Category: Apie rašytojus

Įvykis

~ kzL ~ Leave a comment

Ši knyga yra smūginė. O žiūrint į jos apmitį – 86 puslapiai, galvoja sukasi “svarbu ne ūgis, o smūgis”. Šitas toks – nokautuojantis. Kaip ir viršelio žvilgnis – hipnotizuojantis, klausiantis, provokuojantis, laukiantis skaitytojo reakcijos. Išgyvenusi nerimastingą AIDS testo rezultato laukimą, jau gavusi neigiamą atsakymą, knygos autorė prisimena jau patyrusi tokį laukimą. Abiem atvejais teigiamas atsakymas absoliučiai keičia gyvenimą, abiem savotiškai išstumia į užribį, kai net palaikantys ar tolerantiški laikosi atokiai. Absoliuti vienatvė.

1963 metai. Prancūzijoje abortas – nelegalus, autorė kažkuriuo momentu sau pripažįsta, kad taip laukiamų mėnesinių ji nesulauks, kūdikio ji nenori ir jai reikia rasti žmones, pažįstančius reikiamus žmones, kurie žino reikiamus adresus. Reikia pinigų. Reikia apsimesti, kad viskas po senovei. Ji keliauja per kabinetus, per žmones, visiems gyvenimas teka sava vaga, o autorė, kaip ir bet kuri moteris tokioje sistuacijoje, kaip ant kranto išmesta žuvis – spės ar nespės? Pavyks ar nepavyks? Toks labai ryškus gyvenimo skirtingais greičiais jausmas – juk žinot, kaip laikas eina, kai lauki, ir kaip, kai skubi.

Visas tekstas savotiškai sausas, faktinis – buvo taip ir anaip. Toks savotiškas šaltumas, savisauginis abejingumas, nes jei jau leisi sau įsijaust, nieko gero iš to nebus, vis tiek reikės savo galva priimt sprendimus, savo kojom nueit duotu adresu, savo rankom ištiest paskolintus pinigus, lipt ant stalo ir išskėst kojas. “Rašydama kartais turiu priešintis pykčio ir skausmo lyrizmui. Nenoriu šitame tekste rėkti ir verkti, nes tuo momentu gyvenime to nedariau, ar bent jau tik truputį” sako autorė. Labiausiai tikriausiai prikausto ir sukrečia tas teksto nuogumas ir autorės atvirumas – nerėkiant ir nesiraunant plaukų – paprastais žodžiais sukuriama emocinė klaikuma. O svarbiausia knygos scena, tikriausiai vienintelė, kur tarsi pereinama į kitą lygį, atitūkstama nuo buitinio pasakojimo – “Tai scena, neturinti pavadinimo, gyvenimas ir mirtis vienu metu. Aukojimo scena.”

Skaitant knygą mintys iš karto, žinoma, šoka į šias dienas, JAV, per kurių valstijas ritas abortų draudimo banga, tad skaitytojui nereikia nusikelti laiku į “siaubingus” senus laikus, viskas lygiai taip pat vyksta šiandien. Manau, lygiai taip pat, ypač neturint finansinių galimybių nuvažiuoti į reikiamą valstiją. Klaikuma, kokios trapios yra moterų teisės. Nė sekundei negalima atsipalaiduoti ir priimti kaip savaime suprantamo dalyko.

_____________________________________

Už knygą dėkoju “baltoms lankoms”

Kopenhagos trilogija

~ kzL ~ Leave a comment

Kol kas verda man galvoj įspūdžiai. Priminimų kamputyje nuvainikuotas K.O. Knausgaardas tyliai rūko, pasirodo, Tove Ditlevsen be jokios savisaugos save aprašė dar šeštojo dešimtmečio pabaigoje, kas absoliučiai neįtikėtina. Laikas knygoje visiškai nesijaučia, jei nešmėžuotų Hitlerio portretai, apskritai nepagalvotum, kad tai, apie ką ji rašo yra ten kokie 1930+, o autorė gimusi 1917 metais. Man pastoviai tekdavo sau priminti, kad skaitau ne apie XX amžiaus pabaigą, o pradžią.

Tove Ditlevsen taip betarpiškai rašo, kad kartais net nejauku. Skaitant toks jausmas, kad tas aplinkinis pasaulis kažkoks išplaukęs ir nesvarbus, nesvarbu, ar ten tarpukaris, ar pokaris, svarbu tik Toves jausmai ir mintys. Pasaulis plaukia pro šalį, o Tove, toks jausmas, jį gana sėkmingai ignoruoja, o ir jis pats leidžiasi būti igonoruojamas. Ach, aš tokia naivi ir neišsilavinusi – lengvabūdiškai įspėja skaitytoją apgaulingoji Tove. Nieko didvyriško iš manęs nesitikėkite!

