Eleanor Oliphant is Completely Fine

Įsivaizduok kažkokią keistuolę darbe, namie, univeroj, na, kur sėdi viena, apsirengus be skonio, siaubas, kaip taip galima rengtis, su niekuo nebendrauja, o užklausta atsako kokią nors nesąmonę ne į temą. Garantuoju, kad gali tokią įsivaizduoti, nes kiekvienas kolektyvas tokį žmogų turi. Biškį keistą, švelniai tariant, biškį trenktą – nelabai švelniai. Pašnairuoji ir praeini pro tokį, ane? Vis tiek susišnekėti neįmanoma, ko ten stengtis ir nuotaiką gadinti.

Tokia ir yra Eleanor. Devyni metai iš eilės – pirmadienį į darbą, po darbo – tiesiai namo, kokia šaldyta pica vakarienei, savatgaliais – butelis degtinės. Per savaitę pasakytų žodžių tikrai nereiktų skaičiuoti tūkstančiais. Toks užciklintas gyvenimas, kitokio greičiausiai neįsivaizduoja nei aplinka, nei ji pati. Tiesa, karts nuo karto pokalbis su mamyte, kuri Eleanor gerai padrožia ir nusodina, kaip didžiausią nevykėlę ir baisuoklę, ką jau kalbėti apie randus ant veido – širdis – vienas randas.

Atrodytų, na, kas čia per knygos veikėja, gal turi kokią proto negalią ar sindromą, apie kažką panašaus šnabžda visi apinkiniai ir nebesupranti, ko tikėtis iš knygos ir iš Eleanor – autorė nieko neišduoda. Bet knyga nepaleidžia, nes kažkas ten yra, priežastys, kurios po truputį išsiduoda, kažkas, lyg ir jauti, kad nelabai gero, sunkaus, ką Eleanor reikėjo vienai pakelti.

Labai stebuklingai paprasta, neįmantri, bet labai jautri, kartu ir liūdna, ir šviesi knyga apie kasdienį paprastą paprastų ir neįdomių žmonių gyvenimą, apie žmogiškumą, apie tai, kiek daug gali pakelti žmogus ir kiek daug gali reikšti pagalbos ranka ar draugystė. Gali imti ir nustebinti.