Month: June 2017

Žmogus, kuriam nieko nereikėjo

~ kzL ~ 1 Comment

zmogus-kuriam-nieko-nereikejo978-5-415-02331-8

Šią knygą skaičiau, nes po šios knygų mugės esu Rasos Aškinytės fanė. “Glesum” man patiko labai, na, o “Žmogus” man patiko. Vietomis labai patiko, vietomis buvo truputį nuobodu ir lyg užsižaista idėja, bet, verta skaityti dėl tų kelių vietų. Taip jau kartais būna su tom knygom. O gal knygos ne prie ko, gal čia tiesiog tas žmogus, kuriam nieko nereikėjo?

O tas žmogus, kuriam nieko nereikėjo, man atrodo, šiaip dažnai gyvenime sutinkamas tipas. Ne tiek jam nieko nereikia, kiek šiaip jis jaučiasi gyvenimo teisuolis, o visi aplinkiniai tiesiog nesusipratėliai (dievas tikriausiai irgi). Žinot, kaip būna vaikai sako – neduodi, tai tada man iš viso nereikia, nebenoriu, nors iš tikro tai noriu labai. Taip ir šitas tipas – neišaugęs iš smėlio dėžės, verkiantis, kad žaislais niekas nesidalina. Juokingas toks. Vietomis ir garsiai pasijuokiau.

Šiaip tai labiausiai man knygoje patiko dievas. Rimtai. Gal ten jam nelabai ko reikėjo, gal žmogus ne prie ko? Štai kur klausimas.

 

Visas gyvenimas

~ kzL ~ Leave a comment

visas

Kad gerai knygai parašyti ir premijai laimėti nereikia parašyti 1000 psl., jau žinome iš Julian Barnes. Net didelės intrigos nereikia, kaip kad “Stouneryje”, su kuriuo vis tapatinama ši knyga. Galvoju, ar pagalvočiau apie panašumą su Stouneriu, jei visi taip intensyviai nebaksnotų. Kartais net erzina tas baksnojimas – neleidžia knygai ramiai gyventi savo gyvenimo ir dvelkia neoriginalumo spąstais.

“Visas gyvenimas” – ramiai, nedaugiažodžiaujant tekanti gyvenimo upė. Gan žiauriai autorius neduoda pagrindiniam veikėjui nei gražios vaikystės, nei šiaip kažkokio įspūdingo gyvenimo. Beribe švelnia meile ir tai neleidžia iki soties pasidžiaugti. Tad skaitytojui, tokiam, kaip man, skaitant apie tokius herojus, belieka tik kraipyti galvą ir baidyti slogias mintis apie gyvenimo prasmę, apie tokią vienatvę, kuri ne tik kad gimstant ir mirštant (čia, kur jau niekaip neišvengiama), bet ir šiaip – visą gyvenimą.

Robert Seethaler
Robert Seethaler

Ir kažkodėl vis tiek ta teksto upė tokia kažkokia skaidri. Ir tada pagalvoji, kad gal gyvenimo įprasminimui nereikia būti nuolatiniu kalnus verčiančiuherojumi – gal užtenka vieno vienintelio veiksmo, pavyzdžiui, nunešti sergantį piemenį nuo kalno arba pagaut už kulkšnies prarajon skriejančią turistę. Kas žino?

2017

~ kzL ~ Leave a comment

2017

Nebuvo lengva skaityti šitą knygą – labai jau sodri autorės kalba, kaip sakau, jei jau kalnai, tai kalnuoti, jei jau pakalnės, tai nuplikę. Taip ir šioje knygoje – net koks paprastas švarkas būna šioks ir anoks, jau nekalbant apie žmonių ar gamtos apibūdinimus. O jau gamtos tai čia va tiek ir dar daugiau, nes viena iš knygos temų – nelegalūs brangakmenių ieškotojai, pusbadžiu keliaujantys iki brangakmenių laukinės gamtos kalnais ir slėniais. Kas įdomiausia, tų kelionių aprašymai man knygoje buvo patys įdomiausi – tik iškeliauja hitnikai (tie patys nelegalai) į  kokią ekspediciją, tai aš ir pasineriu į knygą net nekvėpuodama (šiek tiek priminė “Paskutinio lapio” puslapius, kur irgi ieškoma naudingų iškasenų) kartu su jais keliauju, bijodama, kad tik kokios pakeliui pasirodančios beveik miško sirenos giesmėmis į liūnus nenuviliotų (aha, knyga šiek tiek magiškai realistiška).

