Category: Tinka atostogoms

Kartu, kartu

~ kzL ~ 4 Comments

Joannos Bator knyga iš tų, kur nėr ką rašyti – tiesiog gera ir tiesiog reikia skaityt. Reikia pasiryžt imt plytą į rankas (galima susivilioti gėlėtu viršeliu), o paskui reikia apsišarvoti kantrybe, nes tekstas tirštas kaip medus, gausit gryno lėto skaitymo (ir nesakykit, prašom – nee čia ne man), nuskubėti niekaip nepavyksta, o kad nepasimirštų, kas kam priklauso ir su kuo, tai reikia labai disciplinuotai skaityt. Man net teko, po kurio laiko grįžus prie knygos, skaityti nuo pradžių. Gerokai užtrukau, kol perskaičiau, bet labai verta – rikiuosiu prie geriausių šių metų knygų.

Keturios moterys: Berta, Barbaros motina, Violetta (su dviem t), Barbaros dukra ir Kalina, Barbaros anūkė. Daug meilės, kurią keičia nemeilė, o meilė ir nemeilė, man atrodo, yra visa ko pagrindas. Visi mes ieškom meilės ir namų, kuriuose mylima. Ir nenoriu nieko daugiau rašyti, nes atrodo, kad bet kas ką parašysiu bus istorijos spoilinimas, malonumo iš skaitytojų atėmimas. Pasimėgaukit ilga kelione per XX amžių, įdomia giminės moterų saga, kurioje likimai pinasi, persipina, susivelia, atsispindi ir atsikartoja, sprendžiasi ir neišsisprendžia, keliauja iš kartos į kartą, kol įveikia burtą, nužiūrėjimą, užkerėjimą. Likimą.

Šiaip įdomus faktas. Viduje kiek paburbėjau dėl vieno labai laimingo knygos epizodo, kuris pairodė kiek per daug laimingas pagal bendrą knygos atmosferą. Na, bet nuprendžiau autorei šį “nukrypimą”, kuris pasirodė per daug neįtikimas, atleisti. O po kokios geros savaites, bac, ir perskaičiau tokią pat istoriją vienam portale. Štai tau ir neįtikimas. Skeptikė gavo per nosį.

Labai labai rekomenduoju, tik įspėju, kad po jos sunku rast ką skaityt, nes viskas rodos per paprasta ir per lengva.

_____________________________

Už knygą dėkoju “Almai litterai”.

Prancūzo įlanka

~ kzL ~ 3 Comments

Jau radau vaistą nuo audio blokų – kai tik pastringu, ieškau klasikos, kurią seniau būčiau klausius tik todėl, kad “reikia”, o dabar klausaus tų romantikų ir mėgaujuos. Labiausiai gal autorių išmone, fatazija, istorijos pasakojimo būdu, paprastumu, kuris padeda smegenim atsijungti. Klausaus, šypsausi sau į ūsą patenktinta ir bandau įsivaizduoti, kaip šią knygą skaitė jos laikmečio skaitytojos – kokie dalykai jaudino, kas šokiravo, kokius tabu laužė autorė.

Šioji man buvo romantikos viršūnė – visi tie besiplaikstantys vėjyje plaukai, jodinėjimai ir išdykavimai, meilė tokiam romantiškam piratui, kad net saldu, nuotykiai, rizika, paslaptys ir nuolatinis balansavimas tarp taip norimos laisvės ir visuomenės suvaržymų. Nenustebkit, jei ateityje pradėsiu visokius romantasy skaityt. Hahaha.

“Juodosios gulbės” lobis

~ kzL ~ Leave a comment

Kažkaip manęs šios knygos viršelis nepatraukė visai, toks blankokas atrodė, tai net neplanavau greitu metu jos skaityt. Visai netyčia pasiemiau iš bokšto, nes knygą skaityt tingėjau ir nenorėjau skrolint telefono. Tai ir nepadėjau, kol neperskaičiau.

