Poezija (viso 26): Gloria Gervitz “Migrations” ir Carol Ann Duffy “World’s Wife”
Biografijos; J.Bate “Ted Hughes: The Unauthorised Life“, S.Naifeh “Van Gogh: The Life“, F.Gilot “Life with Picasso”, J.Lahr “Tennesseee Williams: Mad Piligrimage of the Flesh”
Grožinė: Sophia Shalmiyev “Mother Winter: A Memoir“, M.Miller “Circe”
Kadangi atostogavau Suomijoj: Kjell Westö “Hägring 38″, Tove Jansson “Anteckningar från ö”, Tove Jansson “Burtininko skrybėlė”
Skaitytos jau 100ą kartų: H.Söderberg “Daktaras Glasas“, Bulgakovas “Šuns širdis” W.Woolf “Mrs Dalloway” ir “The Waves”
Pagaliau užtaisyta klasikos skylė: Thomas Mann “Buddenbrooks” ir “Tonio Kröger”
Trumpiausia 33 psl A.Christie “The Affair at the Victory Ball”, o ilgiausia Van Gogh biografija 976 psl
Rugpjūčio pabaigoje, pačią pirmą pirmos klasės dieną, dvi dienas prieš savo septintą gimtadienį mirė mano dukra. Mano Linėja. Dvidešimt mėnesių prieš tai jai buvo diagnozuotas nepagydomas ir labai labai retas smegenų auglys DIPG.
Žmonės man dažnai sako, jog jie turi žodžių, išreikšti užuojautai, pasakyti man kažką, kas palengvintų ir palaikytų. Aš daug apie tai galvojau ir manau, jog tokie žodžiai yra, bet ne toje kasdieninėje kalboje, kuria mes komunikuojame. Kai sudreba visa egzistencija, reikia kitokios kalbos. Aš galvojau, kad mums reikia naujo laiko veiksmažodžiams kaityti, laiko, kuris yra labiau tikslus nei “yra” ir ne toks galutinis kaip “buvo”.
Visą Linėjos ligos laiką ir visas dienas po rugpjūčio 21os aš skaitau. Dažniausiai poeziją, nes būtent joje yra ta nekasdieninė kalba, kuri tinka kalbėti apie praradimą, mirtį, ilgesį ir liūdesį. Aš skaičiau Rilkės laiškus savo draugams, netekusiems artimųjų. Perskaičiau J.Didion “The Year of Magical Thinking”, kur ji pasakoja apie pirmus metus po savo vyro netikėtos mirties.
Aš skersai išilgai skaičiau švedų poetės Bodil Malmsten eilėraščius.
Ir perskaičiau kone visas Mary Oliver rinktines.
Skaičiau A.Lindgren “Brolius Liūtaširdžius” ir varčiau O.Jeffers knygą “Heart in a Bottle”.
Aš ieškau žodžių ir naujos kalbos, kuria galėčiau kalbėti apie jos garbanas, kurios šokinėjo ore, kai ji purtė galvą ir sakė NE. Man reikia kalbos, kuria galėčiau pasakyti, kaip sunku yra dabar kvėpuoti, nes net oro molekulės dabar yra aštrios ir kampuotos. Man reikia naujos kalbos, kuria galėčiau aprašyti, kaip aš ilgiuosi prisiglausti prie jos, kaip aš kartais tiesiog kartoju jos vardą be perstojo: Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja LINĖJA.
Šiemet skaičiau, bet beveik nerašiau. Šiemet kaip niekad skaitymas gelbėjo mane.
Šiemet mane knygos guodė.
Šiemet man knygos davė naują žodyną, padedantį gyventi po baisių gydytojų žodžių. Tuo pačiu, knygos buvo atokvėpis ir eskapizmas, galimybė trumpam galvoti apie ką nors kitą nei dukros sunkią ligą. Pačiomis sunkiausiomis dienomis aš ligoninės koridoriuje atidarydavau knygų spintą ir kvėpuodavau. Arba nueidavau į ligoninės biblioteką ir parsinešdavau porą knygų.
Apie šiuos mūsų šeimos metus paskaityti daugiau galima čia: https://www.savinglinnea.com/
Perskaičiau 93 knygas. Dažniausiai mano skaitymo metai neturi jokios planuotos strategijos, bet kadangi šiemet daugiau nei pusę metų gyvenau Meksikoje, tai atvažiavusi į Monterėjų nusprendžiau sukoncentruoti savo skaitymą į iberoameriką ir perskaičiau 21 knygą, iš kurių galiu paminėti Allende “Dvasių namai”, Herrera “Signs Preceding the End of the World”, Zambro “Multiple Choice”, Ernesto Sabato “The Tunnel”.
Knygų žiurkės L ir G skaito 2018aisiais
Knyga, kurią sunkiausia buvo suprasti Clarice Lispector “Passion According to G.H”, Skaitytos anglų kalba 49,
Storiausia 934 puslapiai Jackson Pollock biografija “An American Saga”,
Knyga, kuri privertė juoktis Trevor Noah “Born a Crime”, Knyga su nuostabiai stipria pirma dalimi, bet kur tas pats lygis neišlaikytis antrojoje r trečiojoje deja, Colm Toibin “House of Names”, Geriausia poezija Alejandra Pizarnik “Extracting the Stone from the Madness”, Apie meną Christopher Masters “Windows in Art”, Rachel Corbett “You Must Change Your Life. The Story of Riner Maria Rilke and Auguste Rodin”, Geriausios autobiografinės Fridos Kahlo dienoraštis ir Sally Mann “Hold Still: A Memoir with Photographs” Geriausios biografijos ne tik šiemet, bet ir apskritai Smith and Naifeh “Jackson Pollock. An American Saga” ir Gail Levin “Lee Krasner. The Biography” Geriausios M.Atwood” Alias Grace”, Joanna Moorhead “The Surreal Life of Leonora Carrington”, Colson Whitehead “The Underground Railroad”, Tove Jansson “Moominvalley in November” ir “Tales from Moominvalley”.
Visada maniau, kad mano skaitymas yra konservatyvus ta prasme, jog aš daugiausia skaitau europiečių ir šiaurės Amerikos rašytojų knygas. Kadangi dabar labai daug laiko praleidžiu Meksikoj, pasižadėjau sau skaityti kuo daugiau knygų iš šito žemyno.
Dabar sėdžiu prie lango, žiūriu į milijoninį Monterrey miestą. Ir nors kraštovaizdis, kurį dominuoja Cerro de la Silla kalnas, visiškai skiriasi nuo lietuviško, kažkas gyvenime šitame žemyne yra bendro su lietuviškuoju. Pirmiausia kontrastai, milžiniški kontrastai tarp visuomenės sluoksnių, tarp vieno miesto rajono ir kito. Po to: žmonių sugebėjimas prisitaikti prie sistemos durnumo, išradingumas ją apeiti, ignoruoti ir vistiek neišvengiamai tapti jos dalimi.
