Po to, kai C.Sittenfeld knyga “American Wife” mane visiškai totaliai absoliučiai pakerėjo, man labai prireikė perskaityti ir kitas C.Sittenfeld knygas. Apie “American Wife” ir “Man of My Dreams” jau rašiau, ir eilė pagaliau atėjo jos debiutiniam romanui “Prep”. Nežinau, ar labai protinga skaityti rašytojos knygas atbuline tvarka, bet taip jau gavosi, ir aš per daug nesiskundžiu.

Kaip ir “American Wife”, “Prep” yra labai detalus psichologinis paveikslas, tik šįkart pagrindinė knygos veikėja yra ne suaugusi moteris, o paauglė Lee Fiora, kuri gavusi stipendiją mokosi prestižinėje internatinėje Ault mokykloje, kurioje daugiausiai mokosi nesuvokiamai turtingų tėvų vaikai.

Knyga persmelkta tos paaugliško nepritapimo baimės, to nuolatinio “Ką apie mane pagalvos?”,  noro būti pastebėta, o kartais noro tapti nematoma, vilties būti pabučiuota ir t.t. Ir lyg tas paaugliškas periodas savaime nebūtų pakankamai sudėtingas ir be papildomų komplikacijų, Lee atsiduria jai svetimoje aplinkoje, kur dukros valgo pietus su savo mamomis ir jų apsauginiais, kur (paradoksas) apie pinigus kalbėti yra tabu (“‘People have so much, so it’s like nobody needs to mention it.”)

Toje aplinkoje Lee tarsi ištirpsta, pasimeta tarp tų visų įdomių “high school” tipažų ir daugiau stebi Ault mokyklos gyvenimą nei jame dalyvauja. Tas jos periferinis buvimas, tas nepasitikėjimas savimi padaro ją Ault mokyklos gyvenimo stebėtoja, ir ji pati nepastebi, kaip dėl savo paaugliško neurotiškumo viena po kitos praleidžia įdomias progas ir įdomius žmonės.

Būtent tas paaugliškas neurotiškumas yra vienas žavingiausių aspektų šitoje knygoje. C.Sittenfeld aprašydama Lee kognityvinį pasaulį sugeba labai gražiai perteikti tai ant popieriaus, jog įtariu, kad daugelis mūsų galėtų identifikuotis. Keletą kartų aš pagavau save sakant “KĄ? Ne aš viena galvoju taip nesąmoningai? Ne tik aš turiu tokių keistų minčių savo galvoje? ”

Man patiko tai, kad C.Sittenfeld nepadarė Lee auka. Ta prasme, jog nekaltino kitų, nekaltino aplinkos ir neatėmė iš pačios Lee atsakomybės už savo gyvenimą.

Kai skaičiau vis laukiau kažkokių baisiai didelių dramatiškų įvykių, laukiau, kad kas nors labai liūdno ar baisaus atsitiks Lee. Iš pradžių nesupratau, kodėl to tikėjausi, o po to sumąsčiau, jog C.Sittenfeld savo rašymo stiliumi iššaukė many tūnančią paauglę, kuri kiekvieną socialinę klaidą traktuoja it didžiausią gyvenimo dramą, kuri bijo pasisakyti, nes galbūt tas gražusis klasiokas juoksis. Bijo ne taip pasielgti, nes po to kai kurios bjaurios klasiokės  pasakys ką nors šlykštaus, nenori eiti palaidais plaukais į mokyklą, nes už tai ji gavo ne pačią gražiausią pravardę.

O tiesa yra ta, kad ta paaugliška drama nėra tokia didelė, kaip mums atrodo, kai mes keturiolikos ar penkiolikos. Daugelis iš mūsų išauga iš paaugliškų metų be tikrų sunkių dramų ir tragedijų, daugelis prastūmiame tuos metus pakišę save po padidinimo stiklu visiškai praradę platesnę perspektyvą, savo galvoje afišuodami nepadarytas arba visiškai mažutes klaidas, bandydami susigaudyti neurotiškuose ir kompleksuotuose socialiniuose labirintuose.