Ši knyga, galima sakyti, yra įtempto siužeto komiksas. Apie geriečius ispanus, blogiečius anglus (senovėje) ir amerikonus (dabartyje, nors buvo ir gerų) – labai juokinga buvo tie geriečiai ir blogiečiai, bet kažkaip labai smagiai skaitėsi apie povandeninius lobius, kuriuos nori nugviežti vienas turtuolis. Lobį tai jis surado, bet tada jau įsijungia visokie teisiniai mechanizmai, kas yra lobio savininkas ir kaip tą lobį legalizuoti, įteisinti ir taip toliau. Tai komikse ne tik nuotykiai, bet ir teisinis trileris, su “The Office” elementais, ypač kai reikia pašantažuoti kokį politiką. Nu, smagumėlis tiesiog. Tai žodžiu, neapsigaukit, kad čia koks vaikiškas komiksas apie tai, kaip plaukė laivelis. Kieti ten laiveliai ir teisiniai kazusai visokie, labai patiko. Skaitykit ir duokit vaikam skaityt.

Kelionė Nilu: grafo Mykolo Tiškevičiaus kelionės į Egiptą ir Nubiją dienoraštis, 1861–1862 metai

~ kzL ~ Leave a comment

“Kelionė Nilu” tikriausiai yra kol kas labiausiai nustebinusi 2026 metų knyga. Nelabai ko tikėjaus, t.y. gal tikėjausi nuobodyliško skaitinio, kurio garantuotai nebaigsiu skaityt, o pasirodo, ten pats tikriausias nuotykių romanas. Iš šių laikų perspekyvos, tokia Tiškevičiaus kelionė man atrodo, kaip kelionė į Mėnulį. Šitokia tolybė, tokia egzotika. O labiausiai gal pritrenkė pačio Tiškevičiaus turtai ir statusas. Na, visokie ten rusijos konsulai ir ambasadoriai (tiksliai nebeatsimenu, kokie ten diplomatiniai rangai buvo) šiaip sau pas eilinius žmogelius nevažinėja pareikšti pagarbos. Jau nekalbant apie visokius princus ir macharadžas (gal kiek perdedu, nes jau senokai klausiau ir rangų neastimenu, bet tikrai buvo wow). Viskas mane ten stebino toj jo kelionėj, tiesą pasakius.

Aišku, pagarba/nepagarba vietiniams istoriniams objektams ir gamtai irgi labai savotiška. Suprantama, kad prieš 165 metus buvo normalu, kad, va, turiu maišą pinigų, tai galiu sau leist ir mumiją slapčiomis išsikasti ir beveik pavogt, ir įdomų gyvūną nusišaut (nes kam grožėtis, reikia trofėjus parvežti) ir dar kokią egzotiką namo parsisiųst (nesakau, kad dabar panašiai nebūna), pagal savo statusą maždaug Egiptui garbė čia, kad svečiuojuosi. Skaitant įspūdžius apie vietinius gyventojus irgi ausys raitosi, nes jie ten ir bjaurūs ir tokie, ir anokie maždaug nelaimėliai. Kitoniškumas praktiškai visais atvejais “bjaurus”. Tai toks disonansas labai per smegenis eina – čia gi keliauja vienas labiausiai išsilavinusių, smalsiausių LDK žmonių, bet pagarba jį supančiai aplinkai ir kitokiam pasauliui dar nelabai madinga. Pasaulio centras sukasi apie turtingą baltąjį žmogų. Na, bet, žinoma, kad čia su XXI a. perpektyva lyginu, tiesiog įdomu, kiek pasaulis pasiketė (arba ne).

Na, ir šiaip, stebina grafo drąsa. Ne visi buvo drąsūs (ar kvaili – britai į savo kolonijas nesiverždavo dėl tropinių ligų ir tik 50% tikimybės neužsilenkti) išbandyti tropinių kraštų bacilas ir virusus, nuodingų gyvių įkandimų riziką ir vietinę mediciną. Bandau įsivaizduoti, ar į tokią kelionę išsiruošusieji, atsisveikindavo su visam, ar buvo laikomi nučiuožusiais nuotykių ieškotojais, ar didžiais mokslo vyrais? Gal į juos panašiai žiūrėdavo, kaip dabar žiūrime į savanorius gyventi Marse?