Apie tai, kaip sistema formuoja žmones, apie tai, kaip meluoti reiškia išgyventi sistemoje, apie meilę, taip pat sistemos įtakotą, apie švietimą, pritaikytą sistemai palaikyti ir yra Alejandro Zambra knygoja “Multiple Choice”. Knyga parašyta kaip čilietiškas Aptitude Test, kuri laiko moksleiviai mokyklose, atsakinėdami į multiple choice klausimus. Čia vienas iš tų atvejų, kai knygos forma sustipriną knygos turinį.
Inovatoriška, juokinga, liūdnoka, kritikuojanti.
Kai vienas knygoje minimų mokytojų sako savo buvusiems mokiniams “jūs buvote ne mokomi, o treniruojami “, aš iškart prisimenu savo mokyklos laikus. Ir ypač prisimenu tuos mokytojus, kurių pamokos niekaip netilptų i testus taip, kaip juose netelpa gyvenimas.
Prieš daug daug metų ėjau į pasimatymą Klaipėdoj. Atsimenu, kaip to pasimatymo laukiau, nes tas žmogus atrodė įdomus. Dievuli, kaip aš nusivyliau, kai jis per visą pasimatymą kalbėjo apie save. Rimtai. Neuždavė man jokio klausimo, tik kalbėjo apie save, savo studijas blablablabla.
Tai lygiai toks pat netikėtas nusivylimas buvo, kai aš perskaičiau Rupi Kaur eilėraščius “Milk and Honey”. 57 savaites New York Times bestselerių sąraše! Parduota daugiau nei 1,5 milijono egzempliorių (jau čia turejo man kilti įtarimas, kai poezijos rinktinė parduodama tokias mastais). Pradėjau skaityti ir mano reakcija buvo tokia
Tie, kurie giria jos eilėraščius, sako jog eilės pasakoja apie traumą ir kaip su ja gyventi. Mano pagrindinis priekaištas yra meniškumo trūkumas ir to pasekoje atsirandantis šabloniškumas. Nėra to, ka formalistai vadino “literaturnost”, t.y. meninių priemonių, kurios ir atskiria kasdieninę kalbą nuo poetinės kalbos. O be sugebėjimo valdyti tą nekasdieninę kalbą dažnai lieka vien tik ganėtinai nuvalkiotos frazės, tinkančios labiau ant šaldytuvo magnetukų ir “inspirational quotes” paveiksliukų su saulėtekiu ar saulėlydžiu.
There is a difference between someone telling you they love and them actually loving you
Sukapoti tekstą ir jį parašyti skirtingose eilutėse nėra gera poezija. Greičiau tai primena megėjiškus bandymus rašyti paauglystėje.
“stay i whispered as you shut the door behind you”
Aš nematau jokios inovacijos, jokios metaforos, jokio žaidimo žodžiais ar ritmu. Palyginimui galima prisimini Annos Achmatovos eilėrašti, kai panaši situacija aprašoma taip
“Задыхаясь, я крикнула: «Шутка Всё, что было. Уйдешь, я умру.» Улыбнулся спокойно и жутко И сказал мне: «Не стой на ветру»”
Rupi Kaur dažnai iliustruoja savo eilėraščius. Is vienos pusės, kartais tai suveikia gerai ir literatūriškumo trūkumas gal šiek tiek kompensuojamas. Bet iš kitos pusės, kartais tos iliustracijos dar labiau sustiprina megėjiškumo įspūdį ir primena penkiolikmetės kūrybą, kurioje trūksta meistriškumo.
Tą nevykusį pasimatymą man reikėjo pribaigti greitai ir tikrai nevertėjo duoti dar vieno šanso tam kavalieriui, kuris vien kalbėjo apie save (ir dar pasirodė visiškas bailys ir mėmė). Kadangi dabar esu suaugusi (šiandien buvo klasės susitikimas po 20 metų!) ir negaištu laiko nei blogai poezijai, nei melagiams, tai sakau atvirai, kad Rupi Kaur nei pati skaitysiu, nei kam rekomenduosiu.
Praėjusiai metais viena geriausių mano perskaitytų knygų buvo biografija (Yuknavich “The Chronology of Water”), o šiemet viena geriausių irgi bus biografija- Hilary Mantel “Giving Up the Ghost”.
Hilary Mantel yra rašytoja ir kritikė, parašiusi Wolf Hall ir Bring Up the Bodies, ir gavusi Booker, Costa, Orange premijas.
Hilary Mantel gyvenimas pilnas vaiduoklių: žmonių, kurie niekada nebuvo gimę, tų kurie jau mirė, tų, kurie vaidenasi gyvi. O ir pati Hilary Mantel kartais primena vaiduoklį, tarsi nevisai priklausytų šitam pasauliui. Toks įspūdis man, spėju, kyla iš Hilary Mantel žvilgsnio i savo aplinkinius. Linija tarp Hilary kaip subjekto ir ją supančio pasaulio yra ryški. Viena tos atskirties priežasčių yra Hilary pasaulio suaugusiųjų nelojalumas. The Gurdian recenzentė Kathryn Hughes netgi vadina suaugusiuosius barbarais ir rašo “Hilary Mantel vaikystė yra karo stovis, apgulties vieta”. Nepaisant to, Mantel prisiminimai yra melancholiški. Gal visi prisiminimai yra melancholiški? Gal kitaip nešmanoma prisišaukti jų iš po visų metų sluoksnių? Bet Mantel pavyksta tai, kur daugelis suklumpa, ir tai būtent duoda išskirtinumo jos memuarams: taip, prisiminimai yra melancholiški, bet jie visiškai nesentimentalūs.
Be pagraudenimų, bet vistiek su skausmu Mantel aprašo, kaip metai po metų niekas nesugebėjo nustatyti jos skausmų priežasties, kaip ji buvo gydyta ir “nugydyta”, kaip pagaliau priežastis buvo rasta, bet diagnozė neišvengiamai sukurė dar daugiau vaiduoklių. Mantel pasakoja, kaip jos kūnas transformavosi, kaip jos kūnas ją išdavė daugybę kartų, ir kaip nuo to neįmanoma pabėgti. Tai dar viena apgultis, dar viena apsiaustis be pabaigos.
Vienas mano mėgstamiausių Hilary Mantel tekstų yra jos straipsnis “Royal Bodies”, publikuotas London Review of Books. Jis gerai reprezentuoja Hilary Mantel rašymą: aštriai ir taikliai pasakyti, tai, kas svarbu, sujungti dabarti su istoriniu kontekstu.
Citatos iš “Giving Up the Ghost”
“Kai akušerė sako”Jums gimė berniukas”, kur dingsta mergaitė? Kai tu galvoji, kad esi nėščia ir tokia nesi, kas atsitinka su vaiku, kuris jau įgavo formą mintyse? Visa tai archyvuojama dėžutėjė sąmonėje tarsi novelė, kurios negali užbaigti parašęs pirmuosius įvadinius sakinius.”