Kiekviename knygos romane (“Kopenhagos trilogija” susideda iš trijų romanų) yra kažkas, kas yra tuo amžiaus tarpsniu svarbiausia, o nenutildomas pašaukimas būti poete ir rašytoja yra visus tris romanus jungianti gija. Štai vaikystė (ir man labiausiai patikusi dalis) su nerūpesntingumu neturi nieko bendro, ypač mergaitei, nesvarbu kaip talentingai, ji – “ilga ir siaura it karstas, pats iš jos neišlipsi”, vaikystė tiesiog “tenka ištverti ir kėblinti per ją valanda iš valandos, neapsakomą galybę metų”. Pritrenkia tas mažo žmogaus netilpimas mažame vaiko kūne, kuris savo būvį šiam pasauly gali ištverti tik stebėdama pro kvailybės kauke – suaugėliai kuo puikiausiai apsigauna. Ir kas tie žmonės, teigiantys, kad jų vaikystė buvusi laiminga? “Tiesiog manau, kad jiems pasisekė ją pamiršti.”

“Jaunystės” tikslas – pagaliau pabėgti iš tėvų namų, turėti savo kambarį, kur galėtų atsiduoti kūrybai, pagaliau išvysti savo vardą išspausdintą. Na, neblogai būtų ir koks vyras, bet kad vis po kojomis painiojasi visokie bedarbiai ir niekaip studijuoti nebaigiantys studentai, niekaip nepadėsiantys išlipt iš skurdo, juolab išleisti knygos. Sunkoka buvo persijungti į nekatalikiškos šalies gyvenimo būdą, kur visi gyvena meilės trikampiuose ir nuolatos vedasi ir skiriasi, ir viskas atrodo labai priimtina, niekas nekalba apie tai, kaip čia baisu bus būti išsiskyrusia moterim, ar turėti vaiką nesusituokus. Vėl grįžti ir tikriniesi, kada ten tos knygos buvo išleistos.

“Priklausomybėje” – didžiausi pakilimai ir didžiausi nuopoliai. Kažkoks sunkiai įvardijamas realybės, lengabūdiškumo ir svajonių mišinys, bandymas būt suaugusia ir savarankiška, lyg ir supranti, ko Tove siekia ir trokšta, o už posūkio jau nebe, o dar už minutės – šuolis į vaistų svaigulį. Tokia skaitytoja kaip aš pagauna save besierzinant, o paskui suvokiant, kad Tove niekaip nepasigražino, nepadarė savęs geresne, ar tokia, kokia gal ir pati norėtų būt. Neapgaudinėja nei savęs, nei manęs.

Atrodo, kad tikrai pabuvau kito žmogaus galvoje, mačiau Tovės akimis. Ši knyga tikrai nustebino, nesitikėjau, kad ji va tokia – nesuvaldoma ir nepavaldi laikui, sunki atpasakot, nes kažkokia neapčiuopiama, neaprašoma. Už tai bravo autorei, žinoma. Pasilieku ir toliau gromuliuot įspūdžių, būtinai bandysiu dar ką nors autorės skaityt.

_____________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Ten, iš kur esi

~ kzL ~ Leave a comment

Skaityti Sašos Stanišič knygą “Ten, iš kur esi” man yra dar vienas bandymas suprasti Balkanų karą. Nežinau, ar tai iš viso įmanoma. Kaip neįmanoma suprast bet kokio šiam pasauly vykstantčio karo. Skaitydama tokias knygas, bandau kiekvieną kartą iš naujo. Ir dažniausiai kastis tenka giliai. Kaip ir Ukrainoj – iki pat vikingų laikų. Čia dar toliau.

“Vėliau, po Tito mirties 1980 metais, atsivėrė daugiasluoksnio Jugoslavijos pasakojimo skylės, federacijos pamatai supleišėjo. Skanduotės apie vienybę ir brolybę neužkaičiojo ekonominių plyšių, ypač jų. Turtingesnės respublikos savo gėrybėmis ir kapitalu nebenorėjo prisidėti, atsiskyrimo norus žadino etniniai nesutarimai – į juos buvo atsakoma etniniais nesutarimais. Politika dar labiau plėtė baimės akis, užuot tuos priešiškumus maldžiusi. […]

