Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų

Nežinau, kodėl man taip visą laiką atrodė, kad Sigito Gedos tiek daug visur ir daug apie jį žinau. Skaičiau knygą ir supratau, kad nieko aš nežinau ir niekaip negalėjau atsistebėti iš kur tas “žinojimas”- nesiliauju apie tai galvoti. Kaip ir apie knygą nesiliauju ir esu kažkur tarp šoko ir nustebimo. Suprantu, kaip sudėtinga tokią knygą apskritai parašyti. Kaip tuo ugningu poeto charakteriu nesudengint knygos ir pačiam nesudegt rašant apie žmogų, kuris dar toks gyvas. Ir kas buvo Sigitas Geda – genijus ar beprotis? Ar žmogus iš viso gali būti genialus poetas (ar bet kaip kitaip genialus) nebūdamas beprotis? Bandau įsivaizduoti, kaip nelengva jam buvo būti, neįsivaizduoju, kaip sunku buvo būti aplink jį. Juk praktiškai bet kuriuo metu galėjai gauti į galvą už tai, kad turi nuomonę arba už tai, kad neturi. Arba, kad jo nesupranti. Ir į galvą gal nebuvo blogiausia, kas atsitiko…

Nebuvau girdėjus apie Gedos skaitymus Jonų bažnyčioj. Pirmą kartą apie tai išgirdau knygos pristatyme, o daskaičius iki tos vietos knygoje – peržiūrėjau. Ir man toks panašus jausmas, kaip kad Aistė Smilgevičiūtė su “Strazdu” Eurovizijoj buvo per anksti, taip ir Sigitas Geda su savo transiniu performansu tada buvo per anksti. Tą skaitymą, kuris šiaip jau atrodo visiška beprotybė, perklausiau nuo pradžios iki pabaigos. 18 minučių susiklausė kaip kokia meditacija. Labai keistas jausmas, nes racionalus protas gi sako, kad čia totalus nučiuožimas.

O šiaip knyga puiki – labai gerai parašyta. Ten, kur jau labai giliai neriama į Gedos kūrybą, man jau pritrūksta oro, na, vis dėlto nesu filologė, bet šiaip tikriausiai pirmą kartą skaičiau tokį tekstą lietuviškai. Nes paprastai gi būna į vienus vartus, o Rimantui Kmitai, man atrodo, pavyko švelnus objetyvumas. Manau, niekas neturėtų likt įsižeidęs ar kažkaip labai įskaudintas. Gal po dar dešimties metų, bus galima pasiekti ir nuogo objektyvumo lygį. Mes kaip tauta vis dar tik mokomės nepult į kraštutinumus ir suvokti bei pripažinti, kad gali būti tobula ir niekšiška viename.

____________________________

Už knyga dėkoju Tyto Albai.

Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra

Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra

Šią knygą perskaičiau dar metų pradžioj ir vis neprisiruošiau parašyt. Kiek girdėjau, labai tapo populiaria knyga. Aš irgi su nekantrumu perskaičiau ir buvo gal kiek gaila, kad tokia plona knyga, atrodė, kad autorė tikrai turi ką papasakoti. Įdomiausia buvo skaityti apie vaikystę ir jaunystę, šiandienos atspindžiai ir pamąstymai tokie, net nežinau. Labiau gal sakyčiau, nurašiau sergančio pavargusio žmogaus mintims, nes tas prieskonis kažkoks neskanus, va jau šie laikai tai tokie ir anokie. Jokia naujiena, kad visiems gražiausi ir teisingiausi laikai yra jų jaunystės, tad iš tokio žmogaus tikėčiaus platesnės perspektyvos.

Labai skaudu buvo skaityt apie autorės vaikystę. Užsiliko galvoj jausmas apie motinos atstumtą vaiką, kuriam vos ne priekaištaujama, kad apskritai atsirado šiame pasaulyje. Pačios motinos neišsipildžiusio gyvenimo trauma ir nemokėjimas perfokusuoti savo gyvenimo, paliko gilią žaizdą autorės gyvenime, matomai, nulėmė ypatingą jautrumą ir atjautą paliktiems vaikams. Bet iš kitos pusės nustebina, kaip autorė šaltai pasakoja apie avariją, kurioje žuvo jos įkalbinta kartu važiuoti mergina. Mažų mažiausia tikiesi akmens ant širdies iki gyvenimo galo, bet autorė tik konstatuoja faktą ir visai nepasakoja, kaip jautėsi. Gal tikisi, kad skaitytojas pats turi nujaust? Nežinau.

