Apmaudas

Savo mylimo autoriaus knygą galiu saugoti lentynoj neskaitytą dešimt metų. Kokia meilė ir ištikimybė, po kurios galvoji, kur buvo mano galva gerą knygą tiek ilgai laikyti neskaitytą!!!

Roth’as kuria tokius tikrus personažus, kad tiesiog gyvenu jų galvose, nesvarbu, kad nė iš tolo neturiu su jais nieko bendro. Šį kartą autorius vėl pasakoja apie žydų jaunuolį, košerinio mėsininko iš Niuarko vienturtį sūnų. Vienas pagridninių jo tikslų išvengti Korėjos karo mėsmalės – dėl to reikia pavyzdingai mokytis koledže ir strategiškai pasirinkti karinius mokymus, kad, jei jei tektų į karą traukti, bent jau ne į pėstininkus.

Markas ir pareigingas, ir nuolankus, ir naivus, ir visai nepatyręs gyvenimo – visas jo gyvenimas buvo mokslai ir darbas tėvo mėsinėje. Moka išdoroti gyvulius, bet izoliuotas gyventi tarp mokyklos ir mėsinės, visai neišmoksta interpretuoti pasaulio – ir tuo jis savotiškai žavingas – tiek savo aplinkai, tiek skaitytojui. Kitas svarbus Marko gyvenimo tikslas – išsivaduoti nuo iš proto besikraustančio ir paranojiku tampančio tėvo, kuriam nuolatos atrodo, kad jo veikas eina šunkeliais, o jei ir renkasi, tai vis neteisingą kelią.

Stengdamasis įvykdyti suaugusiųjų pageidavimus – tėvo – mokytis ir niekur nesivelti, dekano – bendrauti su kitais studentais ir būti socialiu, o kartu ir patirti seksualinių patirčių (kad, jei jau tektų, į Korėją nekeliautų nekaltas) – Markas patenka į savotišką aklavietę, į tokią gyvenimišką mėsmalę, į kurią patekusiam tik juoda-balta pasaulį suprantančiam jaunuoliui belieka tik apsivemti.

“Apmaudas” gal ir nėra tokio svorio kaip “Amerikietiška pastoralė” ar “Sąmokslas prieš Ameriką”, bet Philip Roth mėgėjams, manau, tikrai patiks. Ypač su tuo netikėtu knygos posūkiu, kuris gal net Marko tėvo beprotystę paverčia pranašiška, o Marko pastangas išvengti mirties – apmaudžiai išsipildžiusiom nuojautom.

Kitų šalis

Ech, jaunosios Matildos meilė, kuri, atrodo, bus išvaduojanti, laisvės bilietas į suaugusių pasaulį, kuriame būsi savo gyvenimo šeimininkė. Aukšta, augalota mergina išteka už visa galva už ją žemesnio žavaus marokiečio ir su juo iškeliauja į jaunikio gimtąją šalį, prancūzų protektoratą. Vietoj išsvajotos laisvės jaunamartė susiduria su visiškai kita kultūra, dėl vyro užsispyrimo atgaivinti ūkį, atsiduria nuošalioje sodyboje, kurioje iš jos tikimasi padoraus musulmono žmonos elgesio.

Aplink beįsisiūbuojant nepriklausomybės reikalaujantiems maištininkams, Matildos ir Amino šeima tampa tokia – nepriklausanti nė vienai pusei, bandantys išsilaikyti neutraliai – nei kieno draugai, nei priešai, o gal priešai visų. Begalinė daugiabriaunė Matildos vienatvė – toli nuo namų, toli psichologiškai nuo savo kultūron grįžusio vyro, amžiams susaistyta su nauja šalimi jos pačios vaikų – protinguolės vienolių mokykloje auklėjamos dukrelės, musulmono tėvo namuose besimeldžiančios Mergelei Marijai, ir sūnaus – inkarėliai, pakabinantys moterį tarp dviejų pasaulių, kai Prancūzijoj tampi tik svečiu, o Maroke niekada netapsi sava.

Šis romanas labai atmosferinis ir vaizdinis, kaip skaitytoja labai aiškiai regėjau veikėjų akimis, išgyvenau, kas vyksta veikėjų galvose, nors, atrodo, kad niekas niekada nekalba, tik galvoja, susižvalgo, nutyli ir tyliai (ne visada, žinoma) išgyvena dramas. Leila Slimani meistriškai leidžia išjausti tiek Matildos, tiek jos dukrelės Aišos, tiek Amino jausmus ir išgyventi mintis. Neskaitydama knygos vis dar gyvenau tuose vaizduose ir jausmuose, lyg stovėčiau ir žvalgyčiaus į tolį nuo kalvos, ant kurios stovi sodyba.