“Ir kaip tik čia! Balkanuose, žmogau! Prie Rytų ir Vakarų kryžkelės! Kada nors per ją pražygiavo visi, visi! Išsidėstė čia, buvo sumušti (arba ne), atsitraukė. Ir visi ką nors paliko. Roma, Venecija, Osmanų kariauna, Austrijos-Vengrijos imperija. Ir slavai. Iš Iberijos pusiasalio atplūdo ir pasiliko žydai. Visur egzistavo romėnų anklavai. Mano protėvių lovose miegojo vokiečiai. Visi buvo čia, kur tu pritari tai pačiai dainai įvairiomis melodijomis, nelygu kas dainuoja. Čia, kur tu geri turkišką kavą, lyg savaime suprantamus vartoji vokiškus ir arabiškus skolinius, miškuose su senovės slavų vaiduokliais ir vestuvėse šoki pagal vienodai prastas kroatų ir serbų dainuškas. Argi ne mes kartu džiaugdavomės, kai “Raudojoni žvaigždė” įmušdavo įvarčius. Akivaizdu, kad ne.“

Kas tie “mes” ir kas tie “jie”?

Ypač, kai esi “mišrūnas”. Atėjęs iš “mes” ir iš “jie”.

Turiu vakarų šalyje gyvenantį kolegą iš ex Jugoslavijos, tos pačios šalies, kurios nebėra Stanišičiaus knygoje. Prasidėjus Ukrainos karui, susiskambinome norėdami vienas kitam pasakyti, kaip vakariečiai nesupranta, kas darosi, bet bekalbėdama, supratau, kad pati nesuprantu, kas darosi mūsų pokalbio metu, nes nežinau, iš kurios Jugoslavijos dalies jis pats yra, o tai beveik tiesiogiai susiję, kurioje dabar vykstančio karo pusėje jis yra. Ir visiškai nesvarbu, kad dabar gyvena vakaruose. Ir visiškai nesvarbu, kad fainas kolega. Jaučiuos pakibus ore, kaip ir skaitydama, kaip autoriaus mamai serbų kilmės kaimynas duoda suprast, kad dar kartą geriau nesusitikti, nes tai būtų paskutinis jų susitikimas (bent jau jis su savo šautuvu tuo pasirūpintų). Ir susipakavus močiutes ir senelius musulmonus, kurie su religija bendro teturi savo musulmonišką vardą, o šiaip jau visą gyvenimą labiau tikėjo ideologijom nei religijom, turi bėgt į nežinią.

“Senelis Muhamedas pernelyg mylėjo visus žmones, kad tikėtų Dievą. Kaip gali būti dievotas, jei esi pernelyg geras meldimuisi? Draugiškumas, meškeriojimas ir šeima. Tik tai buvo svarbu Muhamedui, nuoširdesnio už jį žmogaus kol kas nepažįstu.“

Šioj knygoj persimaišo publicistika su grožine literatūra, vietomis man tikrai čia visai net ne romanas, labiau gal atsiminimai, bandymas pagauti iškeliaujančią močiutės atmintį ir bent puslapiuose išsaugoti vaikystės pasaulį, suvokti, kas atsitiko ir kur pasidėti su savo kilme, kam ji iš viso reikalinga, jei dėl jos pasauly vien problemos. Šioje knygoje iš laiko perspektvos žvelgiama į pabėgelio gyvenimo subtilybes, gyvenimą svetimoje kultūroje, neapibrėžtumą. Apie tai, su tėvais atvykę vaikai asimiliuojas, o tėvai lyg ir lieka įstrigę praeityje su savo niekam nebereikalingomis profesijomis, neišsipildžiusiomis svajonėmis, nebeegzistuojančiomis kilmės šalimis.

Nėr lengva knyga, gal ne visa tolygiai įdomi, bet tikrai verta pasakaityt tokiomis temomis besidomintiems skaitytojams, Goran Vojnovič fanams. Stanišičiaus kiek kitokia perspektyva, gal dėl to ir knygos jo man niūresnės.

_________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”

Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų

~ kzL ~ Leave a comment

Nežinau, kodėl man taip visą laiką atrodė, kad Sigito Gedos tiek daug visur ir daug apie jį žinau. Skaičiau knygą ir supratau, kad nieko aš nežinau ir niekaip negalėjau atsistebėti iš kur tas “žinojimas”- nesiliauju apie tai galvoti. Kaip ir apie knygą nesiliauju ir esu kažkur tarp šoko ir nustebimo. Suprantu, kaip sudėtinga tokią knygą apskritai parašyti. Kaip tuo ugningu poeto charakteriu nesudengint knygos ir pačiam nesudegt rašant apie žmogų, kuris dar toks gyvas. Ir kas buvo Sigitas Geda – genijus ar beprotis? Ar žmogus iš viso gali būti genialus poetas (ar bet kaip kitaip genialus) nebūdamas beprotis? Bandau įsivaizduoti, kaip nelengva jam buvo būti, neįsivaizduoju, kaip sunku buvo būti aplink jį. Juk praktiškai bet kuriuo metu galėjai gauti į galvą už tai, kad turi nuomonę arba už tai, kad neturi. Arba, kad jo nesupranti. Ir į galvą gal nebuvo blogiausia, kas atsitiko…