Žodžiu, penkios žvaigždės Mykolui, ne kitaip. Labai įdomu ir labai rekomenduoju.

_______________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Ką veikia Japonija?

~ kzL ~ Leave a comment

Gerai, kad turim Andrių Kleivą, kuris mums paaiškina, kaip gi veikia ta Japonija – neišsiamiamas egzotikos aruodas. Kažin, ar Andrius nepritrūks įvardžių savo knygų pavadinimams? Šioji buvo pirmoji ir absoliučiai deficitinė, ypač tada, kai Japonija tapo labai populiaria kelionių kryptimi. Po šios išėjo “Ką veikia Japonija?”, ir knygos gerbėjai ėmė masisškai zysti leidyklai, kad perleistų pirmąją. O dabar jau turim visas tris, trečioji manęs dar laukia – taupau. Beje, “Kaip veikia?” perklausiau audio formatu, tarpuose pasižiūrėdama knygos iliustracijas, na, nes vis delto čia tokia knyga, kai norisi ne tik teksto, bet ir vaizdo.

Man buvo labai faina šioje knygoje susitikti su Andrium – studentu. Jaučiasi, kad pačiam Andriui čia viskas labai nauja ir šviežiai perprasta, kartais duodant suprast, kad vis tiek, matyt, iki galo Japonijos mums nesuprast. Tad šioje knygoje, žinoma, apie žemės drebėjimus, japonų kalbą, univeras, politinė sistema, šeima, aptarnavimo subtilybės ir taip toliau. Viskas – labai įdomu ir labai gera įžanga pirmai pažinčiai. Antrojoje knygoje tikrai labai jaučias, kad Andrius jau nebe laikinas svečias, o nuolatinis gyventojas, jau ir temos tokios, kur trumpam užsukęs nesugalvotum giliau kapstyt.

Na štai, rašau ir jaučiu, kaip rankos tiesias link trečios knygos. Žinau, kad irgi bus įdomu, beliko tik į Japoniją nukeliaut.

_____________________

Už knygą ačiū :”Tyto albai”. Audio knygą klausiau “audiotekos.lt” platformoje.

Oliva Denaro

~ kzL ~ Leave a comment

Tikrai esat skaičiusios/ę bent vieną knygą apie beteises moteris arabų šalyse, viduriniuose rytuose, Afrikoje. Moteris, kurios be vyro palydos neturi teisės išeiti iš namų, o nuskriausta būna išsižadėta šėimos ar užmėtoma akmenimis. Iki šiol negaliu pamiršti jazidų moterų tragedijos, aprašytos “Paskutinėje merginoje“, kur mane labiausia sukrėtė ne tai, kaip su ja elgėsi pagrobėjai (iš tokių niekas jau nesitiki malonės), bet kaip pagrobtas moteris atstumia jų pačių bendruomenė. Ne-su-vo-kia-ma. Tada tikrai belieka tik Veronikos likimas. O bet tačiau, kažkaip vis dairomės į tolimas šalis ir linguojame galvas baisėdamiesi. Pasirodo ne ką gariau vos septintam dešimtmetyje buvo pietų Italijoje – garbės kerštas, norimos merginos pagrobimas ir išniekinimas su tikslu “atstatyti garbę” ją vedant. Ir visada, visada – aukos, ne agresoriaus pasmerkimas. Iki pat šių dienų tenka kovoti su tokiom nuostatom, tuo didesnė pagarba Gisele Pelico, pasirinkusiai viešai pasakoti savo siaubingą istoriją.

Ši istorija – pokyčio istorija. Drąsos, daryti taip, kaip teisinga prieš savo, o ne visuomenės sąžinę. Apie sunkesnį pasirinkimą ir kelią, kuriame niekas nežada pergalės, greičiau atvirkščiai. Apie sunkius, bet teisingus pasirinkimus. Ir nors visi šie žodžiai skamba labai lozungiškai, niekaip kitaip pasaulis nepasikeičia. Kaip sako Oliva, pirmiausia reikia išmokti sakyti “ne”.