“Kitų šalis” – marokietiškai prancūziška knyga, kuriai reikia naudinga pasigooglint kontekstą (tą padariau jau perskaičius knygą), nors, sakyčiau, visai naudinga būtų prieš skaitant perbįgt akim wikipedijos paragrafą apie XX amžiaus pradžios Maroko istoriją, kad būtų aiškiau, prie ko ten visokie kariai, tankai ir įtampos, ir iš kur marokietis Elzase. Ši knyga man taip pat buvo lyg laiko tramplinas (atbulinis) į M.Enardo “Vagių gatvę”, kurioje jaunas marokietis svajoja apie užsienietę, kuri būtų jo bilietas į Europą iš laike užstrigusio Maroko. Dvi viena į kitą iš skirtingų laikmečių žvelgiančios knygos – verta perskaityt abi.

__________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

Savelijaus dienos

Ech, “Savelijaus dienos”, prigirtoji, nunešusi Rusijos auditoriją. Laukiau laukiau toks ekstazės ir nesulaukiau, deja. Taaip gaila, kad net nežinau. Galvojau bus koks naujasis mano Šiškinas. Gal bus kada nors, bet už ką Vodolazkinas prigyrė, taip ir neatradau. Ir taip bandžiau suprast, ir anaip – ir per katiniškąją prizmę, ir per žmogiškąją, ir per keruakiškosios kelionės. Tai gerai, kad nestora, bent pabaigiau.

Bet buvo vietomis kad ir patiko. Tik kažkodėl ne katinai, o patiko žmonės – tokie kirgizai nuo Isyk Kulio ežero Kirgizijoj (net paguglinau tą Isyk Kulį). Tokie geriečiai nabagai, kuriems Rusijos baisynuose geriau nei savam kaime (o kaip tada tam kaime…) ir nuo kurių nusisuka kirgizų merginos, nes ką čia su kaimiečiais susidėsi. Žodžiu, pas kirgizus švelnaus Savelijaus vardo katinas tapo Temiržanu.

O knyga apie katiną, kuris, visiems gerai žinoma, mėgsta vaikščioti vienas. Na, bent jau iki tol, kol ištinka meilė. O su meile, žinia, būna reikalų – apsunkina ir komplikuoja gyvenimą. Net katinišką.

_____________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Literra”

Breasts and Eggs

Paklausyti šios knygos užsiinfluencinau nuo kitų knygų skaitytojų. Kaip įdomiai man skaitosi tos japonų knygos. Kažką turi tokio bendro, tos kažkokios japoniškos nuotaikos, specifinės vienatvės, man net spengia ausyse ta vienatvė, kaip aš ją įsivaizduoju tarp dangoraižių, ar traukinių stotyse, pačiuose traukiniuose – nesumaišoma.

Tai ši knyga irgi trykšta ta vienatve. Vienatve žmonių, kurie kaip ir porose, ne vieni, bet niekaip neišsipildo dėl nevaisingumo (čia man labiausiai surezonavusi tema, kuri susijus su pavadinimo “Eggs” dalim, “Breasts” dalis biškį crazy tokia buvo, paliksiu ją šį kartą ramybėj). Tada sugalvoja pasinaudoti donorais moteriškų ar vyriškų lytinių ląstelių ir ta tėvų vienatvė persismelkia į jų sukurtų vaikų vienatvę, sužinojus ir supratus, kad tavo tėvai (ar pusė tėvų) iš tikro ne tavo biologiniai. Tokia kosminė vienatvė, kai staiga netenki savo praeities, kai tavo močiutė tampa nebe tavo močiute, kai ji net nebesivargina vaidint ir staiga tampa svetimu žmogumi, kai pašlijus poros, taip troškusios kūdikio santykiams, tas taip išlauktas kūdikis tampa kažkokiu svetimkūniu, pasmerktų amžinoms spermotoziodo savininko paieškoms.

Ir visame šitame malasi tokia savo pasaulyje gyvenanti moteris, kuri svarsto, kaip jai neturinčiai partnerio ir negalinčiai pakęsti sekso, šiam pasauly nelikti vienai. Ir tas biologinis laikrodis, aišku, taip garsiai tiksi ir šiaip visokių reikalų ten emocinių. Ir kaip ji svarsto sukurti būtent tokį kūdikį, kurio jai labai reikia, bet kuris, didelė tikimybė, bus pasmerktas tai iš donoro spermos atsiradusio vaiko bešaknystei ir vienatvei. Ar vieno žmogaus didelis noras įgalina jį sukurti kitą žmogų? Sočiai medžiagos pamątymui.

______________________

Už rekomendacijas dėkoju normalioms knygų skaitytojoms.

