Eigulio duktė: byla F117

Kai jau sakiau, kad šiemet jau neskaitysiu jokių storų plytinių knygų, eilinį kartą prisikalbėjau ir vos ne iš eilės perkaičiau tikriausiai storiausias buvusias “einamojoje” lentynoje – Agnės Žagrakalytės “Eigulio dukterį” ir Salman Rushdie autobiografiją. Apie “Eigulio dukterį” jau buvau minėjusi čia, o ir sau knygą nusipirkau du kartus – vieną kartą knygų mugėj, na, kaip gi be autografo, o kitą kartą atostogaudama, kai norėjau lietuviško teksto, kurio neperskaityčiau per vieną dieną, kai turi daug skaitymui skirto laiko. Tai greičiausiai situacija, kai skaitymui laiko daug, o knyginio pasirinkimo beveik kaip ir nėra, išgelbėjo knygą ir aš ją perskaičiau, nes, toks jausmas, kad jei būčiau turėjusi daug pasirinkimo, tai įpusėta knyga būtų kur nors krūvose aplink mano lovą, bet ne rankose.

Ne todėl, kad knyga būtų neįdomi, tiesiog gal ji per daug ištęsta, bet, kadangi knygą rašė ne autorė, o dvasios, tai, kaip sakant, prieš vėją nepapūsi – kiek jau liepė rašyti, tiek autorė ir rašė. Be to, tai yra autorės giminės istorija – nevalia trumpinti ir išmesti to, kas galbūt kitiems nelabai įdomu, ar užsitęsė. Šiaip net sakyčiau, kad knyga yra savotiška lietuviško kaimo darbų enciklopedija, kaip kokie Donelaičio metai – pavasaris, vasara ir t.t. Todėl, tiems, kas visai su kaimu nesusijęs ar nesidomi tais metų laikų darbais, tikriausiai su antrąja knygos dalimi neverta prasidėti. Kadangi mano ryškiausi vaikystės prisiminimai yra būtent iš kaimo ir didžioji dauguma, žinoma, susiję su visokiais darbais, tai man tos darbų aprašymo vietos labai neprailgo, galiausiai, jei jau labai snūdas ima, galima gi ir praversti iki tos vietos, kur veiksmas pajuda. Tai va. Summa summarum galiu pasakyti, kad pirmoji knygos dalis, gal kokie 200 puslapių iš beveik 600 yra toji greitai suskaitoma įdomioji dalis, kurią tikrai verta paskaityti, nes ten, ohoho, čigonės suviliotas turtingas lietuviatis ūkininkaitis, visokios pranašystės, užkeikimai ir prakeiksmai, meilės, nemeilės, čigoniški genai ir lėkimai pašėlusiais žirgais. Likusį knygos įdomumą reikia susirankioti iš lėtai tekančių likusių puslapių. Su trupučiu kanktrybės. Perskaičius dar norisi susipakuoti ir keliauti pas močiutę užrašinėti savosios istorijos.

Tokia įdomi situacija – knyga man patiko, bet nežinau, kam rekomenduočiau ją skaityti. Na, greičiausiai ne KŽG. Čia panašiai kaip iš serijos, parekomenduok, ką nors gero, bet lengvo ir negruzinančio. Hmm.