Kopenhagos trilogija

Kol kas verda man galvoj įspūdžiai. Priminimų kamputyje nuvainikuotas K.O. Knausgaardas tyliai rūko, pasirodo, Tove Ditlevsen be jokios savisaugos save aprašė dar šeštojo dešimtmečio pabaigoje, kas absoliučiai neįtikėtina. Laikas knygoje visiškai nesijaučia, jei nešmėžuotų Hitlerio portretai, apskritai nepagalvotum, kad tai, apie ką ji rašo yra ten kokie 1930+, o autorė gimusi 1917 metais. Man pastoviai tekdavo sau priminti, kad skaitau ne apie XX amžiaus pabaigą, o pradžią.

Tove Ditlevsen taip betarpiškai rašo, kad kartais net nejauku. Skaitant toks jausmas, kad tas aplinkinis pasaulis kažkoks išplaukęs ir nesvarbus, nesvarbu, ar ten tarpukaris, ar pokaris, svarbu tik Toves jausmai ir mintys. Pasaulis plaukia pro šalį, o Tove, toks jausmas, jį gana sėkmingai ignoruoja, o ir jis pats leidžiasi būti igonoruojamas. Ach, aš tokia naivi ir neišsilavinusi – lengvabūdiškai įspėja skaitytoją apgaulingoji Tove. Nieko didvyriško iš manęs nesitikėkite!

Kiekviename knygos romane (“Kopenhagos trilogija” susideda iš trijų romanų) yra kažkas, kas yra tuo amžiaus tarpsniu svarbiausia, o nenutildomas pašaukimas būti poete ir rašytoja yra visus tris romanus jungianti gija. Štai vaikystė (ir man labiausiai patikusi dalis) su nerūpesntingumu neturi nieko bendro, ypač mergaitei, nesvarbu kaip talentingai, ji – “ilga ir siaura it karstas, pats iš jos neišlipsi”, vaikystė tiesiog “tenka ištverti ir kėblinti per ją valanda iš valandos, neapsakomą galybę metų”. Pritrenkia tas mažo žmogaus netilpimas mažame vaiko kūne, kuris savo būvį šiam pasauly gali ištverti tik stebėdama pro kvailybės kauke – suaugėliai kuo puikiausiai apsigauna. Ir kas tie žmonės, teigiantys, kad jų vaikystė buvusi laiminga? “Tiesiog manau, kad jiems pasisekė ją pamiršti.”

“Jaunystės” tikslas – pagaliau pabėgti iš tėvų namų, turėti savo kambarį, kur galėtų atsiduoti kūrybai, pagaliau išvysti savo vardą išspausdintą. Na, neblogai būtų ir koks vyras, bet kad vis po kojomis painiojasi visokie bedarbiai ir niekaip studijuoti nebaigiantys studentai, niekaip nepadėsiantys išlipt iš skurdo, juolab išleisti knygos. Sunkoka buvo persijungti į nekatalikiškos šalies gyvenimo būdą, kur visi gyvena meilės trikampiuose ir nuolatos vedasi ir skiriasi, ir viskas atrodo labai priimtina, niekas nekalba apie tai, kaip čia baisu bus būti išsiskyrusia moterim, ar turėti vaiką nesusituokus. Vėl grįžti ir tikriniesi, kada ten tos knygos buvo išleistos.

“Priklausomybėje” – didžiausi pakilimai ir didžiausi nuopoliai. Kažkoks sunkiai įvardijamas realybės, lengabūdiškumo ir svajonių mišinys, bandymas būt suaugusia ir savarankiška, lyg ir supranti, ko Tove siekia ir trokšta, o už posūkio jau nebe, o dar už minutės – šuolis į vaistų svaigulį. Tokia skaitytoja kaip aš pagauna save besierzinant, o paskui suvokiant, kad Tove niekaip nepasigražino, nepadarė savęs geresne, ar tokia, kokia gal ir pati norėtų būt. Neapgaudinėja nei savęs, nei manęs.

Atrodo, kad tikrai pabuvau kito žmogaus galvoje, mačiau Tovės akimis. Ši knyga tikrai nustebino, nesitikėjau, kad ji va tokia – nesuvaldoma ir nepavaldi laikui, sunki atpasakot, nes kažkokia neapčiuopiama, neaprašoma. Už tai bravo autorei, žinoma. Pasilieku ir toliau gromuliuot įspūdžių, būtinai bandysiu dar ką nors autorės skaityt.

_____________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Simonas

Taip prarijau “Simoną” – nekvėpuodama beveik. Čia taip būna, nori greičiau, greičiau, o dabar jau norisi lėtai iš naujo skaityti. Pradėjau iš naujo skaityti – kaip gražiai visokios detalės dėliojas ir skleidžias – dar gražesnė ta knyga man darosi – nors miegok apsikabinus. Va, ir apžvalgos nenoriu rašyti, apsalus neturiu, ką sakyt.

