Palinkėjimas ir pažadas-tikslas 2016-iems metams.

Stegsiuosi būti rami (nepažadu) ir bent 15 minučių paskaityti kiekvieną dieną.

O 2015 m. perskaičiau 52 knygas. Labai džiaugiausi, nes galvojau, kad aplenkiau 2014 m., o pasirodo, ne (velnias). Iš 52 – 32 popierinės lietuvių kalba (iš jų 9 lietuvių autorių), 1 popierinė anglų kalba ir 19 audio anglų kalba.

Metų geriausios:

Adam Johnson “Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“

Dan Kindlon & Michael Thompson Raising Cain. Protecting the Emotional Life of Boys 

 

Labai geros (beveik geriausios)

Julian Barnes “Gyvenimo lygmenys”

Liudmila Ulickaja “Kukockio kazusas”

Herman Koch The Dinner (“Vakarienė”)

Sandi Toksvig “Hitlerio kanarėlė”

Molly Antopol The Unamericans

Geros

Shaun Tan “Atokaus priemiesčio istorijos”

William Landay Defending Jacob (“Apginti sūnų”)

David Nichols Us

Liudmila Ulickaja “Danielis Štainas, vertėjas”

Hellgrimur Helgason “1000 moteris”

Robert McCommon Boy’s Life

 

Neperskaičiau: Andy Wier The Martian, t.y. neperklausiau, nes buvo per sunku klausyti, bet pažiūrėjau filmą ir labai patiko. Vis dar neperskaičiau Salman Rushdie “Šėtoniškos eilės”, žiūriu, nuo pernai jau kabo, o atrodė, kad visai neseniai čia ją atidėjau… Dar nebaigus klausyti mečiau Fredrik Backman My Grandmother Asked Me to Tell You She’s Sorry – tiesiog buvo per daug nuobodu laukti, kaip ten viskas baigsis.

Na, ką, ir viskas tikriausiai šiais metais. Linkiu (ir sau) daug gerų knygų, gerų vertimų, gerų autorių. Ačiū, kad užsukate paskaityti.

 

 

 

Taip fantastiškai atrodo 2015 metai.

Here’s an excerpt:

The concert hall at the Sydney Opera House holds 2,700 people. This blog was viewed about 42,000 times in 2015. If it were a concert at Sydney Opera House, it would take about 16 sold-out performances for that many people to see it.

Click here to see the complete report.

“Compassion is the basis of morality.”
― Arthur Schopenhauer

I know a few things to be true. I do not know where I am going, where I have come from is disappearing, I am unwelcome and my beauty is not beauty here. My body is burning with the shame of not belonging, my body is longing. I am the sin of memory and the absence of memory. I watch the news and my mouth becomes a sink full of blood. The lines, the forms, the people at the desks, the calling cards, the immigration officers, the looks on the street, the cold settling deep into my bones, the English classes at night, the distance I am from home. But Alhamdulilah all of this is better than the scent of a woman completely on fire, or a truckload of men, who look like my father pulling out my teeth and nails, or fourteen men between my legs, or a gun, or a promise, or a lie, or his name, or his manhood in my mouth.”
― Warsan Shire, Teaching My Mother How to Give Birth

“When things fall apart, the children of the land scurry and scatter like birds escaping a burning sky….They will never be the same again because you cannot be the same once you leave behind who and what you are, you just cannot be the same….Look at them leaving in droves, despite knowing they will be welcomed with restraint in those strange lands because they do not belong”
― NoViolet Bulawayo

“No one has ever become poor by giving.”
― Anne Frank, diary of Anne Frank

“Life’s most persistent and urgent question is, ‘What are you doing for others?”
― Martin Luther King Jr.

“He who sees a need and waits to be asked for help is as unkind as if he had refused it.”
― Dante Alighieri

Nuotraukos iš čia

Nuostabiai gražus ir stiprus Lidia Yuknavich tekstas, kuriame lyriška kalba leidžia kalbėti apie, tai, kas paprastai nutylima.
Rašytojos  šeima yra kilusi iš Lietuvos.