Ir knygoje Lee Fiorai nieko TOKIO BAISAUS neatsitinka. C.Sittenfeld detaliai aprašo tuos keturis metus Ault mokykloje, pasakoja apie moksleivius ir mokytojus, kuriuos Lee sutinka, berniukus, kuriuos Lee norėtų pabučiuoti, kambariokes su savo keistenybėm, mokyklines tradicijas. Pati stipriausia knygos pusė tai jau anksčiau minėtas neurotiškas Lee minčių pasaulis ir nuostabiai taiklus paaugliškų jausmų aprašymas.

Citata iš knygos: “I always worried someone would notice me, and then when no one did, I felt lonely.”

K.Ž.G

Ta pati knyga- trys viršeliai. Tas pirmasis tai man per daug primena knygas priskiriamas chick-lit kategorijai, o “The Man of My Dreams” tikrai nėra chick-lit. Juo labiau, jog C.Sittenfeld yra pasakiusi, jog pavadinti knygą chick-lit yra tas pats kaip pavadinti moterį prostitute. Tai – žeminantis terminas, tad jo čia daugiau ir nenaudosiu.

Nėra čia virsmo gulbe, nėra superlaimingos pabaigos, kai herojė pagaliau sugavusi savo meilės objektą ranka rankon žengia su juo altoriaus, saulėlydžio ar šviesaus rytojaus link.Tiesa, Hannah ieško to išsvajotojo vienintelio, bet jai labai rūpi, ką kiti žmonės (vyrai) apie ją pagalvos, ji analizuoja ir analizuoja savo veiksmus ir žodžius, ir tai jai trukdo surasti JĮ. Knygą sudaro Hannah gyvenimo fragmentai nuo 1991 iki 2005, kuriuose figuruoja vyrai.

Tai antroji C.Sittenfeld knyga. Jos debiutas buvo “Prep”, vėliau- “The Man of My Dreams”, o naujausia-mano išgirta ir mylima- “American Wife’. Taigi, skaitau knygas atvirkštine tvarka. Buvau kažkur skaičiusi, jog “American Wife” yra jos pirma”suaugusiška” knyga, dabar suprantu, kas buvo turima galvoje. “American Wife” man pasirodė daug brandesnė ir solidesnė, pasakojimas joje stabilesnis ir visapusiškesnis.

Bet ‘”The Man of My Dreams” nėra prasta knyga. Jos stiprioji pusė, sakyčiau, yra ta, kad bent jau aš labai lengvai galėjau identifikuotis su Hannah. Tas jos abejojimas, per intensyvus situacijos analizavimas, (kai ji daugiau stebėdavo ir mintyse perkratydavo situaciją, nei joje būdavo) man labai jau priminė mano pačios paauglystę ir ankstyosios jaunystės metus. Jos kuriami vestuviniai planai vos tik vaikinui pasikalbėjus su ja kokią valandėlę bei jos begalinis noras koreografuoti visas su vyrais susijusias situacijas, kad tik jose prastai nepasirodytų (Hannah :”aš mąsčiau, ar jis gali matyti plaukelius mano nosyje, ir todėl aš pasukau galvą ir  nutraukiau mūsų akių kontaktą” – atleiskite už beveik pažodinį vertimą) man priminė mano pačios elgesį (Aš :hamburgerio per pirmą pasimatymą negalima valgyti, nes negražiai atrodau, tad geriausia užsisakyti kokių salotų ir vaidinti, jog esu visiškai nealkana. )

Nenustebinsiu parašiusi, jog “The Man of My Dreams” knyga moterims. Tos, kurios niekada nebuvo pačios pačios gražiausios mokykloje, tos kurios visada elgėsi protingai ir nerizikingai, tos, kurios klausydamos Bryan Adams “Everything I do I do it for You” ir žiūrėdamos “Pretty Women” fantazavo apie JĮ, turėtų save pažinti. Ir atlaidžiai nusišypsoti. Nusišypsoti tai romantiškai, viską per daug analizuojančiai šešiolikmetei, kuri vis dar visai negiliai tūno viduje.