Tai tokia fragmentuota, kapota knyga, tai ir jausmas nuo jos kaip sūpynėse – nuo skausmo, atrodo iki gyvo kaulo, iki nesuprantamo šalčio, nenorėjimo suprasti kitokį gyvenimą, nei jos nugyventas. Iš tikro, gal toks sunkaus ligos nualinto gyvenimo nuovargis. Labai norisi nuoširdžiai autorei palinkėti sveikatos, šviesesnių ir lengvesnių dienų ir gražių akimirkų su anūkėliais.

P.S. Labai graži viršelio foto.

Tomas Mūras

Mūsų literatūros padangėje toks įdomus reiškinys – du lietuvių autoriai vienu metu atsidūrė toje pačioje menininkų rezidencijoje Bamberge, Vokietijoje. Rezidencijoje, matyt, tikrai kūrybinga aura, nes abu autoriai skaitytojams padovanojo po knygą – Undinė Radzevičiūtė “Minaretą”, o Marius Ivaškevičius “Tomą Mūrą”. Skaičiau abu, tad man jau sunku objektyviai įvertinti, kaip “Tomas Mūras” atrodytų neskaičius “Minareto”. Man atrodo, kad “Minaretas” tikrai suteikia “Tomui Mūrui” konteksto, padeda geriau įsijausti į knygą, nes pradžioj būtų tikrai sunkoka susivokti, kur ir kokiam laike atsidūrei. Radzevičiūtė išsamiai papasakoja apie rezidencijos kasdienybę, jos gyventojus ir į juos spoksotojus, tad ir Ivaškevičius ateities rezidencija neatrodo vien tik fantazija. Labiau pamąstymas į ką rezidencijos idėja gali pavirsti ateityje.

Šio amžiaus vidurys. Menininkai įvilioti į savotiškas reitingavimo žaidynes, juos pavertusias stebėjimo objektais, metai iš metų apgyvendintais rezidencijose. Iki tokio lygio, kad nebesugeba gyventi savarankiškai – rezidencijoje viskuo pasirūpinama. Net iškeldinimu, kai pasidarai neįdomus ir neperpektyvus. Tam, matyt, ir beždžionė ant viršelio – savotiškas homoparkas-akvariumas, kurio pažiūrėti renkasi žiūrovai. O jiems turėtų būt nenuobodu, turi būti srautas, populiarumas ir šou.

Ši knyga – galimybė pabūti menininko galvoje, išgyventi jo aistras (šios net buvo beužknisančios), pakylėjimus, įkvėpimus ir beprotystes, santykius su šeima. Turėjusios tapti savotiška menininkų pasaulio utopija, kur nuostabiausios sąlygos atitrūkti nuo buities ir realybės, rezidencijos išsigimsta į savanorišką kalėjimą, kuriame mūzos, deja, dažnai tyli.

Nebuvo tolygiai super įdomi knyga. Banguotai taip, sakyčiau – tai įtraukdavo, tai išsitęsdavo, tai labiausiai rekomenduočiau Mariaus Ivaškevičiaus gerbėjoms ir gerbėjams ir smalsiems, kuriems įdomi Bambergo rezidencijos įtaka lietuvių literatūrai. Man pačiai tai “Žali” patiko labiau.

_______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Anglų kalbos žodynas

Taip laikiau 2022 m. Knygų mugės, tiek daug turėjau nuveikti, tiek susitikti, prisipirkti kalną knygų, daug džiaugtis, šypsotis, kol paskaus žandai, atrasti, apkabinti seniai nematytus, gyvai susipažinti su pažįstamais internetuose. Bet tą dieną mūsų gyvenimai sustingo ir, nors pradėjome kvėpuoti ir adaptuotis prie naujos realybės, tą dieną prasidėjęs karas, kaip koks insultas, paliko iškreiptą veidą ir tabaluojančią nevaldomą ranką.