O šiaip tai knygoje 2017-ieji. Tie patys, kuriuose dabar gyvename, tik kai buvo rašomi, buvę ateitimi. Ir tie metai jubiliejiniai – Spalio revoliucijos metai. Ir kažkodėl žmonėms staiga ima ir nuvažiuoja stogai. Veržiasi kažkoks per metus pritvinkęs nepasitenkinimo pūlinys. Labai pavojingas – gelbėkitės kas tik galite. Umom Rosiju neponiat. Ten ir patemptais veidais TV žvaigždės ir žvaigždinai, intrigos, meilės ir nemeilės, paprastų gatvių dulkės, sukčiai, sekliai ir paprastas žmogiškas gerumas ir neišmatuojama atsidavusi rusiška draugystė, na, ir jau minėtos užburiančios nelegalios brangakmenių paieškos ekspedicijos. Ir dar tokia išprotėjusi meilė, įdomu, ar atlaikys deimantinį pjūvį pinigais?

Išskaičiau lėtą tekstą ir likau labai patenkinta. Iš tikro patiko, netikėkite goodreads vertinimu, jei mėgstate kažką sunkesnio. 2006 m. Rusijos Booker laimėtoja. Ir bravo jai už tai. Tikrai neverta būti nepastebėta.

olga (1)
Olga Slavnikova

 

Knyga laiko būčiai

~ kzL ~ 1 Comment

knyga laiko

Negaliu pasakyti, kad knyga patiks visiems (nors man patiko labai). Gal labiau verta pabandyti tiems, kurie mėgsta pafilosofuoti, kas tiki, o galbūt labiau netiki atsitiktinumais (lyg viskas gyvenime surežisuota ir lemta).

Prisipažinsiu, kad pradžia buvo sunkoka, kažkaip sunku buvo užsikabinti, nelabai buvo tokio draivo, kaip kad būtų trileryje. Taip, šiokia tokia intriga buvo, bet kažkokia niekaip neįsideganti. It tada kažkur vidurio link, kliktelėjo ir, dievulėliau, tada jau nebenorėjau, kad ji pasibaigtų. Ir kaip įvardinti, kas ten tokio kliktelėjo taip, kad net nurovė stogą?

Dažniausiai taip atsitinka su tomis knygomis, su kuriomis labai susitapatini, labai įsijauti arba su tomis, kurios visiškai sujaukia tavo tvarkingai sudėliotą galvos lentyną, kurias perskaičius galvoje varda mintis “kaip net nepagalvojau”! Pavyzdžiui? Na, pavyzdžiui –

Žinote, kamikadzės. Ką įsivaizduoji, kai galvoji apie kamikadzę? Tikriausiai vadovėlinę nuotrauką – bebaimes pykčio pilnas akis, neregėtą atsidavimą savo šaliai ir imperatoriui, aklą tikėjimą savo teisumu. Skrenda knygoje vienas toks japonų lėktuve be teisės sugrįžti į oro uostą. Ir… gal verkia? O gal jau nebeturi ašarų verkt? Gal gaili savo motinos? Jaunas jautrus filosofas. Koks ten iš jo kamikadzė… Neturi pasirinkimo grįžti ar negrįžti, bet visada turi galimybę pasirinkti, kas bus taikinys. Arba nebus.

ruth
Ruth Ozeki

O kitam laike Amerikoje užaugusi japonų mergaitė, kuri širdyje yra visiška amerikietė, kamikadzės, lekiančio į amerikiečių laivą, giminaitė. Jos tėtis, negalintis pripažinti, kad neteko darbo -paprasčiau kristi kamikadze po greitaeigiu traukiniu. Garbės savižudybė – giliai japonų kultūroje. Tėvas net nežino, kad dukra ruošias keliauti paskui jį. Dėl neįsivaizduojamai nepakeliamų patyčių mokykoje. Ir dar ten yra pusiau vaiduoklė senelė, seniai nebeskaičiuojanti savo metų, paskutinius savo gyvybės syvus išnaudojanti savo genų linijai gelbėti.

Tiesa, dar yra neįtikėtinas radinys kitoje Ramiojo vandenyno pusėje – dėžutėje iš Japonijos atplaukęs lyg ir dienoraštis, o gal knyga, kurią skaito skaitytojas. Galbūt cunamio išplėštas iš savininkės rankų? Kažin, ar gyva dar dienoraščio autorė? Gal reiktų pagooglint? Gal dar spėsit kur nors užtikti, jei nesunaikino internetinę būtį naikinantys gyviai.

