Kiekvienas žmogus

Philip Roth yra totaliai mano rašytojas – su džiaugsmu šią knygą statau į garbės lentyną. Nors pačioje knygoje tai džiaugsmo mažai. Kažkurioje vietoje, greičiausiai skaitydama detaliai vardijamas ligas, procedūras ir visokius medicininius terminus, atsiverčiau knygos priekį, pažiūrėti, kada knyga išvydo šį pasaulį – autorius jau buvo tikrai garbaus amžiaus ir į pagrindinio veikėjo lūpas ir mintis sudėjo savo pamąstymus apie senatvę (“Senatvė – ne kova, senatvė – skerdynės”) ir nenumaldomai artėjančią pabaigą. Matyt, nemažai savo kasdienybės atspindėjo.

Philip Roth tai padarė taip meistriškai, kad aš absoliučiai įsijaučiau į seną, ligų kamuojamą, praėjusio gyvenimo besiilgintį “tris kart išsiskyrusį buvusį serijinį sutuoktinį”, kuris bando susivokti, kaip atsidūrė tokioj praktiškai absoliučioj vienatvėj, kuri tikriausiai net labiau skausminga, nei nukriošęs stentų prikištas kūnas. Šis dabar jau nelabai simpatiškas senis, kartais iki apsikvailinimo bandantis įsivaizduot vis dar besąs jaunas eržilas, kažkada galėjęs turėti bet kurią moterį ir tuo naudojęsis, ir per tą užtikrintumą praradęs tai, kas būtų padėjęs stumt vienodai nuobodžias pensininko dienas – mylinčią šeimą.

Man labai patiko, kaip knygoje sudėliojama laiko juosta – pradedant pagrindinio veikėjo laidotuvėmis ir baigiant jo apsilankymu kapinėse prieš pat mirtį. Knyga plonytė, tad tuo nuostabiau, kai su tiek teksto yra pasakoma tiek daug – taupiai ir nė vieno nereikalingo žodžio. Pone Rothai, dabar jau tikrai žinote, ar išeinant būna taip, kaip aprašėte savo knygoje.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s