Nebuvau girdėjus apie Gedos skaitymus Jonų bažnyčioj. Pirmą kartą apie tai išgirdau knygos pristatyme, o daskaičius iki tos vietos knygoje – peržiūrėjau. Ir man toks panašus jausmas, kaip kad Aistė Smilgevičiūtė su “Strazdu” Eurovizijoj buvo per anksti, taip ir Sigitas Geda su savo transiniu performansu tada buvo per anksti. Tą skaitymą, kuris šiaip jau atrodo visiška beprotybė, perklausiau nuo pradžios iki pabaigos. 18 minučių susiklausė kaip kokia meditacija. Labai keistas jausmas, nes racionalus protas gi sako, kad čia totalus nučiuožimas.

O šiaip knyga puiki – labai gerai parašyta. Ten, kur jau labai giliai neriama į Gedos kūrybą, man jau pritrūksta oro, na, vis dėlto nesu filologė, bet šiaip tikriausiai pirmą kartą skaičiau tokį tekstą lietuviškai. Nes paprastai gi būna į vienus vartus, o Rimantui Kmitai, man atrodo, pavyko švelnus objetyvumas. Manau, niekas neturėtų likt įsižeidęs ar kažkaip labai įskaudintas. Gal po dar dešimties metų, bus galima pasiekti ir nuogo objektyvumo lygį. Mes kaip tauta vis dar tik mokomės nepult į kraštutinumus ir suvokti bei pripažinti, kad gali būti tobula ir niekšiška viename.

____________________________

Už knyga dėkoju Tyto Albai.

Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra

~ kzL ~ Leave a comment
Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra

Šią knygą perskaičiau dar metų pradžioj ir vis neprisiruošiau parašyt. Kiek girdėjau, labai tapo populiaria knyga. Aš irgi su nekantrumu perskaičiau ir buvo gal kiek gaila, kad tokia plona knyga, atrodė, kad autorė tikrai turi ką papasakoti. Įdomiausia buvo skaityti apie vaikystę ir jaunystę, šiandienos atspindžiai ir pamąstymai tokie, net nežinau. Labiau gal sakyčiau, nurašiau sergančio pavargusio žmogaus mintims, nes tas prieskonis kažkoks neskanus, va jau šie laikai tai tokie ir anokie. Jokia naujiena, kad visiems gražiausi ir teisingiausi laikai yra jų jaunystės, tad iš tokio žmogaus tikėčiaus platesnės perspektyvos.

Labai skaudu buvo skaityt apie autorės vaikystę. Užsiliko galvoj jausmas apie motinos atstumtą vaiką, kuriam vos ne priekaištaujama, kad apskritai atsirado šiame pasaulyje. Pačios motinos neišsipildžiusio gyvenimo trauma ir nemokėjimas perfokusuoti savo gyvenimo, paliko gilią žaizdą autorės gyvenime, matomai, nulėmė ypatingą jautrumą ir atjautą paliktiems vaikams. Bet iš kitos pusės nustebina, kaip autorė šaltai pasakoja apie avariją, kurioje žuvo jos įkalbinta kartu važiuoti mergina. Mažų mažiausia tikiesi akmens ant širdies iki gyvenimo galo, bet autorė tik konstatuoja faktą ir visai nepasakoja, kaip jautėsi. Gal tikisi, kad skaitytojas pats turi nujaust? Nežinau.

Tai tokia fragmentuota, kapota knyga, tai ir jausmas nuo jos kaip sūpynėse – nuo skausmo, atrodo iki gyvo kaulo, iki nesuprantamo šalčio, nenorėjimo suprasti kitokį gyvenimą, nei jos nugyventas. Iš tikro, gal toks sunkaus ligos nualinto gyvenimo nuovargis. Labai norisi nuoširdžiai autorei palinkėti sveikatos, šviesesnių ir lengvesnių dienų ir gražių akimirkų su anūkėliais.

P.S. Labai graži viršelio foto.