Jau tikriausiai nugirdėjot, kad knyga tai šiaip ne apie Simoną. Simonas pašmėžuoja gulintis karste numėlusiom ausim (koks nepatogumas gedintiesiems) ir šiaip pasirodo kaip jaunas mėnulis keturių moterų gyvenimuose. Tolimam nuošaliam Armėnijos miestely (kažkur panašiai jau buvom nukeliavę “Trijuose obuoliuose”), kur svajojama apie jūrą ir jos kvapą, kaip svajojama apie rojų. Atmestinai skaitant, Simonas – tiesiog babnikas – eina per kaimą ir niekaip iki namų nepareina, tai vienam kieme, tai kitam užsilieka, užsibūna, tada tenka jo žmonai skandalinti ir indus daužyti. O tos kaimynės tai apsileidusios kvaišos, nieko joms gyvenime nebelikę tikėtis, šventė, kad kažkas į vartus beldžias.

Bet Simonas jų istorijose ne šiaip prašalietis ar eilinis kaimynas. Simonas – ir prakeiktasis, ir pateptasis. Jaunas neatstovėjęs už savo didelę meilę, lemiamą žiaurią akimirką (tik akimirką) neištaręs žodžio, neištiesęs rankos, jis kaip kokioj pasakoj save pasmerkia sunešioti nesunešiojamas kurpes, atnešti neegzistuojantį daiktą, surasti laimę. Nebent tik akimirkai (tai pačiai, kur susvyravo). Ir visai kaip pasakoj, tuo lemtingiausiu gyvenimo momentu, kažkuri laumė jo pagailėjo ir jam palieka dovaną matyti ir jausti moterų vidinį grožį, užuosti skaniausią jų kvapą ir girdėti gražiausią jų balsą. Papraščiausioje nuvargusioje, nugairinto veido, nelaimingiausioje, vienišiausioje, labiausiai įskaudintoje, nusivylusioje ir atstumtoje – pamatyti žmogaus stebuklą ir gyvybę. Ir tuo savo regėjimu jas prikelti ir įkvėpti naujam gyvenimui, antram kvėpavimui. Nes kartais tiek tik reikia – vieno žmogaus, vieno žvilgsnio, vieno žodžio.

“Simonas” – nuostabi knyga apie labai žemišką ir kartu labai magišką meilę. Įsivaizduoju, kaip banaliai ir saldžiai čia viskas gal čia skamba, bet čia gi Narine Abgarian, patikėkite, su švelniu humoru, nepalaužiamu tikėjimu ir meile žmogui, tam pasaulio užkampyje, paskendusiame prietaruose ir archajinėse pasaulio struktūrose, kur seniausiai viskas nulemta, Narine taip laviruoja, nardo – nėra kada atsikvėpti. Rekomenduoju turėsi savo knygą, nes pasiskolinę nenorėsite tos knygos atiduoti.


Už knygą ir Narine apskritai – ačiū leidybos namams “Balto”

Matrix

Su trečiąja į lietuvių kalbą išversta knyga Laura Groff galutinai užtvirtino, kad nebus nei antrų alia moirų ir furijų, anei floridų. Šiam pasauly tiek temų, kad jai tikrai nepritrūks apie ką rašyti, skaitytojams beliks tik ginčytis arba tiesiog konstatuoti, kuri knyga patiko labiausiai. Įdomiausia, kad jei ant knygos viršelio nebūtų autorės vardo ir pavardės, niekaip stilistiškai nenuspėtum, kad čia Groff – visos knygos labai labai skirtingos – laikmečiais, personažais, atmosfera.

Šiojoje autorė kiek sužaidžia su skaitytoju knygos pavadinimu (beje, jis – puikus), nes “Matrix” pirmiausia asocijuojasi su Keanu Reeves ir garsiuoju (dieve mano, jau preito tūkstantmečio filmu). Ši matrix – priešinga ateičiai, čia matrix tai, iš kur visi fiziškai atėjome (moters įsčių), taip pat ir laike – gūdūs viduramžiai, kur moters darbas buvo tas įsčias intensyviai naudoti užtikrinant palikuonių ir paveldėtojų seką. Na, nebent, kaip knygos herojė Marija, atsiduri vienuolyne.

Jaunoji Marija vienuolyne atsiduria atplėšta nuo karalienės dvaro, iš šilkų pageitintai įvilkta į vienuolišką apdarą (ach, kaip čia gražiai susišaukia su ką tik klausytu Uršulės noviciatu). Energingą, protingą ir karingą merginą, kuriai gimus padejuota, kad turėjus gimti vyru, reikia patraukti nuo akių – gal ji tam badu mirštančiam vienuolyne ir suvisam nustipsianti, o gal su juo visu išsigelbėsianti, kaip sakant, dievo valia. Bus ten džiazo tam vienuolyne, taisyklių laužymo, saldžios moteriškos diktatūros, valdžios, politikos, žaidimo, savotiško laikmečio peršokimo, kuriame moterys ir galingos, ir už save sprendžančios. Atoki moterijos sala.

Beje, man labiausiai patiko “Florida”. Šioji – antroje vietoje, na, o moiros-furijos manęs neįtikino, bet, kadangi autorė vis moka nustebinti, tai ir toliau skaitysiu ir stebėsiuos.