Šiandienos akim matau, kad ta pirma diena buvo kaip kažkoks košmaras, kuriuo niekaip negalėjome patikėti ir vis tikėjomės iš jo pabusti. Man iš vidaus kažkaip vis veržėsi mugės džiaugsmas, kurį kaip kokią musę nuspriegdavo plaukiančios naujienos ir vaizdai. Man atrodė, kad mano šypsena yra baisi klouno grimasa, o iš akių plūsta neužtikrintumas ir siaubas.

Vos tik atėjusi į mugę, skubėjau į “Alma Littera” stendą, kur tiesiai iš puikiosios Ingridos rankų įsigijau Akvilinos Cicėnaitės naują knygą – popietės susitikimui (pirkau ir galvojau, ar galėsiu kada nors ją perskatyti) ir nuskubėjau į pokalbį apie Pranciškų Skoriną su A.Bumblausku ir A.Nykžentaičiu. Niekada nepamiršiu šių dviejų istorikų veidų tą 2022 02 24 11 valandą prasidėjusiame susitikime. Nieko neatsimenu apie Pranciškų. Tik sustingusius istorikų veidus.

Nieko neatsimenu ir iš susitikimo su Akvilina ir Dovile Raustyte, “Tobulų žmonių istorijų” autore. Po šio susitikimo išėjau iš mugės, nes nieko nemačiau ir negirdėjau, kas ten vyksta. Buvau tokiam šoke, kad net sulaužiau pažadą antrą dieną padėti mažai leidyklai jų stende.

Po beveik dviejų mėnesių rašau pirmą įrašą. Vos prieš savaitę paprasta aukštuomenės damos knyga pramušiau skaitymo bloką (pamenat, tokį jau išgyvenome, kai prasidėjo kovidas, nebeatsimenu, kas tada pramušė). Nors ir per perkreiptą vidinį veidą, gyvenimas srūva arterijomis ir įprasmina mažus džiaugsmus – švarią šiltą savo lovą, raminančią kasdienybės rutiną, ramybę iššiunčiant vaikus į mokyklą, mėgavimąsi skaitymu, galimybę padėti kitam.

Kaip jau sakiau, knygos pristatymo neatsimenu. Reikės paieškoti, gal yra koks įrašas. Ant knygos yra alia lipdukas-įspėjimas, kad čia ne koks žodynas (ar tokių dar būna popierinių?), o romanas, o aš skaičiau ir galvojau, kad čia ne romanas, o meditacija. Apie migraciją-emigraciją, kalbėjimą ir susikalbėjimo neįmanomybę, apie tapatybę ir meilę miestui (Vilniui), apie negimtąją kalbą (“Kai kalbu negimtąja kalba, jaučiuosi įrėminta, įkalinta, standartinė. Dar – banali, vaikščiojanti emigrantės klišė. Toji, kuri buvo beribė – dingsta, atsiranda tik lėktuvui leidžiantis mylimo miesto oro uoste”, apie šeimas ir jų nebuvimą, vaikus, tėvus ir childfree, baisiausius būdus mirti ir amžinybę ir dar milijoną dalykų.

Man daug kas knygoje buvo iki skausmo artima ir nuolat stebino, kaip viskas jautriai iki skausmo surašyta. Artima būtent dėl to, kad taikliai įžodinta, kodėl, nepaisant šimto vienos galimybės išvažiuoti, niekur su visam nevažiavau ir visiems užjūrio jaunikiams kaip įnoringa princesė kartojau, kad tekėsiu tik už lietuvio ir gyvensiu Vilniuj, žodžiu, jokie žilvinai iš už jūrų marių nepageidautini. Gal dėl to ir prasidėjęs karas taip paralyžavo? Kad gali tekti tokia dalia? Išvažiavusios.

Dabar galiu pasigirt, kad padariau neįmanomą – perskaičiau “Anglų klabos žodyną”. Emociškai ne pati lengviausia knyga (nes meditacija), bet skaitosi lengvai, slysta, bet kartu ir paklibina daug vidinių durų rankenų.