Autizmas – dalis manęs. Autistiški suaugusieji savo pačių žodžiais ir specialistų akimis

~ kzL ~ Leave a comment

Kokia gera knyga! Labai aktuali ir reikalinga mūsų visuomenei, kuriai dar daug ką reikia išmokti, suprasti ir tapti labiau tolerantiška. Žinoma, viskas vyksta mažais žingsneliais, bet ši knyga – labai didelis žingsnis.

Mes labai pripratę girdėti apie autistiškus vaikus, tačiau retas kuris pagalvoja, o kur yra suaugę autistiški žmonės? Prisitaikę, pasislėpę, labai dažnai neteisingai diagnozuoti, niekada nagavę pagalbos, kurios jiems reikėjo ar reikia. Profesoriaus Dainiaus Pūro skyrius tiesiog negali nesukrėsti daugybe aspektų – pradedant psichiatrijos situacija sovietų sąjungoje (pasirodo, ir vakarų pasaulyje nelabai kuo skyrėsi, kaip pasakoja Viola Ardone savo knygoje “Didis Stebuklas“), baigiant kryžiaus keliais nueitais stengiantis pakeisti sistemą, požiūrį, mąstymą. Mūsų visuomenė bus amžinai skolinga šiam žmogui.

Nesitikėjau, kad bus taip įdomu skaityti ir labai rekomenduoju šią knygą visiems, tiek turintiems autistiškų žmonių artimoje aplinkoje, tiek ir neturintiems, o gal to tiesiog nežinantiems. Labai džiaugiuosi, kad kuo toliau tuo labiau galvojama, kad autistiškiems žmonėms tiesiog turime leisti būti tokiais, kokie jie yra.

_______

Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos.

Puikybė ir prietarai

~ kzL ~ Leave a comment

Nebuvau nieko skaičius iš Jane Austen. Nelabai įsivaizduoju, kaip man tai pavyko, lyg ir bandžiau audible klausytis, bet ten kažkoks keistas įrašas buvo, toks pusiau teatrinis – su arklių kanopų ir važiuojančių karietų garsais ir šnabždesiais, kurie niekaip nepadėjo klausytis. Kartu ir džiaugiuosi, kad neskaičiau ir neklausiau, nes dabar patyriau panašų malonumą, kaip kad su Vestos Šumilovaitės skaityta “Vėjo nublokšti”. Tiesiog mėgavausi kalbos vingrybėmis (dukroms fone vartant akimis ir klausiant, kaip galiu klausyt šitos family drama), aukštuomenės taisyklėmis, garbės suvokimu, pasipūtimu, tuštybe, o galiausiai Jane Austen genialumu ir Aldonos Vilutytės balso švelnumu. Nu rimtai!

Kaip tik taip sutapo, kad man beklausant karalius Karolis III sakė savo kalbas JAV. Kokia atgaiva buvo jų klausytis po nesibaigiančių prezidento ir premjerų Vasilisų veblenimų. Tos kalbos buvo tikra atgaiva dūšiai ir tarsi atplaukė tiesiai iš mano klausomos Austen knygos – su visom vingrybėm, grožybėm ir angliškom subtilybėm. Bravo abiems.

Šiferio byla. Kolentyvizacijos Lietuvoje istorija

~ kzL ~ Leave a comment

Labai įdomi knyga. Nors gal ir neįdomi, nes ir taip aišku, kad šiferį pavogė Landsbergis. Bet čia tiems, kurie neskaito tarp eilučių arba net nežino, kad tarp eilučių irgi yra ką skaityt.

Jau ne kartą minėjau, kad Lietuvos istorijos mokiausi iš storos Šapokos knygos, tad pastoviai jaučiu, kad reikia užkaišyt romantines Lietuvos istorijos interpretacijas, na, ir kolchozai tuo metu buvo šviežia patirtis, toli gražu ne medžiaga tokiai knygai. Aš pati labai gerai prisimenu Karolio Poželos kolūkį, kuris buvo mano senelių kaime, bet kažkaip man tas kolūkis su mano kaimu ir seneliais daug bendro neturėjo. Seneliai gyveno vienkiemyje, atokiau nuo kaimo gyvenvietės, šeimos legendos byloja, kad sodybą vienkiemyje pavyko išsaugoti padarius gerą balių atsakingiems asmenims, kažkaip praslįsti, matyt, gerai patepus.