Tomas Mūras

~ kzL ~ Leave a comment

Mūsų literatūros padangėje toks įdomus reiškinys – du lietuvių autoriai vienu metu atsidūrė toje pačioje menininkų rezidencijoje Bamberge, Vokietijoje. Rezidencijoje, matyt, tikrai kūrybinga aura, nes abu autoriai skaitytojams padovanojo po knygą – Undinė Radzevičiūtė “Minaretą”, o Marius Ivaškevičius “Tomą Mūrą”. Skaičiau abu, tad man jau sunku objektyviai įvertinti, kaip “Tomas Mūras” atrodytų neskaičius “Minareto”. Man atrodo, kad “Minaretas” tikrai suteikia “Tomui Mūrui” konteksto, padeda geriau įsijausti į knygą, nes pradžioj būtų tikrai sunkoka susivokti, kur ir kokiam laike atsidūrei. Radzevičiūtė išsamiai papasakoja apie rezidencijos kasdienybę, jos gyventojus ir į juos spoksotojus, tad ir Ivaškevičius ateities rezidencija neatrodo vien tik fantazija. Labiau pamąstymas į ką rezidencijos idėja gali pavirsti ateityje.

Šio amžiaus vidurys. Menininkai įvilioti į savotiškas reitingavimo žaidynes, juos pavertusias stebėjimo objektais, metai iš metų apgyvendintais rezidencijose. Iki tokio lygio, kad nebesugeba gyventi savarankiškai – rezidencijoje viskuo pasirūpinama. Net iškeldinimu, kai pasidarai neįdomus ir neperpektyvus. Tam, matyt, ir beždžionė ant viršelio – savotiškas homoparkas-akvariumas, kurio pažiūrėti renkasi žiūrovai. O jiems turėtų būt nenuobodu, turi būti srautas, populiarumas ir šou.

Ši knyga – galimybė pabūti menininko galvoje, išgyventi jo aistras (šios net buvo beužknisančios), pakylėjimus, įkvėpimus ir beprotystes, santykius su šeima. Turėjusios tapti savotiška menininkų pasaulio utopija, kur nuostabiausios sąlygos atitrūkti nuo buities ir realybės, rezidencijos išsigimsta į savanorišką kalėjimą, kuriame mūzos, deja, dažnai tyli.

Nebuvo tolygiai super įdomi knyga. Banguotai taip, sakyčiau – tai įtraukdavo, tai išsitęsdavo, tai labiausiai rekomenduočiau Mariaus Ivaškevičiaus gerbėjoms ir gerbėjams ir smalsiems, kuriems įdomi Bambergo rezidencijos įtaka lietuvių literatūrai. Man pačiai tai “Žali” patiko labiau.

_______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Anglų kalbos žodynas

~ kzL ~ 4 Comments

Taip laikiau 2022 m. Knygų mugės, tiek daug turėjau nuveikti, tiek susitikti, prisipirkti kalną knygų, daug džiaugtis, šypsotis, kol paskaus žandai, atrasti, apkabinti seniai nematytus, gyvai susipažinti su pažįstamais internetuose. Bet tą dieną mūsų gyvenimai sustingo ir, nors pradėjome kvėpuoti ir adaptuotis prie naujos realybės, tą dieną prasidėjęs karas, kaip koks insultas, paliko iškreiptą veidą ir tabaluojančią nevaldomą ranką.

Šiandienos akim matau, kad ta pirma diena buvo kaip kažkoks košmaras, kuriuo niekaip negalėjome patikėti ir vis tikėjomės iš jo pabusti. Man iš vidaus kažkaip vis veržėsi mugės džiaugsmas, kurį kaip kokią musę nuspriegdavo plaukiančios naujienos ir vaizdai. Man atrodė, kad mano šypsena yra baisi klouno grimasa, o iš akių plūsta neužtikrintumas ir siaubas.

Vos tik atėjusi į mugę, skubėjau į “Alma Littera” stendą, kur tiesiai iš puikiosios Ingridos rankų įsigijau Akvilinos Cicėnaitės naują knygą – popietės susitikimui (pirkau ir galvojau, ar galėsiu kada nors ją perskatyti) ir nuskubėjau į pokalbį apie Pranciškų Skoriną su A.Bumblausku ir A.Nykžentaičiu. Niekada nepamiršiu šių dviejų istorikų veidų tą 2022 02 24 11 valandą prasidėjusiame susitikime. Nieko neatsimenu apie Pranciškų. Tik sustingusius istorikų veidus.

Nieko neatsimenu ir iš susitikimo su Akvilina ir Dovile Raustyte, “Tobulų žmonių istorijų” autore. Po šio susitikimo išėjau iš mugės, nes nieko nemačiau ir negirdėjau, kas ten vyksta. Buvau tokiam šoke, kad net sulaužiau pažadą antrą dieną padėti mažai leidyklai jų stende.

Po beveik dviejų mėnesių rašau pirmą įrašą. Vos prieš savaitę paprasta aukštuomenės damos knyga pramušiau skaitymo bloką (pamenat, tokį jau išgyvenome, kai prasidėjo kovidas, nebeatsimenu, kas tada pramušė). Nors ir per perkreiptą vidinį veidą, gyvenimas srūva arterijomis ir įprasmina mažus džiaugsmus – švarią šiltą savo lovą, raminančią kasdienybės rutiną, ramybę iššiunčiant vaikus į mokyklą, mėgavimąsi skaitymu, galimybę padėti kitam.