Manifesto on Never Giving Up

Skaičiusieji nerealiąją Bookerio laimėtoją “Girl, Woman, Other” autobiografinėje “Manifesto” tikrai ras daug autorės gyvenimo atspindžių. O ši asmenybė tikrai neeilinė ir gyvenime jai teko pramušti daug sienų ir perlipti per daug stereotipų, klasinių klasifikavimų ir t.t., sunku net suskaičiuoti ir įsivaizduoti. Galite net save pratestuoti – ar žiūrėdami į autorės nuotrauką matote 25 procentus šiaurės europietiškų, 14 procentus škotiškų, 7 procentus airiškų ir 4 procentus norvegiškų genų? Atsakymas manau kiekvienam aiškus, o kaip po šios statistikos keičiasi požiūris į autorę? Atsiveria nematyti klodai – tiek į plotį, tiek į gylį. Kaip keičiasi žmogaus gyvenimas, jei visi jo kūne vizualiai mato TIK 50 procentų nigerietiškų ir togietiškų genų ir ji skelbiama kaip pirmoji juodaodė, laimėjusi Bookerį?

Vizualiai matosi, bet kultūriškai Bernardine su tais puse savo genų neturi jokio ryšio – emigrantas tėvas nepasakojo savo istorijos, nemokė kalbos, pats nepalaikė jokių ryšių su Nigerijoje likusiais giminaičiais. Evaristo gyvenimas, jos gyvenimo posūkiai tikrai labiau panašūs į roller coaster – iš tam laikui absoliučiai nepriimtino meilės ryšio į diskriminacija persisunkusį pasaulį gimę vaikai ir visa šeima niekaip netilpo į jokius socialinius rėmus ir klasifikavimo lenteles, pačios Evaristo meilės istorijos iš dalies nugulė į “Girl, Woman, Other” – spalvingesnį gyvenimą sunku ir sugalvoti.

Ši giminės ir autorės kilmės istorija ir identiteto paieškos buvo pati įdomiausia knygos dalis. Dar knygoje autorė aprašo savo kūrybinį kelią, išleistas knygas, šioj vietoj gal kažkam bus įdomiau nei man, bet iš esmės rekomenduočiau perskaityt, pavartyt nuotraukas, prisiliesti prie to išprotėjusio pasaulio, iš kurio atėjo autorė.

O pabaigai pridursiu, kad nuoširdžiai manau, kad ant Bookerio scenos pasiimti apdovanojimo Bernardine Evaristo turėjo žengti viena. Nors ji ir sako, kad jai buvo garbė būti šalia Margaret Atwood ir ji džiaugėsi dviejų moterų pergale, aš vis dėl to manau, kad kažkam pritrūko kiaušų kietumo ir drąsos, kurios tiek daug gyvenime reikėjo Bernardine, kad nominuotų pirmąją juodaodę (taip rašo ant knygos atvarto, man po šios knygos tikrai dingo bandymas autorę kažkur priklasifikuot) moterį Bookerio laimėtoja. Tik ją vieną. Be jokio papūkavimo su Atwood. Man šis “garbingas” aktas yra kažkoks nepagarbus abiejų moterų atžvilgiu, ypač kai Atwood ir taip jau turi Bookerį, ir niekaip jau čia neprakiši skolų “už gyvenimo nuopelnus”. Gal dėl to Evaristo Bookeriui knygoje skyrė palyginti nedaug dėmesio.

Hamnetas

“Hamnetą”, deja, pavadinčiau premijiniu burbulu, kuris perskaičius pukšt susprogsta. Nusivyliau šia knyga. Geros knygos apibūdinimas dažniausiai sutelpa į žodį “gera” ir tada jau nebežinai, nuo kurio galo ar sluoksnio ir bepradėti pasakoti. “Hamnetą” galima nupasakoti trim-keturiais sakiniais ir reikia turėti talento tokį paprastą siužetą apipliurpti 350 puslapių. Knygoje gali skaityti kas dešimtą puslapį, nes ji kaip meksikietiškoj muilo operoj – gali praleisti dešimt serijų ir žiūrėti toliau, nes per dešimt serijų įvyko pusė nereikšmingo įvykio. Kažkaip aš visai nenusiteikus gelbėt šios knygos šiandien.

