Kraustysiuosi gyventi į Afriką, nes Afrikoje rašomos geriausios knygos. Garbingai šalia Chimamandos Ngozie Adochie atsistoja kita Nigerijos rašytoja – Ayobami Adebayo. Ir kas per vardų gražumas! Ši knyga, su tokiu sakyčiau nelabai viršeliu ir pavadinimu, kuris tik vėliau atsiskleidžia su savo gražia daugiasluoksne prasme – yra viena iš pretendenčių laimėti šių metų Baileys premiją. Ir tikrai labai verta.
Kodėl? O todėl, kad istorija yra įtraukianti, įtikinanti ir įdomi nuo pradžios iki pabaigos (tai autorės debiutinis romanas ir leidėjai greičiausiai nemynė ant kulnų, kad ji greičiau greičiau baigtų tą savo knygą). Knyga subrandinta ir tikra, nors veiksmas ir vyksta taip tolimoj ir kultūriškai, ir geografiškai Afrikoj. Ir kai aš pagalvoju, kaip reikia apibūdinti pagrindinę veikėją Yajide – tai nežinau, nuo ko pradėti – nes visai nenoriu netyčia atskleisti veikėjos paslapčių ar elgesio motyvų – nenoriu spoilinti ir atimti skaitymo džiaugsmo ir pasakojimo egzotikos.
Nors, kokia ten egzotika – Afrika ar Amerika – visi gyvename tais pačiais džiaugsmais ir nedžiaugsmais. Tik pamirštam apie tai ir tradiciškai nudažome žaliai svetimą žolę už tvoros, sienos ar kitame kontinente. Žmonės myli, mylisi, nori būti mylimi. Ir neklauskit, kaip taip atsitiko, kad Yejides ir jos vyro vaikai turi genetinę ligą, kurios tiesiog negali turėti. Ir iš vis iš kur tie vaikai, jei dėl Yejides nevaisingumo anyta prispaudžia sūnų vesti antrą žmoną. Už fasado kunkuliuoja gyvenimas. Sakiau, kad nenoriu išduoti, truputį teko, tikiuosi ne per labai. Gal tų vaikų nė nebuvo? Gal tik įsivaizdavo?
knyguziurkes.com 