Kas ten sakė, kad visos knygos apie meilę. Po šios knygos man atrodo, kad visos knygos yra apie vienatvę ir nesusikalbėjimą. Arba nekalbėjimą.

Buvęs dėstytojas Arthur Opp sveria apie 550 svarų, o toks svoris yra labai gera priežastis sėdėti namie ir su niekuo nebendrauti, dešimtį metų gyventi savo atsiminimais. Gyvenimas vis tiek jau baigėsi. Vieną dieną Arthur gauna prašymą iš savo senos pažįstamos Charlene – gal galėtų protingas žmogus padėti jos aštuoniolikamečiui sūnui pasirinkti koledžą, kuriame galėtų toliau mokytis talentingas beisbolo žaidėjas. Tai, kad jis yra sportininkas yra jo vienintelis šansas mokytis, nes mama yra visiškai neturtinga ir savo sūnaus paremti negali.

Arthuras savo draugės nematė labai seniai. Nors palaikė šiokį tokį ryšį, tai, kad ji turi sūnų jam yra visiška naujiena. Mandagiai pakviečia pasilankyti svečiuose, bus galima aptarti mokslų planą, prisiminti jaunystę, mandagiai įspėja, pagaliau pripažįsta ir sau, ir jai, kad dabar tikrai ne kaip atrodo, tikriausiai jo net nepažintų…

Kitą istorijos pusę pasakoja Charlene sūnus Kel. Iš jo pasakojimo aišku, kad Charlene pasikeitė dar labiau nei Arthur. Susitikę gatvėje jie tikriausiai praeitų vienas pro kitą, net neatpažintų. Kel’o gyvenimas su neviltin nugrimzdusia mama sunkus, iki visiškos nevilties. O dar sužino, kad vyras, kurį laikė savo tėvu visai ne tėvas. Kas tada jo tėvas? Kodėl Arthuras staiga metė mėgstamą dėstytojo darbą ir užsidarė namie? Kodėl mama liepė pagalbos kreiptis į Arthur?Tikriausiai jau turite įvairiausių variantų. Tik negalvokite, kad viskas taip paprasta ir banaliai aišku. Tai nėra. Paskaitykit, pamatysit.

Įdomiai man klausėsi ta knyga. Arthurą įsivaizdavau kaip vieną pažįstamą žmogų, tačiau kalbėjo jis kito man pažįstamo žmogaus balsu, gal todėl labai įsijaučiau ir įsigyvenau.

Goodreads knygą vertina 3.99. O aš sakysiu 3.5.