“The story of my own childhood is a complicated sentence that I am always trying to finish, to finish and put behind me. It resists finishing, and partly this is because words are not enough; my early world was synaesthesic, and I am haunted by the ghosts of my own sense impressions, which re-emerge when I try to write, and shiver between the lines.”
Kadangi aš pradėjau mokyti lietuvių migrantų vaikus lietuvių kalbos, tai tenka kartais paskaityti lietuviškas mokymosi programas, kad gaučiau kokią idėją. Įdomiausi man – privalomos literatūros sąrašai.
Ilgesingai žiūriu į klasės, kur vykdavo lietuvių kalbos pamokos, langus. Atsimenu, kaip KŽL Tilių iš “Miškais ateina ruduo” mėme pavadino. Ir kaip aš “Anna Kareniną” visą naktį skaičiau, kad spėčiau iki pamokos. Ir kaip mes kuprinėse tampydavomės ne tik vadovėlius, bet ir knygas iš serijos “Pasaulinės literatūros biblioteka”
Štai žemiau yra privalomos literatūros sąrašas 9-10 klasei. Kaip jums jis? Pirmiausia man labai į akis krenta, kad per dvejus metus moksleiviai skaitys 5 rašytojas moteris (geriausiu atveju, nes 2 pateiktos kaip pasirinktina alternatyva). Pasaulinės literatūros sąrašas man atrodo toks praskalautas, plonas, ypač turint omeny, jog užsienio rašytojų vardai programoje dviems paskutinėms klasėms neminimi. Aš lietuviškoj sistemoj nesigaudau, tad jei kas supranta vingrybes, pasakykit man, ar užsienio rašytojus skaitoma paskutinėse dviejose gimnazijos klasėse? Ar nebūtų geriau kai kuriuos kūrinius, pvz., Makbetą, skaityti vėlesnėse klasėse?
Kitas į akis labai krentantis reikalas, kad lietuviškos programos yra siaubingai detalizuotos. Prie poeto nurodoma, kokie būtent jo eilėraščiai yra rekomenduojami (Pvz., minimi 18 Gedos ir 20 Martinaičio eilėraščių). Net Biblijos konkretūs tekstai baksnojami pirštu. Tokiu būdu mokytojui paliekama kūrybinė erdvė, kurioje ji ar jis galėtų labiau pritaikyti pamokas savo moksleiviams yra klaustrofobiškai maža. Lyg nepasitikima mokytojo kompetencija išrinkti tinkamą tekstą.
Aš akimis pavarčiau, kai perskaičiau, jog privaloma skaityti Gedimino laiškus (ar ne geriau jie tilptų istorijos pamokose, o ne literatūros?), Daukšos “Postilės” ir Mažvydo “Katekizmo” prakalbas (gerai gerai-pirmas eilėraštis ir t.t. Suprantu suprantu jo svarbą).
Privalomos literatūros sąrašas
Lietuvių literatūros tekstai (nurodomi chronologine tvarka)
Lietuvių pasakos. Eglė Žalčių karalienė
Pasakos apie bebaimį herojų ir baimės paieškas
Gedimino laiškai (pasirinktinai) M. Daukša. Postilė. (Prakalba)
M. Mažvydas. Katekizmas. (Prakalba) A. Baranauskas. Anykščių šilelis Maironis. Pavasario balsai
V. Mykolaitis-Putinas arba B. Sruoga (pasirinkti simbolistiniai eilėraščiai)
J. Aistis, A. Miškinis, B. Brazdžionis, S. Nėris (pasirinkti neoromantiniai eilėraščiai)
Žemaitė. Marti
J. Savickis. Kova arba P. Cvirka. Saulėlydis Nykos valsčiuje (Kasdienės istorijos) (pasirinkta novelė)
A. Vaičiulaitis. Valentina arba I. Šeinius. Kuprelis
K. Binkis. 100 pavasarių
H. Radauskas (pasirinkti eilėraščiai)
V. Mačernis. Po ūkanotu nežinios dangum (pasirinkti sonetai) B. Sruoga. Dievų miškas (ištrauka)
A. Škėma. Raštai (pasirinkta novelė)
J. Aputis arba R. Granauskas (1 ar 2 pasirinktos novelės)
J. Grušas. Barbora Radvilaitė arba Meilė, džiazas ir velnias
A. Mackus. Žodžiai ir raidės arba Liūnė Sutema. Tebūnie (pasirinkti kūriniai)
M. Martinaitis. Kukučio baladės (pasirinkti kūriniai) S. Šaltenis. Riešutų duona
J. Ivanauskaitė. Pakalnučių metai arba S. T. Kondrotas. Įvairių laikų istorijos
V. Juknaitė. Išsiduosi. Balsu arba Tariamas iš tamsos (pasirinktos ištraukos)
Visuotinės literatūros tekstai (nurodomi chronologine tvarka)
Graikų mitai. Sizifas. Narcizas
Sofoklis. Edipas karalius arba Antigonė
Biblija. Senasis Testamentas. Pradžios knyga(pasakojimasapieKainąirAbelį, pasakojimas apie Babelio bokštą). Ištraukos iš Naujojo Testamento Evangelijos pagal Matą (Kalno pamokslas, palyginimas apie vynuogyno darbininkus)
Rolando giesmė arba Tristanas ir Izolda, arba Apvaliojo stalo riteriai (ištraukos)
Senovės rytų poezija (pasirinktinai)
M. de Servantesas Savedra (M. de Cervantes Saavedra). Don Kichotas (ištrauka)
V. Šekspyras (W. Shakespeare). Karalius Lyras arba Makbetas
Ž. B. Moljeras (J. B. Molière). Don Žuanas arba Tartiufas
A. Mickevičius (A. Mickiewicz). Vėlinės arba Konradas Valenrodas (pasirinktos ištraukos)
O. de Balzakas (H. de Balzac). Tėvas Gorijo arba Eugenija Grande
A. Platonovas arba I. Buninas (pasirinktas apsakymas)
R. M. Remarkas (R. M. Remarque). Vakarų fronte nieko naujo arba Juodasis obeliskas
Dž. Selindžeris (J. D. Salinger). Rugiuose prie bedugnės
U. Eko (U. Eco). Rožės vardas
J. Gorderis (J. Gaarder). Mergaitė su apelsinais
Pagrindinės teorinės sąvokos. Mokiniai turi suprasti ir vartoti šias sąvokas: aliuzija, antika, antitezė, apybraiža, apysaka, autoironija, avangardizmas, elegija, esė, groteskas, hiperbolė, impresionizmas, įvaizdis, kontekstas, kultūros epocha, lyrinis išgyvenimas, lyrinis subjektas, literatūros kryptis, metafora, miniatiūra, modernizmas, motyvas, neoromantizmas, paradoksas, parodija, realizmas, Renesansas, romantizmas, satyra, simbolis, simbolizmas, siužetinė linija, sonetas, stilius, stilizacija, viduramžiai.