Baigi skaityti, užverti knygą, o iš jos trykšta šviesa. O gal būtis. Laiko. Lengvai knieti būti nebūnant internete.

 

Karališkieji Londono triušiai

~ kzL ~ 1 Comment

karaliskieji-londono-triusiai-1

-Pasakok, apie ką knyga.

-Kartą gyveno mažas triušis vardu Šailas. Jis mėgdavo eiti pas seną triušį, kurį visi laikė pamišusiu, klausytis jo pasakojamų istorijų apie Karališkuosius Londono triušius.

-O kas čia per triušiai?

-Karališkieji triušiai saugojo karalienę, karalių ir visus kitus, nes vieną kartą vienas karalius nusprendė, kad pagrindinis jo patiekalas bus triušienos pyragas, bet mažasis princas (ne prancūžiškas) labai mylėjo triušius ir patiekalas buvo pakeistas, todėl susibūrė triušių gauja, kuri prisiekė ginti Karališkuosius šeimos narius.

-Kas ten per gauja buvo?

– Jie buvo pasivadinę Karališkaisiais Londono triušiais ir po Bakingemo rūmais buvo išsikasę tunel,į ir galėjo patekti į bet kurį kambarį.

-Kur dažniausiai eidavo?

-Jie tiesiog saugojo. O mažasis Šailas miške nugirdo Žiurkaracų pokalbį, kaip jie norėjo nufotogrfuoti Karalienę be karūnos ir išplėšti iš Karalienės pusę jos sielos.

-Kam jiems ta siela?

-Jiems sielos nereikėjo, bet jie interneto svetainėje (žiurkių) galėjo už nuotraukas gauti labai daug pinigų. Tiesiog daug pinigų. Ir tada senasis triušis išleido Mažąjį triušį pas karališkuosius triušius.

-Kad praneštų?

-Taip. Jis perėjo per seną tunelį į ūkininko daržą ir užsiropštė ant sunkvežimio, kuris turėjo nuvėžti į Londoną. Tada triušis nuvažiavo į Londoną ir nuotykiai prasidėjo. Pabaiga.

-Ką???

-Tada jis išgelbėjo Karalienę ir pasakė priesaiką, ir gavo antspaudą ant letenos.

-O tai kaip nuotykiai? Taip paprastai viskas įvyko?

-Nu, nepaprastai. Nenoriu visko išpasakoti, kad būtų įdomiau. Tingiu.

Tuo ir baigsime šitą apžvalgą, kad skaitytojams būtų įdomiau.

-O bus pratęsimas, ar ne?

-Gal.

Štai taip.

-O patiko, ar ne?

-Patiko.

-Iš 5, kiek patiko?

-5.

montefiorees-58dce0985e427

Interviu su autoriais čia.

Dabar jau tikrai pabaiga.

 

Domas ir Tomas. Išklerusio autobuso detektyvas

~ kzL ~ Leave a comment

domas-ir-tomas-2-1

Klausinėju savo devynerių dukros. Sakytų, kad su puse.

-Ar greit perskaitei?

-Taip, per kokias 2 dienas.

-Kuri patiko labiau?

-Autobusas. Nes “Autobusą” skaičiau pati, o “Šluotą” skaitei tu (aš esu skaitytojos mama).

-O pati istorija?

-Antra dalis (Autobusas). Įdomiau, nes “Šluotoje” detektyvas prasideda vos ne iš karto, o antroj detektyvas pabaigoj. Domas ir Tomasa važiuoja į vandens parką su nauju autobusu, kuris pagamintas Kinijoje. Jis buvo ateities autobusas. Ateities, nes labai geras autobusas. Domas ir Tomas, tiksliau, Tomas, sutiko baseine savo meilę Upę.

-Tai ten ir meilės istorija?

-Taip. It Tomas papasakos jai įdomių eilėraščių. Juokingų. Apie meilę Upei.

-O Domas nepavydėjo?

-Ne.

-O ką jis veikė?

-Jie buvo vandens parke ir Tomas pasiūlė jai ledų ir tada pasiūlė Upei eiti apžiūrėti jų autobuso.

-Su maudomukais?

-Ne, jie persirengė.

-Jinai sutiko?

-Taip. Pamatė, kad autobusas skylėtas, nors pradžioje buvo gražus ir tvarkingas.

-Tai čia prasideda detektyvas?

-Taip. Ir jie išsiaiškino, kas nutiko autobusui.

-O nuo ko pradėjo aiškintis?

-Surinko komandą, su kuria aiškinsis. Ją sudarė kinas Chi, Upė, Tomas ir Domas, imtynininkas (vaikas), ir mergaitė Goda su savo šuniu Micium.