Aštuonios tobulos žmogžudystės

Oi, koks fainas tas Peter Swanson, kaip jis išduria visus knygų, knygynų ir bukinistų mylėtojus! Nes juk visi, kas knygutes myli praktiškai prilygta meiliems knygynuose gyvenantiems katinukams (šioje knygoje irgi yra vienas ryžikiukas). Taigi, visi blogiečiai, maniakai ir sociopatai gi yra arba knygose, arba už knygyno durų, ar ne taip, mielosios knygų žiurkės?

Koks sutapimas skaityti šią, knygą, kai už lango siaučia pūgos, o Amerikoj beveik taip pat siaubingai šalta, kaip ir knygos veiksmo metu. Ir štai mes visi kartu trepsėdami sniegą nuo batų jaukiai susitinkame senų detektyvų knygyne, kurį jo savininkas ir detektyvų ekspertas Malkolmas Keršou atveria net tada, kai dabgus maišosi su žeme. Na, žinoma, gi reikia katinuką pašerti. Tokią išprotėjusią dieną jis sulaukia netikėto skambučio iš FTB agentės, kuri nori pasikonsultuoti dėl kadaise knygyne vos pradėjusio dirbti Malkolmo sudaryto tobulų žmogžudysčių sąrašo. Atrodo, kad kažkas tuo sąrašu naudojasi.

Trumpas, greitas ir fainas detktyvas porai užpustytų vakarų. Man labai labai tiko pertraukoms tarp labai intensyvaus smegenų išnaudojimo (paskui, kaip sakau, būna keptų smegenų sindromas) – verti puslapius ir per daug nesikabinėji. Jei jau labai skaitytojas nusiteikęs kabinėtis, tai tikrai nuspręs, kad agentė kažkokia labai jau atsipūtus ir visiškai nesilaiko jokių griežtų procedūrų (kam irgi turi savų priežasčių, gi žinom, kaip šiam pasauly blogiečiams pavyksta išsukti uodegas!). Su FTB taip lengvai manau, nepaeitų, nors kas ten žino, gi vienas kubietis ten vos ne dvidešint metų kažkurią tai agentūrą vedžiojo už nosies ir buvo atskleistas tik per atsitiktinumą.

Žodžiu, kai ten klausiat lengvos ir neparinančios, tai štai “Aštuonios tobulos žmogžudystės” bus pats tas.

_____________________________________________

Už knygą dėkoju “Balto”

Kerol

Turiu prisipažinti, kad pirmoji knygos pusė mane konkrečiai užknisinėjo. Mano skoniui šiame romane tiesiog yra per daug žodžių – autorė visai neleidžia skaitytojui pačiam kažko sugalvoti – viskas yra tiesiog žodis žodin nupasakojama, jei jau kavalierius pažiūrėjo vienaip ar kitaip, tai būtinai reikia pasakyti, kodėl taip pažiūrėjo, jei Tereza nusiminė, tai va būtent dėl to ar ano. Tekste irgi reikia kartais patylėti, ne tik gyvenime. Tai galima sakyti, kad kantriai skaičiau būtent tam, kad galėčiau apie knygą turėti nuomonę, o kartu ir džiaugiuosi perskaičius, nes ši knyga iš tų, kur kantrybė atsiperka.

O visas nuodėmes atleidžiu už tai, kaip autorė papasakojo jau minėtosios Terezos, labai jaunos merginos, susižavėjusios vyresne dama (tiems laikams jau vos ne pagyvenusia dama, šiems – gyvenimas tik prasideda maždaug), asmenybės lūžį. Labai patikėjau ta knygos vieta ir man ji labai patiko. Maždaug dviejuose trečdaliuose Tereza toks vietoje nenustygstantis šunelis, lekiantis, kurlink švilpteli šeimininkas, knygos pabaigoje išauga į gulbę (nelabia gal vykęs palyginimas, bet toks maždaug jausmas). Nors apskritai, Terezos nuoseklumui vyrų atžvilgiu tikrai negali nieko prikišti. Būdama be šeimos užnugario, ji labai principingai nesikabina vyrams ant kaklo, neišmaino tariamo saugumo ir -ienės statuso, tokio ypatingai svarbaus to laiko visuomenėje, į galimybę gyventi taikoje su savimi ir savo jausmais. Jai čia panašiai, kaip būti ar nebūti.

Taigi, summa summarum, užbaigus knygą mane apėmė kažkoks knyginės pilnatvės jausmas, net pati nustebau, kaip visi užknisinėję reikalai kažkaip nublanko, nuplaukė į antrą planą ir apie knygą liks geri atsiminimai ir įspūdžiai. Dabar jau bus galima ir filmą pažiūrėti. Aišku, kiek gaila, kad skaitant man akyse stovėjo viršelyje minimo filmo veikėjos – nebegalėjau susikurti savo.

