Metams persiritus į antrąją pusę, jau savotiškai jaudinausi, nes vis dar neturėjau geros pretendentės į metų knygą – bet ko gi neparašysi. It štai kokia palaima ir palengvėjimas – jei niekas nespės permušti – nuostabaus viršelio, į kurį galiu nepaliaujamai spoksoti, savininkė “Zuleicha atmerkia akis”  yra tiesiog nuostabi knyga ir šiuo metu ji yra mano metų knyga. Tadam! Imkit ir skaitykit.

Mes tiek prisisiurbę lietuviškos tremties, kad iš pradžių net sunku skaityti apie totorišką tremtį. Latvišką “Penki pirštai” kažkaip dar smegenys priima, bet už mūsų sienos visi buvo laimingi tarybiniai gyventojai, kokios dar tarybinių gyventojų tremtys… O jie į rytus pajudėjo gerus dešimčia metų ankščiau nei lietuviai, galima sakyti, buvo tremtiniai bandytojai, išbuožinimo eksperimentas, vėliau nusiritęs per kitas okupuotas šalis.

Zuleicha yra visiškai paprastutė moteris. Auginta būti tarnaite ir verge, besidžiaugianti geros širdies vyru – greit atsileidžia ausdamas žmonai kailį – neilgai reikia kentėti. Lyg ir saugu jai už plačios vyro krūtinės. Būna ir blogiau. Jau apie trisdešimt, toliau savo kaimo nebuvo net nuvažiavus ir kas galėjo pasakyti, kad gyvenime dar teks tiek nukeliauti ir be to užnugario, visiškai vienai. Paneigus visas netikusiai išaiškintas pranašystes.

Taip patiko knygos švarumas – nė vieno nereikalingo žodžio, nė vienos nereikalingos scenos, kai jau įsiurbia šitas viršelio vyzdys, tai…, na žinote, kaip būna, kai skaitai labai gerą knygą. Tokia gryna, skaidri, kaip ledas, kaip raudonarmiečio geriama degtinė.

Net nenoriu nieko daugiau rašyti. 5 iš 5, beveik niekam tiek neduodu. Bravo.