Kaip jau sakiau, knygos pristatymo neatsimenu. Reikės paieškoti, gal yra koks įrašas. Ant knygos yra alia lipdukas-įspėjimas, kad čia ne koks žodynas (ar tokių dar būna popierinių?), o romanas, o aš skaičiau ir galvojau, kad čia ne romanas, o meditacija. Apie migraciją-emigraciją, kalbėjimą ir susikalbėjimo neįmanomybę, apie tapatybę ir meilę miestui (Vilniui), apie negimtąją kalbą (“Kai kalbu negimtąja kalba, jaučiuosi įrėminta, įkalinta, standartinė. Dar – banali, vaikščiojanti emigrantės klišė. Toji, kuri buvo beribė – dingsta, atsiranda tik lėktuvui leidžiantis mylimo miesto oro uoste”, apie šeimas ir jų nebuvimą, vaikus, tėvus ir childfree, baisiausius būdus mirti ir amžinybę ir dar milijoną dalykų.

Man daug kas knygoje buvo iki skausmo artima ir nuolat stebino, kaip viskas jautriai iki skausmo surašyta. Artima būtent dėl to, kad taikliai įžodinta, kodėl, nepaisant šimto vienos galimybės išvažiuoti, niekur su visam nevažiavau ir visiems užjūrio jaunikiams kaip įnoringa princesė kartojau, kad tekėsiu tik už lietuvio ir gyvensiu Vilniuj, žodžiu, jokie žilvinai iš už jūrų marių nepageidautini. Gal dėl to ir prasidėjęs karas taip paralyžavo? Kad gali tekti tokia dalia? Išvažiavusios.

Dabar galiu pasigirt, kad padariau neįmanomą – perskaičiau “Anglų klabos žodyną”. Emociškai ne pati lengviausia knyga (nes meditacija), bet skaitosi lengvai, slysta, bet kartu ir paklibina daug vidinių durų rankenų.

Manifesto on Never Giving Up

~ kzL ~ Leave a comment

Skaičiusieji nerealiąją Bookerio laimėtoją “Girl, Woman, Other” autobiografinėje “Manifesto” tikrai ras daug autorės gyvenimo atspindžių. O ši asmenybė tikrai neeilinė ir gyvenime jai teko pramušti daug sienų ir perlipti per daug stereotipų, klasinių klasifikavimų ir t.t., sunku net suskaičiuoti ir įsivaizduoti. Galite net save pratestuoti – ar žiūrėdami į autorės nuotrauką matote 25 procentus šiaurės europietiškų, 14 procentus škotiškų, 7 procentus airiškų ir 4 procentus norvegiškų genų? Atsakymas manau kiekvienam aiškus, o kaip po šios statistikos keičiasi požiūris į autorę? Atsiveria nematyti klodai – tiek į plotį, tiek į gylį. Kaip keičiasi žmogaus gyvenimas, jei visi jo kūne vizualiai mato TIK 50 procentų nigerietiškų ir togietiškų genų ir ji skelbiama kaip pirmoji juodaodė, laimėjusi Bookerį?

Vizualiai matosi, bet kultūriškai Bernardine su tais puse savo genų neturi jokio ryšio – emigrantas tėvas nepasakojo savo istorijos, nemokė kalbos, pats nepalaikė jokių ryšių su Nigerijoje likusiais giminaičiais. Evaristo gyvenimas, jos gyvenimo posūkiai tikrai labiau panašūs į roller coaster – iš tam laikui absoliučiai nepriimtino meilės ryšio į diskriminacija persisunkusį pasaulį gimę vaikai ir visa šeima niekaip netilpo į jokius socialinius rėmus ir klasifikavimo lenteles, pačios Evaristo meilės istorijos iš dalies nugulė į “Girl, Woman, Other” – spalvingesnį gyvenimą sunku ir sugalvoti.

Ši giminės ir autorės kilmės istorija ir identiteto paieškos buvo pati įdomiausia knygos dalis. Dar knygoje autorė aprašo savo kūrybinį kelią, išleistas knygas, šioj vietoj gal kažkam bus įdomiau nei man, bet iš esmės rekomenduočiau perskaityt, pavartyt nuotraukas, prisiliesti prie to išprotėjusio pasaulio, iš kurio atėjo autorė.

