Tag: A.Žagrakalytė

Klara

~ kzL ~ Leave a comment

klara

Čia vis siūlė siužetą nušauti. Man pačiai kartais kyla noras su tuo siužetu nusišauti (Galvoju, kaip čia dabar pasiaiškinti, kad nebūčiau neteisingai suprasta. Dar labiau nusišauti norisi). Pavyzdžiui, su “Klaros” siužetu stojau į dvikovą ir mane nušovė. Na, bent jau aš jo nei nušoviau, nei labai pagavau, tai taip išeina, kad mane, tada, ane?

Visaip bandžiau ir stengiausi skaityti “Klarą”. Iš tikro, jei nebūtų tokia trumpa, nežinau, ar būčiau perskaičius, nes, prisipažinsiu, pačio teksto, tai kabino tik ta dalis, kur aprašoma Klaros vaikystė (Ištrauka), tikriausiai ten labiausiai aišku, apie ką ir su kuo valgoma. O visos kitos dalys – jas bandžiau skaityti pagal instrukciją, o instrukcija vadinasi “bande desinee” (sorry, tingiu ieškoti e su dešininiu kirčiu) – komiksas. Skaitant atrodė labai slogu ir tamsu, ir blogas sapnas, ir to siužeto, jei nebūtų ant knygos nugarėlės parašyta, greičiausiai nieko aš ten nebūčiau supratusi. Gal dėl to, kad net nesistengi blogo sapno suprast? O paskui paskaičiau, kaip buvo rašoma – pagal planą tris mėnesius, o rašymo transe – per tris dienas, tai ir nusprendžiau, kad greičiausiai nereikia savęs čia kankinti ir šaudyti, gal ten nelabai ir galima tą minčių srautą suprasti (apsimesti, kad supratai, žinoma, galima visada).

O tikrą komiksą būtų visai įdomu pamatyti. Kas nupieš?

Tyto Albos podiumas

~ kzL ~ 6 Comments

P1220314

Šįvakar ant podiumo išsirikiavo jau išleistos ir dar laukiančios savo eilės knygos. Kaip visada, smagu būti pakviestai, smagu pamatyti autorius ir žinoti ateitį, na, bent jau šios leidyklos. Kadangi griūnu nuo kėdės iš nuovargio, tai labai labai trumpai apie tai, ties kuo akis ar ausis labiausiai užkliuvo. Beje, kiekvienais metai man podiumas atrodo vis trumpesnis, nors greičiausiai tai yra visiška netiesa ir renginys visada trunka pusantros valandos. Kas gali pasakyti, kodėl man taip susivaidena?

Šį kartą labai pasigedau grožinės literatūros – tiesiog labai mažai, mažuma – tik Agnės Žagrakalytės dar gimties stadijoje esanti “Klara” – knyga apie kažkokią labai labai blogą mergiotę žodinių komiksų forma (olialia, kas čia bus?) ir Norvegijoje gyvenančios, man iki šio negirdėtos, nors ir ne naujokės Rūtos Mataitytės “Gunda” – nebiografinis romanas apie daug ką ir emigraciją, manau, bus visai įdomu pabandyti paskaityti.

Iš negrožinės visai įdomi knyga pasirodė Roberto Badaro ir Danutės Jonušienės “Toksikologo užrašai” – tiesiog autorius pasirodė fainas, tad ir knygą būtų smalsu paskaityti, kaip ir Giedriaus Drukteinio dar tik būsimą “Kaip išlikti suaugusių pasaulyje” – grynai iš smalsumo, kas ten tokia per paslaptis – nors man, kaip solidžiai tetai tikriausiai jau reikėtų pasikliauti savo gyvenimiška patirtimi, bet vis dėlto, gal ten koks laimingo gyvenimo eliksyro receptas aprašytas?

Šauniausio vakaro svečio karūną dedu Mikalojui Vilučiui ir jo kulinarinio paveldo knygai “Sriuba”, jau kuris laikas leidyklos rūpesčio dėka arba dėka leidyklos rūpesčio (niekad neatimenu, kuris variantas teisingas) gulinčiai šalia mano lovos. Tik va, bėda, vis dar kankinu “Šėtoniškas eiles”, niekaip nenoriu “mesk į šoną, mes į šoną” kirbančiam šėtonui nusileisti, tai knygų eilė auga ir grūdasi.