___________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Svajonių knygos”

Vernonas Subutexas 2

Jei būčiau turėjus galimybę, prieš skaitydama antrą dalį tikrai būčiau bent jau pervertus pirmąją. Tai pirmoji rekomendacija gal būtų – sulaukti visų trijų dalių ir tada apturėti didelį skaitymo malonumą skaitant visas iš karto. Ši knyga tikrai nėra toji, kur gali skaityti ne iš eilės ir, matyt, poros metų tarpas yra per daug tarp dviejų knygos dalių. Atskirai jos vertinti irgi nebepavyksta, nes vis tiek ant pirmosios emocijos važiuoji.

Jei taip jau griežtai bandant atskirti, tai pirmoji man paliko didesnį įspūdį, vis dėlto, ji kažkaip labiausiai koncentruota į Subutexą (bent jau man toks įspūdis likęs), antroji apima daug personažų, jie visi vienaip ar kitaip susiję su Vernonu, bet gal labiau nuklysta į savo personalines istorijas, kurios, turint omeny personažų margumą, turi savo žavesio, nors kartu biškį gal suskaldo knygą gabalais. Bet šioj vietoj viską atperka Despentes sugebėjimas giliai suprasti įvairiausių sluoksnių, krypčių, religijų ir orientacijų žmones, jie, nors ir neprideda knygai vientisumo jausmo, su savo istorijom savaime labai įdomūs.

Nepaisant visko, knyga man patiko, aišku, nebėra jau to naujumo įspūdžio, bet naujasis Subutexo amplua tikrai vertas skaitymo. Autorė talentingai perteikia laisvojo Subutexo nuotaiką, jaučiamas savotiškas lengvumo jausmas, ir, nors man pačiai, kaip ir jo draugams, irgi noris Subutexą kur nors saugiai, švariai ir šiltai padėti, tas jo drugeliškas lengvumas yra savotiškai žavingas, ir tikrai suprantama, kaip tai tampa visokių draugų ir draugelių traukos objektu – visiems bent akimirką per dieną norisi pahipiuoti, prisiliesti prie laisvės, kuri įmanoma tik išsilaisvinus iš patogaus gyvenimo ir daiktų naštos. Paskui, biškį graužiant sąžinei, galima grįžt į šiltus namus ir toliau stebėt savo į gyvenimo saulėlydį.

Tiesa, Alekso Bličo, juodaodžio dainininko, užauginto blondinės motinos, dėl to besijaučiantio kaip Bounty – balto viduje ir juodo iš išorės, monologas, kurio visiems taip reikėjo – 100 balų.

Sakyk, Vernonai, kada pastarąjį kartą nuoširdžiai klausei naujo albumo ir jis tave paveikė taip, kaip ir turi veikti muzika, kada tai buvo? […] Ne muzika pasikeitė, tu žinai. Tai mes pasikeitėme. Mes sukaustyti baimės.

__________________________________________

Už knygą dėkoju Baltoms lankoms ir nekantriai laukiu trečios dalies.

Kraujo kvapas

Būna tokių knygų, po kurių reikia daryti pauzę, nes kad ir kokios knygos besiimtum, per daug dar gyveni pasibaigusios knygos pasaulyje, kad galėtum įsijausti į naują istoriją. Tai “Kraujo kvapas” sukėlė man knygynes prastovas – niekaip negalėjau išlįsti iš bunkerio, toks stiprus buvo įspūdis.

“Kraujo kvapas” yra trileris apie partizanus. Kaip tiksliai apibūdina žodžiai ant viršelio, skaitytojo laukia “kruvina išdavystė, mirtina dvikova ir amžina viltis”. Būtent taip ir buvo. Įtampa nuo pradžios iki pabaigos, su vis man kylančia mintim, ko čia temptis, vis tiek visi mirs (geriečiai), o kartu ir kažkokiu naiviu noru laimingos pabaigos. Toks, sakyčiau, vidinis konfliktas gavosi. Ir kai perskaičiau, net atrodė, kad per gerai baigės, lyg galvoj būtų įrašyta nerašyta taisyklė, kad partizanai trileriuose nedalyvauja (ir pabaigoje visada garbingai miršta). O čia štai Kranauskas-Drakonas, partizanų vadas, kuris taip strategiškai ir žmogiškai nebemato prasmės, ieško ne didvyriškos, o protingos išeities sau ir savo būriui. Taigi, teko galvoj palaužyt stereoripų ir išankstinių nusiteikimų.

Antiherojai šioje knygoje irgi išskirtiniai, stiprūs psichologiniai portretai ir patys geri psichologai, tobuli manipuliatoriai, kurių tikrame gyvenime niekada nenorėčiau sutikti. Ir apskritai knygoje labai gerai atskeista sovietinės sistemos šantažo, žmogaus stūmimo į aklavietę sistema, yra gerų pamąstymų apie kovos, karo, pralaimėjimo prasmę, jie įdomiai skaitosi Ukrainoje vykstančio karo kontekste – kaip saugomi ir tausojami laisvų žmonių gyvenimai ir kaip mėsmale malami diktatūrų piliečiai. Man gal tik Drakono Nastė tokia nevykusiai užsispyrus pasirodė, jos ciocytė ir ta krūtesnė, gerai sublefavo savo kvaišumą. Nastė, toks vaizdas, pirkelėj gyvendama, atitrūko nuo realybės.