O pabaigai pridursiu, kad nuoširdžiai manau, kad ant Bookerio scenos pasiimti apdovanojimo Bernardine Evaristo turėjo žengti viena. Nors ji ir sako, kad jai buvo garbė būti šalia Margaret Atwood ir ji džiaugėsi dviejų moterų pergale, aš vis dėl to manau, kad kažkam pritrūko kiaušų kietumo ir drąsos, kurios tiek daug gyvenime reikėjo Bernardine, kad nominuotų pirmąją juodaodę (taip rašo ant knygos atvarto, man po šios knygos tikrai dingo bandymas autorę kažkur priklasifikuot) moterį Bookerio laimėtoja. Tik ją vieną. Be jokio papūkavimo su Atwood. Man šis “garbingas” aktas yra kažkoks nepagarbus abiejų moterų atžvilgiu, ypač kai Atwood ir taip jau turi Bookerį, ir niekaip jau čia neprakiši skolų “už gyvenimo nuopelnus”. Gal dėl to Evaristo Bookeriui knygoje skyrė palyginti nedaug dėmesio.

Hamnetas

~ kzL ~ Leave a comment

“Hamnetą”, deja, pavadinčiau premijiniu burbulu, kuris perskaičius pukšt susprogsta. Nusivyliau šia knyga. Geros knygos apibūdinimas dažniausiai sutelpa į žodį “gera” ir tada jau nebežinai, nuo kurio galo ar sluoksnio ir bepradėti pasakoti. “Hamnetą” galima nupasakoti trim-keturiais sakiniais ir reikia turėti talento tokį paprastą siužetą apipliurpti 350 puslapių. Knygoje gali skaityti kas dešimtą puslapį, nes ji kaip meksikietiškoj muilo operoj – gali praleisti dešimt serijų ir žiūrėti toliau, nes per dešimt serijų įvyko pusė nereikšmingo įvykio. Kažkaip aš visai nenusiteikus gelbėt šios knygos šiandien.

Pati knygos idėja visai įdomi, ją knygos pabaigoje paaiškina autorė – kaip ji bandė suprasti, kodėl Šekspyras gyvenime beveik niekur neminėjo tokio reikšmingo gyvenimo įvykio kaip buboninis maras, tuo metu siautusio Europoje ir kaip teko ramstyti siužetą tais faktų apie Šekspyro šeimą trupiniais. Man net visai patiko knygos pradžia apie laukinukės Šekspyro žmonos vaikystę, kuri buvo pilna meilės ir ryšio su gamta, bet artėjant link knygos vidurio, visai nebetraukė jos skaityt ir kelias dienas knygos net neatsiverčiau.

Tai va. Visai neblogas knygos receptas būtų puikiausiai suveikęs su minus 150 puslapių bereikšmių plepalų, o dabar tik klausimas, ar tikrai nebuvo gersenių knygų premijai laimėti?

_____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Atsiprašymas

~ kzL ~ Leave a comment

Nesitikėjau, kad atsiprašymas bus toks. Seniai mirusio žmogaus, sutrypusio savo vaiką. Ir tik įsivaizduojamas atsiprašymas. Visą gyvenimą to vaiko lauktas.

Buvo be galo sunku skaityti. Buvo taip negera, kad net fiziškai bloga. Norėjos mest knygą į sieną, ne dėl pačios knygos, bet dėl nesuvokiamo egoistiškumo, dėl piktnaudžiavimo vaiko meile ir priklausomybe nuo tėvų. Priklausomybe nuo žmogaus, kuris turi būti užuovėja ir paguoda.

Suprantu, kad tai terapinė knyga, neįsivaizduoju, kaip sunku turėjo būti autorei ją parašyti. Kaip svarbu tėvų smurtą patyrusiems vaikams tokią knygą paskaityti. Kad bent įsivaizduoti, kad tunelio gale šviesa įmanoma. Neįsivaizduoju, kokio ilgumo tunelis.

————————————

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Mano likimo broliai

~ kzL ~ Leave a comment

Nebelabai atsimenu, kodėl labai patiko “Vogti arklius”, bet apie tai prieš daugiau nei dešimt metų labai gražiai parašė KŽG, kur sako, kad tai labai vyriškas romanas. Toks pat, kaip ir “Mano likimo broliai”, kurią jau kelios dienos kaip perskaičiau ir nešiojaus galvoje, niekaip negalėjau sudėlioti, kaip apie ją parašyti.

Net kai skaičiau, niekaip nesugalvojau, kaip čia man į tą Arvidą Janseną žiūrėti – kaip į vargšą paliktą, ar kaip į apatišką užsidepresavusį, o gal nevykėlį vyrą? Viskas, kas vyksta knygoje, vyksta Arvido galvoje, jis yra pats su savim savo vienatvėje, ir skaitytojas nelabai gauna gairių susistatyti tą žiūrėjimo perspektyvą – visoje knygoje vos kelios aplinkinių užuominos apie tai, koks jis žmogus. Net atsidūrus tam tikrose situacijose, kur jau atrodo, kad autorius duos daugiau kontekso, skaitytojo smalsumas niekaip yra nepatenkinamas.