Neišvengiamas blogis

Puiki savaitgalio ir smegenų poilsio knyga – gera intriga, Indijos egzotika, britiškas humoras, geras vertimas ir nė akimirkos nuobodulio ar tuščių išvedžiojimų – žodžiu, pasirinkimas buvo geras. Šį kartą autorius skaitytoją nukelia į mažytę Sambalpuro kunigaikštystę, kurios sosto įpėdinis nužudomas Semui Vindesui po nosim. Kunigaikštystė dievų palaiminta būti turtinga deimantų, tad būkite pasiruošę neįtiktinai prabangai ir spindesiui. Na, o kur turtai, ten ir įvairiausi interesai. Bet vis dėlto, kam labiausiai rūpėjo patraukti princą iš kelio, nors gal tai tiesiog buvo religijos fanatikų darbas? Semo laukia sunkus, dažnai aklavietėje atsiduriantis tyrimas, o kur dar kančios dėl simpatijos, kuriai labai sunku nusisukt nuo deimantų spindesio, ar abstinecijos keliamos fizinės kančios! Daugybė mažiau ar daugiau suinteresuotų asmenų, tyrimą stabdantys kalbiniai barjerai, musoninės liūtys ir lietaus paplauti traukinio bėgiai, tigrų ir žmonių medžioklė – nors tyrimas tęsiasi vos šešias dienas, per jas nutinka tiek reikalų, kad tik spėk versti puslapius. Rekomenduočiau pertraukas daryti ramesnėse knygos vietose, nes kitaip gresia skaityti per naktį. ______________________________ Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

The Mountains Sing

Audioknyga, kurią užskaitau – lengvai klausėsi ir papasakojo apie Vietnamo karą vietnamiečių akimis. Literatūrine prasme nėra kažkoks ten šedevras, sakyčiau tokia alia vietnamietiška “Tarp pilkų debesų”, tik kad mums labiau suprantama, nei komunizmo rytojuje negyvenusiems. Bet papuola į tą “pasaulio praplėtimo” knygų kategoriją, kuri tinka klausymui.

Kad ir kaip būtų keista taip sakyti, bet knyga lietuvio mentalitetui daug artimesnė, nei galima būtų tikėtis – panašiai išgyvenome komunistinio ir kapitalistinio pasaulių susidūrimą, nuosavybės nusavinimą ir niokiojimą. O viso šito pasekoje, šeimų išdrąskymą, propagandos išplautus smegenis, šeimos narių supriešinimą.

Man patiko, kad autorė kaip pagrindinį pasakotoją pasirinko šeimą, atsidūrusią po komunistų sparneliu šiaurėje – būtų per daug paprasta vakariečiams pasakoti iš pietų vietnamiečio perspektyvos – va, tie blogiečiai komunistai taip ir anaip, būtų buve plokščia. O čia šiauriečiai – kaip jie ten “pavirto” komunistais, kaip buvo išbuožinti, išprievartauti ir perauklėti. Kaip turėjo su ginklu eiti prieš savo tautiečius, bijodami priešininko pusėje pamatyti savo brolį, pusbrolį ar kaimyną. Kaip buvo “nukenksminti” ant galvų pilamais chemikalais. Baisiau už karą yra tik pilietinis karas, kuriuose įsivėlę “gelbėtojai”.

Tokio tipo knygos tikrai turi mėgėjų ratą, tad jiems ir rekomenduosiu.

Mano likimo broliai

Nebelabai atsimenu, kodėl labai patiko “Vogti arklius”, bet apie tai prieš daugiau nei dešimt metų labai gražiai parašė KŽG, kur sako, kad tai labai vyriškas romanas. Toks pat, kaip ir “Mano likimo broliai”, kurią jau kelios dienos kaip perskaičiau ir nešiojaus galvoje, niekaip negalėjau sudėlioti, kaip apie ją parašyti.

Net kai skaičiau, niekaip nesugalvojau, kaip čia man į tą Arvidą Janseną žiūrėti – kaip į vargšą paliktą, ar kaip į apatišką užsidepresavusį, o gal nevykėlį vyrą? Viskas, kas vyksta knygoje, vyksta Arvido galvoje, jis yra pats su savim savo vienatvėje, ir skaitytojas nelabai gauna gairių susistatyti tą žiūrėjimo perspektyvą – visoje knygoje vos kelios aplinkinių užuominos apie tai, koks jis žmogus. Net atsidūrus tam tikrose situacijose, kur jau atrodo, kad autorius duos daugiau kontekso, skaitytojo smalsumas niekaip yra nepatenkinamas.

Knygoje pasakojimo laiku nelabai kas vyksta, labiau Arvido prisiminimai dėlioja šiandienos paveikslą – kodėl jo nebelanko dukros ir kodėl jis į jų pasakymą, kad nebesilankys, taip niekaip išoriškai nesureaguoja, tarytum jam būtų vis vien, nors iš tikro širdis dūžta į šipulius. “Likimo broliuose” labai surezonuoja, kaip per tas savotiškai apatiškas būsenas autorius parodo, kaip šeimoje fiziškai gyvenantis vyras, dvasiškai gyvena ne su šeima, bet tarsi šalia jos, kaip jaučia su laiku besikeičiančius savo ir žmonos interesus, neišvengiamai vedančius prie išsiskyrimo, nes, na, niekaip nebūsi mielas per prievartą, nesimėgausi nemėgstama muzika ir žmonėmis, su kuriais neturi nieko bendro.

