyli, ir per visą gyvenimą nieko daugiau nemyli, tik ją, kol būdamas jau senas jaunoje merginoje išvysta Marusios šešėlį, neklauskit manęs, kaip mergina atsiduria jo rankose, jis pats negalėtų pasakyti, anei papasakoti, kodėl iš laime trykštančios gražuolės ji pavirsta į pačią nelaimingiausią nuotaką, o vėliau despotę, visišką priešybę meile kvepiančiai Marusiai, kuri, galima įsivaiduoti, kaip būtų numylavusi Lazario anūkę Lidočką, deja, jau buvo mirusi, kai mergaitei tos meilės labiausiai reikėjo.

marina
Marina Stepanova

Sakiau, kad ilgėjausi kažko tookio, tokios knygos, kuri šiais metais galėtų tapti mano metų knyga. Tą karūną man knietėjo uždėti knygai jau nuo pat pirmųjų puslapių, nežinau, ar atsiras kas šiais metais nukonkuruos „Lazario moteris“. Abejoju.

Trumpas interviu su autore čia.