Viena iš sentencijų, kurią teko išmokti per lotynų kalbos pamokas gimnazijoje (KŽL, ar atsimeni?) buvo “In idem flumen bis non descendimus”, t.y. į tą pačią upę neįbrisi. Aš visada galvodavau, jog omenyje turime tai, kad upės vandenys yra nauji, kad su tais vandenimis ateina permainos. Ši vasara labai jau netinkanti maudynėms nei upėje, nei jūroje, bet puiki skaitymui. Samantha Ellis knygos “How to Be a Heroine. Or what I’ve learned from reading too much” įkvėpta ir aš užsimaniau perskaityti knygas, kurių herojes mėgau vaikystėje ir paauglystėje. Pirmieji į galvą atėję vardai yra Jane Eyre ir Scarlet O’Hara, bet apie jas rašė Samantha Ellis, tai aš pasirinkau kitas. Juokinga tai, kad prisipažinti, kas buvo mano herojės šiandien yra sunkoka, nes jos abi iš siaubingai sentimentalių knygų. Jaučiuosi savo herojėms labai jau nelojali, kai šitai rašau. Bemaž išdavikė, turint omeny tai, kaip nuskaitytos tos knygos paauglystėje buvo. Bet gerai, daugiau nebetempsiu ir pristatau jums dvi herojes, kurios man paauglystėj buvo palikusios įspūdį. Feridė iš Resat Nuri Guntekin “Čiauškutė” ir Ita iš Irena Zažicka “Laukinukė”. Jaučiuosi joms net nelojali, kad aš čia nepatoginuosi prisipažindama, jog šitas knygas skaičiau.

Man įdomu pasirodė tai, kad tiek Feridė, tiek Ita yra nepaklusnios, laužančios normas, nepriimančios tradicinės “geros mergaitės” rolės. Aš paauglystėje buvau puikus “geros mergaitės” egzempliorius, laikiausi visų taisyklių, klausiau tėvų ir mokytojų ir neruošti pamokų man net į galvą mintis neateidavo. Nei Feridė, nei Ita knygos pradžioje nėra geros mergaitės. Abi jos gana vaikiškos (atpažįstu save paauglystėje), dūksta, mėtosi akmenimis, laipioja po medžius ir nesielgia “kaip pridera moterims”, nėra “mergaitiškos”. “Čiauškutė” yra apie merginą Feridė, kuri įsimyli savo pusbrolį Kiamraną, o jis ją, bet vestuvių išvakarėse ji sužino, kad jis turėjo romaną, kai dirbo Europoje, palieka atsisveikinimo raštelį ir pabėga iš namų, palieka ne tik sužadėtinį, bet ir visą savo giminę. Per didžiausius vargus švietimo ministerijoje (turkų biurokratai baisesni nei Lietuvoje) ji galiausiai gauna paskyrimą į kaimo mokyklą provincijos užkampyje, kur vis dar griežtai laikomasi tradicijų, kur siaubingos sąlygos. Po kiek laiko Feridė palieka kaimą ir keliauja iš vienos mokyklos į kitą, nes kad ir kur ji bebūtų prasideda apkalbos, ją bandoma sukompromituoti, prasideda kalbos apie “prarastą garbę”. Galiausiai Feridė grįžta pas šeimą ir susituokia su tuo pačiu pusbroliu. Kai pradėjau iš naujo skaityti knygą bijojau, kad Feridė man nebepatiks, bet lengviau atsikvėpiau, kai supratau, kad ji man vis dar patinka. Gerai, prisipažįstu, knyga labai sentimentali, bet skaičiau su įdomumu. Bet, žinoma, dabar skaičiau tą tekstą kitaip nei tada, kai man buvo penkiolika. Aš seniau maniau, jog Feridė teko daug vargti, nes ji graži. Dabar gi matau, kad esmė yra ne jos išvaizdoje, o tame, kad ji buvo nuolat patriarchalinės visuomenės spaudžiama. Kad ir kur ji bebūtų, vis ją buvo bandoma supiršti su kuo nors.

Pamenat Coliukę? Kai pirmą kartą skaičiau savo vaikams pagalvojau “WTF?” Vis apie vestuves ir vestuves. Pirma varlė nori Coliukę sutuokti su savo sūnum, po to ją išgelbėjęs vabalas sugalvoja ją vesti, po to pelė kone priverčia Coliukę tapti kurmio žmona. Kai Coliukė pagaliau išsigelbsti ir nuskrenda į šiltus kraštus, tą pačią akimirką, kai kregždė pastato Coliukę ant gėlės žiedlapio, ji pamato gėlių princą, įsimyli ir susituokia su juo. Keista? Nė kiek. Sakyčiau labai suprantama, juk per jos visą tą odisėja jai buvo kalama, jog gyvenimas be ženatvės neegzistuoja. Feridė kaip ta Coliukė turi keisti savo gyvenamąją vietą, nes vyrai jai peršasi, neduoda ramybės, o kai ji jiems atsako, tai pasipila apkalbos. Berods suskaičiavaiu šešias piršlybas. Rimtai.