Man labai patiko, kad “Kraujo kvapas” nėra plikas, iš šablonų sukaltas alia piguva trileris (kaip “Gaono kodas“). Perskaičius šią knygą pasijaučiau perskaičius ne tik trilerį, bet ir istorinį romaną. Ir skaityti buvo malonumas – skaitės lengvai, greitai, persiritus į paskutinį trečdalį rekomenduoju turėti laiko užbaigimui, nes gali laukt bemiegė naktis. Su nekantrumu lauksiu kitų Bernardo Gailiaus knygų.

___________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Luizianos kelias namo

Koks gražus man šitas viršelis! Šiai knygai mano paaugliai jau kiek peraugę, o mažajai dar savarankiškai kiek ankstoka, bet puikiausiai suėjo vakarais skaityti jai garsiai. Jei klaustumėt amžiaus kategorijos, tai sakyčiau nuo kokių 8-9 iki 11-12, priklausomai nuo vaiko brandos. Žinoma, jei renkatės skaitymui vakarais, galima ir jaunesniems skaityt.

Kažkada jau kalbėjome, kad vaikus pradeda užknist knygų siužetai, kur pagrindiniai veikėjai yra našlaičiai. Tai autorių išradingumas jau pasireiškia tame, kaip vaikas našlaičiu tapo ir kas jo artimiausias žmogus. Su Luiziana, deja, tas pats. Tai jei jau vaikas dėl našlaičių temos varto akis, gal rinkitės kitą knygą.

Man tai tokių vienišų vaikų istorijos pjauna širdį, nu, tikrai galiu lengvai apsibliauti, pabaigoje balselis tikrai sudrebėjo ir teko ašaras ryt. Luiziana gyvena su tokia gan asocialia močiute, nuo tos močiutės elgesio plaukai piestu stojas. Luizianai irgi velniai žino ko reikia griebtis, kad išgyventų ir turėtų ką valgyti, tad bėgimas iš pažįstamos aplinkos Luizianai yra didžiulis stresas ir nelaimė. Vienintelė laikina paguoda – pakelės viešbutyje sutiktas berniukas (kuris pavaišina sumuštiniu, ne, net dviem sumuštiniais) ir jo šeima.

Bet vieną dieną dingsta ir močiutė. Ji Luizianai palieka laišką, kuriame tikroji mergaitės istorija. Ruoškit, mamos, nosinaites ir kaupkitės knygos pabaigai, kurios, žinoma, nespoilinsiu.

_________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Nieko rimto”

Bėgliai. Jūrų keliais į Ameriką

Šią knygą pavadinsiu tokiu naujadaru – iliustruotas dokumentinis romanas. Iš tikro labai sunku jį padėti į kokią vieną lentyną – iliustracijos čia labiau kaip grafinė novelė, pats romanas su detaliais aprašymais – iš tikro skaičiau ir kraipiau galvą. Bet paskui visiškai netyčia užmačiau autoriaus pokalbį kažkokioj LRT ryto laidoj, kur jis papasakojo knygos atsiradimo istoriją.

Ši knyga yra bendras leidyklos “Aukso žuvys” ir Lietuvos jūrų muziejaus projektas. Pati knygos idėja gimė muziejaus istorikui Daumantui Kiulkiui beruošiant parodą apie okeaninius lainerius, kuriais lietuviai emigravo į JAV. Taigi, Justinas Žilinskas gavo super įdomią medžiagą, kuriai reikėjo kažkaip įpūsti gyvybės. Klikt ir visas puzlas sukrito į vietas – autorius ne šiaip netingėjo klaviatūra tarškinti, o turėjo tokią, sakyčiau, nelengvą užduotį. Kas įdomiausia, visai neseniai buvau galvojus apie tas lietuvių keliones už jūrų marių, net suradau savo senelio brolio atvykimo į Ameriką įrašą. Atrodo, didelio čia daikto – sėdo į laivą ir išplaukė. Gal po Antrojo pasaulinio vykusias keliones mums lengviau įsivaizduoti?

“Bėglių” istorija vyksta dar prieš Pirmąjį pasaulinį, Lietuva vis dar carinės rusijos užgrobta teritorija. Ar paprasta buvo išvykti? Kaip pereiti sieną? Kur gauti dokumentus, bilietus į laivą? Kiek truko kelionė iki lainerio ir kelionė jūra? Kokios buvo kelionės sąlygos, kokių imigrantų JAV neįsileisdavo ir t.t. Štai kiek detalių reikėjo supasakoti. O kad kelionė faktais neprailgtų, autorius skaitytoją vilioja romantiška (ir pašėlusia) kilmingos panelės ir paprasto kiek prasimokslinusio jaunuolio meilės istorija, na, ir dar gera porcija nuotykių keliaujant iš taško A į tašką B.