Dar nepamiršiu paminėti suknelių karalienės Arūnės iš Kakavinio mėnulio (nuoroda į blogą – šone). Štai tokia nuostabiai taškuota buvo šiandien. Ach.

taskai

 

 

 

Eigulio duktė: byla F117

~ kzL ~ 2 Comments

eigulio-dukte-byla-f-117_1

Kai jau sakiau, kad šiemet jau neskaitysiu jokių storų plytinių knygų, eilinį kartą prisikalbėjau ir vos ne iš eilės perkaičiau tikriausiai storiausias buvusias “einamojoje” lentynoje – Agnės Žagrakalytės “Eigulio dukterį” ir Salman Rushdie autobiografiją. Apie “Eigulio dukterį” jau buvau minėjusi čia, o ir sau knygą nusipirkau du kartus – vieną kartą knygų mugėj, na, kaip gi be autografo, o kitą kartą atostogaudama, kai norėjau lietuviško teksto, kurio neperskaityčiau per vieną dieną, kai turi daug skaitymui skirto laiko. Tai greičiausiai situacija, kai skaitymui laiko daug, o knyginio pasirinkimo beveik kaip ir nėra, išgelbėjo knygą ir aš ją perskaičiau, nes, toks jausmas, kad jei būčiau turėjusi daug pasirinkimo, tai įpusėta knyga būtų kur nors krūvose aplink mano lovą, bet ne rankose.

Ne todėl, kad knyga būtų neįdomi, tiesiog gal ji per daug ištęsta, bet, kadangi knygą rašė ne autorė, o dvasios, tai, kaip sakant, prieš vėją nepapūsi – kiek jau liepė rašyti, tiek autorė ir rašė. Be to, tai yra autorės giminės istorija – nevalia trumpinti ir išmesti to, kas galbūt kitiems nelabai įdomu, ar užsitęsė. Šiaip net sakyčiau, kad knyga yra savotiška lietuviško kaimo darbų enciklopedija, kaip kokie Donelaičio metai – pavasaris, vasara ir t.t. Todėl, tiems, kas visai su kaimu nesusijęs ar nesidomi tais metų laikų darbais, tikriausiai su antrąja knygos dalimi neverta prasidėti. Kadangi mano ryškiausi vaikystės prisiminimai yra būtent iš kaimo ir didžioji dauguma, žinoma, susiję su visokiais darbais, tai man tos darbų aprašymo vietos labai neprailgo, galiausiai, jei jau labai snūdas ima, galima gi ir praversti iki tos vietos, kur veiksmas pajuda. Tai va. Summa summarum galiu pasakyti, kad pirmoji knygos dalis, gal kokie 200 puslapių iš beveik 600 yra toji greitai suskaitoma įdomioji dalis, kurią tikrai verta paskaityti, nes ten, ohoho, čigonės suviliotas turtingas lietuviatis ūkininkaitis, visokios pranašystės, užkeikimai ir prakeiksmai, meilės, nemeilės, čigoniški genai ir lėkimai pašėlusiais žirgais. Likusį knygos įdomumą reikia susirankioti iš lėtai tekančių likusių puslapių. Su trupučiu kanktrybės. Perskaičius dar norisi susipakuoti ir keliauti pas močiutę užrašinėti savosios istorijos.

Tokia įdomi situacija – knyga man patiko, bet nežinau, kam rekomenduočiau ją skaityti. Na, greičiausiai ne KŽG. Čia panašiai kaip iš serijos, parekomenduok, ką nors gero, bet lengvo ir negruzinančio. Hmm.