Vienas dalykas, kuris man neužsifiksavo paauglystėje, bet užtat dabar pasirodė viena svarbiausių knygos gijų yra išsilavinimo ir sunkaus darbo svarba. Feridė turi mokytojos išsilavinimą ir būtent tas diplomas suteikia jai galimybė išlaikyti save ekonomiškai,  tokiu būdu ji nėra priversta sakyti “taip” visoms piršlyboms. Feridė pati sako, kad diplomas svarbiausia tai, ką ji turi. Iki savo pabėgimo ji laiko savo diplomą perrištą raudonu kaspinu, tarsi dekoraciją, gražų dalykėlį, bet vėliau būtent jos išsilavinimas suteikia jai laisvę, būtent tas diplomas leidžia priimti sprendimus, kuriuos ji priima pagal savo valią, o ne kitų primetimą.  Feridė prieš pabėgdama iš namų yra lepūnėlė, nemoka nei namų tvarkytis, nei valgyti daryti, bet ji pasižada sau išmokti ir išmoksta. Jai tenka keisti darbo vietas, ji beveik kaskart pradeda nuo nulio, bet pasiraitoja rankoves ir dirba be jokio zyzimo (vajėtus, kokia aš esu zyzla su ja palyginus). Knygos pabaigoje Feridė vėl susieina su savo pusbroliu, bet ta jos meilė jos nekeičia, nedaro iš jos geros, nuolankios mergaitės. Feridė vis dar išdykauja, vis dar garsiai juokiasi, vis dar supasi supynėse, vis dar juokina kitus. Man toks R.N. Guntekin sprendimas pasirodė labai geras, nes meilė čia nerodoma kaip tramdomieji marškiniai, o knyga nesibaigia herojės apkarpimu, išblukinimu, pavertimu ja paklusnia, gera, paklūstančia konvencijoms.

Deja, kita mano herojė Ita iš “Laukinukės” nesulaukia tokio pat likimo. Čia jaunajai laukinei dvarininkaitei uždedami meilės tramdomieji marškiniai, kai ji įsižiūri savo naują jauną mokytoją Vitoldą. Užtenka kad tas mokytojas su ja maloniai pašneka, nuperka jai suknelę ir ji iš laukinukės virsta pana. (Stebuklas tiesiog. Na taip kaip filmuose iš moksliukės padaro gražuolę, kai nuima akinius) Autorė Zažicka išduoda savo heroję, nes skaitytojui rodoma, jog noras būti laisva, atsisakymas dėvėti nėriniuotus apatinius ir šilkines sukneles yra negerai. Iš Itos yra padaroma lėlė, ji visų apinkinių šlifuojama, formuojama. Žodžiu, senas geras pasakojimas apie Pigmalioną arba “Pretty Woman”.

Ita reprezentuoja gamtą, jos mokytojas (kaip vyrams dažnai tenka) reprezentuoja kultūrą, išsilavinimą ir civilizaciją. Įsimylėjėlių džiaugsmui trukdo, aišku, pavydi turtinga Jana, kuri nekenčia Itos, nes ji yra naujoji konkurentė. Žodžiu, schema aiški ir neoriginali: moterys tarpusavyje automatiškai konkuruoja dėl vyrų, draugiški santykiai tarp moterų sunkiai įmanomi dėl visokių intrigų ir apkalbų, bet va vyrai (pvz., Itos broliai) turi daygybę vyrų draugų ir ten tokių klastų nėra. Skaičiau knygą ir kvatojau dėl sentimentalumo, pvz., “Saldžios svajonės baltų rožių lapeliais apsnigo jauną širdį”, bet jei sentimentalumą galima dar atleisti turint omeny kada ir kur knyga rašyta, tai atleisti  visišką autorės lojalumo savo herojei nebuvimą negaliu. Tik kai herojė pagaliau tampa “tikra pana”, tik tada kai ji vaikšto po balius, šokius, pradeda domėtis suknelėmis ir apatiniais, leidžia autorė jai patirti laimę. Tai kaip ten su ta upe, į kurią du kartus neįbrisi? Gal visai ne upėje reikalas slypi. Gal visai ne upės vandenys keičiasi, o tie, kurie į vandenis brenda? Man šitas senų knygų perskaitymas  parodė daug dalykų man pačiai: kaip aš pasikeičiau, kaip pasikeitė mano požiūris į daugelį dalykų. Kaip tai, kas man atrodė romantiška prieš dvidešimt metų dabar kelia pasibaisėjimą ir pyktį. Tai, ko aš nepastėbėjau tada, šiandien man atrodo vienas svarbiausių dalykų. Bet jei pamatyčiau save penkiolikmetę skaitančią šitas knygas nepulčiau jų traukti iš rankų ir rekomenduoti ką nors kitą. Tegu skaito ir atsirenka pati. Tuo labiau, kad porcija išdykėliškumo, ir “nemergaitiškumo” (už kurį ją erzino vidurinėje) tikrai jai nepamaišė.