-O iš kur atsirado kinas?

-Vienas berniukas autobuse paspaudė mygtuką “Maisto užsakymas” ir jam tiesiai iš Kinijos atvežė.

-Tas kinas?

-Taip.

-O tada?

-Pradėjo nuo nuotraukų. Imtynininkas padarė autobuso nuotraukų, kad paklaustų garsių mechanikų, kas čia atsitiko. Micius įkvėpė keistą kvapą ir nusekė paskui jį. Pasirodo ten buvo dešros parduotuvė. Chi apžiūrėjo autobusąir rado butelį, kuris pagamintas Kinijoje. Paskambino savo broliui Cho, kuris turėjo išsiaiškinti, koks fabrikas pagamino tą buteliuką. Ir jie išsiaiškino!

-Tai kas ten atsitiko tam autobusui?

Tai va, man tai papasakojo, kas prie ko, o tau teks perskaityt pačiai/pačiam arba geriausia duoti savo vaikui perskaityt, tada ir sužinosit pabaigą, ypač, jei skaitytojas pasakos taip “nuosekliai” kaip maniškė. Tai sėkmės. O istorija tai tikrai labai gili ir tyrimas toli nuveda. Nuo Kinijos iki mokyklos.

P.S. Kažin, ar ponas autorius Tomas Dirgėla kartais nėra mano literatūros mokytojos sūnus. Detektyvas tęsiasi, nebent autorius prisipažintų 🙂

 

Juodasis namas

~ kzL ~ Leave a comment

juodas namas

Susiviliojau viršelio viliotiniu, iš karto prisipažįstu. Tiek vaizdiniu, tiek aprašu ant nugarėlės. O perskaičius, galvoje susimaišo dvi knygos – atsimenate, prieš pat knygų mugę skaitytas “Pakutinis lapis”, kur veiksmas vyksta atšiaurioje Laplandijoje ir ši, nemažiau atšiaurioje Škotijoje. Nors Laplandija daug daug šiauriau nei Škotija, tačiau, šiaurinės Škotijos salos yra visiškai priklausomos nuo vandenyno malonės. Gal tiksliau, nuo nemalonės.

Taigi, kaip privaloma detektyvui, Luiso saloje, Škotijoje, įvykdoma žmogžudystė ir į pagalbą tyrimui iš Edinburgo siunčiamas Finlis Makleodas, kilęs iš šios salos, mokantis kalbėti vietiniu dialektu ir netgi pažįstančiu nelaimėlį.

skotija

Bet kas, sugebėjęs pabėgti iš nuošalios salos ir užsikabinęs didžiojoje saloje (iš vienos salo į kitą), savaime laikomas laimės kūdikiu. Tik nežinia, ar net pabėgęs nuo senojo gyvenimo Finlis juo jaučiasi, nes pabėgo tai su visa našta ne kokių nutikimų ir prisiminimų. Kad galėtum iš jų išsivaduoti, turi juos pats sau pripažinti, išsiaiškinti su paliktaisiais, sudėlioti taškus, ten kur jų trūksta.

Taigi, skaitytojas eina iš paskos detektyvams, dėlioja taškus ant i ir tikrai turi visą rinkinį pažadėtos įtampos. Ir dar vėjo, bangų ir paukščių. Prie ko paukščiai, sužinos paskaitę.

Mečetė sultono dukteriai

~ kzL ~ Leave a comment

mecete

Nors būna vis pasižadu, kad nebeskaitysiu to paties autoriaus knygų, kad susipažinčiau su kuo platesniu rašytojų ratu, kai kuriems autoriams šis pažadas neveikia. Elif Shafak jaučiu begalines simpatijas kaip drąsiai moteriai, kaip drąsiai turkei (kuria vis sunkiau būti šiuolaikinėje Turkijoje), kaip rašytojai ir taip toliau. Simpatijas stiprina ir gražūs knygos viršeliai, už tai linkėjimai knygos dailininkei Ilonai Kukenytei.

Bet, nepaisant visų didelių simpatijų, “Stambulo pavainikė” išlieka mano mėgstamiausia Elif Shafak knyga. Ir, sakyčiau, stipriausia.