Lara. Nepapasakota meilės istorija, įkvėpusi “Daktarą Živagą”

~ kzL ~ Leave a comment

Knygų keliai nežinomi… Keletą metų pastovėjus lentynoj, išaušo ir šiai knygai diena. Beje, po Laros Prescott “Mūsų čia nebuvo” knietėjo skaityt ir patį “Daktarą Živagą”, ir šią. Ir paviliojo šios negrožinės knygos nuotraukos, nes kai skaičiau “Daktarą Živagą” pirmą kartą, tai nebuvo dar internetų ir autorių foto, nelabai galėdavai pasigooglint, tad kaip atrodė Borisas Pasternakas pamačiau tik prieš kokią savaitę. Oho, kaip atrodė!

O knyga parašyta Pasternako giminaitės. Lara yra “Daktaro Živagos” meilės vardas, o įkvėpė Laros personažą pirmiausia antroji Pasternako žmona Zinaida, o paskui jo gyvenimo meilė Olga, taip niekada ir netapus trečiąja. Oi, kiek ten dramos rašytojo gyvenime! Bet dar daugiau istorinės perspektyvos (Pasternakas buvo mėgstamas Stalino poetas, “debesų ganytojas” išvengęs jo susidorojimo. Bet yra ir kitų būdų padoryti galią. Per aplinkui, per mylimuosius.

Olga iki šiol neturi gero vardo Pasternakų giminėje, tad Anna Pasternak šioje knygoje savotiškai bando ją reabilituoti, atknisti tikrąsias senas istorijas, nešališkai pažvelgti ir suprasti tiek Borisą Pasternaką, taip ir nesiryžusį įteisinti santykių, tiek Olgą Ivinskają. Ar Borisas naudojosi Olgos meile, o gal Olga Boriso? To tampymosi pirmyn atgal tarp tų moterų gal buvo ir per daug, ir per smulkiai prirašyta, bet kažkaip atleistina, nes, manau, taip ten ir buvo tampomasi. O šiaip tai knyga labai įdomi, aiškiai parašyta, kas ir kodėl buvo, ko pasigedau Laros Prescott knygoj, kur visai nepaaiškinta, kodėl sovietai taip gainiojosi į kitas kalbas verčiamą knygą ir daug kitų dalykų, kurie skaitytojui, nežinančiam tų laikų konteksto, tikrai yra nesuprantami.

Tai visiems susidomėjusiems “Daktaru Živaga” labai rekomenduoju paskaityti ir Larą. Tik nežinau, kurią skaityti pirma.

Untamed / Nesutramdyta

~ kzL ~ Leave a comment

Untamed by Glennon Doyle

Klausiau audio, autobiografinę (jau trečią) knygą skaito autorė ir pagal tokį džiaugsmingai amerikietišką knygos toną atrodo visiška traleliuška ir net biškį užknisa mano niūrią lietaus šalies natūrą, na, bet paklausykit, keturiasdešimties Glennon Doyle, žmoną ir trijų vaikų mamą staiga stukteli meilė. Nu, visko, būna, sakysit, bet meilė stukteli moteriai. Tai tokia ir tralaliuška. Ką daryti? Ką pasirinkti? Tai, ko nori tu, ar tai, ko tikisi visuomenė? Kaip pasirinkimą priimtų draugai, tėvai, vyras, vaikai? Su kuo visa ši košė valgoma? Ir kaip pačiai nepaspringti ir išlaviruoti, ypač kai esi krikščioniškos pakraipos blogerė ir rašytoja.

Sakyčiau, G.Doyle yra tokia truputį amerikietiška Knausgaard iš Floridos, US. Na, jei nukrapštai visus blizgučius nuo viršelio ir negirdi tokio amerikietiškų komedijų excited balso. Nes klibina Doyle temas tokias ne visai patogias ir ganėtinai gilias. Užklibina, kad nebegali apsimesti, kad negirdėjai ir net kartais norisi pažliumbti (aha, sakau nekreipkit dėmesio į tą blizgantį viršelį) – ką reiškia būti moterim, mama, ką reiškia būti partnere ir žmona, kas yra seksualumas, ko visuomenė tikisi iš “gerų” moterų ir mergaičių, kas yra rasizmas ir kiek žmonėse yra rasizmo, homofobijos ir t.t. Atvirai ir patraukiant save per dantį vos tik noris save parodyt geriau, nei iš tikro yra.

Buvo įdomu.