Mašos Gessen “Words Will Break Cement” pasakoja Pussy Riot trijų narių istoriją. Turbūt Pussy Riot performansas ir teismas visiems yra girdėti dalykai. Aš sekiau tą istoriją su dideliu susidomėjimu ir pasibaisėjimu, kai ji vystėsi prieš mūsų akis. Ir tos mūsų reakcijos buvo visokios: “Taip joms ir reikia”, “Ar būtinai reikia bažnyčioje tą performansą daryti?” “Nu koks čia menas, jos net dainuoti nemoka”.
Mašos Gessen knyga, man atrodo, kaip tik ir sugeba parodyti, jog performansų turinys, jų idėjos yra gerai Pussy Riot narių apgalvotos. Visos trys narės Nadia, Maria, Kat yra labai apsiskaičiusios, savo performansus grindžia filosofinėmis idėjomis, puikiai moka valdyti kalbą, yra intelektualios.
Klausimas “Nu kam reikėjo joms į tą Kristaus Išganytojo katedrą?”atsakomas labai aiškiai Kat paskutininiame žodyje teismo metu:
“Why did Putin feel the need to exploit the Orthodox religion and its aesthetic? After all, he could have employed his own, far more secular tools of power—for example, the state-controlled corporations, or his menacing police system, or his obedient judiciary system. It may be that the harsh, failed policies of Putin’s government, the incident with the submarine Kursk, bombings of civilians in broad daylight, and other unpleasant moments in his political career forced him to ponder the fact that it was high time to resign; that otherwise, the citizens of Russia would help him do this. Apparently, it was then that he felt the need for more persuasive, transcendental guarantees of his long tenure at the pinnacle of power. It was then that it became necessary to make use of the aesthetic of the Orthodox religion, which is historically associated with the heyday of Imperial Russia, where power came not from earthly manifestations such as democratic elections and civil society, but from God Himself.”
Galiausiai keista, jog tos reakcijos buvo nukreiptos į Pussy Riot elgesį, kai kritikuoti reikia Rusijos teisinę sistemą, nuolatinius žmogaus teisių pažeidimus. Gessen knyga gerai nušviečia būtent tą įvykių pusę, kaip Pussy Riot narėms buvo trukdoma susitikti su savo advokatais, kaip jas į teismą išveždavo be pusryčių, kaip joms nebūdavo duodama pertrauka pavalgyti, kaip jos vėlai būdavo parvežamos į areštinę, kad ryte vėl būtų išvežamos. Knygoje daug kalbama apie nežmoniškas sąlygas kalėjimuos ir kolonijose, kaip žmonės ten dirba kaip vergai 16-17 valandų per dieną, kaip kelias tualetais naudojasi 800 žmonės, kaip taikomos grupinės bausmės, kaip po kiekvieno susitikimo su advokatu Maria buvo verčiama ginekologinei apžiūrai (keturis kartus per savaitę), kaip žmonės būdavo baudžiami vien už tai kad su Nadia gėrė arbatą.
Gražiausi knygos puslapiai man buvo tie, kur publikuoti Marijos laiškai jos draugei Olgai. Tokie tikri, su mažom detalėm apie išgyvenimus, bet pilni nutylėjimų apie baisumus.
Man patinka Maša Gessen publicistika. Ji surenka daug įvairios medžiagos ir sugeba ją gerai surikiuoti, susumuoti, išrinkti svarbesnes detales. Tik nelabai jai pasiseka su laiku. Jau savo ankstesniają knygą “Žmogus be veido” (apie Putiną) ji užbaigia kone pakylėtai, kai aprašo protestus Maskvoje, kurie davė daug vilčių apie pokyčius. Bet knygą buvo išleista, kai jau buvo aišku, kad iš tų protestų nieko neišėjo, kad niekas į geresnę pusę nepasikeitė. Nelabai vykusi pabaiga yra ir “Words Will Break Cement”. Ji išėjo du menesius po Nadios ir Marijos netikėto paleidimo iš kalėjimo, tad knyga nesibaigia jų amnestija. Manau, jog pasakojiams būtų buvęs labiau išbaigtas jei knyga būtų išleista po jų laisvės atgavimo.
Praėjusį rudenį vienas didesnių įvykių vaikų literatūros pasaulyje buvo iliustruotos “Harry Potter and the Philosopher’s Stone” išleidimas. Jim Kay iliustracijos ne tik vizualizuoja J.K.Rowling tekstą, bet tuo metu ir padaro jį labiau prieinamą jaunesniam skaitytojui. Santykis tarp teksto ir iliustracijų yra ne tik papildantis, bet ir išplečiantis: iliustracijos suteikia tekstui naujų dimensijų ir net atskleidžia tai, ko tiesiogiai nesakoma tekste. Toks pavyzdys yra drakono kiaušinių iliustracija.
Manau, kad Jim Kay itin pavyko išlaikyti balansą tarp ikoniškų Hario Poterio situacijų, kurių labai trūktų, jei jų nebūtų (pavyzdžiui, kai Haris atvyksta į perona 9 3/4 ar kai jis su Paskirstymo kepure) ir mažiau įsimintinų scenų (tarkim, kai Hermione išburia liepsneles stiklainiuose, ar kai Malfoy matuojasi uniforminį apsiaustą). Ypač smagu, kad yra daug iliustruotų situacijų,kurios nėra įtrauktos į filmą. Tai galima interpretuoti, jog filmas dalinai riboja iliustratoriaus darba, nes ar įmanoma nupiešti Harį Poterį, kuris labai skiriasi nuo to, kuris matomas filme? Bet kokiu atveju, Jim Kay kažkokiu stebuklingu (tikrai ne žiobarišku būdu) pavyksta išlaviruoti tarp ištikimybės filmatizuotam Hario Poterio pasauliui ir savo kūrybiškumui.
Iliustruota labai įvairia technika: ir aliejiniais dažais , ir akvarele ir akriliniais dažais. Kartais po permatomu akvarelės sluoksniu galima matyti lengvus pieštuko kontūrus. Kartais iliustracijos nepaprastai spalvingos, kone vibruojančios, o kartais smarkiai sugestyvios tamsios.
Iliustracijos dosnios ir su daugybe detalių. Jim Kay kurta Hogwars aplinka labai organiška, gamtos elementai harmonizuojasi su pilimi. Iliustracijų dydis nėra pastovus: kai kurios iliustracijos užíma abu atverstus puslapius, kitos yra mažutės, pvz kampe ir nelabai krintančios į akis.