Kolūkio ferma stovėjo vos ne Švedkalnio kalno (piliakalnio) papėdėj, lygtais seneliai kartais ten eidavo, bet gal jau buvo pensininkai ir nebereikėjo, bet kokiu atveju, aš jų santykio su kolūkiu tuo metu nesupratau. Senelius ir jų į miestus išsilaksčiusius vaikus maitino sodybos sklypas – kaip įdomu buvo suvokti, kad taip buvo nuo amžių amžinųjų ir visa kolektyvizacija tų sklypelių dėka nenuėjo šuniui ant uodegos, nors teigiama, žinoma, buvo kitaip. Bet labai gerai atsimenu, kaip už talkas ir arklio paskolinimą (mums vaikams būdavo liepiama eit arklio parvest iš kaimynų) būdavo atsiskaitoma samagonu. Samagono butelkas baba slėpdavo pievoj. Matyt, kad namuose neužtiktų, jei ką. O gal kad senelis neišgertų ir būtų ką talkininkams duot?

Tai nors mano atsiminimuose tai jau buvo patys vėlyvieji kolūkiniai laikai, o knygoje apimamas laikotarpis iki maždaug 1965 metų, vis tiek buvo labai įdomu skaityti, vis galvojant, ką visi tie pokyčiai reiškė vieniems ar kitiems seneliams (kiti gyveno miestelyje), bet turėjo ir gyvulių ir daržų, ir šienų. Ką kolektyvizacijos kontekste reiškė tremtys, Holokaustas, partizaninis karas, ką visais laikais žmogui reiškia nuosavybė, ir ką reiškia bentras, t.y. niekieno turtas. Ir šiaip skyriai apie gyvulininkystę kolūkiuose – jautrioms sieloms geriau praleist, nes ten siaubinga buvo tas pirmasis dešimtmetis, kažkokia katastrofa.

Labai patiko, labai įdomu. Jei nevartėt knygos, dar pridursiu, kad joje pilna komunizmą šlovinančių eilėraščių, sunku patikėti, kokiam absurde reikėjo gyventi. Iš kitos pusės pagalvojau, kad visai nieko nežinau apie tai, kokia yra dabartinė žemės ūkio situacija. Būtų įdomu kažką va tokio koncentruoto paskaityti. Manau, ten irgi įdomių istorijų esama.

Septyni Majos žiedai

~ kzL ~ Leave a comment

Kaip aš visą laiką jaudinuosi dėl patikusių debiutantų antrų knygų. Sergu iš visų jėgų, kad pasisektų, kad man patiktų ir galėčiau visiems pasakot, kad reikia atkreipt dėmesį ir būtinai paskaityti. Knygų mugėjė lėkiau į Dainos Kleponės knygos prisatymą, kuris tikrai buvo labai įdomus, tik dėl viršelio nusiminiau – nepatinka man šitas viršelis, ta rožė man kažkokia per daug romantiška, tas kraujas… mhee nežinau. Nežinau, kodėl pasirinkta taip nutolti nuo pirmosios knygos viršelio stiliaus, juk tematiškai taip stipriai nėra nutolstama.

Ilgai sukau galvą, kurioj vietoj man nesueina šitos knygos galai. Iš pristatymo buvau susidariusi visai kitą įspūdį – atrodė, kad dominuos Rytprūsių tema, kad Karaliaučius bus ašis, aplink kurią viskas suksis. O gavosi taip, kad tai – tik viena iš siužeto linijų. Ir vis kirba klausimas: ar tas Karaliaučiaus pasakojimas iš tiesų natūraliai siejasi su kriminaline istorija? Nežinau. Man – nelabai. Kažkaip, atrodo, tik dėl to, kad reikia suklijuot.