Dvasios žagrę kalė

~ kzL ~ 1 Comment
zagrakalyte
Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.
http://www.senvage.lt/events/fotografija-moters-portretas/

Agnės Žagrakalytės knygos “Eigulio duktė” ištrauką pirmiausia paskaičiau kažkada kažkur internete – labai įdomu pasirodė – paskui Ji pasirodė Tyto Albos rudeniniame knygų pristatyme, kur, kaip ir knygų mugėje, visokeriopai bandė išsisukti nuo autorystės. O paskui knygą Kalėdų proga savo giminaičiui padovanojau, pagalvojau, kad jam irgi patiks, o paskui ir aš pasiskolinsiu ir paskaitysiu, didelė knyga, o vietos lentynose maža ir taip toliau. Paskui sėdėjau Knygų mugės pristatyme ir supratau, kad tai bus dar vienas pusė kilogramo mano nusipirktų knygų svorio.

Aš nežinojau, kad rašytoja yra visiems pažįstama kaip poetė, nelabai pažįstu poetų, nors esu gimusi poečių gimimo dieną, kartu su kitomis dvejomis poetėmis ir vis dar laukiu savo poetinio prabudimo, nes kaip taip gali būti, kad dvi ėmė ir gimė tą pačią dieną, o aš irgi gimiau ir ne poetė? Pristatymo metu drebėjo rašytoja taip, kad iš pirmos eilės tai tikrai matėsi, net norėjau atiduoti savo vienintelį knygų mugėj turėtą megztinį. O drebėjo, nes tikriausiai giminė visa apkabinusi laikė, o seniai mirę kaip gali sušildyti? Rašytoja sakė, kad jai nešalta, o pristatyme dalyvavusi Laura Sintija Černiauskaitė (kuriai paauglystėje baisiai pavydėjau tokio ilgo vardo) niekaip negalėjo suprasti, kaip taip galima išsižadėti savo kūrinio ir ką reiškia “perrašyti” tai, ką Juozas Žagrakalys kažkada parašė. Vis spaudė ir spaudė rašytoją, nežinia, ko – kad išsižadėtų savo perrašymo ar kad prisipažintų, iš kur nusirašė, ar kad šiaip pavydas suėmė, kad jai dvasios rašyti nepadeda, užklausus patarimo, šalčio anei įkvėpimo iš anapus neatpučia.

O aš ką, sėdėjau įsitikinusi, kad šitos knygos man baisiai reikia turėti. Ir dar slapčia tikėjaus, kad knyga man labiau patiks nei Lauros Sintijos, kurios rašymais svaigau paauglystėje, dabartinės knygos. Dar džiaugiausi, kad kažkokiu stebuklingu būdu prieš mane sėdėjo giminės su gilia šeimos istorijos atmintim atstovė (toks jausmas, kad va kokia Uršulė iš Milkantų Norvaišaitė iš Sabaliauskaitės knygos nužengė – ne viskas prarasta, ne viskas išmirę), kaip kokia užburta princesė, kuri pati save atkerėjo užrašiusi į ausį pašnibždėtą istoriją.

***

PS Čia rašinėlis mano sesei, kuri vis kamantinėjo apie knygų mugės dvasią. O dvasios ėmė ir sudalyvavo tiesiogine žodžio prasme

 

Nauja Tyto Albos kolekcija

~ kzL ~ 5 Comments

Gavau pakvietimą į naujų leidyklos Tyto Alba knygų pristatymą. Pakvietimai dažniausiai sukelia dvigubus jausmus – džiaugsmą (kad pakvietė) ir skausmą (kaip visur suspėti, jei nesuspėsiu bus taip gaila, kad net geriau nežinoti, kad renginys vyko). Galutinis šios gražios dienos rezutatas – džiaugsmas, nes a) suspėjau ir b) nes eilinį kartą atėjau galvodama, kad, ai, šiaip pasižiūrėsiu, pasiklausysiu, kas čia per knygos  ir panašiai, o išeinu norėdama perskaityti visas pristatytas knygas (o tada, o dieve, ne visos dar išleistos ir kada tai padaryti). Tikrų tikriausiai. Šiandien gal mėnulis koks?

TYTO ALBA

Labai trumpai apie pristatytas knygas:

Edita Čekuolienė “Flirtas su rudeniu: moterų knyga”. Knyga subrendusioms moterims, sakė, kad toms, kam virš keturiasdešimt. Pagal pristatytas temas,ir tai, kaip apie jas kalbėjo autorė (beje, simpatiškoji simpatiškojo Algimanto Čekuolio žmona) – kai tik išleis pirksiu ir vešiu mamai (Giedriau, prašom duoti žinoti, kai tik pasirodys). Man pačiai irgi įdomu, bet aš gal dar kiek pasidžiaugsiu nebrandžia moteryste.