Puslapiai su tekstu yra aptaškyti dažais ir taip suriša net puslapius be paveikslėlių. Tuo pačiu tos dažų dėmės, išsilieję dažai tarsi liudija apie iliustratoriaus darbo procesą ir yra lyg priminimas studijuoti iliustracijas šiek tiek ilgėliau, turint omeny, koks milžiniškas darbas už jų slypi.K.Ž.G
“He defied any label. Music, fashion, sexuality: all were Bowie’s playthings. He was truly an artistic chameleon.” BBC
“His capacity for mixing brilliant changes of sound and image underpinned by a genuine intellectual curiosity is rivalled by few in pop history.” The Guardian
“David Bowie, the infinitely changeable, fiercely forward-looking songwriter who taught generations of musicians about the power of drama, images and personas” NYTimes
I, I will be king
And you, you will be queen
Though nothing will drive them away
We can beat them, just for one day
We can be Heroes, just for one day
I, I will be king
And you, you will be queen
Though nothing will drive them away
We can be Heroes, just for one day
We can be us, just for one day
I, I can remember (I remember)
Standing, by the wall (by the wall)
And the guns shot above our heads
(over our heads)
And we kissed,
as though nothing could fall
(nothing could fall)
And the shame was on the other side
Oh we can beat them, for ever and ever
Then we could be Heroes,
just for one day
Naujausioji mano ataskaita bus ne kiekybinė, nes, jei atvirai, tai nežinau skaitytų knygų kiekio 2015aisiais. Ne viską užsirašinėjau, planavau užrašyti vėliau, skaičiau po du ar tris kartus tą patį kūrinį. Tai geriau tada rašysiu iš kokybinės pusės.
Geriausia metų knyga
Jau maniau ir praeis metai be TOS knygos. Kiek skaičiau, niekas nesuteikė man tokio jausmo, kad rašyčiau KŽL: „Būtinai skaityk šitą. Būtinai“. Galvojau, kad bus metai, kai būsiu skaičiusi „Hamletą“ tris kartus, Harį Poterį – septynis, o “Angeliną Baleriną” – 50. Bet rugpjūčio mėnesį man į rankas pateko Lidia Yuknavitch straipsnis, kurį aš rekomendavau tinklaraštyje, o po to kai jį perskaičiau, jis man iš galvos niekaip neišėjo. Pradėjau aš googlinti Lidia Yuknavitch ir atradau, kad jos biografinė knyga „Chronology of Water“ gauna puikius atsiliepimus ir nusipirkau.
Oh dear! Na ir knyga! Sunku papasakoti, kaip Yuknavitch. Pirmas į galvą ateinantis žodis yra „raw“.
Aš dažnai atsižegnoju nuo visokių biografijų, kuriose vien baisumai ir prievarta. Negaliu pakęsti tų, kurias skaitomos dėl cekavos Zosės sindromo, kur dėliojamos baisios detalės, vien tam kad sukelti skaitytojo pasibaisėjimą. Yuknavitch knyga visai kitokia. Jos literatūrinė kalba yra tokia stipri, tokia užtaisyta, tarsi įelektrinta. Kalba kartais slepia dalykus, o Yuknavitch kalba atvirkščiai – atskleidžia. Nėra detalių baisių prievartos aprašymų, bet jos nesentimentali kalba atsiranda, matyt, būtent iš tų tamsių, pilnų juodų šešėlių vietų. Nuolat besikartojanti vandens metafora prasmingai suriša Lidia Yuknavitch gyvenimo įvykius. Beje, knygos viršelio sprendimas yra labai gražus.
(KŽL, tau jau nupirkau egzempliorių)
Visai netikėtai praėjusieji metai tapo metais, kai aš skaičiau labai daug poezijos. Poezijoj suradau paguodos, kai kartais atrodė, jog pasauly neliko jokios humanistinės logikos. Kai mano pažįstami žmonės piktinosi, kad pabėgėliai jiems gadino atostogas Graikijoje, kai kasdien laikraščiai publikavo vaikų su pripučiamomis plaukimo pagalvėlėmis nuotraukas, kai suaugę žmonės, kuriuos aš kartu su kitais savanoriais mokiau švedų kalbos, verkdavo iš nerimo dėl savo artimųjų, eilėraščiai davė žodžius, kurių pati nesugebėjau rasti. Taip mano lentynoje atsirado knygelė su Warsan Shire eilėraščiais. Keletą jų labai gerai išvertė Marius Burokas.
„vėliau, naktį
laikiau ant kelių atlasą,
vedžiojau pirštu po pasaulį
ir šnabždėjau
kur skauda?
jis atsakė
visur
visur
visur“
KAI PASKUTINĮKART MATĖM TAVO TĖVĄ
Jis sėdėjo skolintoj mašinoj ligoninės
stovėjimo aikštelėj, skaičiavo pastato
langus, spėliodamas, kuris iš jų švyti
jo klaida.
Warsan Shire
Kita poetė, kurią „atradau“ praėjusiais metais yra amerikietė Mary Oliver. (Ji, skirtingai nuo Warsan Shire, yra išleidusi daug poezijos rinktinių, Warsan Shire pirma tikra bus išleista šiemet).
Someone I loved once gave me
a box full of darkness.
It took me years to understand
that this, too, was a gift.
//Mary Oliver “The Uses of Sorrow”
Įsiminusios:
Nina Bouraoui ”Garçon manqué” . Niekas taip nerašo apie kalbą, identitą, prisiminimus ir praeitį kaip ji. Prognozė: Nobelio premija ateity.
Nina Bouraoui
M.Atwood “The Penelopiad”. Odisėjo mitas yra daug kartų perrašytas ir interpretuotas, bet ši knyga, ne iš Odisėjo, o iš jo žmonos Pelepopės perspektyvos. Pagal mitą, grįžęs Odisėjas ne tik nužudo besipiršusius jo žmonai vyrus, bet ir dvylika tarnaičių, kurios kartu su Penelope pateikia savo versiją. Atwood žvilgsnis kaip visada intelektualus ir kritiškas.
Bet metų įvykis man buvo, kad savo šešiamečiui perskačiau pirmas keturias knygas apie Harį Poterį. Jis vaikšto dabar su Hario Poterio šaliku ir kai ko nors nepasiekia šaukia “Accio”. Darželio baigimo proga jis gavo visas serijos knygas, bet kadangi rudenį pasirodė Jim Kay iliustruota pirmoji knyga, tai Kalėdoms gavo ir ją.
I know a few things to be true. I do not know where I am going, where I have come from is disappearing, I am unwelcome and my beauty is not beauty here. My body is burning with the shame of not belonging, my body is longing. I am the sin of memory and the absence of memory. I watch the news and my mouth becomes a sink full of blood. The lines, the forms, the people at the desks, the calling cards, the immigration officers, the looks on the street, the cold settling deep into my bones, the English classes at night, the distance I am from home. But Alhamdulilah all of this is better than the scent of a woman completely on fire, or a truckload of men, who look like my father pulling out my teeth and nails, or fourteen men between my legs, or a gun, or a promise, or a lie, or his name, or his manhood in my mouth.”
― Warsan Shire, Teaching My Mother How to Give Birth
“When things fall apart, the children of the land scurry and scatter like birds escaping a burning sky….They will never be the same again because you cannot be the same once you leave behind who and what you are, you just cannot be the same….Look at them leaving in droves, despite knowing they will be welcomed with restraint in those strange lands because they do not belong”
― NoViolet Bulawayo
Nuostabiai gražus ir stiprus Lidia Yuknavich tekstas, kuriame lyriška kalba leidžia kalbėti apie, tai, kas paprastai nutylima.
