Greyhound

grey

Sebastian Ranes autobusu (Amerikoje yra tokia autobusų įmonė Greyhound, o greyhound, pasirodo, dar yra ir šunų veislė) keliauja iš vakarinės valstijų pusės į rytinę. Viso labo kokias keturias dienas. Būtų nieko ypatingo, tik Sebastian’ui yra 11 metų ir jis keliauja vienas. Jo mamai eilinės vestuvės ir berniukas jose yra nepageidaujamas, greičiausiai neįtiko eiliniam jaunikiui.

Bet kas – autobuso vairuotojas, keleivis, stoties viršininkas, jo paties močiutė, pas kurią berniukas važiuoja – sužinoję, kad Sebastian keliauja vienas minutėlei sustingsta – keturias dienas vienas!!! Per jas, aišku, įvyksta visokiausių nutikimų, ir tokių, kurių kiekviena mama meldžia, kad niekada jos vaikams nenutiktų, ir tokių, kurie palieka neišdildomą įspūdį ir pėdsaką visam likusiam gyvenimui (gerą).

Knyga, sakyčiau, yra iš young adult kategorijos. Neigiamoji knygos pusė visai tikėtina, o štai teigiamoji – gerasis pakeleivis alia angelas sargas – gal nelabai. Bet jis labai reikalingas tai knygai ir, galima sakyti, nepersūdo to savo gerumo, tik tiek, kad jo egzistavimas toks labiau neįtikėtinas ir stebuklinis (nelabai gal taip būna), bet nereikia čia būt man skeptike, tegul būna jis tokis, šviesos spindulys autobuse, keliaujančiame per Ameriką.

Manau, kad puiki knyga paaugliams. Gražiai pasakanti dalykus, kuriuos paaugliams reikia išgirsti – jei ne iš artimųjų, tai bent iš knygų.

Sleido namas

sleido-namas-1 (1)„Sleido namas“ buvo savotiška geros knygos atgaiva, jei atgaiva galima vadinti siaubo romaną. Atgaiva buvo tame, kad gera buvo skaityti sklandų praryjantį tekstą, po kurio baisu iškišti koją iš po kaldros ir prisižadi sau niekada gyvenime, never ever, neatidarynėti jokių paslaptingų durelių, ypač jei jos neturi nei rankenų, nei spynų.

Ši knyga kaip pasaka „Jonukas ir Grytutė“, kur žmonės tikisi, kad suvalgys namą iš meduolių ir sausainių, bet viskas baigiasi tuo, kad namas pačius juos suvalgo. Ir suvalgo žiauriuoju būdu, kaip kitaip, nepykit, gerbiamieji, tokia jau šita knyga. Siaubinga, kūrybinga, įtraukianti ir kartu džiuginanti, kad tai ne tavo blogas sapnas – pabijojau ir gyvenu toliau. Labai rekomenduoju.

 

Ambasadorius

bragi

Prisipažinsiu, iš šios knygos daug tikėjausi. Gal dėl to, kad knyga buvo smagiai pristatyta knygų mugėje, gal kad šiaip islandams simpatizuoju ir knyga – iš dalies apie Lietuvą. Tai tos simpatijos užteko perskaityti knygą iki galo, nes, jei būtų buvęs kitas nematytas negirdėtas autorius ir kitas miestas – ne Vilnius ir ne Druskininkai, tai tikrai būčiau neapsikentusi.

Labai daug žodžių knygoje, tokių, kur aš vadinu nereikalingais – na, nieko jie nepasako. Gal ten galima ieškoti meniškumo kokio, bet, jei gabalus išmestum iš knygos, tai ir nepasigestum. Skaičiau, skaičiau, truputį kankinau, tada pažiūrėjau goodreads vertinimą – 3.43 – ne per daugiausia… Ech…

Yra ir smagių knygos gabalų, ir nuotaika tokia įdomi, biškį crazy, bet kai iš esmės reikia pasakyti, apie ką knyga, tai pirma mintis, kuri šauna į galvą irgi crazy – dviejų labai gerų lietpalčių istorija poetinėje Lietuvoje. Na, apsakymas apimčiai kaip ir būtų super, bet kad apie tai parašyti romaną, tai reikia aplipdyti visokiais papildomais žmonėmis ir nukrypimais, ir kitais išpūtimais ir gaunasi knyga apie neaišku ką. Apie lietpaltį…

Perskaičiau, bet… Vertinimas būtų 2,5 tik iš 5.

 

 

Rejection Proof

reject

Gauti atsakymą “Ne” nėra pats didžiausias malonumas. Žmonės “Ne” bijo, vengia ir nenori nieko apie tai girdėti. O bet tačiau, kaip rašoma šioje knygoje, “Ne” irgi galima savotiškai suvartyti, sušvelninti ir paversti tuo dievo atveriamu langu, kai kažkas užtrenkia duris prieš nosį. Juk dažniausiai taip ir būna – užsitrenkia tos durys, gauni spyrį į sėdynę ir eini iš savo komforto zonos – esi privestas tą langą susirasti. O dar būna, paaiškėja, kad tas langas yra tai ko ieškojai visą gyvenimą, kas tave geriausiai atskleidžia ir t.t. O postūmiui reikėjo tik to vienintelio “ne”.

Knygos autorius Jia Jiang korporacijoje, kurioje dirbo, jautėsi nelaimingas ir neišsipildęs, todėl, padrąsintas žmonos, nutarė pamėginti kurti savo verslą. Ir kai viskas naujame versle atrodė labai optimistiškai, staiga gavo didelį “ne” iš investuotojų. Ajajajajajai!

Nusviro rankos, nukrito nuotaika ir Jia, žinoma, pasijuto tikru lūzeriu. “Ne” buvo žlugdantis ir nepakeliamas, todėl kažkiek atsitokėjęs jis nusprendė, kad reikia save prie neigiamų atsakymų pripratinti tiesiog save priešpastatant situacijose, kuriose beveik garantuotai atsakymas bus “ne”. Šimtas dienų – šimtas “ne“. O gal tiksliau – 100 nuotykių?

Kaip dažniausiai būna su tokio tipo knygomis, jei pabrazini ir randi autoriaus TED talk, tai būna labai geras knygos summary. Aš TED talk dar nežiūrėjau, bet, manau, šį kartą tikrai taip ir bus. Tai pažiūrėk ir matysi. Skirti 15 minučių neigiamo atsakymo baimei sumažinti – tikrai verta.