Pati knygos idėja visai įdomi, ją knygos pabaigoje paaiškina autorė – kaip ji bandė suprasti, kodėl Šekspyras gyvenime beveik niekur neminėjo tokio reikšmingo gyvenimo įvykio kaip buboninis maras, tuo metu siautusio Europoje ir kaip teko ramstyti siužetą tais faktų apie Šekspyro šeimą trupiniais. Man net visai patiko knygos pradžia apie laukinukės Šekspyro žmonos vaikystę, kuri buvo pilna meilės ir ryšio su gamta, bet artėjant link knygos vidurio, visai nebetraukė jos skaityt ir kelias dienas knygos net neatsiverčiau.

Tai va. Visai neblogas knygos receptas būtų puikiausiai suveikęs su minus 150 puslapių bereikšmių plepalų, o dabar tik klausimas, ar tikrai nebuvo gersenių knygų premijai laimėti?

_____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Atsiprašymas

Nesitikėjau, kad atsiprašymas bus toks. Seniai mirusio žmogaus, sutrypusio savo vaiką. Ir tik įsivaizduojamas atsiprašymas. Visą gyvenimą to vaiko lauktas.

Buvo be galo sunku skaityti. Buvo taip negera, kad net fiziškai bloga. Norėjos mest knygą į sieną, ne dėl pačios knygos, bet dėl nesuvokiamo egoistiškumo, dėl piktnaudžiavimo vaiko meile ir priklausomybe nuo tėvų. Priklausomybe nuo žmogaus, kuris turi būti užuovėja ir paguoda.

Suprantu, kad tai terapinė knyga, neįsivaizduoju, kaip sunku turėjo būti autorei ją parašyti. Kaip svarbu tėvų smurtą patyrusiems vaikams tokią knygą paskaityti. Kad bent įsivaizduoti, kad tunelio gale šviesa įmanoma. Neįsivaizduoju, kokio ilgumo tunelis.

————————————

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Mano likimo broliai

Nebelabai atsimenu, kodėl labai patiko “Vogti arklius”, bet apie tai prieš daugiau nei dešimt metų labai gražiai parašė KŽG, kur sako, kad tai labai vyriškas romanas. Toks pat, kaip ir “Mano likimo broliai”, kurią jau kelios dienos kaip perskaičiau ir nešiojaus galvoje, niekaip negalėjau sudėlioti, kaip apie ją parašyti.

Net kai skaičiau, niekaip nesugalvojau, kaip čia man į tą Arvidą Janseną žiūrėti – kaip į vargšą paliktą, ar kaip į apatišką užsidepresavusį, o gal nevykėlį vyrą? Viskas, kas vyksta knygoje, vyksta Arvido galvoje, jis yra pats su savim savo vienatvėje, ir skaitytojas nelabai gauna gairių susistatyti tą žiūrėjimo perspektyvą – visoje knygoje vos kelios aplinkinių užuominos apie tai, koks jis žmogus. Net atsidūrus tam tikrose situacijose, kur jau atrodo, kad autorius duos daugiau kontekso, skaitytojo smalsumas niekaip yra nepatenkinamas.

Lara. Nepapasakota meilės istorija, įkvėpusi “Daktarą Živagą”

Knygų keliai nežinomi… Keletą metų pastovėjus lentynoj, išaušo ir šiai knygai diena. Beje, po Laros Prescott “Mūsų čia nebuvo” knietėjo skaityt ir patį “Daktarą Živagą”, ir šią. Ir paviliojo šios negrožinės knygos nuotraukos, nes kai skaičiau “Daktarą Živagą” pirmą kartą, tai nebuvo dar internetų ir autorių foto, nelabai galėdavai pasigooglint, tad kaip atrodė Borisas Pasternakas pamačiau tik prieš kokią savaitę. Oho, kaip atrodė!

O knyga parašyta Pasternako giminaitės. Lara yra “Daktaro Živagos” meilės vardas, o įkvėpė Laros personažą pirmiausia antroji Pasternako žmona Zinaida, o paskui jo gyvenimo meilė Olga, taip niekada ir netapus trečiąja. Oi, kiek ten dramos rašytojo gyvenime! Bet dar daugiau istorinės perspektyvos (Pasternakas buvo mėgstamas Stalino poetas, “debesų ganytojas” išvengęs jo susidorojimo. Bet yra ir kitų būdų padoryti galią. Per aplinkui, per mylimuosius.