Rašytojos šeima yra kilusi iš Lietuvos.
Kas galit būtinai perskaitykit. Tikiuosi, kad kas nors išvers į lietuvių kalbą.
Viena iš sentencijų, kurią teko išmokti per lotynų kalbos pamokas gimnazijoje (KŽL, ar atsimeni?) buvo “In idem flumen bis non descendimus”, t.y. į tą pačią upę neįbrisi. Aš visada galvodavau, jog omenyje turime tai, kad upės vandenys yra nauji, kad su tais vandenimis ateina permainos. Ši vasara labai jau netinkanti maudynėms nei upėje, nei jūroje, bet puiki skaitymui. Samantha Ellis knygos “How to Be a Heroine. Or what I’ve learned from reading too much” įkvėpta ir aš užsimaniau perskaityti knygas, kurių herojes mėgau vaikystėje ir paauglystėje. Pirmieji į galvą atėję vardai yra Jane Eyre ir Scarlet O’Hara, bet apie jas rašė Samantha Ellis, tai aš pasirinkau kitas. Juokinga tai, kad prisipažinti, kas buvo mano herojės šiandien yra sunkoka, nes jos abi iš siaubingai sentimentalių knygų. Jaučiuosi savo herojėms labai jau nelojali, kai šitai rašau. Bemaž išdavikė, turint omeny tai, kaip nuskaitytos tos knygos paauglystėje buvo. Bet gerai, daugiau nebetempsiu ir pristatau jums dvi herojes, kurios man paauglystėj buvo palikusios įspūdį. Feridė iš Resat Nuri Guntekin “Čiauškutė” ir Ita iš Irena Zažicka “Laukinukė”. Jaučiuosi joms net nelojali, kad aš čia nepatoginuosi prisipažindama, jog šitas knygas skaičiau.
Ženykis, ženykis brangioji. Bele tik apsiženyti. Tik džiaukis, kad tave dar ima. (Ch.Gastaut iliustracija)Man įdomu pasirodė tai, kad tiek Feridė, tiek Ita yra nepaklusnios, laužančios normas, nepriimančios tradicinės “geros mergaitės” rolės. Aš paauglystėje buvau puikus “geros mergaitės” egzempliorius, laikiausi visų taisyklių, klausiau tėvų ir mokytojų ir neruošti pamokų man net į galvą mintis neateidavo. Nei Feridė, nei Ita knygos pradžioje nėra geros mergaitės. Abi jos gana vaikiškos (atpažįstu save paauglystėje), dūksta, mėtosi akmenimis, laipioja po medžius ir nesielgia “kaip pridera moterims”, nėra “mergaitiškos”. “Čiauškutė” yra apie merginą Feridė, kuri įsimyli savo pusbrolį Kiamraną, o jis ją, bet vestuvių išvakarėse ji sužino, kad jis turėjo romaną, kai dirbo Europoje, palieka atsisveikinimo raštelį ir pabėga iš namų, palieka ne tik sužadėtinį, bet ir visą savo giminę. Per didžiausius vargus švietimo ministerijoje (turkų biurokratai baisesni nei Lietuvoje) ji galiausiai gauna paskyrimą į kaimo mokyklą provincijos užkampyje, kur vis dar griežtai laikomasi tradicijų, kur siaubingos sąlygos. Po kiek laiko Feridė palieka kaimą ir keliauja iš vienos mokyklos į kitą, nes kad ir kur ji bebūtų prasideda apkalbos, ją bandoma sukompromituoti, prasideda kalbos apie “prarastą garbę”. Galiausiai Feridė grįžta pas šeimą ir susituokia su tuo pačiu pusbroliu. Kai pradėjau iš naujo skaityti knygą bijojau, kad Feridė man nebepatiks, bet lengviau atsikvėpiau, kai supratau, kad ji man vis dar patinka. Gerai, prisipažįstu, knyga labai sentimentali, bet skaičiau su įdomumu. Bet, žinoma, dabar skaičiau tą tekstą kitaip nei tada, kai man buvo penkiolika. Aš seniau maniau, jog Feridė teko daug vargti, nes ji graži. Dabar gi matau, kad esmė yra ne jos išvaizdoje, o tame, kad ji buvo nuolat patriarchalinės visuomenės spaudžiama. Kad ir kur ji bebūtų, vis ją buvo bandoma supiršti su kuo nors.
Pamenat Coliukę? Kai pirmą kartą skaičiau savo vaikams pagalvojau “WTF?” Vis apie vestuves ir vestuves. Pirma varlė nori Coliukę sutuokti su savo sūnum, po to ją išgelbėjęs vabalas sugalvoja ją vesti, po to pelė kone priverčia Coliukę tapti kurmio žmona. Kai Coliukė pagaliau išsigelbsti ir nuskrenda į šiltus kraštus, tą pačią akimirką, kai kregždė pastato Coliukę ant gėlės žiedlapio, ji pamato gėlių princą, įsimyli ir susituokia su juo. Keista? Nė kiek. Sakyčiau labai suprantama, juk per jos visą tą odisėja jai buvo kalama, jog gyvenimas be ženatvės neegzistuoja. Feridė kaip ta Coliukė turi keisti savo gyvenamąją vietą, nes vyrai jai peršasi, neduoda ramybės, o kai ji jiems atsako, tai pasipila apkalbos. Berods suskaičiavaiu šešias piršlybas. Rimtai.
Vienas dalykas, kuris man neužsifiksavo paauglystėje, bet užtat dabar pasirodė viena svarbiausių knygos gijų yra išsilavinimo ir sunkaus darbo svarba. Feridė turi mokytojos išsilavinimą ir būtent tas diplomas suteikia jai galimybė išlaikyti save ekonomiškai, tokiu būdu ji nėra priversta sakyti “taip” visoms piršlyboms. Feridė pati sako, kad diplomas svarbiausia tai, ką ji turi. Iki savo pabėgimo ji laiko savo diplomą perrištą raudonu kaspinu, tarsi dekoraciją, gražų dalykėlį, bet vėliau būtent jos išsilavinimas suteikia jai laisvę, būtent tas diplomas leidžia priimti sprendimus, kuriuos ji priima pagal savo valią, o ne kitų primetimą. Feridė prieš pabėgdama iš namų yra lepūnėlė, nemoka nei namų tvarkytis, nei valgyti daryti, bet ji pasižada sau išmokti ir išmoksta. Jai tenka keisti darbo vietas, ji beveik kaskart pradeda nuo nulio, bet pasiraitoja rankoves ir dirba be jokio zyzimo (vajėtus, kokia aš esu zyzla su ja palyginus). Knygos pabaigoje Feridė vėl susieina su savo pusbroliu, bet ta jos meilė jos nekeičia, nedaro iš jos geros, nuolankios mergaitės. Feridė vis dar išdykauja, vis dar garsiai juokiasi, vis dar supasi supynėse, vis dar juokina kitus. Man toks R.N. Guntekin sprendimas pasirodė labai geras, nes meilė čia nerodoma kaip tramdomieji marškiniai, o knyga nesibaigia herojės apkarpimu, išblukinimu, pavertimu ja paklusnia, gera, paklūstančia konvencijoms.