Vienas keistas dalykas, kuris nebūtų keistas, jei veiksmas vyktų Vilniuje – Pettersonas labai smulkmeniškai aprašinėja, kokiomis gatvėmis vaikšto ir važinėja Arvidas. Beveik norėjos atsirašyt žemėlapį ir sekiot iš paskos. Manau patiks pažįstantiems Oslą, bet nepažįstant biškį užkniso. Nors žemėlapį vis dėlto atsidariau – pažiūrėjau, kur yra sala, į kurią Arvidas važiavo su žmona ir kur yra jo vaikystės rajonas.

Tai klausit, patiko pagaliau, ar ne. Patiko, ir kuo daugiau galvoju, tuo labiau. Tad jei skaitysit, skaitykit lėtai, nes gausit galimybę pabūti kito žmogaus galvoje arba batuose, kaip pasakytų anglai.

Partizanė. Monika Alūziatė – moteris laisvės kovose

Prisipažinsiu, jei ne šis tikriausiai geriausias dešimtmečio viršelis (žinoma, Zigmanto Butaučio), tikriausiai į šią knygą nebūčiau atkreipus didelio dėmesio, bet kai toks viršelis, knygą norisi turėti vien dėl jo, o paskui nejučia imi ir perskaitai (na, dar painfluencina nugirsti geri atsiliepimai).

Ši knyga yra ne tik apie jauną merginą, kuri atsiduria gyvenimo kryžkelėje ir turi pasirinkti gyvenimo kelią, kuris neprasilenktų su jos sąžine, bet ir apie daug dalykų apskritai – partizanų gyvenimo kasdienybę, kuri partizanus tarsi nukelia nuo pjedestalo ir paverčia paprastai žmonėmis; žmogaus tvirtybę ir garbingo gyvenimo principus, bet ir silpnybes, apie kurias patriotiškumo kontekste nutylima, na, nes kaip gi tautos didvyriai bus alkoholikai, ar tuštinsis į kažkokį bidoną bunkeryje.

Manau, labiausia knyga ir patraukia tuo, kad autorius į partizanus žiūri ar bent stengiasi žiūrėti kuo objektyviau, nesmerkti suklydusių, abejojusių savo pasirinkimu, išdavusių. Knygoje netikėtai daug empatijos, pastangų pabandyti suprasti ir paaiškinti žmonių pasirinkimus, ir visai nėra patoso. Be viso to, autorius labai aiškiai su suprantamai išdėsto to meto kontekstą – kas skatino žmones eiti partizanauti, kaip buvo tam ruošiamasi ir t.t.

Labai verta paskaityti net tiems, kuriems sunkiai sekas su negrožine literatūra. Ačiū autoriui už pasirinktą lengvai skaitomą ir aiškų stilių ir pasakojimo būdą, o leidyklai už knygą (skaičiau leidyklos dovanotą egzempliorių).

Aštuntoji diena

Nauji metai pradėti su puikia nauja knyga (labiau gal naujas leidimas, nes buvo leista kelis kartus, vienas iš jų net tarybiniais laikais). Labai patiko, o kai jau labai patinka, tai sunku kažką ir parašyti. Negalėjau niekaip nuo tos knygos atsitraukti, tad tik džiaugiausi ilgu naujametiniu savaitgaliu.

Istorija prasideda vidurio Amerikos miestelyje Koultaune myriop nuteisiamas Džordonas Baringtonas Ašlis. Už tai kad nušovė savo bosą ir kažkiek draugą ir kaimyną Brekenridžą Lansingą. Vežamas į mirties bausmės vykdymo vietą, nuteistasis paslaptingomis aplinkybėmis išslysta iš teisingumo vykdytojų rankų. O tada ir prasideda – kaip jis pabėgo, kas jam padėjo, kur slepiasi, na, ir galiausiai, žinoma, kas iš tikro ten atsitiko?

Narpliodamas visą šią painiavą, autorius nupasakoja ne tik Ašlių ir Lansingų šeimų ir vaikų istorijas, tai, kaip jie susitaiko/nesusitaiko su šiuo įvykiu, kaip bando kabintis į gyvenimą likę be maitintojų, bet ir priešistores, kurios visos vienaip ar kitaip prisidėjo prie šeimas ištikusios nelaimės. Nes juk jei tėvas nemoka mylėti sūnaus, tai jo paties tėvas greičiausiai nemokėjo jo mylėti, o šiojo – jo tėvas ir taip be galo.

Thornton Wilder ne tik pasakoja istoriją, bet mąsto apie žmogaus reikšmę istorijos tėkmėj, apie bendruomenes, miestus ir miestelius, kurie visur – nuo Koultauno iki Vladivostoko – vienodi, apie nuotalinę žmogaus, kaip dievo kūrinio būseną ir būvį dievo plane, jo kūrinio tobulėjimo ir evoliucionavimo savaitėje.

