“Why did people ask “What is it about?” as if a novel had to be about only one thing”
― Chimamanda Ngozi Adichie, Americanah
Aprašyti man labai patikusias knygas yra labai sunkus darbas, nes daugiausia, ką noriu parašyti yra:”Labai labai patiko, imkit ir skaitykit”. Kai knyga nepatinka, tai dažnai labai aišku, kodėl, o kai labai patinka, tai ir tas patinka, ir anas, ir kad viską aprašyti, reikia daug laiko, kurio šiltais vasaros vakarais visai nesinori leisti prie kompiuterio.
Truputį juokinga, kad skaityti Adichie yra senas KŽG vis kitų ir kitų metų planas, kurį aš sugalvojau už ją įvykdyti, tad dabar, kai kada virtualiai susitinkam, aš vis zyziu, kad duotų man dar kokią štai tokią rekomendaciją, kuri išvirstų į pusės metų geriausią perskaitytą knygą, o gal ir dar geriau (čia tiesiogiai adresuoju leidykloms, kad kuo greičiau užsiimtų visais žemiškais darbais, kurie suteiks nežemišką pasitenkinimo jausmą skaitytojams).
Jei pavyks labai labai trumpai, kas ten man taip patiko. Vis galvoju, kad tikriausiai labai susitapatinau su pagrindine veikėja Ifemelu (Adichie knygose susipažinau su krūva gražių afrikietiškų vardų – Ifemelu reikia skaityti Ifemeliu, minkštai). Kažkaip labai jau natūraliai ėjau tuo keliu, kuriuo ji ėjo, jos pasirinkimai man atrodė labai organiški, tikri ir žmogiški, nebuvo jokio nenatūralaus situacijos ar jausmo laužimo, ar režisavimo, atrodė, jei ten būčiau aš ir man taip būtų, aš taip galvočiau.
Knygoje daug pamąstymų apie rasę, kaip rasė traktuojama viename ar kitame žemyne, nesijuok, bet su kokiomis problemomis susiduria juodaodės bandydamos tiesinti savo neklusnius afro plaukus, kas atsitinka, jei būdama už Atlanto tų plaukų nesitiesini, netgi judėjimą už natūralius plaukus. Knygoje daug kalbama apie emigraciją, pritapimą, susitaikymą, žinoma, apie meilę, apie gražius lygiaverčius santykius, šioje knygoje perskaičiau gražiausią, kokį esu girdėjusi mamos įspėjimą jaunai porai “neprisidirbti”. Ir dar milijoną visokių dalykų, gražių įžvalgų ir tt
Išduosiu, po 13 m. praliestų Amerikoje, Ifemelu nusprendžia grįžti namo, į Nigeriją. Prieš kelionę ji užsuka susipinti savo crazy afrikietiškų plaukų – jei įsivaizduojate tuos daugybę mažų kaselių, įtariate, kiek laiko užima visas šitas procesas – pakankamai, kad galėtume išklausyti vieną gyvenimo istoriją. Kas galite, skaitykite kuo greičiau originalą, kas ne- svajokite apie gerą vertimą.
***
Bnadžiau surasti tą gražią citatą, deja. Čia keletas kitų-
“The only reason you say that race was not an issue is because you wish it was not. We all wish it was not. But it’s a lie. I came from a country where race was not an issue; I did not think of myself as black and I only became black when I came to America. When you are black in America and you fall in love with a white person, race doesn’t matter when you’re alone together because it’s just you and your love. But the minute you step outside, race matters. But we don’t talk about it. We don’t even tell our white partners the small things that piss us off and the things we wish they understood better, because we’re worried they will say we’re overreacting, or we’re being too sensitive. And we don’t want them to say, Look how far we’ve come, just forty years ago it would have been illegal for us to even be a couple blah blah blah, because you know what we’re thinking when they say that? We’re thinking why the fuck should it ever have been illegal anyway? But we don’t say any of this stuff. We let it pile up inside our heads and when we come to nice liberal dinners like this, we say that race doesn’t matter because that’s what we’re supposed to say, to keep our nice liberal friends comfortable. It’s true. I speak from experience.”
“They <Americans> “Idon’t know.” They said, instead, “I’m not sure,” which did not give any information but still suggested the possibility of knowledge.”
“In America, racism exists but racists are all gone. Racists belong to the past. Racists are the thin-lipped mean white people in the movies about the civil rights era. Here’s the thing: the manifestation of racism has changed but the language has not. So if you haven’t lynched somebody then you can’t be called a racist. If you’re not a bloodsucking monster, then you can’t be called a racist. Somebody has to be able to say that racists are not monsters.”
“You could have just said Ngozi is your tribal name and Ifemelu is your jungle name and throw in one more as your spiritual name. They’ll believe all kinds of shit about Africa.”
“He had first been excited by Facebook, ghosts of old friends suddenly morphing to life with wives and husbands and children, and photos trailed by comments. But he began to be appalled by the air of unreality, the careful manipulation of images to create a parallel life, pictures that people had taken with Facebook in mind, placing in the background the things of which they were proud.”
knyguziurkes.com 