Skaitant “Mečetę sultono dukteriai”, kartas nuo karto vis kildavo mintis – apie ką ši knyga? Visko labai daug ir kažkaip pasigedau vienos ryškios siužeto linijos ir vienos stiprios kulminacijos. Toks jausmas, kad autorė nori papasakoti tiek daug istorijų vienu metu, kad jos tiesiog pasiklysta, užgožia viena kitą. Iš vieno knygos skaitytojo išgirdusi komentarą, kad knygą patiko skaityti kaip “gražią pasaką” – niekaip skaitant to komentaro negalėjau išmesti iš galvos. Tikrai ši knyga yra ilga ir graži pasaka (žinoma ir su savais siaubais, gi kiekvienoje pasakoje kokią Elenytę į žarijų duobę reikia įmesti).

Nepaisant trūkumų, knygą verta paskaityti visiems besidomintiems tų laikų kultūra, tradicijomis. Kaip gyveno sultonas, kaip gyveno sultono žmona ir vaikai? Kokia didžiulė ir kruvina buvo konkurencija dėl sosto, kokios tautos gyveno to meto Stambule? Kokios intrigos virė ir kas jas kurstė? Na, ir kas statė puikius pastatus, pergyvenusius ir jų autorius ir užakovus. Tikra atostogų knyga, ypač jei atostogos Turkijoje.

Žmonių valdymo pultelis

~ kzL ~ Leave a comment

zmoniu

Šios knygos nespėjau pasilikti atsargai skaityti vakarais, nes buvo labai greitai nusavinta ir perskaityta, todėl ir prašau jaunosios skaitytojos pasidalinti savo įspūdžiais.

-Kokia pagrindinė knygos mintis?

-Buvo mokykla, kurioje mokėsi daug dvynukų. Ši knyga yra apie du dvynukus- mergaitę ir berniuką, kurie buvo moksliukai, bet ir labai mėgo žaisti kompiuterinius žaidimus. Tų vaikų vardai buvo Elė ir Fredis. Elės tėtis netyčia atsisėdo ant Elės pultelio ir jį sulaužė. Mokykloje senoje kompiuterių klasėje, Elė internete ieškojo naujo pultelio ir staiga ekrane išvydo gražų juodą pultelį su mėlynomis linijomis ir smaragdiniais mygtukais, tiksliau, deimantiniais. Ekrane pasirodė vyras, kuris save vadino Paslaptinguoju vyru. Jis pasakė, kad pultelį duos jiems nemokamai (čia jau man kažkaip ir baisoka, ryškiai mokykloje nebuvo Parental controls programos įdiegta…)

-O žinai, kad nebūna nemokamų daiktų?

-Čia juk knyga. Būna nemokamų. Žemės trupinėlis. Kai ji grįžo namo, pakelis su pulteliu jau buvo atsiųstas.

-Man jau įtarimas, kad čia kažkas blogai.

-Elė pralupo dėžutę ir rado ne tik pultelį, bet ir apyrankę. Fredis užsidėjo apyrankę, o Elė bandė pultelį prijugti prie žaidimų kompiuterio. Ji pradėjo maigyti mygtukus. Fredis užšoko ant palangės, o palangė buvo apie metro aukščio. Elė nežinojo, kaip jis ten užšoko, tai paklausė. Fredis pasakė, kad nežino, kaip užšoko. Tada išgirdo tėčio riksmus lauke ir nuėjo pažiūrėti, kas ten vyksta. Mamos katė buvo lauke užlipusi ant kalėdinės eglės viršūnės ir tėtis šaukė, kad katė nuliptų. Tada Elė pabandė užšokdinti Fredį ant eglės šakų ir paimti katę.

-Pavyko?

-Pavyko.

-O šakos nenulūžo?

-Ne. Eglė buvo labai didelė.

-Ir ką jie tada suprato?

-Kad pultelis valdo žmones.

-Bet reikia turėti apyrankę?

-Taip.

-Koks juokingiausias nuotykis jiems nutiko?

-Visokių. Elė valdė Fredį per futbolo varžybas, o pabaigoje Elės putelis buvo visai išsikrovęs ir jo niekaip nebuvo galima pakrauti. Ir Fredis visus sudėtingus judesius atliko pats ir laimėjo rungtynes.

-O kokia įdomiausia vieta?

-Kai mokyklos chuliganai susikovė su moksliukais.

-O kas laimėjo?

-Žinoma, kad Fredis ir Elė. (Iš kur man žinot?)

-O jie moksliukai?

-Taip.

-Tas mūšis buvo įdomiausia vieta? O kodėl buvo įdomu?

-Nes įdomu. Chi chi

-Ar rekomenduoji kitiems vaikams?

-Taip.

-Ačiū, kad papasakojai.

-Prašom.

-Sveikinu su tarptautine vaikų gynimo diena!