Ir tada taip ir gaunasi: turime dvi stiprias, įdomias istorijas, bet tarp jų – silpnoka jungtis. Lyg dvi atskiros knygos po vienu stogu. Gal dėl to ir privargau skaitant mėginti jas suvesti į vieną tašką, kai nėr to taško. Prisipažinsiu, buvau gerokai pasimetusi, vis grįždavau prie schemos, kurią dar pristatyme nusifotkinau (o jūs galit rasti knygos gale), bet net ten – kūdikis, kuris, pasirodo, ne iš tos siužetinės linijos, kaip visos kitos schemos dalyvės. Na ir kas, kad nepriskirtas nė vienai moteriai – kodėl jis ten iš vis?

Na, ir lavonų po rožių krūmais man daugoka. Ypač šiuolaikiniam pasauly. Po karo – suprantu, bet dabar kažkaip taip lengvai su maišu bagažinėj gal nepasivažinėsi ir kaime, kur visi viską mato, nepakasi rūtų daržely. Na, o jau kai perskaičiau apie inspektorių, kuris taip pasimetęs savo meilės reikaluose, nekalbant apie akrobatinius nuotykius sename atrakcijonų parke, tai tik pavarčiau akis. Na, mano nuomonę apie inspektorių meilės reikalus jau gerai žinot. Jau geriau tegul geria, negu seilėjas.

Tikriausiai gavos taip, kad po knygos pristatymo skaičiau su tam tikrais lūkesčiais ir tie lūkesčiai ne visai pasiteisino. Galvoju, kad visos tos siužetinės linijos (išskyrus meiles seiles) buvo įdomios, bet sujungtos, nes reikia. Lieku pirmosios knygos fanė.

__________

Knygą pirkau knygų mugėj.

Akinantis sniegas

~ kzL ~ Leave a comment

Egzotinės vietos detektyvams visada prideda žavesio. Štai ir šio detektyvo veikėjai “uždaryti” nuošaliame Islandijos miestelyje, kurio pavadinimo nesiryšiu iš galvos rašyti. Viskas vyksta fjorde, prie kurio galima privažiuoti senu tuneliu po kalnu, o jau kai užsninga, tai visas eismas paralyžuotas, kartais net nebandoma valyt. Bet tai nereiškia, kad žiema ir sniegas sukausto miestelio kultūrinį gyvenimą – vos keli tūkstančiai gyventojų turi savo mėgėjišką teatrą, kuriame šiuo metu intensyviai ruošiamasi premjerai. Gal net jaunajam Ariui iš Reikjaviko, pasiryžusiam savo policininko karjerą pradėti čia, pavyks pamatyti premjerą? O gal ir ne, nes staiga miestelį, kuriame niekada nieko nevyksta užpuola negandos. Bet kaip sugauti blogiečius vietoje, kur visi vienas kitą pažįsta ir žino, kad tas ar anas yra “geras vaikinas”. Ir ko tu čia jaunuoli dabar prisigalvoji?

Nespoilinsiu, kaip sekės, ar nesisekė premjera. Knyga visai gerai susiskaitė, nepaisant, kad jaunasis policininkas biškį susivėlė savo meilės reikaluose, kas žinia, paprasatai mane erzina. Nu, bet oh well, labai jau jaunas, galima atleist. O tie ramaus miestelio žmonės, tokie visai “pagerinti”, tereikia tik Pandoros skryniai atsiverti…

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”.

Mergaitė pajūryje

~ kzL ~ Leave a comment

“Mergaitė pajūryje” man net labiau patiko nei “Vyras Hogėje“. Skaitytojas vėl atsiduria salose, kur esi visiškai priklausomas nuo keltų. Nėra kelto – niekur nepabėgsi. Šioje knygoje komisarė atvaro pas savo dabartinę meilę, bet vos tik atvykus, žinoma, gauna skambutį, kad laikas darban, nes dingo paauglė. Mergaitės tėvai priklauso konservatyviai evangelikų bendruomenei, kurios vaikus visais būdais stengiamasi apsaugoti nuo aplinkos poveikio, kad nesugalvotų išeiti iš bendruomenės, kaip tai padarė dingusios Marijos sesuo. Po truputį aiškėja, kad tėvams nusaugot nelabai pavyko, pasaulis visa jėga į paauglių gyvenimą veržiasi, nelabai čia nulaikysi.