Knygą net norėtūsi pavadinti išskirtinių moterų knyga – abi našlės, jų drąsios ir išdidžios dukterys, panelė grafaitė Dubkova (iš Rusijos) ir kažkur Andų slėnyje gyvenanti ponia Vikeršem, kažkur prašmėžuojanti Ema Goldman – man nustelbia visus vyriškus paveikslus. Nors gal aš ir neteisi, tiek vyriška, tiek moteriška linijos labai ryškios, įdomios ir pagaulios. Labai rekomenduoju.

_________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Tyto alba

Apie knygą diskutuojama LRT laidoje “Pirmas sakinys”. Joje vedėjai paspoilina svarbų knygos įvykį, bet apie jį įspėja, tai po įspėjimo siūlyčiau kokį 15 sekundžių neklausyt – aš nustojau “neklausyt” tiesiai ant paspoilinimo 😦

2020

Labai džiaugiuosi, kad šiemet pavyko perskaityt daug puikių knygų – čia vienintelis mano kiekvienų metų pasižadėjimas ir, atrodo, šiemet jį tikrai įvykdžiau – galiu ramiai palydėti keistuosius 2020 į praeitį (su viltim, kad keisčiau nebus).

Ačiū leidykloms, autoriams, tinklaraštinikėms (-ams) už naujas pažintis, draugystes, bendradarbiavimą, goodreads knygų kritikėms ir kritikams – už aštrią akį ir ne mažiau aštrų liežuvį, juoką ir gerą nuotaiką.

Kitiems metams palinkėjimas išlieka toks pat ir dar stengsiuosi sumažint neskaitytų knygų lentynas.

Geriausios negrožinės

Gabija Lunevičiūtė “Vilniaus atminties punktyrai”

Patrick Svensson “Apie ungurius ir žmones”

Grafinė

Nora Krug “Heimat”

Geriausios iš geriausių grožinių

Elizabeth Strout “Olive Kitteridge” ir “Olive, again”

Shokoofeh Azar “The Enlightment of the Greengage Tree”

Richard Powers “Medžių istorija”

Kate Atkinson “Anapus fotografijų”

Bernardine Evaristo “Girl, Woman, Other” (lietuviškai išversta “Mergaitė, moteris, kita”

Marina Stepnova “Sodas”

Kim Leine “Amžinybės fjordų pranašai”

Irgi geriausios, nes turtingi metai

Virginie Despentes “Vernonas Subutexas”

Jurga Tumasonytė “Undinės”

Sergej Dovlatov “The Suitcase”

Jon Fosse “Vaizdai iš vaikystės”

Akvilė Kavaliauskaitė “Kūnai”

Grigorijus Kanovičius “Šėtono apžavai”

Jennifer Clement “Maldos pagrobtosioms”

Laura Groff “Florida”

Mathias Enard “Vagių gatvė”

Jose Eduardo Agualusa “Bendroji užmaršties teorija”

Arthur C. Clarke “2001: a Space Odyssey”

Veronika Urbonaitė “Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais”

Saulius Tomas Kondrotas “Kolekcionierius”

Paauglių

Annet Huizing “Kaip aš netyčia parašiau knygą”

Jasminka Petrovic “Viskas bus gerai”

Katherine Paterson “Smarkuolė Gilė Hopkins”

Gudrun Skvetting “Mėnulis ir kitos nelaimės”

_____

Iš visų perskaitytų – 22 audio knygos, 18 lietuvių autorių, 4 grafinės ir tik 2 popierinės anglų k.

Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą

Tai bent pakliuvau į pasaulį – vaizduotės, praeities ir dabarties miksą, pasaulį, kuris išgyveną lūžį ir pabaigą, pasaulį, kuris egzistuoja tarp pasakos ir realybės. Būtent tarp, nes tiek tie, kurie pasakoje, tiek tie, kurie realybėje yra tiesiog kvailiai, nes nepripažįsta nieko, kas yra už jų realybės ribų. Tikriausiai dabar pagalvojot, ką čia per velnius rašau. Bet toje knygoje tikra ir velniava dedasi, tikrai.
Knygos veiksmas vyksta laike, kai Estija susuduria su geležiuočiais, ir estai iš laukinių ir pagonių tampa krikščionimis. Vos keli paskutinieji estai likę miške ir vis dar moka gyvačių užklabėjimus. Vienas jų – Lėmetas, pagrindinis mūsų herojus, vienas iš tų gyvenančių tarp dviejų realybių ir atstovaujantis kažkokį savotišką knygos “sveiką protą”, jei taip galima pavadint. Jis ironiškai žiūri tiek į ateinančius pokyčius, tiek į praeities garbinimą, jis toks savotiškas to meto “šiuolaikinis žmogus”, kalbantis šiuolaikine kalba, žinantis ne tik gyvačių kalbą, bet taip pat suvokantis evoliuciją ir panašius reikalus, pvz., kur evoliucijos grandinėje stovi žmogbezdžionės ir ar jos turi reikalų su bezdžionėmis. Aha, įsivazduokite viduramžių estą, kuris yra matęs bezdžionę.
Ši knyga labiausiai ir žavi tuo senovės-dabarties-pasakos pynimėliu, kurį skaitai supintą į nuotykinę istoriją. Ir dar ironija ir pašaipos, kurios trykšta iš kiekvieno miško šaltinio. Žodžiu, jei skaitytojas pasiruošęs dalyvauti vaizduotės be suvaržymų puotoje, tai knyga kaip tik jam/jai.
Kas man labiausiai kliuvo knygoje – vietomis gal per daug ištęsta ir užsižaista su kai kuriais dialogais, tai atitrūkau nuo siužeto ir biškį vietom buvo nuobodoka, galvojau, vaikštom po mišką, šnekam su gyvatėm ir kas toliau? Bet nuo vidurio viskas taip gerokai įsibėgėja ir nuo tos pusės suskaičiau viską per dvi dienas, nes buvo ir smalsu ir įdomu, ir net sunku atsitraukt, tai džiaugiaus, kad daskaičiau iki to vidurio.
O šiaip skaitant vis galvojau, ar lietuviai galėtų kažką panašaus parašyti apie mūsų didingą senovę, kur kokioj pilyje lėbauja kunigaikščiai, Gediminas visai negerbia ir neklauso žynio, išaiškinusio sapną apie geležinį vilką, o Birutė nuo savo aukuro pabėga į mišką su medumi kvepiančiu lokiu. Maždaug tokio siužeto galite tikėtis. Jei atrodo kaip visiška nesąmonė, geriau ir neprasidėti.

Mėnulis ir kitos nelaimės

Man labai patiko ši knyga šviežiems paaugliukams. Man patiko tas balsas, kuriuo kalbama knygoje ir taip, kaip autorė sugebėjo perteikti pagrindinio veikėjo Antono mąstymą ir elgesį – taip viskas natūraliai vyksta, niekas nei sudramatinta, nei dirbtina, skaičiau ir visiškai tikėjau tuo pasauliu. O be to viskas parašyta su gera humoro doze, tad, nors rašoma apie rimtus reikalus, bet su tokiu lengvumu ir skaidrumu, ir viltim, kad visos paauglystės nesąmonės, kurios vyksta ir su asmenybe, ir su pasauliu, ir su kūnu viena dieną baigsis.

Jei trumpai apie siužetą – Antonas gyvena su savo tėčiu, jo mama žuvusi. Tėtis pasinėręs rutinoje, nelabai rūpinasi buitimi, tvarka ar namų jaukumu anei švariais rūbais, tad Antonas su savo geriausia drauge Ine nusprendžia suorganizuoti tėčiui progų susipažinti su kokia žavia moterimi, kuri jį išjudintų iš to letargo, kuriame tėtis paskendęs. Tik draugužiai nepagalvoja, kad ne visos moterys tokios žavios ir nuotabios… O kai kurios taip priskrenta, kad tenka imtis atsiratymo veiksmų.

Tiesa, norėčiau atkreipti dėmesį į vieną momentą, kuris lietuvius skaitytojus gali truputį lengvai pritrenkti. Šios knygos veikėjai yra dvylikamečiai septintokai, ir pagal knygą galima suprasti, kad septintoje klasėje Norvegijoje labai rimtai užsiimama lytiniu švietimu. Pvz., knygos septintokai mokosi apie žmonių dauginimąsi ir kontracepciją, be to, knygos veikėjas knygos pradžioje sužino, kad jo mama pastojo netyčia, plyšus prezervatyvui. Kita knygos veikėja Inė žino, kad ji pradėta mėgintuvėlyje.

Iš pradžių tema gal kiek sustabdo akių bėgimą eilutėmis, bet tada pagalvoju, kokia yra statistika, kai vaikai susiduria ir pradeda ieškoti informacijos apie seksą, ir truputį pakreipiau savo mąstymą link realaus gyvenimo. Tai, kad mūsų švietimo sistemoje viskas kuokelių ir piestelių lygyje, nereiškia, kad vaikams tokia informacija nereikalinga arba turi būti pateikta sulaukus aštuoniolikos, kai visi viską ir patys jau žino. Prisiminiau, kaip kažkurioje gimnazijos klasėje mūsų mokykloje lankėsi pedagogai iš Švedijos (buvo kokie gūdūs 1995-6) ir mūsų klasei pravedė lytinio švietimo pamoką. Labai natūraliai, paprastai ir su visais kontracepcijos pavyzdžiais. Ir net išdalino visiems prezervatyvų, kuriuos paskui namuose turėjau slėpti, nes mama būtų nugriuvus, jei būtų radus. Taigi, nemanau, kad dvylikos žinoti apie dauginimąsi ir kontracepciją yra kažkaip ten per anksti ar dar kaip nors.