Taip ir gavosi tokia solidi knyga (ir sunki, ir stora, rankinuke nepasinešiosi). Gal kiek ilgoka, aš tai kantri skaitytoja, bet, va, galvoju, kuriam puslapy mano paaugliai pradėtų kniaukti. Reikės išbandyti. Sužinojus apie knygą, aš kažkaip laukiau grafinės novelės, ir turėjau nustebt, kad tiek daug normalaus teksto. Man, kaip grafinių novelių fanei, gal norėjosi daugiau grafinės dalies, būdavo gaila, kai grafinis intarpas pasibaigdavo. Bet summa summarum buvo labai įdomu skaityt, labai įdomi medžiaga, tikrai išskirtinė knyga, rekomenduoju visiems mėgstantiems istorinio arba dokumentinio arba grafinio žanro knygas. Va, kokia plati gali būti auditorija. Aš tai knygą dedu tiesiai į ypatingų ir gražių knygų lentyną.

——————————————

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Neprinokę vaisiai

Wioletta Greg buvo man visiškai nepažįstama rašytoja. Džiaugiuosi, kad ji atsirado Keliautojų serijoje, nes kitaip vargu ar būtų mano rankos iki jos priėjusios – būčiau praradus tiek skaitymo malonumo.

Šiuose dviejuose romanuose – tikra kelionė laiku: nuo mažos mergaitės iki jaunos moters. Nuo pirmų eilučių įkritau į knygos nuotaiką, kuri labai priminė vaikystę, vasaras kaime ir visokius vaikiškus reikalus bei pasaulio suvokimą, kai jis priimamas toks, koks yra ir atrodo toks vienintelis, kitokio net nebūna. Vaikystėje, kuri bėga kaime, natūralu, daug bažnyčios, tik suaugusiems suprantamų religinių ritualų (“Pavyzdžiui, močiutė, pjaustydama ant lentos kukulius kankolienei, kartodavo Loreto litaniją: “Motina Šiokiairtokia, Motina Šiokiairtokia”), kuriuos praskiedžia paralelinis sovietinis gyvenimas, kur vaikai piešia įsivaizduojamą Maskvą ir kaimynų siaubui lenktyniauja rinkdami metalo laužą. Vasaros alsuoja karščiu, žiemą mirtinai šalta, už kaimynų trobų durų slypi paslaptingi suaugusiųjų pasauliai, bandantys pačiupti ir įsiurbti Violetką, kuri kaip žvirblelis nuo visko dažniausiai sėkmingai išsisuka.

Antrajame romane, Violeta išvažiuoja mokytis į miestą ir, kadangi negauna bendrabučio, prasideda jos kelionės per nuomojamus kambarius – nuo vos ne landynės tipo iki palėpės vienuolyne. Šioje knygos dalyje nebėra vaikystės lengvumo, Violeta tarsi suvokia ir įvardina šeimynykščių traumas, netektis ir nelaimes, ir kaip jos atsispindėjo jos gyvenime (tie atspindžiai visiškai neatitiktų šiuolaikinių normų). Per visą antrą dalį driekiasi paaugliško įsimylėjimo gija, kuri galiausiai irgi atsimuša į suaugėlių pasaulio realybę.

Man labai patiko, kaip autorei pavyko perteikti šiuos du atskirus pasaulius – vaikų ir suaugusių, kiekvieną su savo paslaptimis ir taisyklėmis, kiekvieną egistuojantį sau. Ir kaip gražiai tų pasaulių jungtim tampa seneliai – tarsi užbaigiant gyvenimo ratą jiems grįžta gebėjimas žiūrėti vaiko akimis, suprasti ir neskubinti perėjimo iš vieno į kitą.

Žinau, kad nebus iš tų knygų, kur visiems rekomenduosiu ir visiems patiks, bet jei iš apžvalgos jaučiat, kad būtų įdomu, jei patinka lenkų autoriai, jei patiko Keliautojų laiku serijos knygos, tai labai rekomenduoju – šios knygos skaitymas buvo gryniausias malonumas.

__________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Šaltienos bistro

Jei dar neskaitėt Ievos Dumbrytės “Šaltienos bistro”, tai pačios ir pati kalti. O aš, įsivaizduokite, kad lakstau (galvoje) ir rėkauju – talentas, talentas. Nu, bepigu čia šūkaut – ši knyga yra išrinkta pernai metų kūrybiškiausia. Žinau, kad į tuos sąrašus nekreipiat dėmesio, nes ten draugeliai savo draugelių knygas tituluoja, na, kaip visada ant LT literatūrinės žemės, bet šį kartą raginu suklusti, nes panašus geras jausmas buvo apėmęs skaitant “Pietinia kronikas”. Tik lengvas įspėjimas, jei esat labai romantiškos ir jautrios sielos, tai gal neskaitykit, nes humoras čia juodai juodas ir paskui nė “Markovaldo” imbieras nepadės, nes apetitas bus dingęs (naudinga norint sulieknėti, beje).

