Stay With Me

Stay-With-Me

Kraustysiuosi gyventi į Afriką, nes Afrikoje rašomos geriausios knygos. Garbingai šalia Chimamandos Ngozie Adochie atsistoja kita Nigerijos rašytoja – Ayobami Adebayo. Ir kas per vardų gražumas! Ši knyga, su tokiu sakyčiau nelabai viršeliu ir pavadinimu, kuris tik vėliau atsiskleidžia su savo gražia daugiasluoksne prasme – yra viena iš pretendenčių laimėti šių metų Baileys premiją. Ir tikrai labai verta.

Kodėl? O todėl, kad istorija yra įtraukianti, įtikinanti ir įdomi nuo pradžios iki pabaigos (tai autorės debiutinis romanas ir leidėjai greičiausiai nemynė ant kulnų, kad ji greičiau greičiau baigtų tą savo knygą). Knyga subrandinta ir tikra, nors veiksmas ir vyksta taip tolimoj ir kultūriškai, ir geografiškai Afrikoj. Ir kai aš pagalvoju, kaip reikia apibūdinti pagrindinę veikėją Yajide – tai nežinau, nuo ko pradėti – nes visai nenoriu netyčia atskleisti veikėjos paslapčių ar elgesio motyvų – nenoriu spoilinti ir atimti skaitymo džiaugsmo ir pasakojimo egzotikos.

Nors, kokia ten egzotika – Afrika ar Amerika – visi gyvename tais pačiais džiaugsmais ir nedžiaugsmais. Tik pamirštam apie tai ir tradiciškai nudažome žaliai svetimą žolę už tvoros, sienos ar kitame kontinente. Žmonės myli, mylisi, nori būti mylimi. Ir neklauskit, kaip taip atsitiko, kad Yejides ir jos vyro vaikai turi genetinę ligą, kurios tiesiog negali turėti. Ir iš vis iš kur tie vaikai, jei dėl Yejides nevaisingumo anyta prispaudžia sūnų vesti antrą žmoną. Už fasado kunkuliuoja gyvenimas. Sakiau, kad nenoriu išduoti, truputį teko, tikiuosi ne per labai. Gal tų vaikų nė nebuvo? Gal tik įsivaizdavo?

 

Spotas

spotas

Spoto istorija prasidėjo nuo pasiruošimo į darželį. Reikėjo istorijos, kaip vaikai eina į darželį ir kaip ten visiems būna smagu, o svarbiausia, kad galų gale pas visus vaikus ateina mamos ir tėčiai ir pasiima juos namo.

Šitą knygelę skaičiau kokį porą mėnesių ištisai ir iki dabar dar skaitau. Baisiausiai įgriso, tad teko ieškoti kitų Spoto istorijų, kurios, pasirodo, beveik visiškai išparduotos, tad teko ieškoti svetur.

Daug džiaugsmo sukėlė mažų Spoto knygelių rinkinukas iš Švedijos – net tik skaityti smagu, bet ir išimti ir sudėti atgal. Sudedu, žinoma, dažniausiai aš, kaip kiaip. O prieš Vėlykas radau ir Vėlykinį Spotą, bei gimtadieninį, nes, nors ir gimtadienis dar labai toli, jau labai laukia.

spotas dideles

Pasaulyje parduota 60 milijonų Spoto knygučių, jos išverstos į 60 kalbų. Deja, Spoto autorius Eric Hill mirė 2014 m. sulaukęs 86 metų. Nors iš tikro – tapo nemirtingu. Ar skaitot Spotą savo vaikams/

 

The Gustav Sonata / Gustavo sonata

gust

Na ką gi, skaitau (iš tikro tai klausau) Bailey’s prize nominantes. Tuo pat metu skaičiau “Svogūno lupimą”, kuriame veiksmas prasideda nacių Vokietijoje, ir šios knygos pradžioje  – antrojo pasaulinio karo išvakarės ir  Šveicarijos nerimas, ar pavyks išlaikyti neutralitetą, ar ne. Ir pabėgeliai –  žydai plūstantys iš Vokietijos ir jau aneksuotos Austrijos. O tada šveicarų baimė neįtikti Hitleriui ir sienos uždarymas, žinant kas atsitiks su nespėjusiais pabėgti. Štai toks kruvinas neutralitetas.