K.Ž.G

Vienas įdomiausių mano skaitytų straipsnių šiais metais (straipsnis spausdintas 2013aisiais “London Review of Books”) rašytoja Hilary Mantel rašo apie požiūrį į karališkus kūnus. Labai ilgas tekstas, bet be galo įtraukiantis. Apie Kate Middleton, princesę Dianą, Ann Boleyn, Henry VIII

“The royal body exists to be looked at. The world’s focus on body parts was most acute and searching in the case of Jane Seymour, Henry’s third wife. No one understood what Henry saw in Jane, who was not pretty and not young. The imperial ambassador sneered that ‘no doubt she has a very fine enigme’: which is to say, secret part. We have arrived at the crux of the matter: a royal lady is a royal vagina. Along with the reverence and awe accorded to royal persons goes the conviction that the body of the monarch is public property. We are ready at any moment to rip away the veil of respect, and treat royal persons in an inhuman way, making them not more than us but less than us, not really human at all.”
http://www.lrb.co.uk/v35/n04/hilary-mantel/royal-bodies

K.Ž.G

Sėdžiu ir rašau tekstą, kurį reikės atiduoti rytoj. Apie rašytojo rolės pokyčius.
Rašau naktį, nes tenka “mokėti”, jog praėjusią savaitę buvau knygų mugėje ir dvi darbo dienos, taip sakant, išnyko Goteborge.
Trijuose puslapiuose paminėjau V.Woolf, J.Austen, Augustiną, Knausgård, I.Bergman, H.Söderberg, J-J Rousseau,  J.Guillou, Habermas, Foucault, Hirdman, M.Duras
Rašau paskubomis, padrikai, nes skubant nėra vietos stipriems argumentas ir sklandžioms mintis.
Bandau įtikinti dėstytoją, kad supratau Habermas ir Foucault, bet ar yra juos visiškai suprantančių žmonių? Tas pats kaip apsimesti, kad puikiai supranti T.S.Eliot “Waste Land” hypertekstą

K.Ž.G

Ar atspėsi, kurios dainos tekstas čia perrašytas į sonetą? (Atsakymas komentaruose)

Daugiau tokių sonetų galima paskaityti čia

Kai skaičiau “Bridget Jones dienoraštį” kvatojau. Kai kurios jos mintys man pasirodė labal pažįstamos. Ypač kai bandai būti graži, elegantiška, nepriekaištingai atrodyti, o gaunasi…taip kaip gaunasi

C.Moran “How to Be a Women” irgi prijuokino iki ašarų, bet tuo pačiu tame tekste yra daug rimtų minčių. Tema yra labai rimta, bet C.Moran pasirenka humoro strategiją nelygybei ir antifeminizmui atakuoti.

 

Visai neseniai perskaičiau G.Orwell 1984. Iki tol, galima sakyti, apsimetinėjau, kad ją skaičiau. Kartais man net atrodė, kad ją tikrai buvau skaičiusi, kadangi  tiek daug visur apie ją nuolat kalbama.
Nors šiaip tai tiesiai į akis nemeluoju, jog esu skaičiusi knygas, kurių nesu skaičiusi.
Išskyrus vieną kartą kai melavau apie Dostojevskio “Nusikaltimą ir bausmę”. Ją esu kelis kartus pradėjusi, bet niekaip neužbaigiau

Viename antikvariate centre yra  knygų lentyna, kur atskirai sudėtos Nobelio premijos laimėtojų knygos. Toj lentynoj ir radau beveik visas G.G.Marquez knygas švediškai