Olga iki šiol neturi gero vardo Pasternakų giminėje, tad Anna Pasternak šioje knygoje savotiškai bando ją reabilituoti, atknisti tikrąsias senas istorijas, nešališkai pažvelgti ir suprasti tiek Borisą Pasternaką, taip ir nesiryžusį įteisinti santykių, tiek Olgą Ivinskają. Ar Borisas naudojosi Olgos meile, o gal Olga Boriso? To tampymosi pirmyn atgal tarp tų moterų gal buvo ir per daug, ir per smulkiai prirašyta, bet kažkaip atleistina, nes, manau, taip ten ir buvo tampomasi. O šiaip tai knyga labai įdomi, aiškiai parašyta, kas ir kodėl buvo, ko pasigedau Laros Prescott knygoj, kur visai nepaaiškinta, kodėl sovietai taip gainiojosi į kitas kalbas verčiamą knygą ir daug kitų dalykų, kurie skaitytojui, nežinančiam tų laikų konteksto, tikrai yra nesuprantami.

Tai visiems susidomėjusiems “Daktaru Živaga” labai rekomenduoju paskaityti ir Larą. Tik nežinau, kurią skaityti pirma.

Untamed / Nesutramdyta

Untamed by Glennon Doyle

Klausiau audio, autobiografinę (jau trečią) knygą skaito autorė ir pagal tokį džiaugsmingai amerikietišką knygos toną atrodo visiška traleliuška ir net biškį užknisa mano niūrią lietaus šalies natūrą, na, bet paklausykit, keturiasdešimties Glennon Doyle, žmoną ir trijų vaikų mamą staiga stukteli meilė. Nu, visko, būna, sakysit, bet meilė stukteli moteriai. Tai tokia ir tralaliuška. Ką daryti? Ką pasirinkti? Tai, ko nori tu, ar tai, ko tikisi visuomenė? Kaip pasirinkimą priimtų draugai, tėvai, vyras, vaikai? Su kuo visa ši košė valgoma? Ir kaip pačiai nepaspringti ir išlaviruoti, ypač kai esi krikščioniškos pakraipos blogerė ir rašytoja.

Sakyčiau, G.Doyle yra tokia truputį amerikietiška Knausgaard iš Floridos, US. Na, jei nukrapštai visus blizgučius nuo viršelio ir negirdi tokio amerikietiškų komedijų excited balso. Nes klibina Doyle temas tokias ne visai patogias ir ganėtinai gilias. Užklibina, kad nebegali apsimesti, kad negirdėjai ir net kartais norisi pažliumbti (aha, sakau nekreipkit dėmesio į tą blizgantį viršelį) – ką reiškia būti moterim, mama, ką reiškia būti partnere ir žmona, kas yra seksualumas, ko visuomenė tikisi iš “gerų” moterų ir mergaičių, kas yra rasizmas ir kiek žmonėse yra rasizmo, homofobijos ir t.t. Atvirai ir patraukiant save per dantį vos tik noris save parodyt geriau, nei iš tikro yra.

Buvo įdomu.

Aušros pažadas

Su motinos meile gyvenimas pačioj aušroj duoda tau pažadą, kurio neištesi.

Su Romain Gary mano santykis toks įdomus, sakyčiau – kasdien grįždama iš darbo su juo, įsimylėjusiu, pasilabinu, lentynoj turiu keletą jo knygų, dar priešbloginiais laikais esu perskaičius jo “Gyvenimas dar prieš akis”, niekaip nesugalvojau, ar esu perskaičius “Aušros pažadą” (būna ir taip, jei apie nedokumentuotus priešbloginius laikus), nes galvoj viskas persimaišė, plius dar “Tas ponas Piekielnis” – atrodo ir tuos faktus žinau ir anuos žinau, ir nebesugalvoju, iš kur. O bet tačiau, kai pradėjo anonsuoti filmą, tai susigriebiau, kad reikia skubiai skaityt, nes nenoriu eit į filmą be savo “filmo” galvoj.

Labai įdomi knyga, labai man patiko. Lengva ir įdomu skaityti. Nuostabiausios knygos vietos tos, kur autorius pasakoja apie savo vaikystę Vilniuje (čia, žinoma, suveikia ir tai, kad gyvenu Vilniuje). Autoriaus ironija ir humoro jausmas yra nepakartojami. Jie yra knygos variklis ir knygos šviesa – juk būtų galima visą istoriją papasakoti graudulingai verkšlenant apie sunkų gyvenimą ir dėl Prancūzijos išprotėjusią maman. Ta autoriaus motinos meilė minčių dar sukelia milijoną ir vieną.