Gustavas gyvena su mama mažam Šveicarijos miestelyje. Tėvo nėra, Gustavas tik žino, kad jis didvyris, žuvęs per žydus. Kaip susiję tėvas ir žydai Gustavui visai neaišku, kaip ir neaišku, kodėl mama nelabai patenkinta jo draugyste su klasioku Antonu, žydu. Mamos nepaklausi. Mama keista ir Gustavas jai, jei ne trukdo gyventi, tai bent jau tikrai laimės daug neprideda. Meilės irgi. Antono šeima Gustavui – vienintelis džiaugsmo šaltinis ir meilės pavyzdys.

Bet viskam yra priežastys. Ir mamos šaltumui, ir nemeilei. Nesakau, kad pateisinamos, bet yra. Tame ir visa intriga – sužinoti, kodėl atsitiko, kaip atsitiko, ir kaip vėliau susiklostė visų gyvenimai.

Man patiko, kaip autorė vysto savo veikėjus, kaip motyvuoja jų elgesį, veikėjų charakteriai elgiasi pagrįstai ir įtikinamai, vienintelė gal pabaiga keistoka, trečioji knygos dalis apskritai silpnesnė nei pirmos dvi “sonatos” dalys, bet sakyčiau, autorė vis tiek pabaigą neblogai išsuka. Taip elegantiškai. Na, ir bravo jai už tai. Tik kad Baileys’s likerio butelys tai nuplaukė jau, deja, į shortlist nepapuolė.

Svogūno lupimas

svoguno

Nežinau, ar skaityti autoriaus biografiją neskaičius nė vienos jo knygos yra labai geras pasirinkimas. Suskaičiau kaip romaną. Ir likau visiškai nustebusi. Tikėjausi knygos apie romanų autorių, o gavau knygą apie skulptorių, dailininką, poetą ir galiausiai tik pabaigoje apie užgimstantį prozininką. Štai jums ir rašytojas.

Ši knyga sukėlė šiokį tokį ažiotažą, nes Gunter Grass prisipažino, kad buvo mažasis nacis. O aš stebiuosi, kodėl visi stebisi. Tarytum galėčiau būti labai atsakinga už tai, kad buvau mažoji spaliukė, Lenino anūkė (viešpatie dieve, apsaugok mane nuo šitokių negandų, dabar baisu net pagalvoti, kokio aparato sraigteliu buvau auginama). Kai augi propagandoje, viskas priklauso nuo to, ar šeimoje kalbama apie tai, kas po propaganda. Ir dar kaip garsiai. Spėja vaikai išgirsti, ar ne. Štai ir visa spaliukų ar hitlerjungendiečių paslaptis. Jei niekas nesako, labai lengva susižavėti apgaulinga didybe. O paskui dar įduoti tėvus valdžiai – kaip kokioje baisiojoje Šiaurės Korėjoje – paskaitykit “Našlaičių prižiūrėtojo sūnų“.

Taip kad nereikia skubos smerkiant. Bet reikia drąsos prisipažinti, nusilupti saugius svogūno sluoksnius – ach, kokia graži prisiminimų metafora – atsistoti nuogam prieš potencialų pasmerkimą. (Ir vėl prisimenu blogai išverstą įdomią knygą “Gerasis vokietis“).

Knyga nesiskaitė lengvai, teko padirbėti. Vienu momentu pabaigon net kiek prailgo – vis tik įdomiausia buvo pirmi du trečdaliai knygos. Dabar eilės lauks koks “Skardinis būgnelis” ar kokia kita Gunter Grass knyga, taip dažnai minima lupant svogūną. Būtina perskaityti autoriaus gerbėjams, taip pat visiems besidomintiems antruoju pasauliniui karu, taip pat besidomintiems likimais ir atsitiktinumais, kurių sako nebūna (žiūrint kas sako), O Gunter Grass likimas buvo maloningas. Mažam naiviam Hitlerio anūkui susimylėjo duoti ilgą gyvenimą ir didelį svogūną.

***

– Mama, kas čia per knyga? Tu ką, mokaisi svogūną lupti?