Taigi, visiškai puiki, nuotaikinga knyga plius lytinis auklėjimas kaip papildomas bonusas. Ir dar labai gražus viršelis.

______________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Debesų ganyklos.

Nėra vietos dviem

Nėra vietos dviem | Kristijonas Kaikaris | ŽMONĖS Knygos

Pradėsiu nuo disclaimer – knygą perskaityti pasiūlė autorius, ir kadangi sutarėm, kad dėl to apžvalga nebus papimpinta, o jei nepatiks, tai gali būti kaip su “Gaono kodu” (su ta apžvalga Kristijonas Kaikaris prisipažino jau susipažinęs), tai sutikau paskaityt, o ir buvo smalsu, nes gi optimistiškai ir su viltim žiūrim į ateitį ir gimtosios šalies autorius bei jų kūrinius.

Pradėjus skaityti knygai neturėjau visiškai jokių lūkesčių, nebuvau skaičius jokių apžvalgų ir net nugarėlės neperskaičiau, kad alia autoritetai neįtakotų mano neutralaus nusiteikimo ir norom ar nenorom apskritai nesugadintų reikalo, kad paskui čia nereiktų ugnim spjaudytis. Buvau nusiteikus, jei bus šūdmala, tiesiog negaišt laiko. Ir turiu prisipažint, kad man šis trileris kaip visuma visai patiko (jei nekreipsiu dėmesio į tai, kas patiko nelabai). “Nėra vietos dviem” turi svarbiausią trilerio elementą – noris kuo greičiau perskaityti ir sužinoti, kaip ten viskas baigės. Ir jei šitas reikalas nesugadinamas, tai skaitytojai lieka laimingi ir patenkinti.

Fainiausia man buvo pirmi 200 puslapių – intriga gera, įtampa nebloga, ir net buvo galima praignoruoti vieną super veikėją, kuri ir pritrenkiančiai graži, ir blondinė, ir rytų kovos menų čempionė, ir slaugė ir nu, comme on, dar ir finansų analitikė! Vienintelė priežastis, kodėl suvirškinau šią veikėją buvo ta, kad ši superveikėja yra moteris ir, autorių išgelbėjo, kad neprikabino jai didelių krūtų (patikslinimui, prikabino mažas, jei neklystu, kažkas panašaus į mažus kietus kamuoliukus). Nu, whatever, pavarčiau akis, let it be, geriau tokia, nei kokia rožinė durnelė.

Dabar tikriausiai galvojat, o kas ten atsitiko kituose 200 puslapių? Na, ten ėmė ir įsivėlė fantastinis elementas. Tai pirma reakcija buvo “nu, really?”. Na, ta vieta, kai galvoji, kaip autorius išriš visą tą įtampą, o jis ima suverčia viską marsiečiams (Šimonytei nepatiktų, sakytų, nenenene!). Bet kadangi nuo to taško nebuvo labai toli nugrybauta, tai, nu, ok, priėmiau tas naujas žaidimo taisykles ir skaičiau toliau. Biškį kliuvo ir labai turtingi veikėjai (panašiai kaip “Amerikos purve”). Reikia kažkur nuskrist – “o, mano tėtė turi privatų lėktuvą”, reikia specialios medžiagos “o, ką tik grįžau iš tokios konferencijos, kur apie tai buvo kalbama”, ir t.t. Logiškai sukalta tie ryšiai, bet jau toks atsitiktinių sutapimų “pole čiudes”, kad pavirsta į pasakėlę suaugusiems.

Na ir pabaiga. Nesinori spoilint, bet neapsisprendžiu, patiko ji man ar ne. Kaip ir patiko toks visko paleidimas dūmais (o gal nieko čia nebuvo, viskas tik sapnas), bet iš kitos pusės didžiausias knygos gerietis per dešimt sekundžių virsta į blogietį ir praktiškai užsitarnauja Žvaigdžių karų tęsinį. Summa sumarum, jei nesikabini prie blondinių ir marsiečių, viskas kaip ir fine sukalta. Visai net duočiau keturias iš penkių, bet galiu ir persigalvot.