Deja, kita mano herojė Ita iš “Laukinukės” nesulaukia tokio pat likimo. Čia jaunajai laukinei dvarininkaitei uždedami meilės tramdomieji marškiniai, kai ji įsižiūri savo naują jauną mokytoją Vitoldą. Užtenka kad tas mokytojas su ja maloniai pašneka, nuperka jai suknelę ir ji iš laukinukės virsta pana. (Stebuklas tiesiog. Na taip kaip filmuose iš moksliukės padaro gražuolę, kai nuima akinius) Autorė Zažicka išduoda savo heroję, nes skaitytojui rodoma, jog noras būti laisva, atsisakymas dėvėti nėriniuotus apatinius ir šilkines sukneles yra negerai. Iš Itos yra padaroma lėlė, ji visų apinkinių šlifuojama, formuojama. Žodžiu, senas geras pasakojimas apie Pigmalioną arba “Pretty Woman”.
Nauja suknelė, dar va ir perlų vėrinukas ir tuoj tuoj mes iš tavęs tikrą damą padarysimIta reprezentuoja gamtą, jos mokytojas (kaip vyrams dažnai tenka) reprezentuoja kultūrą, išsilavinimą ir civilizaciją. Įsimylėjėlių džiaugsmui trukdo, aišku, pavydi turtinga Jana, kuri nekenčia Itos, nes ji yra naujoji konkurentė. Žodžiu, schema aiški ir neoriginali: moterys tarpusavyje automatiškai konkuruoja dėl vyrų, draugiški santykiai tarp moterų sunkiai įmanomi dėl visokių intrigų ir apkalbų, bet va vyrai (pvz., Itos broliai) turi daygybę vyrų draugų ir ten tokių klastų nėra. Skaičiau knygą ir kvatojau dėl sentimentalumo, pvz., “Saldžios svajonės baltų rožių lapeliais apsnigo jauną širdį”, bet jei sentimentalumą galima dar atleisti turint omeny kada ir kur knyga rašyta, tai atleisti visišką autorės lojalumo savo herojei nebuvimą negaliu. Tik kai herojė pagaliau tampa “tikra pana”, tik tada kai ji vaikšto po balius, šokius, pradeda domėtis suknelėmis ir apatiniais, leidžia autorė jai patirti laimę. Tai kaip ten su ta upe, į kurią du kartus neįbrisi? Gal visai ne upėje reikalas slypi. Gal visai ne upės vandenys keičiasi, o tie, kurie į vandenis brenda? Man šitas senų knygų perskaitymas parodė daug dalykų man pačiai: kaip aš pasikeičiau, kaip pasikeitė mano požiūris į daugelį dalykų. Kaip tai, kas man atrodė romantiška prieš dvidešimt metų dabar kelia pasibaisėjimą ir pyktį. Tai, ko aš nepastėbėjau tada, šiandien man atrodo vienas svarbiausių dalykų. Bet jei pamatyčiau save penkiolikmetę skaitančią šitas knygas nepulčiau jų traukti iš rankų ir rekomenduoti ką nors kitą. Tegu skaito ir atsirenka pati. Tuo labiau, kad porcija išdykėliškumo, ir “nemergaitiškumo” (už kurį ją erzino vidurinėje) tikrai jai nepamaišė.
Rašytoja ir dramatikė Samantha Ellis kartu su drauge Emma važiavo aplankyti Bronte sesrų namo ir ten susiginčijo ar Catherine Earnshaw iš “Vėtrų kalno” ar Jane Eyre yra geresnė. Ginčas tapo S.Ellis naujos knygos pradžia- ji visus metus iš naujo perskaitė savo vaikystėje ir paauglystėje pamėgtas knygas ir parašė knygą, kuri yra savotiška piligrimiška kelionė tiek po pačios Ellis gyvenimą, tiek po žinomus literatūros kūrinius.
Knygą sudaro 11 skyrių, kurių kiekvienas skirtas tam tikrai literatūrinei herojei: Undinėlei, Anei iš Žoliastogių, Lizzy Bennet iš “Puikybės ir prietarų”, Scarlet O’Harai iš “Vėjo nublokšti”, Esther Greenwood iš “Stiklo gaubto”, Lucy Honeychurch iš “Kambarys su vaizdu” ir t.t. Be to, minima dar daugybė kitų knygų ir veikėjų, pvz., Virginia Wollf, Austen “Persuasion”, Twilight serija, T.Hardy “Tessė”, Miegančioji gražuolė, Šekspyro Džiuljeta ir t.t.
S.Ellis rašo apie tai, kad dabar ji skaito šitas knygas visai kitaip, kad kai kurios mylimų veikėjų elgesys buvės logiškas tada, šiandien kelia kitokius jausmus.
“Kaip po velnių aš galėjau taip mėgti pasaką apie Undinėlę, kuri paaukoja savo balsą, kad gautų kojas ir galėtų pasigauti vyrą? (…) Beje, tos kojos dar ir prastai funkcionuoja“
Kai kurios veikėjos gauna daug kritikos iš S.Ellis, kitos – pagyrų, bet puslapis po puslapio iš ironiško, įdomaus S.Ellis teksto darosi aišku, kad knygos skaitosi skirtingai – priklausomai nuo kada ir kaip mes jas skaitome. Samantha Ellis apie tai sako “…all readings are provisional, and that maybe we read heroines for what we need from them at the time.” Tai yra visos herojės keičiasi, nes skaitytoja/-as keičiasi ir iš knygos pasiima tai, ko tuo metu kaip tik reikia.
S.Ellis pasakoja, kaip per jos bat mitzwah gauto torto dalį tėvai pagal tradiciją laikė šaldytuve jos vestuvėms, t.y. nuo pat paauglystės pradžios yra mergaitėms sakoma, jog tavo gyvenimo tikslas turi būti ištekėti. Ir nereikia nė konkretaus torto šaldytuve turėti, kad mergaitės jau nuo mažų dienų žinotų, kad vestuvės yra vienas iš gyvenimo tikslų. Ir mūsų literatūrinės herojės prie tokio požiūrio prisideda. Tuo pačiu rašo Ellis apie herojes, kurios išmokė ją nebijoti pasirinkti meno srities, parodė, jog reikia dirbti, kad pasiektum savų tikslų, kad priimtum sprendimus būti ne antraeiliu vaidmeniu, ne visiems padedančia sekretore administratore, o pagrindine heroje.