Galvoju ir galvoju apie tą meilę. Dieve mano, tai bent atsidavimas, tai bent tikėjimas, tai bent ištvermė! Man atrodo, tiek įmanoma tik būnant beprotystėj. Gal savotiškoj, o gal ir visiškai tikroj. Kiek dera tokio dydžio meilė ir dar didesni reikalavimai būti kažkuo, jokiais būdais ne bet kuo? O kur dar gėdingas tampymas po kaimynus, skelbiant, koks didingas bus josios sūnus. Žinoma, visi motinos parašyti laiškai, kuriuos Romainui siuntė karo metu – tai yra aukščiausia ir tyriausia meilės išraiška. Man šitie galai motiniškos meilės ir motiniškos beprotybės niekaip nesusieina…

Būtinai skaitysiu kitas Romain Gary knygas ir artimiausiu metu keliausiu į filmą. Skaitykite – neeilinė, įspūdinga knyga.

Kačerginės paveikslėliai

landsbergis-kacergines-paveiksleliai_

Atėjo laikas truputį apmažinti Knygų mugės knygas, kol dar kita knygų mugė neatėjo.

Labai mėgstu vaikystės prisiminimus, o dar labiau, jei tie prisiminimai iš tarpukario Lietuvos. Man ir Galinos Dauguvietytės vaikystės knygoje ta atsiminimų dalis stebuklinga.

Tad mažutę knygelę su nuotraukomis ir eilėmis suskaičiau su didžiausiu malonumu. Tokiu, kad labai daug ir nerašysiu čia, geriau pavažiuosiu į Kačerginę, kur bėgo Vytauto Landsbergio vasaros, paspoksosiu į Nemuną ir aplankysiu koplyčią, suprojektuotą autoriaus tėčio. O gal ir meškerę užmesim kokią.

Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu

Šia knyga susidomėjau perskaičius straipsnį žurnale. Niekada nebuvau girdėjus apie Dailininkų kelią, o Algimanto Aleksandravičiaus nuotraukos prikaustė, kad negalėjau akių atplėšt. Ir žinoma, įsirašiau kelią į to do sąrašą. Ir ne svajonių, o realybės – kai tik pasitaikys proga. Visaip modeliuoju, kad kuo greičiau pasitaikytų.

Šiaip pati knyga tikrai nėra kelionės vadovas. Kelionė yra knygos fonas – ėjimas yra puikus būdas kalbėtis, išsikalbėti. Arba tylėti. Gal knygoj labiau tikėjaus, kad autorė paprovokuos kunigą įvairiais klausimais – bet arba autorė nelabai provokatorė, arba kunigas nebeišprovokuojamas, žodžių žonglierius, visada turintis atsakymą. Iš tikro, jis pats labiau provokuoja autorę ir knyga tuo momentu kaskart netikėtai pakeičia kryptį – kalbinamasis tampa kalbintoju, klibintoju nepatogių temų ir klausimų, apie kuriuos gal nesinori kalbėti.

Kiek nustebino kai kurios autorės reakcijos, vis atsiversdavau pasižiūrėti, kiek gi autorei metų ir kraipydavau galvą, kad, na, gyvenimo ragavus moteris neturėtų gal reaguot kaip princesė ant žirnio (nesvarbu, kad skaito pasakas). Bet šiaip – skaityti galima, lėčiau sustojant prie Aleksandravičiaus (ypač) ar Toliato paprastais žodžiais pasakomų paprastai genialių dalykų.  Jie užsiliks galvoje, gal vis sugrįš. Tik šiaip pagalvojau, koks nelabai vykęs daugelio mūsų (tų, kurie nebeprincesiško amžiaus) satykis su katalikybe – paviršutiniškas, atpoteriautas už pliusą kunigo sąsiuvinuke. Be didelių kam, su kuo ir kodėl. Kažkaip gaila. Bet gal būtent todėl ir populiarios Toliato knygos? Žmonės jaučia stygių ir ieško. Ieškojimas irgi yra kelias.