The Sun is a Compass

Suklausiau tokią knygą, kurią klausydama negalėjau patikėti, kokią istoriją pasakoja autorė. O is torija tokia, kad ji su savo vyru be jokių motorinių priemonių nukeliavo 4000 mylių iki pasaulio pakraščio Alaskoje. Kai perklausius knygą pradėjau googlint ir atsidariau kelionės žemėlapį, tai tiesiog sustingau į jį žiūrėdama – tiesiog atrodė neįmanoma. Štai kokia buvo kelionė –

Nors net seilė tįsta pamačius vaizdus, kurie atsivėrė šiem dviem gamtos mylėtojams ir visiškiems bepročiams, bet realiai suprantu, kad tikriausiai nenorėčiau tokio ekstrymo patirti ilgiau nei kokį tris dienas. Labai jau mėgstu sausas ir šiltas kojas. Apie savo valties ar kanojos, ar kas ten per laivas, tempimą ant nugaros net nenoriu galvot, jaučiu, jei kas liepų tokią tempt, pradėčiau lygioj vietoj isterikuot ar žvengt, nebent grėstų pavojus vaikam, kai, žinia, gamta motinose užkuria super galias ir jos tokius laivus nešiojas kaip skiedras pasikišusios po pažasčia. Bet jei pavojus negresia?

Tiesa, kiek ramina autorės prisipažinimai apie sunkius momentus, kaip norėjos viską mest, kaip nori šilto maisto ar maisto apskritai. Gal lietuvių pasąmonėj dar per stiprūs sunkmečių prisiminimai, kad ieškotume laukinės gamtos nuotykių – nereikia toli eiti – iki artimiausio bunkerio miške ar žmogaus, išgyvenusio Sibire.

Na, o be visų ektremalių išbandymų, knygoje sužavi autorės meilė gamtai, noras ir mėgavimasis buvimu visiškai laukinėje gamtoje (išskyrus atsitemptą maistą), lėtas laikas, maži poreikiai, supratimas, kiek mažai iš tikro reikia.

O čia filmukas iš kelionės, kurioje negresia užsikrėsti korona, bet gresia visa kita, ką tik galite sugalvoti – https://vimeo.com/60622639

2001: A Space Odyssey

Laikas nuo laiko vis bandau užkaišiot visokias spragas, tai Arthur C. Clarke knygą užskaityčiau už spragos užkaišymą. Knyga A.C. Clarke buvo rašoma kartu su režisieriumi S.Kubricku, kuris pagal knygą tuo pačiu metu kūrė filmą; knyga išleista netrukus po filmo pasirodymo. Ai, ir tai buvo 1964-ieji. Tai šiaip, buvo įdomu skaityti praeities knygą apie ateitį, kuri šiandien jau yra tapus tokia rimta praeitimi. Bet, matyt, turės būti 2038 (tiek, kiek metų praėjo nuo knygos išleidimo į pasaulį iki aprašomos 2001 metų ateities), kad žmonija pasiektų tokį technologijų išsivystymo ir dirbtinio intelekto lygį, apie kokį rašo knygos autorius.

Knyga prasideda prieš tris milijonus metų, kai alkanos žmogbezdžionės aptinka keistą taisyklingos formos monolitą, kuris, suprask, yra aukštesnių civilizacijų sukurtas objektas, skatinantis potencialiai būsimų protingų būtybių vystymąsi. Atsiradus monolitui, žmogbezdžionės atranda įrankius, išmoksta medžioti ir nustoja badauti.

Šokam į 1999, kai vienas mokslinikas siunčiamas alia eilinės, bet iš tikro slaptos kelionės į Mėnulį, kur amerikiečiai rausdami palydovą, aptinka mūsų jau pažįstamą monolitą, kuris, mokslininkai spėja, siunčia signalus į vieną iš Saturno palydovų. Na, ir toliau jau knygoje astronautai skrenda į Saturną, susiduria su dirbtinio intelekto, valdančio erdvėlaivį iššūkiais ir toliau nepasakosiu, nes jau, žiūriu, ir taip prispoilinau.

Buvo labai įdomu klausyt, o kadangi vis tiek apie tokius nežemiškus dalykus kai klausai, tai nesupranti iki galo, ar teisingai supranti. Tai pasigooglinau apie filmą ir apie knygos/filmo pabaigą, tai ten pasirodo, yra atskira diskusija, nes pabaiga yra atvira interpretacijoms ir kaip nori, taip gali suprasti, kokia ten jos reikšmė ir šiaip ten jau yra kosmosas, panašus jausmas, kaip kad skaitai Carlo Rovelli “Laiko tvarką” ir maždaug nuo vidurio nieko nebesupranti.

Summa summarum, labai patiko ir buvo labai įdomu ir klausyt, ir googlint, ir skaityt interpretacijas. Visada žavi tokios ateitį spėjančios fantazijos, ypač, kai jos tokios taiklios. Autoriai gal ir tikėjos greitesnio progreso, bet įsivaizduoju, kad 1964 metais 2001-ieji atrodė siaubingai toli, net ir 1990-aisiais jie toli atrodė ir net 1999 gruodžio 31 dieną nežinojom, ar bus pasaulio pabaiga kompams nesupratus, kokie čia metai atėjo.

Visai klausyčiau ir kitas odisėjas, tik gal ne audio. Kiek googlas rodo kitos dvi Odisėjos (2010 ir 3001) nėra išverstos. Jei skaitėt, ar verta toliau keliaut?