“Šaltienos bistro” skaitytojas patenka į savotiškus pragaro ratus, tik ne Dantės, o maisto pramonės / visuomeninio maitinimo ar dar kokio ten velnio. Patekai ir teks iškęsti viską iki paskutinės kiaulienos kremzlės arba, nu, tikriausiai, krist mirtinai nusikalus arba nuo nenustatytos kilmės kerų. Nes maisto gaminimas, ypač šaltienos, yra tiesiog apeiginis reikalas, kurio nevalia nei pagreitint, nei kokio kampo nukirst (pats gali būti nukirstas už tokius bajerius). Taip pat nevalia priešintis tradicijoms, sustiprintoms haliucinacijomis nuo pervargimo, darboholizmo ir vos ne tarybinio lygio darbo spartuotlių lenktynių – tik nugramdžius paslaptingą ir niekur neskelbiamą kiekį mėsos, pereisi į kitą žaidimo be taisyklių lygį, tai yra, kitą pragaro ratą.

Išskyrus pagrindinį Šaltienos veikėją, kaip ir knygos autorę – diplomuotą istoriką, visi kiti knygos veikėjai neapčiuopaimi kaip vaiduokliai, suzombėję ir pragaruose gerokai pastrigę, undergroundas tiesiogine žodžio prasme. O gal čia savotiška Matrica, apie kurią arba žinai, arba ne? Dar paslaptingesni verslo savininkai, tokie maždaug devyniasdešimtųjų mistinės tautybės banditai bordiniais švarkais, alia šventuoliai tradicijų sergėtojai, o iš tikro labiau sektantai, kuriems reikia iškišt nekošerną dukrą.

Šiaip apie knygos antrą pusę biškį jau buvau pavargus nuo knygos atmosferos ir nekantriai laukiau, ar sustings šaltiena ar ne (visada bijau tų nevykusių, knygą sugadinančių pabaigų), bet galiausiai knyga tarsi įgavo antrą kvėpavimą ir pabaiga sėkmingai įvyko. Nekantriai lauksiu kitų Ievos Dumbrytės, kuriai tėtis linki gyventi įdomiai, o mama rašyti taisyklingai, knygų. Autorė, kuri atvirai pasakoja apie savo visai kitaip, nei svajojo, nusisekusį gyvenimą, manau, tikrai turės ką mums papasakoti. Skaitom, palaikom, ši knyga tikrai įnešė šviežaus (kas, kad kiaulių) kraujo LT knygų pasaulyje.

Markovaldas

Italo Calvino sako, kad jo “kūrybos metodas dažnai būdavo sunkio atėmimas. Bandžiau atimti sunkį tai iš žmonių, tai iš dangaus jūnų, tai iš miestų; labiausiai stengiausi atimti sunkį iš pasakojimo struktūros ir iš kalbos.” “Markovaldui” šie žodžiai tinka šimtą procentų.

Markovaldas – besvoris šios knygos personažas, kaip balionėlis, kurį už uodegos laiko žemiškas žmonos su šešiais vaikais svoris (kaip smagu žmonai su vyru-balionėliu tikriausiai turėtų rašyti jau kitas rašytojas arba rašytoja). Paprastai tokie personažai būna kokie ivanuškos duračiokai, bet man labai patiko, kaip Calvino tiesiog neleidžia pasauliui jo personažo užspausti ir dusint savo svoriu.

Nepaisant visokių negandų, Markovaldas nepavargsta matyti stebuklų mažuose dalykuose, o kad nenubanalėt ir nepaverst teksto pasakėle, autorius skaitytojui vis užmeta kokio sarkazmo, ironijos ar pašaipų aplinkai, lyg primindamas, kad viskas daroma su tikslu – pasaulis spaudžia, bet aš vis ištrūkstu ir išsisuku, ir ne Markovaldas naivus, o pats pasaulis pokvailis ir absurdiškas.

Man atrodo, Markovaldas labai tinkamas pavargus nuo sunkių skaitinių, toks kaip imbieras, užkandamas naujam skoniui sustiprinti, ar intarpas tarp visokių detektyvų, kai niekas kitas nesiskaito. Labai Benigni “La vita e bella” nuotaikos – bjaurus ir žiaurus tas pasaulis, bet ir gražus, pasirink, ką nori matyti.

Drugelių namai

Kaip kad žmonės užsimano silkės, taip aš būdama ne namuose užsimaniau detektyvo. Tai pakentėjau iki ryto ir variau tiesiai į Girulių biblioteką kokio nors padoresnio. Tai Katrine Enberg “Drugelio namai” gerai susiskaitė, puslapiai greitai vertėsi, nebuvo didelių nesąmonių (alia per tvoras laipiojančių devyntą mėnesį su dvyniais nėščių policininkių) nei didelių galvosūkių. Tiesa, vieną siužetinę liniją gal būčiau metus lauk, nes kažkaip man pritrūko surišimo su kitomis linijomis, bet kadangi buvau nesikabinėjimo nuotaikos, tai tiek jau to. Tokia gavos poilsinė knyga.

Na, o detektyvų siužetų atpasakot kaip ir nelabai verta. “Drugelių namai” susiję su medicina, psichikos ligomis, ligonių slauga. Vieną dieną Kopenhagoje randama negyva slaugytoja – jos kūne kažkokie keisti simetriški įpjovimai, o auka nužudyta visiškai nuleidus kraują. O kitą dieną dar viena tokia pati auka. Kaip jos susiję ir kas žudikas?

