Pagižęs pienas ir nesaldus medus

Prieš daug daug metų ėjau į pasimatymą Klaipėdoj. Atsimenu, kaip to pasimatymo laukiau, nes tas žmogus atrodė įdomus. Dievuli, kaip aš nusivyliau, kai jis per visą pasimatymą kalbėjo apie save. Rimtai. Neuždavė man jokio klausimo, tik kalbėjo apie save, savo studijas blablablabla.

Tai lygiai toks pat netikėtas nusivylimas buvo, kai aš perskaičiau Rupi Kaur eilėraščius “Milk and Honey”. 57 savaites New York Times bestselerių sąraše! Parduota daugiau nei 1,5 milijono egzempliorių (jau čia turejo man kilti įtarimas, kai poezijos rinktinė parduodama tokias mastais). Pradėjau skaityti ir mano reakcija buvo tokia

Tie, kurie giria jos eilėraščius, sako jog eilės pasakoja apie traumą ir kaip su ja gyventi. Mano pagrindinis priekaištas yra meniškumo trūkumas ir to pasekoje atsirandantis šabloniškumas. Nėra to, ka formalistai vadino “literaturnost”, t.y. meninių priemonių, kurios ir atskiria kasdieninę kalbą nuo poetinės kalbos. O be sugebėjimo valdyti tą nekasdieninę kalbą dažnai lieka vien tik ganėtinai nuvalkiotos frazės, tinkančios labiau ant šaldytuvo magnetukų ir “inspirational quotes” paveiksliukų su saulėtekiu ar saulėlydžiu.

There is a difference between
someone telling you
they love and
them actually
loving you

Sukapoti tekstą ir jį parašyti skirtingose eilutėse nėra gera poezija. Greičiau tai primena megėjiškus bandymus rašyti paauglystėje.

“stay
i whispered
as you
shut the door behind you”

Aš nematau jokios inovacijos, jokios metaforos, jokio žaidimo žodžiais ar ritmu. Palyginimui galima prisimini Annos Achmatovos eilėrašti, kai panaši situacija aprašoma taip

“Задыхаясь, я крикнула: «Шутка
Всё, что было. Уйдешь, я умру.»
Улыбнулся спокойно и жутко
И сказал мне: «Не стой на ветру»”

Rupi Kaur dažnai iliustruoja savo eilėraščius. Is vienos pusės, kartais tai suveikia gerai ir literatūriškumo trūkumas gal šiek tiek kompensuojamas. Bet iš kitos pusės, kartais tos iliustracijos dar labiau sustiprina megėjiškumo įspūdį ir primena penkiolikmetės kūrybą, kurioje trūksta meistriškumo.

Tą nevykusį pasimatymą man reikėjo pribaigti greitai ir tikrai nevertėjo duoti dar vieno šanso tam kavalieriui, kuris vien kalbėjo apie save (ir dar pasirodė visiškas bailys ir mėmė). Kadangi dabar esu suaugusi (šiandien buvo klasės susitikimas po 20 metų!) ir negaištu laiko nei blogai poezijai, nei melagiams, tai sakau atvirai, kad Rupi Kaur nei pati skaitysiu, nei kam rekomenduosiu.

KŽG