Po Ellis knygos ir man parūpo iš naujo perskaityti tam tikras knygas ir pažiūrėti, kaip ten mano mylimos herojės laikosi. Viena pirmųjų tokių mano herojų – Eglė žalčių karalienė iš Salomėjos Nėries poemos. Nežinau, kodėl man Eglė paliko stiprios moters įspūdį, gal todėl, kad man darželyje karnavalo metu teko ją vaidinti. Mama pasiuvo nuostabų kostiumą su gražia karūna ir aš dramatiškai suukryžiavusi rankas prakeikinėjau Drebulę priešais Senelį Šaltį ir visus susirinkusius tėvus:
Aš darželyje. Po to, kai prakeikiau savo vaikus gavau maišelį saldainių
Virski drebule tu!-
Visais lapais drebėk
paukštis joks nenutūps
Prie tavęs nečiulbės.
Dabar perskaičiau visą poema iš naujo ir… nesuprantu Eglės. Visų pirma ji labai pasyvi. Sesės perkalba ją pasižadėti tekėti už žalčio, nes jis neatiduoda Eglės rūbų. Žaltys jai negasina nė žodžiu, o ji seserų perkalbėta pasižada. Kai jos pačios broliai jos dukrą nusiveda į mišką, gasdina ir muša, ir vaikas galiausiai, atskeidžia tėvo vardą, tai Eglė baisiausiai supyksta ant dukros. Ne ant savo giminės, ne ant brolių, o ant vaiko.
Drebulėlė klūpo,
dreba ties medžiu–
Dėdės ją išlupo
Vytiniu skaudžiu
Aš įsivaizdavau, kad Eglė ir Žilvinas mylėjo vienas kitą, bet dabar aš tuo nesu įsitikinusi. Jis šantažuoja jos šeimą, o vėliau pasirodo, kad jis ją paslapčia jau daug laiko slapčia stebėjo:
Sako jis: Tą kartą
Tu mane šaukei,
Kai brolių nubarta
Pajūryje verkei.
Ašarėlės sūrios
Krito vandenin–
Jos mane užbūrė
Kerinčia ugnim
Eglė juk išvažiuoja pas jį ne iš meilės, o todėl, kad jis ją įsimylėjo, todėl, kad jam jos reikia, jis vienas pats taip nusprendė. O ji net nežino, kaip jis atrodo.
Kai Eglė galiausiai atvažiuoja į Žilvino pilį, jis pasirodo esąs turtingas, apipila ją turtais. Kai misteris Ročesteris užsinori pripirkti prabangių rūbų Jane Eyre, ji atsako, jog jai nepatinka būti jo puošiama lėle. Christian Grey iš “50ies jo atspalvių” irgi mosuoja nesibaigiančia kreditine kortele prieš Anastasia nosį ir perka jai brangiausius rūbus, kompiuterį, naują mašiną. Žilvinas nėra išimtis ir rodo Eglei savo ekonominę galią, lyg ta galia galėtų kompensuoti visus kitus trūkumus, pavyzdžiui komunikacijos nebuvimą, jo savininkiškumą ir t.t.
Turtų man be galo,
Jų nesuskaitau.-
Perlais ir koralais
puošiu kaklą tau.
Liemenį apjuosiu
Aušrinės plaukais
Žuvys kelia šluos mums
Šilko pelekais
Eglei gaila skęstančių žvejų, ir ji verkia, liūdi, bet nesako nė žodžio. “Žilvinas supranta jos visas mintis” ir pažada, jog Baltija bus rami. Tokiu būdu, galima sakyti, Eglė išgelbsti žvejus, bet ji tai padaro nė neatvėrusi burnos, tenka apsiverkti, nereikia nei argumentuoti, nei pasakyti, kaip ji jaučiasi. Kai Eglė po devynių metų pagaliau išdrįsta pasakyti, jog ji nori aplankyti namus, Žilvinas turi naglumo išreikšti nepasitenkinimą ir jai kliūdyti prigalvodamas visokių beprasmiškų darbų. Eglė vėl neišdrįsta pakelti balso, vietoj to ji švelniai sako “Mylimas, nerūstauk – Juk ne amžinai”. Pagrindinės jos sąvybė yra jos gerumas ir motinystė
Jai kiekvienas draugas,-
Ji visiems gera”
Trys sūneliai auga.
Ir viena dukra”
Iki pačios prakeikimo scenos Eglė yra, atsiprašau, nuobodi, nuolanki, bet galiausiai po Žilvino mirties ji pratrūksta. Čia galima matyti tam tikrų sąsajų su Medėja, kuri irgi nužudo savo vaikus, kai Jasonas ją išduoda, bet Medėjos veiksmas nėra nukreiptas prieš vaikus, tai tiesiog yra jos kerštas Jasonui ir jo namams. Eglė gi, nekeršija niekam, tik savo dukrai, kuri būdamas vaikas neatsilaikė prieš grasinimus (nors Eglė pati gi net būdama vyresnė neatsilaikė spaudimui) ir tuo pačiu dar užkeikia savo sūnus ir pačią save.
Ar savo vaikų ir savo pačios užkeikimas pabaigoje liudija apie Eglės didžiulę meilę Žilvinui? Ar skaitytojas turi suprasti tai, kaip meilės išraišką? Pabaigoje Eglė virsta didžiule Drama Queen ir reaguoja visisškai neadekvačiai, nelogiškai. Kodėl ji iš savo brolių negalėjo padaryti miškelio?
Antra vertus, Eglė įdomi tuo, kad iki pat pabaigos niekas nežino, kad ji turi kažkokių stebuklingų galių. Tik pačioje pabaigoje ji pagaliau daro savo pačios sprendimus, tik pačioje pabaigoje ji nustoja būti pasyvi. Bet vėl, jos jėga pasirodo tik tą trumpą akimirką, o po to ji vėl pasyviai metų metus stovi pavirtusi į medį
Ir vienodai tamsi
Vasarėlė žiema-
Mėlynam liūdesy
Rymosiu laukdama
Įdomios istorijos ir knygos nebūtinai yra tinkamos instrukcijos laimingam gyvenimui, taip sakant.
Viena svarbiausių Samantha Ellis knygos citatų man buvo ši
skaitau europiečių ir šiaurės Amerikos rašytojų knygas. Kadangi dabar labai daug laiko praleidžiu Meksikoj, pasižadėjau sau skaityti kuo daugiau knygų iš šito žemyno.
laukiau, nes tas žmogus atrodė įdomus. Dievuli, kaip aš nusivyliau, kai jis per visą pasimatymą kalbėjo apie save. Rimtai. Neuždavė man jokio klausimo, tik kalbėjo apie save, savo studijas blablablabla.
Pussy Riot performansas ir teismas visiems yra girdėti dalykai. Aš sekiau tą istoriją su dideliu susidomėjimu ir pasibaisėjimu, kai ji vystėsi prieš mūsų akis. Ir tos mūsų reakcijos buvo visokios: “Taip joms ir reikia”, “Ar būtinai reikia bažnyčioje tą performansą daryti?” “Nu koks čia menas, jos net dainuoti nemoka”.
K.Ž.G
Iš šiandieninių nekrologų:
knyguziurkes.com 