Ne šedevras, bet normalus detektyvas, jei kažko panašaus pasiilgote – puikiai tiks. Aš bandysiu skaityt pirmas dvi “serialo” dalis, tik girdėjau, kad pirmosios vertimas su vertimo perlais, tai žiūrėsiu, kiek kantrybė laikys.

Gimusi po fortepijonu

Man, turinčiai patį papraščiausią vardą pasaulyje, Mūza įstrigusi nuo pat vaikystės. Kiekvieną kartą išgirdusi šį vardą galvodavau apie tėvus, kurie taip neįprastai pavadino savo vaiką. Kokie jie? Ar aiškiaregiškai, nuspėję savo vaiko ateitį, ar bandantys tą ateitį užkoduoti varde, o gal tiesiog išprotėję? Kažkaip taip ir gavos, kad dar tada, kai nebuvo socialinių tinklų, sekiau šį vardą, kur tik jis bepasirodydavo. Tad pamačius, kad Mūza Rubackytė pagaliau papasakojo savo gyvenimo istoriją, iš karto griebiau knygą į rankas ir perskaičiau tokiu greičiu, kad vienu metu net pagalvojau, kad kaip koks trileris skaitosi – buvo labai įdomu, smalsu ir neįmanoma atsitraukti.

Kokia gyvenimo istorija, tiesiogine to žodžio prasme prasidėjusi po fortepijonu! Mat bute, kuriame Mūza gimė ir augo, tikriausiai erdviausia ir buvo po fortepijonu – dėl klavišinių gausos namuose, net lovos nebuvo kur normaliai pastatyt. Mūzos močiutė, mama ir teta nuo pat mažų dienų užsiėmė Mūzos vardo įkūnijimu, matyt, mergaitei kito kelio nebuvo numatyta, ypač, kai pradėjo skleistis talentas. Vos ne vienintelis nuo užsiėmimų laisvas laikas buvo keliaujant namo iš mokyklos!

Neįtikėtinas gyvenimas buvo ir sovietmečiu. Kas galėjo patikėti, kad Mūza, daugybės konkursų laureatė, turėjo atidirbti darbo liaudžiai grodama darbininkams per pietų pertraukas kolūkiuose ir fabrikuose išklerusiais nederintais instrumentais, miegoti viešbučio foje, nes padorios moterys neatvyksta vidury nakties ir t.t. Štai jums ir trileris! Beje, neapsigaukite dėl darbininkų – pianistė taip grodavo, kad net tokios kokybės intrumentais grodama vidury kąsnio užburdavo savo klausytojus.

Nenoriu išpasokoti visų įdomiausių istorijų. Tiesiog rekomenduoju visiems Mūzos ir jos vardo gerbėjams – labai įdomi ir nekasdieniška istorija. Ir, žinoma, po ranka turėkit Spotify – dar viena knyga, kurios neįmanoma skaityt nesiklausant muzikos.

_______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Draugystė mainais

Šią knygą bandžiau skaityt savo septynmetei, bet mačiau, kaip atsijunginėja ir nieko negirdi, tai aiškus signalas, kad dar per maža. Tai tikrai rekomenduočiau kiek vyresniems skaitytojams, nuo kokių 9-10 metų. Dar viena priežastis pakelti amžiaus kartelę – autorė labai subtiliai dėlioja siužetą, pamažu didina įtampą ir ilgai neatskleidžia, kame čia reikalas, tad manau, kad per jaunas skaitytojas gali to ilgumo ir neatlaikyti, išsiblaškyti ir pamest dėmesį. Tam reikalingas ištvermingesnis skaitytojas, jau gebantis perskaityti tarp eilučių.

O pačią istoriją rekomenduočiau paskaityt ir gimdytojams. Tiesiog iš nostalgijos savo pačių vaikystei. Ypač turėtų smagu būti tiems, kuriems buvo apie dešimt metų, kai atsirado stebuklingasis mobilusis telefonas, atpigęs iki tiek, kad tapdavo įkandamas būt dovana vaikui (nors skambučiai dėl brangumo dar ilgai buvo tik “majakinimas”). Pats didžiausias turtas ir aukšto statuso kieme garantas! Pačios istorijos raktas, žinoma, pavadinime – knyga apie kiemo draugystes (ir nedraugystes), pirmąsias kruopščiai slepiamas simpatijas (apie kurias, nepaisant slaptumo, žino visų aplinkinių namų gyventojai), nesibaigiančias vasaros dienas ir taip pažįstamą norą turėti draugą – patį pačiausią, patį ištikimiausią, vieną vienintelį, dėl kurio padarysi viską ir kuris (tikiesi) dėl tavęs padarys tą patį. Ir kaip dažnai gyvenime nutinka – besidairydami į tolimus tolius, nebematome ir nebeįvertiname, kas tiesiai po nosimi.

__________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Nieko rimto”