Danas Sėlis “Provincijos detektyvas”. Autoriaus kėdė buvo tuščia, nes autorius nori likti nežinomas. Paslaptingai taip. Jei nebūčiau skaičius “KGB vaikų”, tai kaip ir labai nesidomėčiau šita knyga, bet dabar pliaukšt per savo pasipūtusius žandus – nenurašau, jei tik bus proga, tikrai perskaitysiu.

Viktorija Daujotytė “Lašas poezijos” – autorės, deja, nebuvo.

Giedrius Druktenis “Kodėl spaudžiame dešinę. Apie etiketą ir manieras”. Kaip sakė autorius, apie tai, kodėl, o ne kaip. Per autoriaus prezentacoiją visi (išskyrus, žinoma, Juozą Erlicką) puolė žiūrėti, ar švarūs jų batai.

Juozas Erlickas “Išeinu iš krašto”. Trilogijos paskutinė dalis. Prijuokino Erlickas. Sakė daugiau neberašys tokio tipo knygų, rašo romaną “Vargdieniai”, kurio pagrindinis veikėjas bus vargdienis Mikutavičius, kurio veikėjai nieko neveiks, nes vargdieniai nieko neveikia, nebus meilės istorijos, irgi dėl to, kad vargdieniai nemyli ir t.t. O antras romanas bus apie Kaušpėdą. Tame romane Erlickas bandys paneigti hipotezę, kad Lietuvos valstybę sukūrė Kaušpėdas.

Viktoras Gerulaitis “Kupė su Joanu Starussu. Neišgalvotos muzikos istorijos“. Gaila, autoriaus nebuvo.

Grigorijus Kanovičius “Rinktiniai raštai”. Čia tai wow. Autorių pristatinėjo jo sūnus, seniai nebegyvenantis Lietuvoje, bet taip gražiai kalbantis lietuviškai, kad visi bent kiek pabūnantys užsienyje ir visokiais akcentais pradedantys miauksėti turi susigėsti. Tik kad labai jau sūnus pesimistas man pasirodė. Čia gi džiaugsmas – tokį lobį leidykla išleis, o sūnaus nuotaika tai apokaliptinė – nieks neskaito, niekas nelaukia, o man tas pats. Nu, laba diena – ir skaito, ir laukia, ir uosto knygas, ir myli, ir gyventi be jų negali, nereikia taip, nėra jau čia tas jaunimas šiais laikais toks blogas, gal autoriaus sūnui laikas į Lietuvą?

Algirdas Kaušpėdas “Antiška”. Ar reikia ką pridurti? Dainuojanti knyga – nuskanuoji QR knygą savo protinguoju telefonu ir gali skaityti skambant muzikai. Jėga.

Giedrius Kuprevičius “Koncertas”. Toks simpatiškas ponas Giedrius Kuprevičius – spinduliuojantis (reikėjo šalia Kanovičiaus sodinti, gal būtų gera nuotaika užkrėtęs). Žinojot, kad “Kregždučių” autorius, tų kur, “gabalėlį dangaus”?Sakė, jam alergija nuo tos dainos, tai šalia būdami nesugalvokit uždainuoti. Nepraiekit, kai pamatysit knygą knygų mugėje.

Violeta Palčinskaitė “Atminties babilonai“. Autorė sakė, kad ir ką rašytojas ar poetas parašytų – viskas apie tėvą ir motiną. Gal ir tiesa, pažiūrėsim.

Linas Slušnys, Daiva Šukytė “Dėmesio: paauglystė. Tėvų knyga”. Apie ką knyga? Apie tai, kad namuose tėvai yra ir turi būti (jei nėra) lyderiai, tėvai turi imtis atsakomybės ir būti tėvais.

Agnė Žagrakalytė “Eigulio duktė: byla F117“. Skaičiau šios knygos ištrauką ir buvo labai įdomu. Tikiuosi, kad jau greit.

Viskas. Gero laukimo.