K.Ž.G

Didžiajai daliai savo draugų ir pažįstamų jau išzyziau ausis rekomenduodama C.Sittenfeld knygą “American Wife”, tai dabar pabandysiu suformuluoti raštu, kuo gi ši knyga man taip patiko.

Visų pirma mane suintrigavo tai, kad knyga rašyta remiantis Laura Bush (JAV prezidento G.W.Bush žmonos)gyvenimo faktais. Šiaip nesu didelė biografijų mėgėja, bet ši knyga tik remiasi tam tikrais faktai iš jos gyvenimo (pvz., autoavarijoje dėl jos kaltės žuvo jos 17metis klasiokas) , tačiau tuo pačiu yra daug daugiau nei gyvenimo aprašymas.

Romano herojė Alice užauga liberalioje šeimoje, dirba bibliotekoje ir būdama 27 metų sutinka Charles Blackwell, priklausantį žinomai ir įtakingai giminei. Jos vyras- gana kvailokas, tačiau turintis humoro jausmą, išvaizdus, turtingas, geras meilužis, žadantis visada mylėti Alice. Žinoma, viskas nėra taip nuostabu ir gražu kaip pasakoje: Alice gelbsti savo vyrą nuo alkoholizmo, jis sunkiai randa sau vietą gyvenime (jo paties šeima sukelia jam gana daug kompleksų), jo neigiamos sąvybės nedingsta, o , atvirkščiai, pasidaro labiau matomos ir t.t. Kadangi knyga remiasi L.Bush gyvenimo faktais nuo pat pradžios aišku, kaip knyga baigsis: rinkimai, Baltieji rūmai, JAV karai Afganistane ir Irake, ir gal būtent todėl knygoje svarbiausia ne veiksmas, ne įvykiai, o vidinis Alice Blackwell pasaulis, jos mintys ir jos požiūris.

C.Sittenfeld pasakojimo maniera yra rami ir leidžia stebėti gyvenimą, jį analizuoti, o ne vien “varnele pažymėti” biografinius faktus.  Įdomu ir tai, kad dideli pasauliniai įvykiai kaip antai J.F. Kennedy nužudymas ar Elvis Presley mirtis paminimi probrėkšmiais, tarsi tik priminti skaitytojui Alice gyvenimo laiką ir kontekstą, tačiau vėliau jos gyvenimas (o tiksliau jos vyro prezidento sprendimai) turės įtakos pasauliui.

Kai perskaičiau “American Wife”, buvo liūdna, kad knyga pasibaigė, tai aš dar nenorėdama skirti su Alice/Laura internete paskaitinėjau apie Laura Bush ir buvau nustebinta, kaip daugelis žmonių jos nekentė už jos vyro veiksmus ir pažiūras. Knyga “American Wife” klausia: Jei aš myliu paviršutinišką, fanatišką ir kvailą žmogų, ar tai reiškia, jog mano meilė jam yra smerktina? Ar tai reiškia, jog ir aš esu paviršutiniška? Ar įmanoma mylėti žmogų, kurio požiūris į pasaulį ir vertybės kardinaliai skiriasi nuo manųjų?

Mano akimis,  C.Sittenfeldt sukūrė tikrai solidų ir gražų moters portretą.

Amazon.com galima nemokamai paskaityti kai kurias knygos dalis. Rekomenduoju

Pabaigai dvi (tikrosios, o ne išgalvotos ) Laura Bush citatos: “I would never do anything to undermine my husband’s point of view. ” ir “We always get up about 5:30, and George gets up and goes in and gets the coffee and brings it to me, and that’s been our ritual since we got married. And we read the newspapers in bed and drink coffee for about an hour probably, read our briefing papers. ”

//Knygų žiurkelė G