Knyga skaitėsi gerai, niekas per daug neužkliuvo. DABAR BUS SPOILERIAI: tik šiaip keista, kad visą knyga kalbama apie bendruomenę, kokia ji ten konservatyvi, kokios gyvenimo taisyklės ir t.t. Detaliai negrinėjami visi įtariamieiji, o žudikas – prašalaitis. Išlenda pačioj pabaigoj. Tai kai perskaitai, galvoji, o tai kam čia tiek visko apie tuos kitus žmones. Keistas autorės pasirinkimas. Dažniausiai tokiais atvejais prašalaitis gan anksti įvedamas į knygą ir skaitytojas žino, kad žudikas jis. Visa intriga – kaip supras, kad čia jis, kaip policija jį ras ir pagaus. O čia jis figūruoja kaip variantas x, bet tikrai ne pagrindinis. O gale atsiranda – voila. Biškį kažkaip durnai atrodo. Bet kažkaip vis tiek normaliai susiskaitė, nepaisant tos keistos struktūros.

Už knygą dėkoju leidyklai “Briedis”.

Mums pavyko, vaiki

~ kzL ~ Leave a comment

Kokia puiki viršelio nuotrauka! Koks žvilgsnis. Net susigundžiau net knygą paimt. Labai įdomu, kad Hopkinsas labai ilgai, visą savo vaikystę ir paauglystę, buvo laikomas visišku atgrubnagiu ir nevykėliu. Bet taip pagerintai. Tėvai kraustės iš proto ir neįsivaizdavo, kaip jis gyvens savarankiškai. Mokslai visiškai nesisekė, kad ir kaip tėvai stengėsi įkišt į bent kiek padoresnę mokyklą. Greičiausiai šiais laikais Anthony Hopkinsui būtų priskirtas koks autizmo spektro sutrikimas. Tad gan netikėtas buvo jo užsikabinimas pirmiausia už teatro, vėliau už kino. Vienu metu – labai stipriai – už alkoholizmo. Gėrimo momentai tokie pagerinti, nestebina, kad pragėrė pirmą šeimą.

Kitas įdomus momentas, žinoma, “Avinėlių tylėjimo” filmavimas. Labai buvo įdomu paskaityt, kaip jis “įėjo” į vaidmanį. Taip stipriai, kad filmavimuose žmonės jo bijodavo – tokia stipri sklido energija, kuri iki šiol perlipa ekranus ir gasdina žiūrovus. Pasirodo, ne tik žiūrovams buvo baisu.

Tai tiek. Žinoma, bus įdomu gerbėjams ir fanams. Hopkinsas kuklus, jo autobiografija irgi, tai ačiū jam už tai, kad nereikia vargt su kokiu 600 puslapių. Jam pavyko.

________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”.

Kas iš čia matyt

~ kzL ~ 3 Comments

Pagaunu save bandančią sukontroliuoti norimų skaityti knygų srautą ieškodama priežasčių, kodėl kažkurios iš jų neskaityti. Šios knygos “argumentas” – keistas viršelio gyvūnas, nesuprasi, ar zebras, ar žirafa, o dar ant užpakalio kažkokia kaukolė. Žiūrėjimas į šitą gyvūną man kelia kažkokį slogučio jausmą, tai nusprendžiau, kad bus priežastis tyliai leisti jai su nauju srautu praplaukti nenugulant nė vienam bokšte. O bet tačiau, kaip ir pas prezidentą, pas mane knygos, jei neįsinešu per duris, veržiasi per langus, kaminus ir t.t. Žodžiu, buvau suintiguota vieno influencerio, pareiškusio, kad man patiks (visada smalsu patikrint, ar pasitvirtins), o ir šiaip sakė, kad faina, šviesi knyga, labai tinkanti bent jau laikinai iššokt iš visokių bjaurių kasdienybės naujienų srauto.

Rekomendacija ir prognozė pasitvirtino 100 procentų. Tikrai buvo labai faina skaityt, patiko ir norisi dabar visiems, kam noris gero jausmo po knygos, rekomenduot. Kaip ir nesinori daugiau nieko pasakot, o ir papasakot sunku, nes knygos žavesys yra jos personažai, jų santykiai, santykių dinamika, daug gražios meilės, apie kurią garsiai nekalbama, kuri tarsi nuo visų slepiama, bet tokia akivaizdi, kad vis tiek visi mato ir žino, laukia prisipažinimo. Apie meilę, kuri kaip žaibas iš giedro dangaus, trenkia be pažado išsipildyti. Apie iš kojų ir iš kasdienybės išverčiančias pranašystes, sustingdančias laiką. Apie gyvenimą, kai žinai, kad tai paskutinė gyvenimo diena, tik dar nežinai, kam ji paskutinė. Apie draugystę, kuri padeda tą paskutinę dieną išgyventi. Knygoje daug švelnios ironijos, juokingų situacijų ir daug gero po jos skaitymo liekančio jausmo.

Rekomenduoju ir dėkoju leidyklai “Kitos knygos”, kad įlipo pro langą.

Atvirukas

~ kzL ~ Leave a comment

Nėra ką labai ir rašyti – gera knyga, yra apie ką skaitant pagalvoti. Kaip ir sakė autorė, ji tikrai parašyta paprastai, kad būtų prieinama ir suprantama kuo platesnei auditorijai. Šios knygos misija yra pasiekti kuo daugiau širdžių ir protų.

Daugelis knygos temų tikrai gerai žinomos, net kiek atkartoja kitose knygose aprašytas holokausto istorijas. Kuo ypatinga ši? Man įstrigo (skaudžiausiai) du dalykai. Pirmoje knygos dalyje buvo siaubinga skaityti, kaip pavyzdinga šeima, auginanti talentingus vaikus, nieko neprašanti, niekam netrukdanti, nuolankiai pasitikinti ir aklai vykdanti valdžios nurodymus, atrodo, lipa tiesiai liūtui į nasrus. Tas aklas nurodymų vykdymas, tikintis, kad paklusnumas suteiks galimybę įsiteisinti ir tapti piliečiais – neįmanoma ramiai skaityt. Tas tikėjimas, kad vaikai išvežami dirbti, kad gaus daugiau pavalgyt, kad… kad… kodėl? Nepaliausiu galvojus, kodėl danai sugebėjo išsaugoti savo žydus (kaip papasakota knygoj “Hitlerio kanarėlė”, o visi kiti – ne. Kodėl?

Antroje knygos dalyje – beveik detektyvinė istorija, kurios, atrodo, iki pat galo nepavyks išaiškint. Šitoj daly labiausiai įstrigo ir sukrėtė jau irgi žinomos istorijos – kaip buvo užimami išvežtų kaimynų namai, ištampomi daiktai, kaip slapta žiūrima pro užuolaidas, kaip labai daugaliu atveju tai yra nutylėta istorija – nepermąstyta, neatgailauta, nepatogi, lyg niekada ir nenutikus. Kaip tada galima sakyti “never again”? Siaubinga skaityti apie iš koncentracijos stovyklų parvežtus žmones. Tam, kas laukė grįžus, nebuvo pasiruošę nei laukiantieji, nei grįžusieji. Grįžo apie du su puse tūkstančio, vis dar laukė sugrįžtančių virš septyniasdešimties tūkstančių… Du vienas kito nesuprantantys ir per greitai susitikę pasauliai. Nesuvokiama.

Ir dar autorės pasakojama kasdienybė. Identitetas. Ką reiškia būti žydu, jei, atrodo, nieko bendro su savo tauta neturi, išskyrus tavo gyslomis tekantį motinos kraują. Ką reiškia būti žydu, jei nesi religingas. Jei nori visiškai asimiliuotis, dingti minioje, išsitrinti iš išrinktosios tautos sąrašų. O jei atvirkščiai? Užaugus tokių tėvų šeimoje, staiga suvoki, kiek praradai nepažindamas savo protėvių istorijos?

Skaitykit. Rekomenduoju. Visos pagyros pelnytos.

_____________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”.